Sukurti ar atkurti valstybę nelengva, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną. Tačiau jei nors kažkelintas politikas paskaitytų intelektualų politines įžvalgas, Lietuvos raida gal būtų kryptingesnė ir spartesnė.

Lietuviams artėjant prie 1918-ųjų vasario 16-osios reikėjo net tokios diskusijos: kuri intelektualų anuomet vartota sąvoka būtų tinkamiausia įkursimam savarankiškam politiniam ir teritoriniam lietuvių tautos dariniui vadinti – tėvynė, valstija, viešpatystė, ciecorystė, valdystė, šalis, kraštas ar valstybė. XX a. pradžioje apsistota ties valstybės sąvoka. Dar sudėtingiau buvo apibrėžti ir sutarti dėl valstybės idėjos turinio.

Kaip parodė tolesnių ginčų dėl mūsų valstybės krypties 97-eri metai, prabėgę nuo 1918-ųjų vasario 16-osios, sukurti ir atkurti valstybę sunku, bet dar sunkiau ją kurti kiekvieną dieną.

„Diskusijos apie Lietuvos valstybę, prasidėjusios XX a. pradžioje ir besitęsiančios lig šiol, susijusios su skirtingu žmonių bendruomenės suvokimu, kas yra laisvė, dėl ko mes kovojame ir ko siekiame. Iš čia ir tas nusivylimas, kad ne dėl tokios laisvės kovojome. Taip buvo ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų“, – pastebi valstybės lietuviškosios sampratos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Istorijos instituto podoktorantūros stažuotojas dr. Justinas Dementavičius.

Dažnai apie nepriklausomos valstybės siekį kalbama labai abstrakčiai, jos turinys iki galo neišsakomas. O reikia kalbėti plačiau: kas yra lietuvis, kas svarbiau – tauta ar liaudis, kuris interesas svarbesnis – ekonominis, politinis ar kultūrinis. XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos intelektualai gana aiškiai reiškė politines idėjas, kas jiems yra laisvė, kaip jie supranta asmenį, politinę bendruomenę, kas joje svarbiausia, samprotavo, kad valstybė yra daugiau nei gyventojai, teritorija ir suverenumas.

Buvo diskusijų ir apie kažkokį specifinį lietuvišką valstybės modelį. Tačiau, pasak J.Dementavičiaus, nieko ypač naujo tokiomis kalbomis nesukūrėme, nes ir negalėjome to padaryti. Graži ambicija – kad tauta turi išsiskleisti kultūriškai, bet kai kuriamos politinės institucijos, originaliems būti sudėtinga. Politiniai režimai, gerosios ir blogosios jų formos apibrėžti klasikinės politinės filosofijos, tik jie pritaikomi konkrečiame kontekste. Tad, pasak J.Dementavičiaus, svarbiausia paisyti tarpukario filosofo Stasio Šalkauskio įvardyto labai gražaus principo „momento reikalai ir principų reikalavimai“: reikia gyventi čia ir dabar, bet visuomet remtis į nekintamas dorovines nuostatas. O ~idee fixe~ apie dausuvas telieka grožinei kūrybai.

Kitas klausimas, kiek intelektualų mintys daro įtakos politikų sprendimams.  J.Dementavičius neabejoja, kad XIX a. sujudimas dėl lietuvių tautos atgimimo buvo neįmanomas be tam tikro akademinio pasirengimo ir supratimo apie naują tautos koncepciją – ne visų tautų suliejimą, o atskirtas kultūrines bendruomenes, iš kurių kyla specifinė politinė ir ekonominė tvarka. Kad tokia idėja gimtų, reikėjo tam tikro intelektinio lūžio, kurį išsakė Simonas Daukantas. Motiejus Valančius suvokė  būtinybę iškelti lietuvių kultūrą, jis išdrįso po 1863 m. sukilimo nepaklusti valdžios sprendimui dėl lietuviškų rašmenų draudimo, o tam reikėjo intelektinių pastangų įveikti tradicinį Katalikų bažnyčios paklusimo valdovui principą.

Lietuvos valstybės formavimuisi darė įtaką tai, apie ką diskutavo intelektualai, kas buvo sakoma universitetų auditorijose. Liaudininkiškoji pakraipa atėjo iš Rusijos universitetų auditorijų. Tautininkų po 1926 m. perversmo bandyta įgyvendinti politika tam tikra prasme irgi kilo iš intelektinių idėjų, pagrįsta tam tikra filosofija – autoritetų iškėlimo, žmogaus pajungimo tautos naudai. Tautininkų idėja, kad viskas turi kilti iš tautos, perimta iš Europos romantikų, tautininkai cituodavo ir fašistinės minties klasikus, kurie pagrindė tautos iškilimą. Krikščionių demokratų nemažai buvo su europinio lygio filosofiniu pasirengimu. O universiteto profesorius Mykolas Romeris sukūrė tuometę konstitucinę doktriną, kurios idėjomis remiasi ir dabartinė.

Politine mintimi europiniame kontekste prilygome kitoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, o intelektualų įtaka Lietuvos Pirmosios Respublikos kūrimo procese buvo didžiulė.

Atkuriant valstybės nepriklausomybę vėl neabejotinai svarbus buvo intelektinės minties tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje indėlis. Išeivijos intelektinės srovės – krikščioniškoji demokratinė ir ypač liberalioji „Santara-Šviesa“, kuri, kitaip nei katalikiškoji, bendravo su okupuotoje Lietuvoje gyvenančiais tėvynainiais, buvo atsisukusi veidu į Lietuvą, darė įtaką Lietuvos intelektualų sluoksniuose.

Tačiau, kaip pastebi J.Dementavičius, kitas klausimas, kokių minčių, politinių įsitikinimų pagrindu buvo atkurta nepriklausoma Lietuva: „Lūžis negali įvykti per vieną naktį – penkiasdešimt metų buvome mokomi kalbėti apie politiką tam tikru būdu. Galėjo tai nepatikti, tačiau tikėjimas geresniu ekonomine prasme gyvenimu lig šiol išliko svarbesnis Lietuvos valstybės tikslas nei kultūrinis klestėjimas ar principingas valstybingumo teigimas. Daugiau kalbame apie ekonominį liberalizmą, nematydami žmogiškosios dimensijos. Šiuo požiūriu vis dar esame sovietiniai.“

Pirmoji Respublika koncentravosi į švietimą, dabartinė – į materializmą

Lyginti nebe intelektinę mintį, o konkrečius abiejų Respublikų politinių lyderių veiklos prioritetus, programas ir veikimo taktiką sudėtinga, nes valstybės padėtis yra skirtinga. Skiriasi žmonių pasaulėžiūra, prioritetai, valstybės vidaus ir užsienio kryptys. Skiriasi laikmetis.

„Gal skambės keistai, bet prieškariu nustatyti valstybės politikos kryptis buvo lengviau, – lygina Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Artūras Svarauskas. – Tada vyravo du pagrindiniai tikslai – padaryti Lietuvą lietuvišką ir įgyvendinti teritorinę valstybės programą.“

Prieškariu pamatines valstybės politikos kryptis apibrėžė etninių lietuvių siekis įsitvirtinti savoje valstybėje. Didžioji dalis jų buvo valstiečiai, vertėsi žemės ūkiu, todėl miestuose ir miesteliuose nemažą procentą gyventojų sudarė kitų tautybių piliečiai – lenkai, žydai. Pastarieji užėmė reikšmingas pozicijas pramonėje, versluose. O iki 1922 m. pradėtos įgyvendinti žemės reformos nemaža dalis žemės priklausė dvarininkams, kurie buvo lenkiškos kultūros skleidėjai. Todėl dėl pagrįsto lietuvių siekio įsitvirtinti miestuose bei žemės reformos, iš esmės neatlygintinai nusavinusios dvarus, kilo etninė įtampa tarp lietuvių, lenkų, žydų. Pasak A.Svarausko, šiandieninėje Lietuvoje šios problemos neaktualios, tačiau prieškariu tai buvo vienas labiausiai lietuvių visuomenę mobilizuojančių veiksnių. Tą suprato politikai, ir visų vyriausybių uždaviniai iš esmės nesiskyrė – įsitvirtinti mieste ir sukurti tautinį ūkį.

Šalia materialinio aspekto, tas pats pasakytina apie kultūros ir švietimo politiką. Kryptis – lavinti visuomenę (XX a. trečiajame dešimtmetyje maždaug trečdalis Lietuvos gyventojų buvo beraščiai), plėsti švietimo sistemą (juk Lietuva iki 1922 m. savo teritorijoje neturėjo jokios aukštosios mokyklos) ir puoselėti tautinę kultūrą. Pastarasis aspektas ypač ryškus tapo prezidento Antano Smetonos valdymo metais ketvirtajame dešimtmetyje.

Tad, kaip pabrėžia A.Svarauskas, prieškario Lietuvos politinis elitas akivaizdžiai skyrėsi nuo dabartinio savo požiūriu į švietimo sistemą: „Dabar vyrauja sausą pragmatizmą ir materializmą konstruojančios veiklos kryptys. Kitaip tariant, aukštasis mokslas ir apskritai išsilavinimas matomas daugiausia per verslo, pajamų ir kitokių materialinių dalykų aspektus. Prieškariu daug dėmesio buvo skiriama ne tik šioms sritims, bet ir humanitariniam visapusiškam piliečio lavinimui, kuris leido turėti platesnę pasaulėžiūrą ir neapsiriboti tik pinigų kalimu.“

Kitas veiksnys, išskiriantis abiejų Respublikų politinio elito veiklos kryptis ir jos programas, – teritorinis valstybės aspektas. Pasak A.Svarausko, prieškariu iš esmės visa Lietuvos užsienio politika buvo paremta ant dviejų polių – Vilniaus ir Klaipėdos. Lietuvių siekis turėti šiuos miestus lėmė santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir didžiosiomis Europos galiomis.

Pirmiausia – Klaipėda ir Klaipėdos kraštas. Kaip žinome, jis Lietuvos Respublikos dalimi autonominėmis teisėmis išbuvo nuo 1923 iki 1939 m. Klaipėda Lietuvai atiteko po Lietuvos vyriausybės 1923 m. žiemą suplanuoto ir inscenizuoto sukilimo. Tai išties drąsus, gal net avantiūristinis sprendimas, kuris Lietuvai baigėsi laimingai. Klaipėda po daugelio šimtmečių tapo Lietuvos dalimi.

Avantiūristinis jis buvo todėl, kad lietuviai Klaipėdą kariniais veiksmais perėmė ne iš vokiečių, o iš tuo metu regioną administruojančios Prancūzijos. Kitaip tariant, lietuviai formaliai ėjo į konfliktą su viena iš Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų ir didžiąja Europos valstybe. Todėl Lietuvos politinio elito sprendimas ginklu prisijungti Klaipėdą buvo iš tiesų drąsus. Akivaizdu, kad kitaip pasielgti lietuviai negalėjo: Lietuva be Klaipėdos – valstybė „be plaučių“.

Vilniaus krašto klausimas buvo dar svarbesnis. Vilnius, kitaip nei Klaipėda, svarbus ne tiek ekonominiu, kiek moraliniu požiūriu. Tai Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, pagrindas – istorinė Lietuvos sostinė dar nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Tačiau nuo 1920 iki 1939 m. rudens ji buvo Lenkijos dalis, todėl, kaip primena A.Svarauskas, visų Lietuvos vyriausybių, atskirų politikų ir kiekvieno susipratusio lietuvio pagrindinis tikslas („programa“) tarpukariu buvo susigrąžinti istorinę sostinę. Šis programinis teiginys raudonu siūlu driekiasi per visą tarpukarį. Raudonu dėl to, kad nemaža Lietuvos politinio elito dalis, ypač ketvirtajame dešimtmetyje, kai pradėjo ryškėti Hitlerio ekspansija Europoje (ir tapo aišku, kad vienas jo taikinių – Klaipėda), Vilniaus krašto grąžinimą siejo su SSRS.

Dabartinėje Respublikoje šių problemų nėra, todėl ir kai kurios politinės programos, tiksliau, idėjos, yra tolimos prieškario Respublikos nuostatoms. A.Svarauskas tai argumentuoja tokiais pavyzdžiais: vargu ar kas tarpukariu (ypač XX a. ketvirtame dešimtmetyje) Lietuvoje būtų supratęs idėją apie Lietuvos veiklos krypčių orientaciją į buvusias LDK teritorijas, nes tai prieštarautų tautinės valstybės modeliui. Taip pat mažai kam tada buvo priimtina Lietuvos politikos orientacija į Skandinavijos valstybės.

Skirtumas tarp dviejų Respublikų politikų ir visuomenės juntamas požiūryje į lietuvius, kurie gyveno ir dirbo iki nepriklausomybės paskelbimo 1918 ir 1990 m. XX a. ketvirtame dešimtmetyje kalbų apie tai, kad dalis lietuvių tarnavo carinės Rusijos ar kaizerinės Vokietijos okupacinėse struktūrose, beveik neliko. Šiandieninėje Respublikoje kolaborantų (tikrų ir tariamų) paieškos yra labai gyvas ir efektyvus kai kurių politikų programinis veiklos variklis.

Panašumų abiejų Respublikų lyderiai turėjo ir turi sprendžiant lietuvių emigracijos klausimus. Kaip ir prieškariu, lietuviai yra viena labiausiai emigruojančių Europos tautų, tačiau aiškios strategijos, kaip tvarkyti šį klausimą, tada nebuvo. Nėra ir dabar. Pripažįstama, jog tai vienas probleminių klausimų, dažnai jis iškyla į viešąją erdvę, dauguma pasisako, kad tai negatyvus reiškinys, tačiau veiksmingų sprendimų, ką daryti, kad jis mažėtų, neatrandama.

A.Svarauskas primena, kad prieškariu Lietuvos politiniams lyderiams, ypač XX a. trečiajame dešimtmetyje, labai didelę įtaką turėjo Katalikų bažnyčia. Dvasininkai užėmė aukštus politinius postus – buvo ministrai, Seimo nariai. Jie darė ženklią įtaką ir švietimo sistemai. A.Smetonos valdymo metais pasaulietinės valdžios santykius su dvasine valdžia pradėta keisti, tai yra imta brėžti riba tarp šių dviejų valdžių (dėl to buvo kilęs nemenkas konfliktas), tačiau Lietuvoje Bažnyčios įtaka valstybei išliko reikšminga.

Lietuva tarpukariu buvo bene vienintelė Europos valstybė, kurioje nebuvo įvesta civilinė metrikacija. Kitaip tariant, gimimo, santuokos, mirties aktai buvo registruojami tik bažnyčiose. Politiniai lyderiai nedrįso keisti šios situacijos – stokojo ryžto. Kaip žinome, katalikiškas mokymas netoleravo skyrybų, todėl paradoksalu, bet šalis tada buvo vienintelė Europoje, kurioje nefiksuota nė vieno oficialaus skyrybų atvejo. Žmonės šių procedūrų atlikti ar antrąkart tuoktis vykdavo į kaimyninę Latviją ar autonominį Klaipėdos kraštą. Ši kasdienio gyvenimo problema kėlė dalies visuomenės nepasitenkinimą valdžia. Dabartinė valdžia su tokia dilema nesusiduria.

Skirtumai tarp abiejų valstybių lyderių juntami ir kitais aspektais. Valdant valstybę A.Smetonai, Lietuvos politika kone visais klausimais iš esmės buvo nuosaiki, buvo pasisakoma už stabilumą, vengiama radikalių pokyčių. Dabar Lietuvos strategai nori pristatyti valstybę kaip drąsią ir aktyvią. Aktyvumas yra gerai, tačiau kartais tas aktyvumas nukreipiamas ne ta linkme, kuria reikėtų.

Galų gale amžinas klausimas: ar anuomet, prieš 97-erius metus, įkurdami Lietuvos valstybę ir 1990 m. ją atkurdami pasirinkome teisingiausią jos raidos koncepciją? Kaip kaimynei Estijai pavyko mus aplenkti pagal daugelį kriterijų? „Estijoje net sovietmečiu buvo daugiau intelektinės laisvės. O atgavę nepriklausomybę – gal dėl tarpukariu stipresnės pilietinės visuomenės – jie sugebėjo labiau remtis tarpukario patirtimi atkurdami to meto struktūras, daugiau investuoti į jaunimą, kuris tam tikru būdu nebuvo nutraukęs saitų su tarpukario tradicija“, – lygina J.Dementavičius ir pateikia kelis pavyzdžius.

Mūsų universitetinė struktūra – tai šiek tiek reformuota sovietinė. Estai reformavo universitetus pagal Vakarų Europos modelius, kartu išlaikydami savo tradicinę tarpukario struktūrą. Estiškos studentiškos korporacijos aktyvios ugdant jaunimą, tai vienos iš pilietinių struktūrų. Pas mus studentų atstovybė – didžiulė biurokratizuota struktūra, kuri imasi viską daryti už studentus, o pačių studentų iniciatyvos čia nedaug.

„Estai kryptingiau pataisė savo valstybės kelią. Mes esame per daug tolerantiški savo netolimai praeičiai“, – mano J.Dementavičius.

Politinio elito kokybė: formalūs rodikliai geresni nei veiklos rezultatai

Politikos turinį iš dalies lemia politinio elito kokybė. A.Svarausko vertinimu, skirtumas tarp prieškario ir dabartinio Lietuvos politinio elito kultūriniu, kitaip tariant, inteligentiškumo, erudicijos požiūriu – pastebimas. Pirmaisiais abiejų Respublikų kūrimosi metais į valstybės valdymą įsitraukė įvairių žmonių, tačiau praėjus keliems dešimtmečiams pastebima, kad į Lietuvos parlamentą patenka keistų personažų, o tai kartais atsispindi Seimo ar Vyriausybės veikloje.

Vis dėlto A.Svarauskas primena, kad šie politikai atstovauja juos išrinkusiems piliečiams, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje piliečiai iš esmės jokios balsavimo teisės neturėjo. „Valstybę valdė prezidentas ir jam nuolankūs, tačiau nebūtinai kompetentingi politiniai lyderiai. Tada buvo reikšminga ir asmeninių, giminystės ryšių įtaka valstybės politikai. Kita vertus, kad ir kaip vertintume aukščiausio lygio politikų veiklos kryptis, tarpukariu, jau ketvirtajame dešimtmetyje „subrendus“ tautinei valstybei, jos politinių lyderių tonas, pavyzdžiui, užsienio politikos srityje, buvo daug santūresnis nei dabar“, – vertina A.Svarauskas.

Lygindama politinio elito struktūrą, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė dr. Irmina Matonytė kaip didžiausią skirtumą nurodo tai, kad tarpukario Lietuvoje didžiulis santykinis politinis svoris buvo agrarinio intereso. Anuomet valstiečiai liaudininkai ar jiems prijaučiantieji sudarydavę trečdalį ir daugiau parlamento, o dabartiniuose Seimuose šiam interesui atstovaujančiųjų labai nedaug.

Kitas skirtumas: tarpukario Lietuva buvo valdoma tautininkų, bet Seimo narių tautinė įvairovė buvo didesnė, maždaug dešimtadalis ir daugiau narių – ne lietuviai: kokie trys–penki lenkai, šeši septyni žydai, po kelis vokiečius ir rusus (o Seimai juk buvo daug mažesni nei dabar).

Dar vienas skirtumas: rinkimai anuomet vykę pagal proporcinę sistemą, be mažoritarinės, atskirų asmenų rinkimo, dalies, kuri dabar labai akcentuojama, nes žmonės nori rinkti asmenybes. Tarpukariu politikai buvo labiau siejami su jų atstovaujama partija, su jos ideologija.

„Jei lyginsime tarpukario Lietuvos politinį elitą su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis pagal tautinę įvairovę, buvome progresyvūs, o pagal profesinį atstovavimą atrodėme prastai: kitų šio regiono valstybių parlamentuose būdavo atstovaujama dešimčiai–penkiolikai profesijų, o Lietuvoje – penkioms–septynioms. Vyravo valdininkai – jie sudarė per trečdalį narių. Laisvųjų profesijų atstovai – mokytojai, gydytojai, inžinieriai sudarė tik mažą dalį. Tiesa, teisininkams buvo atstovaujama gausiau nei šiuo metu. Dabar šios profesijos žmonės nesiveržia į Seimą, matyt, dėl profesinio išskaičiavimo, nes darbas teisinėse institucijose daug prestižiškesnis nei Seime“, – lygina I.Matonytė.

Tarpukariu politiniame elite menkai atstovaujama buvo verslininkams, bet labai gausiai – žmonėms iš kaimo, žemvaldžiams, taip pat katalikų kunigams. Tarpukario Lietuvoje jie galėjo kandidatuoti į Seimą, aktyviai dalyvauti politikoje, nors tai kontrastavo su sekuliarinėmis tradicijomis, kurios reiškėsi daugelyje modernių to meto vakarietiškų valstybių. „Žemės ir kryžiaus sindromas Lietuvos politiniame elite buvo stipriai išreikštas ir suteikė savitumo“, – pastebi I.Matonytė.

Partinėje sistemoje dominavo viena – Tautininkų partija, kitos buvo mažesnės, o dabar vyrauja daugiapartinė sistema. I.Matonytė primena, kad buvo laikotarpis, kai ši sistema kreipėsi taip, kad, atrodė, nusistovės dviejų su puse partijos sistema, bet dabar nei Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai, nei Socialdemokratų partija nebegauna daugiau kaip trečdalio balsų, o daug vietos politiniame lauke užima populistinės partijos.

Asmenybės vaidmuo, I.Matonytės manymu, dabar mažesnis nei tarpukariu. Tarpukariu jis buvo nuspalvintas A.Smetonos asmenybės ir veiklos. Dabar ir politinių asmenybių, ir galimybių joms reikštis daug daugiau. Tarpukariu buvo dvi trys interesų grupės, kurios reikšmingiau siejosi su politiniu elitu, tarp kurių svarbiausia buvo Katalikų bažnyčia. Dabar pilietinis tinklas, su kuriuo siejasi politinis elitas, gerokai didesnis ir dėl to dabartinės Lietuvos demokratinis veikimas kokybiškesnis.

Lyginantis su Vidurio ir Rytų Europos politiniu elitu tarpukario metais, I.Matonytės vertinimu, ypač didžiuotis ir gėrėtis mūsiškio išskirtinumu nėra pagrindo, nes geras išsilavinimas ir atsidavimas buvo būdingas visoms šalims, o kai kurių jų politinis elitas lenkė mūsiškį erudicija. Bet ir mūsų geopolitinės užduotys buvo kitokios, o joms spręsti reikėjo ne tiek erudicijos ir enciklopedinių žinių, kiek politinės valios ir ryžtingumo. Tad, politinio elito tyrėjos įsitikinimu, lietuviškas kaimiškas užsispyrimas kai kada buvo vertingesnis ginant valstybės interesus nei kažkoks sofistikuotas teorinis kuluarinis istorijos, menotyros detalių išmanymas.

Kokia mūsų dabartinio politinio elito kokybė Vidurio ir Rytų Europos šalių parlamentarų kontekste, galima palyginti vartant 2014 m. išleistą „Eurelite“ tęstinio palyginamojo tyrimo kolektyvinę monografiją (tarp jos autorių – dr. I.Matonytė ir dr. Gintaras Šumskas). Lietuvos parlamentinis elitas tarp kolegų, ypač čekų ar vengrų, išsiskiria aukštais formaliais išsilavinimo rodikliais (Lietuvoje sovietinių laikų diplomas prilygintas magistro studijoms, bet taip yra ir kitose šalyse). Tačiau kitas klausimas – kurios srities išsilavinimą turi į parlamentą atėję žmonės: formalus išsilavinimo kriterijus nublanksta žinant, kad Lietuvos parlamente trūksta teisininkų, vadinasi, stinga kompetencijos teisės srityje.

Lietuva iš visos Vidurio ir Rytų Europos išsiskiria menku mokytojų, švietimo darbuotojų skaičiumi. „Pedagogų, mokyklų vadovų buvimas parlamente politinio elito tyrimuose laikomas demokratinio parlamentinio elito ženklu, nes tai žmonės, kurie turi patirties rūpinantis viešaisiais bendruomenės reikalais. Klausimas, kodėl mūsų pedagogai neina į Seimą“, – politinio elito tyrimo rezultatus komentuoja I.Matonytė.

Gerąja prasme iš kitų regiono parlamentų išsiskiriame užsienio kalbų mokėjimu ir tarptautinio darbo, tarptautinės tinklaveikos patirties turėjimu: apie trečdalį Seimo narių yra turėję ilgesnės nei pusės metų mokymosi ir darbinės patirties vakarietiškos kultūros šalyse ir tik keletas – Rusijos universitetuose.

Tad formalieji rodikliai geri. Bet kažkas negerai toje mūsų rikioje, valdanijoje ar tėvykščioje, kaip valstybę vadino ankstesnių laikų intelektualai, nes vis dar neprilygstame net kaimynams nei pagal turtus, nei pagal laimingų žmonių skaičių, nei pagal gebėjimus, nei pagal pilietinį sutarimą, kur link eina mūsų valstybė. Dar blogiau – apie tai negirdėti nė bent kiek platesnio atgarsio diskusijų. Intelektualai, atlikę savo misiją Sąjūdyje, nustumti ar patys pasitraukė į politinę nuošalę. Politinių vizionieriškų veikalų sukurta, tačiau ar bent kaskelintas politinio elito narys yra apie juos girdėjęs? O Seime – kasdienės kiemo diskusijos, dažnai apie savo asmeninę gerovę ir biurokratines procedūras.

Lietuvai pasiekus tikslą tapti prestižinių ES ir NATO klubų nare tarsi praradome tolesnio siekinio orientyrą. J.Dementavičius nemano, kad čia problema – intelektualios politinės minties stygius. Daug teisės, filosofijos, politinės filosofijos veikalų parašyta tarpukariu, daug ir dabar. Tačiau anuomet intelektualų ir politinio elito bendruomenė bendravo glaudžiau. Gal kad buvo mažesnė? Bet faktas, kad dabar intelektualų įtaka politiniam elitui kur kas menkesnė.

„Visi, kurie dalyvauja politikoje, turi įsivaizdavimą, kas yra valstybė, tačiau, mano manymu, dažnai jis nėra apmąstytas, pasiduodama primityviam valstybės, kaip ekonominės gerovės siekimo, modeliui, supaprastinant, ką dar turėtų daryti valstybė. Problema – ne tiek intelektualų politinės minties stygius, kiek politinis elitas, kuris nesugeba kryptingai skaityti. Galų gale retas dabartinis politikas ir pats geba savarankiškai parašyti nuoseklų gerą publicistinį straipsnį. Daroma paprasčiau – pasitelkiami viešųjų ryšių specialistai, skelbiamos trumpos tezės, kurios politikų išmokstamos mintinai“, – konstatuoja J.Dementavičius.

Beje, tos tezės dažniausiai būna ekonominėmis temomis. Tai labiausiai ir rūpi žmonėms, nes, pasak J.Dementavičiaus, vis dar esame ūkininkai, tad ekonominis ūkininkiškas mąstymas mums aktualesnis nei pilietinis. Visuomenės pilietinis indeksas per pastaruosius metus vėl sumažėjo, o tai rodo, kad, nepaisant kalbų apie pilietinę visuomenę, kažkas ne taip su mūsų pastangomis įtraukti lietuvius į politiką, parodyti ją ne vien kaip šėtonišką, bet ir kaip, perfrazuojant filosofą Antaną Maceiną, erdvę šventiesiems. Bet kas dabar nori būti šventuoju?

J.Dementavičius pripažįsta: „Santykinai lengviau sukurti valstybę ir ją atkurti: tam reikia žmonių, kurie nori tai padaryti, ir gana aišku, kaip tai reikia padaryti. Bet valstybę nuolat kurti ir padaryti ją tokią, kokios norime, – labai sudėtinga, nes yra labai daug įsivaizdavimų, kaip tai padaryti. Valstybės kūrimas – nesibaigiantis projektas.“

Aušra Lėka

Vasario 16-osios išvakarėse „Veidas“ praskleidžia laiko uždangą: padedami istorikų pamėginkime kiek įmanoma detaliau atkurti tos įsimintos 1918-ųjų dienos vaizdą ir kartu pajuskime šio ypatingo įvykio dvasią.

Vilnius, 1918 metų vasario 16-oji, šeštadienis. Įprasta nemaloni ir rūsti vasario diena – be saulės, ūkanota, drebia šlapias sniegas, pereinantis į lietų. Niūrus oras tarytum atspindi okupacijos, bado ir nepriteklių nualinto Vilniaus krašto gyventojų vidinę nuotaiką, sumišusią su neviltimi ir permainų laukimu.
Stabtelėkime ties pastatu su neorenesansiniu fasadu tuometėje Didžiojoje gatvėje, pažymėtu Nr. 30. Šiandien šį pastatą dabartinėje Pilies g. 26 žinome kaip Signatarų namus, o 1918-aisiais jis buvo vadinamas Štralio namu arba Štralio cukraine. Nuo XX a. pradžios pirmame pastato aukšte veikė cukrainė, kurią, kaip ir visą šį istorizmo laikotarpio pastatą, nusiaubtą gaisro ir vėliau atstatytą, valdė pirklys K.Štralis, – todėl šis pastatas ir buvo vadinamas jo vardu.
Žiūrėdami į pastato fasadą iš dabartinės Pilies gatvės, trečiame aukšte matome balkoną, nuo kurio į abi puses yra po du langus. Už šių langų esančiuose kambariuose, patalpose, anuomet vadintose butu Nr. 2, buvo įsikūręs Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas, o patekti į jas buvo galima laiptais iš vidinio kiemelio. Kambaryje, esančiame į dešinę nuo balkono, buvo įsikūrusi Komiteto raštinė, o į kairę – pirmininko Antano Smetonos kabinetas.
Pasak istoriko Raimundo Klimavičiaus, knygos „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė (Vasario 16-osios akto pėdsakais)“ autoriaus, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinis Komitetas buvo įkurtas 1914 m. rugsėjo 27-ąją, bet tai nebuvo eilinė šelpimo organizacija – okupacijos sąlygomis ji virto kultūros ir politikos centru, kurios lėšomis buvo remiama ir Lietuvos Tarybos veikla.
„Visuotiniame karo tvane komitetas lietuviams buvo Nojaus arka, išgelbėjusi jų šeimą arka, iš kurios mūsų laisvės balandis apsireiškė apsisprendusios tautos sąmone. Per jį gavo vokiečiai patirti, kas yra lietuviai ir ko jie siekia, per jį tapo galima lietuvių konferencija ir galiausiai Lietuvos Taryba, pirmoji rimta mūsų politinė organizacija, galėjusi pasisakyti reiškiant savo tautos valią“, – taip apie Komitetą yra atsiliepęs A.Smetona.

J.Basanavičius gailėjo pinigų malkoms

Ikonografinės medžiagos apie tuometį kambario, kuriame ir buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, interjerą beveik neturima. Tačiau istorikas R.Klimavičius, remdamasis išlikusiais duomenimis ir vienintele žinoma jo vaizdą užfiksavusia fotografija, savo knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“ pamėgino atkurti kambario Štralio name vaizdą.
Tad kaip atrodė patalpa, kurioje, kaip vėliau rašė signataras Petras Klimas, 1918 m. vasario 16-ąją „susikimšusi Lietuvos Taryba „paskelbė” vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę“?
Langai be užuolaidų, ant palangių – keli vazonai su gėlėmis, dešiniajame kambario kampe – baltų koklių krosnis; čia būta ir ne vienos etažerės su dokumentais, prie galinės sienos stovėjo nedidelis stalas, teturintis vieną stalčiuką, su staline lempa žaliu gaubtu. Dešinėje kambario pusėje prie sienos – sofa, apmušta oda, kurios porankių galus puošė metalinės liūtų galvos su žiedais nasruose.
Kaip savo prisiminimuose vėliau dėstė kitas Vasario 16-osios akto signataras Aleksandras Stulginskis, priėmus nutarimą skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir pasirašius skelbimo aktą, A.Smetona „atsisėdęs ant minkštasuolio Lietuvių Komiteto salėje abejojo, ar gerai Taryba padariusi“. Istorikas R.Klimavičius patikslina, kad A.Smetona galėjo sėdėti ir ne ant šios sofos, nes patalpoje buvo dar ir kušetė. Ant sienos virš sofos kabėjo Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto narių fotografija tamsiuose rėmuose; kambario viduryje dar būta ir didelio stalo, daug kėdžių – jų turėjo pakakti susėsti visiems Tarybos nariams.
Aplinkybės taip susiklostė, kad Lietuvos Taryba šiose patalpose posėdžiavo tik septynis kartus, o paskutinis posėdis čia įvyko būtent 1918 m. vasario 16 d. „Kad šis kambarys tapo formalios Lietuvos laisvės lopšiu, lėmė likimas ir, atrodo, šaltis“, – teigia R.Klimavičius.
Iš istorinių šaltinių tikrai yra žinoma, kad paskutiniai Lietuvos Tarybos posėdžiai prieš keliantis į Štralio namą vykdavo Lietuvių mokslo draugijoje Aušros Vartų g., jos vadovo Jono Basanavičiaus kabinete, bet kadangi daktaras beveik nekūrendavo krosnies ir ten būdavo labai šalta, neapsikentę Tarybos nariai nusprendė rinktis Komiteto patalpose Didžiojoje g. Teigiama, kad J.Basanavičius dėl savo taupumo kabinete sėdėdavo „kailinėliais užsivilkęs“, o klausiantiems, kodėl nesišildo, atsikirsdavo, esą malkos labai brangios – gaila pinigų. Taigi, pasak R.Klimavičiaus, jei ne J.Basanavičiaus taupumas, galbūt šiandien Signatarų namais vadintume pastatą, esantį ne dabartinėje Pilies, bet Aušros Vartų g.
1918 m. vasario 16-ąją Štralio name, į kurį persikėlė sušalę būsimieji signatarai, įvyko net du Lietuvos Tarybos posėdžiai: vienas apie vidurdienį, kitas – vakarop. Nepriklausomybės Aktas buvo priimtas per pirmąjį posėdį, apie 12.30–13 val.

Atgal į Vasario 16-ąją: kaip viskas vyko

Remdamasis išlikusiais istoriniais šaltiniais ir atsiminimais, istorikas R.Klimavičius pamėgino atkurti Vasario 16-osios įvykių eigą ir nuotaiką: „Prieš vidudienį į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto patalpas Vilniuje, Štralio namuose Didžiojoje g. 30, renkasi 1917 m. lietuvių konferencijoje išrinktosios Lietuvos Tarybos nariai. Įėję į kiemą, kairėje esančiais laiptais jie pakyla į trečią aukštą. <…> Visi Lietuvos Tarybos nariai – rimtai nusiteikę, mažai kalbūs – sueina į nedidelį Komiteto pirmininko kabinetą. Visada šnekus P.Klimas bando pakelti susirinkusiųjų nuotaiką, tačiau tai jam nelabai sekasi. Laikrodis rodo 11 val. ryto. Išvakarėse įvykusiame posėdyje atsistatydino Tarybos pirmininkas A.Smetona ir visas Prezidiumas. Pirmininko vietą, kaip vyriausias amžiumi, buvo paprašytas užimti J.Basanavičius. Todėl šiandien jis ir imasi vadovauti šiam neeiliniam posėdžiui. Susijaudinęs ir kiek sutrikęs, jis eina prie stalo ir balsu suabejoja, ar sugebės atlikti šias garbingas pareigas. Tačiau posėdžio nutarimo projektas jau iš anksto paruoštas, suderintas su visais Tarybos nariais ir gražiai dideliame lape surašytas guli ant stalo. Todėl pirmininkaujančiajam belieka tik jį garsiai perskaityti. Iškilmingoje rimtyje, Tarybos nariams stovint, J.Basanavičius skaito <….>. Prasideda balsavimas. Pirmiausia prašoma balsuoti už pirmąją nutarimo dalį iki žodžio „drauge“. Priimama vienbalsiai. Toliau balsuojama už antrąją nutarimo dalį nuo žodžio „drauge“. Pakyla 16 Tarybos narių rankos. Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius – prieš. Tačiau jokio sujudimo nėra, nes visi Tarybos nariai iš anksto yra informuoti apie tokią balsavimo eigą ir priežastis. Pagaliau balsuojama už visą nutarimą ~en block~. Visų Lietuvos Tarybos narių rankos vieningai pakyla „už“. Pasigirsta plojimai. Nutarimas priimtas vienbalsiai…“
Beje, nors šiandien dažnai sureikšminamas J.Basanavičiaus, kaip tuometinio pirmininko, vaidmuo, iš tiesų yra žinoma, kad jis tada pirmininkauti nelabai norėjo. A.Stulginskis yra taip apibūdinęs J.Basanavičių prieš Vasario 16-osios akto priėmimą: „Kuklus senelis kelias iš savo kėdės, kad užimtų pirmininkaujančiojo vietą ir sako: „Kaip aš čionai tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu…“
Vėliau, R.Klimavičiaus žodžiais, posėdyje žodžio paprašė J.Vileišis ir balsavusiųjų prieš nutarimo antrąją dalį vardu perskaitė pareiškimą, kuriame paaiškino, jog tokį jų balsavimą paskatino žodis „galutinai“, atsiradęs tekste prieš jų valią, mat baimintasi, kad vokiečių valdžia, tuo žodžiu remdamasi, gali „versti Lietuvos Tarybą savintis viršiausias Steigiamojo Lietuvos Seimo teises“ bei „trukdyti kiek galima greitesnį jo sušaukimą“.
Tuomet Komiteto sekretorius kunigas Povilas Dogelis paprašomas parūpinti plunksnakočių su plunksnomis ir rašalo ką tik priimtam dokumentui pasirašyti. Pirmasis po nutarimo tekstu pasirašo J.Basanavičius, po jo – ir kiti Lietuvos Tarybos nariai alfabetine pavardžių tvarka. Kai Nepriklausomybės Aktas jau paskelbtas ir pasirašytas, J.Vileišis pareiškia norą kaip relikviją pasiimti pasirašyti naudotus plunksnakočius su plunksnomis, tačiau P.Dogelis paaiškina, kad tai Komiteto nuosavybė ir turi likti čia, kad būtų išsaugota istorijai.

Pasirašę Nepriklausomybės Aktą išsiskirstė be euforijos
Vėliau posėdyje apsvarstomi dar keli klausimai, tą pačią dieną (vieni istorikai teigia, kad pirmajame, kiti – kad antrajame posėdyje) įvyksta ir Tarybos pirmininko bei Prezidiumo rinkimai, o pirmininku vėl išrenkamas A.Smetona.
Beje, pasirašę Nepriklausomybės Aktą Tarybos nariai išsiskirstė be jokios euforijos: kaip savo atsiminimuose rašė P.Klimas, „paprasčiausiu būdu, tarytum nieko nebūtų įvykę“, išėjo pietauti, na, o vėliau dar susirinko į vakarinį posėdį.
Istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, cituodamas signatarus, papildo, kad tą dieną Tarybos narių ūpas buvo „karingas, piktas, pakeltas ir energingas“, tačiau atsižvelgiant į visas aplinkybes šiandien visiškai neatrodo keista, kad Vasario 16-osios akto paskelbimas ir pasirašymas anaiptol nebuvo lydimas didelio džiaugsmo.
Prisiminkime, kad Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos Taryba išgyveno didelę krizę: jai buvo pavesta atkurti Lietuvą, o ji „nieko apčiuopiama“, kaip savo paskaitoje jau gerokai vėliau, 1940 m., pareiškė A.Stulginskis, taip ir nepadarė. Juk šiandien žinome, kad net ir po to, kai iš beviltiškumo Lietuvos Taryba ryžosi skausmingam kompromisui su Vokietija ir 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas atitinkamas aktas, kuriuo pritarta amžinai sąjungai su Vokietija mainais į nepriklausomos Lietuvos pripažinimą (nes anuomet, anot A.Stulginskio, nė žingsnio negalėjai žengti be okupacinės valdžios palaiminimo), galiausiai paaiškėjo, jog vokiečiai nė neketina tesėti savo pažadų. Tad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas net ir sąjungoje su Vokietija vėl ėmė atrodyti lyg tolimas miražas.
Tokių aplinkybių fone Lietuvos Taryba pati ėmė byrėti. Kaip vėliau teigė A.Stulginskis, ilgai galvota, tartasi, ką daryti, kol galop rasta išeitis: „Jei vokiečiai, kaip buvo žadėję, neskelbia, nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos, tai tą skelbimą daro ir visoms pasaulio valstybėms, sulig galimybėmis, notifikuoja pati Lietuvos Taryba ir tai tokiu skelbimo turiniu ar tekstu, kuris atitinka lietuvių tautos nusistatymą, visai nepaisant, kaip į tai reaguos vokiečių okupacinė vyriausybė, ar jai toksai skelbimas bus priimtinas, ar ne“, – savo naujoje šiuo metu dar spaudai rengiamoje knygoje „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ cituoja prof. Alfonsas Eidintas.
Istorikas A.Eidintas, šiuo metu Lietuvos ambasadorius Graikijos Respublikoje, Kiprui ir Albanijai, prieš išleidžiant knygą leido „Veidui“ susipažinti su jos medžiaga.
Vis dėlto net ir po Vasario 16-osios akto pasirašymo, kuriame Lietuvos nepriklausomybė skelbiama jau be jokių išlygų, visi Tarybos nariai jautė, kad tai tik kelio į nepriklausomą Lietuvos valstybę pradžia ir dabar dar visiškai nėra aišku, koks vingiuotas tas kelias bus. Beje, tekstas dėl nepriklausomybės deklaravimo buvo parengtas dar sausio 8 d. posėdyje.
„Kalbėdami apie Vasario 16-ąją ir Nepriklausomybės Aktą turime suvokti, kad tai vis dėlto yra tam tikro darbo finalas, pabaiga, o ne pradžia. Nepriklausomybės Akto teksto rengimas truko praktiškai nuo 1917 m. gruodžio pradžios iki 1918 m. vasario 16 d., o prieš jį pasirašydama dvi tris savaites visa Taryba išgyveno krizę, buvo matomas praktiškai jos skilimas, – primena A.Kasparavičius. – Tad tie žmonės, kurie 1918 m. vasario 16-ąją susirinko į Lietuvių Komitetą Didžiojoje g., nebuvo labai jau draugiškai vienas kito atžvilgiu nusiteikę. Prisiminkime priešistorę, kad tai buvo kompromisinis susirinkimas, o tam tikros detalės buvo iš anksto aptartos. Tarkim, kad šio posėdžio pirmininku bus išrinktas J.Basanavičius, nes prieš tai buvęs pirmininkas A.Smetona buvo praradęs kairiojo sparno, centristinių Tarybos narių pasitikėjimą, be to, jis nebuvo linkęs radikaliai atsitolinti nuo Vokietijos. Ir jis prieš pasirašydamas aktą ir jau pasirašęs kartą ar du replikavo, kad dabar visiškai neaišku, kaip čia bus ir kaip toliau klostysis šita Lietuvos valstybingumo byla. Euforija tikrai nedegė nei kairioji pusė, kuri buvo labiau patenkinta Vasario 16-osios akto turiniu, nei juo labiau vadinamieji centristai arba dešinieji, turiu galvoje patį A.Smetoną ir kitus, kurie puikiai suprato, kad po tokios redakcijos Vasario 16-osios akto pasirašymo laukia didžiulė nežinomybė.“
Tai vienos pagrindinių detalių, kurios yra žinomos prisimenant Lietuvos Nepriklausomybės Akto gimimą. Deja, istorinių šaltinių, kuriuose kalbama apie Vasario 16-osios įvykius, išlikę nedaug.

Prieš 95 metus buvo pasirašytas svarbiausias XX amžiaus mūsų istorijos dokumentas.

Kuo labiau gilinamės į Vasario 16-osios akto istoriją, tuo labiau stebina jo signatarų drąsa: kaip jie galėjo ryžtis tokiam žingsniui, kai už langų dar kaukšėjo geležimi kaustyti okupantų batai? Tiesa, atsiras teigiančiųjų, kad ne vieni mūsų tautinio judėjimo lyderiai tada tą padarė. Tai iš dalies tiesa, nes Pirmajam pasauliniam karui baigiantis visa Rytų ir Vidurio Europa virte virė: ankstesnėms daugiatautėms imperijoms byrant, viena po kitos kūrėsi naujos ir naujo tipo – tautinės valstybės (žr. lentelę).
Kita vertus, neturime pamiršti kelių svarbių aplinkybių. Pirma, mūsų Nepriklausomybės Aktas gimė labai anksti, vienas pirmųjų, nepaisant to, kad mūsų žygio į laisvę sąlygos buvo daug blogesnės nei daugumos Rytų ir Vidurio Europos tautų – dėl itin nuožmios carizmo priespaudos, dėl spaudos, mokyklų, organizacijų draudimo, kas savo ruožtu lėmė nemažą mūsų kultūrinį ir ekonominį atsilikimą nuo daugelio Rytų ir Vidurio Europos šalių. Todėl jau vien dėl to kliūčių mūsų Nepriklausomybės Aktui paskelbti, o juo labiau – įgyvendinti atsirado kur kas daugiau nei kitiems.
Antra, kuriant naują valstybę visada daug reiškia kaimynų reakcija. Ypač nelengvas būna sienų su jais nustatymo klausimas. O mes tada turėjome gana sunkių, aštrių problemų tiek su latviais, tiek su baltarusiais, o ypač – su lenkais, jų požiūris į mūsų nepriklausomybę buvo itin priešiškas. Todėl dabar dalis mūsų istorikų svarsto, ar Vasario 16-osios aktas tuo metu buvo optimalus sprendimo variantas, o gal buvo geresnių – tiek mums, tiek lenkams ar baltarusiams? Galbūt kitokią Lietuvą tada būtų buvę lengviau sukurti? Apie šiuos nepriklausomybės kūrimo aspektus šiandien, regis, tinkama proga pakalbėti.

Santykiai su baltarusiais

Žvelgiant iš šių laikų pozicijų susidaro įspūdis, kad mūsų ir kaimynų baltarusių likimas daugelį amžių buvo panašus: iš pradžių kartu buvome LDK, vėliau, nuo 1795 m., – Rusijos imperijoje, ir mus, ir juos caro valdžia slopino, intensyviai siekė nutautinti, draudė raštą. Vis dėlto baltarusių padėtis visą laiką buvo gerokai prastesnė nei mūsų, nes jie turėjo mažiau raštingų žmonių (95 proc. visos jų tautos sudarė valstiečiai), jie nepasitikėjo savo inteligentija, menkai dalyvavo tautiniame judėjime. Todėl, istorikų vertinimu, 1914 m. tik 10 proc. baltarusių buvo nepriklausomybės šalininkai, 45 proc. simpatizavo rusams arba lenkams, o likusieji, matyt, neturėjo jokios nuomonės.
Svarbu paminėti, kad tiek mūsų, tiek baltarusių lyderiai ir aktyvūs veikėjai būrėsi daugiausia Vilniuje ir čia jiems buvo palankios sąlygos bendradarbiauti, net kurti bendras šeimas. Tačiau ši aplinkybė juos ir priešino, mat tiek vieni, tiek kiti siekė savo tautinės valstybės sostinę kurti Vilniuje.
Šią problemą buvo galima nesunkiai išspręsti sudarant bendrą lietuvių ir baltarusių valstybę, kažką panašaus į LDK – federaciją ar konfederaciją. Tą mūsų veikėjams baltarusiai atkakliai ir siūlė, žinoma, neatsitiktinai: jiems rūpėjo ne tik Vilnius, bet ir, svarbiausia, galimybė pasinaudoti toliau modernios tautos keliu pažengusios Lietuvos parama, nes savų pajėgų tam aiškiai nepakako. Kita vertus, mūsų kaimynai baltarusiai į draugus siūlėsi ne tik mums, bet ir lenkams, ukrainiečiams, net vokiečiams.
Tačiau silpni draugai ar partneriai niekam nereikalingi, ypač dar turintys nemažų pretenzijų – o baltarusių veikėjams jų netrūko. Bet toks jų blaškymasis dar labiau skaldė ir silpnino jų tautinį judėjimą. Užtat mūsų lyderių pozicija nuo pat 1905 m., tai yra nuo Didžiojo Vilniaus Seimo, buvo stebėtinai vieninga, tvirta ir pastovi: kurti valstybę etnografiniu pagrindu, siūlant į ją įsijungti tautiniu atžvilgiu mišriems Vilnijos gyventojams, garantuojant jiems kultūrinę autonomiją. Jau į 1917 m. rugsėjį sudarytą Lietuvos Tarybą buvo kviečiami baltarusiai, žydai, lenkai, bet nė vieni neatsiliepė, kitaip tariant, nesutiko dalyvauti kuriant valstybę. Maža to, kaimynai apkaltino mūsų veikėjus pagrobus iš jų Vytį: jų nuomone, būsima lietuvių valstybė iš tiesų buvo žemaičių, todėl ir jos herbas galėjo būti tik meška…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ketvirtadienio popietę sostinės centre, Gedimino prospekto atkarpoje tarp Katedros ir V.Kudirkos aikščių, degs šešiolika simbolinių laužų. Vidurdienį S.Daukanto aikštėje bus pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos, 14 val. vyks tradicinis minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų. 19 val. rengiamas šventinis koncertas Nacionalinėje filharmonijoje. Lino Rimšos kūrinių premjeras bei kitų lietuvių kompozitorių kūrinių ištraukas atliks Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir solistai Joana Gedmintaitė, Liudas Mikalauskas bei Silvestras Beltė.