Renata BALTRUŠAITYTĖ
Vasario premjerų epigrafas: Faustas, kaip ir Junas Gabrielis Borkmanas, pernelyg vėlai suvokia, ko neteko sąmoningai išsižadėję savo tikrosios meilės. O mefistofelių netrūksta jokiais laikais.
Nors teatrų repertuarai retai kreipia dėmesį į tai, kokios nedarbo dienos mirga pažymėtos kalendoriuje, šįmet turėsime Vasario 16-ajai skirtą premjerą. Gytis Padegimas Kauno miesto kameriniame teatre pagal savo sudėliotą pjesę rengia spektaklį „Alksniškės“, kuriame pasakojama trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus gyvenimo istorija.
Pernai Lietuva minėjo K.Griniaus 150-ąsias gimimo metines. Palydėtas į ekranus šiai iškiliai asmenybei skirtas Editos Mildažytės filmas „Kredo: demokratas“, pasirodė istoriko Mindaugo Tamošaičio studija „Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime 1926–1940“.
Atėjo laikas apie prezidentą K.Grinių prabilti teatro kalba.
Alksniškės – tai kaimas Marijampolės apskrityje, kuriame K.Grinius gyveno savo sesers Onos Griniūtės-Bacevičienės ūkyje, kai 1942 m. lapkritį kartu su Jonu Pranu Aleksa ir Mykolu Krupavičiumi vokiečių generaliniam komisarui Kaune įteikė protesto raštą dėl Lietuvos žydų žudymo ir Lietuvos kolonizavimo. Abu minėtus memorandumo autorius gestapas suėmė ir išvežė darbams į Vokietiją, o solidaus amžiaus K.Griniui tiesiog uždrausta gyventi Kaune. Apsistojęs pas seserį, jis tęsė įprastus darbus – gydė žmones ir rašė tekstus valstybės valdymo temomis. Tuo metu Kaune su sūnumi likusi jo žmona Kristina įvairiais būdais stengėsi gauti iš okupacinės valdžios leidimą vyrui grįžti į namus. Ir jai pavyko, todėl Grinių šeima frontui sugrįžtant spėjo pasitraukti į Vakarus.
Spektaklyje atskirtas nuo namiškių K.Grinius prisimena kertinius savo veiklos taškus – kovą už demokratiją, žodžio, religijos ir kitų laisvių įsigalėjimą Lietuvoje bei daug ką mūsų valstybėje kitaip pakreipusį 1926 m. gruodžio 17-osios perversmą, po kurio trečiasis prezidentas buvo priverstas atsistatydinti. Jo dialoguose su giminaičiais, kaimynais ir gyvenimo bendrakeleiviais atsiskleidžia nepaisant gausių likimo smūgių idealizmo nepraradusi, valstybės interesus aukščiau individualių interesų iškelianti asmenybė.
Dokumentinei pjesei G.Padegimas naudojo paties K.Griniaus ir jo sūnaus Liūto rašytus atsiminimus, Gedimino Ilgūno ir Alfonso Eidinto monografijas bei kitus prezidentui skirtus tekstus. Gyvendamas Alksniškėse prezidentas rašė veikalą „Lietuvos demokrato principai“. Tarnavimą demokratijai jis visą gyvenimą laikė pirmaeile savo, kaip politinio veikėjo, misija.
„Šiais sudėtingais laikais, kai demokratija daugelyje šalių darosi tarsi nebereikalinga, jis mums yra svarbus pavyzdys“, – pabrėžia G.Padegimas, vaidinti K.Grinių „Alksniškėse“ patikėjęs aktoriui Henrikui Savickiui.
Pavėluotas praregėjimas
Iš aristokratų šeimos kilusio Juno Gabrielio Borkmano, Henriko Ibseno dramos pagrindinio veikėjo, taip pat neaplenkia gyvenimo smūgiai. Viešai paskelbtas nusikaltėliu ir nesulaukdamas palaikymo iš artimųjų, jis pasiduoda depresijai ir suvokia, kad dėl daugelio padarytų klaidų gali kaltinti tik save. Pirmoji lemtinga klaida buvo vardan solidžios karjeros banke atsisakyti mylimos moters ir vesti kitą. Vėliau – tenkinti vis didėjančius savo žmonos įgeidžius svetimais pinigais… Galiausiai, atsėdėjęs kalėjime už banko lėšų iššvaistymą, Borkmanas lieka vienišas, savo šeimos visiškai ignoruojamas. Ir tik sunkiai sergančios buvusios mylimosios atjauta grąžina jam norą gyventi, siekti jaunystėje užsibrėžtų tikslų… Bet – per vėlu, pernelyg daug laiko iššvaistyta.
„Juną Gabrielį Borkmaną“ Valstybiniame jaunimo teatre stato režisierius Gintaras Varnas, pasitelkęs senuosius režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurso aktorius Kostą Smoriginą, Vidą Petkevičių, Dalią Overaitę ir metais vėliau studijas baigusią Jūratę Onaitytę. Šia premjera teatras atsisveikins su rekonstrukcijai uždaroma didžiąja scena.
G.Varnas prie H.Ibseno dramaturgijos grįžta beveik po 20 metų: 1998 m. Kauno dramos teatro repertuare atsiradusi jo „Heda Gabler“ tapo viena moderniausių H.Ibseno dramaturgijos interpretacijų Lietuvos scenoje. O jų mūsų teatruose netrūksta, nes H.Ibsenas tebeturi magišką publikos traukos galią. Ir kimba į jo dramaturgiją labai skirtingi režisieriai: prisiminkime Jono Vaitkaus „Visuomenės priešą“, Agniaus Jankevičiaus „Šmėklas“, Yanos Ross „Meistrą Solnesą“, Ramučio Rimeikio „Laukinę antį“. Ryškūs H.Ibseno personažai laikomi vertinga aktorine mokykla, todėl ką tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre žiūrovai regėjo Veltos ir Vytauto Anužių vadovaujamo magistrantų kurso diplominę „Hedą Gabler“.
Režisierius G.Varnas ypač vertina šį norvegų autorių dėl jo pjesėse meistriškai naudojamų simbolinių prasmių, gebėjimo išreikšti gyvenimui pasmerkto žmogaus ir jo santykio su visuomene prieštaringumą. Dramaturgas gebėjo sukurti savitą teatro fenomeną – probleminį teatrą, kurį pats vadino idėjų drama. H.Ibsenas vertinamas ne vien kaip rašytojas, bet ir kaip mąstytojas, moralinis filosofas, visuomenės kritikas.