Dailininkė - M. Šiaulytytė

Šiaip ar taip žiūrėsi, lietuviškais muzikiniais teatro veikalais nesame lepinami. Kas iškyla atmintyje iš pastarojo penkmečio? Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“ ir baletas „Čiurlionis“, keletas kitų kompozitorių parašytų operų bei operėlių vaikams.
O apie tai, kad Onutė Narbutaitė rašo operą Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kalbėta jau irgi gerą penkmetį. Ir štai pagaliau – artėjantis vasaris žada neapvilti.
Ilgai lauktoji vadinasi „Kornetas“ ir tai – pirmoji pripažintos simfoninių ir oratorinių kūrinių autorės opera. Dviejų veiksmų, skirta devyniems solistams, chorui ir orkestrui. Įkvėpta Rainerio Maria Rilke’s poemos „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“, kurią, išleistą dar 1906-aisiais, kareiviai mielai skaitė abiejose Pirmojo pasaulinio karo fronto pusėse. O patį poetą savo ruožtu įkvėpė kuklus įrašas šeimyninėje kronikoje apie tolimo giminaičio mirtį karo lauke, patyrus pirmą meilės naktį.
Pasak O.Narbutaitės, „Kornetas“ nėra tiesioginis R.Maria Rilke’s teksto perdainavimas, greičiau – sakmės interpretacija. Į siužetą įsiterpia ir Korneto sapnai, kuriems pasitarnavo kitų rašytojų – Oskaro Kokoschkos, Georgo Traklio, Charles’o Baudelaire’o, Oskaro Milašiaus, Johanno Wolfgango Goethe’s, Paulio Celano bei Jacques’o Prévert’kūrinių eilutės.
Režisierius Gintaras Varnas, padedamas Juozo Statkevičiaus kostiumų meno, scenoje kurs dviejų skirtingų laikmečių pasaulius – praeito amžiaus pradžios secesijos ir septynioliktojo amžiaus baroko.
Operoje dainuos visas būrys jaunų solistų, sustiprintų keleto patyrusių meistrų. Korneto vaidmuo patikėtas Tomui Pavilioniui ir Mindaugui Zimkui, generolo – Tadui Girininkui ir Liudui Norvaišui, poeto Rilkės – Eugenijui Chrebtovui ir Jonui Sakalauskui.

Apie Sausio barikadas – kitaip

„Kornetas“ vasario repertuaruose nesijaus vienišas, nes nacionalinių veikalų jame apstu. Kone „tamsiausias arkliukas“, iš kurio nežinia ko laukti – jaunos dramaturgės Godos Dapšytės pjesė „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre. Ji žada naujai pažvelgti į 1991 m. sausio įvykius – akimis kartos, kuri pati vaikystėje regėtų barikadų vaizdą menkai tepamena. Kovų už Nepriklausomybę metu spektaklio kūrėjai buvo pradinių klasių moksleiviai, o kai kurie net nelankė mokyklos. Todėl jiems teko nemenkai pakiloti archyvus, ieškant iškalbių tuometinių įvykių detalių. Anot dramaturgės, stengtasi suformuoti tam tikrą faktų biblioteką, kuriai per repeticijas ieškota ne tiek dokumentinio, kiek emocinio tikslumo. Nagrinėdami Sausio įvykius, spektaklio kūrėjai siekia suvokti, kokį vaidmenį jie vaidina šiandieniniame gyvenime.
„Teko girdėti, kad Lietuvoje yra žmonių, sakančių, kad ne dėl tokios Lietuvos jie kovojo. Kuriu šį spektaklį tam, kad išsiaiškinčiau, dėl kokios gi Lietuvos kovojo lietuviai“, – atskleidžia „Barikadų“ režisierius, tos pačios kartos latvių teatralas Valteris Silis. Jis sėkmingai dirba dviejuose nepriklausomuose teatruose („Dirty Deal“ ir Gertrūdos gatvės teatre), kartais kviečiamas režisuoti spektaklių ir Latvijos nacionaliniame teatre. O „Barikadų“ vaidmenis kuria režisieriaus ir dramaturgės bendraamžiai, jau spėję tapti naująja Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro „varomąja jėga“: Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė ir Toma Vaškevičiūtė.
Prieš aštuoniolika metų pirmą kartą „palytėjusi žemę“ tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre, vasarį žada atgimti Sauliaus Šaltenio pjesė „Lituanica“, skirta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą. Tiesa, šįkart pjesės veikėjai lietuviškais vardais į žiūrovus prabils rusiškai, nes naująja „Lituanica“ skrydžio aikštele taps Rusų dramos teatras, o pirmąjį S.Šaltenio pjesės režisierių Rimą Tuminą pakeis Jurijus Popovas.

Iš Holivudo studijų plūstantys nauji filmai formuoja tendenciją, kad geras kinas privalo būti ilgas. Sausį “Ištrūkęs Džango” ir “Vargdieniai” privertė sėdėti ilgiau nei dvi su puse valandos. Vasarį tiek pat laiko paaukoti prašo “Lincolnas” ir “Taikinys #1″. Teks įprasti.

Sausio mėnuo Lietuvos kino teatruose išsiskyrė kokybišku ir didelę paklausą pasėjusiu repertuaru, kurį gausiu lankomumu įvertino bilietus nusipirkę žiūrovai. Vasaris tikrai nenusileis paties skirtingiausio skonio filmų įvairove, bet pagaliau nutrauks šalies kino rinkoje susiklosčiusią tradiciją, kad antras naujų metų mėnuo visuomet būna ryškiai prastesnis už pirmąjį. Per artimiausias keturias savaites pamatysime visus esminius kandidatus nenuspėjamiausiai “Oskaro” premijai gauti ir vertinsime už privačių investuotojų lėšas sparčiai nufilmuotą lietuvišką romantinę dramediją, kuri bus pajėgi varžytis dėl lankomiausio 2013 m. titulo su stipriausiais Holivudo studijų statytiniais.

Auksinis “Oskarų” blizgesys
Labai gerai, kad jau kelintus metus iš eilės vasaris tampa ataskaitiniu mėnesiu, kai Lietuvos žiūrovams rodomi beveik visi filmai, pretenduojantys gauti “Oskarą”. Jeigu neišsiugdytume šios gražios tradicijos, tai veikiausiai nepamatytume vieno geriausių 2012 m. filmų “Argo”. Populiaraus aktoriaus Beno Afflecko tikrų įvykių trileris buvo tiesiog nurašytas, nepaisant iš Toronto ir San Sebastiano kino festivalio atskriejusių palankių atsiliepimų, ir stumdomas repertuare kaip nereikalingas vaikas. Kai filmui nepasisekė užfiksuoti trokštamo rezultato Latvijoje, studija “Warner Bros.” nusprendė išmesti “Argo” iš lietuviško repertuaro.
Tačiau netikėtas “Argo” iškilimas per JAV kino kritikų asociacijos apdovanojimus ir sensacinga pergalė “Auksinių gaublių” ceremonijoje ištraukė iš kortų kaladės naujus tūzus. Į septynias “Oskaro” nominacijas pretenduojantis trileris apie JAV diplomatų išlaisvinimą iš priešiškai ir revoliucingai nusiteikusio Irano stebuklingomis aplinkybėmis grįžta į Lietuvą. Patį brandžiausią, patriotiškiausią ir aštriausią režisieriaus B.Afflecko kūrinį “Argo” verta ir būtina pamatyti dėl adrenalininės įtampos (autorius priverčia neramiai jaudintis netgi žinančiuosius galutinį slaptos misijos rezultatą), autentiškai perteiktos nedraugiškos amerikiečiams 1979 m. atmosferos Irane ir ypač smagaus ironiško humoro apie kino verslą bei patį Holivudą.

Mylimiausio JAV prezidento portretas
Kol kas dar anksti spėlioti, kaip “Argo” pasirodys vasario 24 d. vyksiančioje “Oskarų” teikimo ceremonijoje. Vis dėlto B.Afflecko pavardės nėra tarp geriausio režisieriaus nominantų, o režisierių taryba turi milžinišką įtaką akademijoje ir bent kol kas galingiau palaiko kolegos Steveno Spielbergo biografinę dramą “Lincolnas”. Peržvelgę “Oskarų” istoriją sužinosime, kad geriausio filmo regalijas be apdovanojimo jį sukūrusiam režisieriui įmanoma gauti tik itin išskirtiniu atveju. Net 20 kūrinių per pastaruosius 23 metus triumfavo su abiem “Oskarais” – už geriausią filmą ir geriausią režisūrą.
Apdovanojimų statistika palankesnė “Lincolnui”, tačiau S.Spielbergas turi gan didelę įtakingų kenkėjų armiją ir paskutinėmis balsavimo dienomis vykdo nematomą lobizmo misiją pasiraitojęs rankoves. Į reklaminę kampaniją jau įsitraukė JAV prezidentas Billas Clintonas, mėginantis savo autoritetu paveikti neapsisprendusius akademijos balsuotojus. Pralaimėjimas “Auksiniuose gaubliuose” buvo žiauriai netikėtas akibrokštas pergalei pasiruošusiam režisieriui.
Bet kokiu atveju į rimtą kiną vėl atsisukęs S.Spielbergas sukūrė informatyvią, istorinių faktų kupiną, kruopščiai ištirtą lėtos tėkmės biografinę dramą apie 16-ąjį JAV prezidentą Abrahamą Lincolną. Ilgas (2,5 valandos!) ir Lietuvai mažiau aktualus filmas itin stiprus aktoriniais benefisais. Tommy Lee Jonesas, Sally Field, Davidas Strathairnas, Josephas Gordonas-Levittas demonstruoja aukščiausios lygos vaidybą, bet vis dėlto didžiausios pagarbos nusipelno nerealus, nepakartojamas, užburiantis, fenomenalus, pribloškiantis Danielis Day-Lewisas. Į sudėtingą vaidmenį tiesiog įsisiurbęs anglas turi jau dvi “Oskaro” statulėles ir garantuotai atsiims trečiąją. Vien dėl šio Aktoriaus verta eiti į kiną ir iškentėti nedėkingą trukmę.
Jeigu ne nominacijos ir ne prognozuojami medaliai, “Lincolnas” aplenktų Lietuvą, tad turime pasinaudoti palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir pamatyti tokį gerą S.Spielbergą, kokį retai tenka išvysti kino ekranuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žiemiškas vasaris žada apmėtyti mistikos gniūžtėmis.

Praėjusiame „Veide“ svarstėme, ko nepasidalija Lietuvos ir Lenkijos politikai. Netrukus šie svarstymai persikels į vaidybos sceną, mat Jaunimo teatre rengiama Arvydo Juozaičio pjesės „Širdis Vilniuje“ premjera. Mistinėje pjesėje dramaturgas įsivaizduoja Juzefo Pilsudskio ir Felikso Dzeržinskio susitikimą, kuris vyksta tuo metu, kai Vilniuje, Rasose, laidojama lenkų turistų iki šiol dorai lankoma J.Pilsudskio širdis. O kad mistikos būtų dar daugiau, į karingą diktatorių pokalbį retkarčiais įsiterps rašytojas Balys Sruoga, poetas Česlovas Milošas ir Lietuvos kunigaikščių palikuonis Jurgis Giedraitis.
Pagrindiniai vaidmenys šioje kapinių utopijoje atiteko aktoriams Gediminui Storpirščiui ir Aleksui Kazanavičiui. Režisieriai, beje, irgi du: visur spėjantis Jonas Vaitkus ir buvęs jo studentas Arvydas Vidžiūnas. Teatro atstovai patikino, kad šis neįprastas režisūros duetas pasirinktas ne dėl to, kad pirmasis visur nebespėja, o antrasis vis dar nesugeba: tiesiog toks buvęs kūrybinis užmanymas.
„Mūsų tėvynė, kitados buvusi galingiausia imperija, per kelis šimtus metų sunyko ir susitraukė, tapo salele Rytų Europos geopolitiniame žemėlapyje. Tačiau išnykus Lietuvos imperijai, imperinio būdo žmonės liko, žemė juos tebegimdė“, – tvirtina pjesės autorius A.Juozaitis.

Viskas bus gerai
Betgi keliaujant nuo Vilniaus Vakarų link utopijų anaiptol nemažėja. Jeano Girardoux pjesėje „Šajo pamišelė“, sudominusioje režisierių Cezarį Graužinį, svajojama apie naują žmoniją, kuri verčiau rizikuotų savo laime, nei pasisakytų už destrukciją. Nenuostabu, kad šią magiško oro pjesę garsusis prancūzas sudėliojo vokiečių okupacijos metu, kai aplinka smarkiai kontrastavo dramaturgo utopijai. „Vis dėlto balsuoju už teatrą, kalbantį apie žmogaus sielą, ieškančią grožio”, – prisipažįsta C.Graužinis. Premjera Nacionaliniame dramos teatre pavadinta apgaulingai raminančiai: „Ir vėl viskas bus gerai“.
Kauno dramos teatras prisimins airišką dainelę „Wonderful Tennessee“. „Stebuklingasis Tenesis” – tai nepasiekiama vieta, į kurią tariamai gali nuvykti ir kurioje viskas bus kitaip, viskas įmanoma… Trims airio Briano Frielo dramoje vaizduojamoms sutuoktinių poroms gimtadienio iškyla tampa piligrimų žygiu, atskleidžiančiu jų tikruosius santykius. Režisieriaus Gyčio Padegimo 60-mečiui skirtoje premjeroje pasakojama, ko kadaise norėjome, ką turime dabar ir kas mūsų begali laukti ateityje.

Atmosferinis teatras
Gyčio Ivanausko „Fobijos“ nesiduoda sunaikinamos ir iš helovyninio „Lofto“ kraustosi į Menų spaustuvę. Autorius šį savo kūrinį vadina „atmosferiniu šokio spektakliu“, kuriame baimes sukeliantys veiksmai ir būsenos tampa realių gyvenimo situacijų atspindžiu. Mistinės apeigos, uždara erdvė, tamsa, kraujas, aukštis – tai pirmiausia raginimas žiūrovui įvertinti savas fobijas. Čia pasaka virsta sapne regėtu košmaru, persmelktu šviesomis, garsu ir judesiu.
O štai kai kas atsidus: negi gali būti didesnis košmaras, nei tėvus ignoruoti pradėjęs paauglys? Apie tai – pirmoji vasario premjera, Nacionaliniame dramos teatre rodoma jau šį savaitgalį. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro kurso studentai kartu su aktoriais Adrija Čepaite, Viktorija Kuodyte ir Dainiumi Gavenoniu prikelia prancūzų dramaturgo Joelio Pommerat dramą „Šitas vaikas“.
„Kodėl blogiausiai jautiesi, kai tavo vardą taria žmonės, kurie ir pavadino tave tuo vardu? Kas tave sukūrė tokį? Kas buvo Jis ir Ji, nuo kurių viskas prasidėjo? Svarbu pamėginti suprasti, išdrįsti atsiprašyti, svarbu net ir labiausiai kaltinant – mylėti“, – tvirtina aktorė ir teatro pedagogė V.Kuodytė. Ir klausia: argi ketvirtasis Dievo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“ neskambėtų teisingiau, jei sakytume: „Mylėk savo tėvą ir motiną, arba Mylėk savo vaiką“?

Scenos vasaris
Penkios teatrų premjeros
2, 3 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Šitas vaikas“. Spektaklio autoriai Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis
10, 11 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre – „Širdis Vilniuje“. Rež. Jonas Vaitkus, Arvydas Vidžiūnas
17, 18, 19, 26 d. 18 val. Kauno dramos teatre – „Stebuklingasis Tenesis“. Rež. Gytis Padegimas
18, 19 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Fobijos“. Rež. ir choreografas Gytis Ivanauskas
24, 25 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Ir vėl viskas bus gerai“. Rež. Cezaris Graužinis

Penkios gastrolės Vilniuje
2, 3 d. 19 val. Šokio teatre – Paryžiaus nacionalinės muzikos ir šokio konservatorijos „Junior Ballet“ trupės gastrolės.
15 d. 19 val. „Domino“ teatre – Panevėžio J.Miltinio dramos teatro spektaklis „Misis Markheim miegamasis“. Rež. Vytautas Kupšys
22 d. 19 val. Teatro arenoje – „Klasta ir meilė“. Rež. Nina Čusova. Vaidina Vladimiras Menšovas, Aleksandras Lenkovas ir kt. (Maskva)
24 d. 19 val. Menų spaustuvėje – Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Ar aš esu tas, kas aš esu?“ Choreografė Birutė Letukaitė
26 d. 19 val. Teatro arenoje – „The Umbilical Brothers“. Vaidina Shano Dundas, David Collins (Australija)

Vasaris kine: šnipų meilės trikampis, vaikiškos atrakcijos, fantastiškas George’as Clooney ir išgalvota Margaret Thatcher.

Nereikia būti dideliu ekspertu, kad nuspėtum vasario mėnesio kino teatrų lyderius. Dauguma žiūrovų pirmiausia rinksis romantinę veiksmo komediją “Tai reiškia karą”, o šeimos trauks ieškoti trimačių lobių “Kelionėje į paslaptingąją salą 3D”.
Tiesa, mūsų platintojai parūpino ir kur kas vertingesnių bei įvairesnių filmų už du pinigų ėdikus nuo Holivudo kalvų, bet juos bus sunkiau parduoti. Taip jau susiklostė repertuaro tradicijos, kad sales užima Šv. Valentino meilės pompastikai dedikuoti romantiniai viliokliai ir “Oskarų” nominacijomis išpuoštos dramos.

Pažintis su laureatais
Aktorės Meryl Streep iškovota “Auksinio gaublio” premija ir užtarnauta  “Oskaro” nominacija papildomi ragins pamatyti biografinę dramą “Geležinė ledi”, bet galingu vaidmeniu ir įtaigiu sendinimo grimu (dar viena “Oskaro” nominacija) didžiosios vertybės ir baigiasi. Miuziklo “Mamma Mia!” režisierės Phyllidos Lloyd filmas turi rimtų problemų dėl turinio, o neeilinis M.Streep pasirodymas dar labiau išryškina bendras kūrinio bėdas ir silpnybes. Kažkaip keista būtų rekomenduoti filmą apie Didžiosios Britanijos ministrę pirmininkę ir įtakingiausią XX a. moterį Margaret Thatcher, kai scenarijaus autorė kontroversiškai leido sau pakoreguoti istorinius įvykius ir prisigalvoti su tikrove prasilenkiančių dalykų. Tokie nusivažiavimai nedera prie pasirinkto biografinės dramos žanro ir gerokai sumažina tikėjimą filme pateikiamais informaciniais faktais.
Šiuo metu repertuare sukasi George’o Clooney politinių intrigų drama “Purvini žaidimai”, kurią pakeis penkias “Oskaro” nominacijas gavusi šauni, gudri, žaisminga drama “Paveldėtojai”. Ne paties geriausio tėčio vaidmeniui idealiai tinkantis G.Clooney įtikinamai demonstruoja emocijų skalę – rūpestį, kaltę, širdgėlą, pyktį. Nuolat užsiėmusiam advokatui tenka rūpintis šeimos palikimu Havajuose, pažinti dyglėto charakterio dukteris, kurios negaudavo trokštamo dėmesio ir tėviškos šilumos, susitaikyti su žmonos netektimi, priimti ilgai kauptas jos paslaptis ir pasišaipyti iš savęs. Alexandre’as Payne’as filmus režisuoja retai, bet negailėdamas nuoširdumo, intelektualaus humoro ir dramatiškų provokacijų.
Lygiai prieš metus Irano režisieriaus drama “Skyrybos” dominavo Berlyno kino festivalyje ir prisijaukino “Auksinį lokį” už geriausią filmą bei du “Sidabrinius liūtus” už moterų ir vyrų aktorių kolektyvinę vaidybą. Pergalę “Auksinių gaublių” dalybose įprasmino dvi svarbios “Oskaro” nominacijos už scenarijų ir užsienio šalies filmą. Apdovanojimų teikimo ceremonijos savaitgaliui suplanuota lietuviška premjera yra logiška, nes dauguma ženklų sufleruoja, kad “Skyrybos” laimės bent vieną auksinę statulėlę. Vieną prasmingiausių 2011 m. filmų pamatyti būtina, kad neatsiliktumėte nuo šiuolaikinio kino pulso. Tai vienos šeimos Irane drama su genialiai sugalvotu finalu be tiesaus atsakymo, kuris sudaužys daug širdžių, ilgam įsirašys į atmintį ir kiekvienam žiūrovui pasiūlys tapti skyrybų bylą nagrinėjančiu teisėju.

Grynas adrenalino pliūpsnis
Geriausiu kito mėnesio pramoginiu reginiu turėtume skelbti režisieriaus chameleono Steveno Soderbergho veiksmo trilerį “Melori Kein. Prarasta kontrolė”, bet tai pernelyg protinga komercija. Tuoj po paslaptingo seanso Amerikos kino instituto festivalyje amerikiečių kritikai ir interneto tinklaraštininkai filmą pakrikštijo galingiausiu ir įspūdingiausiu šou, kuriame stipri graži moteris negailestingai talžo visiems žinomus vyrus Ewaną McGregorą, Michaelą Fassbenderį, Channingą Tatumą ir Antonio Banderasą. Žiūrovams tikriausiai sunku atsiplėšti nuo holivudinio melo ir deramai įvertinti komplikuotai sudėliotą veiksmo trilerį, kuris turi mintį ir rodo realias dvikovas be visokių nematomų saugos virvių.
Kruviną, žiaurų, šaltą išlikimo trilerį “Sniegynų įkaitai” taip pat reikėtų pagirti už pavykusį bandymą nustebinti nuotykinio siaubo žanro mėgėjus ir prikaustyti prie ekrano aštria įtampa. Neteiskime komercijai ištikimo Liamo Neesono, kuris po žmonos netekties visiškai atsidavė prodiuseriams, kurie užrašo didesnius skaičius čekyje. Joe Carnahano žiemiškų pavojų filme be pertraukų dirbantis airių aktorius sukūrė vieną geresnių vaidmenų. Milžiniškos pūgos užsuptas lėktuvas dūžta į Aliaskos sniegynus, o aštuoniems laimingai išsigelbėjusiems vyrukams tenka menka paguoda kovoti dėl gyvybės su piktais, išbadėjusiais, mistifikuotais vilkais, kurių agresyvus elgesys patobolintas vizualiais efektais.

Pagal formulę
Kiti vasario mėnesiui suplanuoti trileriai intriguos daug kartų matytomis situacijomis. Pastaraisiais metais Denzelis Washingtonas renkasi deja vu vaidmenis, kuriuose jis atrodo daugmaž vienodas. Nepakanka pakeisti aplinkos, kad patenkintum žiūrovo apetitą. Pietų Afrikoje nufilmuotame trileryje “Nesaugus prieglobstis” jis yra per daug žinantis ir korupciją nugalėti siekiantis pareigūnas, kuris nutaria išdavinėti slaptą informaciją nusikaltėliams, bet patenka į spąstus. Jeigu matėte daugiau nei vieną filmą su D.Washingtonu, nesunkiai atspėsite tolesnių įvykių eigą: Denzelis visuomet nugali.
Dar daugiau permatomų veidrodžių prisistatė kriminalinis trileris “12 vilties valandų”. Skystas siužetas, menkos paslaptys ir aiški žinutė, kad mąstančiam žiūrovui reikėtų šios nesąmonės vengti.
Kai Lietuvos kino teatruose buvo rodoma “Kelionė į Žemės centrą”, dar nė viena salė neturėjo 3D vaizdinius transliuojančio projektoriaus. Pagrindinius aktorius ir režisierių pakeitusio nuotykių epo tęsinio “Kelionė į paslaptingąją salą 3D” idėjinė koncepcija liko nepasikeitusi. Vaikiškai supaprastintame Jules’io Verne’o, Jonathano Swifto ir Roberto Louiso Stevensono nuotykinių romanų mišinyje vaizdo efektai, nerealūs monstrai ir 3D instrumentų spąstai užlopys turinį, kad mažiausi žiūrovai galėtų sušaukti: “Oho, kaip gražu!” Bet vyresnieji per ekskursiją į žemėlapiuose nepažymėtą pasakų salą nuobodžiaus.

Dėdės Valentino saldėsiai
Visi žinome, kad vasario 14-ąją padaugės meilės prisipažinimų ir sukomercintos Valentino šventės blizgučių. Nenustabu, kad mėnesio vidurys rezervuotas romantiniams filmams ir pasimatymams dvigubo pločio kėdėse. Mažiausiai žvalgytis į ekraną tarp pavogtų bučinių tamsioje salėje reikės “Meilės priesaikoje”. Jie susituokė ir pateko į avariją, jaunoji žmona patyrė galvos traumą, visai pamiršo savo vyrą ir grįžo į senos meilės glėbį. Bet atstumtasis gražuolis nesiruošia pralaimėti ir pasižada sužavėti savo išrinktąją dar kartą. Viskas skamba taip banaliai ir saldžiai, kad net verkti norisi. Tačiau kaip tik tokie filmai turi nerealią traukos galią, kai žiūrovams norisi dar sykį pamatyti, kaip meilė nugali visus sunkumus.
Iš 2011 m. Toronto ir Romos kino festivalių atkeliavusi provokuojanti komedija “Mano didysis O!” aistrą ir geismą skleis originaliau. Tikru istoriniu įvykiu apie pirmojo vibratoriaus išradimą pagrįstame kostiuminiame filme veikia dėl meilės stygiaus jausmingai depresuojančios moterys ir sekso paskirtį žioplai suvokiantys vyrai, nenutuokiantys, ko iš tiesų nori moterys. Režisierės vartojamas humoras nėra kvailas ir tualetinis, tad juoko bangų dažnumą lems ir žiūrovų nusiteikimas. Techniniu lygmeniu filmas atrodo nepriekaištingas, su skrupulingai atvaizduotu XIX a. pabaigos Londonu.
“Čarlio angelų” režisierius McG romantiką regi susišaudymuose, muštynėse, slėpynėse, sprogimuose ir etatinio šnipo daikčiukuose. Du bičiuliai, stipriausi Amerikoje specialieji agentai, išsiaiškina nemalonią tiesą, kad iš pavojingų misijų abu skuba į pasimatymą… su ta pačia blondine. Tomas Hardy ir Chrisas Pine’as nenorės nusileisti ir pralaimėti, kai širdį kutena Reese Witherspoon Amūro strėlės, o “Tai reiškia karą”. Slaptų pasimatymų žaidimas patiks visiems ir visoms, kas prisimena “Pono ir ponios Smitų” ir “Pono ir ponios Gangsterių” komplikuotus santykius.

Frankofoniška romantika
Du prancūziški filmai repertuare pratęs “Žiemos ekranų” bei Mano prancūzų kino festivalio misiją ir tematiškai prisidės prie valentiniškos romantikos nuotaikų.
Romantinė drama “Subtilumas” grąžina į Lietuvą prancūzų kultūros simbolį Audrey Tautou, kuri mūsų krašte gerbiama nuo pažinties su “Amelija iš Monmartro”. Aišku, filmas nėra toks pats “ameliškas”, turi daugiau liūdno dramatizmo ir kalba apie gebėjimą susitaikyti su didelės meilės praradimu. Lietuviška premjera specialiai suderinta su Vilniaus knygų mugės datomis. Skaitytojų šventėje dalyvaus lietuvių kalba išleistos knygos “Subtilumas” autorius ir filmo režisierius Stephane’as Foenkinos. Jis pats adaptavo savo populiarų kūrinį, parašė scenarijų, sugalvojo naujų situacijų ir įtraukė knygoje neminimą heroję.
Lietuvoje vykstančiuose kino festivaliuose išpopuliarinto Christophe’o Honore muzikinė drama “Mylimieji” masina žvaigždėtu kolektyvu: tai Catherine Deneuve, jos dukra Chiara Mastroianni, Ludivine Sagnier, Jono Meko bičiulis Louis Garrelis ir ekranuose beveik nepasirodantis čekų maestro Milošas Formanas. Beveik visi jie myli, skiriasi, džiaugiasi, liūdi, verkia ir dainuoja. Miuziklo formatą stilingasis režisierius pasirinko tam, kad žiūrovai nepamirštų, jog filmas yra išgalvotą gyvenimą vaizduojantis šou.

Vasario tvarkaraštis
Vasario 3 d.
“Geležinė ledi”
“Mylimieji”
“Sniegynų įkaitai”
“Vaizdo dienoraštis”

Vasario 10 d.
“Mano didysis O!”
“Meilės priesaika”
“Nesaugus prieglobstis”

Vasario 17 d.
“Tai reiškia karą”
“Kelionė į paslaptingąją salą 3D”
“Šėtonas manyje”

Vasario 23 d.
“Paveldėtojai”
“Skyrybos”
“Melori Kein. Prarasta kontrolė”
“Subtilumas”
“12 vilties valandų”

Seimui paskelbus Kūčias šventine diena, už ją atidirbti reikės kitų metų vasario 19-ąją. Tam pirmadienį pritarė ministrų kabinetas.

Tai BNS patvirtino premjero atstovė spaudai Jarda Paukštienė.

“Šiai alternatyvai pritarta atsižvelgus į tai, kad dauguma žmonių greičiausiai jau turi planų gruodžio 18 dienai, kuriuos koreguoti gali būti sudėtinga tiek dirbantiesiems, tiek verslininkams, skuboti pasikeitimai žmonėms gali sukelti nepatogumų”, – rašoma Ministro pirmininko spaudos tarnybos pranešime.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas siūlė dvi alternatyvas, kada perkelti darbo dieną iš gruodžio 24-osios: šių metų gruodžio 18-ąją ir kitų metų vasario 19-ąją.

Seimas praėjusį ketvirtadienį priėmė Darbo kodekso pataisą, kuri įsigalios tik nuo kitų metų, tačiau ir šiemetinės Kūčios bus laisvadienis.

Dėl Kūčių įtraukimo į šventinių dienų sąrašą jų iš viso bus 15, iš jų trys visada švenčiamos sekmadieniais, poilsio dieną.