Sprendimas Lietuvai įsivesti eurą – vienas svarbiausių šių metų įvykių, jis turės rimtą ir ilgalaikį poveikį šalies ekonomikai. “Aiškiai matome efektą: euras vidutiniu maždaug septynerių metų laikotarpiu šalia įprasto ekonomikos augimo kasmet duoda maždaug iki 2 proc. BVP  lygio augimą”, – interviu “Veidui” tvirtina Lietuvos banko valdybos pirmininkas dr. Vitas Vasiliauskas.

VEIDAS: Paskutiniai iš Baltijos valstybių įsivesime eurą. Kaip manote, daugiau praradome ar išlošėme neįsivedę euro 2007-aisiais? Kokios Estijos ir Latvijos pamokos mums pravertė?
V.V.: Pirmiausia norėčiau priminti, kad mes pirmieji bandėme įsivesti eurą 2006 m. Nevisiškai sėkmingai, nes mūsų ekonomika, kaip paaiškėjo, nebuvo tvari. Kad ir kaip būtų nemalonu, reikia pripažinti, kad tuometis sprendimas nesuteikti leidimo prisijungti prie euro zonos buvo objektyvus. Po to prasidėjusi krizė parodė, kad Lietuvos ekonomika tuomet dar nebuvo pasiekusi struktūrinių pokyčių, nebuvo tvari. Dabar turime visiškai kitokią situaciją, esame padarę namų darbus ir atitinkame nominalius kriterijus. Ir atrodo, kad, žiūrint į priekį, išlaikysime tuos kriterijus tvarius.
Be abejo, kartais yra gerai nebūti pionieriumi ir eiti iš paskos, turint galimybę pasimokyti iš kitų klaidų. Estų ir ypač latvių euro įvedimo patirtis mums labai naudinga ir mes tuo mielai naudojamės. Kalbu apie pačią euro įvedimo techniką, projekto valdymą, mūsų, kaip centrinio banko, pasirengimą pinigų reformai.
Žinoma, Lietuva, neįsivedusi euro tuomet, daug prarado. Lietuvos banko ekonomistai yra apskaičiavę, kad jei būtų pavykę įsivesti eurą 2007 m., vien palūkanų visi kartu – šalies valdžios ir privatusis sektoriai – būtume sutaupę 3,7–4,9 mlrd. Lt, arba 0,59–0,79 proc. BVP. Pridėjus palūkanų ekonomiją už tuo laikotarpiu išleistus Lietuvos Respublikos skolos vertybinius popierius per visą jų galiojimo trukmę, finansinė nauda galėjo siekti 6,2–7,8 mlrd. Lt. Panaši suma per metus Lietuvoje skiriama senatvės pensijoms sumokėti.
VEIDAS: Kaip vyksta pasirengimas euro įvedimui? Kokius svarbiausius darbus dar liko atlikti?
V.V.: Esminis momentas – konvergencijos vertinimai, kurių tikimės sulaukti birželio pradžioje tiek iš Europos Komisijos, tiek iš Europos centrinio banko. Juose jau bus aiški žinia dėl galimybės prisijungti prie euro zonos. Turime Nacionalinį euro įvedimo priemonių planą ir jį įgyvendiname. Šioje vietoje išskirčiau grynųjų pinigų darbo grupę, kurios pagrindinis tikslas yra sklandus valiutos pakeitimas. Darbo grupė dirba labai intensyviai: ruošiamasi euro banknotų atsigabenimui, visų nominalų euro monetų nukaldinimui ir jų pateikimui pirmiausia bankams, paskui ir visiems kitiems subjektams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dešimtmetį Europos Sąjungoje pasitinkame neturėdami aiškios ekonomikos strategijos ir krypties. Jei nesugebėsime susitelkti į aiškų tikslą, numatyti prioritetų, ko gero, taip ir liksime tik ES pakeleiviai.

Dabar stovėdami euro prieangyje galime pasidžiaugti, kad mūsų ekonomika pagaliau pasiekė Europos Sąjungos valstybių lygį. Kaip interviu “Veidui” sako Lietuvos banko valdybos pirmininkas dr. Vitas Vasiliauskas, palyginti su 2007 m., mūsų ekonomika dabar yra stabilios būklės ir kokybiškai kitokia. Tačiau ar to pakanka, kad galėtume augti toliau ir sėkmingai konkuruoti su Vakarų valstybėmis? Tuo labiau kad stabili mūsų ekonomikos būsena – labai laikina ir trapi.
Pirmiausia todėl, kad sparčiai netenkame svarbiausios ekonomikos, o ir pačios valstybės dedamosios – žmonių, arba, kaip pasakytų ekonomistai, žmogiškojo kapitalo. Lietuvoje ši dedamoji jau ne vienus metus traukiasi it Šagrenės oda. Iš Lietuvos kasmet emigruoja apie 30 tūkst. žmonių, miršta maždaug 10 tūkst. žmonių daugiau, nei gimsta. Įvertinus šias tendencijas prognozuojama, kad 2021 m. Lietuva turės tik apie 2,6 mln. gyventojų.
Kaip rodo statistika, labiausiai senka dirbanti, kurianti, mokesčius mokanti darbingo amžiaus (17–64 metų) žmonių grupė. Iki 2021 m. Lietuva neteks apie 250 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, o pensininkų tik daugės. Beje, Lietuvos visuomenė ir sensta greičiausiai visoje ES.
Tendencijos nieko gero nežadančios, netgi grėsmingos. Ką darome, kad padėtis keistųsi?
“Turime pirmiausia atsigręžti į regionus ir ten stabdyti emigraciją, nukreipdami valstybės, ES fondų paramos, užsienio investicijas. Būtent investicijų pritraukimas į regionus, kad ten ateitų kapitalas, naujos technologijos, vakarietiška vadyba, kartu ir rinkos, turėtų būti vienas iš valstybės prioritetų, tiek bandant stabdyti emigraciją, tiek apskritai galvojant apie Lietuvos ekonomikos ateitį”, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis ir pasidžiaugia, kad dabartinė valdžia po truputį jau gręžiasi į drastiškai ištuštėjusius Lietuvos regionus.
Jis nebijo būti nepopuliarus ir tvirtina, kad be imigrantų iš trečiųjų šalių Lietuva taip pat neišsivers. Kaip neišsivertė Švedija, Danija, Vokietija ir kitos ES šalys, susidūrusius su provincijos miestelių tuštėjimo problema. Iš pradžių Lietuvai reikėtų bent 50 tūkst. imigrantų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką institucijoje reiškia viena figūra – vadovas, bene geriausiai atskleidžia centrinio Lietuvos banko pavyzdys. Kai jam vadovavo Reinoldijus Šarkinas, tai buvo išsipūtusi, arogantiška, apyžlibė, itin lėtų apsukų kontora. Prie centrinio banko vairo stojus Vitui Vasiliauskui, ši institucija praregėjo, sumažėjo, smarkiai suaktyvėjo, o efektyvumas neregėtai išaugo.

Vitas Vasiliauskas Lietuvos bankui vadovauja jau pustrečių metų, ir kiekvienais jam tenka po sunkų išbandymą: pirmaisiais metais – “Snoro” banko drama, antraisiais – Ūkio banko epopėja, o trečiaisiais – rūpesčiai, kad Lietuva sklandžiai prikabintų savo vagoną prie euro zonos traukinio. R.Šarkino laikais šis postas atrodė ypač patrauklus – atlyginimas fantastiškas, darbas ypač ramus, o dabar V.Vasiliauskui vargu ar kas pavydi.
Tačiau atrodo, kad V.Vasiliauskas su iššūkiais susitvarko, nes renkant įtakingiausiuosius, bent valstybės valdymo srityje, jis atsidūrė pirmajame trejetuke. O juk jam dar tik 40 metų. Kai tapo Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininku, V.Vasiliauskui tebuvo 37-eri.
Čia derėtų priminti, jog pirmaisiais mėnesiais į šį jauną, kuklų, centrinės bankininkystės srityje patirties neturintį teisininką buvo žvelgiama gana skeptiškai ir nelabai tikima, kad jis imsis esminių permainų. Tada jis laikytas lyg ir profesionalu, bet labiau prezidentės Dalios Grybauskaitės statytiniu, nes prieš prezidento rinkimus darbavosi jos rinkimų štabe.
Finansų ir bankininkystės ekspertai prieš pustrečių metų prognozavo, kad jam reikės ilgai mokytis, kol galės savarankiškai strateguoti LB politiką, tačiau labai greitai paaiškėjo, jog po septynerių metų advokato darbo į LB vadovo kėdę atsisėdęs V.Vasiliauskas nebijo priimti nepopuliarų sprendimų.
Labiausiai didžiąją dalį visuomenės ir nemažai politikų V.Vasiliauskas papiktino, kai LB valdyba prieš dvejus metus nusprendė paskelbti bankrotą „Snoro“ bankui, o laikinajam administratoriui sumokėjo daugiau kaip 17 mln. Lt, nors šio darbo rezultatų nebuvo matyti.
Šių metų pradžioje žlugus Ūkio bankui, V.Vasiliauskas vėl kaltintas ne tik tuo, kad galėjo anksčiau užkirsti kelią šio banko vadovų išsidirbinėjimui, bet ir tuo, kad skirdamas laikinąjį administratorių supainiojo viešuosius ir privačius interesus. Mat dar rudenį Ūkio bankui gelbėti LB išsirinko V.Vasiliausko studijų laikų draugo advokatų kontorą „Raidla, Lejins & Norcous“, o vėliau ir laikinasis administratorius juos nusisamdė.
„Pastarųjų dvejų metų sprendimai dėl „Snoro“ bankroto bylos iškėlimo ir dėl Ūkio banko padalijimo į gerąją ir blogąją dalis nebuvo paprasti, todėl natūralu, kad esama įvairių vertinimų bei nuomonių. Žvelgdamas iš šios dienos pozicijų nemanau, kad kažką reikėjo daryti kitaip. Kiekvienas sprendimas buvo pagrįstas, nes rėmėmės faktais ir nepriklausomų ekspertų vertinimais. Taigi nebijau prisiimti atsakomybės ir būti nepopuliarus. Populiarumas ir profesionalumas nėra suderinami dalykai“, – “Veidui” tvirtino V.Vasiliauskas.
Nepriklausomam finansų ekspertui Valdemarui Katkui abejonių taip pat nekyla: sprendimas dėl „Snoro“ banko bankroto buvo vienintelis teisingas. Ekonomisto nuomone, V.Vasiliauskas susidarius tokiai situacijai veikė profesionaliai ir ryžtingai, nors dėl patirties stokos neišvengė tam tikrų klaidų.
V.Vasiliauskas nemano, kad ir laikinajam „Snoro“ administratoriui sumokėta pernelyg daug, mat tai tarptautinis bankrotas, kuris negali būti pigus. LB vadovo žodžiais, 17,5 mln. Lt buvo sumokėta už greitą, efektyvų ir kokybišką darbą. Be to, jie išleisti ne vieno žmogaus atlyginimui, o visos komandos, kurioje buvo tokie bankų restruktūrizavimo specialistai, kaip finansinių konsultacijų įmonė „Oliver Wyman“, patarinėjusi Ispanijos vyriausybei pertvarkant šios šalies bankus. „Gavom aukščiausio lygio ekspertus, todėl buvo išvengta galimų teisinių rizikų ir nuostolių valstybei. Teigiančiuosius, kad buvo iššvaistyti milijonai, drįsčiau pavadinti diletantais, neįsigilinusiais į procesus, kurie slepiasi po šiuo bankrotu“, – tiesiai rėžia V.Vasiliauskas.
Asociacijos „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė įsitikinusi, kad jei norime profesionalių ir nekorumpuotų paslaugų, turime pasirūpinti išoriniais administratoriais, kurie, nepaisant kreditorių ar banko savininkų spaudimo, siekdami atgauti banko pinigus eitų geriausiu keliu. „Nežinau, kiek tai turi kainuoti, bet profesionalios paslaugos tokioje srityje atsieina nepigiai. Profesionaliai ir nepriklausomai arba pigiau – čia vienas tų atvejų, kai reikėjo rinktis“, – mano R.Skyrienė.

V.Vasiliausko charizma – kuklumas, santūrumas, korektiškumas

Ne tik pats ponas Vitas pabrėžia besilaikąs griežtų moralinių principų – ir buvę kolegos jį apibūdina kaip ambicingą žmogų, turintį tvirtą stuburą. „Vitas niekada nesitaiksto su nurodymais, kurie prasilenkia su jo moraliniais įsitikinimais. Nė vieno posto jis nesilaikė įsikibęs, atvirkščiai, iš darbo gali išeiti vien todėl, kad įmonė ar įstaiga neatitinka jo pasaulėžiūros. Vitas niekam nesilanksto ir nepataikauja“, – “Veidui” teigė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininko pavaduotojas Vytautas Vitkevičius, darbo reikalais su V.Vasiliausku bendraujantis penkiolika metų.
„V.Vasiliauskas turi savo nuomonę, tačiau kitų nespaudžia jos priimti, o visuomet išklauso argumentų. Vadovaudamas kūrė nuoširdaus bendravimo su pavaldiniais atmosferą, suteikė jiems daug laisvės“, – savo buvusį viršininką VMI ir Finansų ministerijoje apibūdina Finansų ministerijos Įstaigų veiklos priežiūros skyriaus vedėja Živilė Turevičienė.
Ji priduria nepastebėjusi, kad LB vadovas sąmoningai siektų užimti aukštus postus, stengtųsi būti pirmas ar turėtų kitų karjeristams būdingų bruožų. Taigi kas lėmė, kad V.Vasiliauskas ne lėtai kopė karjeros laiptais, o dideliais šuoliais ėjo nuo vienų atsakingų pareigų prie kitų?
Kaip “Veidas” yra rašęs, paskutiniame Vilniaus universiteto teisės studijų kurse pradėjęs dirbti VMI Mokesčių išieškojimo skyriaus teisininku, vos po dvejų metų V.Vasiliauskas tapo šio skyriaus viršininku, o jau po metų buvo pakviestas į Finansų ministeriją kurti Mokesčių departamento bei jam vadovauti. Dar po trejų metų prezidentė D.Grybauskaitė, tuomet paskirta finansų ministre, jam patikėjo viceministro pareigas, kurias jis ėjo iki 2004 m. Paskui pasitraukė iš valstybės tarnybos ir tapo advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ advokatu bei asocijuotu partneriu.
Beje, prezidentė dar kartą parodė pasitikėjimą ponu Vitu, pasiūlydama vadovauti savo rinkimų štabui, taip pat 2011 m. pateikdama Seimui V.Vasiliausko kandidatūrą į LB valdybos pirmininko postą.
„Neturėjo Vitas nei dėdžių, nei tetų, stumiančių jį į priekį. Gerą nuomonę apie save ir anksčiau, ir dabar jis pelno savo dalykiškumu. Be to, yra universalus žmogus, gebantis puikiai dirbti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. O jo charizma – tai kuklumas, santūrumas, korektiškumas. Niekuomet nesu girdėjęs jo šaukiančio ar įžeidinėjančio kitus žmones“, – LB vadovo asmenines savybes išskiria V.Vitkevičius.
Pasak Ž.Turevičienės, asmeninė branda ir darbas neskaičiuojant valandų V.Vasiliauską visuomet išskyrė iš kitų specialistų. Jos žodžiais, vos ponui Vitui pradėjus dirbti VMI pasklido kalbos, kad yra labai jaunas, bet išskirtinis specialistas. Moteris prisimena, kad eidamas finansų viceministro pareigas jis pats skaitydavo visus dokumentus ir prirašydavo pastabų, nes jam įprasta smulkmeniškai įsigilinti į kiekvieną darbą.
Iš Kauno kilęs V.Vasiliauskas sako, kad prie griežtos dienotvarkės įprato dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, mat iki ketvirtos klasės lankė pramoginius šokius, o vėliau šešis kartus per savaitę treniravosi tinklinio sporto mokykloje. LB vadovas neslepia, kad jo tėvai buvo griežti, tačiau būtent iš inžinieriaus tėčio ir mamos, dirbusios paslaugų srityje, jis perėmė atsakomybės jausmą bei tvirtas moralines nuostatas.
Savo tris sūnus, šešiolikos metų vyriausiąjį, vidurinėlį trečioką ir pagranduką, einantį į pirmą klasę, V.Vasiliauskas kartu su žmona bendrakurse Rasa auklėja panašiai.

Į sprendimų priėmimą įtraukia ir eilinius banko tarnautojus

„Kai Vitas pradėjo eiti LB valdybos pirmininko pareigas, pamaniau, kad pagaliau pailsės, galės ramiau gyventi, nes nereikės spręsti tiek daug problemų, bet jis ir vėl iš kailio neriasi“, – sako kartu su LB vadovu teisę studijavęs Mindaugas Palijanskas.
LB Teisės skyriaus viršininkas Gintaras Kukauskas, banke dirbantis dvidešimt metų, prisimena, kad po V.Vasiliausko paskyrimo valdybos pirmininku praėjus maždaug mėnesiui buvo surengtas pirmas susitikimas su banko kolektyvu, ir visi iškart pajuto, jog bus didelių permainų.
„Atėjus naujam vadovui banke atsirado savaitiniai struktūrinių padalinių vadovų pasitarimai su valdybos pirmininku, vyksta savaitiniai valdybos narių pasitarimai, o ne vien tik įstatyme numatyti valdybos posėdžiai. Beje, ir posėdžiai vyksta ne taip, kaip iki tol, konkrečią savaitės dieną, bet tada, kai jų reikia“, – pasakoja G.Kukauskas.
Jo nuomone, svarbu, kad dabartinis vadovas į sprendimų priėmimą įtraukia ne tik tarnautojus pagal tam tikrą hierarchinę struktūrą, bet ir eilinius banko darbuotojus, kurių patirtis ir žinios esant atitinkamai situacijai būna reikalingiausios. Be to, valdybos pirmininkas yra prieinamas kiekvienam banko tarnautojui – kiekvienas gali užsukti pro visada atviras jo kabineto duris, jei kyla problemų ar idėjų.
„Man sekėsi, nes turėjau puikius vadovus, kurie kartu su atsakomybe suteikdavo didelę veiksmų laisvę. Tai man padėjo siekti optimalių rezultatų ir užimti atsakingas pareigas. Manau, toks turėtų būti pagrindinis vadovavimo principas, todėl ir pats jo laikausi“, – atskleidžia V.Vasiliauskas.
Beje, LB vadovas atviras ne tik savo pavaldiniams, bet ir studentams, kuriems dėsto VU Teisės fakultete. „Studentai jį mėgsta, nes bet kada gali kreiptis, pasikalbėti ar pasitarti kaip su sau lygiu. Jis ir pats atvirai dėsto problemas, tiesiai išdėsto pageidavimus, tačiau išmano, apie ką kalba, ir nepliurpia be reikalo. O jo pajuokavimai dažniau būna ironiški, po jais slepiasi keli klodai prasmių“, – dar vieną LB vadovo bruožą išskiria prof. Egidijus Kūris, kartu su ponu Vitu ketverius metus dirbantis VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedroje.
Kaip sako R.Skyrienė, V.Vasiliauską myli ir gerbia tie, kurie supranta, kad tai profesionalus pareigūnas, o tarp jo nemėgstančių ir kritikuojančių vyrauja dėl savo pačių nepamatuotos rizikos nukentėję uždarytų bankų klientai: prisiminkime, kiek tuose bankuose buvo neapdraustų įsipareigojimų, kurie bankroto atveju kreditoriams reiškia didžiulius nuostolius. „Natūralu, kad V.Vasiliauskas savo veiksmais užsitraukė pyktį, nes tie, kurie patikėjo bankų pažadais, liko apgauti, tačiau jis pasielgė teisingai visos valstybės atžvilgiu, nes kuo toliau, tuo brangiau tai būtų kainavę. Tie, kurie suvokia bankų sistemą, supranta, kad jis pasielgė teisingai“, – mano „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė.
Net tie, kurie V.Vasiliauską dėl kai kurių jo sprendimų ir klaidų kritikuoja, pripažįsta, kad gerbia jį ir laiko sąžiningu žmogumi. „Jo sąžiningumas iš tikrųjų imponuoja. Apie poną Vasiliauską teko girdėti įvairių gandų ir kaltinimų, bet man atrodo, kad nelimpa prie jo tie įtarimai. Gali jis patikti, gali nepatikti, bet su juo bendraudamas matai, kad šiam žmogui klasta nebūdinga, – dėsto „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas. – Apskritai jis labai atviras žmogus, ką galvoja, tą ir sako. Todėl yra visiška R.Šarkino, kuris su juo bendraujančiam žmogui nežiūrėdavo į akis, priešingybė. Net savo sparnuotą frazę, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija, V.Vasiliauskas pasakė atvirai. Nors norėčiau tikėti, jog jis taip nemano, kad viskas šiame pasaulyje yra perkama ir parduodama.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Valstybės dienos išvakarėse „Veidas“ jau devintą kartą skelbia Metų valstybės tarnautoją – juo išrinktas Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Dviejų lietuviškų bankų griūtys, trijų kredito unijų veiklos sustabdymas, lig šiol didžiausia Lietuvos banko (LB) struktūrinė pertvarka ir bemaž ketvirtadaliu sumažintas darbuotojų skaičius – toks yra Vito Vasiliausko darbo LB kraitis vos per dvejus metus.
V.Vasiliauskui tai buvo sunkūs metai. Kai 2011 m. dar dirbdamas teisininku sulaukė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlymo tapti LB valdybos pirmininku, V.Vasiliauskas negalėjo net įsivaizduoti, kad šios pareigos taps vienu didžiausių iššūkių jo gyvenime. O ypač kad sulauks tiek daug aršaus puolimo, šmeižto ir kaltinimų, lyg lavina užgriuvusių po sprendimo nacionalizuoti „Snoro“ banką.
Tačiau nepaisant skandalų ir ant jo kritusio įtarimų šešėlio, V.Vasiliauskas pasitikėjimo neprarado ir šiandien išlieka vienu Lietuvos valstybės tarnybos lyderių. Savaitraščio „Veidas“ apklausoje dalyvavę aukščiausio rango valstybės tarnautojai ir savivaldybių merai LB valdybos pirmininką V.Vasiliauską šiemet išrinko Metų valstybės tarnautoju.
Vienų mylimas, kitų nekenčiamas. Tad koks jis, LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas, ir už ką jį taip vertina valstybės tarnybos elitas?

Atėjo į banką pačiu nepalankiausiu metu

Reikia pripažinti, kad V.Vasiliauskas į LB atėjo pačiu nepalankiausiu metu, kai reikėjo priimti sprendimus, kuriuos būtų nelengva priimti bet kam, net pačiai tvirčiausiai asmenybei. Atėjo tuo metu, kai juo mažai kas tikėjo, o tiksliau, netikėjo, kad jaunas teisininkas paveš tokias pareigas, nors tada jokiomis bankų krizėmis net nekvepėjo, priešingai – juk Lietuvos ekonomika sėkmingai kapanojosi iš krizės.
Ir štai praėjus vos pusei metų, kai V.Vasiliauskas patvirtinamas šalies centrinio banko valdybos pirmininku, griūva ketvirtas pagal dydį šalyje „Snoro“ bankas. Kad ir kokia viliojanti būtų LB vadovo alga, tuo metu su V.Vasiliausku apsikeisti vietomis būtų norėjęs nebent visiškas beprotis.
Negana to, paaiškėjo, kad tai dar tik pradžia, nes po kiek laiko žlugo dar ir Ūkio bankas, atsivėrė įsikerojusios piktžaizdės kredito unijose. O kur dar spaudimas optimizuoti išsipūtusį LB biurokratinį aparatą. Tad V.Vasiliauskas nuo pat pradžių gavo daug progų parodyti, ko jis yra iš tiesų vertas.
Taigi ką mes per šį laiką sužinojome apie V.Vasiliauską ir ar galime teigti, kad LB ir visa bankinė sistema tikrai yra patikimose rankose? Su savo pašnekovais pabandėme lyg mozaiką iš daugybės detalių padėlioti V.Vasiliausko, kaip LB valdybos pirmininko, portretą.
Nepriklausomam finansų ekspertui Valdemarui Katkui abejonių nekyla – sprendimas dėl „Snoro“ banko bankroto buvo vienintelis teisingas. Ekonomisto nuomone, V.Vasiliauskas šioje situacijoje veikė profesionaliai ir ryžtingai, nors dėl patirties stokos neišvengė tam tikrų klaidų.
Parinktas „Snoro“ bankroto administratorius, dėl ko V.Vasiliauskas savo oponentų yra bene aršiausiai pliekiamas, V.Katkui atrodo iš tiesų pernelyg brangus. Beje, „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas sako jau nebeskaičiuojantis, kiek lėšų dar nesibaigus procesui jau pareikalavo bankroto administratoriaus Neilo Cooperio paslaugos. „Jau susidarytų ne vienas šimtas milijonų litų. Ūkio banko administravimas kainavo žymiai pigiau. Tiesa, mūsų bendromis pastangomis paskutinį pusmetį pavyko tas išlaidas smarkiai sumažinti – 2012-2013 m. pirmo ketvirčio duomenimis, išlaidos banko konsultantams ir bankroto administratoriui sumažėjo nuo 35,6 mln. iki 17,8 mln. Lt. Tad tai atsakymas, kad tikrai buvo galima išleisti mažiau“, – teigia D.Arlauskas.
Kita vertus, V.Katkus pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju labai sunku pasverti, kas yra brangu ir kas ne, pamatuoti tą kainos ir kokybės santykį, kurį kaip tik ir akcentuoja LB vadovas. Ekspertas mano, kad daugiausiai patirties stoka ir tai, kad buvo praėję jau daug laiko po paskutinių bankų bankrotų Lietuvoje ir jų bankroto administravimo procedūros jau buvo užmirštos, nulėmė, jog „Snoro“ bankroto administratoriaus nuspręsta ieškoti užsienyje. Dėl to banko valdybai esą galėjo pasirodyti, kad Lietuvoje nėra tinkamos kompetencijos bankroto administratoriaus. Ekonomistas sako, kad jis pats nėra dėl to visiškai tikras – juk anksčiau bankų bankrotai Lietuvoje buvo kone kasdienybė, nors pripažįsta, kad „Snoro“ atvejis buvo iš tiesų neeilinis, nes reikėjo surasti tokį bankroto administratorių, kuris būtų pajėgus aptikti ir sugrąžinti didelius kiekius pinigų, išslapstytus po pasaulio ofšorinius centrus.
Asociacijos „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė įsitikinusi, kad jei norime profesionalių ir nekorumpuotų paslaugų, turime turėti išorinius administratorius, kurie, nepaisant spaudimo iš kreditorių ar banko savininkų, eitų geriausiu keliu siekiant atgauti pinigus bankui. „Nežinau, kiek tai turi kainuoti, bet profesionalios paslaugos tokioje srityje kainuoja nepigiai. Profesionaliai ir nepriklausomai, ar pigiau – čia vienas tų atvejų, kai reikėjo rinktis“, – mano R.Skyrienė.
„Bet palaukime, kol bankroto administratorius baigs darbą ir bus galima pasverti, ar patirtos sąnaudos buvo adekvačios gautai naudai“, – priduria V.Katkus.
Analitikas primena, kad neaiškumų kilo ne tik dėl „Snoro“ bankroto administratoriaus brangumo. Šiokį tokį šešėlį ant V.Vasiliausko metė ir etikos požiūriu nemaloni istorija, į kurią metų pradžioje įsipainiojo Ūkio banko laikinasis administratorius Adomas Audickas, kaip konsultantus nusprendęs pasamdyti savo buvusio darbdavio – advokatų kontoros „Raidla, Lejins & Norcous“ teisininkus. Paaiškėjo, jog tai įvyko su V.Vasiliausko palaiminimu, šios istorijos nepapuošė ir pagarsintas faktas, kad jis ir šios advokatų kontoros vienas partnerių Irmantas Norkus buvo bendramoksliai. Tada V.Vasiliauskas ištarė savo garsiąją frazę, kad „etika ir moralė nėra finansų pasaulio dimensijos“, tuo pabrėždamas, jog jam, LB vadovui, svarbiausia buvo A.Audicko ir jo komandos darbo kokybė, o visa kita – jau detalės.
Pasak V.Katkaus, formaliai įstatymai nebuvo pažeisti. Bet tam tikrą neigiamą pėdsaką visa ši istorija visuomenei vis tiek paliko.
„Kaip bebūtų, V.Vasiliauskas yra tikrai sąžiningas žmogus. Dėl to nekyla abejonių“, – įsitikinęs V.Katkus. Jis didelį pliusą V.Vasiliauskui rašo už rodomą nuoširdų norą apginti bankų klientus, kas jie bebūtų – ar greitųjų kreditai naudotojai, ar indėlių laikytojai, ar komisinių mokesčių mokėtojai.
„Pastangos sumažinti komercinių bankų komisinius mokesčius, kurie padidinti siekiant kompensuoti iš paskolų išdavimo sumažėjusias pajamas, yra labai sveikintinos“, – vertino analitikas. Kaip dar vieną gerą žingsnį V.Katkus įvardijo pradėtą visos finansų rinkos suvienijimą, siekį sulyginti bankams ir kredito unijoms taikomus standartus.

Atsipalaiduoti neleis euro įvedimas

Kaip sako R.Skyrienė, V.Vasiliauską myli ir gerbia tie, kurie supranta, kad tai profesionalus pareigūnas, o tarp tų, kurie jo nemėgsta ir kritikuoja, vyrauja uždarant bankus dėl savo pačių nepamatuotos rizikos nukentėję asmenys: prisiminkime, kiek šiame banke buvo neapdraustų įsipareigojimų, kurie bankroto atveju kreditoriams reiškia didžiulius nuostolius. „Natūralu, kad V.Vasiliauskas savo veiksmais užsitraukė pyktį, nes tie, kurie patikėjo bankų pažadais, liko apgauti, tačiau jis pasielgė teisingai visos valstybės požiūriu, nes kuo toliau, tuo brangiau tai būtų kainavę. Kas suvokia bankinę sistemą, supranta, kad jis pasielgė teisingai“, – mano „Investor’s Forum“ vykdomoji direktorė.
Reikia pripažinti, kad nemaža dalis „Snoru“ abejojusių žmonių tikėjosi spėti laiku iš jo „pabėgti“ išsinešę neblogas palūkanas, arba galvojo, kad problemų atveju valstybė imsis banką gelbėti, tad pavyks savo potencialius nuostolius perkelti mokesčių mokėtojams. Taip neatsitiko, tad pinigų neatgaunantys banko kreditoriai pyksta. Vis dėlto reikia pripažinti, kad šiuo atžvilgiu V.Vasiliauskui tekusi kritika daugiausiai buvo susijusi arba su asmeniniais interesais, arba su nesigilinimu.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Skirmantas Skrinskas yra vienas tų „Veido“ surengtoje aukščiausio rango valstybės tarnautojų apklausoje dalyvavusių vadovų, kuris aukščiausią balą šiemet skyrė V.Vasiliauskui. Nors S.Skrinskas tiesiogiai nesusiduria Lietuvos banko vadovu, jo profesionalumas jam nekelia abejonių. „Kaip sako vokiečiai, ordnung ist ordnung – tvarka yra tvarka. Pas jį iš tiesų yra tvarka kaip pas vokiečius. Matyti, kad dirba užtikrintai, teisiškai pagrįstai. Tokioje institucijoje kaip LB kaip tik to ir reikia. O kadangi V.Vasiliauskas labai paiso įstatymų, visiems geras jis niekada nebus. Tai natūralu ir man atrodo, kad jo kolegos valstybės tarnyboje tai labai gerai supranta“, – paklaustas, kodėl V.Vasiliauską taip vertina valstybės tarnautojų elitas, komentavo S.Skrinskas.
Profesionalus ir griežtas, bet teisingas ir nekonfliktiškas, galintis be pykčio diskutuoti su visiškai priešingą nuomonę turinčiais žmonėmis. Kultūringas, kuklus, nearogantiškas, pareigingas – būdamas įsitikinęs, kad ką nors padaryti yra privalu, padarys tai nepaisydamas jokios kritikos ar į jį asmeniškai nukreipto šmeižto. Valstybės tarnyboje dažnai įmanoma netgi pakankamai ilgai ko nors nespręsti, nes gyvenimas akimirksniu nesugriūva, o atėjus kritiniam momentui tenka ryžtis arba pabėgti. Tačiau V.Vasiliauskas nėra tas žmogus, kuris pabėgs. Taip kolegos valstybės tarnautojai ir ekonomistai apibūdina V.Vasiliauską, šiemet išrinktą Metų valstybės tarnautoju.
Net tie, kurie V.Vasiliauską dėl kai kurių jo sprendimų ir klaidų kritikuoja, pripažįsta, kad jį gerbia ir laiko sąžiningu žmogumi. „Jo sąžiningumas man iš tikrųjų imponuoja. Teko apie poną Vasiliauską girdėti įvairių gandų ir kaltinimų, bet man atrodo, kad nelimpa prie jo tie įtarimai. Gali jo mėgti, gali nemėgti, bet bendraudamas su juo matai, kad pas šį žmogų nėra klastos, – dėstė D.Arlauskas. – Apskritai jis labai atviras žmogus, ką galvoja, tą ir sako. Todėl yra visiška priešingybė R.Šarkinui, kuris su juo bendraujančiam žmogui nežiūrėdavo į akis. Net savo sparnuotą frazę, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija, V.Vasiliauskas pasakė atvirai. Nors man norisi tikėti, jog jis taip negalvoja, kad viskas šiame pasaulyje yra perkama ir parduodama.“
Kokie nauji iššūkiai artimiausiu metu laukia V.Vasiliausko? Panašu, kad ateina ramesnis laikotarpis, nes bankinė sistema, pasak R.Skyrienės, dabar skaidri, tad ir sukrėtimų nebeturėtų būti. Kita vertus, visiškai atsipalaiduoti V.Vasiliauskas negalės, nes laukia daug darbų, susijusių su euro įvedimu. Tuolab kad ir eurozonoje padėtis tebėra neaiški.
Neseniai paaiškėjo įdomi naujiena – nuo liepos 10 d. Lietuvos banko valdyboje pradeda dirbti buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Prieš dešimtmetį V.Vasiliauskas ir I.Šimonytė jau dirbo kartu: jis buvo finansų viceministras, o ji ministerijos Mokesčių departamento direktorė. D.Grybauskaitė tuo metu buvo finansų ministrė ir, kaip prisimena R.Skyrienė, šis tandemas buvo tikrai geras – mokesčių sistemoje iš karto prasidėjo teigiami poslinkiai.
„Tad dabar Lietuvos bankinė sistema tikrai yra gerose rankose“, – mano asociacijos „Investor’s forum“ vykdomoji direktorė R.Skyrienė.

Ūkio banko istorijoje ir liūdnoje atomazgoje visi jaučiasi teisūs: ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bei jo pavaduotojai, manantys apvalę Lietuvą nuo bankinių avantiūristų, ir Ūkio banko administratorius Adomas Audickas.

Bet lygiai taip pat teisūs jaučiasi ir ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė bei kiti analitikai, įrodinėjantys, kad Lietuvos bankas perlenkė lazdą ir komerciniams bankams kelia nerealius reikalavimus. Teisūs mano esantys ir Ūkio banko indėlininkai, nešę savo pinigus į neatsakingojo Buratino banką, nes juk jį kontroliavo tokia didžiulė priežiūros institucija. Lygiai taip pat teisiais save laiko ir savivaldybių merai bei valstybės institucijų vadovai, stambias sumas laikę Ūkio banko sąskaitose. Ir net pagrindinis Ūkio banko akcininkas Vladimiras Romanovas jaučiasi teisus. Maža to, jaučiasi ne tik teisus, bet ir neįvertintas, nes jis Lietuvai esą padarė tiek gerų darbų, o visokie iškrypėliai jam tik trukdo ir kenkia.
Nors iš tiesų visi paminėtieji kažkiek yra neteisūs. Ir neteisus yra ne tik V.Romanovas, kuris banką vairavo ypač keistai ir neprognozuojamai, ne tik indėlininkai, neatsakingai sutempę savo pinigus į šokančio, politikuojančio, poezija klejojančio, aplinkinius juokinančio, konkurentus įžeidinėjančio ekscentrinko valdomą bankiūkštį. Lygiai taip pat neteisi (ir net labai stipriai) yra ir Ūkio banką auditavusi bendrovė „Deloitte Lietuva“, kuri apsitapšnojo ne ką mažiau nei “Snorą” tikrinusi „Ernst and Young Baltic“ (beje, pastaroji jokios atsakomybės nei bausmės kažkodėl taip ir nesulaukė).
Kažkiek neteisus yra ir Lietuvos bankas: apie tai, ką centrinis bankas išdarinėjo, tiksliau, kelintoje letargo miego stadijoje jis buvo Reinoldijaus Šarkino laikais, net šnekėti nesinori, nes tai žemiau kritikos, tačiau ir V.Vasiliausko vadovaujamas Lietuvos bankas nusipelno ne vien aplodismentų, bet ir kritikos. Šiandien centrinio banko vadovai, kalbėdami apie Ūkio banko indėlininkus, ties smilkiniu sukioja pirštą, bet iš tiesų šie – ne kokie atsilikę ufonautai, jie turi savo veiksmų paaiškinimą, ir tas paaiškinimas nėra alogiškas.
Dauguma šių indėlininkų teigia, kad jie nėra baigę nei ekonomikos, nei finansų mokslų ir iš kažkokių ženklų tarp eilučių negali daryti labai tolimų išvadų, be to, jie pasitiki centriniu Lietuvos banku, kuriame darbuojasi 650 profesionalų ir kurio auditoriai Ūkio banke jau metus sėdėjo nuo ryto iki vakaro. Žinoma, juos ramino ir tai, kad mūsų šalyje veikia indėlių draudimo įstatymas ir jie savo santaupas atgaus bet kokiu atveju, jei jos nėra didesnės nei 100 tūkst. eurų. Indėlininkams atrodo, kad centrinis bankas, kvailindamas juos, tiesiog kratosi atsakomybės ir bando susiaurinti savo kontrolės ribas.
Taigi apibendrinant peršasi išvada, kad iš “Snoro”, o dabar jau ir iš Ūkio banko skendimo istorijų pasimokyti turėtų ne tik indėlininkai, bet ir pats Lietuvos bankas (kurio vadovai ir atstovai turėtų suprasti, kad dideles algas jie gauna už didelę atsakomybę, o ne už kitų kvailinimą). Stipriai pakoreguoti savo elgesį po šių istorijų turėtų ir politikai, taip pat savivaldybių bei valstybės institucijų vadovai, bet labiausiai susipurtyti ir pasikeisti turėtų Lietuvoje veikiančios audito bendrovės, kurių reputacija šiandien tapusi tiesiog pajuokos objektu.

Pastaraisiais metais tendencijų Lietuvos bankų sistemoje pokyčiai priminė amerikietiškus kalnelius – nuo pigių paskolų bumo iki visiško skolinimo įšalo. Kokios skolinimo politikos galime tikėtis iki 2020 m., “Veidas” teiravosi Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko.

V.V.: Ekonomika pasižymi cikliškumu. Lietuva šiuo požiūriu ne išimtis. Jei tikėsimės, kad pamokos buvo išmoktos, ir darysime prielaidą, kad bankų vadovų ir bankų klientų atmintis yra ilgesnė, prognozuočiau, kad 3–5 metus skolinimas ir skolinimasis bus nuoseklus. Tačiau vėlgi viskas priklauso nuo atminties, nes girdime tam tikrų signalų, kad Lietuvoje kai kurie bankai jau vėl galvoja apie nemenkas plėtros galimybes, portfelių auginimą, o tai verčia į juos žiūrėti gana atsargiai.
Kitas dalykas – viešojoje erdvėje pasirodžiusi Lietuvos bankų asociacijos kritika dėl atsakingo skolinimo gairių, nors dar pernai jos buvo priimtos, įvertinant, kad tai neišvengiama, reikalinga ir galbūt tai reikėjo padaryti dar anksčiau.
VEIDAS: Visa Europa juda griežtesnio bankų reguliavimo link. Ko šioje srityje galima tikėtis Lietuvoje?
V.V.: Lietuva nėra autonominė sritis ar izoliuotas taškas. Esame pasaulinės ekonomikos, Europos dalis, todėl natūralu, kad judėsime ta pačiame linkme. Trumpiausioje perspektyvoje – tai “Bazelio III” reikalavimų įgyvendinimas. Kaip matome po Europos finansų ministrų susitikimo, judama prie bendros nuomonės, susitariama dėl reikalavimų bankų kapitalui. Tos bendros pasaulinės tendencijos bus įgyvendintos ir Lietuvoje. Nenorėčiau kalbėti konkrečiai apie Lietuvą, nes mūsų bankiniame sektoriuje apie 90 proc. sudaro užsienio bankai, todėl esminis momentas bus reikalavimų įgyvendinimas būtent užsienio valstybėse.
VEIDAS: Kokias matytumėte pagrindines kryptis, kuriomis plėtosis Lietuvos bankininkystė ateinantį dešimtmetį?
V.V.: Galbūt galėčiau kalbėti tik apie vizijas ir įsivaizdavimus, kaip tai galėtų būti, bet su daug prielaidų. Visų pirma, kadangi esame bendros finansų sistemos dalis, nemanau, kad kažkuo skirsimės nuo ES ekonominės erdvės. Kokios bus visos bankininkystės mados, produktai, tradicijos Europoje, tokios bus ir Lietuvoje. Manyčiau, esminis dalykas, ypač jei kalbėsime apie vietinius, lietuviško kapitalo bankus, bus korporatyvinio valdymo ūgtelėjimas. Jei kalbame apie produktus, matome tendenciją, kad produktai universalėja, segmentavimo tarp atskirų finansų sistemos dalių mažėja.
VEIDAS: Kokios jūsų vizijos dėl lietuviškų bankų plėtros Lietuvoje ir naujų žaidėjų atsiradimo?
V.V.: Manau, kad dabar tiek Europoje, tiek pasaulyje didelėms bankų grupėms yra daug savų rūpesčių, o Lietuva ir Baltijos regionas yra per mažas naujiems žaidėjams, visų pirma tarptautinėms grupėms, atsirasti. Antra, manau, kad Lietuvoje būtų perspektyvu skatinti bankininkystės alternatyvas, bet viskas priklauso nuo vidinių iniciatyvų, nuo reguliavimo ir nuo sprendimų priėmimo. Reikia nebijoti priimti alternatyvių sprendimų: turiu omenyje finansavimąsi ne vien bankų sektoriuje, bet alternatyviose kapitalo rinkose. Šiandien kol kas turime seklias rinkas, bet ateitis iš dalies turėtų priklausyti ir joms. Jei lyginame Europą ir JAV, tai tradiciškai žemyninėje Europoje labiau vyrauja bankinės orientacijos finansinės sistemos, o anglosaksiškose valstybėse kapitalo rinkos užima didesnę dalį.
VEIDAS: Lietuvoje vis neišvengiame bankų bankrotų, kurie sukrečia visą šalies ekonomiką. Kokių priemonių būtų galima imtis, kad tokia tikimybė artimiausią dešimtmetį sumažėtų?
V.V.: Paskutinė bankų sisteminė krizė buvo 1996 m., o „Snoras“ bankrutavo 2011 m. – po 15 metų. Bet „Snoro“ atveju sisteminės krizės neturėjome, tai buvo vienas bankas. Tą labai aiškiai parodė tiek visa finansų rinka, tiek indėlių, tiek valstybės rizikos rodiklių pokyčiai. Akivaizdu, kad tas poveikis buvo juntamas dvi savaites–mėnesį, o po to viskas grįžo atgal ir net pagerėjo.
Nuo tokių atvejų, kaip „Snoras“, kai mes kalbame apie galimas nusikalstamas veikas, niekas nėra apsaugotas. Elementarus pavyzdys būtų Madoffo piramidė JAV, kuri egzistavo 10 metų ir tik tada galiausiai žlugo. Gali prigalvoti geriausių sisteminių priemonių, geriausių mikropriežiūros priemonių, bet kai susiduriame su galimomis Baudžiamojo kodekso srities veikomis, visos sistemos neveikia.
Be abejo, Lietuvos bankas padarė išvadas: Priežiūros tarnybos įkūrimas konsoliduojant tris priežiūras viename, perėjimas prie priežiūros, paremtos rizikų analize, o ne dokumentine kontroline priežiūra, aš manau, padės išvengti tokių vienetinių atvejų. Bet, savaime suprantama, iki galo tų grėsmių niekaip neizoliuosi.
VEIDAS: Vis daugiau bankų paslaugų perkeliama į internetą – tai rodo jau dabar prasidėjęs bankų skyrių mažėjimas. Kokių tai sukels iššūkių tiek bankų priežiūros institucijoms, tiek gyventojams, tiek bankams?
V.V.: Manau, tai nesukels jokių iššūkių, nes pasikeičia pats instrumentas. Pereinama į kitą erdvę – ar tai būtų elektroninė, ar mobilioji bankininkystė. Čia tas pats, kas persėsti nuo arklio į automobilį, bet esmė nepasikeičia.
Matyčiau galimas įtakas kitose srityse, tokiose kaip įvairių produktų sintetinimas, žmogiškojo faktoriaus išėmimas per įvairiausias programas, kai kompiuteris priima sprendimus dėl investavimo. Aš matau didžiulį iššūkį, kai vis labiau tolstama nuo realiosios ekonomikos ir kai finansinės operacijos atliekamos dėl pačių finansinių operacijų. Bet tai nėra susiję su elektroninės erdvės su mobiliųjų technologijų naudojimu. Tas atotrūkis nuo realiosios ekonomikos nėra geras, nes bet kuris reiškinys turi turėti turinį, bet galbūt jis neišvengiamas. Šio reiškinio pasekmes, kai ypač sofistikuoti finansiniai instrumentai iš tikrųjų nėra pagrįsti realiąja ekonomika, mes pajutome 2008 m. Ir turime tai, ką turime.

Lietuvos tikslas – ne euras, o sveika ir gerai subalansuota finansų sistema bei tvariai auganti, žiniomis ir inovacijomis grįsta ekonomika, sako geriausiu mokesčių ekspertu šalyje vadinamas Vitas Vasiliauskas, kurio kandidatūra į Lietuvos banko (LB) vadovus ketvirtadienį pateikta Seimui.

“Lietuvos tikslas yra ne euras, o pirminis tikslas yra sveika ir gerai subalansuota finansų sistema, tvariai auganti, žiniomis ir inovacijomis grįsta ekonomika – ko, pasiekus kliūčių įsivesti eurą ir pasinaudoti jo privalumais, neliks”, – pareiškė V.Vasiliauskas.

Jis parlamentarams tvirtino, kad bankininkystė po krizės niekada nebus ir neturėtų būti tokia, kokia buvo.

“Pokyčiai šiame sektoriuje (bankininkystėje – BNS) neišvengiami”, – sakė V.Vasiliauskas.

Kandidatas į LB vadovus siūlo bankų paslaugas praturtinti moderniu alternatyvių banko paskoloms finansavimo instumentų paketu: “Visų pirma kalbu apie alternatyvaus finansavimo fondus”.

Pasak jo, centrinis bankas yra pajėgus kokybiškai atlikti naują uždavinį – visų be išimties finansų sektoriaus institucijų priežiūrą.

“Šiuo atveju kalbu ne tik apie institucinę priežiūrą kaip subjektų, bet ir finansinių paslaugų teikimo priežiūrą. Per bankų priežiūrą galima atitinkamai veikti ir pinigų srautus – tiek ateinančius, tiek išeinančius iš Lietuvos. Priežiūra yra priežiūra, bet ir čia reikalingas lankstumas. Jeigu būsime nelankstūs, galime prarasti dukterinius bankus ir turėsime tik filialus, kurie išeina iš mūsų priežiūros ribų”, – kalbėjo kandidatas.

“Darbiečio” Sauliaus Bucevičiaus paklaustas apie LB vadovo atlyginimo dydį, V.Vasiliauskas tvirtino, kad “profesionalai turi būti atitinkamai atlyginami”.

V.Vasiliauską LB valdybos pirmininku siūloma skirti nuo balandžio 16-osios.

Pretendentas į Lietuvos banko vadovus, buvęs finansų viceministras ir prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas advokatas Vitas Vasiliauskas sako, kad esminė bėda, susijusi su bankais Lietuvoje, yra sugriežtintas paskolų išdavimas.

“Svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą tarp griežtos priežiūros ir bankų plėtros. O esminė bėda, susijusi su bankais Lietuvoje, – tai, kad jie labai sugriežtino paskolų išdavimą. Iš rinkos buvo išimti pinigai, prasidėjo finansų badas. O kaip vieną balansavimo būdų regiu alternatyvias kapitalo rinkas. Krizė visiems buvo nauja patirtis. Matyt, bankai niekada negalės būti tokie, kaip iki jos”, – interviu dienraščiui “Lietuvos rytas” sakė V.Vasiliauskas.

Pirmadienį pranešta, kad D.Grybauskaitė V.Vasiliauską siūlo skirti Lietuvos banko valdybos pirmininku.

“Lietuvos ryto” teigimu, tai – antras sykis, kai D.Grybauskaitė kilsteli jį karjeros laiptais. Finansų viceministru jis tapo po to, kai ministerijai vadovauti atėjo dabartinė prezidentė.

Tačiau pats V.Vasiliauskas sako, kad prezidentės pasirinkimas nėra susijęs su jo vadovavimu D.Grybauskaitės rinkimų štabui.

“Tai, kad vadovavau D.Grybauskaitės rinkimų štabui, manau, neturėjo jokios įtakos – juk jau praėjo dveji metai”, – sakė V.Vasiliauskas.

Seimui pretendentas bus pristatytas kitą savaitę. Parlamentarai dėl V.Vasiliausko turėtų apsispręsti dar šį mėnesį.

Dabartinio Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino kadencija baigėsi vasario 15-ąją, tačiau jis dar dviem mėnesiams paskirtas laikinuoju Lietuvos banko vadovu.

Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Seimas prezidento teikimu.

Prezidentei į Lietuvos banko vadovo postą pasiūlius buvusį finansų viceministrą ir savo rinkimų štabo vadovą advokatą 37 metų Vitą Vasiliauską, Lietuvos bankų asociacijos vadovas pažymi, kad ne iš bankinio sektoriaus ateinančiam asmeniui tektų įgyti naujų žinių.

“Manau, kad tai patyręs asmuo, gerai išmano ekonomiką, teisinę aplinką, pakankamai kvalifikuotas, patyręs, santūrus, o tai yra reikalinga centrinio banko atstovui”, – dienraščiui “Verslo žinios” sakė Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas.

V.Vasiliauskas į Lietuvos banko vadovo postą žengtų ne iš bankų sektoriaus, todėl S.Kropas mano, kad kandidatui iš šalies tektų įgyti nemažai žinių, nes centrinė bankininkystė – specifinė sritis.

“Reikia ne tik daug finansų sektoriaus žinių, bet ir makroekonomikos, sisteminės rizikos žinių diskutuojant, aptariant tai europinėse institucijose, Europos centriniame banke ir panašiai”, – sakė S.Kropas.

Kita vertus, jis pažymi, svarbu ir tai, kad būtų kvalifikuota komanda, kad ji pateiktų vadovui ekspertizę, išvadas.

Premjeras Andrius Kubilius sakė, jog V.Vasiliausko kandidatūros nevertinantis neigiamai.

“Aš poną Vasiliauską pažįstu kaip finansų viceministrą. Patirties valstybės finansuose jis tikrai turi. Nevertinu jo neigiamai”, – “Verslo žinioms” sakė Andrius Kubilius.

Tuo tarpu Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas svarsto, kad V.Vasiliauskas – “tikrai tai ne pats blogiausias variantas.” Anot jo, gerai yra vien tai, kad siūlomas kandidatas nėra dabartinės Lietuvos banko valdybos narys.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį pasirašė dekretą dėl V.Vasiliausko kandidatūros teikimo Seimui.

Dabartinio Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino kadencija baigėsi vasario 15-ąją, tačiau jis dar dviem mėnesiams paskirtas laikinuoju Lietuvos banko vadovu.

Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Seimas prezidento teikimu.