Simonas Kairys

Simonas Kairys (32 metai)
Karjera: Kauno miesto vicemeras.
Alma mater: Vytauto Didžiojo universitetas (VDU).
Studijų programa: politikos mokslai.

- Kaip nusprendėte, ką studijuoti?

- Buvau humanitarinio profilio asmenybė, todėl rinkausi iš žurnalistikos, politikos mokslų ir teisės studijų. Pagal universitetus, kurie siūlė šias studijas, užpildžiau tuo metu ilgą pageidavimų sąrašą, o balai ir stojimo sąlygos lėmė, kad atsidūriau VDU.

- Kokia studijų patirtis naudinga dabar?

- Artes liberales principas. Nesvarbu, esi informatikas, ekonomistas ar politologas, per dvejus metus turi pereiti bendruosius universitetinius dalykus – visi turėjo išklausyti ir menų krypčių, ir tiksliųjų dalykų kursus. Pavyzdžiui, universitete man reikėjo prisiminti ir astronomiją, pasimokyti architektūros. Prof. Leonidas Donskis tada buvo Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius, jis, žinoma, labai traukė studentus pasirinkti tokią studijų kryptį ir sudarė visas galimybes mokytis gerokai plačiau, ne tik specialybės dalykų.

„Romeo ir Džuljetą“ skaitėme visai kitomis akimis, ieškodami politinio, istorinio konteksto.

Tarkim, netikėtas kursas buvo politika literatūroje, per jį aš ir bendrakursiai perskaitėme daugiau knygų nei paskutiniais mokyklos metais. „Romeo ir Džuljetą“ skaitėme visai kitomis akimis, ieškodami politinio, istorinio konteksto. Platesnio profilio asmenybės ugdymas universitete darė man įspūdį ir pamažu supratau, kad tai buvo geriausia vieta studijuoti, nors tuo metu, kai tik įstojau į VDU, gal taip ir neatrodė.

- Koks buvo pirmasis darbas?

- Dalyvavau visuomeninėje veikloje ir baigdamas studijas jau turėjau du darbo pasiūlymus. Vos gavęs diplomą dirbau Kauno miesto savivaldybėje vicemero padėjėju, tuo pat metu – VDU Liberaliosios minties institute. 2011 m. buvau pirmą kartą išrinktas į Kauno miesto tarybą.

- Ką naudinga veikti studijų metu?

- Kuo anksčiau suprasti, koks tavo kelias. Suprantu, kad ne visus studentus gali išlaikyti tėvai, tačiau iš pradžių svarbu nenubėgti dirbti į privatų sektorių – drabužių parduotuvę ar kavinę, bet dalyvauti visuomeninėje veikloje. Nors atlyginimo negauni, kaupi neįkainojamą patirtį ir didini bendraminčių, savo srities pažįstamų ratą.

Žinoma, žmonės dažnai derina darbą ir studijas, tačiau privačioje įmonėje negali daryti klaidų, o visuomeninėje veikloje gali išbandyti viską, ir niekas už tai per galvą neduos. Svarbu universitetą suvokti ne kaip kaip vietą, kurioje vyksta paskaitos, bet kaip gyvą organizmą.

R. Ščerbausko nuotr.

Saulius GIRBUTAS

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) rudenį pradės veikti „Academia Cum Laude“ – individualių studijų programa, orientuota į motyvuotus ir gabius studentus. Apie studentus, tokių studijų poreikį ir Lietuvos aukštąjį mokslą kalbamės su šio universiteto profesoriumi Leonidu Donskiu.

– Pradėkime pokalbį nuo Lietuvos studentų motyvacijos. Harvardo, į kurio studijų modelį orientuojasi VDU, studentai išsiskiria didele motyvacija. Su kokiais studentais jūs susiduriate Lietuvoje? Ar galima teigti, kad motyvuoti studentai – kertinis sėkmingų studijų elementas?

– Čia reikėtų skirti dvi dimensijas. Pirma di­men­sija nusakoma žodžiais „taip turėtų būti“, o kita – „taip yra“. „Taip turėtų būti“ susijusi su visa VDU filosofija, kurios pamatai buvo pakloti tuo metu, kai universitetas tik kūrėsi, o jo iniciatoriai buvo išeivijos profesūra. Prof. Algirdui Avižieniui tapus rektoriumi, buvo remiamasi Har­vardo universiteto liberaliųjų studijų koncep­cija, ir tuo VDU buvo unikalus. Tuo metu bu­vau Klaipėdos universiteto dėstytojas, bet šiek tiek susijęs su VDU, tad mačiau, kad studen­tų motyvacija buvo ypatinga. Tačiau turime pri­siminti, kad tuo metu ir studentų buvo mažiau.

Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų.

Deja, Lietuvos universitetams buvo primes­tas visai kitas modelis. Pradėta finansuoti universitetus pagal studentų skaičių. Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų. Dabar VDU vyksta tektoninis lūžis: mėginama grįžti prie senojo, klasikinio VDU modelio, iš kurio uni­versitetas ir nenori išklysti. Todėl kalbant apie motyvaciją reikia apsibrėžti, į kokius studentus mes dabar orientuojamės.

Naujoji studijų programa skirta stipriajai studentų daliai. Visada bus žmonių, kurie orientuojasi į masinį švietimą, į masinį aukštąjį mokslą. Bet dabar kalbama apie tai, kaip atkovoti universitetui ir Lietuvai reikšmingą dalį tų Lietuvos studentų, kurie yra ateities šviesuomenė, kurie yra ateities mokslo, kultūros, technologijų, verslo elito dalis, kurių motyvacijos lygis yra aukštas.

Kokie dabar studentai Lietuvoje? Apiben­dri­­nan­čio atsakymo negaliu pateikti. Tenka laimė dirbti tik su gerais studentais. Dirbu turbūt ge­riausiame fakultete, Politikos mokslų ir diplomatijos mokslų, ir ten studentų motyvacijos ly­gis labai aukštas. Grupės, kurios yra ar­ba lietuviškos, arba tarptautinės, labai stiprios. Kiek man žinoma, bendrai studentų lygis, arba angažavimasis studijoms, yra nevienodas.

– Minėjote, kad studentus reikėtų „atkovoti“. Pradedama suvokti, kad konkuruojama globaliu mastu?

– Tas argumentas, kad daugelis lietuvių išvažiuoja, nieko nesako: tai gali būti ir teigiamas da­lykas, ypač tiems žmonėms, kurie yra labai talentingi. Tokių pažįstų nemažai – studijavusių ir baigusių Oksfordą, Kembridžą ir kitus universitetus, to­dėl čia nieko blogo nėra: jie tiesiog labai talentingi ir sėkmės lydimi žmonės. Net jei jie lieka gyventi Jungtinėje Ka­ra­lystėje, jų ryšiai su Lietuva vis tiek nenutrūksta. Pažįstu jaunų žmonių, kurie padeda Na­cionalinei moksleivių akademijai, dėsto, kuria programas. Todėl nepriimu to argumento, kad mes turime raudoti dėl išvažiuojančiųjų. Tai daugialypis procesas ir Lietuva net gali laimėti iš jo.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis.

Kalbama apie kitką: jeigu patys talentingiausi studentai pradės vadovautis teorija, kad Lietuva pajėgi sukurti tik dėmesio vertas bakalauro ciklo studijas, o toliau čia neverta likti, nes magistro ar doktorantūros studijos neprilygsta studijoms kitose šalyse, mes pradėsime prarasti aukšto lygio studentus.

Kai nelieka aukšto lygio studentų, universitetas stiprus būti negali. Jei jūs man auditorijoje su­sodinsite gerokai žemesnio lygio studentus, nei norėčiau, netgi ir aš būsiu priverstas koreguo­ti dėstymo kartelę, pajutęs, kad nesusikalbu.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis. Todėl esame suinteresuoti pritraukti motyvuotų studentų ne tik to­dėl, kad jie Lietuvą stiprintų, bet ir kad universitetas nedegraduotų. Studentai turi būti aukšto lygio – jie yra universiteto gyvybė.

– Pakalbėkime apie „Academia Cum Laude“ dėstymo šerdį – tutorius, kurie dirba individualiai su studentais pagal šių poreikius.

– Jei universitetas pradeda individualių studijų programą ir remiasi ta patirtimi, kurią turi, tarkime, Oksfordo Nematomas koledžas („In­visi­ble college“), ir jeigu pradedama orientuotis į gabiąją mažumą, tai tutoriai darosi labai svarbūs.

Tutoriai veikia Jungtinėje Karalystėje ir kai ku­­riuose JAV universitetuose. Tutoriai yra atsakingi už konkrečius studentus, nuolat domisi žmogaus intelektualiniu keliu, jo arba jos tobulėjimu: tutorius jaučiasi atsakingas ir rekomenduoja tuos kolegas ir kursus, kurie iš tiesų gali prisidėti prie žmogaus augimo. Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Tutorius ypatingas tuo, kad, kitaip nei di­džiuliuose universitetuose, kur profesorius au­ditorijose neturi laiko prisiminti studentų vardų, ką jau kalbėti apie asmeniškesnį santykį, atsiranda santykis: mes turime situaciją, kuri vadinasi „fellowship“ – kolegiškas ryšys, kurį dės­tytojas mez­ga su studentu. Tu įsipareigoji būti atsakingas už studento augimą, karjerą, ir žmogui tenka didžiulė prabanga.

Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Perėjus prie tutoriaus modelio, gabiam studentui sudaroma individuali programa, dažniausiai tarpdisciplininė, nes gabus matematikas turėtų būti stiprus ir filosofijos, pažinimo teorijos bei panašių dalykų srityse. Tas pat su gabiu humanitaru, kad nebūtų jis vien tik literatas. Tutorius atsakingas už visapusišką studentų tobulėjimą.

Panašus santykis sieja doktorantą ir jo studijų vadovą, o mes tokį santykį perkeliame į ankstesnę pakopą: tokį dėmesį, kokį gauna doktorantas, gauna jau bakalauras. Tai svarbus dalykas ir jei mes jį įgyvendinsime, tai po dvejų trejų metų rezultatai bus akivaizdūs: atsirastų grupė jau­nų žmonių, kurie žinotų, kad universitetas nė­ra anoniminė mašina, kad tai konkretūs profesoriai, kurie žino, ką iš tavęs galima ištraukti, pasiekti ir kokie talentai veriasi.

– Tokia sistema reikalauja nemažų intelektinių ir finansinių išteklių. Harvardas valdo fondą, kuris didžiausias aukštojo mokslo pasaulyje, Kembridžas turi milijardinių įplaukų. Kaip Lietuvoje? Minėjote, kad aukštosios mokyklos nuėjo masinės studentų gamybos keliu. Kodėl nebuvo ieškoma kitų modelių, kaip finansuoti studijas ir pritraukti lėšų?

– Pagrindinė problema – sistema nebuvo lanksti. Nebuvo ieškoma strateginių sprendimų. Manau, kad čia net ne žmonės kalti. Būtų galima ilgai kalbėti, kas padarė kokį neišmintingą sprendimą, bet už to slypi svarbesnė problema – aukštojo mokslo srityje nebuvo ir iki šiol nėra tikros strategijos.

Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms.

Nemąstoma 10–15 metų į priekį. Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms. Tai buvo labai blogas scenarijus, kad universitetai neieškojo susitarimo tarpusavyje, nebuvo bendros nacionalinės strategijos. Žinoma, ta strategija negali užgožti in­dividualių universitetų.

Į žmones, kurie turėjo strateginių idėjų, nebuvo įsiklausoma ir laimėjo žmonės, kurie mąstė sprinterio kategorijomis – bėgo labai trum­pus nuotolius. Kitaip tariant, laimėjo tiesiog kon­junktūra. Todėl nebuvo griebtasi spren­dimų, kuriuos visų pirma siūlė išeivija.

Žinoma, reikia turėti mintyje, kad Lietuva, netgi tapusi normalia europietiška valstybe, nė­ra tokia turtinga kaip Jungtinė Karalystė ar tuo labiau JAV. Mūsų fondai turbūt dar daug metų iš tolo neprilygs šių valstybių universitetų fondams. Bet ir neturint tokių lėšų buvo galima verstis kūrybiškumu. Kūrybingų žmonių Lietuvoje tikrai yra ir buvo galima žengti nestandartinius žingsnius.

– Dar viena akcentuojama sritis yra akademinio ir verslo pasaulių bendradarbiavimas. Kembridžas yra vienas iš „Silicio pelkės“, į kurią pritraukta viena didžiausių rizikos kapitalo investicijų, steigėjų. Ką galėtų šioje srityje nuveikti lietuviškas universitetas?

– Kai mes kalbame apie verslą ir aukštąjį mokslą, neturėtume įsivaizduoti, kad tai yra darbdaviai, kurie ateina ir papasakoja studentams, kaip gauti darbą. Deja, šie karikatūriški vaizdai kartkartėmis primena apie save.

Pavyzdžiui, „Volkswagenstiftung“ fondas Vo­kietijoje pasirūpino dalykais, be kurių turbūt ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos mokslininkų rengimas būtų pradėjęs strigti. Fondo dėka atsirado vadinamieji pažangiausių studijų centrai. Viename iš jų Vengrijoje, Budapešto kolegijoje, man teko pusę metų būti. Verslo santykiai su mokslu ypatingi tuo, kad verslas yra suinteresuotas inovacijomis, nestandartiniais dalykais.

Pas mus tai išvirto į savotišką groteską, kai dėdės ir tetos atvažiuoja ir papasakoja, kaip gyventi mokslininkams. Man teko matyti aukščiausio lygio bendradarbiavimą, kai verslas nori išplėsti galimybių skalę. Kuo verslas turi daugiau galimybių, tuo labiau gali modeliuoti ateitį, todėl verslas yra suinteresuotas mokslo ir technologijų plėtra.

Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti George‘ą So­rosą, kurio Atviros visuomenės tinklo dėka (Lie­tuvoje jis veikė kaip Atviros Lietuvos fondas) įvyko didžiulis lūžis. G.Soroso daug kartų klausė, kodėl būdamas verslininkas norėjo pa­dėti visai Rytų Europai, taip pat ir Lietuvai. Jo atsakymas buvo: „Aš norėjau duoti galimybių. Kai pajutau, kad jomis pradeda naudotis tos šalys, supratau, kad nesu reikalingas.“

Verslas suteikia galimybių, o jau akademinis pasaulis, atsakingas už mokslą, kūrybą, inovacijas, jas turi įgyvendinti. Čia didžiulė sinergija, ir mums, tenka pripažinti, yra kur tobulėti. Verslas turi reaguoti į kokybę. Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti. Tai svei­­kas protas – juk tu nori, kad tavo šalis būtų ne tik perspektyvi, bet ir patraukli investicijoms. Vienas iš kriterijų, kada šalis tampa pa­traukli investicijoms, yra jos kultūros lygis. Norisi investuoti į tokią šalį, kurioje jauti komfortą ir kurios augimu tu pasitiki.

– Kokius studentus tikitės išvysti rudenį „Academia Cum Laude“ programoje?

– Labai noriu tikėti, kad nenuvilsime nei studentų, nei savęs pačių. Nenuvilsime ir kitų, ku­rie domisi šiuo projektu. Labai tikiuosi pamatyti dalį studentų, kuriuos jau pažįstu. Žinoma, dalis bus man visiškai naujų žmonių, nes atverta galimybė siekti šito statuso. Mes dirbsime pasitikėdami vieni kitais, nes veiks rekomendacijų sistema: kolegos patys atpažins gabų žmo­gų, talentus.

Dalį tų žmonių, magistrų ar bent jau trečio kurso bakalaurų, aš žinau ir galiu savo vaizduotėje nutapyti kolektyvinį būsimo studento portretą: tai smalsus, protingas, aukštos inteligencijos ir kultūros žmogus.

BFL

Lūkesčiai. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Egidijus Aleksandravičius tiki, kad Lietuvos sėkmės garantas – jaunimas. Tačiau ne bet koks, o išsilavinęs plačiąja prasme. „Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, – jis turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas“, – teigia profesorius.

Tikintis liberaliosios demokratijos principu, neokapitalizmo, arba laisvosios rinkos, ekonomikos našiomis savybėmis E.Aleksandravičius pastebi, jog kol kas daugiau deklaruojame, kad einame į tą pusę. VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovas įsitikinęs, kad Lietuvai trūksta tokių žmonių kaip Petras Vileišis, Jonas Šliūpas ar Jonas Basanavičius. „Mes vis dar neturime tų tėvų statytojų, kurie ne tik valstybines institucijas kūrė, bet ir formavo darbštų, našų, kūrybingą žmogų, kuris tampa lyg tautos kūno šilkverpiu. Šita sąmonės forma, praeities refleksija, naracija pas mus dar nėra pakankamai išplėtota“, – mano E.Aleksandravičius.

– Istorikai nagrinėja istorinius faktus, tačiau būna ir vizionieriai. Ar turite Lietuvos viziją?

E.A.: Aš nemanau, kad yra tokių istorikų, kurie būtų puikūs vizionieriai, žinantys, kas bus po 25 metų. Kaip liberaliai mąstantis žmogus, manau, kad ateitis apskritai yra nežinoma. Daug lengviau kalbėti apie savo lūkesčius ir viltis – kitaip sakant, apie tai, ką norėčiau arba nenorėčiau matyti ateityje, kas mane įtikina arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie galbūt patenkinti Pasaulio banko rekomendacijomis ir prognozėmis, esą 2050-aisiais Lietuvoje bus 2,5 mln. žmonių, vienam dirbančiajam teks du pensininkai ir nebus kam mokėti mokesčių. Tačiau aš visiškai neracionaliai sakau, kad labiau tikiu stebuklais negu Pasaulio banko prognozėmis.

Galima pajuokauti: kai prasidėjo krizė, Kaunas atsigavo. Su jokiomis prognozėmis ar logika tiesiogiai tai nėra susiję. Štai pavyzdys stebuklų, kuriais aš tikiu, – stebuklų, kurie susiję su lietuvių savijautos, sąmonės, pasitikėjimo savimi arba bent jau vienos kitos Abrahamo Maslow piramidės pakopos peržengimo būsena. Dėl to tikiu, kad Lietuva bus daug gražesnė negu Pasaulio banko prognozės.

– Ne kartą esate minėjęs, kad lietuviams trūksta tiek kosmopolitiškumo, tiek nacionalizmo. Ar lietuviai tobulėja kurioje nors vienoje šių sričių?

E.A.: Manau, kad taip, tačiau to tobulėjimo aplinkybės gana liūdnos – tai rusų agresija prieš kokią nors gretimą šalį, kurios likimas turi panašumų su Lietuva. Tai reiškia, kad vis sunkėja sąlygos tam tikroms būsenoms, patogumams, mandagaus, korektiško, kilnesnio elgesio žingsniams. Mes tobulėjame, bet aplinkybės, kurias diktuoja geopolitinė situacija, neprognozuojamo lokio, turinčio atominių ginklų, kaimynystė, gali paskatinti tendencijas, kurios saugumo labui gali priversti atsisakyti dalies žmogaus teisių, to pilietinio linksmumo ir bohemiško šurmulio – nes reikia drausmintis, mobilizuotis, gintis.

– Ar tokios tendencijos visuomenėje bręsta natūraliai?

E.A.: Tik aklas arba piktavalis sadomazochistas gali jų nematyti: keičiasi veidai, juose daug linksmumo, didesnis saugumo jausmas. Bet tuo pačiu metu didėja ir grėsmės. Žinote, istorija gali ir kartotis: kokiais 1910-aisiais, likus ketveriems metams iki vieno kruviniausių karų, buvo didžiausias optimizmas, didžiausi technikos laimėjimai, džiugesys, ir čia pat įvyko kažkas dramatiška. Antrojo pasaulinio karo atveju buvo šiek tiek kitaip, bet irgi rastume panašių momentų.

Taigi aš neatsiimu žodžių – lietuviams vis dar trūksta ir kosmopolitizmo, tai yra jausenos, kad pasaulis yra kiekvieno iš mūsų, viskas, kas jame gero ar blogo, liečia ir mus. Mums reikia skaityti tekstus ir rūpintis, kas darosi Katalonijoje, Vašingtone ar Alabamoje. Mums turi skaudėti dėl to, kas vyksta su kokiais nors indėnais Amazonės džiunglėse, – tai kosmopolitizmo dalis.

Tai nereiškia, kad kosmopolitizmas fundamentaliai prieštarauja mūsų tautiniam, nacionalistiniam liberalizmui. Kaip tik didžioji išmintis ir bet kokio neprieštaringo, teigiamo vystymosi sąlyga yra šių dviejų dalykų balansas. Aš pats save dažniausiai pavadinu liberaliu nacionalistu.

Manau, kad kosmopolitizmas – tai dalis tų, kurie galbūt baigė gerus universitetus čia, Lietuvoje, ir dirba įdomius darbus pasaulyje arba bent žino, kad dirbti Pasaulio banke trečios pakopos vadybininku nėra joks rojus. Tai kas, kad daugiau pinigų uždirbi. Visos šitos savybės, kurios liečia visus nuo Niujorko iki Bratislavos, liečia ir mus – man atrodo, čia yra tikrasis kosmopolitizmas. Toks, kuris lietuviams leistų jaustis patogiai visame pasaulyje ir pamatyti, kad visos ydos, kurios galioja mums, galioja ir pasauliui. Gal proporcijos skirtingos, bet ydos tokios pačios. Ir lygiai taip pat tai yra suvokimas, kad nesame jokia pasmerktoji žemė, kad meilė savam kraštui, savam lizdui, savo šakniai, šeimai, giminei, sau pačiam yra tiesiog ugdytinas dalykas. Netikiu, kad kokia nors tauta, nacija ir valstybė gali turėti kokią nors perspektyvą, kai įsivaizduojama, jog gali mylėti tėvynę nemylėdamas šalia esančio žmogaus arba savęs.

– Patriotizmas. Ar tai įskiepijama „savybė“, ar ji turi būti ugdoma nuo vaikystės?

E.A.: Toks kosmopolitas ir išminčius kaip Jonas Mekas gali pasakyti: „Didžiausia dovana žmogui yra gyventi ten, kur gimė.“ Net jei ir pasibastai po pasaulį, jei tavo odisėja paliečia įvairiausius kraštus, gyventi ten, kur gimei, yra pati didžiausia laimė ir ji turėtų būti vertinama. Viskas, kas veja žmogų iš tos gimtosios vietos, jau yra vertinama kontroversiškai, labai atsargiai ir įdėmiai. Kažkas turi nesisekti, kažkas turi trukdyti save realizuoti čia, jaustis gerai, kažkas turi žeminti tą žmogų, kad jis atsisako tos Dievo ir prigimties dovanos gyventi ten, kur yra gimęs. Sakyčiau, kad bet kokio patriotizmo, arba motiniškos tėvynės meilės, negalima išugdyti, jei visiškai nutolstama nuo prigimties. Negalima to išugdyti per visuotinį privalomą švietimą ir oficiozines televizines vinjetes su Lietuva, kur švyti veidai ir sakomos nenuoširdžios kalbos.

Manęs neįtikina tos priemonės, kurios šiandien yra bendrame ugdymo horizonte, arba tai, kad buvę raudonųjų kampelių mokytojai, pasidarę fanatiškais nacionalistais ar katalikais, pradeda protinti, jog per mažai patriotinio auklėjimo pamokų ir dėl to lietuviai ar jaunimas gali kažką prarasti. Arba atrandami tik labai fanatizuoti nacionalistai. Įsivaizduojama, kad kokie nors skustagalviai, karinėmis uniformomis apsirengę stipruoliai yra vieninteliai patriotizmo pavyzdžiai. Šitokio ugdymo mums dar trūksta ir aš įsitikinęs, kad jo labai reikia.

– Kokia išsilavinimo nauda valstybės gerovei? Kaip aukštasis mokslas gali prisidėti prie pokyčių mūsų valstybėje?

E.A.: Tiesiogiai. Kokybiškas aukštasis mokslas geba atsiskirti nuo siaurai nudrožto sovietinių laikų specialisto, kurio technikos ar biomedicinos žinios gali būti be galo gilios, o žmogiškosios savybės, pilietinis, humanistinis supratimas nulinis. Tai aukštojo mokslo įstaigos, kurios bent kiek suvokia, kad didžiausias uždavinys yra suformuoti jautrų inteligentą, savosios pilietinės visuomenės lyderį, sąmoningą pilietį, atsakingą už savo ir gretimos bendruomenės veiksmus, žmogų, kuris yra bent maža dalimi misionierius aptemusiuose sąmonės laukuose, kuris gali kalbėti, apšviesti ir savo pavyzdžiu rodyti, jog manomos dorybės, įmanomas kilnesnis, korektiškesnis, mandagesnis, principų besilaikančio žmogaus gyvenimas. Mano požiūris ir didžiausia viltis yra laisvas, kuriantis, atsakomybę prisiimantis žmogus, kuris pirmiausia siekia įsidarbinti savo paties sukurtos veiklos erdvėje. Štai ~artes liberales~, arba neokapitalizmo, laisvosios rinkos ekonomikos svarbiausio veikėjo ugdymo vieta.

Nežinia, kiek dabartiniai sukomercinti, technologizuoti posovietiniai universitetai gali šitokius žmones ruošti, nes pavyzdžių turime visiškai priešingų – nuo ministrų iki pačių paskutinių „klapčiukų“. Bet dėl vieno dalyko galime būti įsitikinę: be universitetų su tokia kilnia misija šios šalies tikrai laukia tik juodas scenarijus.

– Koks sėkmingos Lietuvos ateities pagrindinis ingredientas, be kurio neįsivaizduojate mūsų valstybės?

E.A.: Išsilavinimas ir didėjantis bendras vidutinis apsišvietimo laipsnis – apsišvietimo, kuris būtų ne tik apie technologines naujoves, į kurias visi postkomunistiniai baudžiauninkai šoko kaip nuogi į eketę. Kad ir ką mes manytume apie Rusiją, kad ir ką matytume bet kokiuose kadruose toliau nuo Kremliaus, vieno negalėtume niekaip paneigti: jie spartūs informacinių technologijų srityje ar kitur, bet moralė, tikėjimas teisės viešpatyste, tikėjimas apskritai aukštesniais idealais yra kažkur kitur.

Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, – jis turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas, o perspektyvos tuomet ganėtinai miglotos, apytamsės. Galime studijuoti dalykus, susijusius su ekonomika, su finansais, su viskuo, kas pastatys geresnį kraštą. Bet mums reikia darbštumo, santūrios išminties, reikia suvokti, kad rūpinimasis savimi yra moralinė užduotis, o žiūrėjimas į kažkieno kito kišenę ar valdžios burną yra nuodėmė. Mums reikia darbštumo, kasdieninio taupumo, išminties suvokiant, kas šiame gyvenime kuria prasmę. Labai tikiu, kad jaunesnė karta yra atvira tokiems dalykams.

– Lietuva 2040 metais. Kuo bus išskirtinė ši nedidelė valstybė bendrame Europos Sąjungos narių kontekste?

E.A.: Norėčiau tikėti, kad ji nebus niekuo išskirtinė. Tikiu, kad išmoksime ir individualiai tarp savęs, ir grupėse, kolektyviai, su kaimynėmis – nuolatine mūsų pasakų konkurente Estija ar kitomis šalimis – būti visiškai panašūs. Svarbiausia, kad mes galime eiti kartu į kažkokį bendrą gėrį ir saugesnę, patvaresnę mūsų gyvenimo formą. Manau, kad išskirtinumas glūdi ne tuose dalykuose, kurie lemia mūsų gyvenimo materialinius pagrindus.

Nenorėčiau išskirtinumo informacinėse technologijose arba medicinos sistemos gebėjimuose. Aš norėčiau standarto, civilizacinio lygmens, kuris yra daugmaž palyginamas, bendras, o skirtumas labiau persikelia į kultūrinius aksesuarus, į tai, kas mums, lietuviams ar žemaičiams, yra kaip tarmės žodis, kastinys ar kitas patiekalas, drabužis, šypsena ar kitoks gestas. Kitaip sakant, jie sukuria mūsų kitoniškumą, bet mūsų materialinio, esminio, ~homo faber~, gaminančio žmogaus, išskirtinumo aš visai nenorėčiau.

Manau, kad ateitis kaip tik yra toje vietoje – mažinanti tokio išskirtinumo pavojus. Mums dar trūksta kosmopolitizmo, nes mums reikia užkariauti pasaulį, tik ne su rusiškais tankais, o su savo gebėjimais, kūryba, dainomis, metaforomis, simboliais, išsigalvojimais, linksmybėmis – viskuo.

Rimgailė Dikšaitė

Jono Petronio nuotr.

Vos prieš metus pristatę savo verslo idėjas, Lietuvos studentai šiandien užsiima sėkminga veikla ir ieško arba jau rado partnerių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Investuotojų dėmesį jie traukia novatoriškomis, gamtai ir žmogui palankiomis idėjomis: nuo įsibrovėlių saugančiais bepiločiais orlaiviais, gėrimais su imuninę sistemą stiprinančiomis bakterijomis, iš panaudotų skardinių pagamintu saulės energijos kolektoriumi ir kitomis inovacijomis.

Martynas GEDVILA

Projekte „Inovatyvaus verslo kūrimo skatinimas“ dalyvavę Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentai prieš daugiau nei metus pristatė šiuolaikiškas, inovatyvias verslo idėjas, pagrįstas naujausiomis technologijomis, unikaliais dizaino sprendimais, patentavimui ruošiamomis technologijomis ir mokslinių tyrimų žiniomis. Geriausiomis išrinktų idėjų autoriams buvo skirtas finansavimas savo įmonėms įregistruoti ir nemokamos konsultacijos.

Komisija, sudaryta iš verslo ir mokslo atstovų, Vytauto Didžiojo universitete įvertino šešias studentų ir absolventų įkurtas mažąsias bendrijas ir jų per metus atliktą darbą, pateiktus prototipus – pirmuosius bandymus, pavyzdžius, pagal kuriuos jos toliau vykdys savo veiklą. Komisija pripažino, kad visose įmonėse efektyviai pritaikyti moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra, siekiant parengti visuomenei naudingą ir inovatyvų produktą.

„Džiaugiamės, kad praėjus metams nuo idėjų pristatymo jaunimo entuziazmas neblėsta – priešingai, daugelio jų veikla įsibėgėjo“, – projekto sėkme pasidžiaugė VDU Gamtos mokslų fakulteto dekanas doc. dr. Saulius Mickevičius.

Sustiprino gerąsias bakterijas

Investuotojų dėmesiu skųstis tikrai negali VDU magistrantas Erikas Treskovskis, kurio įsteigta mažoji bendrija „Probiomas“ jau sudomino dideles įmones Lietuvoje.

Maistas, praturtintas probiotinėmis, arba gerosiomis, bakterijomis – ne naujiena. Tokios bakterijos, skirtos daugiausia virškinimui ir imunitetui gerinti, paprastai naudojamos jogurtuose ir kituose pieno produktuose. Tačiau MB „Probiomas“ siūlo platesnį jų pritaikymą – sultyse bei gaiviuosiuose gėrimuose, galvijams skirtuose pašaruose.

Probiotikai paruošiami naudojant mikrokapsuliavimo technologijas, leidžiančias sustiprinti bakterijų poveikį, išsaugoti jų efektyvumą ir patogiau išnaudoti maisto produktuose. „Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie netoleruoja laktozės, pieno baltymų, bet jie nenori vartoti tablečių iš vaistinės. Mes galvojame ne apie jogurtų, bet apie gėrimų, turinčių probiotikų, gamybą“, – sakė MB „Probiomas“ direktorius E.Treskovskis.

Visi mikrokapsuliavimo eksperimentai buvo atlikti VDU Gamtos mokslų fakulteto laboratorijoje (Ž.E.Žilibero g. 2-114, Kaunas).

Robotai sargai – ne mokslinė fantastika

Pažangiausias technologijas ir darbą laboratorijoje pasitelkė ir kita studentų įkurta mažoji bendrija – „Robotizuotos įrangos projektavimas“. Joje gaminami robotai, padedantys kasdieniuose darbuose, pavyzdžiui, bepiločiai orlaiviai, kurie gali saugoti teritoriją nuo įsibrovėlių.

Šie nuolat skraidantys ir pakaitomis veikiantys robotai fotoaparatu fiksuoja teritoriją ir pagal nuotraukų pokyčius gali atpažinti, ar joje yra įsibrovėlis. Tuomet savininkui arba apsaugos įmonei į mobilųjį telefoną siunčiama neprašyto svečio nuotrauka, o pats robotas seka piktadariui iš paskos – studentų teigimu, pėsčiomis nuo jo nepabėgsi.

„Vartotojai mano, kad robotai yra fantastikos sritis. Siekiame paneigti šį požiūrį ir padaryti juos prieinamus kiekvienam. Kiekvienas atvejis individualus, robotus ruošiame pagal atskirus užsakymus ir nuolat juos tobuliname“, – sako vienas įmonės įkūrėjų, VDU Informatikos fakulteto studentas Benediktas Prekeris.

Studentai robotus kuria ir išbando nuosavoje laboratorijoje Kaune – vieną tokį robotą iš metalo jie pagamina ir paleidžia veikti vos per vieną dieną. „Neįtikėtina, bet mums pavyko išbandyti šiuos robotus net ir didelio vėjo (15 metrų per sekundę) sąlygomis. Viskas puikiai veikia, be to, lietus jiems neturi visiškai jokios įtakos. Robotai gali pakilti į kelių šimtų metrų aukštį – įsibrovėlis nepasieks“, – naujausius patobulinimus pristato B.Prekeris.

Ekologija įkvėpė kaip filosofija

Nors tiek šis, tiek kiti jaunųjų verslininkų projektai demonstruoja ekologinį jautrumą aplinkai, palaiko sveikos gyvensenos ir darnaus vystymosi principus, itin ryškų pavyzdį parodė Vytauto Didžiojo universiteto bakalauras Vaidas Galinis. Jo mažoji bendrija „Galvaida“ užsiima atliekų surinkimu, perdirbimu ir panaudojimu gaminant trąšas. O jas gamina vieni uoliausių perdirbėjų – Kalifornijos sliekai.

„Kai ekologija pradėjo man tarnauti kaip filosofija, pradėjau ieškoti problemų aplinkoje. Pastebėjau, jog mokyklos samdo komunalininkus, kad iš jų surinktų organines atliekas, ir pagalvojau – kodėl jos turėtų mokėti? Tada sužinojau apie Kalifornijos sliekus. Jie tarsi sukurti būtent tam, kad organines atliekas paverstų medžiagomis, kurias gali pasisavinti augalai. Mokyklai ši idėja patiko“, – verslo priešistorę papasakojo V.Galinis.

Vaikinas dar sugalvojo ir originalų būdą pagerinti šių trąšų gaminimo sąlygas: kadangi žiemą dėl šalčio sliekai nustoja veikti efektyviai, jis iš panaudotų skardinių padarė šilumos kolektorių, kuris, užkeltas ant stogo, pasisavina saulės šilumą ir tiekia ją namams. Tai paskatino ne tik V.Galinį, bet ir aplinkinius daugiau domėtis antrinėmis žaliavomis – perdirbamomis atliekomis. Pasak jaunojo verslininko, Lietuvoje joms skiriama vis dar per mažai dėmesio: nors plastikas jau rūšiuojamas, tą patį reikėtų daryti ir su skardinėmis.

„Skandinavijoje tai savaime suprantama. Kai pradėjome rinkti skardines, atkreipėme visų dėmesį į antrines žaliavas, rūšiavimo konteinerius. Tai įpročių formavimas. Jei galvoji, tai kuri mąstančią visuomenę. Visi aplinkiniai įsitraukė su malonumu“, – sėkme džiaugiasi jaunuolis. Jo vykdoma atliekų perdirbimo veikla jau susidomėjo net keturios stambios įmonės.

Naujausios technologijos – į pagalbą ūkininkams

Aplinkosaugos problemas efektyviai sprendžia ir kita pradedanti mažoji bendrija „Abelia LT“, vykdanti laboratorinius tyrimus, kuriais nustatomas dirvožemio, augalų ir vandens užterštumas. Pasak bendrijos direktorės Linos Trečiokaitės, šios laboratorijos tyrimai bus ypač naudingi ūkininkams, žemdirbiams.

„Ūkininkams svarbu žinoti, kokios būklės yra dirvožemis, kuriame jie augina daržoves. Šie tyrimai tuo ir naudingi – jie leidžia sužinoti dirvožemio nitratų, humuso kiekį, rūgštingumą ar šarmingumą, užterštumą sunkiaisiais metalais“, – pasakoja mergina.

Pasitelkiant modernias technologijas tyrimai atliekami naudojantis įranga, esančia VDU Gamtos mokslų fakultete.

Nustačiusieji dirvožemio užterštumą galės kreiptis į mažąją bendriją „Biovala“ – kito studento įsteigtą įmonę, kuri užsiima dirvožemio valymu augalais. Fitovalymas – nauja, pigi technologija, kai išnaudojamos unikalios augalų savybės, padedančios ardyti arba transformuoti teršalus. Valymo metu panaudotų augalų pelenai laikomi biologinėmis rūdomis, kurias galima pasitelkti atkuriant arba išskiriant sunkiuosius metalus.

„Europoje mokslininkai jau daug pasiekė šioje srityje, tačiau praktiškai ji čia dar mažai taikoma, o Amerikoje tam skiriami didžiuliai pinigai“, – veiklos reikšmingumą pristato bendrijai vadovaujantis Mantas Rubežius, Vytauto Didžiojo universitete baigęs aplinkotyros ir ekologijos bakalauro studijas.

Laboratorijoje – ankstyva pavojingų ligų diagnozė

Naujausias ir pažangiausias technologijas – molekulinius tyrimus laboratorijoje taiko ir mažoji bendrija „DNR tyrimai“, užsiimanti ankstyva gyvūnų ligų diagnostika ir kitų veterinarinių problemų sprendimu. Šiuo metu jos dėmesio centre – erkių platinamų ligų nustatymas naminiams gyvūnams.

„Lietuvoje labai daug šunų nugaišta nuo babeziozės, nes iki šiol nebuvo patikimų metodų ją greitai atpažinti. Ūminė jos eiga – vos 3–10 dienų, todėl norint išgelbėti šunį ligą reikia labai greitai nustatyti. Tuo mūsų kraujo tyrimai ir pranašesni nei įprasti – nustatymas molekuliniais metodais yra kur kas tikslesnis ir ligą galima aptikti gerokai ankstesnės stadijos“, – aiškina viena iš įmonės steigėjų VDU Biologijos katedros doktorantė Eglė Galdikaitė.

Molekulinių tyrimų laboratorijoje bus tiriama, ar naminis gyvūnas užsikrėtęs erkių platinamomis ligomis, ar galvijų piene yra erkinio encefalito užkrato. Veisėjams turėtų būti aktualios įmonės paslaugos nustatant tėvystę ir išsiaiškinant, kokiomis paveldimomis ligomis gali sirgti naminis gyvūnas.

Visos šešios Vytauto Didžiojo universiteto studentų įkurtos įmonės, dalyvavusios projekte „Inovatyvaus verslo kūrimo skatinimas“, sėkmingai pradėjo verslus ir universiteto komisijai pateikė moksline veikla pagrįstus sprendimus. Komisijos nariai jaunimui palinkėjo sėkmės ieškant partnerių ir toliau plėtojant veiklą.

„Studentų skaičius tiek dėl gimstamumo, tiek ir dėl emigracijos smarkiai mažėja, tai nemaloni tiesa, kurios kai kurie universitetai nenori pripažinti, bet kuo toliau bus ignoruojamos studentų mažėjimo tendencijos ir toleruojama nepakankama studijų kokybė, tuo bus katastrofiškesnės aukštojo mokslo pasekmės Lietuvoje“, – perspėja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius, matematikas prof. Juozas Augutis.

Rimgailė DIKŠAITĖ

Profesoriaus nuomone, Lietuvoje universitetai be reikalo kovoja tarpusavyje, kai galėtų stiprinti jėgas populiarindami Lietuvos, kaip mokslo šalies, įvaizdį pasaulyje ir stengdamiesi pritraukti studentų iš užsienio, tarpusavyje bendradarbiaudami. Bet tam, pasak VDU rektoriaus, reikia naujo efektyvaus universitetų veiklos modelio.

– Kaip vertinate dabartinę universitetinių studijų sistemą Lietuvoje ir kokie reikalavimai turėtų būti jai keliami siekiant aukštesnės studijų kokybės? – paklausėme J.Augučio.

– Universitetai Lietuvoje dažnai kritikuojami, lyginami ir vertinami įvairiuose reitinguose tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Visa tai atskleidžia, kad Lietuvos švietimo sistemoje toli gražu nėra viskas gerai, tačiau nėra taip ir blogai. Galima sakyti, pasiekiame transformacijos lūžį, nuo kurio priklauso, į kurią pusę toliau vystysis Lietuvos aukštasis mokslas – į gerąją ar ne.

Dabartinės tendencijos rodo, kad regioniniai universitetai surenka vis mažiau studentų, ir aš tuo tikrai nesidžiaugiu. Lietuvai regioniškumas – labai svarbus. Dabar matome, kad vyksta spartus „kraustymasis“ į sostinę ir kai kurios aukštosios mokyklos žaidžia tik Vilniaus korta, nes yra įsikūrusios būtent ten. Tokia koncentracija sostinėje naudinga nebent Vilniui. Netgi ir pagal Europos Sąjungos direktyvas regionų plėtra, modernėjimas ir stiprinimas turėtų būti skatinamas, o ne žlugdomas, todėl bent jau universitetų centrai regionuose turėtų išlikti. Nors kai kurie ir kalba apie tam tikrų universitetų uždarymą, nemanau, kad tai geriausia išeitis.

Lietuvos švietimo problema yra kita – per daug besidubliuojančių programų, o ne universitetų. Taip pat nėra tinkamos universitetų absolventų vertinimo sistemos, nes apskaičiuojamas tik greitas absolventų įsidarbinamumas, o ne tolesnė profesinė karjera. Kiekvienoje šalyje yra specifinė darbo rinka, į kurios poreikius turi atsižvelgti ir studijų programos Lietuvoje. Tačiau vertinti reikia ne tik trumparegiškai – iškart skaičiuoti, kad, pavyzdžiui, pagal darbo biržos duomenis, po studijų baigimo daugiausiai teisininkų neturi darbo, bet įsigilinti į platesnę statistiką. Pavyzdžiui, paskaičiuoti, kad po 5–7 metų tų pačių teisininkų gaunamos pajamos yra kur kas didesnės nei, tarkim, kitų specialybių absolventų, kurie galbūt iškart susirado darbą.

– Kaip suderinti studentų mažėjimą ir būtinybę didinti studijų kokybę?

– Tai uždavinys, kurį reikėjo išspręsti vakar, juolab kad pasaulinės praktikos tokiam sprendimui seniai yra. Lietuvos švietimo sistemos išsigelbėjimas nuo nepakankamos studijų kokybės ir vis mažėjančio studentų skaičiaus, mano siūlymu, galėtų būti aukštųjų mokyklų jungtiniai klasteriai ir jų jungtinės studijų programos, kurioms būtų taikomi bendri aukšti standartai. Taip būtų užtikrinama pirmiausia studijų kokybė, nes studijuoti įstotų tik gabiausi, o studijų dalykus dėstytų geriausi savo srities profesionalai tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Garsiausi pasaulio universitetai – Harvardas, Kembridžas, Oksfordas veikia tokiu principu.

– Kaip toks universitetų konsorciumas atrodytų ir veiktų Lietuvoje?

– Jungtiniuose aukštųjų mokyklų klasteriuose, dėl kurių vyksta diskusija su Švietimo ir mokslo ministerija, stojama būtų ne į konkrečią specialybę, bet į studijų krypčių grupę. Pavyzdžiui, stojama į socialinius mokslus ir tik po dvejų metų renkamasi konkreti socialinių mokslų specialybė.

Tokia praktika egzistuoja Vakarų universitetuose, kur aukštasis mokslas vykdomas artes liberales principu. Tokių universitetų pagrindinis išskirtinumas – gebėjimas kitaip organizuoti studijas, mokslo tyrimus, bendruomenės gyvenimą. Pagrindinė laisvųjų menų idėja – galima ir reikia ne tik studijuoti pagrindinį studijų dalyką, bet ir  būti neatitrūkusiam nuo įvairių kitų sričių: kultūros, gamtos, menų, kalbų mokymosi.

Taigi ir Lietuvoje būtų galima padaryti taip, kad studentas pirmus dvejus metus studijuotų bendrinius dalykus ir tik vėliau rinktųsi konkrečią studijų programą. Taip regioniniai universitetai priimtų kad ir nedaug studentų, bet jų turėtų, ir jie pirmus kursus mokytųsi visi kartu, o vėliau, nuo trečio kurso ar magistrantūros, studijas tęstų partneriniame universitete, kuriame rastų koncentruotą programų įvairovę ir geriausias profesorių, dėstytojų bei mokslo tyrėjų pajėgas.

– Kokia platesnio ir kokybiškesnio išsilavinimo nauda?

– Dabartiniai jaunuoliai pasižymi drąsa, siekia žinių ir, žinoma, yra puikiai įvaldę šiuolaikines technologijas, jiems nesvetimas naujų idėjų ir dalykų kūrimas bei įgyvendinimas. Visa tai suteikia puikų pagrindą kuriant ateities specialybes, kurių šiandien galbūt dar negalime ir įsivaizduoti, tačiau jau dabar puikiai suprantame, kad daugelio tradicinių specialybių nebeliks, todėl plataus profilio išsilavinimo aktualumas tik didės.

Augti turi studijų kokybė, kuri ir būtų pagrindinis traukos elementas renkantis universitetą. Trypčioti vietoje ir dar ilgiau laukti pražūtinga, nes ir taip yra pernelyg uždelsta imantis konkrečių, o svarbiausia – efektyvių universitetų pertvarkos veiksmų, kurių tikrai reikia. Tai parodė ir šių metų stojimas į universitetus, tai atskleidžia ir tarptautinių ekspertų vertinimai.

J. Augučio nuotr.

Mokslinės veiklos vertinimas Lietuvoje sulaukia daug įvairių nuomonių. Esą Lietuva per maža šalis, todėl objektyviai vertinant universiteto ir institutų veiklas ar studijų programas trūksta nepriklausomų ekspertų nuomonės. Būtent į jų kritiką, įžvalgas ar pripažinimą reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį, nes tarptautiniai ekspertai nėra suinteresuoti nė vieno lietuviško universiteto protegavimu.

Siekiant kuo objektyviau ištirti Lietuvos mokslinę veiklą, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), bendradarbiaudamas su Lietuvos mokslo taryba, užsibrėžė atlikti didžiausią tokio pobūdžio tyrimą Lietuvoje. Jame dalyvavo visos Lietuvos mokslo institucijos, kurias tyrė iš tarptautinių ekspertų sudaryta grupė. Vertinimą atlikę tarptautiniai ekspertai iš prestižinių mokslo institucijų, tokių kaip Oksfordo, Delfto technologijos, Mančesterio, Berlyno technikos, Londono menų universitetai, Šv. Trejybės koledžas ir daugelio kitų, aplankė visas Lietuvos mokslo institucijas ir išnagrinėję jų veiklos rezultatus pateikė savo rekomendacijas, kokiu keliu toliau reikėtų eiti siekiant aukštesnės mokslo kokybės Lietuvoje.

Pasak MOSTA direktorės Jurgitos Petrauskienės, susidėjo daug įvairių priežasčių, kodėl toks tyrimas tapo reikalingas. „Mes įtraukėme į tyrimą net 46 tarptautinius ekspertus iš gerai visame pasaulyje žinomų aukštųjų mokyklų, kad pamatytume, kaip iš tiesų atrodome iš šalies, ir sužinotume savo stipriąsias bei silpnąsias vietas. Taip pat ieškojome būdų, kaip išspręsti problemą, kad būtų vertinama ne vien mokslinių straipsnių kiekybė, bet ir kokybė. Šio tyrimo metu ekspertai į tai atsižvelgė. Be to, ekspertai vertino tik tas sritis, kuriose dirba patys, tad buvo atsižvelgta į kiekvienos iš jų specifiką“, – teigia MOSTA direktorė.

Modernios laboratorijos yra – trūksta jaunųjų mokslininkų

Kiekvienais metais universitetai dalyvauja skirtinguose vertinimuose. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) jau ne pirmus metus sulaukia tarptautinio savo srities profesionalų pripažinimo. VDU mokslo prorektoriaus Juozo Augučio teigimu, šiame MOSTA tyrime buvo nagrinėjama universiteto tyrimų kokybė, ekonominė ir socialinė įtaka, infrastruktūra, mokslo vadyba ir potencialas. VDU yra vienas iš nedaugelio universitetų, kurių visos vertinamos veiklos neturėjo nė vieno žemiausio įvertinimo nė vienoje mokslinių tyrimų grupėje. „Visose srityse VDU įvertintas kaip stiprus nacionalinis ir tarptautinis mokslo centras, ir tai nuteikia optimistiškai – vadinasi, einame gera linkme“, – džiaugiasi J.Augutis.

Ekspertai pristatė rekomendacijas kiekvienai mokslo sričiai, tačiau kai kurios pastabos, jų nuomone, tinka visai Lietuvos mokslo sistemai. Pavyzdžiui, ekspertus maloniai nustebino aukšto lygio laboratorijos, jų turima įranga. Kita vertus, atėjo metas žengti naują žingsnį ir daugiau dėmesio skirti žmogiškajam kapitalui. „Turite galvoti, kaip paskatinti žmones dirbti Lietuvos mokslo institucijose, kurti palankias sąlygas tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkams, kad jie norėtų atvykti čia dirbti“, – teigė vienas iš ekspertų, Delfto technologijos universiteto profesorius Laurensas Katgermanas.

Kitas ekspertų patarimas Lietuvos švietimo sistemai – doktorantų skaičiaus didinimas ir raginimas daugiau dėmesio skirti pasaulyje įprastoms podoktorantūros studijoms, kurios jaunam mokslininkui dažnai tampa karjeros pradžia, tačiau Lietuvoje tokia praktika skatinama vangiai.

Su tuo sutinka ir VDU mokslo prorektorius J.Augutis. Jo įsitikinimu, tokia situacija, kai aukštosiose mokyklose dirba labai daug profesorių, tačiau labai mažai doktorantų, – ydinga ir neperspektyvi, todėl VDU ieško įvairių galimybių į mokslą pritraukti daugiau doktorantų, dalies jų studijas finansuoja pats universitetas.

Individualūs vertinimai ir rekomendacijos didžiausią dėmesį skiriant tarptautiškumui

Paskelbtame tyrime atskirai buvo vertinami skirtingų universitetų humanitariniai, socialiniai, biomedicinos, fiziniai ir technologijos mokslai, teikiamos rekomendacijos, ką tobulinti siekiant aukštesnės mokslo kokybės. Be jau minėtų tyrimų kokybės, ekonominės ir socialinės įtakos, infrastruktūros, mokslo vadybos ir potencialo vertinimo, tyrimui atlikti buvo pasitelkta ir biometrinė analizė, nagrinėjami duomenų šaltiniai – „Scopus“ ir Lietuvos mokslo publikacijų duomenų bazės bei papildomi rodikliai: vienam tyrėjui tenkantis bendras ir išorinis finansavimas, vienam tyrėjui tenkančios „Scopus“ publikacijos ir vienam tyrėjui tenkantys citavimai.

Vytauto Didžiojo universitetas gali ypač didžiuotis biomedicinos mokslais, kurie įvertinti palankiausiai tarp visų Lietuvos universitetų. Ekspertų teigimu, VDU Gamtos mokslų fakultetas yra stiprus nacionalinis veikėjas, vis labiau įsitvirtinantis ir tarptautinėje erdvėje, ypač tyrinėjant elektrinių laukų poveikį biologinėms sistemoms ir jų vyksmams.

Gamtos mokslų fakulteto dekanas prof. Algimantas Paulauskas tikina, kad tarptautiškumas fakultete stiprėja: „Daugėja ne tik studentų, bet ir tarptautinių tyrimų, į kuriuos įsitraukia mokslininkai ir studentai jau nuo antro kurso. Sparčiai plėtojama fakulteto infrastruktūra, o tai leidžia atlikti daug skirtingų ir sudėtingų įvairios tematikos tyrimų. Visa tai puikiai atskleidžia ir VDU gamtos mokslų pasiekimai“, – įsitikinęs dekanas.

Kitos sritys – fiziniai ir technologijos mokslai MOSTA tyrime taip pat įvertinti gerai. Tai dar kartą įrodo, kad VDU nėra tik humanitarinis universitetas, o stiprina įvairias mokslo sritis ir jose įsitvirtina.

Tarp humanitarinių mokslų VDU išsiskiria menotyros ir filologijos moksliniais tyrimais. Menų fakulteto dekanės doc. dr. Inos Pukelytės teigimu, ilgą laiką ginčijęsi, kokios mokslo veiklos yra svarbiausios ir kokybiškiausios, Lietuvos mokslo ir studijų politikai galų gale išgirdo neutralių tarptautinių ekspertų verdiktą. „Tyrimas atskleidė, kad mūsų fakulteto menotyrininkai yra tarptautiniu mastu pripažinti humanitarinio mokslo lauko lyderiai, aktyvūs Baltijos, Šiaurės ir kitų Europos šalių tyrimų tinkluose. Dauguma mokslininkų savo tyrimuose aktualizuoja svarbias temas, tokias kaip tarpkultūrinių meninių mainų tyrimai Rytų ir Vidurio Europoje, Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumas, komunizmo irimas ir pokomunistinės transformacijos“, – pasakoja I.Pukelytė.

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė prof. Ineta Dabašinskienė teigia, kad fakultetas turi daug tarptautinių kontaktų ir ryšių su partnerinėmis institucijoms, o tai leidžia toliau išlaikyti ir dar labiau stiprinti aukštą fakulteto mokslinės produkcijos bei veiklos lygį. „Ypač teigiamai ekspertai įvertino tai, kad Humanitarinių mokslų fakultetas gerai žinomas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, visų pirma dėl prioritetinių tyrimų sričių: pirmosios ir antrosios kalbos įsisavinimo tyrimų, tekstynų ir kompiuterinės lingvistikos, daugiakalbystės ir kalbos politikos“, – pasakoja I.Dabašinskienė ir priduria, kad tarptautiniai vertintojai pabrėžė išskirtinį fakulteto gyvybingumą, veržlumą ir didelį potencialą plėtojant tolesnius mokslinius tyrimus ne tik prioritetinėse, bet ir kitose humanitarinių tyrimų srityse.

Be to, fakultetas sulaukė teigiamo įvertinimo ir dėl socialiai prasmingos veiklos, aktyvaus ekspertinio darbo visuomeninėse organizacijose, įvairiose mokslo programose ir tarptautiniuose projektuose, iš kurių ne vienas yra gavęs aukštus tarptautinius apdovanojimus.

Socialinių mokslų srityje VDU įvertintas bene geriausiai visoje šalyje. Ypač malonu, kad teisės srityje geriausiai įvertintas buvo jaunas VDU Teisės fakultetas. Jo dekanės prof. dr. Julijos Kiršienės teigimu, pasirinkta mokslinių tyrimų strategija, orientuota į Lietuvos teisės globaliame kontekste tyrimus, sulaukė daugiausiai užsienio ekspertų pripažinimo. „Ekspertai atkreipė dėmesį, kad VDU leidžiamas žurnalas „Baltic Journal of Law and Politics“ yra vienintelis Lietuvoje teisės srities žurnalas, kuris yra cituojamas „Scopus“ duomenų bazėje, žinomoje viso pasaulio akademinei bendruomenei. Be to, itin pozityviai buvo įvertinta VDU Teisės fakulteto nuolatinė praktika kviesti vizituojančius profesorius bei VDU dėstytojams ir studentams stažuotis užsienyje. Taigi pagrindinė mūsų stiprybė yra bendradarbiavimas ir dalijimasis patirtimi su kitomis pasaulyje pripažintomis mokslo ir studijų institucijomis bei mokslininkais“, – įvertinimo rezultatus apibendrino Teisės fakulteto dekanė.

Rimgailė Dikšaitė

Švietimas. Pastaraisiais metais visuomenėje formuojamas stereotipas, esą jau pakankamai ir net per daug prirengėme vadybos specialistų. Atrandama epizodinių atvejų, kai vienas ar kitas absolventas ieško darbo per biržą ar dirba aukštojo mokslo diplomo nereikalaujantį darbą. Politikai labai mėgsta ir jau šiek tiek nuvalkiotą pavyzdį apie absolventą, dirbantį prekybos centro kasoje.

Apie tai, kodėl visuomenėje įsitvirtinusi pašaipi klišė „vadybininkas“, kokios savybės bei kompetencijos turi būti ugdomos siekiant įsitvirtinti versle ir apie asmenines patirtis susėdome pasikalbėti su VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto (EVF) dekanu prof. habil. dr. Pranu Žukausku, Vadybos katedros vedėju prof. dr. Giedriumi Jucevičiumi, Ieva Dyraite, kuri VDU studijuoja viešąją komunikaciją ir gretutinėse studijose – verslo administravimą, to paties universiteto marketingo vadybos studijų ketvirtakurse Ieva Kinčiūte bei VDU EVF absolventu Martynu Prieveliu, dirbančiu mokesčių konsultantu tarptautinėje įmonėje „Ernst and Young“.

– Ar gali būti per daug vadybininkų?

P. Žukauskas: Kategoriškai nesutinku su tokia niekuo nepamatuota nuomone, kurią pastaraisiais metais skleidžia keistais stereotipais mąstantys politikai, kai kurie Vyriausybės nariai ir net žiniasklaidos atstovai. Ekonomikos, vadybos ir kai kurių kitų socialinių mokslų specialistai, jeigu jie gerai parengti, labai skiriasi nuo labai specializuotų programų absolventų. Būtų logiška kalbėti apie galimą itin specifinių technologų, siauros specializacijos medikų perprodukciją, nes jie rengiami labai specializuotai ir pagal suteiktas kompetencijas sunkiau randa pritaikymą kitose darbo rinkos srityse. Aš mėgstu pajuokauti, kad tikrai galima prirengti per daug dantistų, nes jiems visiems neužteks gydytinų dantų, tačiau gerų vadybos organizatorių niekada nebus per daug, nes jie ne tik pajėgūs dirbti samdomą darbą, bet dažnai patys susikuria sau darbo vietą ir sukuria ją kitiems.

– Beveik kiekvienas universitetas rengia vienos ar kitos srities vadybos specialistus. Kokių yra skirtumų vienur ar kitur studijuojant vadybą arba verslo administravimą?

P.Žukauskas: Pirmiausia reikia pasidomėti, kaip vertinamas fakultetas. VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas – viena iš visame pasaulyje pripažintų verslo mokyklų. Mūsų fakultetas patenka į geriausių pasaulyje verslo mokyklų, besispecializuojančių vadybos ir verslo administravimo srityse, sąrašo pirmąjį tūkstantuką. Tarptautinio verslo mokyklų tinklo „Eduniversal“ mokslo komitetas kiekvienais metais vertina 7 tūkst. verslo mokyklų pasaulyje. VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas – vienintelis Lietuvos valstybinių universitetų fakultetas, jau septintus metus esantis tarp šių geriausių.

G.Jucevičius: Taip pat pravartu išsiaiškinti, kokios realios sąlygos ir galimybės laukia studijų laikotarpiu, pasikalbėti su esamais studentais ar jau baigusiais EVF absolventais, kurie šiandien dirba ar vadovauja sėkmingiausioms Lietuvos ir užsienio įmonėms. Vytauto Didžiojo universitete taikomas ~artes liberales~ studijų modelis, todėl studentai mūsų fakultetą palieka su tikrai didesniu žinių ir įgūdžių bagažu, nei tik ekonomikos, finansų, vadybos ar rinkodaros žinios. Tai prisideda prie to, kad, tarkim, vadybos studentas nėra tik siauros specializacijos vadybos specialistas, jam formuojamos verslumo savybės, jis tampa kur kas įvairiapusiškesne asmenybe, darbuotoju ar būsimu vadovu.

– Kokių išskirtinių galimybių turi VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentai?

P.Žukauskas: Vienu metu galima studijuoti ne tik mūsų fakulteto, bet ir kitą studijų programą, lankyti dominančias paskaitas kituose fakultetuose, per tą patį studijų laikotarpį įgyti ir dviejų universitetų diplomus. Tokias bendras programas fakultetas vykdo su Katalikiškojo Liuveno universiteto vadybos mokykla Belgijoje ir Trento universitetu Italijoje. Fakultetas taip pat vienintelis Lietuvoje priklauso tinklui „Campus Europae“. Į užsienio universitetą metams išvykstantys studentai vieną semestrą, be specialybinių dalykų, dar mokosi ir tos šalies kalbos, o antrąjį semestrą jau lanko paskaitas ta kalba, kuri toje šalyje yra valstybinė, pavyzdžiui, Prancūzijoje studijuoja prancūzų kalba. Tokios studijos siūlomos aštuoniose Europos šalyse – ką jau kalbėti apie dar didesnes „Erasmus“ galimybes.

Taip pat klysta tie, kurie mano, kad profesionaliam vadovui užtenka mokėti vienintelę užsienio kalbą – anglų. VDU iš kitų universitetų išsiskiria daugiakalbyste – jame galima mokytis daugiau nei 30-ies skirtingų užsienio kalbų. Daugumos jų moko dėstytojai, kuriems ta kalba yra gimtoji. VDU yra antrasis universitetas Europoje (po Vienos universiteto), kuriame siūloma išmokti tiek kalbų. Užmegzdami verslo santykius, tarkim, su norvegų kompanija ir bendraudami su jais angliškai arba norvegiškai – spėkit, kuriuo atveju būsite jiems patrauklesnis?

– Vadyba yra daugiau mokslas ar menas? Jeigu žmogus iš prigimties yra verslus ir apsukrus gerąja prasme, galbūt mokslų baigti nėra būtina?

P.Žukauskas: Pasaulyje yra sėkmingo verslo rezultatų, kuriuos pasiekė žmonės be specialaus vadybinio išsilavinimo, pavyzdžių. Tačiau jeigu analizuojame tokius atvejus atidžiau, matome, kad jie vienetiniai, – tais pavyzdžiais dažnai spekuliuojama. Puikus pavyzdys yra Billas Gatesas, vienas iš 410 mlrd. dolerių vertės „Microsoft“ kompanijos sumanytojų ir įkūrėjų. Verslumo idėjų B.Gatesas nestokojo jau ankstyvoje jaunystėje, tačiau dėl didelio užimtumo versle nebaigęs Harvardo verslo mokyklos, jau būdamas vienas iš kompiuterijos verslo pasaulio lyderių, pats pripažino, kad jam trūksta šiuolaikiniam verslo vadovui reikalingų žinių, taigi po 32 metų pertraukos sugrįžo į universitetą ir jį sėkmingai baigė.

Verslo studijos visame pasaulyje yra vienos brangiausių. Tad čia ir glūdi atsakymas, kokios jos svarbios ir reikalingos.

Vykdydami ne tik nuolatines, bet ir podiplomines magistrantūros studijas, kurios daugiausia skirtos persikvalifikuoti siekiantiems kitų krypčių specialistams,  pastebime, kad vadybos žinių semtis ateina žmonės, kurie jau įsitvirtinę konkrečioje srityje, tačiau pajunta, jog trūksta būtent vadybinių žinių. Tarkim, prieš kelerius metus buvo privačių klinikų ir vaistinių steigimosi bumas. Tuomet sulaukėme nemažai medikų, farmacininkų – kai kurie jų savo srityje buvo įgiję net mokslo laipsnius, tačiau suprato, kad turi tik siaurų specialybės žinių, susidūrė su organizavimo, darbo su žmonėmis, finansų tvarkymo, rinkodaros, organizacijos vystymo problemomis. Tas spragas užpildė studijos mūsų fakultete – daugelis jų šiandien yra sėkmingo medicinos verslo lyderiai Lietuvoje.

G.Jucevičius: Parodykite bent vieną vadovą, kuris įmonę valdytų pagal tai, kokia jo nuotaika šiandien. Versle reikia kliautis ne nuojauta ar nuotaika. Tenka vadovauti, kurti, įtvirtinti idėjas, parduoti naujus produktus ar paslaugas – įvertinus visas galimybes, ateities tendencijas ir pasvėrus riziką. O to nepadarysi be specialių mokslo žinių. Labai klysta tie, kurie į mokslo dalykus žiūri atmestinai ir meta pašiepiamai skambančią frazę – „ai, vadybininkas“. Profesionalus vadovas niekada nepasakys, kad mokslo žinios jam buvo nereikalingos, – jos tikrai prisideda prie sėkmingesnės veiklos, padeda išvengti klaidų ir greičiau pasiekti norimų rezultatų.

I.Dyraitė trečiame kurse studijuoja viešąją komunikaciją, o gretutinėse studijose – verslo administravimą. Klausiame jos, kodėl būtent šias specialybes pasirinko studijuoti vienu metu.

I.Dyraitė: Universitete taikomas ~artes liberales~ studijų modelis, todėl nejaučiu jokios įtampos. Galime lankyti patinkančius dalykus ir netgi studijas derinti su darbu, nes patys sudarome savo paskaitų tvarkaraštį. Tiek paskaitos, tiek bendravimas su dėstytojais vyksta laisva forma, o tai ugdo pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą, nes suprantame, kad mokomės tik dėl savęs. Dėl viso to vienu metu galiu studijuoti kelias specialybes. Žinios ir patirtys, kurių gaunu iš ekonomikos ir vadybos dėstytojų, neabejotinai prisidėjo prie to, apie ką anksčiau net nepagalvojau: prie minties, kad galėčiau ir pati vadovauti įmonei, tarkim, žiniasklaidos. Dabar tam drąsos ir žinių jau turiu.

I.Dyraitei pritaria ir I.Kinčiūtė – marketingo vadybos ketvirtakursė. Ji taip pat sako, kad po studijų ketina steigti savo įmonę. Teiraujamės, ar nebaisu žengti tokio, kaip jaunam žmogui, ambicingo žingsnio.

I.Kinčiūtė: Nuo pat studijų pradžios labiausiai patikdavo, kad studijų dalykai labai siejami su praktika. Nagrinėdami ar kurdami verslo planus remiamės ne tik vadovėliais, bet analizuojame konkrečius pavyzdžius – ir sėkmingus, ir nenusisekusius. EVF dėstytojai visada stengiasi mus „pritraukti“ prie realybės – supažindina su partneriais, skatina dalyvauti įvairiuose projektuose (pastarajame Suomijoje vykusiame projekte „Baltic Business and Innovation“ EVF studentai buvo įvertinti prizine vieta), padeda „įsitaisyti“ praktikai ten, kur norime, ir galiausiai visada skatina kurti kažką pačius. Matyt, per visus studijų metus prie to jau taip pripratau, kad ir savo įmonės valdymas man neatrodo toks neįmanomas ir nepasiekiamas. EVF studentus ir dėstytojus sieja šiltas bendravimas, todėl neabejoju, kad net ir baigusi studijas galėsiu kreiptis konsultacijos.

M.Prievelis EVF įgijo ekonomikos ir finansų bakalauro laipsnį, o magistrantūroje studijavo finansų bankininkystę bei pagal dvigubo diplomo programą baigė vadybos studijas Liuveno katalikiškajame universitete Belgijoje. Pagal „Campus Europae“ programą buvo išvykęs ir į Trento universitetą Italijoje. Vaikinas teigia, kad studijos svečioje šalyje, neskaitant profesinių žinių, turi ir daugybę kitų pranašumų. Kokių?

M.Prievelis: Profesiniu aspektu studijos Belgijoje ir Italijoje man leido įgyti platesnį supratimą apie šių šalių verslo ir ekonomikos aktualijas, įvertinti egzistuojančius skirtumus. Paskaitas universitetuose skaitydavo lyderiaujančių pasaulinių kompanijų, tokių kaip „L’Oréal“, „Ernst & Young“, „Procter & Gamble“ ir kt., atstovai. Tai sudarė puikias galimybes gilintis į tai, kuo gyvena šių dienų verslas, kas lemia jo sėkmę ir su kokiomis problemomis jis susiduria. Tačiau tai ne viskas. Studijos svečioje šalyje suteikia tarpkultūrinės patirties, galima bendrauti ir mokytis kartu su studentais iš viso pasaulio, kelti savo konkurencingumą darbo rinkoje, tobulinti užsienio kalbų žinias. Man tai padėjo greta anglų kalbos išmokti dar ir italų bei prancūzų kalbas.

– Šiuo metu dirbate tarptautinėje kompanijoje, būdamas studentas jau buvote įgijęs tarptautinės patirties. Kaip vertinate VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetą globaliame kontekste?

M.Prievelis: Per savo studijų metus mokiausi trijuose universitetuose. Mano manymu, VDU EVF iš tiesų gali didžiuotis studijų kokybe, tarptautiškumu ir bendruomene. Džiaugiuosi, kad baigiau kokybiškas studijas, kurios vertinamos ir Lietuvoje, ir pasaulyje.

Šiandien jau kaip darbuotojas susiduriu su dabartiniais EVF studentais, kurie pasižymi drąsa. Labai džiaugiuosi matydamas, kad verslumo dvasia tarp studentų plinta vis sparčiau. Jie nebijo eksperimentuoti, kurti ir įgyvendinti inovatyvių idėjų. Pažįstu ne vieną EVF studentą, kuriantį savo verslą ar įgyvendinantį idėjas startuolių projektuose. Manau, visų svarbiausia verslo sėkmei yra drąsa, kūrybiškumas, originali idėja ir verslumas. Tai pasiekiama bei tobulinama verslo ir vadybos studijų metu.

Tik išsami ir įvairiapusė esamos padėties analizė leidžia priimti racionaliausius socialinės politikos sprendimus ir tinkamai naudoti valstybės biudžeto lėšas socialinėms reikmėms. Šiam tikslui pasitarnaus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų atliekamas pažeidžiamiausių socialinių grupių tyrimas.

Vilma Kasperavičienė

Ši aukštoji mokykla, taikydama inovatyvios socialinės įtraukties ir socialinio dalyvavimo strategijas, dveji metai vykdo ES struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Socialinė atskirtis ir socialinis dalyvavimas pokyčių Lietuvoje“.

Pasak VDU sociologų, pats socialinės atskirties terminas, kurį sukūrė britiška viešosios politikos tradicija, išlieka gana prieštaringas ir dažnai vartojamas tik nepasiturintiems ar skurstantiems visuomenės nariams apibūdinti.

„Tiek per pastaruosius keletą dešimtmečių užsienyje atlikti, tiek mūsų tyrimas rodo, kad su nepritekliumi, netolerancija, priespauda, diskriminacija ir neigiamu visuomenės požiūriu susiduria ne tik skurstantieji. Išaugusi pajamų nelygybė, nuolat besikeičianti darbo rinka, ekonominių ciklų svyravimas, vyriausybių nuosmukiai ir klaidos paliečia vis platesnį ratą žmonių. Tarp jų atsiduria ir migrantai, tautinės mažumos, kitatikiai, vienišos motinos arba tėvai, bedarbiai, našlaičiai bei grįžusieji iš įkalinimo įstaigų“, – teigia projekto tyrėja dr. Jurga Bučaitė-Vilkė.

„Gauti tyrimo rezultatai svarbūs kuriant ir tobulinant valstybės vykdomą socialinę politiką užimtumo, paramos šeimai, benamystės, lėtinių ligų, alkoholizmo, nediskriminavimo ir kitose srityse. Jie leidžia socialinės politikos formuotojams sužinoti, su kokiomis problemomis susiduria įvairios socialinės atskirties grupės, ką jos mano apie valstybės gaunamą paramą ir institucijų veiklą, ko tikisi. Taigi šiuo požiūriu atliktas tyrimas yra „špargalkė“, kuria gali naudotis socialinės politikos kūrėjai planuodami strategijas, kurdami gaires, veiksmų planus ar priemones“, – sako VDU profesorė Aušra Maslauskaitė.

Pasak jos, kuriant socialinės įtraukties programas apie socialinės atskirties riziką patiriančių grupių poreikius neretai sprendžiama „iš viršaus“, tai yra pasitelkiant sveikatos, socialinių paslaugų specialistų, politikų, valstybės tarnautojų ir kitų „ekspertų“ žinias arba viešąją nuomonę. Tokia prieiga yra ribota, nes neapima socialinės atskirties rizikos grupių patirties ir požiūrio. Tai, kad nuomonė „iš apačios“ yra nematoma, gali būti viena pagrindinių neefektyvios socialinės paramos atskirties grupėms sistemos prielaidų.

Ne mažiau svarbus ir kitas tyrimo rezultatų pritaikymo aspektas. Tyrimo rezultatai pateikia daugelio socialinių grupių portretus, kurių nepriklausantieji šioms grupėms galbūt net nėra matę. „Sociologinis faktas: žmonės dažnai bendrauja su panašiais į save, todėl nuomones apie kitokius, nepriklausančius jų ratui, susikuria vadovaudamiesi stereotipais. Mūsų tyrimas suteiks galimybę susipažinti su „kitokiais“ ne per tarpininkus, todėl tikimės, kad tai padės Lietuvos visuomenei tapti lygiateisiškesnei, pakantesnei, komfortiškesnei“, – aiškina profesorė.

Vienas pagrindinių projekto uždavinių buvo nustatyti, kaip skirtingos socialinės atskirties riziką patiriančios grupės pačios suvokia savo padėtį ir kokias išeitis iš šios padėties įsivaizduoja. Todėl buvo pasirinktos gana skirtingos grupės: vienišos motinos, auginančios mažamečius vaikus, jauni bedarbiai vyrai, benamiai vyrai, religinės mažumos (evangelikai baptistai ir „Tikėjimo žodžio“ bendruomenių atstovai), lėtinėmis ligomis sergantys asmenys ir alkoholikai. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad kiekviena grupė skirtingai išgyvena atskirtį, tačiau daugumai ji susijusi su sumenkusia gyvenimo kokybe, socialinio dalyvavimo ir socialinių išteklių trūkumu.

Pastebėta, kad tyrime dalyvavusias grupes atskirtis paliečia tada, kai skirtingi veiksniai (nedarbas, mažas atlyginimas, menkos galimybės naudotis sveikatos sistema, išsilavinimo trūkumas, būsto neturėjimas, nesaugi gyvenimo aplinka) yra kliuvinys pasiekti bent pakenčiamą gyvenimo kokybę. Be to, šios grupės susiduria su aplinkinių priešiškumu, neigiamu požiūriu, net tamsumu, o tai taip pat veikia jų asmeninę savigarbą, pasitikėjimą savimi ir pasitenkinimą gyvenimu.

Kai kurios nūdienos visuomenės problemos – benamystė, įkalinimas, priklausomybė nuo alkoholio – turi išskirtinai vyrišką „veidą“. Tirti benamiai vyrai, neturintys nei būsto, nei pajamų šaltinio, nei socialinio statuso, dažnai naudojo lytį kaip vieną pagrindinių individualumo bei asmenybės raiškos būdų.

Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę. Projektas „Socialinė atskirtis ir socialinis dalyvavimas pokyčių Lietuvoje“. (Nr.VP1-3.1-ŠMM-07-K-02-045)

Prieš keletą savaičių išleidęs pirmąją kompaktinę plokštelę su šių dienų lietuvių kompozitorių kurta muzika VDU kamerinis orkestras jau ruošiasi gruodžio mėnesio renginių maratonui. Artėjant Kalėdoms muzikantai ketina pristatyti tris visiškai skirtingo pobūdžio projektus su įvairių muzikos stilių atlikėjais.

Gruodžio 19 dieną VDU kamerinis orkestras minės antrąjį savo gimtadienį, kurio metu scenoje drauge pasirodys atlikėjai, pastaruosius du metus lydėję orkestrą jo eksperimentuose bei klasikinės muzikos koncertuose. Pirmoje koncerto dalyje skambės Antonio Vivaldi kūrinys „Metų laikai“, kuriame solo partiją atliks tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė Ingrida Armonaitė. Antroje dalyje prie orkestro prisijungs operos solistė Rita Novikaitė, akordeonininkas Kazys Stonkus bei šokio teatro „Aura“ šokėjai, atliksiantys kompoziciją pagal J.S.Bacho, A.Piazzollos ir kitų kompozitorių kūrinius.

Kalėdas orkestras minės gruodžio 27 dieną, kuomet pakvies žiūrovus drauge ragauti Kalėdinio pašteto – taip skamba kalėdinio teatralizuoto koncerto pavadinimas, kurio prasmę reikia suprasti visiškai tiesiogiai. Drauge su VDU kameriniu orkestru į sceną kils trys operos solistai. Čia ne tik skambės žymiausios operų arijos, tačiau taip pat bus gaminamas paštetas, kurio paragauti ir papildyti savo šventinį stalą galės visi klausytojai.

Orkestro gerbėjai bei visi norintys kultūringai ir drauge linksmai praleisti Naujųjų metų išvakares turės galimybę tai padaryti VDU kamerinio orkestro ir grupės „Liūdni slibinai“ koncerte gruodžio 31-ąją. Pastaroji garsėja ne tik išskirtiniais teatralizuotais koncertais, bet ir lietuvių kultūros plėtojimu, kurdami dainas pagal H.Radausko, Maironio, A.Baranausko ir kitų mūsų autorių tekstus. Tai pirmasis šių kolektyvų susitikimas scenoje, kurio metu atlikėjai žada derinti kokybišką šiuolaikinę pramogą su daugelio metų patikrinta klasikinės muzikos kultūra.
VDU kamerinis orkestras yra vienintelis Kaune veikiantis kamerinis orkestras. Vos per dvejus koncertinės veiklos metus muzikantai jau pabuvojo tarptautiniuose festivaliuose, vienas jų – prestižinis Schleswig-Holstein festivalis Vokietijoje, į kurį patekti sudėtinga net ir ilgą laiką egzistuojantiems kolektyvams. Orkestrą sudaro išimtinai jauni profesionalai, kurie nebijo eksperimentuoti ir atrasti naujų būdų pateikti daugeliui gerai žinomus klasikinės muzikos kūrinius.

BFL

Didinti pradinių klasių moksleivių pasaulio pažinimo ugdymo veiksmingumą Lietuvos mokytojai ateityje galės pasinaudodami Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) drauge su nevalstybine pradine mokykla “Žiniukas” ir keturiomis mokyklomis partnerėmis sukurtu gabių vaikų ugdymo metodu. Jis bus sukurtas įgyvendinant specialų projektą, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis.

“Iš patirties žinome, kad gabūs yra išskirtiniai mokiniai, tad jų galioms realizuoti ir stiprinti būtini specialūs ugdymo metodai ir galimybė mokytis bei bendrauti su panašiais į save. Gabiems vaikams tinkamas mokymas skiriasi nuo įprasto ne tiek kiekybe, kiek kokybe: jiems reikia didesnio tempo, išsamumo ir sudėtingumo”, – sako “Žiniuko” direktorė Ingrida Ramanauskienė.

VDU jau įgyvendino ne vieną vaikų gabumų ugdymui skirtą nacionalinį ar tarptautinį projektą, aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis.

Pradinė mokykla “Žiniukas” inicijavo ir vykdo neformalaus ankstyvo gabių vaikų ugdymo programą “Gabių vaikų akademija”. Projekto partnerės – Kauno “Varpelio” pradinė, Utenos “Krašuonos”, Jonavos “Neries” ir Švenčionėlių pagrindinės mokyklos – pirmauja Lietuvoje ugdydamos gabius vaikus.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) tarybai, trečiadienį rinksiančiai rektorių, pateikta tik viena kandidatūra – ligšiolinio rektoriaus Zigmo Lydekos.

Universitetas skelbia, kad rinkimais buvo susidomėjęs ir Maltos universiteto profesorius Mark Paul Brincat (Markas Polas Brinka), tačiau jis nepateikė dokumentų, reikalingų dalyvauti konkurse.

“Jis nepateikė dokumentų – tik domėjosi, vyko susirašinėjimas, bet galiausiai dokumentai nepateikti, taigi tik vienas pretendentas”, – BNS antradienį sakė universiteto sekretorė Auksė Balčytienė.

Kaip skelbia VDU, trečiadienį priešpiet numatytas pretendento į rektoriaus pareigas susitikimas su tarybos nariais bei universiteto bendruomene, kuris bus tiesiogiai transliuojamas internetu, vėliau vyks uždaras tarybos posėdis, kurio metu vyks slaptas balsavimas.

Per vidurdienį rengiamą spaudos konferenciją su konkurso rezultatais supažindins VDU tarybos pirmininkas prezidentas Valdas Adamkus.

Universiteto rektorių 5 metų kadencijai ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės viešo konkurso būdu renka, skiria į pareigas ir atleidžia iš jų 11 narių universiteto taryba.

Rektorius laikomas išrinktu, jeigu už jį balsuoja ne mažiau kaip trys penktadaliai visų tarybos narių.

VDU, save vadinantis viena liberaliausių aukštųjų mokyklų Lietuvoje, atkurtas 1989 metais Kaune, kaip 1922 metais įkurto Lietuvos universiteto tęsėjas.

Ppasibaigė viešas tarptautinis konkursas, kurio metu buvo registruojami kandidatai Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus pareigoms užimti. VDU tarybos įgaliota komisija atplėšė vokus su kandidatų į rektoriaus pareigas dokumentais. Į VDU rektoriaus postą pretenduoja pastarąją kadenciją rektoriaus pareigas ėjęs prof. Zigmas Lydeka. VDU rektoriaus rinkimais susidomėjo ir Maltos universiteto profesorius Mark Paul Brincat.

“Informacija apie konkursą buvo skelbiama ne tik nacionalinėje žiniasklaidoje, bet ir Europos universitetų asociacijos tinklalapyje bei naujienlaiškyje. Nenuostabu, kad sulaukėme ir tarptautinio susidomėjimo. Tačiau profesorius M. P. Brincat iki šiol nepateikė galutinio sutikimo dalyvauti konkurse eiti rektoriaus pareigas”, – sakė komisijos narys, universiteto mokslo prorektorius prof. Juozas Augutis.

Rugpjūčio 25 d. šaukiamas atviras VDU Tarybos posėdis, skirtas pretendentų į rektoriaus pareigas susitikimui su Tarybos nariais ir Universiteto bendruomene. Po to vyks VDU tarybos posėdis, kurio metu ir bus išrinktas naujas VDU rektorius.

Kaip numatyta Vytauto Didžiojo universiteto statute, Rektorius leidžia įsakymus, skatina darbuotojus ir studentus, atsako už universiteto finansinę veiklą, tinkamą turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, rūpinasi teikiamo aukštojo išsilavinimo, mokslinių tyrimų, kultūrinės ir meninės veiklos lygiu, taip pat atlieka kitas funkcijas.

Universiteto rektorių 5 metų kadencijai ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės viešo konkurso būdu renka, skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Universiteto taryba.