Toli nuo šalies didmiesčių įsikūrę Veisiejai sugebėjo prisišlieti ir prie aukštosios kultūros, ir prie didžiojo sporto. Miestelio gatvės pavadintos iškilių čia gyvenusių, dirbusių žmonių vardais, jo aukso fonde – dešimtys Lietuvos ir užsienio kūrėjų tapybos, skulptūros darbų ir pernai jį papildęs pasaulio čempiono medalis.
Jūratė KILIULIENĖ
Niekas šių turtų Veisiejams nepateikė ant lėkštutės. Žinomumą ir šiokį tokį pavydą tų, kuriems sekasi ne taip gerai, jiems teko užsidirbti savomis jėgomis. Tik vieną dovaną miestelis yra gavęs iš aukštai – jį supantį ežeringą kraštovaizdį. Ančios ežero pusiasalyje išsidėstę Veisiejai visada buvo įdomūs turistams, gamtos mėgėjams.
Ir tenka tik apgailestauti, kad šį patrauklų įvaizdį ilgu šešėliu dengia kitas – miestelis patenka į zoną, kurioje siaučia kontrabandininkai, jis vis minimas kriminalinėse kronikose. Visai greta – skylėta kaip rėtis siena su Baltarusija, o už jos – pigios cigaretės ir degalai, gundantys nusikalstamiems žygiams.
Su tokia realybe vietos gyventojai kol kas priversti taikytis, bet atvykėliams ji net nekrinta į akis. Kokia kontrabanda, kai vos įsukęs į miestelį pasijunti tarsi muziejuje. Per nepriklausomybės 25-metį čia įrengti trys skulptūrų parkai, Veisiejų dailės galerijos fondas pasipildė šimtu plenero „Veisiejų pavasaris“ dienomis sukurtų tapybos darbų.
Miestelis brangina ir savąsias įžymybes. Yra kurį laiką čia gyvenusio esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Lazario Zamenhofo paminklas. Iš šių kraštų kilusio poeto Sigito Gedos vardas suteiktas miestelio gatvei ir gimnazijai. Paminklu pagerbtas ir čia daugelį metų vargonavęs kompozitorius Juozas Neimontas.
Kalvystė nuspalvino gyvenimą
Į Veisiejus įsisukę kūrybos vėjai keičia ne tik miestelio veidą, bet ir jo gyventojų likimus.
„Kadaise lyginau automobilių skardas, dabar užsiimu menine kalvyste, – kvatoja veisiejiškis Juozas Varnelis, buvęs technikas mechanikas, dabar tautodailininkas. – Manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau tokį sunkų darbą. Taip, rankas skauda, raumenis gelia, bet pasižiūri – gražus kūrinys išėjo, žmogus laimingas, tai didžiausias atlygis. Remontuodamas automobilius to nepatirdavau, matyt, darbu vien pinigus uždirbti man maža.“
Per pastaruosius keliolika metų jo gyvenime įvyko daug pokyčių, leidusių patirti kūrybinį džiaugsmą ir suteikusių galimybę pragyventi iš širdžiai mielo užsiėmimo. Viskas prasidėjo nuo pirmojo miestelyje surengto plenero, į kurį suvažiavo visas šalies kalvystės meno žiedas – Vladas Kuzinas, Vytautas Jarutis, Zigmas Žilinskas, Valdas Valentinavičius. Juozą, kaip šį bei tą nutuokiantį apie metalo darbus, plenero rengėjai buvo prašę jiems talkinti.
„Man buvo labai smalsu, kaip jie dirba, per dienas negalėjau atsitraukti. O tada pagalvojau: ar jų rankos kitokios, kad jie gali, o aš ne? Pleneras baigėsi, pradėjau ir pats bandyti. Tuo metu Veisiejų technologijos ir verslo mokykloje dėsčiau šaltkalvystę, bet tas darbas didelio malonumo neteikė. O čia likimas pamėtėjo tokią dovaną – galėjau mokytis iš pačių geriausių kalvių, kaip ja nepasinaudosi? Kitąmet į plenerą jau buvau pakviestas kaip dalyvis. Turėjau savo autoservisą, bet viską trenkiau, dabar net savo automobiliui rato nepakeičiu“, – pradžią prisimena J.Varnelis.
Kalvyste jis susidomėjo jau būdamas brandaus amžiaus, bet tai nesutrukdė siekti amato aukštumų. Kūryba nuvedė į Tautodailininkų sąjungą, po kurio laiko pats subūrė Dainavos krašto amatininkų, menininkų ir tautodailininkų asociaciją, dabar vienijančią jau 40 kūrėjų. Veisiejiškis seniai nebeskaičiuoja šalių, kuriose yra jo darbų. Tai kone visa Europa, taip pat JAV, Japonija.
J.Varnelio pastangomis kalvystė tapo madinga ir tarp Veisiejų jaunuolių. Lazdijų meno mokyklos Veisiejų filiale jam pavyko įsteigti meninės kalvystės klasę. Kadaise rengęs žemės ūkio technikos remontininkus, dabar Juozas ugdo jaunuosius kalvius. Ta pati suodina dirbtuvė, tas pats kurtinantis metalo apdorojimo triukšmas ir žiežirbomis spjaudantis žaizdras, tik visai kita mokinių ir mokytojo motyvacija, kitos perspektyvos. Kalvystės klasėje galioja griežtos taisyklės, tarkim, draudžiama vartoti keiksmažodžius, bet norinčiųjų čia mokytis netrūksta. Dabar J.Varnelis turi 13 mokinių.
„Šįmet pirmas mano auklėtinis įstojo į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą studijuoti metalo meno. Išleidau ne vieną kartą, nemažai mano mokinių jau dirba savarankiškai. Pasiūlau juos savo klientams, kad pinigą užsidirbtų, pajustų, kad iš to galima gyventi“, – pasakoja Juozas.
Svarbiau menas nei verslas
Gal kylanti kalvių karta pagaliau išmokys dzūkus verslumo? Šio nederlingų žemių krašto žmonės, neišskiriant nė veisiejiškių, nuo senų laikų tikina nesą apsukrūs, nemoka sukti reikalų. Dar neseniai Veisiejuose nebuvo nė vienos kavinės, vasarą čia plūstantys turistai negalėjo atsistebėti, kad nėra kur pavalgyti. Seniūnas metų metais viliojo geromis patalpomis ir palankiomis nuomos sąlygomis, bet tik šįmet pavyko prisikviesti verslininką iš Lazdijų.
Tiesa, miestelio pakraštyje ketvirtadieniais verda didžiausias Alytaus apskrities turgus. Toje pat aikštėje turgavietė buvo jau prieš 200 metų, o prieš kelerius metus Lazdijų verslininkas Petras Jurkevičius pabandė atgaivinti tradicijas. Ir pataikė. Pasirodo, žmonėms tebereikia vietos, kur galėtų ne tik apsipirkti, bet ir sužinoti vietos naujienas, pasidalyti gandais. Geru oru turguje savo prekes išsidėlioja apie 200 prekeivių, tarp jų – ir iš Lenkijos, apsilanko tūkstantis pirkėjų.
Dar miestelyje veikia knygynas ir net gėlių parduotuvė. Gėlininkė Regina sako, kad įvedus eurą prekyba šiek tiek sulėtėjo, bet gėlių ji ir dabar parduodanti nemažai. Yra nuolatinis gedulingų krepšelių ir vainikų poreikis, o daugiausia pelno duoda Motinos diena, Valentino diena ir Vėlinės.
„Veisiejai – romantiškas miestelis, mūsų vyrai stengiasi dėl moterų. Dažnai padedu išrinkti gėlytę į pasimatymą einančiam vaikinui, būna, kad ir 20 rožių puokštę prašo surišti“, – vardija Regina, prie prekystalio stovinti šešias dienas per savaitę.
Romantišką miestelio būdą išduoda ir šviečiantis bei grojantis Ančios ežero fontanas. Veisiejiškiai tokį įsirengė pirmieji Lietuvoje ir net neburnoja, kad jo išlaikymas per metus kainuoja kone 4 tūkst. eurų.
Gražūs dalykai čia vertinami. Per 15 „Veisiejų pavasario“ plenerų, sumanytų vietos menininko, filantropo Vytauto Žukausko, miestelis praturtėjo 250 meno kūrinių: abiejose mokyklose, Regioninio parko direkcijoje bei urėdijoje eksponuojamais paveikslais, po miestelį išsibarsčiusiomis medžio ir akmens skulptūromis, kalvystės dirbiniais.
Jų autoriai – kūrėjai iš 15 užsienio šalių ir tokie Lietuvos dailės meistrai, kaip tapytojas Aleksandras Vozbinas. O ištikimas Veisiejų bičiulis garsus Latvijos režisierius Janis Streiča, vedęs iš šio krašto kilusią lietuvę, prieš dvejus metus padėjo surengti plenero tapybos darbų parodą prestižiškiausioje Rygos dailės galerijoje Šv. Petro bazilikoje.
J.Streičą veisiejiečiai vadina miestelio ambasadoriumi Latvijoje. Čionykščiais reikalais gyvena ir jo duktė aktorė Viktorija Streiča bei žentas aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas.
Artūras prisipažįsta, kad smalsumas jį atvedė ir prie tikėjimo tiesų. Jis yra Veisiejų baptistų bendruomenės „Gyvybės kelias“ narys.
„Anksčiau labai stipriai kabinausi į materialųjį gyvenimą, draskiausi, norėjau kuo daugiau užsidirbti. Vien apie tai sukosi mintys. Dabar atradau ramybę, ir man nieko netrūksta – materialių gėrybių taip pat. Kas tie pinigai, jei neturi ramybės? Ne vienas mano draugas susikrovė milijonus, išsistatė puikiausius namus, juk žinote – pasienis, kontrabanda. Bet šeimos sužlugdytos, vaikai verkia, žmonos nelaimingos, nes vyrai skęsta alkoholyje“, – apie miestelio skaudulius pasakoja A.Mačionis.
Veisiejų baptistų bendruomenė dabar vienija 40 tikinčiųjų. Melstis jie renkasi į išskirtinės architektūros miestelio pastatą – buvusią sinagogą. Tarpukario žydų, gyvenusių Veisiejuose, palikuoniai pardavė ją baptistams už simbolinę kainą džiaugdamiesi, kad jų maldos namai bus pritaikyti tikėjimo reikmėms.
Nors „Gyvybės kelio“ bažnyčia miestelyje atsirado kartu su nepriklausomybe, vietos žmonės į ją tebežiūri įtariai. Sklando gandai apie dešimtinės mokestį, kitokias prievoles. Bet katalikai, besimeldžiantys Dzūkijos katedra vadinamoje Šv. Jurgio bažnyčioje, kitatikiams gyventi netrukdo. Mažas miestelis rado jėgų priimti kitokį, netradicinį požiūrį.
Loading ...