BFL / T.Urbelionio nuotr.

Mitybos specialistas siūlo vadovautis 5 TAIP taisykle, kuri padės greitai ir lengvai po Velykų atgauti jėgas, grįžti į įprastą mitybos režimą bei detoksikuoti organizmą:

1. Gerkite daug vandens – visi žinome, kad vandens per dieną reikėtų išgerti apie du litrus, tačiau retas kada įvykdome šią užduotį. Vanduo yra būtinas visų ląstelių veiklai, padeda valyti kepenis ir visą virškinimo traktą, šalina iš organizmo toksinus.

2.  Bent kelioms dienoms racioną sudarykite iš šviežių vaisių, daržovių ir pilno grūdo produktų. Tai lengvas, tačiau gausus vitaminų, mineralų maistas, sugrąžinsiantis organizmui balansą – vien tik gerieji riebalai ir naudingos kalorijos. Jokių blogųjų riebalų ir nesveikų angliavandenių!

3.  Didesnis fizinis aktyvumas. Pirma diena po Velykų tam ypač tinkama, nes reikia išjudinti švenčių metu aptingusius raumenis. Nesportuojantieji turėtų užsiimti nedidelėmis įžanginės treniruotėmis, mankšta, sportuojantieji – padidinti apkrovas. Švenčių metu naudinga tarp valgymų išeiti pasivaikščioti.

4.  Pailsėkite. Skirkite miegui daugiau laiko – organizmas, įveikęs kalnus maisto ir alkoholinių gėrimų, nusipelno atgauti jėgas, be to, tai spartina metabolizmą, kepenų ir kitų organų spartesnį apsivalymą. Miegoti neikite ką tik pavalgę.

5.  Rinkitės natūralumą. Nualintam organizmui mažiausiai reikia naujos cheminių medžiagų dozės, tad vietoje vaistų verčiau rinktis natūralius antioksidantus. Daugiausia jų yra arbatoje.

MAXIMA nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Prekybos centrų reklama apie nuolaidas – kiekvienos didesnės XXI amžiaus šventės atributas, visa kita – lyg ir senu papratimu, tik kiaušiniai nebe tokie ekologiški“, – naująja Velykų samprata, kuria vadovaujasi dažnas lietuvis, juokaudamas dalijasi ekonomikos daktaras, ilgametis televizijos veidas Vytautas Šerėnas (57 m.).

Velykų rytą pasisemti švęsto vandens į Petro ir Povilo bažnyčią keliaudavęs pašnekovas sako, kad jau 15 metų, kai atsisakė šios tradicijos. „Pastarąjį kartą bažnyčioje buvo tiek žmonių, kad mane, nesiekiantį žemės kojomis, pro duris išnešė. Nusprendžiau, kad tai kainuoja per daug jėgų, todėl jau kuris laikas su šeima sėdame prie nešventinto Velykų stalo (anksčiau tikėta, kad kol iš bažnyčios neparnešta šventinto vandens ir ugnies, mėsos liesti nevalia)“, – apie iš tėvų namų atsineštą, tačiau nutrauktą tradiciją pasakoja V.Šerėnas.

Dažnai susidaro įspūdis, jog maisto atsargos į pirkinių krepšelius kraunamos ne dviem dienoms, o artimiausiam penkmečiui.

Vaikystės pasninką kaip didžiausią siaubą prisimenantis laidų vedėjas laikosi jo tik Didįjį penktadienį, bet sako, kad tiek pakanka, nes senosios tradicijos lemia gerokai brangesnį maisto produktų krepšelį: „Nusiperku ungurio, oto, rūkyto eršketo, nežinau, ar tai sveikiau už mėsą, bet bent jau skanu.“

Dietologė med. dr. Edita Gavelienė, prekybos centruose stebėdama žmones prieš Velykas, sako, kad dažnai susidaro įspūdis, jog maisto atsargos į pirkinių krepšelius kraunamos ne dviem dienoms, o artimiausiam penkmečiui.

Visos krikščioniškos lietuvių šventės neat­siejamos nuo gausaus vaišių stalo, tačiau didžiausia bėda – pamirštas saiko jausmas. Tikru išbandymu, specialistės teigimu, Velykų laikas tampa ateroskleroze, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms.

Margučių viduje tūnančios cholesterolio bombos tampa itin grėsmingos saiką praradusiems valgytojams. Įprasta kiaušinių savaitės norma žmogui – trys keturi, tačiau įsismarkavus šventėms ir siekiant margučių valgymo rekordų kiekiai dvigubėja, trigubėja, tad ir apsinuodijusiųjų maistu palatos pilnėja.

Gavėnios priesakai negaliojo tik vaikams iki aštuonerių metų ir aštuoniasdešimties sulaukusiems senoliams.

Padauginusius vaišių ligoninėje sutinkantis gydytojas infektologas, biomedicinos daktaras Arvydas Ambrozaitis sako, kad XXI a. pakito maisto paskirtis, – anksčiau tik gyvybines žmogaus funkcijas užtikrindavę maisto produktai šiandien suvokiami kaip malonumo šaltinis: „Valgant gausiai, skaniai ir siekiant pajusti vis didesnį malonumą žmonės produktus renkasi pagal skonį, kainą, o apie tai, kiek maistas vertingas ir sveikas, galvoja mažiausiai. Tai ir yra priežastis, kodėl nuolat persivalgoma ir tunkama.“

Knygos „Metai už stalo“ autorė etnologė Nijolė Marcinkevičienė prideda, kad saiko nesilaikančiųjų laukdavusios griežtos bausmės: „Būdavo, kad kunigas, per išpažintį išgirdęs prisipažinimą apie valgytą mėsą, liepdavo gulėti šventoriuje kryžiumi. Gavėnios priesakai negaliojo tik vaikams iki aštuonerių metų ir aštuoniasdešimties sulaukusiems senoliams.“

Taigi dar XIX a. pasninkas buvo itin griežtas – valgoma buvo tik kartą per dieną (taisyklės sušvelnintos tik XX a. pradžioje). Tačiau dar yra gyvų liudininkų, kurie prisimena, kad nevalgydavo nei pieno, nei kiaušinių.

Galima tik įsivaizduoti, kokiu išganymu po ilgų pasninko savaičių mūsų seneliams tapdavo tokie patiekalai, kaip kumpis, karka, šaltiena. Žmonės, kelias dienas sočiau pavalgę, nerizikavo savo sveikata, priešingai nei šiandien, kai nedaroma pertraukų tarp rimtesnio maisto valgymo.

Taigi ir sunkiau virškinami patiekalai buvo tinkami ir prasmingi. Žinoma, Velykų stalas neapsieidavo ir be Velykų bobos (pyrago), bet garbingiausia vieta būdavo paliekama margučiams.

Nelikus pasninko – grėsmė persivalgyti

Pasak Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus, etnologo Liberto Klimkos, mūsų protėviai badaudavo ne tik dėl pasninko, bet ir todėl, kad tekdavo taupyti maisto atsargas: „Paukščių sugrįžimas ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas lietuviams reiškė sunkaus laiko, žiemos, pabaigą – išsigelbėjimą nuo bado. Ne veltui romėnai sakydavo, kad pasaulis kilo iš kiaušinio.“

Yra žinoma, kad mūsų žmonės per gavėnią net ir bebrus valgydavo. Tiesa, žemaičiai išdrįsdavo valgyti tik jo uodegą.

N.Marcinkevičienė lietuvišką pasninko virtuvę vadina itin išmoninga ir turtinga. „Yra žinoma, kad mūsų žmonės per gavėnią net ir bebrus valgydavo. Tiesa, žemaičiai išdrįsdavo valgyti tik jo uodegą, nes ji „su žvyna“, – juokiasi etnologė.

Ji apgailestauja, kad šiandien Lietuvoje nelikę tradicijos ir poreikio laikytis pasninko, kuris žmogų pristabdydavo nuo persivalgymo.

Netikintieji trauks Velykų salos kryptimi

Pakiliai Lietuvoje Velykas sutiks ir jas palydės tik dalis visuomenės.

Išmirus seneliams, emigravus tėvams ir vaikams, dalis artimųjų taip ir nesulauks po pasaulį pasklidusių savųjų. Vien pernai išvykimą iš šalies deklaravo 46,5 tūkst. žmonių. 2015-aisiais taip pat fiksuota neigiama natūrali gyventojų kaita. Tai lėmė, kad metų pradžioje šalyje gyveno 2,89 mln. nuolatinių gyventojų.

Galime tik svarstyti, kiek iš jų Velykų sekmadienį stebės Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežiaus aukojamas Mišias ir po jų suteiktą palaiminimą pasauliui.

Žemindami ir tyčiodamiesi iš Bažnyčios, kuri išgyvena krizes, šie žmonės į Velykas žvelgs kaip į kelias laisvas dienas.

Kunigas Ričardas Doveika neabejoja, kad dalis krikštytų žmonių ir šiemet į Velykas žvelgs tik kaip pagoniai, o krikščionišką Velykų prasmę ignoruos: „Galbūt suvalgys margutį, kuris taps svarbesniu dalyku negu atėjimas į šventovę ar išpažinties atlikimas. Dalis ir toliau nenusikratys puikybės: kaip čia eiti pas nuodėmingą kunigą į klausyklą savo nuodėmių išpažinti. Žemindami ir tyčiodamiesi iš Bažnyčios, kuri išgyvena krizes, šie žmonės į Velykas žvelgs kaip į kelias laisvas dienas. Matyt, kiekvienas mūsų per jas atsakys sau, ką reiškia ši šventė asmeniškai. Liūdna, bet lydintieji šios dienos atributai (margučiai, gausus šventinis stalas) daugeliui užgoš tikrąjį Velykų ryto stebuklą.“

34-erių Rytis Katinis – vienas tokių. Vyro visa  šeima netikinti, todėl Velykoms jis nejaučia jokių sentimentų. Jis su šeima jau suplanavo savaitės kelionę į Velykų salą pietinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Pasak kunigo Valerijaus Rudzinsko, įprastai tokį kelią per didžiąsias metų šventes renkasi jauni ir gyvenimo prasmės klausimų nekeliantys asmenys: „Su metais žmogui nubunda visai kiti poreikiai, tuomet ir ateina supratimas bei noras likti Lietuvoje.“

Jei nenorite švęsti Velykų, pasveikinkite bundančią gamtą.

„Nešvęsti – irgi pozicija, ir negali sakyti, kad žmogus neteisus: gyvenimas keičiasi, tik šokoladiniai kiškiai parduotuvėse nėra atsitiktiniai. Ir mūsų tautosakoje jie pyragus kepa, pirtį kūrena ir su Velyke kiaušinių vaikams neša. Auginantiems mažus vaikus ir neturintiems galimybių užsiimti kepiniais namie tai puiki išeitis, visa bėda, kad ji mūsų akis džiugina kone mėnesį prieš Velykas“, – mano N.Marcinkevičienė.

„Jei nenorite švęsti Velykų, pasveikinkite bundančią gamtą“, – siūlo psichologas Ze­nonas Streikus, svarstantis, kad tik labai pasiligoję asmenys negali pajusti tokios didelės šventės prasmės. – Mūsų protėviai šią dieną, siekdami sąsajų su gamta, gerdavo beržų sulą ir visuomet rasdavo kuo pasidžiaugti. Tai sveikos asmenybės bruožas.“

Juk ne amžinai gyvename – viskas šioje žemėje turi savuosius pavasarius.

VDU istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius įsitikinęs, kad atostogos svetur tėra beviltiškas žmogaus mėginimas išsigelbėti nuo beprasmiškumo. „Kai esi praradęs save, pajusti šventės skleidžiamą džiugesį sudėtinga. Bet ieškoti šventiškumo rūbo verta: Velykų tradicijoje slypi prisikėlimo prasmė. Juk ne amžinai gyvename – viskas šioje žemėje turi savuosius pavasarius. Jais pasidžiaugus ir žiema ne tokia baisi. Žinodami, kad prisikeliame per savo palikuonis, norime labiau stengtis, teisingiau gyventi, labiau rūpintis kitais. Taigi švęsti prisikėlimą ir gaivinti senąsias šios šventės tradicijas verta net ir tuomet, jei esate slegiami savosios egzistencijos ribotumo“, – mano E.Aleksandravičius.

Nebemokame švęsti bendruomenėje

Jau dešimtmetį VDU docentas, etnologas Arūnas Vaičekauskas antrąją Velykų dieną su šeimos nariais ir draugais renkasi Panemunės šile ridenti margučių. Ne tiek dėl tradicijos, kiek dėl noro pabūti su artimais žmonėmis bundančioje gamtoje, pabendrauti ir pajuokauti.

„Anksčiau tokioms pramogoms pasiduodavo gretimuose namuose gyvenantys vaikai, ši šventė apimdavo visą šeimą, kaimą, ūsuotus ir barzdotus. Iki pat Antrojo pasaulinio karo margučiai viešose erdvėse būdavo ridenami ir mušami, o šiandien ar padaro kas vaikams lovelius margučiams ridenti? Juk jų nuo kompiuterio neatplėši“, – sako N.Marcinkevičienė.

Tiesa, jau ryškėja ir kita tendencija: pavargę nuo sėdėjimo prie stalų žmonės važiuoja į gamtą stebėti sprogstančių pumpurų, fotografuoti pirmųjų gėlių.

Iki pat Antrojo pasaulinio karo margučiai viešose erdvėse būdavo ridenami ir mušami, o šiandien ar padaro kas vaikams lovelius margučiams ridenti?

Penktus metus su šeima išvykas organizuoja Klaipėdos turizmo informacijos centro vadybininkė Jurgita Neniškienė. „Velykos mūsų šeimai svarbi šventė, bet jas minime ne visai tradiciškai. Suvalgę po kiaušinį, kylame į kelionę, o Velykų vaišės tampa mūsų lauknešėliu. Įprastai keliaujame toliau nuo Klaipėdos, apie 100 km. Užsukame į Šilutės rajoną, aplankome Rambyno kalną, Švėkšną, Rusnę, Plungės dvarą. Toliausiai buvome išsiruošę į Dzūkijos nacionalinį parką. Tąkart keliavome su nakvyne“, – prisimena moteris.

„Etninės kultūros centrai mėgino gaivinti pamirštas tradicijas, bet miestiečių nesudomino nei margučių piramidės parkuose, nei sūpuoklės. O kaip gražiai atrodytų Velykų eglutės, padabintos margučiais ir paukščiais, prie Katedros“, – įsivaizduoja N.Marcin­kevičienė.

Sunku pasakyti, kodėl Lietuvos verslininkai, kavinių savininkai, nesuskumba kovo pabaigoje išnešti lauko stalelių su kėdėmis, papuošti jų ryškiais pledais, staltiesėmis, kodėl kepyklėlės neseka vokiečių tradicija ir nepuošia vitrinų Velykų atributais. Kodėl prie didmiesčių senamiesčio gatvės durų nežydi narcizai ar našlaitės? Taupome, o gal nematome reikalo?

Tie, kuriems teko per Velykas lankytis Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje, sutiks, kad ten jautiesi, lyg būtum patekęs į visai kitą pasaulį. Prisikėlimo laukimas tarytum tvyro ore. Net ir smulkiausių parduotuvių savininkai dalyvauja žaidime, kurdami Velykų pasaką.

Štai nuo viduramžių beveik nekintantį Rotenburgą, bene geriausiai išsilaikiusį Vokietijos miestą, kurio pamatyti per Velykas kasmet traukia šimtai turistų, galima vadinti šios šventės Meka. Atsispirti ryškiaspalviams fachverkiniams namams, iš balkonų svyrančioms gėlėms ir į kiekvieną restoraną ar kepyklą užsukti mojančioms vitrinų kompozicijomis nepajėgia niekas.

Velykos dar kruta

„Pagal tai, kiek žmonių ateina į bažnyčią, kaip jie pasiruošę ir kokio grožio margučiai kyšo iš žalumynais puoštų pintinių, galime spręsti, ar Velykų laukimas dar gyvas ir XXI amžiuje“, – sako N.Marcinkevičienė.

Tai būdavo metas pradėti visus darbus iš naujo, paliekant praeityje tai, kas buvo nereikalinga ar ne taip sėkminga.

Kunigas V.Rudzinskas sureikšminti bažnyčių tuštėjimo nelinkęs, jis tiki, kad šios šventės prasmė žmonių širdyse išliks ir ateityje: „Velykos – didžiausia ir gražiausia metų šventė, jos metu švenčiamas Kristaus prisikėlimas ir jo atpirkimas. Velykų prasmė išlieka žmonių sąmonėje, gyvenime ir dvasinio gyvenimo patirtyje.“

Daugybę žmonių atsiminimų užrašiusi N.Marcinkevičienė primena, kad Velykos nauju atskaitos tašku buvusios ir ūkininkams: „Jiems tai būdavo metas pradėti visus darbus iš naujo, paliekant praeityje tai, kas buvo nereikalinga ar ne taip sėkminga.“

Vienos svarbiausių visiems krikščionims švenčių Velykų išvakarėse pakalbinome Lietuvos pranciškonų šv. Kazimiero provincijos brolį kunigą Tomą Žymantą. Pokalbį pradėjome nuo pasikeitusio daugumos Lietuvos gyventojų požiūrio į tikėjimą.

VEIDAS: Daugeliui žmonių Velykos tapo tik proga susitikti su giminaičiais ir susėsti prie stalo. Kaip manote, kodėl pamirštama tikroji šventės prasmė?
T.Ž.: Penkiasdešimt metų sovietinio režimo paliko pėdsaką. Dvasininkai žmonėms neaiškino, kas yra Kalėdos, Velykos, ką mes tomis dienomis švenčiame. Tad daugelis krikščioniškų švenčių vis dar yra šeimos susibūrimas ir gero nugėrimo bei pavalgymo proga. Per Kalėdas, ačiū Dievui, dar apsikeičiama dovanėlėmis, pasakomas geras žodis. Per Velykas dažniausiai tik kiaušiniai ridenami. Tačiau kunigai nuolat aiškina Velykų tridienio pamaldų reikšmę, daug dėmesio skiria žvakės, vandens simbolių aiškinimui. Pradedame iš naujo katechizuoti žmones. Tą būtina daryti, tačiau kad žmogus suvoktų švenčių prasmę, jis pats to turi norėti. O noras ateina su tikėjimu.
VEIDAS: Ką iš tikrųjų švenčiame per Velykas ir kaip tą reikėtų daryti?
T.Ž.: Krikščioniui Velykos – pirmiausia Kristaus prisikėlimo šventė. Prisimename, kaip Kristus prisikėlęs iš kapo pasakė: „Pakelkite galvas, atsitieskite, aš esu gyvas, mirtis nugalėta, šėtonas nugalėtas.“ Tas dvi dienas žmonės eina į bažnyčią, meldžiasi ir kartu su parapine bendruomene švenčia didžiąsias išganymo paslaptis.
Vis dėlto pirmoji ir antroji Velykų dienos – šventės kulminacija. Švenčiamas Velykų tridienis, kuris prasideda Didįjį ketvirtadienį Chrizmos mišiomis, kai vyskupas su savo kunigais šventina šventuosius aliejus. Vakare prisimenama Paskutinė vakarienė, kunigystės įsteigimas. Penktadienis – Kristaus kančios atminimas, stengiamės suprasti, kokia yra kryžiaus prasmė kiekvieno asmeniniame gyvenime. Didįjį šeštadienį – Velyknaktis, arba Velykų budėjimas, kai tamsai uždengus dangų renkamės su žvakutėmis bei vandeniu į bažnyčią ir pradedame švęsti Kristaus prisikėlimą. Kunigai šventina ugnį, kuri simbolizuoja prisikėlusio Jėzaus šviesą, vandenį, kaip krikšto, mirties ir naujo žmogaus gyvenimo simbolį. O šventės kulminacija, kai iškilmingai užgiedama: „Kristus prisikėlė, aleliuja, aleliuja.“
Atidavus garbę ir šlovę Dievui, paskui šeimos rate reikia išgyventi Velykų džiaugsmą. Tai džiaugsminga diena, nes simbolizuoja Kristaus ir žmogaus pergalę.
VEIDAS: O kaip išgyventi tą tikrąjį Velykų džiaugsmą? Ką daryti, jei jis neaplanko?
T.Ž.: Pirmiausia žmogus viduje turėtų džiaugtis. Gavėnia, keturiasdešimt dienų prieš Velykas, ir yra tas laikotarpis, kai reikia sustoti, kad pažiūrėtum į savo vidų, apmąstytum, kaip gyveni. Kiekvienas prisilietimas prie sakralių dalykų žmogų keičia. Velykų šventimas, kuris kartojasi kasmet, taip pat turėtų kiekvieną keisti. Kuo didesnis ryšys su Dievu, tuo ir džiaugsmo daugiau, nes žmogus priima prisikėlimo pergalę, suvokia, kad gyvenimo pabaigoje pats bus prikeltas. Kai įsigiliname į tai, šventės ir tikėjimas įgauna kitą prasmę.
VEIDAS: Vis dėlto pats tikėjimas šiandien pasikeitęs. Nemažai žmonių atsirenka tik tas tikėjimo tiesas, kurios yra patogios, o kitas atmeta.
T.Ž.: Dabartinis popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad didžiausia Europos ir pasaulio problema – sinkretizmas, kai žmogus iš visų religijų ima tik tai, kas jam patinka, ir susikuria sau patogų Dievą, o ne priima jį tokį, koks yra iš tikrųjų. Tai didžiausias pavojus žmogaus asmenybei, nes negali eiti apsižergęs dviejų kelių. Kai iš budizmo atsirenka vienus dalykus, iš islamo ar krikščionybės – kitus, žmogus sutrinka, neturi pagrindo, todėl tampa bestuburis. Jeigu esi krikščionis, turi abiem kojomis stabiliai stovėti ant tikėjimo pagrindo, kuris yra Kristus. Krikščionis turi būti tvirtas tikėjimu. Senajame Testamente parašyta, kad Dievas myli ištikimybę. Dievui reikia ištikimų žmonių.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, ar Lietuvoje daugėja nuoširdžiai tikinčio jaunimo?
T.Ž.: Yra daug gražaus jaunimo, besižavinčio krikščionybe, atradusio asmeninį Dievą, tačiau jiems reikia artimo dvasios vadovo, kuris padėtų eiti tikėjimo keliu. Deja, Lietuvoje labai trūksta dvasios vadovų. Jauni žmonės skundžiasi, kad neranda tokio palydovo, kuris galėtų jiems patarti. Vyresni taip pat ieško žmogaus, kuris pakreiptų teisingu keliu, padėtų atsakyti į klausimus. Šiandieniniam žmogui būtinas dvasios tėvas, tačiau dažniausiai jam keliami labai aukšti kriterijai. Pamirštama, kad dvasininkas taip pat yra žmogus su savo charakteriu, mąstymu, mentalitetu, ydomis. Be to, svarbu atsakyti sau į klausimą, ką nori išgirsti iš dvasios tėvo: tai, kas miela širdžiai, ar tiesą, pavyzdžiui, kad gyveni mele ir nuodėmėje?
VEIDAS: Ar šiandien kunigas gali būti dvasios vadovas, kai jo autoritetas visuomenėje gerokai sumenkęs, be to, žiniasklaidoje dažnai formuojamas neigiamas dvasininkijos įvaizdis?
T.Ž.: Ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir pačios krikščionybės ar bet kokio kito tikėjimo puolimas iš visuomenės pusės visada bus, nes norima, kad ta institucija būtų tobula. Reikalaujant tobulybės peržengiamos ribos. Juk bažnyčia – tik pastatas, giliau žvelgiant Bažnyčia – visi žmonės, o tarp jų daug nuodėmingų. Aš taip pat esu nuodėmingas. Beje, kartais naudinga, kai žiniasklaida iškelia Bažnyčios nuodėmes. Tada pamatai, kokia yra dvasininkija ir kokia tikinčioji liaudis.
VEIDAS: Tad kokia šiandien yra dvasininkija?
T.Ž.: Jai reikia atsinaujinti, tačiau dvasininkai turėtų likti ištikimi pirmajai meilei. Nepamiršti pirmųjų tikėjimo žingsnių, kuriuos žengdami degė noru tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.
VEIDAS: Kodėl, Jūsų manymu, kasmet mažėja norinčiųjų paskirti gyvenimą Dievui ir į kunigų seminarijas stoja bei vienuolių įžadus duoda vis mažiau jaunuolių? Dabar, regis, studijuoja tik 90 klierikų.
T.Ž.: Ieškančiam savo kelio jaunuoliui nelengva greitai apsispręsti. Mat kiekvienas žingsnis reiškia atsakomybę. Tai atbaido nuo kunigystės ar vienuolio kelio pasirinkimo. Tačiau tikiu, kad įvyks sprogimas ir vėl bus pilnos seminarijos, netrūks vienuolių brolių bei seserų.
VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad islamo religija nepatiria panašių problemų. Musulmonai ir tiki nuoširdžiau?
T.Ž.: Viena islamo taisyklių reikalauja melstis penkis kartus per dieną, todėl musulmonai jos laikosi, ir atrodo, kad tiki nuoširdžiau.
VEIDAS: Bet Katalikų bažnyčia taip pat turi daug įsakymų, tarp kurių reikalavimai ir melstis, ir dalyvauti mišiose.
T.Ž.: Daugelis lietuvių nesimeldžia, nes nebuvo mokomi asmeninės praktikos. Tad nežino, kaip reikia melstis, ko prašyti, kokia turėtų būti maldos struktūra, kad Dievui patiktų. Tačiau Dievui svarbiausia, kad malda eitų iš vidaus. Galima melstis paprastais žemiškais žodžiais: „Dieve, padėk, Dieve, pagelbėk. Matai, kad turiu ydų, bet, Dieve, tu esi mano Viešpats.“ Kai žodžiai eina iš širdies, Dievas išklauso. Be to, reikia nepamiršti, kad Dievas – asmuo, su kuriuo galima bendrauti. Tad svarbu atrasti laiko asmeniniam pokalbiui su Dievu.
VEIDAS: Ar vaikai per tikybos pamokas, taip pat rengiant, pavyzdžiui, Komunijos sakramentui mokomi pajusti asmeninį santykį su Dievu?
T.Ž.: Tai didelis gyvenimo uždavinys. Žmogus pats turi apsispręsti dėl tikėjimo. Dievas per prievartą negrūda savęs, tačiau respektuoja žmogaus apsisprendimą. Jeigu sakai: „Dieve, tu man reikalingas, nors ir klysdamas, nusidėdamas, stengiuosi gyventi su tavimi“, Dievas priima šį norą.
Tam, kad žmogus suprastų, ar jam reikia Dievo, labai svarbu, jog suvoktų sakramentų prasmę. Todėl vaikai, ruošiant juos Pirmajai komunijai, ne tik mokomi tikėjimo tiesų, bet po truputį įvedami į bendruomenės gyvenimą, kad jaustųsi čia laukiami. Ėjimas iš lėto Dievo link duoda vaisių.
Deja, nemažai tėvų numeta vaikus bažnyčiai, tikėdamiesi, kad dvasininkai juos išmokys tikėjimo tiesų ir taip įgrūs tikėjimą. Jeigu namie nėra meldžiamasi, tėvai nelanko bažnyčios ir negilina savo tikėjimo, bažnyčia vaiko nepadarys tikinčio. Dvasininkai gali tik padėti eiti tikėjimo keliu. Be to, žinios yra vienas dalykas, o tikėjimo praktika – visai kas kita. Ji atsiranda tik kasdienybėje, išgyvenant asmeninį santykį su Dievu, skaitant Šventąjį Raštą, švenčiant Eucharistiją, taip pat bendruomeninėje maldoje ir tarnystėje, kai tarnaujama artimui.
VEIDAS: Pakalbėkime ir apie materialius dalykus. Ar daug Lietuvoje bažnyčių, kurios priverstos užsidaryti todėl, kad sumažėjo parapijiečių arba nesurenkama pakankamai aukų?
T.Ž.: Visi ekonominiai dalykai, kurie vyksta pasaulyje, atsiliepia ir Bažnyčios gyvenime. Yra tokių bažnyčių, kurios uždaromos, nes susirenka mažai žmonių arba jos sunkiai išsilaiko. Žmonės dažnai pamiršta, kad tai jų pareiga išlaikyti Bažnyčią ir jos tarnus. Vis dėlto Bažnyčiai neturėtų labiausiai rūpėti pinigai, svarbiausia turi būti Dievas ir prie Dievo ateinantis žmogus. Juk Bažnyčia yra žmogaus palydėtojas Dievo link. Tad didžiausias jos turtas – žmonės.

“Jeigu namie nėra meldžiamasi, tėvai nelanko bažnyčios ir negilina savo tikėjimo, bažnyčia vaiko nepadarys tikinčio.”

Balandžio 9-tą, antrąją Velykų dieną – nuo 12 valandos – vilniečius ir miesto svečius, didelius ir mažus, Vilniaus etninės kultūros centras kviečia į Velykinį renginį „Dangus margučių raštuose“, kuris vyks Vinco Kudirkos aikštėje. Renginys yra skirtas didžiausiai pavasario šventei, gamtos atbudimui bei jos žadinimui, tad čia nestigs trankių šokių, skambaus juoko, gražių dainų ir kitų linksmybių.

Ypatingai yra kviečiamos šeimos su vaikais, kurių lauks margučių ridenimas, jų piešimas, gražiausio, originaliausio, tradiciškiausio margučio rinkimai, supimasis sūpuoklėmis, šeimos žaidimai, įvairūs lietuvių liaudies šokiai ir rateliai. Šventinę nuotaiką kurs kolektyviai iš Vilniaus „Rasoda“, „Mindrė“, „Sen Svaja“, „ByTikZyz“. Renginį ves Velykų Bobutė, o aikštėje kartu šėls „Kaukių akademijos“ aktorių sukurti personažai – kiškiai, meškos, gandrai ir kiti gyvūnai.

Nepamirškite atsinešti margučių ir geros nuotaikos!!!

Liūdna konstatuoti, jog artėjant šv. Velykoms Lietuvos visuomenę purto nesantaikos ir skandalų drugys. Kol valdantieji užsiėmę santykių aiškinimusi, degalų, šildymo, elektros, maisto produktų kainos nesustodamos auga, varydamos į neviltį didelę dalį paprastų piliečių.
Kuo galima pasitikėti, kai abi pusės neteisios ir kalbomis apie teisingumą maskuoja savo egoistiškus interesus? Lietuvos žmonės visoje šioje istorijoje tapo niekam nebeįdomūs ir nereikalingi, o politikai pamiršo prieš ką jie turi didžiausią atsakomybę.

Šis užmaršumo ir neatsakingumo pavyzdys yra tik detalė visame bendrame Lietuvos paveiksle, kuriame jau seniai trūksta šviesių spalvų. Valstybėje vyrauja liberalumo sukelta vertybinė krizė, skelbianti laisvę be atsakingumo, teises be pareigų, autoritetų ir tradicijų niekinimą, tautiškos tapatybės slopinimą ir kosmopolitizmą. Visuomenėje, partijose ir valstybinėse institucijose prilindę įvairaus plauko liberalų, eurofederalų, radikalų, kurie, vedami savo įsitikinimų, kuria chaosą ir suirutę mūsų valstybėje.

Dažnai nematoma, kaip vienas ar kitas individualus sprendimas pakeis visos sistemos kryptį ir sąlygas, todėl sprendimai valstybėje priimami lengvabūdiškai, apsimetant, jog niekas dėl to nenukentės. Puikus to pavyzdys yra Velykų simbolis – kiaušiniai. Ar Lietuvos žmonės žino, dėl ko jų kaina pabrango kone dvigubai? Juk viskas prasidėjo nuo, atrodo, protingo sprendimo gerinti vištų laikymo sąlygas ir suvienodinti taisykles visoje ES. Tačiau sprendimui įsigaliojus Lietuvos verslininkai puolė vaikytis pelno ir staiga ėmė viską vežti į užsienį, pamiršę savo nuolatinius pirkėjus gimtojoje šalyje. Individualizmas ir neatsakingas ES įsakymų vykdymas skaudžiai kerta antru lazdos galu.

Kita aktuali tema – dyzelino priedų istorija. Vėlgi, aklai vaikantis ES direktyvų padaryta apmaudi klaida ir priimtas reikalavimas, galintis pabranginti dyzeliną arba netgi sugadinti jį naudojančius automobilius. Kur buvo valdininkų atsakingumas bei sąmoningumas, kai jie aklai ir su klaidomis patvirtino ES direktyvas?  Laikas pamatyti, kad blogi ne tik Lietuvos valdžios bajorai, bet ir mūsų besąlygiškai mylimas caras Briuselyje. ES kuriama politika skirta nutautinti ir nuskurdinti, išsikraustyti iš gimtosios tautos į pvz. Vokietiją, kur vis dar yra darbo vietų, sukurtų mūsų visų sąskaita.

Niekaip nesuprantu, kaip neseniai susikūrę Europos federacijos šalininkai Lietuvoje gali teigti, jog giliau integravusis į ES padidės Lietuvos politinė sprendimo galia. Jau dabar ji yra beveik niekinė, mes patys nedaug ką galim nuspręsti. Tenka konstatuoti, kad konservatorius, socialdemokratus, liberalus bei kai kurias opozicines partijas vienija bendras potraukis ES propaguojamam liberalizmui, kosmopolitizmui ir valstybės interesų pamynimui.

Kaip pavyzdį galiu pasitelkti konservatorių stumiamą globaliosios Lietuvos strategiją 2030, kuri labai patiks stambiųjų tarptautinių korporacijų vadovams. Strategija užtikrintų, jog Lietuva bus neturinti vertybių pilkoji zona, perėjūnų kiemas pačioms įvairiausioms verslo iniciatyvoms, prekėms, produktams bei eksperimentams. Pamiršus, kad tautos pagrindas yra vertybės ir tvirta tapatybė, išnykimas bus tik formalumas. Juk liberali logika teigia – ,,palikime viską sureguliuoti laisvai rinkai ir konkurencijai”. Jau esu rašęs, į kokias konkurencines sąlygas yra patekusi ES, atvira ir laisva zona vergų darbu pagamintoms prekėms iš Kinijos ar Kambodžos. Tačiau, užliūliuota laisvos konkurencijos ir atvirų sienų lozungų, visa sąjunga nesustabdomai ritasi į ekonominę bei politinę bedugnę.

Atėjo laikas antisisteminei, antimafijinei pertvarkai, nes sistema yra užteršta, supuvusi, ištižusi ir ėdama savanaudiškumo. Fragmentiškas ir siauras matymas verčia siekti naudos šiandien, pamirštant grėsmes rytoj. Neatsakingas, laisvas ir liberalus individualizmas griauna valstybės, kaip kolektyvinės bendruomenės, pamatus, sutrauko ryšius tarp teisių ir pareigų. Negalima nešti į klėtį grūdų, jei tenai pilna prisiveisę pelių. Taip ir su valstybe – net jei kartais ketinimai geri, tačiau bendras savanaudiškumas ir atsakomybės prieš valstybę stoka sugriauna bet kokius gerus veiksmus. Mums visiems reikia apsivalyti, atlikti kruopštų pavasarinį tvarkymąsi.

Valdemaras Valkiūnas yra nepartinis Seimo narys, išrinktas vienmandatėje Biržų – Kupiškio apygardoje. Dalyvauja Europos reikalų,  Ekonomikos komiteto, Antikorupcijos komisijos veikloje.

BFL

Daugiau kaip pusė lenkų mano, kad Velykų šventė yra gera proga susitikti su artimaisiais, rodo neseniai atlikta apklausa.

Lenkija yra viena religingiausių Europos valstybių – 95 proc. lenkų deklaruoja savo priklausomybę Katalikų Bažnyčiai, o 85 proc. tvirtina esantys praktikuojantys katalikai.

Tačiau dabar Lenkijos viešosios nuomonės tyrimo instituto “Homo Homini” atliktos apklausos rezultatai, kuriuos paskelbė lenkų radijas, rodo, jog 45,1 proc. lenkų teigia, kad Velykos yra šeimos šventė, ir tik 41,5 proc. jų Velykas sieja su religiniais išgyvenimais.

9 proc. respondentų tvirtino, kad Velykos – tai poilsio dienos, o 2,9 proc. apklaustųjų teigė, kad tai yra galimybė linksmai pašvęsti prie stalo.

0,6 proc. lenkų pareiškė, kad Velykų nešvenčia.

BFL

Įvairiose šalyse gyvuoja daugybė tradicijų, susijusių su krikščioniškąja Velykų švente.

Pavyzdžiui, Vašingtone prie Baltųjų rūmų pirmadienį po Velykų kasmet rengiamos kiaušinių ridenimo varžybos.

Pagal XIX šimtmetį menančią tradiciją vaikai pievelėje prie JAV prezidento rezidencijos velykinius margučius ridena ilgakočiais šaukštais. Kaip rašo britų dienraštis “Daily Telegraph”, dabartinis JAV vadovas Barackas Obama (Barakas Obama) ir jo šeima šią šventę pirmąkart organizavo 2009 metais ir pakvietė į ją tos pačios lyties asmenų porų bei jų auginamų vaikų.

Visose Anglijos grafystėse jau daugelį šimtmečių gyvuoja paprotys ridenti velykinius margučius nuo žole apaugusių šlaitų. Šias varžybas laimi dalyvis, kurio kiaušinis nurieda toliausiai arba pataiko į vartelius iš dviejų kuolelių.

Lankašyre tikima, kad velykinių kiaušinių lukštus būtina kruopščiai susmulkinti, nes kitaip juos pavogs raganos, kurios iš margučių lukštų darosi valteles.

Vokietijoje per Velykas ant medžių dažnai kabinami tušti marginti kiaušiniai. 75 metų Volkeris Kraftas (Folkeris Kraftas) nuo 1965 metų kasmet vieną savo sodo obelį papuošia apie dešimčia tūkstančių margučių. Šiai šventei V.Kraftas kasmet ruošiasi apie dvi savaites, o šiemet jo obels pasižiūrėti atvyko apie 13 tūkstančių lankytojų.

Čekijoje Velykų savaitės, kurią ortodoksai vadina Šviesiąja savaite, pirmadienį vaikinai pagal senovinį paprotį plaka merginoms per kojas pintais rimbais. Tikima, kad šis ritualas padeda apskritus metus išvengti ligų ir išsaugoti jaunystę. Be to, kai kurioms merginoms šis paprotys tampa proga pasipuikuoti prieš drauges – populiariausios gauna daugiausiai kirčių.

Tuo tarpu Kolumbijoje Velykos švenčiamos išties egzotiškai: vietoje įprastų margučių ir kitų tradicinių patiekalų ant šios šalies gyventojų velykinio stalo paprastai galima rasti iguanų arba vėžlių kiaušinių, sriubos iš iguanos, troškintos kaimano arba didžiausio pasaulyje graužiko – kapibaros – mėsos.

Daugelis Kolumbijos gyventojų leidžiasi į daug valandų trunkančias keliones tarpmiestiniais autobusais, kad praleistų Velykas su savo šeimomis, o ypatingų patiekalų sudėtinės dalys iš tolimų provincijų gabenamos didžiuosiuose miestuose gyvenantiems artimiesiems.

BFL

Prisikėlusysis iš tiesų yra su mumis ir tikėjimu, viltimi bei meile dalyvauja mūsų gyvenime. Kristaus Prisikėlimo šventė mums atskleidžia tikrovę, kurioje dangus susitinka su žeme, Dievas su žmogumi, šv. Velykų homilijoje sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Pasak arkivyskupo, Prisikėlime glūdi mūsų vilties šaknys, mūsų viltis grįsta Dievo pažadu ir mus prikelti su Jėzumi.

“Kodėl šiandien pasaulyje taip maža vilties? Nes mūsų gyvenimą riboja tik laikini dalykai, kurie, suprantama, greitai nuvilia ir atneša skausmą bei tuštumą. Tačiau nuvilta žmogiška meilė liudija, kad yra kur kas didesnė Meilė, kad žmogaus gyvenimas – daug vertingesnis, pranokstantis laikinus išgyvenimus. Jaučiame, kad turi būti kažkas nesibaigiančio, nepraeinančio, kad yra kažkokia uždanga, kuri vieną kartą pakils ir atidengs kitokią tikrovę. Dažnas mūsų dienų žmogus nepastebi, kad ši tikrovė jau prasidėjo. Kristaus mirties valandą šventyklos uždanga plyšo, o Prisikėlimo rytas apreiškė mums Dievo gailestingumą Prisikėlusiojo veide. Tai ir yra mūsų džiaugsmo priežastis. Tai ir yra tikrosios Velykos”, – pabrėžė kardinolas.

Kristaus Prisikėlimo šventė, pasak A. J. Bačkio, ragina mus ne tik džiaugtis Jėzaus pergale prieš mirtį, bet ir patiems tapti vilties žmonėmis, Prisikėlimo liudytojais. “Žmogus tampa tikrai laimingas, kai savo gyvenimą dovanoja kitiems. Tikroji meilė visuomet yra dovana, o ne pinigas, už kurį ką nors malonaus gauname”, – teigia kardinolas.

“Kristus prisikėlė, kad prikeltų kiekvieną, kuris besąlygiškai pasitiki Jo meile ir gailestingumu. Viltis ir kryžius yra besitęsiančių vestuvių tarp mūsų vargo ir Dievo širdies slėpinys. Tai – gailestingumo pergalė. Mes gyvename garbingą Dievo karalystės laiką, džiaugsmo ir vilties laiką. Prisikėlęs Kristus siunčia mus kaip savo Prisikėlimo liudytojus į pasaulį nešti Prisikėlimo vilties džiaugsmą. (…) Tapti vilties žmonėmis – tai nebijoti prisidėti prie išganomosios Kristaus aukos, kad dovanotume pasauliui viltį. Kristus mumyse turi tapti gyvas, kad visi, kuriuos sutiksime, galėtų mumyse atpažinti Prisikėlusįjį. Kaip Kristaus mokiniai pažino Jį duonos laužyme, taip ir pasaulis atpažįsta Kristų tuose, kurie nebijo būti sulaužomi kaip duona ir išdalijami visiems, kurie alksta ir trokšta vilties”, – sako Vilniaus arkivyskupas.

Jis ragina nebijoti būti tuo, kuo Dievas mus sukūrė. “Pasitikėkime gailestingąja Dievo meile, kurią šiąnakt švenčiame. Būkime Prisikėlimo žmonėmis. Su šventomis Velykomis, su nauja viltimi!”, – sveikina visus tikinčiuosius Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis.

Velykas šįmet kartu švenčia Vakarų ir Rytų krikščionys – katalikai, protestantai, stačiatikiai, Velykų savaitę išgyvena ir žydų tauta.

Scanpix

Didžiosios Britanijos kino aktorius Michaelas Sheenas (Maiklas Šinas) Velykų savaitgalį savo gimtajame mieste pradėjo tris paras truksiantį vaidinimą, kuriame vaizduojamos paskutinės Jėzaus Kristaus gyvenimo valandos.

M.Sheenas, kuris vaidino žurnalistą Davidą Frostą (Deividą Frostą) 2008 metais “Oskarui” nominuotame filme “Frostas prieš Niksoną” (Frost/Nixon), atlieka pagrindinį vaidmenį nepaprastai ilgoje Velykų misterijoje, kuri rodoma pramonės mieste Port Talbote, esančiame Velso pietinėje pakrantėje.

Šio vaidinimo atskiros dalys vyksta įvairiose miesto vietose, įskaitant paplūdimį, o vietos gyventojai atlieka per tūkstantį pagalbinių vaidmenų.

Misterija prasidėjo Didįjį penktadienį 5 val. 30 min. vietos (7 val. 30 min. Lietuvos) laiku. Pirmajame veiksme, kuris vyko pajūryje, buvo atvaizduotas Jėzaus krikštas .

15 val. (17 val.) tūkstančiai žmonių susirinko paplūdimyje, kuriame prasidėjo pirma didžioji scena; daugelis žiūrovų aiktelėjo, pamatę Jėzų vaidinantį M.Sheeną, kuris išėjo iš minios išsitaršiusia barzda ir plaukais, vilkėdamas mėlynus marškinius ir apsigobęs raudona antklode.

Pasakęs įspūdingą kalbą, kuri vieną moterį sujaudino iki ašarų, aktorius vėl įsimaišė tarp žiūrovų ir nuėjo paplūdimiu plieno liejyklos link, o vėliau praleido naktį miegodamas po atviru dangumi ant vienos kalvos prie miesto.

“Šios istorijos epizodai vyks tris dienas, tarp šių oficialių veiksmų dar bus įvairių kitų dalykų, jums reikia tik ateiti ir pasižiūrėti, – M.Sheenas sakė televizijai ITV. – Ši istorija pasakoja apie miestą, tačiau ji persipynusi su paskutinės Jėzaus gyvenimo savaitės istorija.”

M.Sheenas šeštadienio vakarą turėtų vaidinti scenoje, vaizduojančioje Paskutinę vakarienę. Šis vaidinimas vyks viename pajūrio klube, kuriame bus vaišinama alumi ir sumuštiniais, taip pat koncertuos Velso roko grupė “Manic Street Preachers”.

Naktį aktorius praleis uždarytas miesto policijos areštinėje, o Velykų sekmadienį bus “nukryžiuotas” vienoje žiedinėje sankryžoje, iš kurios atsiveria vaizdas į Port Talboto įlanką.

Šis dramos maratonas žymi Velso nacionalinio teatro pirmojo sezono pabaigą.

Iš Port Talboto regiono yra kilę kai kurie kiti garsūs britų aktoriai, tarp jų Richardas Burtonas (Ričardas Bertonas) ir Anthony Hopkinsas (Entonis Hopkinsas), tačiau šis miestas tapo pramonės nuosmukio auka.

kiausiniai22

Margučių ant Velykų stalo neturėtų stigti: kiaušiniai šįmet pigesni nei prieš metus, tačiau kiti šiai šventei skirti produktai – pyragai, krienai, majonezas ir sviestas – pabrango.

Prekybininkai pasimokė iš praėjusių metų klaidų ir pasirūpino didesnėmis kiaušinių atsargomis, penktadienį informuoja dienraštis “Lietuvos rytas”.

Prekybininkai viliasi geresnės apyvartos, bet pernelyg džiūgauti neskuba.

“Kadangi prieš Velykas tradiciškai išauga kiaušinių paklausa, užsisakome jų ne tik iš lietuvių tiekėjų, bet įsivežame ir iš kaimyninių šalių. Šiemet prognozavome kiek didesnę paklausą negu anksčiau, todėl pasirūpinome atsargomis, kad parduotuvėse šių prekių nepritrūktų”, – sakė “Iki” atstovas Valdas Lopeta.

“Praėjusiais metais Velykos buvo gerokai anksčiau, tuo pat metu žmonės gavo šalčiausio sezono sąskaitas už šildymą. Taip pat ekonomikos sąstingis lėmė, kad šventinis krepšelis buvo kuklus. Šiemet apyvarta šventiniu periodu bus didesnė apie 15 proc., palyginti su pernai”, – sakė bendrovės “Rimi Lietuva” atstovė Raminta Stanaitytė-Česnulienė.

Ji sako, kad kai kurie produktai per metus brango, tačiau pasinaudojant akcijomis, pirkėjai daugiau neturėtų išleisti. “Pavyzdžiui, perkant kiaušinius lipdukai kainuos 40 proc. pigiau. Arba pirkdamas šakotį gausi 50 proc. nuolaidą knygoms apie vyną ir maistą, užšaldytą Pekino antį – 50 proc. nuolaidą kepimo maišeliams”, – vardijo R.Stanaitytė-Česnulienė.

“Eurovaistinių” atstovas Simas Lilas sako, kad prieš visas didžiąsias metų šventes pastebimas padidėjusi vaistų virškinimui gerinti, skrandžio skausmams malšinti paklausa.

Pasak jo, per Velykas jų apyvarta išauga 1,5 karto, palyginti su kitu laikotarpiu, o per Kalėdas – net 2 kartus. Tai, matyt, lemia lietuvių šventimo ypatumai – neracionalus, pernelyg gausus valgymas tomis dienomis.

Prekybos centrai džiaugiasi suaktyvėjusia prekyba – pasirengimas Velykų šventėms jų pardavimą išaugino 30 proc.
“Šiais metais žmonės perka daugiau proginės atributikos – namų, šventinio stalo puošybos elementų, mielų dovanėlių, o pernai pagrindinis akcentas buvo tik Velykų stalas”, – naujų tendencijų pastebi “Maximos LT” atstovė spaudai Renata Saulytė.

Labiausiai prieš ir per Velykas didėja prekyba kiaušiniais – du tris kartus. Prekybos centrų atstovai taip pat pastebi, kad prieš šventes pirkėjai renkasi produktus, kurių prireikia gaminant namie. “Didėja aukščiausios rūšies miltų, uogienių ir kepti skirtų priedų paklausa, todėl spėjame, kad Velykoms nemažai lietuvių patys keps pyragus su įdaru ir gamins kitus populiarius patiekalus”, – svarsto prekybos tinklo “Iki” atstovas spaudai Valdas Lopeta.
“Rimi Lietuva” tinklo atstovai pastebėjo šoktelėjusį kepimo miltelių poreikį.

Prekybos centrų parduotuvėse taip pat daugiau parduodama prieskonių, žuvies, mėsos, majonezo, acto, kiaušinių dažų, šviežių daržovių ir saldumynų. R.Saulytės teigimu, likus savaitei iki švenčių 20 proc. daugiau parduota namų valymo priemonių.