Tiek skandalų ir nonsensų, kiek dabartinis Seimas sukėlė per nepilnus metus, ankstesnių kadencijų parlamentarai priskaldydavo gal tik per trejus.

Vakarų pasaulyje nauja valdžia ir politikai paprastai stengiasi pranokti pirmtakus savo kompetencija, erudicija, priimamų sprendimų ir įstatymų kokybe. O Lietuvoje viskas vyksta lygiai atvirkščiai: naujieji valdantieji senuosius stengiasi pranokti nekompetencija, skandalais ir įtartinais sprendimais. Kartais susidaro įspūdis, kad netgi siekiama pagerinti kopromitavimosi rekordus. Ir tenka pripažinti, kad mūsų politikams tai labai sekasi: tiek skandalų ir nonsensų, kiek dabartinis Seimas sukėlė per nepilnus metus, ankstesnių kadencijų parlamentarai priskaldydavo gal tik per trejus, ir tai sunkiai. O dabar visi skandalai ateina ir praeina, regis, be didelių pastangų. Tai tapę kone norma.
Šis Seimas išrinktas praėjusių metų spalį, taigi pabandykime suskaičiuoti viščiukus, tai yra jau prisidirbusius Seimo narius. Vienas “viščiukas” – Seimo narė Neringa Venckienė apskritai dingusi ir paskelbta tarptautinė jos paieška. Dėl trijų parlamentarų Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį: Viktoras Uspaskichas pripažintas kaltu ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme, Vitalija Vonžutaitė taip pat pripažinta kalta ir nuteista trejų metų laisvės atėmimo bausme, o Vytautui Gapšiui, irgi pripažintam kaltu, skirta 35,7 tūkst. Lt bauda. Pastarasis, matyt, nusprendė, kad iki visiško susikompromitavimo jam dar šiek tiek stinga, ir praėjusią savaitę įstojo į aukščiausiąją cinikų lygą, pareikšdamas, esą po teismo sprendimo jam pats metas siekti Seimo pirmininko posto.
Valdančiosios koalicijos partneriai į šiuos veikėjus žvelgia ypač abejingai, taip parodydami, kad jiems visos aukštosios vertybės ir principai tėra tušti žodžiai.
Ką Seime veikia nuo kamščio niekaip nenulipantis Egidijus Vareikis, nesupranta ne tik rinkėjai, bet jau ir kolegos iš Tėvynės sąjungos-LKD partijos. Tikriausiai visi sutiks, kad šiam Seimui daug garbės neprideda ir dabartinis Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, kurio pirmoji santuoka nutrūko neatlaikiusi neištikimybės išbandymo. Kad Lietuvos Seimas nevirtų tik savo sultyse ir savo skandalais išeitų į plačią tarptautinę erdvę, pasistengia parlamentaras Petras Gražulis. Jam iš širdies talkina podažniai nusišnekantis ir žibalo į ugnį vis šliūkštelintis kolega Valdemaras Tomaševskis. Jei pridėsime dar ir tuos parlamentarus, už kurių galvų kyšo “Gazpromo” ar kitų stambių interesų grupuočių ausys, tai turėsime visą puokštę valdžios atstovų, kuriems puikiai sekasi griauti Seimo reputaciją.
Kadaise, tiesą sakant, netgi nelabai seniai – praėjusią kadenciją, Seimo nariai ir Seimo vadovybė, konkrečiai Seimo pirmininkė Irena Degutienė, dar reguliariai pakalbėdavo, kad būtina gerinti Seimo įvaizdį ir didinti pasitikėjimą šia institucija. Tačiau dabar apie tai net nebešnekama, nes ir šnekėti gėda, ir prasmės nebėra, kai Seimo nariai išsiskirti bando ne darbais, o skandalais. Juolab kad ir pasitikėjimas Seimu šiandien nesiekia net devynių procentų, o štai nepasitikinčiųjų šia institucija – 58 proc. Bent taip liudija naujausi “Vilmorus” sociologinių apklausų duomenys.
Jei mūsų parlamentarai ir toliau taip “sėkmingai” darbuosis, tikėtina, kad po dvejų trejų metų pasitikinčiųjų Seimu nebus nė 3 proc., o į rinkimus balsuoti ateis dar mažiau šalies gyventojų. Bet gal to ir siekiama?

Praradusi prezidentės globą, savo, kaip teisėjos, neliečiamybę, prokuratūros vis labiau speičiama į kampą „Drąsos kelio“ partijos lyderė Neringa Venskienė veržiasi į Seimą, tikėdama, kad ten bent kuriam laikui sugebės pasislėpti nuo teisėsaugos persekiojimo.

Kol formaliai Garliavos altaristo (dėl sveikatos eiti pareigų negalinčio kunigo) Jono Varkalos vadovaujama partija „Drąsos kelias“ skelbia įvairius pareiškimus ir bando sukurpti bent kažką panašaus į programą, tikroji jos lyderė Neringa Venckienė toliau slapstosi nuo teisėsaugos. Tik dabar, praradusi teisėją it mantija gaubiantį imunitetą, N.Venckienė nuo apklausų prokuratūroje dangstosi ligos lapeliu.

N.Venckienė slapstosi nuo prokurorų

Prieš keletą savaičių N.Venckienės motina tikino, kad prokurorai apklausti jos dukros veikiausiai dar ilgai negalės: „Supraskite, jai šalino kojos kaulą. Kodėl ji turi ten [į prokuratūrą] važiuoti, kas ten gero? Už ką ją kviečia? Už tai, kad jie mus sudaužė, o ji darbe buvo, bet ji vis tiek kalta liko. Kaulas išimtas, dabar ji gali ir tris mėnesius, ir du, ir daugiau reabilituotis.“
Jei tikėsime šiais Laimutės Kedienės žodžiais, slapstytis ligoninėse N.Venckienė ketina iki pat Seimo rinkimų. Lygiai kaip ir kita „violetinės partijos“ aktyvistė Audronė Skučienė, prokurorams pranešusi, kad taip pat dėl ligos negali dalyvauti apklausose. Jai irgi daryta operacija, kuri, pasak N.Venckienės, buvusi „labai sudėtinga“.
Bent kiek atidžiau sekantys Garliavos istoriją žino, kad slėptis nuo įstatymo reikalavimų ligos patale – N.Venckienei ne pirmiena. Kai 2010-ųjų gegužę Kėdainių miesto apylinkės teismas nusprendė, kad Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukra turi augti su motina ir teismo sprendimas turi būti įgyvendintas skubiai, lig tol ją laikinai globojusi teta N.Venckienė iš karto atsidūrė ligoninėje. O jos vyras advokatas Aidas Venckus tuomet pareiškė, kad dėl šios priežasties jo žmona negali vykdyti antstolio įpareigotų veiksmų – pristatyti D.Kedžio dukters motinai L.Stankūnaitei ir taip įvykdyti teismo sprendimą.
Prisiminti šiuos, su politine veikla tarsi ne kažin ką bendra turinčius N.Venckienės veiksmus reikia tam, kad suvoktume jos neįmantrų „modus operandi“, raudona gija einantį per visą Garliavos istoriją: tempti laiką, slapstytis, veikti kitų – neva artimųjų, neva ištikimų pagalbininkų rankomis ir tikėtis per tą laiką rasti kažkokį įtakingą globėją, kuris savo įtaka imtų ir išspręstų visas problemas. Iš pradžių tai buvo pora šimtų skundų į prokuratūrą, kartu garsiai šaukiant, neva tai prokurorai vilkina vadinamąją pedofilijos bylą, ir po 2008-ųjų Seimo rinkimų netikėtai (o gal atvirkščiai – labai tikėtai) sulaukta konservatorių patriarcho Vytauto Landsbergio parama.
Paskui, 2010-ųjų pradžioje, jau tikrai netikėtai atsiradusi prezidentės Dalios Grybauskaitės globa, kausčiusi prokurorų veiksmus ir dvejus metus neleidusi atimti iš N.Venckienės teisėjo mantijos bei imuniteto nuo teisėsaugos persekiojimo. Galiausiai – dabartinis siekimas kaip nors pratempti kelis mėnesius, likusius iki Seimo rinkimų, viliantis, kad spalio mėnesį pavyks su fanatiškų šalininkų pagalba įgyti parlamentaro mandatą, o kartu su juo susigrąžinti ir prarastąjį teisinį imunitetą. Na, o po to – toliau bandyti tempti laiką, vilkinant neišvengiamai įkandin atseksiantį prokuratūros prašymą Seimui tą imunitetą iš N.Venckienės atimti. Ir viliantis, galgi pavyks įkalbėti parlamentarus, kad jie jo neatimtų. O dar vėliau – bandyti šansą prezidento rinkimuose: ten, naiviu Garliavos teisininkų ir nusikaltėlių giminės įsivaizdavimu, N.Venckienės jau joks prokuroras nepasieks.
Tačiau ką tai turi bendra su politika ir valstybės valdymu, kuriuo pagal apibrėžimą pretenduoja užsiimti kiekviena politinė partija ar judėjimas, taigi – ir „Drąsos kelias“? Atsakymas paprastas – absoliučiai nieko. Kaip toji, labiau viešojoje erdvėje, bet ne tikrovėje egzistuojanti partija nieko bendra neturi su politine partija, taip ir N.Venckienė neturi nieko bendra su politine veikėja. Veikiau tai politinio gyvenimo reiškinys, į kurį ar dėl savo nepatyrimo, ar dėl ciniško išskaičiavimo nutarė vienu ar kitu būdu sureaguoti esami ir buvę politikos bei visuomenės veikėjai. Juk pati N.Venckienė ir jos šeimyna dėl savo visiško politinio neišprusimo bei gilesnio tikrovės suvokimo stokos to nesuprato ir ėmė įsivaizduoti save vos ne būsimąja Seimo pirmininke ir prezidente.

Kaip garliaviniai įsivaizduoja politinę galią

Koks yra garliavinių suvokimas apie politiką ir politikus, gerai iliustruoja jų požiūris į Andrių Ūsą, kurį jie kadaise laikė įtakingu ir daug galinčiu politiku. Iš tikrųjų šis nelaimėlis tebuvo kaime įsikūrusio metalo gaminių UAB’o, kuriame dirba 19 žmonių, savininkas, iš visų jėgų bandantis kaip nors prisiplakti prie politikos ir taip padidinti savo išgyvenimo tikimybę žiauriose smulkiojo verslo džiunglėse. Pilietinės demokratijos partija, kuriai jis priklausė, buvo vienadienis reiškinys, kuriam ateities nematė net patys jo kūrėjai. Tuometis Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, kurio pavedimus A.Ūsas vykdydavo visuomeniniais pagrindais, – tik valdančiosios daugumos statytinis, gavęs postą mainais į Darbo partijos sugriovimą, kurio vadžia ir galios nesiekė toliau darbo kabineto sienų. Bet toks A.Ūsas buvo tik tų, kurie perpranta politinius jėgos žaidimus, akyse.
Kas buvo A.Ūsas tokių veikėjų, kaip Kedžiai ir Venckai, akyse 2006–2008 m.? Jiems A.Ūsas atrodė įtakingas žmogus – Seimo pirmininko visuomeninis padėjėjas, turintis nuolatinį leidimą užeiti į visas valdžios įstaigas ir prieinantis prie visos aukščiausios valdžios. Juoba kad ir pats A.Ūsas visomis išgalėmis formavo tokį savo įvaizdį.
Garliaviniai A.Ūso galią įsivaizdavo daug didesnę, nei ji buvo iš tikrųjų. Taip ir gimė mitas apie „įtakingą politiką A.Ūsą“, kuris yra – tik pagalvokit! – vienos partijos vadovybės narys! Šis mitas, kurį Garliavos istorijos pradžioje paskleidė žurnalistai, tikrai negalėjo būti jų pačių sugalvotas, nes nė vienas žurnalistas negirdėjo apie įtakingą politiką A.Ūsą.
Užtai jį tokį matė Venckai, ir kol jiems A.Ūsas atrodė įtakingas asmuo, jie jokių aktyvių veiksmų prieš jį bei jo globojamą L.Stankūnaitę imtis nedrįso. Bet atėjo 2008-ųjų kovas, ir D.Kedys atėmė dukrą iš L.Stankūnaitės. Kas atsitiko? Ogi 2008-ųjų kovo 18-ąją, dieną iki priverčiant L.Stankūnaitę pasirašyti taikos sutartį su D.Kedžiu, nugriaudėjo skandalas, kad prieš V.Muntianą STT ir prokurorai pradėjo tyrimą, po kurio jis neteko Seimo pirmininko posto, o A.Ūsas – Seimo pirmininko visuomeninio padėjėjo statuso. Tačiau A.Ūsas dar pusmetį buvo Pilietinės demokratijos partijos valdybos narys, tos partijos pirmininkas Algimantas Matulevičius – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, ši partija, tegu ir nykštukinė, dalyvavo Seimo rinkimuose. Tad jokių kaltinimų pedofilija negirdėjome.
Praėjo rinkimai į Seimą, Pilietinės demokratijos partija triuškinamai pralaimėjo, lapkričio 27-ąją suformuojama nauja valdžia ir galutinai tampa aišku, kad tiek A.Ūso partija, tiek jis pats atsidūrė už valdžios borto. Viskas – jis nebepavojingas, ir 2008-ųjų lapkričio 30-ąją ant Kauno teisėsaugininkų stalo gula D.Kedžio pasirašytas pareiškimas su kaltinimais A.Ūsui pedofilija.

Kuo save įsivaizduoja N.Venckienė

Mintys apie politiką ir savos partijos kūrimą Kedžių ir Venckų šeimyną lankyti ėmė antrąjį 2010-ųjų pusmetį, kai, viena vertus, ėmė aiškėti, kad tikimybė išvengti teismo sprendimo dėl dukros perdavimo L.Stankūnaitei vykdymo sparčiai artėja prie nulio, kita vertus, apakinti į Garliavą „ginti mergaitės nuo pedofilų“ susirinkusios minios dydžio, Klonio gatvėje ėmė lankytis įvairių partijų atstovai. Iliuzijas dėl galimos politinės įtakos didino ir V.Landsbergio bei D.Grybauskaitės parama, dažno politologo ar politikos apžvalgininko bauginimai, esą per rinkimus “violetiniai” visus nušluos, tai vienur, tai kitur rengiami paramos N.Venckienei piketai ir mitingai, gausi naujosios išeivijos parama.
Neišsklaidė N.Venckienės iliuzijų apie savo galią ir tyliu šnipštu pasibaigęs pirmasis bandymas sudalyvauti politikoje per 2011-ųjų savivaldybių tarybų rinkimus. Tiesą sakant, jis pasibaigė net neprasidėjęs, nes nei partijos, nei savo sąrašo kandidatų į Kauno miesto ar Kauno rajono savivaldybes net nepavyko sudaryti. Vietoje to sukurtas lyg judėjimas, lyg partija „Drąsiaus kelias“, rašoma knyga, su kuria keliauta per Lietuvą (tiesa, be didesnio pasisekimo).
Galvas kaitina nesiliaujantis televizijos laidų serialas, jų populiarumas tarp žiūrovų, remiančios žiniasklaidos liaupsės. Viename N.Venckienės ruporu tapusiame leidinyje 2011-ųjų vasaros pradžioje rašoma: „Partijų Lietuvoje daug, o doro, sąžiningo, nesusitepusio charizmatiško lyderio – nė vieno! Niekam ne paslaptis, jog šią nišą artimiausiu metu galėtų užimti „violetinės minios“ autoritetas – Kauno apygardos teismo teisėja N.Venckienė, jeigu tik jai pavyks laiku ir sėkmingai persėsti į kitą traukinį, tai yra, nusivilkus teisėjos mantiją, tapti besikuriančios naujos politinės partijos – „Drąsos kelias“ – vadove.“
Čia pat cituojama ir pati N.Venckienė: „Tiesiog absurdiška situacija, kai atvažiuoja „pasiuntiniai“ iš Vilniaus į Garliavą, ateina į tetos Audronės Skučienės namus ir aiškina mums, kad už „Drąsiaus kelią“ vis tiek niekas nebalsuos, todėl siūloma susijungti su jų partija – esą tik tada kažkiek jūsiškių gal ir pateks į Seimą… Čia kažkokia kvailystė gaunasi. O kam tada mes esame jiems reikalingi, jeigu vis tiek niekas už mus nebalsuos? Kodėl jiems taip labai rūpi, pateks ar nepateks mūsiškiai į Seimą?.. Betgi akivaizdu – jie tenori pasigerinti savo pačių įvaizdį prieš rinkimus, todėl dabar ir važinėja visokie „pasiuntiniai“ į Garliavą su tokiais keistais pasiūlymais.“
Akivaizdu, kad tuo metu N.Venckienė jau įsivaizduoja save „kingmeikere“ – ta persona, kuri gali lemti ne tik Seimo, bet ir prezidento rinkimų baigtį. Po mėnesio tame pačiame leidinyje ji dėsto: „Aš net neabejoju, kad Drąsos kelio partija parems Prezidentę ne tik kovoje su politine korupcija, oligarchų klanais, bet ir per 2013 m. įvyksiančius Prezidento rinkimus, jeigu tik ji nuspręstų kandidatuoti. Net neabejoju, kad Prezidentė D.Grybauskaitė gali būti išrinkta antrai kadencijai. Žmonėms būtina paremti pažangias Prezidentės D.Grybauskaitės iniciatyvas, kadangi dabartinė klaninė sistema yra nukreipta prieš ją pačią. Jeigu Seime atsirastų įtakinga politinė jėga, remianti Prezidentę, tai Lietuvoje galima būtų padaryti tokias reformas, kad ne tik valstybė, bet ir žmonių gyvenimas čia iš esmės pasikeistų.“
Tiesą sakant, ši pernai vasarą deklaruota N.Venckienės pozicija – tapti ištikima prezidentės rėmėja, taip ir atsidėkojant už visą ligtolinę paramą, ir užsitikrinant tolesnį didelę įtaką teisėsaugai turinčios valstybės vadovės palankumą – buvo pati išmintingiausia. Tik, pačios N.Venckienės nelaimei, neilgai trukusi.
Dabar dar sunku pasakyti, ar iš nuoširdaus neišmanymo, ar sąmoningai, siekiant susukti akivaizdžiai didele išmintimi nepasižyminčios provincijos teisininkės galvą, žiniasklaidoje pradėta diegti mintis, kad ji ir pati gali tapti prezidente. Komentuodama vieną iš tuo metu pasirodžiusių tokios pakraipos tekstų N.Venckienė šaipėsi: „Aloyzo Sakalo straipsnyje „Prie teisėsaugos tobulėjimo prezidentė neprisideda“ kalbama ne tik apie Seimo rinkimus, bet ir apie būsimus Prezidento rinkimus. Ko gero, profesorius A.Sakalas labai jau bijo, kad tik aš netapčiau Seimo pirmininke, o vėliau ir Lietuvos Prezidente!“

Draugus verčia priešais

Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suvoktum, jog netgi pati geranoriškiausia globėja pradės šnairuoti į globojamąją, kuri akivaizdžiai taikosi užimti jos pačios vietą. Ypač kad globojamosios rėmėjai kalba apie tai atviru tekstu, o, kaip minėta, visi, stebėję N.Venckienės veikimo būdą, žino: pati ji vengia atvirai kalbėti apie savo veiksmus ir ketinimus, verčiau darydama tai savo giminaičių ar rėmėjų lūpomis.
Čia verta atkreipti dėmesį į dar vieną N.Venckienės charakterio bruožą, rodantį, kad ji, kaip politikė, yra visiškas nulis. Kiekvienas bent kiek bandantis užsiimti politika asmuo žino, kad esminė gero politiko savybė – gebėjimas versti priešus draugais. Ar bent jau neprisidaryti naujų priešų, nes nežinia, su kuo teks sudaryti sąjungą siekiant valdžios.
O štai N.Venckienė turi tiesiog įgimtą savybę draugus ir rėmėjus versti pačiais tikriausiais priešais. Tiek tuos, kurie, kaip Marius Kuprevičius, kadaise Klonio gatvės patvoryje tiesiogine to žodžio prasme gulė už ją kryžiumi, nepraleisdami teismo antstolių, o šiandien deda visas pastangas N.Venckienės ir jos rėmėjų aferoms demaskuoti, tiek tuos, kurie kadaise buvo jos atviri politiniai rėmėjai ir globėjai, o šiandien pavardės girdėti nebenori.
Dar prieš pusmetį prezidentė D.Grybauskaitė nemirktelėdama aiškino, esą „N.Venckienė vykdo teismo nutarimą“ perduoti mergaitę L.Stankūnaitei, o klausiama, kodėl nesutinka atleisti iš pareigų teismus ir teisėjus urmu dergiančią, Lietuvą „pedofilų kraštu be ateities“ vadinančią teisėją, atkirsdavo: „Aš už žodžius neatleidinėju.“ Bet po to, kai karšti N.Venckienės rėmėjai Čikagos priemiestyje Lemonte užpuolė su vietos lietuvių bendruomene susitikti atvykusios D.Grybauskaitės kortežą, sprendimas dėl teisėjos atleidimo ir kartu imuniteto nuo teisinio persekiojimo atėmimo buvo padarytas nedelsiant.
Kuriems galams N.Venckienei to reikėjo? Net jei darysime prielaidą, kad Lemonte jos šalininkai veikė sava iniciatyva, nederindami savo veiksmų su Lietuva, tai kodėl pati N.Venckienė tą pačią dieną kategoriškai nepasmerkė jų veiksmų ir neatsiprašė D.Grybauskaitės? Gal ši dar būtų atleidusi. Bet nieko panašaus neišgirdusi – atleido iš teisėjų.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė (kurios artimiausias patarėjas Dalius Stancikas su žmona Seimo nare Aurelija Stancikiene yra aršūs „violetiniai“) ilgą laiką vienaip ar kitaip rodė savo paramą N.Venckienei, netgi viešai ragino L.Stankūnaitę pačią atsisakyti teismo sprendimo vykdymo ir palikti dukrą tetos globai. Kuo jai atsidėkojo N.Venckienė? Paskelbė, kad keldama savo kandidatūrą į Seimą Naujamiesčio apygardoje ji esą metanti iššūkį Seimo pirmininkei. Kas iš to, kad visi žino, jog tai ne iššūkis metamas, o griebiamasi šiaudo, nes Naujamiestyje balsuoja išeivija, kurioje N.Venckienės gerbėjų daugiausia. Svarbu, kad signalas „Degutiene, tu mano priešė“ – pasiųstas. Kuriems galams to reikėjo?
Tuo metu pačios N.Venckienės, kaip ir jos partijos, šansai patekti į Seimą atrodo ne kažin kokie. Skirtingos apklausos šiuo metu žada jai ne daugiau kaip 3 proc. balsų (tai lygu statistinei paklaidai), birželio mėnesio „Baltijos tyrimų“ duomenys rodo, kad simpatizuojančiųjų jai mažiau nei vertinančiųjų neigiamai. Tad tas „kišenėje turimas bilietas į Seimą“, kuriuo ji neatsargiai pasigyrė, gali pasirodyti esąs tuščias popierėlis.

Atskyrimo nuo Seimo pažadus visiems jos užgaidų netenkinantiems politikams į kairę ir dešinę dalijusi buvusi teisėja Neringa Venckienė pati bijo kelti savo kandidatūrą Garliavoje, tad į Seimą mėgins patekti išeivijos balsais. Tokia pagrindinė žinia, kurią praėjusią savaitę paskelbė „Drąsos kelio“ partijos aktyvas, pristatydamas savąjį rinkimų į Seimą sąrašą.
Kad violetinę vėliavą iškėlusi N.Venckienė ir kiti Kedžių giminaičiai suka į politiką ir šį rudenį bandys patekti į Seimą – anokia naujiena. Susiorganizuoti politinę partiją ir dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose jie bandė dar prieš dvejus metus, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, gebėjimų pritrūko. Dabar jiems į pagalbą atėjo įvairaus plauko aplinkpolitiniai veikėjai, turintys tegu nesėkmingos, bet vis dėlto dalyvavimo rinkimų kampanijose patirties, tad „Venckienės sąrašas“ veikiausiai Seimo rinkimuose dalyvaus. Tik štai jo sėkmė, apie kurią iš anksto svajingai šneka naujosios partijos veikėjai, – itin abejotina.
Pirmiausia, kaip minėta, todėl, kad N.Venckienė bijo kelti savo kandidatūrą Kauno kaimiškojoje rinkimų apygardoje ir atiduoti likimą į gimtosios Garliavos bei jos apylinkių gyventojų, gerai pažįstančių tiek pačią buvusią teisėją, tiek jos giminaičius, tiek tuos, kurie juos aršiausiai remia, rankas. Daug rašę apie Klonio gatvės minią, žurnalistai nelabai kreipė dėmesio į tai, kad tarp Kedžių ir Venckų gynėjų, be artimiausių kaimynų, tikrų Garliavos gyventojų buvo ne taip jau ir daug. Pats būdamas kilimo nuo tų vietų, peršnekėjęs su keliais pažįstamais jau senokai susidariau įspūdį, kad nors „garliavinis princas“ Drąsius Kedys su visa savo gimine ir buvo neginčijami vietos elito atstovai, bet didelės meilės garliaviškiai jiems nejautė.
Netiesiogiai tą patvirtino N.Venckienės šalininkai, prieš kurį laiką viešai užsipuolę Kauno rajono ir Garliavos valdžią, kodėl ši, užuot rodžiusi pagarbą ir paramą Klonio gatvės budėtojams, organizuoja bendruomenės šventę. Tai rimtas signalas, nes jeigu vietos valdžia, geriausiai iš visų politikų jaučianti bendruomenės nuotaikas, artėjant rinkimams nerado reikalo bent arbata ir pyragėliais su violetiniais pasidalyti, vadinasi, daugumos Garliavos ir Kauno rajono žmonių nuotaikos – toli gražu ne violetinės. Ir tarp „savų“ N.Venckienė neturi jokių šansų.
Garliava, kaip ir visa Kauno kaimiškoji rinkimų apygarda, politiniu požiūriu tradiciškai smarkiai raudona. A.Paleckio „frontavikai“ ten gauna daugiau balsų nei jaunalietuviai, o populistinės, paprastai prorusiškomis laikomos partijos – ne ką mažiau balsų nei konservatoriai. Jau antrą kadenciją Kauno rajono meras – socialdemokratas Valerijus Makūnas, kuris ir bus šios partijos kandidatas į Seimą. Konservatorių kandidatas Donatas Jankauskas irgi turi didžiulį įdirbį, dvi kadencijas paeiliui laimi rinkimus į Seimą, tad konkurencija N.Venckienei Kauno rajone būtų buvusi pernelyg stipri, nes rinkimus pirmiausia laimi organizacija, o tik paskui kandidatas.
Bet ir kitur Lietuvoje violetinės gretos nėra tokios gausios, kaip mėgsta aiškinti jų atstovai. Kai N.Venckienė keliavo po rajonus pristatinėdama savo knygą (iš esmės tai galima laikyti jos rinkimų kampanijos pradžia), kelių kolegų iš rajoninės žiniasklaidos teigimu, itin didelio dėmesio ar paramos ji nesulaukė. Tai neturi stebinti, nes netgi didžiausio emocinio pakilimo momentais – per D.Kedžio laidotuves ar po teismo sprendimo įvykdymo operacijos Garliavoje – D.Kedžio giminaičiai nesugebėdavo surinkti bent kiek įspūdingesnio žmonių būrio. Pirmu atveju buvo susirinkę mažiau nei 3 tūkst. žmonių, antru – per kelis miestus mažiau nei tūkstantis.
Tegu prie gausių mitingų ir demonstracijų nepratusioje Lietuvoje tai atrodė nemažai, bet politinės galios požiūriu – tai visiškai nereikšmingas kiekis, net jei laikoma, kad tradiciškai į gatvę išeina vienas iš dešimties pasipiktinusiųjų. Tai reikštų, kad violetiniai teoriškai gali tikėtis, pačiu geriausiu atveju, 30 tūkst. žmonių balsų, kai patekimo į Seimą riba – apie 55 tūkst. Negalima pamiršti, kad vien prijaučiančiųjų skaičius negarantuoja balsų per rinkimus. Politinė galia susideda iš rėmėjų skaičiaus, jų gebėjimo susiorganizuoti, kryptingai veikti ir vieningai balsuoti rinkimų dieną.
„Veide“ jau teko rašyti, kad didžioji violetinių dalis – iš tų, kurie per du dešimtmečius veikiausiai net nesužinojo, kur yra jų rinkimų apylinkė, nes santykius su valdžia pratę spręsti korupciniais metodais, o visus, kurie yra valdžioje ar siekia į ją patekti, laiko vagimis. Tokiems daug paprasčiau parėkauti, o po to emigruoti, nei susiburti ir nuosekliai politinėmis priemonėmis kovoti dėl savo interesų. Tai rodo ir daug didesnė nei Lietuvoje naujosios emigracijos parama Kedžiams: ji juos pirmiausia mato kaip saviškius, išsipildžiusios sovietinės gerovės svajonės apie nuosavą namą ir mersedesą simbolį, o tik paskui – kovotojus su pedofilija.
Todėl N.Venckienė ir kelia savo kandidatūrą Naujamiestyje, nes tie 7–10 tūkst. vargo emigrantų – vienintelė jos viltis išvengti prokurorų klausimų.

N.Venckienė žino, kad Garliava, kurioje Kedžių šeimyną pažįsta visi, už ją nebalsuos, tad pasislėpti nuo prokurorų Seime tikisi posovietinių ekonominių emigrantų balsais.

Visuomenė, kurios du trečdaliai nepatenkinti demokratijos veikimu jų valstybėje, – puiki terpė įvairių veikėjų manipuliacijoms ir net linčo teismo idėjoms.

Nepaisant didžiulių pastangų sukelti visuomenėje revoliuciją – visą parą įjungtų televizijos kamerų, privertusių mažą mergytę tapti realybės šou dalyve, riksmų, maldų ir dainų garsiausioje Lietuvoje mažo pakaunės miestelio Klonio gatvėje, eitynių sostinėje, piketų prie Prezidentūros ir Lietuvos ambasadų užsienyje, mūsų valstybės politiniame žemėlapyje violetinės spalvos kol kas tėra apie 2 proc. ir visa ji susikoncentravusi ties Kaunu. Bent jau taip rodo kelios reprezentatyvios partijų reitingų sociologinės apklausos, kai kurių partijų prieš rinkimus užsakytos vidiniam naudojimui.
Kad šie skaičiai šiandien labiau atspindi tikrąją padėtį nei nuotaikos kai kuriose televizijų laidose, rodo ir ne itin gausūs mitingai Vilniuje, kurie vyko tik vietinėmis – be Garliavos ir Kauno desanto – pajėgomis.
Vis dėlto kas lėmė, kad teisinėje demokratinėje valstybėje, kokia yra Lietuva, taip lengvai galėjo susikurti minios teismo idėja gyva savotiška Garliavos respublika?

Teisinių institucijų klaidos stumia prie linčo teismo
Pagrindinis violetinio judėjimo, kaip ir jo pagrindu susikūrusios „Drąsos kelio“ partijos, deklaruojamas tikslas – kova su teisėsaugos ydomis. Jų tikrai daugybė, o vadinamasis pedofilijos skandalas pasitikėjimo teismais kreivę nulenkė rekordiškai žemai. Tiesa, per pastaruosius penkiolika metų ji niekad nebuvo aukštai pakilusi: didžiausio pakilimo būta 2004 m., kai teismais pasitikėjo kas ketvirtas mūsų valstybės pilietis, tačiau dabar – vos daugiau nei kas dešimtas.
Per vadinamąjį pedofilijos skandalą teisėsauga iš tiesų pasirodė visu „gražumu“, ir tai davė pagrindą rutuliotis visuomenę įaudrinusiai istorijai.
Kai šiandien violetinio judėjimo rėmėjai šaukia, kad reikėjo pirma išspręsti pedofilijos bylą, o paskui jau – su kuo gyventi mergaitei, teisingiau būtų sakyti, kad pirmiausia reikėjo išnarplioti kitą bylą – Kauno policininkų, kurie dar 2008 m. gruodį Drąsiui Kedžiui jo paties prašymu išdavė pažymą dėl pedofilijos fakto, kurioje teigiama, kad vyro mažametė dukra buvo prievartaujama buvusios sugyventinės Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, nors ikiteisminis tyrimas buvo nebaigtas ir tokių faktų nustatyta nebuvo. Šios pažymos pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas uždraudė mamai matytis su dukra. Pažymą išdavę pareigūnai tik 2011 m. stojo prieš teismą, ir byla dar nebaigta.
Gal nebūtų buvę tiek mirčių, jei Kauno policija nebūtų Violetos Naruševičienės apklausos dėl buvusio sesers draugo D.Kedžio grasinimų ją nužudyti atidėjusi dienai, kai ji jau buvo nužudyta. Galų gale – jei nebūtų taip ilgai tąsytos Andriaus Ūso ir L.Stankūnaitės bylos.
Žinoma, visiškas absurdas, kad pati būdama teisėsaugos dalis teisėja Neringa Venckienė ne tik nevykdė teismo sprendimo, bet ir ragino taip elgtis kitus žmones. Bet sunku nesityčioti iš teisėsaugos, kai ji aiškinasi, kad dvejus metus užtruko įžeidžiamų N.Venckienės tezių lingvistinė analizė.
Teisėsaugos institucijos iš šio skandalo turėtų pasidaryti labai rimtas išvadas. Deja, kol kas jos atstovai labiau įsijautę į dievo, kuriuo abejoti nedera, poziciją, tekartodami, kad teisinėje valstybėje privalu paklusti galutiniams teismo sprendimams. Ši tezė neginčijama, tačiau, kaip „Veidui“ yra sakęs vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų prof. dr. Egidijus Jarašiūnas, dabar – Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas, teisingumas yra prasmingas, jei juo pasitikima. Bet, žinoma, kaip pabrėžia E.Jarašiūnas, kad ir kokie blogi būtų teismai, jie tūkstantį kartų geresni už linčo teismą, nes šis neklauso argumentų.
Deja, Garliavos respublika siūlo pereiti prie minios teismo jurisdikcijos. „Politinėje ir politologinėje literatūroje daug rašoma apie vadinamąjį demokratijos deficitą ir demokratijos krizę Europoje. Pripažįstama, kad ją sukėlė vadinamasis žmogus iš gatvės, kuris gerai žino turįs savo teisę reikalauti, bet nesijaučiantis už nieką atsakingas“, – primena buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Egidijus Kūris.
Mūsų visuomenėje minios teismu gyva Garliavos respublika labai natūraliai gali atsirasti mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Įstatymai rašomi teisiškai išsprususiai visuomenei, kurioje statistiškai nusikaltėlių skaičius nesiekia 6 proc. Bet Lietuvoje teisinio švietimo per daugiau kaip du dešimtmečius nebuvo jokio, o teisiškai neišprususią visuomenę galima lengvai klaidinti. Pavyzdžiui, tikinti, kad dabar teisiamas A.Ūsas, nors po mirties niekas negali būti teisiamas, o tebenagrinėjamos bylos esmė – ar galėjo prokurorai pagal turėtus duomenis pareikšti jam įtarimus. Dalis violetinio judėjimo ideologų tai puikiai suvokia, bet sąmoningai manipuliuoja teisiškai neišprususios visuomenės jausmais.
Kita priežastis, kodėl taip lengvai prigyja idėja ignoruoti teisinės valstybės principus, – pačios visuomenės vertybinės nuostatos. Jas puikiai įrodė 2011 m. paskelbto korupcijos žemėlapio skaičiai: tik 29 proc. apklaustųjų neduotų kyšio, o 63 proc. sakosi jo nepaėmę tik todėl, kad niekas nesiūlė. Prie to pripliusavus rinkimų karštligės apimtus politikus, atsakomybės neturinčią dalį žiniasklaidos ir, žinoma, pasitikėjimo nenusipelniusią teisėsaugą – štai Garliavos respublikos pamatai ir sumūryti.
Violetinis judėjimas skelbiasi iš pagrindų išspręsiantis teisėsaugos problemą. Tačiau kol kas jų alternatyva – tik minios teismas. „Drąsos kelio“ partijos ideologai ir aktyvistai žada po rinkimų nušluoti prokuratūros vadovus ir įvesti visuomenei atskaitingo ypatingojo prokuroro, teisėmis prilygstančio generaliniam, galėsiančio susipažinti su bet kokios bylos medžiaga, inicijuoti ikiteisminius tyrimus, instituciją. Kažin ar tai panacėja nuo teisėsaugos bėdų.

Kodėl visuomenė niekuo netiki
Siūlymai kapoti galvas labai į mostį nusivylusiems ir niekuo nebetikintiems žmonėms. Kad tokia visuomenės būsena – gera terpė destuktyviems neramumams, kad tai tampa net stabdžiu valstybės pažangai, jau ne pirmi metai aliarmuoja sociologai, psichologai, politologai. Jau daug metų visuomenėje tvyro neteisingumo jausmas, žmonės įvairiose apklausose sako esantys nepatenkinti, kaip vystosi demokratijos procesai Lietuvoje, kaip funkcionuoja akivaizdžiai selektyvi teisingumo sistema.
Tačiau nors realaus pagrindo nusivylimui tikrai duoda ir mūsų teisėsauga, ir valdžios institucijos, vis dėlto nepasitikėjimo atotrūkis lyginantis net ne su Vakarų europiečiais, o kaimynais latviais ir estais, turinčiais nemažai panašių bėdų kaip ir lietuviai, neadekvačiai didelis. Šiemet balandį “Vilmorus” ir TNS Gallup paklausti, ar pasitiki teismais, teigiamai atsakė 12 proc. Lietuvos, 46 proc. Latvijos ir 53 proc. Estijos gyventojų. Panašus atotrūkis ir vertinant valdžios institucijas.
Kai kuriems visuomenės gyvenimo analitikams įsiminė, kad totalus nepasitikėjimas valdžios institucijomis ypač sustiprėjo po 1993 m., kai Valstybės saugumo departamentas užmynė ant uodegos žmonėms, kurie buvo prikišę nagus prie bandymo įvykdyti vadinamąjį pakaunės perversmą, po kurio sekė tilto per Bražuolę susprogdinimas, buvusio VSD darbuotojo Juro Abromavičiaus žmogžudystė.
O niekuo nepasitikinti visuomenė be jokių įrodymų lengvai gali pasmerkti (o norėtų ir nubausti) bet ką. Tokias nuotaikas nuolat kaitina dalis neatsakingos žiniasklaidos ir prie nuolatinių skandalų lauželių mėgstantys pasišildyti politikai bei politikieriai. O violetiniame judėjime atsirado ir dar vienas visuomenės segmentas – kunigija. „Drąsos keliui“ ėmę vadovauti lig tol kunigu altarista buvęs Jonas Varkala, Kedžių namuose ir prie jų nuolat budėjo Bažnyčios atstovai. Deja, nebuvo girdėti, kad jie būtų žmones raginę būti tolerantiškais, neperžengti krikščioniui derančių bendravimo su kitaip manančiais ribų.
Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė pasakojo, kaip po to, kai ji aplankė ginčo objektu tapusią mergaitę ir pasakė tai, kuo įsitikino – kad ji gerai jaučiasi pas savo mamą, susilaukė didžiulio puolimo. Net jos padėjėjas Seime Kedžių rėmėjai koliojo, prakeikė jų dar negimusius vaikus. Dalis žmonių, besirinkusių prie Kedžių namų, tikėtina, buvo nuoširdžiai įtikėję, kad gina teisybę, tačiau fanatizmas nieko bendra neturi su pilietiniu protestu.
Nepasitenkinimas status quo – normalus pilietinis jausmas, bet forma, kuria tai šįsyk pasireiškia, diskredituoja pilietiškumo pasireiškimą, nes geriau bloga teisė nei jokia. Tokią preliminarią išvadą daro sociologai, analizuojantys violetinio judėjimo fenomeną.

Politikams daug politinių dividendų neprognozuojama
Nieko nauja, kad šįsyk, Seimo rinkimų metais, violetiniai persidažė ir nemažai politikų, daugiausia politinių turistų – per partijas keliaujantys Saulius Stoma, Algimantas Matulevičius, Kazimieras Uoka. Beje, vienas „Drąsos kelio” partijos lyderių Juozas Ivanauskas „Veidui“ yra sakęs, kad šių politikų jie neprisileido prie partijos steigėjų, nesileisdami į turgų dėl vietų būsimame kandidatų į Seimą sąraše.
Violetinio judėjimo pusėn ginče, ar paklusti teismo sprendimui, stojo ir dalis konservatorių su Vytautu Landsbergiu priešaky. Ilgai dviprasmišką poziciją užėmė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pedofilija ir teisėsauga staiga susidomėjo mitingus Vilniuje organizavę visuomeninio ir politinio gyvenimo elite vietos neberandantys buvęs ministras ir buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, buvęs parlamentaras ir tuomečio prezidento Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Klonio gatvėje atsirado scena ir menininkams, nors „Kastanedos“ muzikantams pripažinus, kad jie čia tiesiog dirbo savo darbą už honorarą, o ne nemokamai dalyvavo pilietinėje akcijoje, kaip buvo tikinama, sunku pasakyti, kokia jų dalis buvo tiesiog pasamdyta.
Norinčių pasišildyti prie visuomenės dėmesį traukiančio laužo atsirado daug. Nors, kaip retoriškai klausia šį judėjimą tiriantys sociologai: kodėl visuomenės veikėjai, menininkai nerengia pilietinių akcijų dėl kitų ne mažiau nei pedofilija aktualių problemų, pavyzdžiui, žmogžudysčių masto, alkoholizmo, taršos?

Atomazga. Kokia?
Nors pagrindinis skandalo smaigalys – mažametė mergaitė (o gal tik pretekstas, nes jos tikraisiais interesais, nepaisant vaikų psichologų ir psichiatrų nerimo paisyta mažiausiai) teismo sprendimu jau pas mamą, N.Venckienė į TV kameras sako – manot, viskas baigėsi? Atvirkščiai – tik prasideda, nes ji turinti tūkstančius rėmėjų.
Kada ir kokia laukia šio skandalo atomazga? Tokia pat ramybe kaip įvykdžius teisėtą teismo reikalavimą ir grąžinus vaiką tėvui Ingos Rinau istorijoje čia kol kas nekvepia. Bet ir violetinės revoliucijos ekspertai neprognozuoja, nors protetsuotojai tikina, kad rudenį jie Seime turės bent trečdalį vietų.
Politologas Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius pastebi, kad „Drąsos kelią” kol kas apskritai sunku vadinti partija, nes ji labai lokali, susikoncentravusi prie Kauno, neturi jokio organizacinio tinklo visoje Lietuvoje.
Šia prasme labiausiai artima jai analogija – su Vytauto Šustausko Laisvės sąjunga, kuri taip pat buvo lokali ir rėmėsi vienos vietovės rinkėjų parama, o Seimo rinkimuose pagal proporcinę formulę jiems visiškai nesisekė. Antra, “Drąsos kelias” neturi lyderio. N.Venckienė aiškiai nepasakiusi, ar eina į politiką, o kiti partijos nariai lyderių kvalifikacijų tikrai neturi. Trečia, „Drąsos kelias” jokios platesnės politikos ar ideologijos neturi, išskyrus nepasitenkinimą teisėsauga ir keršto jausmą. Tiesa, pasak kauniečio politiologo, keršto jausmas Lietuvos politikoje padeda mobilizuoti nemažą rinkėjų būrį, bet artėjančiuose Seimo rinkimuose konkurecija į protesto balsus bus didžiulė. Tad, A.Krupavičiaus prognozėmis, nebent gali būti išrinktas koks „Drąsos kelio“ atstovas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Be to, violetinių populiarumą gali sumažinti ir menkėjanti prezidentės parama.
Tiesa, kol kas neaišku, nei kas bus jų rinkimų sąraše, nei kas finansuos partijos žygį į Seimą, o pinigų kilmė koreguoja ir partijos darbų turinį. Kol kas „Drąsos kelio“ atstovai tikina, kad jų sąskaitoje nulis litų. Tačiau akivaizdu, kad partija ar violetinis judėjimas finansinių rėmėjų turi, nes jau vien scena su įgarsinimu ir muzikantai, kaip rodo faktai, kainuoja.
Vis dėlto, nors daugelis įvairių sričių “Veido” šnekintų ekspertų violetinės revoliucijos neprognozuoja, bet ir neatmeta, kad dar gali nutikti įvairių inicidentų, kaip ir gimti naujos Garliavos respublikos, jei visuomenei nebus atsakyta ir operatyviai į daugelį klausimų, jei iš violetinio skandalo nepadarys išvadų teisėsaugos institucijos, politikai, žiniasklaida. Politologas A.Krupavičius pastebi, kad jei tokia istorija būtų vykusi kurioje demokratinėje vakarų valstybėje, pavyzdžiui, JAV, seniai griežtai būtų įgyvendinti visi teismo sprendimai, ir reikalas būtų išspręstas pačioje užuomazgoje. O pas mus politikai iki pat aukščiausio lygmens pylė alyvos į ugnį, ir dabar turim, ką turim. Be abejo, skandalas traukė nepatenkintus, turėjusius reikalų su teisėsauga, nuo jos nukentėjusius ar tiesiog naivius, situacijos nesuvokiančius žmones. Truakė ambicijų politikoje turinčius nesėkmingus politikus ir visuomenės veikėjus, kurie tikisi, kad garsus rėkimas padės išlikti politikos arenoje ar į ją patekti. Bet kritinė masė akivaizdžiai per maža ir per daug lokali apversti Lietuvos politikos vežimą. Bet pakankama daryti išvadas, nes violetinė ar bet tokios kitos spalvos revoliucijos tikimybė reali, kol teisėsaugos, valdžios instucijos duos joms peno. Nors žmonės, aidint maldoms siunčiantys prakeiksmus niekuo dėtiems dar net negimusiems vaikams, besidedantys kito vaiko gynėjais, nieko bendra su pilietiškumu ar pilietine visuomene neturi.

Praėjusį ketvirtadienį vaiką atgavusi Laimutė Stankūnaitė per šią vasarą ketina apsispręsti, kur jai kurti savo gyvenimą su aštuonmete dukterimi: susiskaldžiusioje Lietuvoje ar kitoje šalyje.
Moteris viliasi, kad po dukters perdavimo, kuris labiau priminė įkaito išlaisvinimo iš teroristų dramą, aistros šalyje pamažu aprims ir mergaitė pagaliau gyvens normalų gyvenimą: lankys įprastą mokyklą, būrelius, žais kieme su kitais vaikais, vaikščios su mama apsipirkti. Ir, svarbiausia, tai darys be kaukėtų pareigūnų palydos.
Bet atrodo, kad tai įvyks dar negreitai, nes visuomenė ir toliau lieka pasidalijusi į dvi stovyklas, o mergaitė, kaip ir jos motina, dar kurį laiką gyvens uždarą gyvenimą valstybės skirtame įslaptintame būste.
L.Stankūnaitės advokatas Gintaras Černiauskas „Veidui“ sakė, kad mergaitės pavardė bus pakeista. L.Stankūnaitė norėtų dukrai suteikti savo pavardę (dabar ši turi savo tėvo Drąsiaus Kedžio pavardę), tačiau neatmeta galimybės, kad vaikui bus duota ir nauja pavardė.
Pasak G.Černiausko, per šią vasarą turėtų paaiškėti, ar D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra galės nuo rudens lankyti įprastą mokyklą ir toliau gyventi normalų gyvenimą, ar joms vis dėlto teks išvykti į užsienį. „Mergaitės tolesnis gyvenimas priklauso nuo visos Lietuvos visuomenės: ar ši bus tolerantiška ir, visiems teismų procesams pasibaigus bei grėsmėms išnykus, leis jai mūsų šalyje normaliai gyventi, ar kaip tik sudarys kliūčių. Mergaitės ateitis priklauso nuo mūsų pačių elgesio ir požiūrio“, – pabrėžia L.Stankūnaitės advokatas G.Černiauskas.
Be abejo, tai lems ir tolesni vadinamosios Kauno pedofilijos dramos įvykiai, nes visi taškai šioje istorijoje dar toli gražu nesudėti, o klausimų tebėra daugiau nei atsakymų. Beje, penktadienį paaiškėjo, kad Andriaus Ūso baudžiamojoje byloje L.Stankūnaitės ir D.Kedžio dukrai atstovaus valstybinė institucija – Vilniaus vaiko teisių apsaugos tarnyba. Mergaitę neva tvirkinusio A.Ūso baudžiamąją bylą teismas pradės nagrinėti birželio 6 d., tad ši kelintus metus besitęsianti kraupi istorija po ketvirtadienio operacijos, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas grąžinti dukterį motinai L.Stankūnaitei, dar nesibaigė, o tikroji jos atomazga įvyks nebent visiems teismų procesams pasibaigus.
Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius penktadienį gavo buvusios mergaitės globėjos teisėjos Neringos Venckienės bei senelių Laimutės ir Vytauto Kedžių prašymą leisti bendrauti su mergaite. „Koks sprendimas bus priimtas, daugiausia priklausys nuo mergaitės mamos, ar ji su tuo sutiks. Jei ne, šis klausimas vėlgi bus sprendžiamas per teismą“, – teigia Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Nijolė Vizbarienė.
O štai advokatas G.Černiauskas tikina, kad mergaitės su teta ir seneliais Kedžiais kurį laiką bendrauti negalės. „Sunkiai įsivaizduoju, kad jie ryt ar poryt jau galėtų bendrauti, nes neaišku, nei kur, nei kaip tą padaryti, be to, ar nebus mergaitė toliau traumuojama ir jai daroma įtaka. Psichologai sako, kad mergaitė buvo psichologiškai traumuojama savo laikinosios globėjos ir visos aplinkos, iš kurios dabar ištrūko“, – komentuoja teisininkas.
Beje, tiek G.Černiauskas, tiek specialistai kategoriškai neigia N.Venckienės skleidžiamą versiją, esą perduota motinai mergaitė tokia rami buvo todėl, kad buvo apsvaigusi nuo vaistų. „Taip, o dar buvo atskridę marsiečiai, kurie ir padėjo mums įvykdyti teismo sprendimą. Jei tikėsime tomis kalbomis, kodėl netikėti tuo, ką aš sakau“, – ironizuoja advokatas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė priminė, kad mergaitės bendravimas su motina ir anksčiau buvo gana šiltas ir artimas, kaip ir su buvusia globėja N.Venckiene, o komentuodama oficialias medikų išvadas ji patikino, jog duomenų, kad į autobusiuką patekusi mergaitė buvo apsvaiginta vaistais, nėra.

Mūsų valdžia moka laukti tinkamo momento. Garliavinė istorija tą tik patvirtina – policininkų ir kitų pareigūnų Klonio gatvės namo šturmas surengtas tik pasibaigus Romo Kalantos susideginimo jubiliejui ir kaip tik tą dieną, kai Seime pradėti svarstyti labais svarbūs Ignalinos atominės elektrinės įstatymai. Šie svarstymai visai nublanko prieš mergaitės paėmimo šturmą.

Kas gali paneigti tikimybę, kad masinės informavimo priemonėms absoliučiai visą dėmesį skiriant „keliadai“, patyliukais Seime bus bandoma prastumti šaliai nepalankių atominės elektrinės įstatymų?

Dauguma Seimo narių vakar per posėdį sukišo galvas į smėlio maišus, įsikišo ten savo valdiškus laptopus ir „on-line“ stebėjo garliavinę spec. operaciją – su automatais, granatomis, ežiais ant kelio, benzopjūklais, ašarinėmis dujomis, vandens patrankomis ir t.t. Vos ne O Bin Ladeno namo šturmas Pakistane. Tiesa, ten dalyvavo vos keliolika pareigūnų. O Garliava vakar virto mūšio lauku dėl vienos abejotinos reputacijos motinos užgaidų. Neva ji pavyzdinga mama, nori auginti savo dukrą, kuri jai šešerius metus visai nerūpėjo. Neatsimenu nė vieno fakto, kad vienai nereikšmingai operacijai būtų sutelkta beveik 300 pareigūnų. Kiek visa tai kainavo valstybės biudžetui???

Įtakingi teisininkai supranta, kad jei nusikalstamų grupuočių kėslų įgyvendinimui yra pajungiama politinės valdžios ar teisėsaugos institucijų pareigūnai, tai tokia nauja struktūra yra vadinama MAFIJA, kuri anksčiau ar vėliau yra išaiškinama ir visi jos nariai susilaukia pelnytos bausmės ir visuomenės pasmerkimo. Galima vardinti daug baudžiamųjų bylų, kuriose sprendimai priimami, ar nepriimami tik dėl kažkieno politinės valios, nors faktiškai dėl korumpuotų sluoksnių įtakos mūsų valdžiai. Tai liečia tiek ir garsias korupcines bylas, kur tikrai buvo pavogti ar iššvaistyti šimtai milijonų valstybės, visos visuomenės lėšų. Klonio gatvėje gi milijonus kainavusi vakarykštė operacija tikrai nebuvo verta tokių pinigų. O kiek teismų sprendimų antstoliai apskritai nesugeba įvykdyti? Manau, tūkstančius.

Kita vertus, šioje pedofilinėje istorijoje tikrai unikali L. Stankūnaitės asmenybė. Dalis teisininkų teigia, kad normalioje teisinėje valstybėje ji jau seniai būtų buvusi nuteista dėl bendrininkavimo nusikaltimo padaryme ir atlikinėtų bausmę, apie ją tiesiog šokinėja vos ne visa valdžia. Mes visi mokesčių mokėtojai esame priversti net išlaikyti jai Generalinio prokuroro ir sprendimu paskirtą apsaugą ir ją pačią. Tam jau išleista daugiau kaip 2 milijonų litų. Kyla daug klausimų nuo ko ji yra saugojama? Reikia suprasti – saugojama yra ne L. Stankūnaitė. Matyt, saugojamos yra įtakingų pedofilų, galimai esančių valdžioje ir spec. tarnybose, paslaptys, susijusios su abiejų mergaičių, o gal ir daugiau seksualiniu prievartavimu. Buvo viskas yra daroma, kad mergaitė būtų išplėšta iš Neringos Venckienės globos, galimai medikamentais paveikta mergaitės psichika, kad ji nieko nebeprisimintų ir, pašalinus N. Venckienę nuo atstovavimo mergaitei, kad baudžiamojoje byloje būtų priimtas pagaliau sprendimas, kad jokios pedofilijos nebuvo. Tikriausiai baigiamasi, kad pas mus, kaip ir Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje jau priimti pedofilų kastracijos įstatymai. Mūsų valstybėje tokio įstatymo nedrįstama net siūlyti. Gal tik koks nestabilusis P. Gražulis tai išgrįstų pasiūlyti.

Neteisinu ir Kedžių šeimos su teisėja Neringa priešakyje – jie irgi ne šventieji: vietinių pasakojimu, itin linkę į aroganciją, pasipūtę, jaučiasi visagaliais. Tačiau tai tik žmogaus būdo bruožai  – nieko nusikalstamo jie nedarė. Nebent tai, kad sovietmečiu augino nutrijas, nėrė megztinius, garino džinsus ir jais „spekuliavo“.

Klysti yra žmogiška, tačiau tautos išmintis niekada neklysta. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad mama yra ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri išaugino.

Drąsiaus Kedžio drama prasidėjo prieš trejus metus, kai jis pradėjo ieškoti teisybės teisėtvarkos institucijose ir kai įkūrė interneto svetainę pedofilai.com.

Per šį laikotarpį aptariama istorija plėtojosi pačiomis netikėčiausiomis kryptimis ir jau pareikalavo mažiausiai penkių žmonių aukų. Tačiau ir šiandien atomazgos nematyti: prie D.Kedžio namų vis dar budi minios žmonių, o antstolė nesėkmingai bando įvykdyti teismo sprendimą grąžinti dukrą Laimutei Stankūnaitei.
Mūsų savaitraštis nusprendė Lietuvos gyventojų pasiteirauti, kur ir su kuo, jų manymu, turėtų gyventi D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra ir kokią išeitį iš šios aklavietės jie mato. Taigi, iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios sociologinės apklausos paaiškėjo, kad vienos nuomonės nėra, tačiau pusė apkaustųjų mano, kad D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra turėtų gyventi su Neringa Venckiene ir D.Kedžio tėvais, o kad ji turėtų gyventi su L.Stankūnaite, mano 14,2 proc. Įdomu tai, kad 7 proc. įsitikinę, jog mergaitę reikėtų apskritai išvežti kur nors į užsienį, nes tik ten ji ras ramybę. O ketvirtadaliui ši tema jau įgriso.
„Komentarų šiuo klausimu buvo labai įvairių: nuo visiško pasibaisėjimo viena ar kita konfliktuojančia puse iki sąmokso teorijų. Tačiau vienu aspektu visi respondentai vieningi: visiems gaila mergaitės, kuri tokio amžiaus turi išgyventi tikrą pragarą, ir niekas nežino, kaip šio laikotarpio išgyvenimai atsilieps jai ateityje“, – teigia „Prime consulting“ direktorius Saulius Olencevičius.

Jūsų nuomone, kur turėtų augti D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukra? (proc.)

Pas N.Venckienę ir D.Kedžio tėvus    49,2
Man ši tema neįdomi    25,8
Pas L.Stankūnaitę    14,2
Nė pas vienus, ji turėtų būti saugiai išvežta kur nors į užsienį, nes tik ten ras ramybę    7
Nežinau / neturiu nuomonės    3,8

Jūsų vertinimu, ar Lietuvoje dideli pedofilijos mastai? (proc.)

Vidutiniški, ne didesni nei aplinkinėse valstybėse    68,2
Taip, didoki    12,4
Taip, labai    9,4
Ne    5,6
Nežinau / neturiu nuomonės    4,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. kovo 26–28 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Lengviausia yra rėkti ir kritikuoti visus iš eilės. Taip pat nesunku viską neigti, piktintis ir skelbti apokaliptines naujienas. Nereikia nei daug išminties, nei argumentų, nei apskritai jokių pastangų darbuojantis visa ko neigimo fronte.

Argi sunku dėl visko kaltinti A.Kubilių? Arba A.Sekmoką? Ne, tai visiškai lengva. Ar sunku skelbti, kad Lietuva naujos atominės elektrinės nepasistatys, nes tam neturi pinigų ir pati dar nieko reikšmingesnio nepasistatė? Nesunku ir išmintingu veidu postringauti, kad suskystintų dujų terminalo mūsų valstybė taip pat nepasistatys ir elektros linijos į Lenkiją nenusitiesime, nes esame tiesiog nevykėliai.
Gana lengva piktintis ir visuotine korupcija, beviltiškai “neteisingais” teismais ar bet kokia reforma. Ar ta reforma vyksta, ar nevyksta, vis tiek juk gali atsistoti ir aiškinti, kad niekas nesikeičia jau 20 metų. Negi sunku žodžiais išspardyti užpakalį sveikatos apsaugos ar švietimo ministrui, įrodinėjant, kad jų kuruojamos sritys beviltiškai atsilikusios. Jei šie aiškina, jog reformos lyg ir vyksta, nesunku peršokti į kitą lygmenį ir pradėti kritikuoti, kad jos vyksta visai ne į tą pusę ir kad taip blogai, kaip dabar, dar niekada nėra buvę.
Dar lengviau kritikuoti “Vilniaus energiją” dėl šildymo kainų. Čia viskas, ką pasakysi bjauraus, tiks. Kaip ir pedofilijos ar, priešingai, N.Venckienės temomis. O jau apie skurdą, mažas algas ir dideles kainas praktiškai kiekvienas lietuvis, pradedant nuo pirmoko, gali užlieti skundų, verkšlenimų ir kritikos kriokliais. Tai šustauskinė pozicija. Bet Lietuvoje toji visuotinė kritika ir neigimas tokie populiarūs, kad jau tapo madingi: tai daro visi, pradedant opozicijos, o neretai ir pozicijos politikais, energetikos ekspertais, žaliaisias, filosofais, žurnalistais, interneto komentatoriais ir baigiant namų šeimininkėmis.
Svarbu tai, kad viską išdėdamas į šuns dienas ir kritikuodamas nuo ryto iki vakaro, dažnai būsi teisus. Tik klausimas, kas iš viso to bendro negatyvaus gaudimo ir tarškėjimo. Kam pasidaro geriau tūkstančius kartų pakartojus, kad suskystintų dujų terminalo nepasistatysime ir energetinės nepriklausomybės vis tiek neiškovosime? Ilgai kartodami, galime sau tai ir įsikalbėti. Įsikalbėjus vieną negatyvą, nesunku bus griebtis kito ir taip iš sniego gniūžtės sukurti sniego laviną, kitaip tariant, vieną didelį negatyvą, kuris visą mūsų valstybę tiek dabar, tiek ateityje trauks atgal.
Liūdna, kad burgundiškajame “Viskas blogai” chore bene garsiausiai plyšoja žurnalistai ir apžvalgininkai. Taip, žurnalisto misija kiekvieno reiškinio atžvilgiu būti 51 proc. opozicijoje ir 49 proc. pozicijoje, tačiau mūsų krašte žurnalistai opozicijoje yra ne tik ne 51 proc., bet net ne šimtu, o dviem šimtais procentų. Jie kritikuoja viską beatodairiškai. Kadaise tai buvo nauja, bet dabar nuo choro “Viskas blogai” repertuaro jau darosi bloga. Norėtųsi pasiklausyti choro “Viskas gerai, siūlau štai ką”. Gaila, bet jo Lietuvoje dar nėra.

Praėjusią savaitę Kėdainių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo antstolės Sonatos Vaicekauskienės prašymą dėl leidimo prievarta paimti Drąsiaus Kedžio dukrą iš jos globėjos Neringos Venskienės namų.

Teismo sprendimas dėl leidimo taikyti prievartą galutinis ir neskundžiamas, tačiau vargu ar bus įvykdytas. Juk teismas jau seniai nusprendė, kad mergaitė turi būti grąžinta mamai, tačiau jos globėja teisėja N.Venskienė atsisakė tą daryti, aiškindama, jog brolio dukra nenori važiuoti pas mamą. Tad kyla klausimas, ar esama būdų, kaip išeiti iš šios aklavietės ir kaip apskritai išspręsti problemą, kad vaikas nukentėtų mažiausiai.
Vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras sako, kad šiandieninė situacija šokiruoja: mergaitės norais manipuliuoja ne tik jos globėja, bet net ir politikai. “Į mergaitės nuomonę svarbu atsižvelgti, tačiau jos sprendimas turi būti laisvas, nepaveiktas nė vienos suinteresuotos pusės. Be to, nė vienoje civilizuotoje valstybėje mama pati nebandytų esant tokiai situacijai pasiimti dukters. Tą privalo padaryti institucijos, atsakingos už teismo sprendimų įvykdymą. Pirmiausia reikėtų pašalinti suaugusiųjų keliamas kliūtis ir tada vykdyti teismo sprendimą. Juk priimant sprendimą mergaitę grąžinti mamai buvo atsižvelgta į jos interesus”, – neabejoja D.Pūras.
Jam antrina Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius Valentinas Mačiulis: “Tai, kaip dabar manipuliuojama vaiku, yra nusikalstama. Mergaitė turi būti izoliuota nuo globėjos, kad nematytų vykstančios kovos dėl jos gyvenamosios vietos. Ji turėtų kurį laiką pagyventi neutralioje aplinkoje.”
Tuo neabejoja ir Kauno jaunimo mokyklos psichologė, Vyrų krizių centro direktorė Oksana Slapšienė: “N.Venskienė turėtų prisiimti atsakomybę už sveikos ir saugios vaikui aplinkos nesukūrimą. Psichologai, vaiko teisių specialistai turėtų ją pakonsultuoti, kaip saugiai grąžinti mergaitę Laimutei Stankūnaitei. O jeigu mergaitė nenori važiuoti pas mamą, vadinasi, yra nuteikta negatyviai ir psichologiškai sužalota.”
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro nuomone, antstolė S.Vaicekauskienė dabar turėtų susidaryti planą, kaip perduoti mergaitę L.Stankūnaitei, ir jo laikytis, nes teisme nutartis yra priimta, o ją vykdyti privaloma.

venckien47

Prezidentė Dalia Grybauskaitė neatleisdama Neringos Venckienės iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų pasidavė populizmui, mano Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Vytautas Nekrošius.

“Aš manau, kad šitoje vietoje prezidentė tiesiog nusileido visiškam populizmui ir niekam daugiau”, – BNS ketvirtadienį sakė V.Nekrošius.

Teisininko teigimu, N.Venckienė sulaužė teisėjo priesaiką ir nusipelnė būti atleista.

“Atleidimo nusipelno. Absoliučiai”, – sakė teisininkas.

Prezidentūra ketvirtadienį pranešė, jog D.Grybauskaitė nusprendė neatleisti N.Venckienės iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų.

Šalies vadovės nuomone, Teisėjų garbės teismo pasiūlyta sankcija dėl viešų N.Venckienės pasisakymų apie pedofilijos bylą tyrusius teisėjus yra neadekvati teisėjos prasižengimui.

Teisėjų garbės teismas sprendimą, kuriuo siūloma atleisti teisėją iš darbo, priėmė pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje. Šalies vadovės teigimu, tokia sankcija nebuvo siūlyta už kur kas didesnius teisėjų prasižengimus, padariusius didelę žalą visuomenei ir valstybei, sakoma prezidentės spaudos tarnybos pranešime.

Teisėjų garbės teismas pirmadienį nusprendė pasiūlyti prezidentei atleisti N.Venckienę iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų dėl jos viešų pasisakymų apie vadinamąją pedofilijos bylą nagrinėjusius teisėjus.

Sprendimas priimtas konstatavus, kad teisėja N.Venckienė šiurkščiai pažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimus, pažemino teisėjo vardą ir padarė žalos teismų autoritetui visuomenėje. Garbės teismo nuomone, toks teisėjos elgesys nesuderinamas su teisėjo pareigomis.

N.Venckienė Panevėžio apylinkės teismui nutraukus vadinamąją pedofilijos bylą žurnalistams teigė, kad tai padarę teisėjai yra “korumpuoti kyšininkai”, kurie neva dengia “iškrypėlių klaną”. Kitame interviu “Kauno dienai” N.Venckienė sakė: “Labai gaila, kad per išgamas, iškrypėlius teko palaidoti brolį, tačiau aš tikiu likimu ir tikiu, kad viskas sugrįš gyvenime”.

Teisėjų garbės teismas penktadienį išnagrinėjo Kauno apygardos teismo teisėjos, pernai pavasarį negyvo rasto Drąsiaus Kedžio sesers Neringos Venckienės drausmės bylą, nors pati teisėja posėdyje nepasirodė.

N.Venckienė teismui pateikė raštą, kad nuo sausio 31 iki kovo 4 dienos yra kasmetinėse atostogose ir bus išvykusi. Taip pat rašte N.Venckienė tvirtino, kad dalyvauti posėdžiuose pageidauja, ir prašė bylos nagrinėjimą atidėti.

Teisėjų garbės teismas nusprendė N.Venckienės skundo netenkinti ir bylą nagrinėti.

“Teisėjų garbės teismas nutarė prašymo netenkinti, kadangi, Teisėjų garbės teismo vertinimu, buvimas kasmetinėse atostogose nevertintinas kaip svarbi neatvykimo priežastis”, – paskelbė Teisėjų garbės teismo pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Antanas Simniškis.

Anot jo, N.Venckienė taip pat nepateikė įrodymų, kad yra išvykusi.

“Ne kiekvienas išvykimas galėtų būti vertinamas kaip svarbi neatvykimo į Teisėjų garbės teismą priežastis”, – sakė A.Simniškis.

Be to, teismas nepatenkino N.Venckienės prašymo sujungti dvi jai iškeltas drausmės bylas.

Pirmąją bylą, kurią penktadienį ir nagrinėjo Teisėjų garbės teismas, N.Venckienei nuspręsta kelti pernai rugpjūčio pradžioje. Tuomet Teisėjų etikos ir drausmės komisija (TEDK) konstatavo, kad yra požymių, jog teisėja gali būti pažeidusi Teisėjų etikos kodeksą.

TEDK nutarė, kad N.Venckienė galėjo pažeisti kodekso nuostatas, kurios numato, kad teisėjai turėtų atsižvelgti, jog viešai reiškiama nuomonė apie bylas gali būti suprantama kaip oficiali. Be to, darbinėje ir kitoje viešojoje veikloje privalu elgtis sąžiningai ir korektiškai, netoleruoti asmenų įžeidinėjimo ir žeminimo, nemenkini kitų bendradarbių darbo, kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjų vardo, profesinėje veikloje rodyti pavyzdį.

N.Venckienė yra sakiusi minimų galimų pažeidimų nepripažįstanti.

Kauno teisėją TEDK apskundė jau miręs vadinamosios Kauno pedofilijos bylos įtariamasis Andrius Ūsas, D.Kedžio buvusi sugyventinė Laimutė Stankūnaitė, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis.

A.Ūsas skunde tvirtino, kad teisėja N.Venckienė formavo išankstinę nuomonę apie jį neturėdama jokių įrodymų, šmeiždavo jį ir tokiu būdu pažeidė teisėjų etiką. Jis tikino, kad N.Venckienė pasitelkusi “rafinuotus, prieštaraujančius moralei” būdus, pasinaudodama žiniasklaida darė spaudimą ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams.

Be to, skunduose teigiama, kad teisėjos tarnybiniame kompiuteryje aptikta tekstinių laikmenų – skundų, prašymų ir kitų dokumentų, kurie rašyti tiek N.Venckienės, tiek D.Kedžio vardu. Tų laikmenų autorė yra N.Venckienė, ir jie yra pavadinti nepagarbiais, asmenis, kurie susiję su baudžiamąja byla, įžeidžiančiais žodžiais. Dėl tokiu būdu parodytos nepagarbos N.Venckienę TEDK apskundė ir K.Betingis.

L.Stankūnaitės skunde teigta, kad N.Venckienė, šiuo metu – jos mažametės dukters globėja, kurstė savo brolį, 7 mėnesius darė pornografinio pobūdžio įrašus, pasitelkę lėlę abu mokė mergaitę seksualinio pobūdžio veiksmų. Be to, pasak L.Stankūnaitės, teisėja viešino mergaitės tapatybę. Skunde taip pat tvirtinama, kad N.Venckienė kurstė ir provokavo neramumus bei nevykdė Kėdainių rajono apylinkės teismo nutarties dukrą perduoti motinai. L.Stankūnaitė abejojo psichine teisėjos būkle ir tvirtino, kad jos veiksmai yra neteisėti.

Dar viena garbės byla N.Venckienei iškelta sausio viduryje dėl jos teiginių, pasakytų žiniasklaidai Panevėžio apylinkės teismui nutraukus vadinamąją pedofilijos bylą.

N.Venckienė tuomet teigė, kad bylą nutraukę teisėjai yra “korumpuoti kyšininkai”, kurie neva dengia “iškrypėlių klaną”.