Venecija – svajonių miestas, pasidabinęs romantiškų legendų, sumišusių su nuodėme, šydu ir viliojantis minias keliautojų. Tačiau Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje ar Rusijoje yra ne vienas miestas, prilygstantis itališkajam šedevrui tiek architektūriniais sprendimais, tiek kanalų tinklu.

Daiva Urbienė

Vakare nerūpestingai sūpuojantis valtyje Venecijos didžiajame kanale ir stebint vis labiau tamsėjančią vakaro skraistę bei nuo jūros pusės atslenkančius audros debesis, kuriuos raižo grėsmingi žaibai, norisi savęs paklausi: kas tai – sapnas ar tikrovė? Tačiau lygiai tuos pačius žodžiu užduodi sau ir Gente, sėdėdamas mėnesienos nušviestoje kanalo krantinėje, ir žiemą temstant šliuoždamas slidėmis Amsterdamo kanalo viduriu, ir akimirksniui stabtelėjęs atsipūsti ant kurio nors Sankt Peterburgo tilto, ir leidęsis į ne vieną dieną trunkančią kelionę Midi kanalu per Prancūziją, ir išsiruošęs į dienos kelionę Brentos kanalu Italijoje.

Kilmingoji ir prašmatnioji Venecija

Prašmatnioji Venecija, pastatyta ant 10 tūkst. ąžuolinių ir guobinių polių 118-oje lagūnos salų, išraižyta apie 200 kanalų, kurių krantus jungia apie 400 tiltų, tapo kiekvieno mėgstančio keliauti žmogaus svajone čia pabūti nors kartą gyvenime. Turistai čia traukia būriais – vasarą, turizmo piko metu, per dieną Veneciją aplanko apie 50–60 tūkst. žmonių, ir šios keliautojų minios jau tapo miesto prakeiksmu, mat dėl padidėjusio kruizinių laivų ir kitokio vandens transporto judėjimo irsta smėlio pylimai, sūrėja lagūnos vanduo, o tai kenkia poliams ir pastatams, kurie ilgainiui gali griūti. Be to, lagūnos druskingumas per 70 metų jau beveik susilygino su Adrijos jūros, o dugnas pagilėjo bent metru. Tačiau net ekspertų įspėjimai per pusę sumažinti turistų minias kol kas nieko nekeičia, nors iš nevyriausybinių organizacijų pasigirsta siūlymų į miestą leisti tik daugiau pinigų galinčius čia palikti žmones. O kol visi siūlymai telieka kalbomis, turistų srautai į elegantiškąjį miestą tik didėja.

Venecijos istorija prasidėjo nuo pabėgėlių venetų, kurie, išnešę kailį nuo langobardų puldinėjimo, įsikūrė salose ir 421 m. įkūrė miestą, po beveik 300 metų išsirinko pirmą dožą, tačiau jis nebuvo vienvaldis. Miesto-valstybės reikalus sprendė, o ir visus pinigus valdė nedidelė žmonių grupė – dožas, 10 miesto tėvų ir 287 bajorų šeimos. Pinigų srautai į Veneciją sutekėdavo nemenki, mat šis miestas iki pat jūrinio kelio atradimo į Indiją buvo prekybos su Rytais centras, be to, XIII–XV a. Venecija sustiprėjo užgrobdama Genują, o daugelį miestų palenkdama savo galiai.

Taigi didikai nešykštėdami puoselėjo savo miestą: kilo vienas už kitą prabangesni ir puošnesni rūmai, išdabintos bažnyčios, radosi puikios aikštės ir gracingi tiltai. O jei ko pritrūkdavo, venecijiečiai nesikuklindavo – nusipirkdavo ar pasigrobdavo kitose šalyse

Štai miesto globėju tapo šv. Morkus, kurio palaikus pirkliai IX a. parsigabeno iš Aleksandrijos, pasak legendos, pasivogę. Dar ir šiandien šventojo palaikai ilsisi Šv. Morkaus bazilikoje prie Dožų rūmų.

Apskritai bazilika – savotiškas Venecijos simbolis: akys raibsta nuo puošmenų, auksinių, marmurinių detalių iš antikos laikų miestų, kol užkliūva už elegantiškų paauksuotų bronzinių žirgų statulų, parsigabentų iš Konstantinopolio (tiesa, ant fasado puikuojasi kopijos – originalus galima apžiūrėti bazilikos muziejuje). Na, o statinio šone įkomponuota skulptūrinė grupė „Tetrarchai“ parsigabenta iš Egipto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rudenį tarptautiniais kino festivaliais lyja ne tik Lietuvoje. Pats svarbiausias industrijai ir verslui renginys vyko Toronte. Bet filmų kokybe ir ambicijomis kanadiečiams nepralaimėjo Venecija, San Sebastianas ir Busanas. Skirtinguose pasaulio kraštuose organizuojami festivaliai viliojo specifine atmosfera ir naujais vėjais.

Mažiausiai naujovių šiemet teko išvysti Venecijoje, nes miestui niekaip nepavyksta pakviesti į senokai pažadėtus ir dar nepastatytus festivalio rūmus. Tiesą sakant, jų statyba sustojo vos pradėjus lieti pamatus, kai statybininkai iškasė asbesto lobį ir pareikalavo solidžios finansinės injekcijos, kad būtų pašalintos sveikatai kenksmingos medžiagos. Kadangi valdžia ir investuotojai neskubėjo kone dvigubai padidinti planuoto statybų biudžeto, Lido saloje vietoj rūmų liko tvoromis apjuosta masyvi duobė.
Galbūt todėl festivalio dienomis tarp filmų seansų daugiausiai kalbų sukosi apie artimiausią Venecijos ateitį. Ar antrą ketverių metų kadenciją baigęs meno vadovas Marco Muelleris sutiks toliau atrinkinėti filmus? Kas laukia festivalio, jeigu Venecijos veidą neatpažįstamai pakeitęs ekspertas nuspręs grįžti prie pagrindinės profesijos – filmų prodiusavimo? Kas galėtų lygiai taip pat sėkmingai pakeisti nepriekaištingos reputacijos M.Muellerį? Kol kas atsakymų į šiuos klausimus negirdėti, bet esminiai sprendimai turėtų paaiškėti dar šiemet.
Oficiali Venecijos programa išsiskyrė knygų, pjesių, spektaklių ekranizacijomis, įdomiais bandymais vizualizuoti tikrus realaus gyvenimo įvykius ir žmogaus asmenybės pokyčiais esant neprognozuojamoms situacijoms. M.Muelleris nemėgsta prisirišti prie vienos temos, tad jo komandos atrinkti filmai gundo įvairove ir aprėpia beveik visus pasaulio regionus, nors vis dėlto juntamas stiprus prioritetas spalvingajai Azijai.
Dėl M.Muellerio sumanymų Venecija atkreipia išskirtinį dėmesį į eksperimentinį, nestandartinį, netelpantį į rėmus, plaukiantį prieš srovę, netradicinės trukmės kiną. Kardinaliai perfomuotas “Horizontų” konkursas sudeda savo mozaiką iš trumpametražių, vidutinio formato, trimačių, dokumentinių ir neįsivaizduojamai ilgų filmų, kuriems tiesiog pritrūksta vietos kituose festivaliuose.

San Sebastiano pokyčiai
O štai dieviško grožio San Sebastiane pasikeitė festivalio vadovas. Ilgametis diretorius Mikelis Olaciregui užleido kėdę organizacinės komandos nariui Jose Luisui Rebordinosui, kuris pirmaisiais kadencijos metais neskubėjo daryti revoliucijos ir paliko panašią festivalio struktūrą, bet sėkmingai įvedė kelias smulkias naujoves. Filmų programą papildė nemiegoti skatinantys vidurnakčio seansai ir ypač skanūs kulinarinio kino renginiai, kai po specifiškai parinkto filmo apie maisto gamybą ar vartojimą peržiūros žiūrovai kviečiami vakarienės baskų virtuvės restorane kartu su režisieriumi.
Draugiška atmosfera garsėjančio San Sebastiano misija liko ta pati – skirti deramą dėmesį ispanakalbių šalių kinui, ieškoti talentingų naujokų, stebinti turtingomis retrospektyvomis ir reklamuoti Ispanijos platintojų įsigytus kitų festivalių perlus. Svetingajam San Sebastianui visuomet rūpėjo kokybė ir gera nuotaika, o ne kiekybė ir statistikos rekordai. Šiemet į baskų kraštą Atlanto bangos atplukdė daug garsiausių filmų iš kitame vandenyno krante stūksančio Toronto, bet nuo to renginys tikrai nesuprastėjo.
Filmų atranką reguliuojantis ir visus pasiūlytus kandidatus asmeniškai peržiūrintis J.L.Rebordinosas per trumpą laiką spėjo nuveikti apčiuopiamų ir naudingų darbų kino industrijos atstovų reikmėms. Koprodukcijos forumai, platintojų ir rodytojų susitikimai, nebaigtų projektų peržiūros ir žiūrimumo potencialą spinduliuojantys filmai suviliojo atvykti gerokai daugiau kino verslo veikėjų. Mugės teritorijoje šiemet iš tiesų buvo juntamas ypatingas pagyvėjimas, o filmų pardavėjai džiaugėsi pasirašytomis sutartimis.

Busano novatoriškumas
Pietų Korėjos pietinėje pakrantėje susirangiusio Busano kino festivalis 16-ąjį gimtadienį atšventė su esminiais ir pavydėtinais pokyčiais. Galima sakyti, kad brandos sulaukęs svarbiausias Azijos kino renginys gimė iš naujo, nes šiemet absoliučiai viskas čia atrodė nauja. 15 metų festivaliui vadovavusį garbaus amžiaus profesorių Kimą Dong-ho pakeitė nuo susikūrimo komandoje dirbęs ir reikalingos patirties pasisėmęs direktorius Lee Yong Kwanas. Būtent šiemet festivalis persikėlė į ką tik atidarytus futuristinės išvaizdos kino rūmus, kokių neturi nei Kanai, nei Berlynas, nei Venecija.
Daugiau nei 300 filmų rinkiniu Busanas nenusileido kitiems rudens festivaliams ir netgi sugebėjo atrasti pranašumų. Programos sudarytojai savo gėrybių tinklą užmetė daug plačiau, išsitraukė skirtingiausių filmų ir pirmenybę skyrė mažesniems / egzotiškesniems kūriniams, kuriuos Torontas ar Venecija galbūt praleido dėl žvaigždiškumo stokos. Jeigu kažkas priekaištautų Busanui dėl programos, tai tikriausiai kabinėtųsi tik dėl to, kad festivalyje neliko vietos nė vienam holivudiniam filmui ir visai nebuvo amerikiečių aktorių bei režisierių. Užtat Busanas galėtų argumentuoti, kad Europos festivaliai ypač retais atvejais žvalgosi į Indijos, Indonezijos, Filipinų, Taivano filmus.
Dar vienas svarbus momentas: visų Azijos šalių kino industriją sukviečiantis Busanas filmams atidaro duris į didžiulį regioną ir milijoninę auditoriją. Todėl į talpius parodų rūmus “Bexco” iš viešbučių persikėlusią Azijos kino mugę šiemet šturmavo gausi Europos studijų, kino organizacijų ir platinimo bendrovių delegacija, o “European Film Promotion” pasistengė rasti lėšų, kad Busaną aplankytų ir su vietiniais žiūrovais susitiktų visi į oficialią programą pakviesti Europos šalių režisieriai. Šaunioje kompanijoje buvo ir lietuvis Mantas Kvedaravičius, vežiojantis aplink pasaulį sensacingą dokumentinį filmą “Barzakh”.

Svarbiausi ir įsimintiniausi filmai

Venecija

“Gėda”
Jautri ir drąsi drama apie liguistą vienišo vyro priklausomybę nuo sekso ir pornografijos turėtų nusipelnyti bent jau “Oskaro” nominacijos geriausiam aktoriui, bet prieštaringas Michaelo Fassbenderio vaidmuo tikriausiai pasirodys pernelyg šokiruojantis vyresniems Akademijos balsuotojams.

“Faustas”
Žiauriai vizualus, išsunkiantis jėgas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo ir įsiklausymo, sunkiai perkandamas, filosofinis rusų meistro Aleksandro Sokurovo filmas pelnytai gavo “Auksinį liūtą”, bet padalijo mačiusiųjų auditoriją į skirtingų nuomonių stovyklas. Šį kūrinį tikrai rekomenduotina pamatyti.

“Pjautynės”
Lengva, teatrališka, satyriškai linksma, žmonių ydas išjuokianti Romano Polanskio komedija, kurios veiksmas realiu laiku vyksta viename bute su keturiais fantastiškai vaidinančiais aktoriais.

“Nusikalstamas išsilavinimas”
Stipriausias Venecijos atradimas, teisingai apdovanotas už geriausią debiutą. Nelegaliai į Italiją prasibrovę imigrantai iš Afrikos atranda prieglobstį Kamoros mafijos gretose ir brenda į nusikalstamą veiklą. Nepaklūstantys gangsterių įstatymams ir raginimams gerai užsidirbti negailestingai sušaudomi.

“Tegyvuoja antipodai!”
Europos kino meno akademijos prizui nominuota rusų režisieriaus Viktoro Kosakovskio nuostabaus grožio dokumentinė kelionė per lygiai priešingose pasaulio pusėse esančias vietoves. Jis fiksuoja užburiančius vaizdus ir žmonių gyvenimo ypatumus keturiose giminingai diametraliai priešingose vietose: Kinijos megapolyje Šanchajuje ir ramiame Argentinos Patagonijos kaime, Horno rage Pietų Amerikoje ir prie Baikalo ežero Rusijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Ispanijoje, Botsvanoje ir Havajuose.

San Sebastianas

“Neliečiamieji”
Festivalio uždarymo ceremonijoje parodyta gudri dramedija apie paralyžiuoto ir prie invalido vėžimėlio prikaustyto turtuolio prancūzo nepaprastomis aplinkybėmis užsimezgusią draugystę su jokios moralės nepripažįstančiu juoduku prižiūrėtoju. Aktoriai Francois Cluzet ir Omaras Sy vaidina virtuoziškai ir juokina iki ašarų.

“Pašėlęs Bilas”
Dalios Ibelhauptaitės sutuoktinio Dexterio Fletcherio nuotaikingas, prasmingas ir įtaigus režisūrinis debiutas apie titaniškas tėvo pastangas apsaugoti vaikus nuo gatvės chuliganų įtakos.

“George’as Harrisonas: materialaus pasaulio gyventojas”
Per 3 val. 26 min. neatsibostantis, informatyvus, smagus muzikinis dokumentinis filmas apie neva neįdomiausią ir mažiausiai žinomą “The Beatles” ketvertuko narį. Džiugu, kad maestro Martinas Scorsese randa laiko išliekamąją vertę turintiems nekomerciniams kūriniams.

Busanas

“Stebėkite Indijos cirką”
20 tūkst. JAV dolerių įvertintu publikos simpatijų prizu apdovanotame indų filme nėra nė kruopelytės Bolivudo, bet pilna spalvų, emocijų, autentikos ir netikėtumų. Tai kaime gimusio ir angliškai nesuprantančio indų režisieriaus “Lūšnynų milijonieriaus” versija.

“Gedulas”
“Naujosios srovės” konkurse nugalėjusi drama iš Irano sulaukė daugybės liaupsių. Jaunųjų autorių komanda atrado naują kino kalbos būdą, kaip vizualizuoti kurčnebylių žmonių bendravimą.

“Veidrodis niekuomet nemeluoja”
Labai gražus, jautrus ir vizualus epas apie neblėstančią viltį ir skausmingus praradimus. Jauna mergina bando susitaikyti su tėvo mirtimi žvejų kaimelyje, bet dvasingi išgyvenimai filme užslapstomi lyriškomis metaforomis, spalvingais simboliais ir po vandeniu stulbinamai užfiksuotais vaizdais.

“Kiaulių karalius”
Tris prizus festivalyje nugvelbęs įstabus, efektingas ir žiaurus korėjietiškas animacinis trileris apie patyčias mokykloje ir brutalų nuskriaustų moksleivių kerštą užpuolikų lyderiui.

Milane eksponuota žymaus lietuvių dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės paroda, kurią atsisakė priimti Venecija, pirmadienį iš Italijos iškeliauja į Kauną, BNS pranešė Lietuvos kultūros atašė Italijoje Irma Šimanskytė.

Paroda, iki vasario 13-osios eksponuota Milano karališkųjų rūmų muziejuje “Palazzo Reale”, nuo kovo 1-osios turėjo būti atidaryta Venecijos “Ca’Pesaro” muziejuje. Tačiau iš Milano M.K.Čiurlionio darbai į Veneciją taip ir nepajudėjo.

Tam nepadėjo ir į Venecijos valdžią laišku kreipęsis europarlamentaras, M.K.Čiurlionio žinovas Vytautas Landsbergis, kuris, pasak I.Šimanskytės, prašė parodos atžvilgiu “priimti teigiamus sprendimus”.

Kultūros atašė teigimu, situaciją sukomplikavo problemos iš Italijos pusės – ruošiantis parodą pergabenti į Veneciją, netikėtai pasikeitė šio miesto administracijos darbuotojai, su kuriais buvo tartasi dėl parodos.

Lietuvos atstovai stengėsi įtikinti venecijiečius priimti M.K.Čiurlionio darbus, tačiau jiems nepavyko. Anot I.Šimanskytės, per trumpą laiką surasti naują ekspozicijos vertą vietą ir projekto partnerį iš Italijos pusės buvo pernelyg sudėtinga.

“Žinoma, apgailestaujame, jog planas parodą perkelti į Veneciją nepavyko, tačiau jis dar nebuvo spėjęs įgauti realaus pagrindo. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas M.K.Čiurlionio ekspozicijai Milano karališkųjų rūmų muziejuje “Palazzo Reale”, tam prireikė ketverių metų darbo. Venecijos miesto vardas buvo pradėtas minėti tik jau atidarius parodą Milane”, – sakė kultūros atašė.

Pasak I.Šimanskytės, dėl parodos perkėlimo į Veneciją buvo susitarta žodžiu, jokios sutarties Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus dar nebuvo pasirašęs.

“Kadangi nebuvo dar jokio raštiško susitarimo tarp Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir projekto partnerio Italijoje, iki bet kokio sprendimo priėmimo dar nebuvo prieita iš esmės, nes tai buvo tik planai, kuriems, deja, dėl minėtų susiklosčiusių aplinkybių, nebuvo lemta išsipildyti”, – teigiama kultūros atašė BNS atsiųstame pranešime.

Tačiau, anot jos, po M.K.Čiurlionio parodos eksponavimo Milano muziejuje menininkas tapo žinomas Italijoje, ir galimybių pristatyti jį įvairiuose Italijos miestuose visada atsirastų.

“Tik, be abejonės, tam reikia turėti daug daugiau laiko, negu mes jo turime dabar”, – sakė I.Šimanskytė.

Lapkritį Milano Karališkųjų rūmų muziejuje “Palazzo Reale” atidaryta paroda “Čiurlionis: ezoterinė kelionė 1875-1911″ yra pirmoji, pristatanti Lietuvos dailininko darbus Italijoje.

Tai didžiausia kada nors Vakarų Europos šalyse eksponuota svarbiausių M.K.Čiurlionio dailės kūrinių kolekcija. Ją sudaro 137 dailės, fotografijos darbai ir kiti eksponatai iš menininko archyvų.

Milano karališkųjų rūmų muziejaus “Palazzo Reale” duomenimis, M.K.Čiurlionio ekspoziciją aplankė apie 20 tūkst. žiūrovų, o parodai išleistas katalogas buvo pripažintas geriausia 2010 metų knyga meno žurnalo “Arte” rinkimuose.