"Veido" archyvas

67-asis Venecijos kino festivalis nustebino programos brandumu, žanrų įvairove, įdomiomis temomis, originaliomis interpretacijomis ir drąsiais eksperimentais.

Venecijos festivalio filmų atrankai vadovavęs Marco Muelleris suformulavo aiškius kriterijus, kad po seanso išėjęs žmogus jaustųsi bent šiek tiek pasikeitęs arba sužinojęs kažką naujo.

Į konkursą pateko tik tie režisieriai, kurie mokėjo sukurti kino pramogą net pačiomis sunkiausiomis temomis. Pačią pirmą dieną žiuri prezidentas Quentinas Tarantino į “Auksinį liūtą” pretenduojančių kūrinių sąrašą pavadino vienu beprotiškiausių, kokius jam teko regėti.

“Kiekvienais metais klausiame savęs, koks yra festivalio tikslas. Atsakymas paprastas – mes norime stebinti pasaulį”, – pareiškė Venecijos bienalės vadovas Paolo Baratta.

Bilietai graibstomi

Galutinis Venecijos įnašas į kino industriją paaiškės artimiausiais mėnesiais, kai prodiuseriai paskelbs pasirašytų platinimo sutarčių kiekį, o režisieriams ir aktoriams išryškės realesnė tikimybė prasmukti į prestižiškiausių apdovanojimų nominacijas. Tačiau po šešių dienų išplatinti rezultatai simbolizavo festivalio sėkmę – parduota 22,5 tūkst. bilietų (pigiausio kaina 6 eurai, o brangiausio – 40 eurų), tai yra 17 proc. daugiau nei 2009 m.

Bet kokiu atveju Venecijai šiemet pavyko įveikti Kanus įdomesniais, prasmingesniais, ilgiau išliekančiais filmais, nes M.Muelleris prisirinko visko po truputį, nepašykštėjo kvapą gniaužiančių prabangių spektaklių, viliojo kardinaliai skirtingomis istorijomis, nepabijojo sumaišyti pripažintų meistrų dovanų su kantrybę sekinančiais anarchistiniais eksperimentais, iš staigmenų dėžės ištraukė ypatingos svarbos filmą, suteikė ekraną radikaliausiems kino formatams.

Tuo tarpu Kanai visą oficialią programą mėgino dėlioti pagal vieną bendrą kurpalių (tėvų santykius su vaikais) ir per daug pasitikėjo garsiais režisierių vardais.

Pastebimiausiai išryškėjusi kino bienalės tendencija – anksčiau pasiteisinusių idėjų išnaudojimas, pratęsimas, perdirbimas. Atrodo, kad ekonominis sunkmetis nuslopino net pačių įtakingiausių ir apdovanotų režisierių norą eksperimentuoti. Pinigus investavę verslininkai ir prodiuseriai reikalavo siekti palankaus finansinio rezultato, tad daugeliui autorių teko atsigręžti atgal ir prisiminti, kokie jų pačių filmai buvo sėkmingai pardavinėjami.

Baletas ir meilės kiaušinienė

Atidarymo ceremonijos riteris Darrenas Aronofsky sukūrė savotišką netiesioginį “Auksinį liūtą” laimėjusio šedevro “Imtynininkas” tęsinį. Erotiška, išradinga, žiauri psichologinė šokių drama “Juodoji gulbė” baleto užkulisius nušviečia tokiu pačiu stiliumi kaip imtynes. Pirmajame filme dominavo karjerą iš naujo įžiebęs Mickey Rourke’as, o antrajame estafetę perėmė užburiamai sudėtingą vaidmenį kurianti Natalie Portman. Čia vėl triumfuoja neblėstantis pavydas, paranoja, liepsnojančios ambicijos, nejaukios fizinės traumos, beprotiškas siekimas iškovoti vaidmenį ir liūdinantis vienišumas.

Kritikų ir žiūrovų favoritu nelauktai tapusio čiliečio Pablo Larraino tragikomedijoje “Post Mortem” nuo pat pirmo kadro juntamas jo debiutinio kūrinio “Tonis Manero” lėtas tempas, siužeto dėstymo maniera, politinių įvykių fonas, makabriško absurdo humoro pokštai ir pagrindinio personažo psichologinio portreto spalvos. Prieš trejus metus Johno Travolto herojų šokėją iš miuziklo “Šeštadienio nakties karštinė” Tonį Manero imitavęs aktorius Alfredo Castro grįžo suvaidinti dar vieno charizmatiško, pavojingo ir kerštingo sociopato, dirbančio ligoninės morge, vaišinančio firmine kiaušiniene ir nemiegančio su moterimis, kurios gulinėja kitų vyrų lovose.

Moterys ir aktoriai

Madingas, jaunatviškai atrodantis ir mūsų kraštuose visuomet laukiamas Francois Ozonas pastaraisiais metais dažnai šaudė pro šalį, nors stengėsi išlikti nuoširdžiai originalus. Aplinkybės privertė šį prancūzą prisiminti komerciškiausią hitą “Aštuonios moterys” ir parašyti neįtikėtinai šarmingą moterišką vaidmenį primadonai Catherine Deneuve, kuri vėl dainuoja, šoka ir dar streikuojančią darbo liaudį raminą. Tik be kitų septynių moterų, o su bilietų perkamumą garantuojančiu šmaikščiuoju ir lengvai ištvirkusiu Gerard’u Depardieu. Žmonės pageidauja juoktis, ir komedija apie moterų išsilaisvinimą “Vaza” suteiks saują smagių galimybių. Filmo pavadinimas apibūdina moters statusą šeimoje – ji ištekėjo už turtingo, įtakingo, savimi patenkinto vyro ir tapo namų puošmena.

Beveik visiems nuostabių įspūdžių padovanojo ir Sofios Coppolos dramedija “Kažkur”, tačiau režisierė turėjo išklausyti kaltinimų dėl akinamo panašumo į nepriklausomo kino perliuką “Pasiklydę vertime”. Pramogų verslą satyriškai šaržuojančiame filme Japonijos sostinę pakeitė Holivudo sostinė, aktorius Billas Murray’us atjaunėjo nuo šeimos atsiskyrusiu ir nežinomybėje pasiklydusiu aktoriumi Stephenu Dorffu, gundytojos Scarlett Johansson vietą užėmė vienuolikmetė herojaus dukrelė Dakota Fanning, kuri gavo užduotį pakeisti tėčio požiūrį į pasaulį.

Genialiosios provokacijos

Tęsinių pagundai neatsispyrė ir skandalingasis provokatorius Vincentas Gallo. Kanuose jis buvo nušvilptas su “Ruduoju triušiu”, o Venecijoje identiškų reakcijų sulaukė jo poetiškai pavadintas minimalistinio biudžeto pasityčiojimas iš žiūrovų kantrybės. 75 min. drama “Vandenyje užrašyti pažadai” iš kelių ilgų statiškų scenų ir vienodų frazių kartojimo skirtingais tonais piktino sausakimšai sales pripildžiusius žiūrovus. Beveik visus darbus pats atlikęs V.Gallo asmeniškai rūpinasi filmo sklaidos ir pardavimo reikalais, tačiau visai nesivargina, ar jo kūryba kam nors patinka.

"Veido" archyvas

Venecijos festivalio filmų atrankai vadovavęs Marco Muelleris suformulavo aiškius kriterijus, kad po seanso išėjęs žmogus jaustųsi bent šiek tiek pasikeitęs arba sužinojęs kažką naujo

Regis, didžiąja Venecijos staigmena galima tituluoti kinų dokumentininko Wango Bingo sukrečiančią dramą “Griovys”. Po 1950 metų komunistinė valdžia diktatoriškam režimui nepaklūstančius mokslininkus, profesorius, gydytojus, intelektualus trėmė į edukacinę stovyklą. Vyrams teko gyventi nežmoniškai žiauriomis sąlygomis kažkur dykumoje išraustuose grioviuose: pučiant vėjui, siaučiant smėlio audroms, gaunant tik minimalų maisto davinį, skaičiuojant vandens lašelius, šalant požemiuose.

Režisierius patikino, kad per pastaruosius ketverius metus apklausė apie šimtą košmarą išgyvenusių liudininkų ir neišgalvojo absoliučiai nė vieno kadro. Kinijos kino biuras neleido necenzūruoto kūrinio rodyti Venecijoje.

Filmavimas slapta vyko dykumoje prie Mongolijos sienos, režisierius nuolat vežiojo medžiagą į saugyklą, įrengtą už 200 km, ir grupė kasdien dirbo baimindamasi, kad agentai juos suseks ir uždarys į kalėjimą. Wangas Bingas tikrai žino, kad “Griovys” bus uždraustas Kinijoje ir prieš jo valią nelegaliai bus platinamas internetu, kaip dažniausiai nutinka Kino biuro ignoruojamiems filmams. Liaudis trokšta matyti tai, ko negalima.

Tamsusis šedevras

Likus dviem dienoms iki finišo Venecija aptarinėjo ir arabų kilmės prancūzo Abdellatifo Kechiche tikrais įvykiais aprengtą dramą “Juodoji Venera” apie Pietų Afrikos pilietę Saartije Baartman. Nenatūraliai apkūni moteris dėl pinigų pasidavė nusižeminimui ir dalyvaudavo šarlataniškuose cirko pasirodymuose Londone, kur ji visuomenei būdavo rodoma uždaryta narve kaip King Kongas.

Po teismo posėdžių dėl galimo išnaudojimo nelaimėlei teko linksminti Paryžiaus turtuolių bendruomenę, atsiduoti antropologijos profesorių tyrimams ir kaitinti seksualinėse orgijose dalyvaujančių ištvirkėlių emocijas. 2 val. 40 min. trukmės filmas detaliai perteikia 1817 m. laikotarpį ir pasakoja sukrečiančią vergovės bei psichologinio smurto istoriją. Pagrindiniam vaidmeniui idealiai parinkta, žavingą išvaizdą po prostetikos sluoksniais paslėpusi ir sudėtingas užduotis fenomenaliai išsprendusi nežinoma Yahima Torres neturėjo lygių geriausios aktorės rinkimuose.

Virtuali mugė

Rudens festivalių maratone didžiausias Venecijos konkurentas yra naujus sparnus iškėlęs ir ištaigingą centrą atidaręs Torontas, kuriame nuo rugsėjo 9 d. vėl susibūrė kino verslo bendruomenė ir kaip tik šią savaitę dalyvauja derybose ar pasirašinėja sutartis dėl Lido salos salėse pasireiškusių filmų.

Netgi M.Muelleris neslepia, kad Venecijoje kol kas veikia tik “virtuali mugė”, nes dauguma platintojų stebi įvykius internetu ir neišlaidauja dviem kelionėms, o konkrečius darbus nuveikia Kanadoje. Pardavimo kompanijos patvirtino, kad Venecijoje dalyvauja ir komercinę gyslelę turinčius filmus žvejoja tik Italijos platintojai. Savo žvalgus, kurie kantriai ieškojo spindinčių perliukų, atsiuntė ir Vokietija, Šveicarija, Olandija, Belgija.

Lietuvos platintojai taip pat neskuba anonsuoti Venecijos premjerų, nors dėmesio ir rizikos vertų filmų buvo bent dešimt. Tiesa, paskutinę minutę paaiškėjo, kad kino platinimo kompanija “Acme” vis dėlto įsigijo F.Ozono šarmingąją “Vazą” ir pastatys ją į 2011 m. vasario mėnesio repertuaro lentyną.

"Veido" archyvas

2010 m. Venecijos kino festivalio konkursinėse gondolose vėl pritrūko vietos Baltijos šalių filmams.

Griežtos atrankos vedlio Marco Muellerio širdį suminkštinti šiemet mėgino net keli mūsiškiai kūriniai. Kristijonui Vildžiūnui, Mariui Martinsonui ir Emiliui Vėlyviui nepasisekė dėl pernelyg nuožmios konkurencijos su elitiniais autoriais. Festivaliui juos kviestis į programą strategiškai naudingiau, nes žinomi vardai lengvai privilioja milijonus akių ir garantuoja viso pasaulio spaudos dėmesį. Vis dėto ryškus lietuviškas spindulys karštojoje Lido saloje švies nuo Ingeborgos Dapkūnaitės asmenybės. Labiausiai užsienyje vertinama Lietuvos aktorė nusipelnė neeilinio pakvietimo į amerikiečių režisieriaus Quentino Tarantino pirmininkaujamą žiuri.

"Veido" archyvas

I.Dapkūnaitė – vienintelė moteris tarp žiuri narių

Būtent jie atidarys “Auksinio liūto” narvą. Geidžiamiausias Venecijos bienalės trofėjus bus išleistas į laisvę rugsėjo 11 d. Neeilinėse dvylikos dienų kino medžioklėse šiemet pasiryžo dalyvauti 22 režisieriai ir mažiausiai vienas nežinomasis, kurio asmenybę organizatoriai laikys paslaptimi iki festivalinio maratono starto. Visi tikisi stebuklo, kad filmo-siurprizo seansą okupuos laukiamiausias kultinio amerikiečo Terrence’o Malicko opusas “Gyvybės medis”.

Prieštaringiausiais gandais apipintą kūrinį iki paskutinės minutė tikėjosi pastverti Kanai, bet nuo visuomenės savanoriškai save izoliavęs ir viešumoje beveik nesirodantis drovusis veteranas nusprendė dar padirbėti montažinėje. Tik jis vienas nuspręs, kada jau trečius metus lipdomas mistiškiausias nuotykių epas pakvies žiūovus į kelionę per laiko zonas.

Amerikiečai plaukia prieš srovę

Kol kas lieka po kauliuką narstyti oficialiai paskelbtus konkursinius filmus. Daugiausiai kandidatų į “Auksinio liūto” medžioklę komandiruos JAV, kurioms po Kanų bado (konkuruojantis festivalis buvo pakvietęs tik vieną amerikietį) Venecijoje atstovaus net šeši režisieriai, bet nė vienas jų nepriklauso Holivudo sistemai.

Kino bienalės inauguraciniame pokylyje šoks stilingas psichologinis trileris “Juodoji gulbė” pagal laimės kūdikiu dažnai krikštijamo Darreno Arronofsky choreografiją. Prieš dvejus metus jis laimėjo pagrindinį Venecijos festivalio prizą su kritikų išliaupsintu ir Mickey Rourke’o aktorinę karjerą prikėlusiu “Imtynininku”. Naujausiame filme režisierius praskleis širmą nuo žiūrovams nematomų baleto šokėjų brutalių dvikovų “Gulbių ežero” repeticijų užkulisiuose.

Stipriais moteriškais vaidmenimis turėtų pasinaudoti charizmatiškojo Vincento Casselio treniruojamos prancūzaitė Natalie Portman ir Holivude jau įsitvirtinusi ukrainietė Mila Kunis.

Apdovanojimų ekspertai iš anksto prognozuoja realią tikimybę prasibrauti į “Oscaro” nominaciją “Lūšnynų milijonieriaus” numylėtai gražuolei Freidai Pinto iš Indijos. Ekscentriškojo dailininko Juliano Schnabelio (“Skafandras ir drugelis”) režisuotoje biografinėje dramoje “Miralė” ji įkūnijo bebaimę palestiniečų aktyvistę Hind Husseini, kuri 1948 m. besikuriant Izraelio valstybei mėgino įsteigti pirmą vaikų prieglaudą Palestinoje.

Kritikai nekantriai lauks maištingojo aktoriaus Vincento Gallo sugrįžimo į režisūrą su gražiai pavadinta poetiška drama “Vandenyje užrašyti pažadai” apie nepagydoma liga sergančios merginos dienas. Prieš septynerius metus jo skandalingasis filmas “Rudasis triušis” buvo griausmingai nušvilptas Kanuose, o režisierius įsivėlė į karštakošišką konfliktą su garsiausiu amerikiečų kritiku Rogeriu Ebertu, apdovanojusiu kūrinį blogiausio visų laikų Kanų festivalio filmo titulu.

Broliai kartu

Nekonkursinėje programoje įdomių susitikimų žada brolių Affleckų duetas ir netikėtą staigmeną supakavęs Martinas Scorsese. Jis pats negalės atvykti į Veneciją dėl prasidėjusių filmavimo darbų ir patikėjo kolegai pristatyti dokumentinį portretą “Laiškas Elia’i” apie legendinį amerikiečių režisierių Elią Kazaną. Režisūroje debiutuojantis ir “Volpi” taurę už pasirodymą vesterne “Džesio Džeimso nužudymas” gavęs aktorius Casey Affleckas taikysis parsivežti namo “Ateities liūtą” už geriausią pirmąjį filmą su improvizuotu dokumentiniu detektyvu “Aš vis dar ča: pradingę Joaquino Phoenixo metai” apie populiarųjį aktorių Joaquiną Phoenixą, kuris po “Tarp dviejų meilužių” pareiškė pasauliui, kad daugiau niekuomet nevaidins kine, ir pasišalino iš viešumos nežinoma kryptimi.

2006 m. geriausiu aktoriumi Venecijoje pripažintas Casey vyresnysis brolis Benas Affleckas iššaus kriminalinės dramos “Miestas” kulkas. Šis filmas apie Bostono nusikalstamą pasaulį spalį užsuks į Lietuvos komercinį repertuarą, kuriame jau Venecijos kino festivalio dienomis viešės skerdynių ir muštynių trileris “Mačtė”.

Ištikimiausias Q.Tarantino bičiulis Robertas Rodriguezas turės garbės rugsėjo 1 d. pradėti naktinę festivalio programą “Venecija vidurnaktį” ir atplaukti į Lido salą su aktorių desantu – Danny Trejo, Robertu de Niro, Stevenu Seagalu, Jessica Alba bei Michelle Rodriguez.

Žanrų mišrainė

Atrodo, kad ilgiausiai meno vadovo poste per Venecijos festivalio istoriją išsilaikęs M.Muelleris (jis pradeda septintąją ištisinę kadenciją) visą festivalio programą dėliojo pagal žiuri prezidento Q.Tarantino skonį. Bienalės konkurse dar niekuomet nebuvo tiek daug žanrinio kino. Intelektualios pramogos saldėsiais dalysis ispanas Alexas de la Iglesia su stilingai sukonstruota komiška karine drama “Liūdna baladė trimitui” apie cirko klounų meilės trikampį svarbiausių Ispanijai istorinių įvykių peizaže, Honkongo veiksmo trilerių veteranas Tsui Harkas su mistifikuota šaudykline gaudykle “Detektyvė Dy ir Ugnies fantomo paslaptis” ir be poilsio filmus kepančio japonų darbštuolio Takashi Miike samurajiškas veiksmo trileris su kardais “13 žudikų”. Dar vienas kultinio režisieriaus komiksinis superherojinis kūrinys “Zebramenas 2: Zebros miesto ataka” papuoš “Venecijos vidurnakčio” programą.

Už konkurso ribų auditorijos pojūčius tikrins keturi erdviniai 3D reginiai iš Japonijos, Italijos, Honkongo ir Kinijos. Kungfu karaliaus Bruce’o Lee 70-mečio jubiliejaus proga pirmąją festivalio dieną kautynes inicijuos Andy Lau Rytų kovos menų atrakcionas “Kumščio legenda: Čno Ženo sugrįžimas”. Pagarbą Azijos regiono kinui vainikuos tikrai užtarnauto “Auksinio liūto” už gyvenimo ir karjeros laimėjimus įteikimas Honkongo meistrui Johnui Woo (“Kulka galvoje”, “Geresnis rytojus”, “Dviveidžiai”, “Neįmanoma misija 2″, “Operacija “Lūžusi strėlė, “Judantis taikinys”). Jis atvažiuos ne tik prizo atsiimti, bet ir surengs 36-ojo veiksmo trilerio “Samdomų žudikų valdžia” pasaulinę premjerą.

Jauniausias sąstatas

Ypatingas 67-ojo Venecijos festivalio išskirtinumas – jaunojo kino triumfas. Anonsuodamas konkursinį sąrašą M.Muelleris džiaugėsi, kad dar niekuomet bienalė neturėjo tokio jaunatviško režisierių amžiaus vidurkio – 47. Svarbiausia, kad beveik visi jaunosios kartos autoriai nėra naujokai ir jau spėjo įrodyti savo vertę ankstesniais filmais.

Kas gi nenorės pamatyti madingojo prancūzo Francois Ozono žaismingos komedijos “Vaza” su neprilygstamai žvaigždingu Catherine Deneuve ir Gerard’o Depardieu duetu? Benito Mussolini laikus menančias senutėles kino sales sausakimšai pripildys jo tautietis Abdellatifas Kechiche, kurio gundanti drama “Grūdo paslaptis” 2007 m. tapo netikėčiausiu festivalio atradimu ir gavo Didįjį žiuri prizą. Dabar režisierius nukreips mūsų akis į XIX amžiaus Pietų Afriką ir papasakos negirdėtą tikrą istoriją apie “Juodąją Venerą” Sarah Baartman, kurią vietiniai gentainiai pavertė apsinuoginusia cirko juokdare ir tyčiojosi iš jo apkūnumo.

Kaip vienintelė išimtis Venecijos jaunystės eliksyre atgims daugelio primirštas kultinis veteranas Monte Hellmanas, sugebėjęs pagaliau užbaigti 12 metų montažinėse blizgintą romantinį trilerį “Kelias į niekur”. Festivalio atrankos specialistai labiausiai didžiuojasi 87-erių metų sulaukusio legendinio režisieriaus kriminaliniu rebusu filmavimo aikštelėje ir šį neeilinį konkursinį filmą vadina renginio įvykiu. Akivaizdu, kad Q.Tarantino bus sunku apsispręsti ir priimti objektyviausią verdiktą, nes kitoje barikadų pusėje išsirikiuos daugybė jo draugų. Mokytojas M.Hellmanas padėjo jam surinkti biudžetą debiutiniams “Pasiutusiems šunims”, T.Miike kvietė jį šmaikščiam epizodiniam vaidmeniui “Samurajiškame vesterne”, jo širdį vienu metu buvo užkariavusi žavioji Sophia Coppola, jis niekuomet neslėpė susižavėjimo specifiniais T.Harko filmais ir kartu teisėjavo Kanų festivalyje.

Sumažintas biudžetas

Festivalio direktorius Paolo Barratta iš anksto įspėjo, kad svečiai nesitikėtų prabangaus ir ištaigingo pokylio prie jūros. Dėl apkarpyto biudžeto Venecijoje nebus ugningų fejerverkų ir egzotiškų vaišių. Užtat 12 mln. eurų kainuosiančio renginio organizatoriai jau pirmajai dienai suplanuos visos apimties repertuarą nuo ankstyvo ryto iki žvaigždėtos nakties.

Gyvų žvaigždžių Lido saloje kaip visuomet nepritrūks. Ketinimą atvykti į Veneciją jau patvirtino N.Portman, V.Casselis, R.de Niro, Helen Mirren, Johnas Turturro, J.Alba, Dustinas Hoffmanas, D.Trejo, C.Deneuve, Russellas Brandas, Michelle Williams, G.Depardieu, F.Pinto, Toni Servillo (tituluotasis italas, žinomas iš filmų “Po meilės”, “Gomora” ir “Il Divo”, vaidins 3,5 val. trukmės istorinėje dramoje “Mes tikime” ir trileryje apie prasiskolinusį lošėją “Gorbačiovas”).

Lietuvių nostalgiškai prisimenamas “komisaras Katanis” Michelle Placido nekonkursinėje programoje reklamuos turtingo biudžeto gangsterinį epą “Vallanzasca: piktieji angelai” apie Milaną terorizavusį italų mafijos smogiką Renato Vallanzascą, kuris kalėjimuose praleido 38 metus iš 58-erių.

Kita smagi Venecijos naujovė – neatpažįstamai pertvarkyta antroji konkursinė programa “Horizontai”.