Kai 2010 m. Viktoras Orbanas kaip nugalėtojas sugrįžo į Vengrijos parlamentą ir antrąkart tapo premjeru, Vakarų šalyse į šią Vidurio Europos valstybę beveik nebuvo kreipiama dėmesio. Požiūris pasikeitė gana greitai, nes surinkęs daugiau nei pusę rinkėjų balsų šis dešiniųjų pažiūrų vengrų politikas, kurį politologai dažnai vadina radikalu bei populistu, suprato, kad valstybė yra jo atrištose rankose.

Jokimas TAMULIONIS

Artėjant 2018 m. rinkimams senas Viktoro Orbano bičiulis Lajosas Simicska meta baltą pirštinę ir sako: „Make a democratic country again“ („Vėl sukurkime demokratinę valstybę“), tuo primindamas visame pasaulyje išgarsėjusią Donaldo Trumpo rinkimų frazę apie Amerikos galybės atkūrimą.

Svajonė tapti Vengrijos vadovu

Norint suprasti, kas šiuo metu vyksta Vengrijoje, reikia nusikelti bent 30 metų į praeitį. Jaunas, ambicingas sovietinio režimo kritikas iš vidurinės klasės šeimos rašo magistro darbą apie lenkų judėjimą „Solidarumas“. Po dvejų metų gauna stipendiją ir išvyksta mokytis į Oksfordą, Pembroko koledžą. Kaip rašo savo atsiminimuose, „siekis pakeisti Vengriją buvo mano kasdieninis moto“. Taip atrodė dabartinio Vengrijos premjero karjeros pradžia.

Būtent tuo metu jauni ir prieš sovietų režimą nusiteikę vengrai būrėsi į grupes, steigė savo judėjimus. Vienoje draugų grupėje atsiduria ir šiame straipsnyje aprašomi žmonės – V.Orbanas ir L.Simicska. 1988-ųjų kovą aktyvistai pasivadina „Fidesz“ – Jaunųjų demokratų aljansu ir pradeda savo veiklą.

Judėjimas plečiasi, bičiuliai tampa įtakingais Vengrijos politikais. Per 1990 m. rinkimus surenka beveik 9 proc. balsų ir tampa penkta didžiausia partija parlamente. Didžiausias V.Orbano komandos pasiekimas – 1998 m., kai laimėjo rinkimus, „Fidesz“ komanda gavo teisę formuoti vyriausybę. Dviejų vengrų politikų duetas nusitvėrė valdžios.

Vengrijos kardinolas Richelieu

Neatsitiktinai apie L.Simicską mažiau besidomintieji politika žino nedaug. Tai – Vengrijos „pilkasis kardinolas“. Po sovietinio režimo griūties susikrovęs milijonus, L.Simicska tapo pagrindiniu „Fidesz“ sėkmės garantu. Dosniai finansuodamas partijos veiklą, multimilijonierius nesirodydavo viešumoje, žiniasklaidos priemonėms būdavo sunku gauti jo interviu ir nuotraukų.

Viskas pasikeitė po pergalingų rinkimų 1998 m., kai atsidėkodamas už pagalbą V.Orbanas skyrė savo bičiuliui aukštą postą, kuriame šis buvo atsakingas už mokesčius bei vidaus ekonomiką. Vengrijos žiniasklaida šio fakto nepraleido pro akis ir iškėlė į paviršių.

Vėliau paaiškėjo, kad šis žmogus ne tik prisidėjo finansiškai, tačiau iš esmės kūrė partijos idėjinę liniją bei ateities strategiją. Be abejo, V.Orbanas juo pasitikėjo, teigė, kad bendradarbiaudamas gauna daug gyvenimiškų pamokų. Tačiau L.Simicskos strategavimas partijos neišgelbėjo, nes gana radikalūs bei tam tikroms interesų grupėms palankūs sprendimai, kurie buvo priimti Nacionalinėje Asamblėjoje, sužlugdė „Fidesz“ rinkimus 2002 m., kai vėl dviem kadencijoms teko pasitraukti į opoziciją.

Per aštuonerius metus opozicijoje V.Orbanas subrendo kaip politikas. Jis suprato, kad buvęs pagrindinis partijos ramstis L.Simicska tampa vis didesniu iššūkiu siekiant ne tik visiškos įtakos partijoje, bet ir potencialios valdžios valstybėje. Tai pasirodė jau antrosios kadencijos metu, kai L.Simicska pateikė darbų, kuriuos tikisi išvysti padarytus per V.Orbano premjero kadenciją, sąrašą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m

Povilas DIKAVIČIUS

CEU studentas,  „Veidui“ iš Budapešto

Viktoro Orbano vyriausybė žengė dar vieną žingsnį neliberalios demokratijos keliu. Sakydamas metinę kalbą Vengrijos premjeras nubrėžė tolesnės šalies raidos gaires, įvardydamas 2017-uosius kaip kovos su užsienio įtaka Vengrijos vidaus politikai metus. Tai galima vertinti kaip tiesioginę nuorodą į George‘o Soroso remiamų nevyriausybinių organizacijų ir fondų veiklą.

Ideologinis konfliktas tarp jųdviejų yra jau giliai įsišaknijusi politinė realybė, nes G.Soroso vaizdinys V.Orbano režimui duoda taip reikalingą išorės priešą, galintį mobilizuoti politinę paramą valdančiajai „Fidesz“ partijai. Pastarosiomis savaitėmis šio konflikto centre atsidūrė Vidurio Europos universitetas (CEU).

Kovo 28-osios vakare teiktos įstatymų pataisos per artimiausią savaitę Vengrijos parlamente priimtos be didesnių nesklandumų. Gerai koordinuota ataka prieš universiteto veiklą apėmė įstatyminius ir žiniasklaidos kanalus – prieš įregistruojant įstatymo siūlymą buvo paskelbtas straipsnis, tikinantis vengrų skaitytojus, kad CEU nepaiso šalies įstatymų.

Valdžios veiksmų ir žiniasklaidos kanalų koordinacija jau tapo įprasta Vengrijos politinės realybės dalimi. Pernai spalį buvo uždarytas svarbiausias kairysis opozicinis laikraštis „Žmonių laisvė“ („Népszabadság“), įkurtas 1956-ųjų revoliucijos metu. Visuomenės reakcija į tai buvo greita ir įtikinama – gatves keliskart užtvindė protestuotojai, vyko demonstracijos prie parlamento.

Tačiau tūkstantinės minios valdžios planų nepakeitė tada, nepakeitė ir šįkart. Praėjus kelioms dienoms po įstatymo siūlymo įregistravimo valstybinių universitetų studentai ir darbuotojai surengė demonstraciją, palaikydami CEU ir įspėdami, kad tokie veiksmai gali būti vėliau nukreipti ir prieš juos. Tuomet CEU klausimas tapo kovos už akademinę laisvę klausimu. Tąkart prisijungė apie 10 tūkst. žmonių ir darnia kolona nuėjo nuo Laisvės tilto iki parlamento, kur ugningomis kalbomis politikai buvo skatinami negriauti demokratijos pamatų tokiais įstatymų projektais.

Bet jau kitą dieną parlamentas įstatymą priėmė 76,4 proc. parlamentarų balsais, o dalis „Fidesz“ deputatų atlikę savo darbą po balsavimo paliko posėdžių salę. Įstatymo projektui nepritarė tik radikalesnis sparnas – „Jobbik“ partija, argumentuodama, kad „Fidesz“ imasi komunistinių cenzūros metodų. Tai tik iliustruoja, kiek poliarizuojantis elektoratą gali būti šis įstatymas. „Jobbik“ įprastai nestotų už CEU, tačiau siekis oponuoti „Fidesz“ ir galimi politiniai dividendai privedė prie netikėtos sąjungos. Nubalsavus už įstatymą liko viltis, kad prezidentas Jánosas Áderas jį vetuos ar teiks Konstituciniam teismui. Tokios vilties vedami vengrai dar kartą išėjo į gatves, šįkart jų buvo jau 80 tūkst. Jie ragino prezidentą nepasirašyti, rodė solidarumą su CEU. Tačiau jau kitą dieną įstatymas buvo pasirašytas ir įsigaliojo. Tai įpareigojo CEU paklusti naujojo įstatymo reikalavimams arba užsidaryti per penkerius metus.

Šis sprendimas sukėlė dar vieną protestų bangą – naktimis protestuota vienoje svarbiausių eismo sankirtų Budapešte, stabdant ten eismą, protestai pasklido po kitus Vengrijos miestus.

Politikams spaudžiant universitetą, CEU bendruomenė stojo už savo išlikimą ir būstinę Budapešte. Nuo pat neramumų pradžios universiteto pozicija nesikeitė, galimybė keltis į kitą miestą ar valstybę nebuvo svarstoma, nors siūlymų persikelti sulaukta gan greitai – nuo Vilniaus iki Vienos. Universitetas buvo kviečiamas palikti Budapeštą, tačiau bendruomenės viduje tai greičiau priimta kaip oportunizmas. „Jokių kitų namų neturime ir nenorime turėti“, – teigia dabartinis universiteto rektorius Michaelis Ignatieffas.

Vis dėlto universitetas jau kartą buvo perkeltas iš Prahos į Budapeštą, tad kodėl negalėtų persikelti darkart? Toks klausimas išreiškia funkcionalų ir institucinį požiūrį į universiteto krizę, nors pirmiausia pavojuje atsiduria akademinė bendruomenė ir jos reprezentuojamos akademinės laisvės vertybės. Kita vertus, CEU gyvybiškai reikalingas kaip tik Vengrijoje, kur opozicija valdžiai yra vis aiškiau naikinama. Europos sostinės galėtų stoti mūru už universitetą, kaip laisvos ir europietiškos minties bastioną Budapešte: kiekvienas forpostas turi strateginę vietą.

Įkūrimo metu universiteto akademinė veikla Vengrijos vyriausybei nekliuvo, net priešingai – Vengrijos valdžia darė viską, kad jis įsitvirtintų Budapešte. CEU yra įsteigtas filantropo G.Soroso lėšomis, jo misija – padėti buvusio sovietinio bloko valstybėms integruotis į europines struktūras ir atverti kelius gabiems studentams iš šio regiono į anglakalbę akademiją. Universitetas pradėjo veikti dešimtojo dešimtmečio pradžioje, atsakomybė už jo akademinę veiklą buvo patikėta tarybai, surinktai iš garsių universitetų lyderių. Tuo metu universiteto atsikėlimo idėjai pritarė ir dabartinis Vengrijos lyderis V.Orbanas, gavęs G.Soroso įsteigtą stipendiją pats studijavęs Oksfordo universitete.

Spartus universiteto augimas ir besiplečiantys ryšiai greitai užtikrino CEU prestižiškiausios aukštojo mokslo institucijos vardą Vengrijoje ir regione. Nenuostabu, kad keli svarbūs asmenys dabartinėje V.Orbano vyriausybėje yra šio universiteto absolventai.

Tapatinti šį universitetą su jo garbės prezidentu G.Sorosu reikštų pasiduoti skleidžiamai dezinformacijai. Kaip tik privati parama leidžia universitetui išlaikyti autonomiją, į kurią kėsinasi galios pagrindais funkcionuojanti Vengrijos valdžia.

M.Vadišio nuotr.

Šiek tiek apdulkėjusi mano „Seat Ibiza“, per dvi dienas pervažiavusi Lenkiją, dalį Čekijos, Slovakiją ir dalį Vengrijos, stovi mažame kaimelyje netoli Balatono ežero – Bašyje. „Fantastic, Mykolaaas!“ – kaip prieš dešimt metų Lietuvoje, taip ir dabar vengras Martonas reaguoja į mano pasakojimus ir naujus kelionių planus. Pakviečia į jaukų kiemą, kur pasitinka du maži vaikai ir brazilė žmona Cloé.

Mykolas Vadišis, viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Su vengrais susipažinau iš karto po mokyklos, man buvo aštuoniolika, jiems – šiek tiek daugiau. Kiek su draugais esame rengę vasaros jaunimo mainų projektų, vengrai visada sėsdavo į automobilius ir atvažiuodavo į Čiobiškį, Kernavę ir Paširvinčio miškus. Paskui prasidėjo linksmos kelionės vieni pas kitus, atskiri užsukimai ir aplankymai. Net ir Martonas su buteliu vyno po pažastimi žiemą yra pasibeldęs į Naujamiesčio buto duris Vilniuje ir tarsi senas kaimynas prisėdęs virtuvėje. Iš esmės jis man tapo tuo apčiuopiamu Europos Sąjungos laisvės ir bendro visų šalių gyvenimo simboliu.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Burbulų putimas su vaikais, Bašis, Vengrija

Tad ir dabar, atmetus kelionės nuovargį, jaučiausi pavažiavęs 7 km nuo savo namų Kernavėje… Tik staiga iš lietuviškos vasaros pradžios peršokęs į karštą ir tvankią liepą. „Tai nevažiuokite į tą Budapeštą, pabūkite čia, kam jie ten gali būti įdomūs“, – planus po dviejų dienų aplankyti bendrus draugus Budapešte su ironiška šypsena veide jaukė Martonas. O pasiūlymas likti ilgiau Bašyje – viliojantis. Ant stalo garuoja naminio riebaus viščiuko sultinys, už lango – ramus Vengrijos kaimo gyvenimas, hamakas kieme ir prinokusios trešnės medžiuose.

Martonas iš Budapešto į kaimą persikraustė prieš kelerius metus. Pabodo miesto gyvenimas, ieškojo ramios vietos auginti vaikus, o Cloé irgi mieliau tvarkosi savame ekologiniame ūkyje, nei lanko didžiuosius prekybos centrus ar miesto kavines. Bedė pirštu į vieną atokesnį miestelį – 30 km iki Balatono ežero, 200 km iki Budapešto ir nusipirko apleistą sodą ant kalno bei namus su dideliu kiemu pačiame Bašyje. Pradėjo auginti namines vištas, pardavinėti jas sostinės restoranams, Martonas dar dirbo turizmo informacijos centre greta esančiame Šumego miestelyje su didele pilimi ant kalno. „Šiek tiek primena idilę… Ypač po Lenkijos magistralių ir fabrikų tvaiko“, – įsitaisęs hamake šyptelėjau Martonui.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Martono namų Bašyje kiemas

Vis dėlto kiekviena idilė turi savo antrą pusę. Jame – tuštumos jausmas, nežinomybė ir 30-mečiui sunkiai pakeliama nieko neveikimo būtis. Tvartelyje Martonas augina paskutinius viščiukus ir tai ne tam, kad paskerstų ir parduotų. Kaimynas dalyvauja projekte, veisia ir bando atkurti tikrą, genetiškai stiprią, vengrišką vištų rūšį, Martonas pasisiūlė du šimtus išrinktųjų viščiukų priglausti, kol paaugs. „Auginti restoranams – per brangi savikaina. Vienu kartu nukirsti 200 galvų – ne man. Nusprendėme, kad su viščiukais baigta.“

Išėjo Martonas ir iš darbo turizmo centre Šumege. „Tas miestelis turi kažkokią tamsią aurą. Ten važiuoja turistai, vasarą jis šurmuliuoja nuo žmonių, bet man vis atrodo, kad jo istorijoje yra įvykę kažkas baisaus. Gatvės tamsios ir niūrios net ir saulėtą dieną“, – rodydamas į ant kalno už 8 km stovinčią pilį pasakoja vengras.

O ir pačiame Bašyje gyvena tik apie 200 žmonių, dalis jų įklimpę į alkoholio liūną, gyventojai apatiški viskam, neturi darbo ir veiklos, tad ir su kaimynais ne daug kontakto. Cloé dar bando burti bendruomenę. Mums viešint kaime ji stengėsi suorganizuoti vaikų ir tėvelių dieną: „Organizaciniame komitete buvo niūri pagyvenusi bibliotekininkė, viena ne itin entuziastinga mama ir aš.“

Mykolas Vadišis nuotrauka. Martono žmona Cloe renka trešnes, Bašis, Vengrija

Vienintelis tikras dalykas – už dviejų kilometrų nuo namų ant kalno esantis sodas. Pakilus virš Bašio ant sodais apaugusio kalno atsiveria puiki panorama, o aplinkui gyvena daug įdomesni kaimynai nei apačioje. Daugelis jų prižiūri vynuoges ir gamina puikų vengrišką vyną. Vieni dar laiko ožkas ir avis, kiti tiesiog ūkininkauja sode. Čia gyvena ir Martono dukrelės Anikos geriausia draugė, čia ir Martonas randa grynų ir ramių kaimo žmonių, iš jų semiasi įkvėpimo. Čia mažasis Martono sūnus Ilešas gali lakstyti po pievas ir rinkti nuo žemės prinokusias trešnes.

Skaito pasakas savo vaikams, pjauna kemsynus dideliame sode ant kalno, su vokiečiu kaimynu žiūri futbolą vakarais ir žiemą su šeima ruošiasi keliauti į Braziliją aplankyti žmonos giminių.

„Gaila, kad daugiau žemės čia negaliu nusipirkti. Viskas supirkta didžiųjų ūkininkų, tad įsikurti naujam beveik nėra šansų. Lieka tik sodas ant kalno ir kiemas su namu miestelyje. Šiuo atveju jums Lietuvoje pavydžiu: kur pažvelgsi – laukai ir tyrai, kuriuose dar galima ūkininkauti ir ramiai gyventi“, – Vengrijos ir Lietuvos kaimą palygino Martonas.

Į klausimą, ką veiks toliau, draugas atsako gūžtelėdamas pečiais. Dabar jis skaito pasakas savo vaikams, pjauna kemsynus dideliame sode ant kalno, su vokiečiu kaimynu žiūri futbolą vakarais ir žiemą su šeima ruošiasi keliauti į Braziliją aplankyti žmonos giminių.

Mes su Indre ir Martonas su šeima – tarsi ant svarstyklių lėkščių. Vienoje jų – mūsų beprasidedanti kelionė su daug įspūdžių, bet kartais užpuolančiu nežinomybės ir beprasmybės jausmu, kitoje – Martono idiliškas gyvenimas kaime, kurį graužia bendruomeniškumo ir veiklos trūkumas. Ir jei apsikeistume vietomis, niekas per daug nepasikeistų: ilgėtumės dalykų, kurių neturime, ir užmirštume pasidžiaugti tuo, kas yra. Tai bandau priminti ir sau, ir Indrei – džiaugtis tuo, ką darome, kad ir kaip kartais norėtume ko nors kita.

P.S. Balatono ežeras – tarsi lietuviškos Kuršių marios. Vaikščiodamas ir gulinėdamas kurortiniame miestelyje pagaudavau save įsivaizduojantį Nidos prieplauką. Toks pat seklus kaip marios, taip pat toli horizonte matyti kitas krantas, ta pati vėsa ir gaiva, jachtos, žvejai… Tik jūros nėra už kalvos.

Budapešto pokyčiai

Po Martono kaimo ramybės šešios eismo juostos įvažiuoti į Budapeštą privertė paprakaituoti. Budos senamiesčio centre į mūsų automobilį įšoko Peteris, dar vienas senas pažįstamas. Geraširdis vengras palydėjo per tiltą į Pešto pusę, kur įteikė mums savo antro buto raktus ir leido kelioms dienoms įsikurti. Net automobiliui turėjome privatų rakinamą garažą miesto centre.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Budapešto panoramas, Vengrija

Budapešte studijų metais liko mano pirmieji kelionių įspūdžiai – tada vis dar mieste gyvenęs Martonas, Peteris, kiti vengrai draugai, vasaros festivaliai ir neturistinė Vengrijos sostinė. Jame jautėmės laisvai: sėdėdami ant laiptų, besileidžiančių į Dunojų, gėrėme alų, lankėme beatsirandančias naujas ir pogrindines menininkų vietas, parkus ir sovietinio stiliaus draugų butus.

Per tą dešimtmetį pasikeičiau ir aš – į viską žvelgiu nebe tomis lakstančiomis ir viską į save siurbiančiomis akimis. Bet Budapeštas pasikeitė dar labiau. Gatvėje, kurioje buvo vienas baras, atsirado dešimtys. Gatvių su barais buvo penkios ar šešios, dabar jų – irgi dešimtys. Taip per vakarą lankydami barus, šurmuliuojančias vietas apsukome 15 km.

Kas dešimt minučių į Budapešto oro uostą leidžiasi vengrų pigių skrydžių bendrovės „Wizzair“ lėktuvai. Iš jų išsiridena galybė jau įšilusių britų, pasiruošusių vieninteliam tokiam bernvakariui gyvenime, išlipa ir kuprinėtojai, ir pasaulio matę turistai, ir jaunos poros, ir senjorai. Daug kinų ir japonų su telefonais, kameromis ir fotoaparatais rankose, ant galvos ir kuprinėse. Temstant ant kalvos mirguliuoja šimtai išmaniųjų telefonų, fiksuojančių tą pačią panoramą. Budapeštas tapo Disneilandu.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Turistai laukia, kol galės nufotografuoti naktinį Budapeštą

Panašus vaizdas ir šeštadienio dieną nuėjus į žymiuosius Budapešto karštų versmių baseinus. Šachmatais vandenyje žaidžiantys barzdoti seni vengrai iš lankstinukų reklamų nustumti į kamputį, o baseiną užėmę įvairių rasių turistai. Triukšmingiausi – britai. Kas kelias minutes prižiūrėtojai švilpia vienam ar kitam įraudusiam anglui, į baseino vidurį besinešančiam skardinę alaus, ar kinui, šokančiam su veiksmo kamera nuo bortelio į vandenį. Nešvankūs juokai apie vakarykščią naktį, nieko nesuprantančių ar bent jau tokiomis apsimetančių merginų šypsenos, Borato maudymosi kostiumai, lūpdažiai, perukai – toks tikras pagirių vakarėlis.

Indrė, aš ir Peteris įsispraudžiame tarp viso šio šurmulio ir ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą, bendrus pažįstamus, darbus, keliones. Peterio laukia pats darbymetis. Jis eina vadovaujamas pareigas bendrovėje, kuri fasuoja pomidorų padažą ir kitus produktus, tad prinokus pomidorams teks ir į Italiją važiuoti, ir Vengrijoje dieną naktį padirbėti. Miklošas, Peterio brolis, taip pat dirba šioje pramonėje, tad jų abiejų laukia karšta vasara.

Kiti draugai vengrai išsibarstė po pasaulį arba į savo naujai sukurtas šeimas – ne daug kas turėjo laiko su mumis susitikti. Taip su Peteriu sudėliojome gražią atsiminimų mozaiką ir pabraižėme ateities susitikimų planus.

Mykolas Vadišis nuotrauka. Budapešte, Vengrijoje

Apsiblausęs ir galutinai kelioms dienoms nurimęs pirmadienio Budapeštas išlydėjo mus į Rumuniją. Ech, pamiršome suvalgyti tradicinę vengrų aliejuotą spurgą su sūriu. Pamiršome prie kitų piktų užrašų ir plakatų palikti žinutę ir kontroversiškam autoritarinį valdymą mėgstančiam Vengrijos premjerui Victorui Orbanui. Dabar jis mus, paliekančius Budapeštą, tikriausiai su visa miesto panorama nužvelgė iš savo naujai įrenginėjamos rezidencijos su terasa gražiausioje miesto vietoje – ant kalno, prie Budapešto pilies.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. birželio 30 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA

Timea Drinoczi

Nuo teisės mokslo inovacijų iki politinės situacijos Vengrijoje - Vengrijos Pečo universiteto Teisės fakulteto konstitucinės teisės docentės Timea Drinoczi pokalbis su Mykolo Romerio universiteto docentu Mantui Bileišiu.

- Timea, teisė Lietuvoje vis dar gana uždara sritis. Esate naujos Vakaruose sparčiai populiarėjančios teisės mokslo šakos – legisprudencijos (angl. Legisprudence) – atstovė. Šis tarpdisciplininis mokslas griauna barjerus tarp socialinių ir humanitarinių mokslų disciplinų, bet Lietuvoje apie šią inovatyvią tyrimų kryptį žinoma dar labai mažai. Kas ta legisprudencija?

- Legisprudencija tyrinėja „kas“ leidžia įstatymus, „apie ką“ tie įstatymai ir „kaip“ jie yra leidžiami. Ši tyrimų kryptis apima visą teisėkūros procesą nuo pradinių politikų idėjų, teisės aktų juodraštinių projektų iki jų įgyvendinimo ir stebėsenos. Kuriant ir įgyvendinant įstatymus didelė tikimybė padaryti klaidų, dėl kurių pirminiai abstraktūs sumanymai praktikoje neveikia arba veikia ne taip.

Vyriausybės, parlamentų organizaciniai padaliniai, pavaldžios institucijos dažnai tarpusavyje ne tik bendradarbiauja, bet ir konkuruoja rengdamos teisės aktų redakcijas, konsultuodamos visuomenę ir sprendimų priėmėjus, vertindamos galimą aktų poveikį ir prižiūrėdamos jų įgyvendinimą. Ši sistema yra sudėtinga, dažnai veikia lėtai, o teisėkūros procese atsiradusiomis nenuosekliomis nuostatomis gali pasinaudoti apsukresni visuomenės nariai.

Netinkamas reglamentavimas taip pat gali itin apsunkinti valdymą. Todėl svarbu identifikuoti visas matomas ir nematomas interesų grupes, įvertinti, kaip jų dalyvavimas padeda ar kenkia galutiniam rezultatui.

Viešojoje erdvėje Vengrijos valdžia sėkmingai įtikino piliečius, jog ši kritika nukreipta prieš visus Vengrijos žmones, o ne prieš nedemokratiškai besielgiančią valdžią.

Galiausiai mes tyrinėjame, kaip įstatymai atsiranda: ar jų rengimas ne per lėtas, ar neapkrauna teismų arba viešosios administracijos nebūtinu darbu. Legisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog teisės aktas turi būti priimtas tik kai būtina, o įstatymo turinys turi būti kokybiškas: atitikti Konstituciją, demokratijos normas, būti racionalus, proporcingas, kad iš esmės keistų esamus nepageidaujamus socialinius santykius arba spręstų kilusias socialines problemas: būtų veiksmingas, efektyvus ir suprantamas.

- Specializuojatės Centrinės Europos teisėkūros tyrimuose. Vengrija jau dabar su kitomis V4 šalimis (Lenkija, Slovakija ir Čekijos Respublika ) yra pirmaujanti euroskeptiška jėga. Kaip vertintumėt šias tendencijas, juk būtent Europos integracija į Rytų Europos regioną buvo pagrindinis impulsas kurti ir tobulinti demokratinio valdymo bei teisėkūros procesus?

- Bijau, jog Vengrijoje šiuo metu vyksta antieuropietizacijos procesai. Deja, didžioji dalis gyventojų remia šį požiūrį, todėl ir politikai nejaučia spaudimo persvarstyti savo euroskeptiško požiūrio. Vengrijos viešosios teisės srityje jaučiama ryški teisinės valstybės dekonstravimo tendencija.

Dabar Vengrijoje veikia 2011 metais priimta Konstitucija, kuri stipriai prasilenkia su daugeliu plačiai priimtų Europos standartų. Ją kritikavo daug mūsų ES partnerių valstybių, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų. Net Venecijos komisijos nuomonė buvo neigiama, tačiau faktinio poveikio tai neturėjo.

Viešojoje erdvėje Vengrijos valdžia sėkmingai įtikino piliečius, jog ši kritika nukreipta prieš visus Vengrijos žmones, o ne prieš nedemokratiškai besielgiančią valdžią.

Susidaro įspūdis, kad daugelio dokumentų rengėjai  yra nekvalifikuoti, arba kažką slepia.

Teisėkūros kokybės požiūriu Vengrija turi keletą labai gerų „blogųjų praktikų“ pavyzdžių: tarkim, Vengrijos parlamento statutas leidžia išvengti viešų debatų svarbiais visai visuomenei klausimais ir sukurti konsensuso iliuziją. Parlamente galima įtraukti įstatymų pataisas prieš pat komitetų posėdžius jų nariams nesuteikiant laiko įsigilinti į jas. Vengrijoje taip pat faktiškai neveikia viešosios konsultacijos, nors formaliai jos privalomos. Nėra tinkamai atliekamos teisės aktų poveikio analizės, o aiškinamieji raštai prie teisės aktų projektų rašomi taip, kad nieko nepaaiškina – kyla tik dar daugiau klausimų.

Susidaro įspūdis, kad daugelio dokumentų rengėjai  yra nekvalifikuoti, arba kažką slepia. Bet kuriuo atveju tai yra tikrai rimti mūsų valstybės valdymo trūkumai.

- Lietuvoje apie Vengriją daug kalbama pabėgėlių krizės kontekste. Savo paskaitose Mykolo Romerio universitete minėjote, kad pabėgėlių krizė leido Vengrijos valdžiai dar labiau nepaisyti teisėkūros kokybės standartų. Ką turėjote omenyje?

- Vengrijoje viešojoje erdvėje girdime, kad migrantai – yra egzistencinė grėsmė, o ES siekia, kad į kontinentą atvyktų kuo daugiau migrantų (ne pabėgėlių), kuriuos įkurdinti būtų verčiamos tokios šalys kaip Vengrija.

Pabėgėlių tema tapo nuolatinio žiniasklaidos dėmesio objektu – o kiti, ko gero, eiliniams piliečiams svarbesni klausimai lieka nepastebėti.

Šiuo metu visoje šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis dėl „masinės migracijos sukeltos krizinės situacijos“. Šio režimo taikymo teisėtumas yra labai abejotinas. Tačiau paradoksalu, kad toks sprendimas valdžiai atriša rankas naudoti daug priemonių, kurios šiaip jau nėra leistinos teisinėje valstybėje, o dažnai šios priemonės nukreiptos prieš pačius Vengrijos piliečius, o ne pabėgėlius.

Ministras Pirmininkas inicijavo referendumą dėl sprendimo dėl pabėgėlių perkėlimo į Europą. Pabėgėlių tema tapo nuolatinio žiniasklaidos dėmesio objektu – o kiti, ko gero, eiliniams piliečiams svarbesni klausimai lieka nepastebėti ir sprendimai dėl jų yra visiškai nesvarstomi. Tarkim, mūsų vidurinio lavinimo ir sveikatos apsaugos sistemos reikalauja neatidėliotinų reformų.

– Vengrijos santykiai su Rusija ir jų turinys mums kelia nerimą dėl NATO ir ES vieningumo. O kai kurie apžvalgininkai drąsiai veda paraleles tarp V.Orbano ir V.Putino valdymo stilių. Ar manote, kad tokie komentarai yra pagrįsti?

- Vengrijoje iš valdžios atstovų galima dažnai išgirsti žodžių junginį „neortodoksiška demokratija“. Tai tokia vengriška demokratijos interpretacija, kuri vis tiek turėtų būti laikoma demokratija, nes mes tiesiog esame „religingi“, todėl nesilaikome visų vakarietiškos demokratijos  postulatų arba neinterpretuojame jų „siaurai“.

Įžūlus konstitucionalizmas Vengrijoje leidžia politikams paskirti daugelį viešojo administravimo ir teismų pareigūnų.

Manau, kad kur kas taikliau Vengrijos politinę situaciją apibūdina Davido Landau „įžūlaus konstitucionalizmo“ terminas. Nors priimant konstitucinius įstatymus formaliai laikomasi teisėtų procedūrų, suardomos demokratinei santvarkai būtinos visuomenės struktūros, dėl to atveriamas kelias autoritarinio lyderio iškilimui, o jo įtakai priešintis teisinėmis priemonėmis būtų itin sunku.

Įžūlus konstitucionalizmas Vengrijoje leidžia politikams paskirti daugelį viešojo administravimo ir teismų pareigūnų, kurie kitose šalyse užimti tokias atsakingas pareigas galėtų tik dėl savo aukštų profesinių kompetencijų. Tokia politizacija dažnai pristatoma kaip platesnės demokratijos elementas, nors dėl šio sprendimo praktiškai nevyko viešos diskusijos, o apie tokią „specifinę“, tačiau beveik visuotinai priimtą temą, kaip politinio pasitikėjimo ir profesionalumo valdžioje balansą išvis nebuvo kalbama.

Ypač probleminis šiuo požiūriu yra faktas, kad du trečdalius Konstitucinio Teismo teisėjų Vengrijoje skiria parlamentas. Iki 2010 m. kiekviena parlamento frakcija, nepriklausomai nuo narių skaičiaus turėjo lygų balsą skiriant teisėjus. Tačiau dabar parlamente dominuoja viena frakcija, o ji sugebėjo skyrimą susieti su parlamentarų balsų skaičiumi. Vadinasi, Konstituciniame Teisme nuomonių pliuralizmas tampa retu reiškiniu.

Daugelis pasakytų, kad mažos ir didelės frakcijų parlamente įtaka yra skirtinga – juk tokia ir yra demokratijos esmė. Tačiau problema tame, jog nemažai opozicijos siūlytų kompromisų niekada nepasiekė jokio oficialaus svarstymo etapo. Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugelio.

- Lietuvos gyventojų, palankiai vertinančių ES skaičius yra vienas didžiausių tarp visų narių. Vengrija, kita vertus, yra priešingoje skalės pusėje. Kokios, jūsų nuomone, yra šio skeptiškumo priežastys?

- Nesu tikra, ar Vengrijos visuomenė yra tokia jau euroskeptiška, kaip piešia kai kurių apklausų rezultatai. Daugelis analizių rodo, kad žmonės yra nusivylę, nes tikėjosi didesnių pokyčių po įstojimo į ES. Bet manau, kad pačioje Vengrijos vykstantys valdymo procesai kur kas labiau įtakoja mūsų padėtį nei ES, tačiau visuomenė to nenori matyti ir pripažinti.

Mums siūlo atpirkimo ožį – ES, ir tai mums leidžia sau tarsi paaiškinti, kodėl „gyvename blogai“.

Mes turime rimtų struktūrinių problemų švietime, ypač viduriniame. Mokytojai pradinėse ir vidurinėse mokyklose yra nepatenkinti ir nusivylę, jie neskatinami ugdyti kūrybingų ir pilietiškų asmenybių; jie tiesiog plaukia pasroviui. Vienas didžiausių mano, kaip tyrėjos iššūkių, kaip užtikrinti teisėkūros kokybę ir demokratiškumą aplinkoje, kurioje piliečiai nėra pakankamai aktyvūs gindami savo teises ar prižiūrėdami savo pačių rinktus pareigūnus.

Gyvename tarsi nerašytame valdžios ir visuomenės susitarime „gyventi blogai“. Esame nepatenkinti savo padėtimi, tačiau iš vienos pusės su valdžia tingime kovoti už geresnį gyvenimą, kita vertus, valdžia mums siūlo atpirkimo ožį – ES, ir tai mums leidžia sau tarsi paaiškinti, kodėl „gyvename blogai“.

L. Balogh nuotr.

Posūkis. Čekų rašytojas Milanas Kundera 1984-aisiais publikuotoje garsiojoje savo esė „Centrinės Europos tragedija“ mėgino atkreipti dėmesį į skaudų šio regiono likimą, kai prieš savo valią jis atsidūrė sovietų politinės įtakos veikiamuose Rytuose. Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams Višegrado valstybės vėl pasuko į Rusijos pusę. Tik šįkart jau savo valia.

Vakarai, anot Milano Kunderos, niekada nesuprato ir neįvertino Centrinės Europos tautų tragedijos, nes patys prarado savo tikrąsias vertybes, kultūrą ir identitetą. Būtent vengrų rašytojai inspiravo Vengrijos revoliuciją, kinas, literatūra ir filosofija pažadino Prahos pavasarį, Adomo Mickevičiaus pjesių draudimas – studentų bruzdėjimus Lenkijoje 1968-aisiais. Didžioji Centrinės Europos tragedija, sakė rašytojas, yra ne Rusija ir jos politika, o pasikeitusi Europa, kurios desperatiškai, to dar nesuprasdamas, prieš mirtį šaukėsi Vengrijos naujienų tarnybos direktorius 1956-aisiais, į Budapeštą jau įriedant sovietų tankams.

Auklėti ir pabrėžti Vakarų Europos moralinį nuosmukį pokomunistinėse valstybėse populiaru iki šiol. Tačiau politinis kontekstas šiandien jau visai kitas. 1991-aisiais tuometė Čekijos ir Slovakijos federacija, Lenkija ir Vengrija pasirašė Višegrado grupės steigimo deklaraciją, kuria buvo numatyta aktyviai bendradarbiauti, siekiant spartesnės integracijos į Europos Sąjungą. „Grįžimui į Europą“ pasisekus, regiono valstybės pasuko savais pragmatiniais keliais ir vis dažniau būtent Vakarų Europai ir Europos Sąjungai kyla pagrįstų abejonių dėl pastaruoju metu pastebimai sušilusių ir atviresnių šių šalių santykių su tarptautinėje arenoje dėl karo Ukrainoje vis labiau izoliuojama Rusija.

Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos politikai nuolat viešai primena apie ES sankcijų Rusijai žalą ir būtinybę jas atšaukti. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pareiškė, kad įvedusi šias sankcijas ir apribojusi prekybą Europa „šovė sau į koją“. Panašios pozicijos laikosi ir Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, pabrėždamas, kad jos turi būti atšauktos nedelsiant. Visos šios trys valstybės nesutiko ir su sankcijų griežtinimu, krizei Ukrainoje pasiekus aukščiausią tašką.

Aukščiausi Čekijos ir Slovakijos vadovai kartu su Graikijos ir Kipro politikais planuoja dalyvauti ir Maskvoje gegužę vyksiančiame Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime bei kariniame parade. Apie tai bent jau pranešė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Esą iš viso gegužės 9-ąją laukiama 26 užsienio šalių vadovų, o keturi jų atvyks iš Europos Sąjungos.

Šių metų vasarį penkerius metus Vengriją valdantis ministras pirmininkas V.Orbanas Budapešte priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Vengrija tapo vienintele Europos valstybe, pakvietusia Rusijos vadovą oficialaus vizito po 2014-ųjų liepos, kai virš Ukrainos separatistų kontroliuojamos teritorijos buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas. Vizito metu pasirašyti svarbūs ekonominiai susitarimai. Vengrija buvo viena svarbiausių partnerių Rusijos plėtojamame „Pietų srauto“ dujotiekio projekte, tačiau jam žlugus Kremlius paskelbė apie planuojamą naują dujotiekį per Turkijos teritoriją. Atvykęs į Budapeštą V.Putinas sutarė į jį įtraukti ir Vengriją.

Tokia įvykių eiga gerokai atšaldė Vengrijos ir JAV santykius. Senatorius Johnas McCainas savo kalboje Senate V.Orbaną išvadino su V.Putinu į vieną lovą gulančiu neofašistu. V.Orbanas tuomet senatoriui atsikirto pavadindamas jį fašistu ekstremistu ir pabrėždamas, kad šalies suverenitetui dėl tokių pareiškimų iš užsienio kyla pavojus.

Naujausios žinios iš šios jau daug metų dėl autoritarinių tendencijų Europos Sąjungos kritikuojamos valstybės – apie 10 mlrd. eurų vertės paskolą iš Kremliaus, suteiktą Pakšo branduolinei elektrinei finansuoti. Ją statys ir Rusijos valstybinė bendrovė „Rosatom“. Neabejojama, kad šis projektas dar labiau suartins Vengrijos politinį elitą ir Kremlių. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto šį sandorį jau įvardijo kaip „amžiaus susitarimą“.

Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl Vengrijos sprendimo pasirašyti sutartį neatlikus viešųjų pirkimų procedūros, tačiau galiausiai šalis vis dėlto gavo leidimą Pakšo branduolinei jėgainei vežtis branduolinį kurą iš Rusijos. Jėgainę Vengrijoje statyti norėjo ir prancūzų bei japonų įmonės, tačiau buvo pasirinkta būtent „Rosatom“. Analitikai pabrėžia, kad Pakšo branduolinės jėgainės projektas – planas laimėti jau 2018-ųjųrinkimus. Esą valdančioji „Fidesz“ partija ir V.Orbanas taip aprūpino šalį elektros energija.

V.Putinui lankantis Budapešte, per 2 tūkst. protestuotojų susirinko į antirusišką protesto mitingą. „Pilietinių visuomenės grupių persekiojimas, korupcija ir oligarchų penėjimasis rodo, kad mes vis labiau artėjame prie Rusijos modelio ir tolstame nuo europietiškojo“, – sakė vienas mitingo organizatorių opozicionierius Gaboras Vago.

Tačiau šis mitingas tebuvo balsas tyruose, nes V.Orbanas ir jo vadovaujama partija „Fidesz“ Vengrijoje išlieka populiarumo aukštumose. Pernai vykusiuose parlamento rinkimuose „Fidesz“ surinko 44,5 proc. rinkėjų balsų ir pelnė konstitucinę daugumą – 133 iš 199 vietų.

Šiek tiek daugiau nei du penktadaliai balsų ir daugiau nei du trečdaliai parlamento vietų? Tai tapo įmanoma įvedus naująją rinkimų sistemą, kuri, akivaizdu, labai palanki valdančiajai partijai. Po šios reformos parlamento narių skaičius sumažintas nuo 386-ių iki 199-ių, neliko ir antrojo rinkimų turo, nebesvarbus tapo rinkėjų aktyvumas, o daugiausiai balsų surinkusiai partijai kone garantuojama dauguma.

Prieš rinkimus Vengrija sulaukė kritikos ir iš rinkimų eigą stebinčios ESBO organizacijos. Pasak jos atstovų, televizijos kanalai aiškiai palaikė „Fidesz“, o opozicijai nesuteikė tinkamos galimybės parodyti save. Neįvyko ir prieš rinkimus įprasti debatai – „Fidesz“ atstovai tiesiog atsisakė juose dalyvauti.

Dalyvauti šiuose rinkimuose pirmą kartą turėjo galimybę ir užsienio valstybėse gyvenantys vengrai, kurie dabar gali supaprastinta tvarka gauti ir pilietybę. Tokių yra tikrai nemažai: po Pirmojo pasaulinio karo pasirašius Trianono sutartį Vengrija buvo gerokai „apkarpyta“ ir gausios vengrų tautinės mažumos susikūrė bene visose kaimyninėse valstybėse – Slovakijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Ukrainoje ir kt. Šiandien iš viso suskaičiuojama apie 2,2 mln. pasienyje su Vengrija gyvenančių vengrų. V.Orbano diasporos politika dažnai lyginama su V.Putino – šis taip pat nevengia tautiečiams užsienyje dalyti rusiškų pasų.

Galimybės balsuoti iš viso pageidavo per 200 tūkst. žmonių. Parlamento rinkimuose galiausiai dalyvavo tik 125 tūkst. Tačiau tie, kurie šia proga pasinaudojo, dosniai už ją „atsidėkojo“ valdantiesiems – šiuos palaikė net 96 proc. užsienio vengrų. Iš viso „Fidesz“ rinkimuose pelnė 8 proc. mažiau balsų nei 2010-aisiais, tačiau naujoji, pačių valdančiųjų priimta rinkimų sistema lėmė, kad vietų skaičius parlamente sumažėjo tik 1,3 proc.

Tokia politinė padėtis iš esmės dar bent ketveriems metams įteisina visišką V.Orbano ir jo vadovaujamos partijos „Fidesz“ vienvaldystę su galimybe koreguoti šalies Konstituciją. 2011-aisiais priimta naujoji šalies Konstitucija sulaukė didelės kritikos bangos iš ES. Iki V.Orbano šalyje galiojo 1949 m. priimta ir 1989 m. tik pakeista Konstitucija. Tai buvo paskutinis dar komunizmo laikotarpiu priimtas ir vis dar galiojęs dokumentas.

Kontroversijų sukėlė naujojo pagrindinio įstatymo turinys: Europos Komisija išreiškė susirūpinimą dėl pakeistos centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo, žiniasklaidos laisvės. Negana to, po metų Konstitucija vėl buvo pildoma. Iš viso tai daryta net penkis kartus.

Šįkart joje griežtai buvo apibrėžta šeimos samprata, apribota rinkimų kampanija, pakeista studijų tvarka, uždrausta vengrų tautą įžeidžianti kritika, apribotos Konstitucinio teismo galios. Į pagrindinį šalies dokumentą taip pat įtrauktas straipsnis, kad benamiai už miegojimą viešose vietose baudžiami baudomis arba laisvės atėmimu.

Pernai V.Orbanas galiausiai pareiškė, kad siekia kurti neliberalią valstybę, paremtą nacionaliniais pagrindais ir darbu. Kaip sektinus pavyzdžius premjeras nurodė Rusiją, Turkiją ir Kiniją. Premjero nuomone, pasaulinė ekonomikos krizė parodė, kad liberalios demokratijos negali išlikti konkurencingos. Tokiai vizijai esą nekliudo ir narystė ES.

Akivaizdu, kad Vengrijoje V.Orbanas turi laisvas rankas elgtis kaip tinkamas. Pernai žiniasklaidoje pasirodė informacija apie gimtajame premjero miestelyje Felšute kylantį naują futbolo stadioną. Naujas puošnus stadionas, kainuosiantis 17 mln. dolerių, vienu metu galės priimti per keturis tūkstančius žiūrovų. Tačiau užpildyti visas vietas varžybų metu gali būti sudėtinga, nes visame miestelyje iš viso gyvena tik 1,8 tūkst. gyventojų. Bet tai nė motais V.Orbanui, kuris, be kita ko, yra pagarsėjęs futbolo fanas. Statybų darbus vykdo gero premjero bičiulio ir miestelio mero vadovaujama statybų bendrovė.

Vengrijos premjero išmintu prorusišku keliu žengia ir prieštaringai vertinamas Čekijos prezidentas M.Zemanas. Tiesa, tokio populiarumo ir vienvaldystės Čekijoje jis toli gražu nėra pasiekęs. Pernai minint 25-ąsias Aksominės revoliucijos metines, tūkstančiai čekų prezidentui rodė raudonas korteles, kurios futbolo aikštelėje reiškia pašalinimą, o kai kurie svaidė ir kiaušinius, vienas kurių netyčia pataikė į Vokietijos prezidentą. Tokius protestus paskatino nuolatiniai šalies vadovo pareiškimai, kad jis palaiko V.Putiną, o karas Ukrainoje esąs pilietinis konfliktas.

Čekijos prezidentas taip pat yra išdėstęs nuomonę, kad Europa turėtų pripažinti Krymą Rusijai, nes tai jau esąs įvykęs faktas. N.Zemanas taip pat interviu rusų kalba Pirmajame Rusijos televizijos kanale kritikavo ES sankcijas, Arsenijų Jaceniuką vadino karo premjeru, dalyvavo buvusio KGB agento, dabar „Rusijos geležinkeliams“ vadovaujančio Vladimiro Jakunino organizuotame renginyje. V.Jakuninas yra įtrauktas į juodąjį JAV sąrašą ir jam uždrausta įvažiuoti į šią šalį. Tačiau M.Zemanas jį laiko „draugu nuo senų laikų“.

Beje, pagrindiniai prezidento vadovaujamos partijos finansiniai rėmėjai per rinkimus buvo Čekijos „Lukoil“ vadovas Martinas Nejedly bei lobistas Miroslavas Sloufas, tarpininkavęs degalų tiekimo sandoriui tarp „Lukoil“ ir Bratislavos oro uosto. Čekijos žiniasklaida praneša, kad jie buvo pagrindiniai prezidento rinkimų kampanijos patarėjai.

Kaimyninėje Slovakijoje simpatijos Rusijai bei jos vadovui mažiau ryškios, tačiau taip pat pastebimos. Ministras pirmininkas Robertas Fico dar pirmosios kadencijos pradžioje 2006-aisiais apibrėžė viziją pastebimai pagerinti santykius su Rusija ir apeliavo į „slavų solidarumą“, kuris buvo itin svarbus slovakų tautinio atgimimo metu XIX a. Dėl to R.Fico, pavyzdžiui, kritikavo Gruziją, kuri, anot jo, išprovokavo karą su Rusija. Jis viešai neišreiškė pozicijos ir dėl Krymo okupacijos, nors oficialiai Bratislava ir pasmerkė šį tarptautinės teisės pažeidimą. Pastaruoju metu premjeras nevengia Europai nuolat priminti apie sankcijų Rusijai žalą.

Dovaidas Pabiržis

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako buvęs Europos Parlamento narys filosofas Leonidas Donskis.

VEIDAS: 1984 m. Milanas Kundera save esė rašė apie per prievartą nuo Vakarų civilizacijos atplėštos Centrinės Europos tragediją. Po 30 metų tarptautinė ir vidinė šių valstybių – Čekijos, Slovakijos, Vengrijos padėtis visiškai pasikeitė, tačiau regionas lyg ir pats savanoriškai krypsta į Rytus. Kas, jūsų manymu, tai lėmė?

L.D.: Dramatiškas paradoksas yra tas, kad lyderystės krizė, kurią mes konstatuojame visoje Europoje, sakydami, kad trūksta stiprių figūrų, galinčių susidoroti su iššūkiais, ypač skaudžiai palietė Vidurio Europą. Kontrastai tikrai didžiuliai. Po Vaclavo Havelo, kuris buvo kilni asmenybė, su šimtaprocentiniais demokrato impulsais, epochos matomas siaubingas čekų politinės klasės skurdas. Po to atėjo Vaclovas Klausas, kuris, švelniai tariant, atrodė kaip kuriozas. O Milošas Zemanas atrodo jau kaip visiškas vargas ir nelaimė. Deja, Vidurio Europoje vienas po kito ėmė dygti dešinieji populistai – Vladimiras Mečiaras Slovakijoje, o dabar Viktoras Orbanas Vengrijoje. Tai didelė nelaimė, kuri dabar suduoda smūgį šioms šalims.

Adamas Michnikas jau anksčiau pastebėjo liūdną tendenciją Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurią jis pavadino antikomunistiniu autoritarizmu. Ši tendencija niūriai palietė Slovakiją ir ypač liūdnai atsiliepė Vengrijai.

VEIDAS: Kodėl, jūsų manymu, nutiko būtent taip?

L.D.: Sunku pasakyti, kas įvyko. Viena vertus, gyvenimo pagreitėjimas bei tam tikra Vakarų komforto ir stipresnės ekonomikos banga galėjo neutralizuoti ar net ištrinti atminties jautrumą, kuris buvo labai svarbi politinės kultūros dalis. Persijungimas į vakarietišką režimą iš dalies atbukino daugelio politikų politinę klausą. Kita vertus, paaiškėja, kad nebuvo realių didžiųjų figūrų sekėjų. Vengrijoje liberalias ir demokratines permainas vykdė partija, kurios dabar net nėra žemėlapyje, – Liberalų partija, kuriai priklausė garsiausi vengrų intelektualai, rašytojai. Paklauskite, kur dabar šie žmonės.

Dramatiškai pasikeitė politinis žemėlapis. Ta karta, kuri po Berlyno sienos griuvimo kūrė demokratinę revoliuciją, iš politikos pasitraukė. Jie grįžo į kultūrą, kai kas pasuko į verslą. V.Havelo aplinkos žmonės Čekijoje dabar yra mažuma, o kitose šio regiono valstybėse tokių politikų iš viso neliko. Lietuvos politinis peizažas keitėsi daug mažiau, mes turime tam tikrą perimamumą. Jokio perimamumo neliko Vidurio Europos valstybėse, išskyrus Lenkiją. Neliko ir politinės atminties jautrumo, atbuko kai kurie demokratiniai impulsai ir radarai, kurie reaguotų į grėsmes. Iš čia – gana buka reakcija į Rusiją ir jos politiką, kuri byloja, kad Višegrado, kaip klubo, idėja yra palaidota. Šiandien Baltijos valstybėms daug artimesnė Didžioji Britanija ir Švedija nei kai kurios Vidurio Europos šalys.

Šis atbukimas atvedė ir tolimąją dešinę. Vengrijoje – tai „Jobbik“, kurią „Fidesz“ kartais nemaloniai toleruoja ir su ja flirtuoja. Bulgarijoje, kuri irgi yra NATO ir ES narė, įsitvirtino beveik fašistinė partija „Ataka“. Mūsų šalyje kraštutiniai nacionalistai yra labiau komiški personažai, o čia jie tapo politinės scenos dalimi. Tuo, be abejo, žaidžia ir Rusija, meistriškai skaldydama sąjungininkus. Padėties nedramatizuoju, bet šio regiono problemos palengvino Rusijos skaldymo ir valdymo taktiką.

VEIDAS: Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse politinė atmintis, okupacija išlieka labai svarbi politikoje. Jei kalbame apie Vidurio Europą, juk ten tokie įvykiai, kaip Prahos pavasaris ar Vengrijos revoliucija, vyko vėliau nei, pavyzdžiui, partizaninis karas Lietuvoje. Kaip atsitinka, kad vienose valstybėse politinė atmintis išlieka svarbi, formuoja politines takoskyras, o kitur tai gali visiškai užsimiršti?

L.D.: Mūsų dienomis, prisimenant Napoleoną Bonapartą, yra sakoma, kad geografija – tai likimas. Bet, žinote, nebūtinai. Esame pavojingai arti Rusijos, bet ES ir NATO faktoriai mūsų padėtį gerokai švelnina. Fiziškai nuo Rusijos šios šalys yra toliau, bet jos yra arti Ukrainos ir nereaguoja taip, kaip turėtų reaguoti. Mano paaiškinimas galėtų būti tik vienas – jos didenybė korupcija. Tai reiškia, kad Rusijos vykdoma korumpavimo politika, kuri net kurį laiką buvo sėkminga ir Vakaruose – Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, neabejotinai palietė Vidurio Europą. Viena priežasčių galėtų būti ta, kad šių šalių politinė klasė yra labai neatspari korupcijai. Ši nebūtinai yra tiesioginė ir gali būti organizuojama taip, kad turėtų šaliai palankių kontraktų pavidalą.

Kita priežastis gali būti ir tam tikra politinės klasės fragmentacija bei provincializacija. Bet nemanykime, kad tai yra konstantos, – tie dalykai kinta. Vidurio Europoje, be to, dramatiškai suprastėjo politikai.

VEIDAS: O kur tuomet visuomenė? Lietuvoje karas Ukrainoje sukėlė daug pilietinių iniciatyvų, kurių matome bene kiekvieną dieną.

L.D.: Jaunystėje mano karta, ypač roko muzikos ir tokių grupių kaip „Locomotiv GT“ ar „Omega“ dėka, laikė Vengriją Vakarais. Kur visa tai dingo? Labai prastą vaidmenį suvaidino V.Orbanas, kuris privertė daug jaunų žmonių nusivilti ir emigruoti. Kadangi tai nuosavas autokratas, o ne „padovanotas“ rusų ar „atskridęs iš Marso“, tai nusivylimas ir politinė apatija Vengrijoje padarė labai liūdną darbą. Nusivylimas savo šalimi ir atviros sienos Europoje yra toksiškas mišinys. Masė vengrų emigravo, o nusivylusi emigruoja aktyvioji visuomenės dalis, kuri myli savo šalį, yra patriotiška, pilietiška, gabi.

Be to, šiose šalyse didžiulę įtaką politikai darė literatūra ir kultūra apskritai, bet tie dalykai dingo. Kultūros žmonių įtaka politinei klasei šiandien yra nulinė. Supraskite teisingai, tai nereiškia, kad tie žmonės turi lipti ant „bačkos“ ar kurti pseudopartijas, bet normalioje visuomenėje turi egzistuoti tam tikrų idėjos žmonių, kurie nėra apolitiški, autoritetas. Atėjo prasto lygio politikos banga – tai technokratizmas, korupcija, nusiraminimas ir tam tikri ES teikiami malonumai.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ketverius metus Briuseliui buvo tarsi keiksmažodis. ES galingieji viliasi, kad po netrukus įvyksiančių Vengrijos parlamento rinkimų jis bus nušluotas nuo valdžios. Tačiau visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad taip neatsitiks, – V.Orbanas išliks valdžioje ir toliau erzins ES.

„Prieš mus šiandien yra du keliai: ateitis arba praeitis. Viskas labai paprasta – galime rinktis kurti ateitį arba grįžti prie postkomunistinio režimo“, – taip praėjusią savaitę kreipdamasis į visuomenę kalbėjo Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Nepamiršdamas pabrėžti, kad iki jo pergalės 2010 m. socialistai Vengriją aštuonerius metus buvo paskandinę stagnacijos ir ekonominių nuostolių liūne.
Šis charizmatiškas, bet kartu savotiškas lyderis per ketverius valdymo metus iš tiesų sustiprino šlubuojančią Vengrijos ekonomiką, įvykdė daug socialinių reformų, tačiau tapo bene prieštaringiausiai vertinamu politiku Vakaruose, mat jis susipykęs su konstitucinėmis nuostatomis, be to, labai skeptiškai nusiteikęs Europos Sąjungos atžvilgiu. „Vengrija nebus Vakarų interesams paklūstanti pavaldinė“, – yra pareiškęs premjeras.
Tačiau pagrindinės opozicinės socialistų MSZP partijos lyderis Attila Mesterhazy atkerta, kad V.Orbanas yra dviveidis: „Dar pernai jis skelbė, jog Vengrija nebus Vakarų pavaldinė, bet pamiršo paminėti, kad už gerus pinigus ji pasiryžusi būti Rusijos pavaldinė.“ Tokiais žodžiais A.Mesterhazy kritikuoja praėjusį mėnesį Vengrijos vyriausybės priimtą sprendimą imti paskolą ir statyti atominę elektrinę su rusiškais reaktoriais.
Politikos analitikas Gaboras Torokas teigia, kad šių metų rinkimai Vengrijoje primena šaltąjį karą: „Tai rinkimai, primenantys šaltojo karo situaciją, kai apsišaudymų nevyksta, bet oponentų pasisakymai žymi visiškai skirtingas barikadų puses.“
Kiti politologai šiuos rinkimus laiko itin svarbiais ar net lemiamais, nes jeigu juos vėl didele persvara laimėtų centro dešinės partija „Fidesz“, ji dar labiau nustumtų centro kairiąsias partijas į antrą planą ir, tikėtina, suformuotų kažką panašaus į Lenkijos partinę sistemą, kai dėl įtakos varžosi dešiniosios pakraipos partijos. Tai suvokdamos opozicinės partijos susibūrė į koaliciją ir viliasi atgauti prarastas pozicijas.
Vis dėlto politikos analitikas Peteris Kreko nemano, kad šioms viltims lemta išsipildyti, mat Vengrijos visuomenė nepyksta ant dabartinės valdžios, o juk tik rinkėjų pyktis galėtų nulemti rokiruotę valdžioje. „Iš tiesų vyriausybė puikiai nuramino visuomenę ir sustiprino savo įvaizdį sumažindama elektros bei dujų kainas“, – sako politologas.

Pokyčių vyriausybė

Priminsime, kad 2010-aisiais „Fidesz“ šventė triuškinamą pergalę – tuomet ši partija laimėjo net du trečdalius visų parlamento vietų. Tai lėmė bent keletas veiksnių: valdžioje buvę socialistai per aštuonerius metus šalį gerokai nuvarė, partija „Jobbik” buvo pernelyg radikali (kai kurių vadinta net neonacistine), tad partijai „Fidesz“ lygiavertės alternatyvos nelabai ir būta.
Prieš ketverius metus naujoji vyriausybė pirmiausia ėmėsi stabilizuoti daugelį metų nesubalansuotą buvusią ekonomiką ir, „Reuters“ apžvalgininkų vertinimu, išgelbėjo šalį nuo Graikijos scenarijaus. Tačiau griežta taupymo politika ir įvairių šaltinių skylėtam biudžetui užkamšyti paieška sulaukė didelės kritikos. Mat ji iš tiesų buvo prieštaringa: iš pradžių nacionalizuotas 14 mlrd. JAV dolerių vertės privatus pensijų fondas, o vėliau finansų bei energetikos įmonės (kurių nemažai buvo užsienio kapitalo) papildomai apmokestintos tam, kad piliečiams būtų sumažinti mokesčiai. Nepaisant to, Vengrija ir šiandien išlieka viena labiausiai įsiskolinusių Vidurio Europos valstybių – jos nacionalinė skola siekia 80 proc. BVP.
Užtat kiti makroekonominiai rodikliai atrodo neblogai: BVP pernai išaugo 2,7 proc. ir viršijo ekspertų prognozes, o infliacija sudarė apie 1,7 proc.
Nors ekonominės V.Orbano reformos turi ir pliusų, ir minusų, teismų reforma ir peripetijos dėl Konstitucijos – tik daug minusų. Ir jos sulaukė išties didelės kritikos bangos tiek pačioje Vengrijoje, tiek Europos Sąjungoje. Iki V.Orbano Vengrijoje galiojo 1949 m. priimta ir 1989 m. tik pakeista Konstitucija. Ji buvo paskutinis dar komunistinio režimo laikotarpiu parašytas ir vis dar galiojęs dokumentas. Naujosios Konstitucijos turinys sukėlė nemažai ginčų su Europos Komisija, kuri naująją pagrindinį įstatymą apibūdino kaip „galintį pažeisti ES teisės aktus“.
Dėl centrinio banko veikimo tvarkos, teisėjų ir prokurorų pensinio amžiaus pakeitimo bei dėl žiniasklaidos įstatymo Europos Komisija buvo pradėjusi tyrimą, nes buvo daroma prielaida, kad šie „Fidesz“ priimti sprendimai galbūt pažeidžia demokratinius ir teisinius principus. Nors įsiplieskęs konfliktas ir buvo išspręstas, V.Orbanas Europos Sąjungą ne kartą apkaltino dvejopų standartų taikymu, nes, jo nuomone, naujoji Vengrijos konstitucija ES buvo nepriimtina iš principo dėl jos vertybinio turinio – paramos tradicinei šeimai, gyvybės apsaugos nuo pat jos prasidėjimo, krikščioniškų tradicijų paminėjimo.

Opozicijos šansai menki

Siekdamos įveikti valdančiąją „Fidesz“ per netrukus vyksiančius parlamento rinkimus, centristinės ir kairiosios Vengrijos partijos šių metų sausį sutarė dėl Vieningojo aljanso. Jį sudaro socialistai (MSZP), Demokratinė koalicija, „Kartu-2014“ bei „Dialogas Vengrijai“ (E14-PM) ir Vengrijos liberalų partija. Po ilgų diskusijų nuspręsta, kad visą šį aljansą į rinkimus ves socialistų lyderis A.Mesterhazy.
Tiesa, Lenkijoje veikiančio Rytų studijų centro atstovai abejoja šio aljanso galimybėmis laimėti rinkimus: „Tikslas laimėti rinkimus buvo apsunkintas į sąrašą įtraukus Ferencą Gyurcsany (jis 2004–2009 m. ėjo ministro pirmininko pareigas), kurio įvaizdis iki šiol yra itin neigiamas ir kurį valdantieji bei piliečiai labiausiai kaltina dėl Vengrijoje sukeltos ekonominės krizės.“
Be to, nedaug lyderio savybių turi ir Vieningojo aljanso vedlys A.Mesterhazy – jis jaunas, turintis menką politinę patirtį, todėl tai taip pat gali atbaidyti rinkėjus.
Tačiau Budapešte teisę studijuojantis Vasilis Minchevas „Veidui“ teigė, kad nors kol kas centro kairiųjų koalicija per apklausas atsilieka, rinkimų rezultatų iš anksto spėlioti nederėtų: „2002-aisiais, po pirmosios V.Orbano kadencijos vyriausybėje, socialistai pergalę irgi išplėšė paskutiniu momentu.“
O kraštutinės dešinės partijos „Jobbik“ populiarumas šiandien panašus kaip 2010-aisiais – ribotas jos elektoratas yra nulemtas siauro politinių temų spektro. „Jobbik“ dažniausiai apsiriboja etninių nesutarimų klausimais, pavyzdžiui, čigonų nusikalstamumo ar vengrų tautinės mažumos kaimyninėse valstybėse problemomis“, – paaiškino V.Minchevas.
Nors britų „The Guardian“ „Jobbik“ partijos lyderį Gaborą Voną pavadino sėkmingiausiu Europos fašistu, „EU Observer“ teigia, kad ši partija jau bando savo retoriką sušvelninti, taip pritraukdama naujų rinkėjų balsų. Tačiau vargu ar šis žingsnis padidins partijos populiarumą, nes konkuruoti su dešinįjį politinį spektrą užpildančia „Fidesz“ – sudėtinga.

Šiais metais priimta naujoji Vengrijos konstitucija sukėlė daugybę klausimų, pirmiausia – ar šios šalies vyriausybė nadeda pamatų autokratiniam šalies valdymui.

Naujieji metai Vengrijoje turėjo tapti dviguba švente – juk sausio 1 d. šalyje pradėjo veikti naujoji konstitucija. Vengrija buvo paskutinė posovietinė valstybė, kurioje 1989–1990 m., komunizmo griūties laikotarpiu, nebuvo priimta nauja konstitucija ir iki pat 2011 m. pabaigos galiojo pataisytas 1949-ųjų dokumentas. Deja, iš pirmo žvilgsnio džiugus faktas į gatves išvedė dešimtis tūkstančių šalies piliečių, protestuojančių prieš šią konstituciją, o Europos Komisija (EK) pradėjo tris teisines procedūras prieš Vengriją.
Jau antri metai iš eilės Vengrija atsiduria politinio šurmulio sūkuryje. 2011-ųjų pradžioje, kai Vengrija turėjo pradėti pirmininkavimą ES, šalies parlamentas priėmė prieštaringą spaudos reguliavimo įstatymą, kuris Briuselyje buvo interpretuojamas kaip grėsmė demokratijai.
Vengrija jau spėjo pajusti šio konflikto padarinius: praėjusių metų gruodžio viduryje Tarptautinio valiutos fondo (TVF) bei Europos centrinio banko (ECB) derybininkai sustabdė išankstinius pokalbius dėl 15–20 mlrd. eurų paskolos šaliai. O pinigų šiai beveik 10 mln. gyventojų turinčiai valstybei verkiant reikia – jos ekonomiką stipriai paveikė pastarųjų metų euro krizė: forinto vertė nukrito į rekordines žemumas, o nedarbas pasiekė 11 proc. Prie viso to pridėjus faktą, kad per pastaruosius keletą mėnesių trys tarptautinės reitingų agentūros sumažino Vengrijos skolinimosi reitingus iki spekuliacinio lygio, darosi aišku, kad jei premjero Viktoro Orbano vyriausybė nedarys išlygų, šalis gali bankrutuoti.
EK teisinių veiksmų ėmėsi paaiškėjus, kad kai kurie naujai priimtos konstitucijos punktai pažeidžia ES sutartis. Labiausiai užkliuvusios sritys – šalies centrinio banko, duomenų apsaugos tarnybos bei teisinės sistemos reformos, pakertančios šių institucijų nepriklausomybę nuo politikų. EK Vengrijai davė laiko iki vasario 17 d. atsakyti ir grasina, jei prireiktų, paduoti šalį į Europos teisingumo teismą.
Prabėgo daugiau nei dešimt metų, kai ES buvo ištikusi panaši dilema: tuo metu kitos šalys narės ėmėsi diplomatinių sankcijų Austrijai, kai į šalies vyriausybę pateko ultradešiniųjų pažiūrų Laisvės partija, kuriai vadovavo ksenofobiškomis ir antisemitinėmis pažiūromis pagarsėjęs Joergas Haideris.
Tačiau sausio 21 d. į Budapešto gatves išėjo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, kurie išreiškė paramą šalies vyriausybei bei premjerui V.Orbanui ir pasmerkė ES bandymus „paversti Vengriją Vakarų kolonija“. Tiesa, kaip praneša „Reuters“, naujausių sociologinių apklausų duomenimis, 84 proc. šalies gyventojų mano, kad šalies politiniai sprendimai pasuko netinkama linkme. Todėl norint lengviau suprasti, kas gi dedasi Vengrijoje, reikia žvilgtelėti, kokia politinė situacija ten susiklostė per pastarąjį dešimtmetį ir kokie įstatymai veda šalį autokratinio valdymo link.

„Fidesz“ darbymetis – kasdien po įstatymą

Per 2010-ųjų rinkimus į Vengrijos parlamentą centro dešinės partija „Fidesz“ (Jaunųjų demokratų aljansas), kurios vadovas yra dabartinis premjeras V.Orbanas, surinko 53 proc. rinkėjų balsų. Tokią „Fidesz“ partijos sėkmę lėmė ne tinkamai išsidėsčiusios planetos, bet rinkėjų nepasitenkinimas socialistų vyriausybėmis, šalį valdžiusiomis nuo 2002 m. Kairiųjų valdymo laikotarpis Vengrijoje priminė Brežnevo laikų stagnaciją – korupcija ir valdančiojo elito asmeniniai interesai šalį privedė prie rimtų ekonominių ir finansinių problemų. Todėl 2010-ųjų rinkimai, per kuriuos nemažai balsų gavo ir ultradešiniųjų partija „Jobbik“, tapo piliečių protestu prieš Socialistų partiją, laikomą komunistų tradicijų perėmėja.
1988 m. įsteigta „Fidesz“ partija Vengrijoje laikoma visiška kairiųjų priešingybe – partija, vienijančia kovotojus prieš komunistinį režimą. Kaip sako jos pavadinimas, sovietinio režimo laikotarpiu ją sukūrė grupė jaunų studentų demokratų, kuriuos dėl liberalių pažiūrų tuo metu persekiojo komunistų valdžia. Vienas „Fidesz“ įkūrėjų buvo ir teisę baigęs garsus tų laikų disidentas V.Orbanas. 1993 m. jis tapo partijos pirmininku ir po metų transformavo ją iš liberalių pažiūrų į dešiniųjų konservatyvių. 1991 m. V.Orbanas gavo G.Soroso fondo stipendiją ir šešis mėnesius stažavosi Pembroko koledže, Oksforde. Beje, V.Orbanas jau yra buvęs premjeru – nuo 1998-ųjų iki 2002-ųjų, kai į valdžią atėjo socialistai.
Dėl neproporcingo vienmandačių ir daugiamandačių rinkimų apygardų pasiskirstymo 2010 m. iš pažiūros nedidelė „Fidesz“ persvara garantavo partijai 68 proc. vietų parlamente. Todėl nieko keista, kad turėdama dviejų trečdalių balsų persvarą „Fidesz“ nesėdėjo rankų sudėjusi: per daugiau nei devyniolika mėnesių buvo priimta ne tik nauja konstitucija, bet ir beveik 360 naujų įstatymų bei pataisų. Žinoma, visa tai daroma gan radikaliai ir greitai tam, kad, pasak V.Orbano, būtų sutvarkyta ekonominė suirutė, išgyvendinta korupcija ir su šaknimis išrauti komunistinės santvarkos likučiai.
ES ir TVF labiausiai šokiravo įstatymai, apribojantys Vengrijos centrinio banko nepriklausomybę, kuri būtina norint uždrausti populistinėms vyriausybėms įjungti pinigų spausdinimo mašiną. Naujos pataisos numato, kad premjeras gali skirti centrinio banko vadovo pavaduotojus, be to, ministrų kabineto atstovai iš anksto turi gauti būsimų banko posėdžių ataskaitas ir gali dalyvauti pačiuose posėdžiuose. Taip pat „Fidesz“ padidino Nacionalinės valiutų komisijos, lemiančios valstybės pinigų politiką, narių skaičių ir ten paskyrė lojalių partijai žmonių.

Teismų sistemos kastracija

Daugiausiai abejonių kelia naujojoje Vengrijos konstitucijoje įrašyti punktai bei kiti nauji įstatymai, kurie išbalansuoja demokratiją garantuojantį valdžių atskyrimo principą tarp teismų bei įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių.
Pirma, vyriausybė padidino Konstitucinio teismo (KT) teisėjų skaičių ir į naujas vietas pasodino „Fidesz“ lojalius teisėjus. Be to, KT nuo šiol negali svarstyti ekonominių įstatymų, susijusių su šalies biudžetu, pavyzdžiui, mokesčiais ar taupymo programomis. Taip pat apsunkintos kreipimosi į KT taisyklės – daug sudėtingiau kreiptis į šį teismą, kad būtų išsiaiškintas konkrečių įstatymų suderinamumas su konstitucija – prieš tai šalies piliečiams reikės pereiti įprastų teismų grandinę.
Antras, daug kritikos sukėlęs pakeitimas yra teisėjų pensinio amžiaus sumažinimas nuo 70-ies iki 62 metų – tai reiškia, kad sulaukę 62 metų teisėjai bus išleidžiami į pensiją. Nors šis įstatymas nedera su ES direktyva, draudžiančia diskriminaciją (šiuo atveju dėl amžiaus) darbe, didžiausia jo įtaka yra šiek tiek užslėpta: remiantis juo per šiuos metus iš Vengrijos teismų bus atleista daugiau nei 200 teisėjų.
Be to, neseniai buvo įkurtas Nacionalinio teisingumo biuras, kurio galios apims naujų teisėjų skyrimą ir bet kokio teisėjo perkėlimą į kitą teismą. Kaip tyčia šio biuro vadove paskirta premjero šeimos draugė ir įtakingo „Fidesz“ politiko žmona Tunde Hando. Beje, „Fidesz“ jau sugebėjo priimti naujosios konstitucijos pataisą, leidžiančią vyriausiajam prokurorui  ir Nacionalinio teisingumo biuro vadovui parinkti bylas teisėjams.
Yra ir smulkesnių Vengrijos teisinės sistemos „patobulinimų“, tačiau pakanka ir minėtų. Juk teismų nepriklausomybė valstybėje de facto baigiasi, kai vyriausybė pati paskiria teisėjus, gali juos savo nuožiūra kilnoti iš vieno teismo į kitą ir, lyg to būtų maža, gali netgi parinkti bylas, kurias turi svarstyti konkretūs teisėjai.

Dviejų trečdalių taisyklė

Dar vienas grėsmingas požymis – konstitucijoje patikslinama, kad didelė dalis svarbių politinių sprendimų turi būti priimta dviejų trečdalių parlamento narių balsų persvara. Tarkim, mokesčių ir fiskalinės politikos pokyčiai, rinkimų apygardų ribų keitimas bei įvairių kontrolės institucijų vadovų keitimas gali vykti tik pritarus dviem trečdaliams parlamentarų. Be to, net iki devynerių metų pailgintos į svarbius postus paskirtų, „Fidesz“ partijai lojalių vadovų kadencijos, pavyzdžiui, vyriausiojo prokuroro, Nacionalinio teisingumo biuro, Žiniasklaidos reguliavimo tarybos vadovų. Dėl šios priežasties ilga „Fidesz“ ranka pasieks ir ateities vyriausybes – mat norint pakeisti šiuos žmones, galinčius kontroliuoti daugumą viešojo ir politinio gyvenimo aspektų, reikės surinkti dviejų trečdalių balsų persvarą parlamente.
Pakeistas rinkimų įstatymas numato, kad Rinkimų komisijos nariai būtų keičiami prieš kiekvienus rinkimus, tad dabartiniai nariai buvo atleisti ir į jų postus susodinti „Fidesz“ lojalūs žmonės. Be to, rinkimų apygardų ribos perpaišytos taip, kad jokia kita partija negalėtų laimėti rinkimų. „Haza Es Haladas“ fondo politologai atliko teorinius modeliavimus, naudodamiesi trejų per pastaruosius 12 metų vykusių rinkimų duomenimis. Tyrimo išvadose teigiama, kad tokios apygardų ribos leistų „Fidesz“ laimėti visus trejus rinkimus, iš kurių dvejus ši partija pralaimėjo.
Šiame straipsnyje nepaminėjome dar keleto labai svarbių aspektų, keliančių nerimą tiek daugumai vengrų, tiek tarptautinei bendruomenei. Tarkim, Žiniasklaidos reguliavimo taryba, turinti galių skirti didžiules baudas ar net uždaryti žiniasklaidos priemones už tai, kad nesilaikoma miglotai apibūdinamo „politinės pusiausvyros“ principo.
Grėsmingai skamba ir naujosios konstitucijos preambulė, kurioje teigiama: „Mes nepripažįstame komunistų priimtos 1949 m. konstitucijos, nes ji tapo pagrindu tironiškam valdymui; todėl skelbiame ją negaliojančia.“ Europos Komisijos kovai už demokratiją (Venecijos komisija) ataskaitoje teigiama, kad ši formuluotė gali leisti anuliuoti visus įstatymus ir teisinius aktus, priimtus veikiant ankstesnei konstitucijai.

Buvęs švietimo ministras, „Fidesz“ narys Z.Pokorni: „Viktoras daugiau nei 20 metų yra bosas. Jam niekas niekada nėra nurodinėjęs.“

Vengrija žengia Didžiosios Britanijos pėdomis ir meta iššūkį Europos Sąjungai, įvesdama savas žaidimo taisykles. Tačiau kas tinka Jupiteriui (britams), gali netikti jaučiui (vengrams): vietoj didesnio savarankiškumo jie gali sulaukti tik dar daugiau sankcijų ir gerokai susigadinti reputaciją.

Naujasis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas jau lyginamas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o jo “režimas” vadinamas “viktatūra”, nes per porą mėnesių Vengrijoje prasidėję pokyčiai gerokai lenkiasi su demokratiniais principais.
Visų pirma tai iš esmės vienašališkai naujosios valdžios inicijuotos konstitucijos pataisos – vien to pakaktų norint apkaltinti V.Orbaną polinkiu į autoritarizmą. Bet svarbiausia – kokios tos pataisos ir su jomis susiję nauji įstatymai. Mat Vengrijos premjeras jais apribojo Konstitucinio teismo įgaliojimus, sumažino centrinio banko vadovo galias, valdymo struktūrą ir palūkanų normas nustatančio komiteto veiklą, sutelkė teisėjų skyrimo procesą į vienos institucijos rankas ir pakeitė rinkimų apygardų ribas savo naudai.
Pavyzdžiui, naujai įsteigtas Nacionalinio teisingumo biuras, kuriam vadovaus V.Orbano ir jos žmonos draugas Tunde Hando, nuo šiol skirs teisėjus, vadovaus visai teismų sistemai ir net tvirtins atskirose bylose priimtų sprendimų “teisingumą”.

Gelbsti šalį nuo skolų?

Pats ultradešiniųjų pažiūrų V.Orbanas šių radikalių žingsnių ėmėsi neva gelbėdamas šalį iš krizės, kurioje ji atsidūrė dėl esą socialdemokratų kaltės. Štai komunikacijų ministras Zoltanas Kovacsas aiškina, kad naujoji valdžia vykdo rinkimų pažadus, o naujoji konstitucija kaip tik yra puikiai atnaujinta, nes senoji esą labai priminė komunistinę versiją.
Vengrijos valdžia dabar aiškina, kad centrinio banko galių sumažinimas leis lengviau laviruoti mažinant biudžeto deficitą. Tam pritaria ir Vengrijos centrinio banko vadovas Andras Simoras, manantis, kad reforma būtina norint išsaugoti šalies ekonominę gerovę. “Tokie veiksmai kaip tik leis Vengrijai susigrąžinti finansinę nepriklausomybę, kuri buvo prarasta finansų krizės laikotarpiu gavus paramą iš TVF”, – dėsto centrinio banko vadovas.
Finansų ministerija priduria, esą naujovės leis Vengrijai būti vienai iš septynių ES šalių, kuriose neviršijamas leistinas biudžeto deficitas.
Tačiau tiek opozicija, tiek didžioji dalis Vengrijos gyventojų, tiek ES institucijų vadovai naują Vengrijos politikos kryptį vertina itin kritiškai ir netgi dramatiškai. Vakarų europiečiams vengrų elgsys atrodo keistas ir nelogiškas, nes jie ES atsuka užpakalį, bet kartu tebenori kuo didesnės finansinės ES paramos ir pigesnių paskolų.

Kasasi sau duobę

“Tai nedemokratinė konstitucija, gimusi iš nedemokratinio įstatymų leidybos proceso”, – naujosios konstitucijos teisėtumu abejoja Vengrijos civilinių laisvių sąjungos atstovas Szabolcsas Hegyi.
Jį palaiko ir demokratijos gynėjai, ir žmogaus teisių atstovai, ir nemenka dalis Vengrijos parlamentarų. Galiausiai netyli ir patys vengrai. Nors prieš 20 mėnesių vykusiuose rinkimuose už V.Orbaną balsavo per 53 proc. rinkėjų, dabar daugumą vengrų V.Orbano siautėjimas tiesiog šiurpina. Nuo praėjusių metų pabaigos Budapešte ir kituose šalies miestuose tęsiasi protestai, į kuriuos susirenka ir iki 30 tūkst. žmonių. Gyventojai aiškina pasijutę taip, kaip gyveno komunistiniais laikais, ir lieja nusivylimą V.Orbano antidemokratiniu valdymo stiliumi.
Kritikos V.Orbanui negaili ir Briuselis. Europos Komisija perspėjo Vengriją, kad šios vyriausybė gali sulaukti teisinių veiksmų, o kitų metų ES parama Vengrijai  gali būti sustabdyta, jei įstatymai, kurie, kaip manoma, riboja pagrindinių šalies institucijų laisvę, nebus pakeisti.
EK labiausiai užkliuvo naujoji Vengrijos teismų sistema ir centrinio banko valdymo pokyčiai, mat ir viena, ir kita naujovė prasilenkia su ES nuostatomis. Pavyzdžiui, pagal naująjį Vengrijos įstatymą teisėjais negali tapti vyresni nei 62 metų asmenys, o tokia nuostata pažeidžia Europos Sąjungos diskriminaciją apibrėžiančius įstatymus.
Be to, centrinio banko nepriklausomybė yra viena iš stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygų, tad nieko keista, kad tos nepriklausomybės panaikinimo projektas griežtai kritikuojamas.
Tačiau Didžioji Britanija, kuri ne taip seniai atsisakė dalyvauti “Merkozy” žaidime ir nesutiko leistis dar labiau reguliuojama Briuselio, iš to gali net laimėti, o Vengrijai jokiomis pergalėmis tikrai nekvepia. Priešingai, valstybės finansinė padėtis labai kebli, jai kas mėnesį reikia skolintis pinigų tarptautinėse rinkose. Deja, dėl V.Orbano išdaigų tenka mokėti vis didesnes palūkanas, kurios sausio pradžioje buvo pasiekusios jau net 9,96 proc. Galiausiai skaičiuojama, kad jei Vengrija ir ES neras kompromiso ir pastaroji iš tiesų nutrauks Vengrijos finansavimą, šiai teks skolintis dar brangiau.
“Financial Times” analitikų vertinimu, tai gali reikšti maždaug milijardo eurų nuostolius per metus, sugadintą šalies įvaizdį, griežtėsiančias ankstesnių kreditorių sankcijas ir priartinti šalį prie bankrutuojančios Graikijos likimo.

Kai V. Orbano vadovaujama „Fidesz“ ir KDNP koalicija laimėjo 2/3 vietų Vengrijos parlamente ir pakeitė šalies Konstituciją, Europoje kilo diskusijos dėl šios šalies posūkio autoritarizmo link.

Kartu su Konstitucijos pakeitimais atliekamos teismų, centrinio banko, žiniasklaidos kontrolės, rinkimų sistemos reformos yra vertinamos labai kontraversiškai.

Keista, kad protestų bangos Vengrijoje ir kritikos Europos Sąjungos sostinėse sulaukęs naujas pagrindinis šalies įstatymas Ministro pirmininko A. Kubiliaus įvertintas „be pagrindo smerkti“. Neva, Premjero teigimu, diskusijas kelia kairieji, kuriems nepatinka įtvirtinamos „dešiniosios vertybės“, o dokumente tarsi nėra nieko ypatingo, dėl ko verta nerimauti. Maža to, 25 TS–LKD Seimo nariai pasirašė rezoliuciją, palaikančią V. Orbano siekį pakeisti šalies Konstituciją.

Suprantama, labai naudinga išryškinti tuos skirtingų ideologijų pagrindu diskutuotinus Konstitucijos aspektus – visus prieštaravimus „primestit“ kairiesiems ir kartu nutylėti apie šiame dokumente gresiantį pavojų demokratijai ir laisvei. Neaišku, ką bendro su „dešiniosiomis vertybėmis“ turi atlikta rinkimų sistemos reforma, jei rinkimų komisija Vengrijoje sudaryta ne iš skirtingų partijų, kaip esama ir Lietuvoje, o iš vienos dabartinės valdančiosios daugumos atstovų. Be to, analitikų duomenimis, vienmandačių apygardų ribos pakoreguotos taip, kad, net perskaičiavus ankstesnių rinkimų rezultatus, pralaimėjusi dabartinė politinė dauguma buvo pripažinta laimėtoja.

Naujoji žiniasklaidą kontroliuojanti taryba, kurios pirmininką renka dabartinės daugumos atstovai, gali skirti baudas už žiniasklaidos priemonėse skelbiama „neobjektyvią“ informaciją. Kartais ypač sunku nustatyti, kas yra „objektyvi“ informacija, todėl yra nemažos galimybės bausti tariamai neobjektyvias žiniasklaidos priemones ir šitaip riboti žodžio laisvę. Žiniasklaidos padėtį geriausiai atspindi „Klubradio“ pavyzdys – dabartinę daugumą kritikuojanti radijo stotis nuo kovo mėnesio turės nutraukti savo veiklą, nes žiniasklaidos taryba nepratęsė jai licencijos.

Keisdamas Konstituciją Vengrijos parlamentas gerokai apribojo Konstitucinio teismo teises. Nuo šiol jis negalės nagrinėti bylų, susijusių su įstatymais, turėsiančiais įtakos biudžetui. Šie įstatymai galės būti nagrinėjami tik tada, jeigu jie prieštarautų žmogaus teisėms. Nuo šiol įstatymai negali būti teikiami Konstituciniam teismui nagrinėti kaip prieštaraujantys Konstitucijai iš esmės. Panaikinta galimybė piliečių byloms, peržiūrėtoms įprastai visų instancijų, pasiekti Konstitucinį teismą. Reformavus teismų sistemą, teisėjus skirs vienvaldis naujai įsteigtos Nacionalinės teisėjų tarybos vadovas, renkamas dabartinės daugumos.

Dalis šių pokyčių, žinoma, bus sustabdyta reaguojant griežtai Europos Komisijai, kuri jau pradėjo teisinį procesą prieš Vengriją dėl jos ginčytinų centrinio banko, teismų ir duomenų apsaugos tarnybos reformų. Tačiau faktas, kad A. Orbano reformoms palaikyti buvo surengtas šimtatūkstantinis mitingas, parodo grėsmę, kaip prisidengus kova už vadinamąsias dešiniąsias ir tradicines vertybes – kartu apribojant demokratiją ir žodžio laisvę, galima manipuliuoti žmonių minia.

Žvelgiant į šios situacijos vertinimą Lietuvoje ir remiantis TS–LKD lyderių ir Seimo narių atstovų pareiškimais, peršasi dvejopa išvada: arba TS–LKD atstovai nesupranta Vengrijoje vykdomų reformų esmės, arba, prisidengdami parama V. Orbano nacionalistams, įtvirtinantiems „dešiniąsias vertybes“, iš tikrųjų remia teisinės valstybės, spaudos ir laisvės suvaržymus. Bet niekaip negalima puoselėti dešiniąsias vertybes – demokratijos, žodžio laisvės, teismų sistemos nepriklausomybės sąskaita. Kita vertus, stebint pagreitį įgaunantį TS–LKD puolimą prieš Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, grėsmė politiniais sprendimais pakeisti teisę jau kyla ir Lietuvoje. Juk kartais būna taip patogu negirdėti kitokios, neva „neteisingos“ nuomonės.

Scanpix

Vengrijos prezidentas Palas Schmittas (Palas Šmitas) pirmadienį pasirašė naująją šalies konstituciją, nors ją labai peikė ir piliečių grupės bei žmogaus teisių organizacijos, ir opozicijos partijos.

Oficialią pasirašymo ceremoniją prezidento rūmuose tiesiogiai transliavo šalies televizijos stotys, ir visuomeninės, ir privačios.

Pasirašius prezidentui, naujasis pagrindinis įstatymas, jau patvirtintas parlamente prieš dvi savaites, įsigalios nuo 2012 metų sausio 1 dienos.

Prezidentas P.Schmittas remia ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, kurio centro dešiniųjų partija “Fidesz”, turi dviejų trečdalių daugumą parlamente, ir kuris konstitucijos pasirašymą Velykų pirmadienį pavadino “likimo ženklu”.

Pasak kritikų, naujasis pagrindinis šalies įstatymas yra diskriminuojantis, taip pat nerimaujama dėl kai kurių visuomenės grupių, tokių kaip netikinčiųjų, homoseksualių asmenų arba vienišų tėvų, statuso.

Naująją, tik valdančiosios partijos kurtą Vengrijos konstituciją kritikavo ne tik opozicija, bet ir tarptautinės organizacijos, – tokios kaip “Amnesty International”, pasak kurios, šis įstatymas “pažeidžia tarptautines ir Europos žmogaus teisių normas”.

Praėjusiame šimtmetyje Vengrija ne kartą demonstravo savo laisvės siekius. Be baimės pasipriešino sovietų tankams 1956-aisiais, o 1989-aisiais pirmoji drąsiai atvėrė savo sieną į Austriją, taip sugriaudama geležinę uždangą. Per šį “laisvės koridorių” Rytų ir Vidurio Europos piliečiai galėjo išsprūsti į Vakarus. Pirmieji pokomunistiniai metai Vengrijoje kuriant demokratinę valstybę priminė sėkmės istoriją, bet vėliau kažkas ėmė strigti.

2008 m. į sunkią finansinę padėtį patekusią Vengrija jau turėjo gelbėti Tarptautinis valiutos fondas. O pernai balandžio rinkimuose į parlamentą 52,8 proc. balsų gavo centro-dešinės pakraipos partija “Fideš”, kuri šiandien parlamente turi konstitucinę dviejų trečdalių daugumą ir viena gali priimti praktiškai visus sprendimus ar net daryti Konstitucijos pataisas. Kartu su “Fideš” partija į Vengrijos parlamentą pirmą kartą pateko ir kraštutinių dešiniųjų bei euroskeptinių pažiūrų partija “Jobbik”. Taip rinkėjai reagavo į visas Vengrijos ekonomines ir finansines nesėkmes, kurias sukėlė neatsakingas kairiųjų partijų valdymas.

Per kelias savaites “Fideš” partijos lyderis ir premjeras Viktoras Orbanas smarkiai apkarpė valdžios aparatą, ministerijų skaičių sumažino iki aštuonių ir vadovauja pačiai mažiausiai vyriausybei nuo komunizmo žlugimo laikų.

Bet 2011 m. sausio 1 d. pradėjusi pirmininkauti Europos Sąjungai, Vengrija ne tik ypač šaltai buvo sutikta Strasbūre ir Briuselyje, bet ir patyrė naujų vidaus bei užsienio politikos iššūkių. Neseniai Vengrijos parlamentas priėmė kontroversišką sprendimą –  leido 0,5 mln. Slovakijos teritorijoje gyvenančių vengrų (tai Pirmojo pasaulinio karo, Versalio sutarties pasekmė) turėti Vengrijos pilietybę kaip antrąją.

Patys vengrai šokiruoti

Kaip į visas pastarojo meto aktualijas, visus dabartinės valdžios sprendimus žvelgia ir kaip juos vertina patys vengrai, teiravomės buvusio Vengrijos konstitucinio teismo vicepirmininko, Budapešto Lorando Etvešo universiteto profesoriaus Arpado Erdei.

A.E.: Vengrai patys yra šokiruoti. Ilgas socialistų valdymo laikotarpis, sukėlęs daug ekonominių ir finansinių problemų, atvėrė kelią “Fideš” partijai į parlamento daugumą. Kitaip tariant, jie surinko visus protesto balsus. Ankstesnė vyriausybė buvo sukūrusi tokią atmosferą, kad visi norėjo jos atsikratyti. Tad “Fideš” laimėjo praktiškai viską. Dabar jie turi galimybę pakeisti ir įstatymus, ir Konstituciją. Parlamente yra ir kita radikali partija “Jobbik”. Nors ji nėra labai reikšminga, jos radikalios pažiūros daliai visuomenės labai patrauklios.

“Veidas”: Ar tiesa, kad Vengrijoje prasidėjo kova tarp “Fideš” partijos ir Vengrijos konstitucinio teismo?

A.E.: Taip. Galiu pateikti vieną pavyzdį. Anksčiau valstybinių įmonių vadovai gaudavo didelius atlyginimus, ir kai jie pasitraukdavo iš darbo ar būdavo atleidžiami, gaudavo milijoninio dydžio išeitines kompensacijas. Tai buvo kelių vengrų vidutinio dydžio atlyginimas per visą jų gyvenimą. Žmonės tuo pasipiktino. “Fideš” pareikalavo grąžinti tuos pinigus. Konstitucinis teismas išaiškino, kad šiuos pinigus valstybei galima susigrąžinti, bet ne tokiu būdu, kaip tai padarė parlamentas. Įstatymas nebuvo konstitucingas tiek techniniu požiūriu, tiek savo esme. Nepatikėsite, bet iš karto po to per dvi valandas buvo pateiktas Konstitucinio teismo įstatymo pakeitimas, kuris apribojo paties teismo galias. Tai nėra labai demokratiška. Įstatymai neturėtų būti keičiami per dvi valandas.

“Veidas”: Ir Lietuvoje dalis politikų mano, kad reikėtų riboti Konstitucinio teismo galias, ypač sprendžiant ekonominius klausimus.

A.E.: Nieko keista, kad Rytų ir Centrinės Europos politikams nepatinka Konstitucinių teismų sprendimai. Jie tai priima kaip politinę konkurenciją. Konstitucija, Konstitucinis teismas yra ginklas mažumos ir opozicijos rankose. Mažuma gali apsiginti nuo daugumos naudodamasi Konstitucija. Tai reiškia, kad politinė mažuma ir Konstitucinis teismas sukuria tam tikrą politinį balansą, kuris būtinas demokratijai. Tai ne visiems suprantama ir priimtina, ypač kai turi absoliučią valdžią.

Kiek žinau, nusivylimas “Fideš” partija didėja, nes ji savo jėgą naudoja labai jau neatsargiai. Keista, kai toji jėga yra nukreipta ir prieš Konstitucinį teismą, kuris buvo tam tikra Vengrijos sėkmės istorija. Teismas padėjo įtvirtinti daug demokratinių reformų, Konstitucijos viršenybę. Aš nežinau, kaip jie toliau savo galia naudosis: juk jie laimėjo tik prieš metus. Taigi dar trejus metus jie turės tą absoliučią valdžią.

“Veidas”: Vengrijoje veikia įprasti teismai, į kuriuos gali kreiptis ir paprasti žmonės, ir politikai. Ten jie gali ginti tiek savo garbę, tiek orumą, tiek privatumą. Kam tuomet prireikė tos tarybos, kurią sukūrė vyriausybė?

A.E.: Sutinku, kad tai problema. Ir aš nesuprantu, kam reikėjo tos tarybos, bet Vengrijoje taip atsitiko. Man sunku pasakyti, ką jie nori daryti. Ekonominiai sunkumai tikrai dideli. Tai ankstesnių parlamentų ir vyriausybių darbo pasekmės. Kai viena politinė partija parlamente laimi konstitucinę daugumą, tai gali būti pavojinga. Nuo absoliučios valdžios politikams sukasi galva. Nors oficialiai “Fideš” partija skelbia atstovaujanti Vengrijos gyventojų interesams, ginanti pensininkus, bet iš tiesų toji didžiulė politinė jėga juk gali būti naudojama praktiškai bet kam. Tai nėra gerai – geriau ir saugiau, kai politikai turi derinti savo sprendimus su opozicija.

Žiniasklaidos laisvė yra “šventas principas”, dėl kurio Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu) diskutuos Budapešte, Vengrijai priėmus prieštaringai vertinamą žiniasklaidos kontrolės įstatymą, rašo nepriklausoma Briuselio svetainė “EUobserver”.

“Ketinu aptarti šį klausimą”, – trečiadienį pareiškė Europos Sąjungos (ES) aukščiausios vykdomosios valdžios institucijos vadovas, kuris penktadienį susitiks su Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu.

Europos Komisija sieks “padėties išaiškinimo ir, jeigu įmanoma, abejonių išsklaidymo” dėl sausio 1 dieną įsigaliojusio teisės akto, suteikiančio vyriausybei didesnę galią kontroliuoti privačius žiniasklaidos kanalus.

“Žiniasklaidos laisvė yra šventas principas, esminė vertybė”, – pridūrė J.M.Barroso.

Naujasis įstatymas suteikia didesnes galias Vengrijos žiniasklaidos priežiūros institucijai, kuri turės teisę skirti iki 720 tūkst. eurų (2,49 mln. litų) baudas už įžeidžiamą arba politiškai “nesubalansuotą” turinį.

Ši tarnyba taip pat turės teisę tikrinti dokumentus ir priversti žurnalistus atskleisti informacijos šaltinius, kai nagrinėjamos temos yra susijusios su nacionaliniu saugumu.

Šias žiniasklaidos “reguliavimo” priemones kritikavo Europos žmogaus teisių ir žiniasklaidos organizacijos.

Tuo tarpu Turkijos dienraštis “Hurriyet” trečiadienį savo vedamajame paragino atimti iš Vengrijos teisę pirmininkauti ES.

Tuo tarpu Briuselį pasiekė 194 puslapių ginčijamo įstatymo vertimas, kurį dabar nagrinėja Europos Komisijos teisininkai, tačiau oficialių išvadų nebus spėta paskelbti iki penktadienį vyksiančio susitikimo, trečiadienį sakė J.M.Barroso atstovas spaudai.

Pasak Vengrijos žiniasklaidos kanalo “Origo”, vertime į anglų kalbą nėra kai kurių originalaus įstatymo teksto dalių. Pabrėžiama, jog Europos Komisijai nebuvo pateikta informacija, jog baudos už pažeidimus galės būti skiriamos tik nuo liepos 1 dienos, kai Vengrija baigs pirmininkauti ES.

Tuo tarpu Vengrijos užsienio reikalų ministras Janosas Martonyi (Janošas Martonis) trečiadienį užsiminė apie galimą manevrų laisvę.

“Palaukime Europos Komisijos komentarų, o tada pažiūrėsime, kaip galima taisyti padėtį”, – jis sakė užsienio žurnalistams.

“Pažiūrėsime, kokie bus pareikšti komentarai ir kritika, o tada galėsime susėsti (ir tartis)”, – ministro žodžius citavo naujienų agentūra AFP.

Tuo tarpu pranešama, kad Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ketvirtadienį atsikirto Prancūzijai ir Vokietijai, kurios kritikavo jo šalyje neseniai priimtą prieštaringai vertinamą griežtą žiniasklaidos kontrolės įstatymą.

“Manau, kad Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės į šiuos debatus reagavo skubotai ir bereikalingai”, – V.Orbanas sakė užsienio žurnalistams.

Vengrijos, kuri nuo sausio 1 dienos šešiems mėnesiams perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai (ES), premjeras sakė “džiaugiasi matydamas”, jog Vokietija sušvelnino savo poziciją, palyginus su gruodį išsakyta griežta Budapešto kritika.

“Tikiuosi, kad Prancūzija pasielgs lygiai taip pat, – pridūrė V.Orbanas. – ES turėtų spręsti, (ar naujasis Vengrijos įstatymas atitinka Bendrijos standartus)…, o ne prancūzai arba vokiečiai”.

“Nepamenu, kad Vengrija būtų kritikavusi Prancūzijos žiniasklaidos įstatymą”, – pabrėžė jis.

Kitaip nei Vengrijoje, Prancūzijoje galioja įstatymas, pagal kurį prezidentas gali skirti nacionalinės televizijos vadovą, “o aš niekada nesakiau, kad šis įstatymas nedemokratiškas”, pareiškė V.Orbanas

Paryžius anksčiau šią savaitę paragino Vengriją pakeisti naująjį žiniasklaidos kontrolės įstatymą, pabrėždamas, kad jis “nesuderinamas” su ES nuostatomis dėl žiniasklaidos laisvės.

Šį teisės aktą taip pat griežtai kritikavo Vokietija.