Būtų gana nelengva rasti dar vieną Europos sostinę, kuri būtų taip subjaurota grafičių teplionėmis, kaip Vilnius. Daugumoje miestų grafičiai išstumti į metro tunelius, pramoninius rajonus ir bent jau istoriniuose centruose neužgožia praėjusių amžių palikimo, o Vilniuje jie akį rėžia visur – ir universiteto prieigose UNESCO saugomame Senamiestyje, ir ant ką tik renovuotų namų sienų, ir ant papilkėjusių daugiabučių.

Kalbiname Veroniką Urbonaitę-Barkauskienę, Vilniaus universiteto doktorantę, tyrinėjančią miesto, erdvės ir vietos sociologiją. Pasak jos, grafičius galima skirti į tris didžiules grupes. Spontaniški užrašai, piešiniai – bet kur ir bet kokie – mieste ant sienų, mokyklose ant suolų, tualetuose yra vadinamosios latrinalijos. Kita dalis yra „tagų“ grafičiai. Tai specifinis užrašas, konkretaus žmogaus arba piešėjų komandos ženklas  – „tagas“. Trečia rūšis yra gatvės menas, kuris išsivystė iš „tagų“. Tai piešiniai, vaizdiniai, o jeigu ir užrašai, tai prasmingi, suprantami ne tik patiems autoriams, bet ir miestiečiams. Visos minėtos kategorijos gali būti ir legalios, ir ne, priklauso nuo to, kur nupieštos.

Įdomu, kad rašinėjimas ant sienų nėra naujas reiškinys: atsiradus raštui ir miestams, atsirado ir užrašai, jų rasta net Pompėjoje. Žinoma, kad romėnai mėgdavo ant sienų rašyti politinius šūkius, agitacinius tekstus.

„Šiuolaikiniai grafičiai atsirado septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Amerikos didmiesčiuose. Tai lėmė kelios priežastys: atsirado priemonių, tokių, kaip aerozoliniai dažai, vandeniui atsparūs spalvikliai. Pakito socialinis ir kultūrinis gyvenimas didmiesčiuose: pasiturintiems baltaodžiams masiškai keliantis į priemiesčius, „vidiniame mieste“ susidarė getų erdvės, kuriose koncentravosi žemesnės socialinės klasės žmonės, migrantai. Jų vaikai būrėsi į jaunimo gaujas, kurios formavo naująją miesto kontrkultūrą, atmetančią tradicines dominuojančios kultūros formas“, – pasakoja V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Taip atsirado gatvės šokis, hiphopo muzika. Dalis šios miesto kontrkultūros – ir nesankcionuotas rašymas ant sienų, pirmiausia tuose geto tipo rajonuose, vėliau ir visame mieste. Tai tapo savotiška socialinio protesto išraiška, noru išsiveržti iš kontrolės ir parodyti, kad miestas priklauso ir tiems jauniems žmonėms, kurie yra tarsi nurašyti, nustumti į visuomenės pakraščius.

Pašnekovė pasakoja, kad į Europą ir kitus žemynus grafičiai ateina maždaug per porą dešimtmečių. Per tą laikotarpį „tagų“ grafičiai keitėsi, atsirado daug įvairių jų formos ir turinio interpretacijų – gimė miesto erdvėms ir miestiečių skoniui jautresni postgrafičiai, arba gatvės meno judėjimas, kuris nebėra taip stipriai siejamas su socialine atskirtimi ir protesto kultūra. Šiais laikais visų trijų rūšių grafičiai koegzistuoja miesto erdvėje ir jų galima pamatyti beveik visur.

Kodėl vieni miestai, tokie kaip Vilnius, išterlioti grafičiais visur – nuo Senamiesčio ir centro iki miegamųjų rajonų, o kituose grafičiai išstumti bent jau iš reprezentatyvių erdvių?

Pasak V.Urbonaitės-Barkauskienės, tai priklauso nuo skirtingų miestų politikos grafičių atžvilgiu. Santykinai galima išskirti tvarkos miesto strategiją, kurią geriausiai iliustruoja Skandinavijos miestų pavyzdžiai. Jų savivalda rūpinasi pašalinti grafičius kaip įmanoma greičiau. Grafičių piešėjams iš tiesų labai svarbu būti matomiems – jie nerašo dėl momentinio džiaugsmo rašyti, jiems svarbu, kad jų darbai išliktų, būtų matomi ir žinomi, kad jų „tagas“ pasiliktų kaip antspaudas. Todėl „tvarkos miesto“ politika remiamasi logika, kad jeigu grafičiai bus tuoj pat nuvalomi, bus mažesnė motyvacija ir juos piešti. Paprastai tokia politika pasiteisina, tik kainuoja brangiai.

Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, nuvalyti vieną kvadratinį metrą teplionių kainuoja daugiau nei septynis eurus. Per 2014 metus Vilniuje nelegaliems užrašams nuvalyti skirta maždaug 4800 eurų, tai yra nuvalyta apie 520 kvadratinių metrų.

Kovojant su nelegaliu terliojimu, pravartu pasidomėti ir kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, kai kurios Briuselio komunos (savivaldos) bet kokius grafičius traktuoja kaip rimtą viešosios tvarkos pažeidimą, mažinantį gyventojų saugumo pojūtį. Todėl savivaldybė gyventojams už simbolinį mokestį siūlo grafičių šalinimo paslaugas, taip pat iš dalies kompensuoja vaizdo kamerų įrengimo išlaidas.

„Šiuolaikiniai miestai labai dideli, todėl dažniausiai tik centrinės dalys – istorinis, komercinis centras – gali griežtai laikytis tvarkos miesto pozicijos, o atskiruose to paties miesto rajonuose gali būti taikomos ir kitokios grafičių vadybos strategijos“, – sako V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Pavyzdžiui, atviro miesto strategija taikoma kai kuriose Berlyno erdvėse: centre ar privačių namų kvartaluose grafičių nedaug, tačiau tam tikruose rajonuose (pvz., ~Kreuzberg~, ~Friedrichshain~, ~Neukölln~) grafičiai yra įprasta miesto vizualumo dalis, ten jų net nesistengiama valyti, nes jie suvokiami kaip erdvinio tapatumo ir visuotinės laisvės išraiška: daugybė teritorinių „tagų“, daug gatvės meno pavyzdžių ir tiesiog spontaniškų užrašų.

Galima dar viena miesto erdvių valdymo politika – grafičių legalizavimas, komercializavimas ir tikslingas panaudojamas kuriant išskirtinio, įdomaus, meniško, kūrybinio miesto įvaizdį.

Vilniuje ir stoties prieigose, ir Senamiestyje – vaizdas panašus. „Manau, kad Vilniaus miesto savivaldybėje stengiamasi kovoti su grafičiais, bet nėra iki galo analizuojama, kas yra grafičių kultūra, kokios jos rūšys ir kaip skirtingai jos funkcionuoja mieste“, – pastebi V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad grafičių rūšys yra šiek tiek izoliuotos viena nuo kitos, todėl ir politika jų atžvilgiu turėtų būti formuojama atsižvelgiant į tai – su jomis reikia dirbti skirtingai. Bet pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, koks mūsų miestas turėtų būti.

„Pirminė Vilniaus savivaldybės vizija, mano nuomone, – sterilus tvarkos miestas su grafičiais tik tam tikrose legaliose vietose. Bet palaikyti absoliučiai tvarkai trūksta lėšų, kurių tam reikėtų daug. Dabar truputį lėšų ir dėmesio skiriama prevencijai, truputį – legalioms sienoms, kažkiek – grafičių šalinimui, bet viskam – nepakankamai. Reikėtų aiškaus įsivardijimo ir pagrindimo, kurioms miesto erdvėms skiriame daugiausiai lėšų ir dėmesio, kurie rajonai yra neprioritetiniai, o kokias erdves mieste paliekame laisvai grafičių ir gatvės meno raiškai. Dabar Vilniuje ir lėšų, ir aiškios strategijos trūksta, todėl miestas lieka toks, koks yra“, – mano grafičių, kaip socialinio reiškinio, tyrinėtoja.

Kita vertus, ji pastebi,Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, grafičiai yra gana naujas reiškinys, o jų vadybos idėjos randasi metropoliuose, kurie turi daug senesnę ir turtingesnę grafičių ir gatvės meno valdymo patirtį. Šiuo požiūriu Vilnius yra greitai besikeičiantis miestas, nors savivaldybėje dirbantys žmonės – galbūt šiek tiek inertiški, grafičiai jiems yra naujas, gąsdinantis, neaiškus reiškinys, kurį norisi užgniaužti, o jis tam kažkodėl nepasiduoda.

Kad Vilniaus miesto savivaldybė ne tik neturi strategijos, kaip kovoti su sienų terliotojais, bet ir stengiasi šią problemą permesti patalpų savininkams, iliustruoja ir savivaldybės darbuotojų atsakymas į klausimus, kurie buvo nusiųsti merui, kaipgi kovojama su grafičiais: „Nuo 2013 m. kovo mėn. Statinių tinkamos priežiūros taisyklėse nebeliko nuostatos, jog statinio naudotojas, bendrojo naudojimo objektų valdytojas privalo nuvalyti ar uždažyti grafičius, užtikrinti estetiškai tvarkingą fasadų išvaizdą. Ne vieną kartą Savivaldybė jau kreipėsi ir į Vyriausybę, ir į Aplinkos ministeriją, kad ši tvarka būtų sugriežtinta. Iki tvarkos pasikeitimo, per 2013 m., Viešosios tvarkos skyriaus duomenimis, buvo surašyta apie 20 protokolų, remiantis LR ATPK 161 str., kuris užtraukia įspėjimą arba baudą iki dviejų tūkstančių litų.“

Tačiau V.Urbonaitė-Barkauskienė mano, kad Vilniuje, dinamiškame ir besikeičiančiame mieste, galima įdiegti naują erdvės kultūrą, žinoma, jeigu atsiras žmonių, rimtai dirbančių su miesto erdvėmis. Ne per metus ar dvejus, bet per dešimt ar penkiolika metų galima paversti Vilnių miestu, kuris rūpintųsi savo erdvėmis, ir ne tik išorinėmis pastatų sienomis, bet ir daugiabučių kiemais, šaligatviais, parkais.

„Šiuo metu tuo „rūpinasi“ grafičių piešėjai, jie diegia savo miesto erdvės kultūrą. Tačiau labai svarbus ir savivaldybės vaidmuo – ar ji lakstys paskui vėją laukuose, bandys sugaudyti ir užgniaužti grafičių kultūrą, ar stengsis ją suvaldyti inovatyviomis vadybos priemonėmis. Skiriant daug dėmesio, neišvengiamai dideles lėšas, įmanomas Vilniaus ir grafičių sugyvenimas, kuris taptų priimtinas tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams. Ir netektų klausytis turistų nuostabos, kad miesto centras užvaldytas grafitininkų“, – įsitikinusi pašnekovė.

Kaip jau minėta, grafičiai atsirado geto tipo rajonuose ir iki šiol siejami su žemo socialinio sluoksnio žmonėmis. Tačiau dažnai gatvės menu užsiima jau visai kito socialinio profilio žmonės, dažnai turintys meninį išsilavinimą, nebūtinai gyvenantys atskirties rajonuose. V.Urbonaitė-Bardauskienė pasakoja, kad grafitininkai, su kuriais jai teko bendrauti, šiai veiklai skiria labai daug laiko, jie supranta tą subkultūrą ir aiškiai skiria erdves, kur galima rašyti ir kur ne.

„Kalbu apie „profesionalius“ grafičių piešėjus, kurie tuo užsiima ilgai ir jaučia atsakomybę rinkdamiesi, kur galima piešti. Bet kokie ir bet kur piešiami grafičiai yra pradedančiųjų darbas. Arba tų „tagerių“, kurie nors ir turi didelę patirtį, į visuomenės norus ir poreikius nereaguoja – reaguoja tik į savo subkultūros poreikius bei tradicijas. Jie piešia nesirinkdami erdvių: Senamiestis jiems ne kliūtis, o atvirkščiai – viliojantis iššūkis“, – pastebi pašnekovė.

Pasak jos, grafičių tema – neišvengiamai prieštaringa. Meno ir vandalizmo dėmenys grafityje visada egzistuoja kartu. Iš čia ir kyla užprogramuotas konfliktas. Gatvės menas yra šiek tiek labiau prijaukinta grafičių forma, gatvės meno kūrėjai jautriai žiūri į miesto erdvę, nori, kad jų darbas būtų įdomus tam tikroje erdvėje, o ne pats savaime, o štai „tagai“, priešingai, yra vartojantys erdvę. Juos geriausiai būtų galima palyginti su reklama: reklamos užsakovai nori kuo labiau matomos erdvės, kur jų produktas bus labiausiai pastebimas. Tas pats pasakytina ir apie „tagus“: jų turi būti daug, greitai ir visur.

Reklamos užsakovų tikslas – žinomumas ir pelnas, o koks anoniminių grafičių kūrėjų tikslas?

V.Urbonaitė-Barkauskienė aiškina: „tagų“ piešėjams svarbi subkultūrinė logika, jie gana gerai pažįsta vieni kitus. „Tagai“ skelbia žinią: „Aš esu kietas, su savo vardu ar savo komandos vardu galiu mieste užvaldyti daug erdvės.“ Kai tas žinomumas išeina į visuomenę, grafičių kūrėjai jaučia vadinamąjį „fame“ – pripažinimo, šlovės efektą. Kai kurie piešėjai teigia: „Išeinu į miestą, matau grafičius ir jaučiuosi šiek tiek pranašesnis už kitus, nes aš juos perprantu ir taip pat žinau, kad paprastam žmogui tai nejauku, svetima, nesuprantama.“

Taigi malonumo jiems teikia miesto užvaldymo pojūtis, miestas tam tikra prasme tampa jų nuosavybe. Čia vėl kalbama apie „tagų“ piešėjus.

Sociologė pastebi, kad Vilniaus grafitininkų pasakojimai apie miesto erdvės pojūtį sutampa su informacija iš JAV ar Australijos. Įdomu, kad jie erdvę supranta skirtingai nei daugelis mūsų. Daugumai miestiečių normalu, kad miestą formuoja savivaldybė, žmonės, turintys kompetencijos ir galių, – urbanistai, inžinieriai, architektai, o grafičių piešėjai miestą suvokia visiškai skirtingai. Sociologė atkreipia dėmesį, kad jiems nėra skirtumo, ar erdvė yra jų virtuvė, ar miesto aikštė, – pojūtis iš esmės vienodas. „Jeigu virtuvėje galiu dėlioti prieskonių indelius kaip noriu, tai ir viešojoje erdvėje taip elgiuosi – aš esu jos gyventojas, tam tikra prasme aš galiu ją kurti“, – tokia logika vadovaujasi grafičių piešėjai, nors gerai žino, kad laužo taisykles. Tačiau mieste jie pritaiko savas taisykles ir tuo mėgaujasi. Gatvės meno atstovai nuoširdžiai siekia „pagerinti“ miestą, paįvairinti jo pilkumą, suteikti šarmo, „pabudinti“ žmogų savo netikėtomis erdvės interpretacijomis.

Tačiau Vilniaus menininkai jau senokai bando suteikti miesto gatvėms žavesio gerokai subtilesniais būdais: tai nežinia iš kur atskridę angelai, apmegzti medžiai, stebuklingos grindinio plytelės, vienas kitą mylintys krantai.

„Tai tam tikra legalaus gatvės meno forma – viešasis menas. Vakarų miestuose šiuo metu labai populiarėja taktinis urbanizmas – judėjimas, siekiantis įtraukti miestiečius į miesto kūrimą, grąžinti miestui jaukumą ir skatinti jam svarbių sprendimų svarstymą bei priėmimą „iš apačios į viršų“, – pasakoja V.Urbonaitė-Barkauskienė.

Kadangi dažnai didieji miestai projektuojami atsižvelgiant į transporto, stambaus verslo interesus, žmonės pastebi, kad netenka šaligatvių, suoliukų, žaliųjų erdvių. Pajutę šį trūkumą miestiečiai imasi patys inicijuoti naujų viešųjų erdvių kūrimą. Pavyzdžiui, organizuojama pasaulinė „Parkavimo diena“ („(Park)ing day“), kurios metu gatvės paverčiamos vienos dienos parkais. Štai prieš keletą metų ir Vilniuje Gedimino prospekto dalis buvo uždaryta eismui ir paversta parku, patiesta dirbtinės žolės.

Taigi miestas gyvas dabartimi, tačiau didžiuojasi praeitimi. Galime didžiuotis, kad Vilniaus senamiestis – vienas didžiausių Europoje, dar ir saugomas UNESCO, kad jame slypi barokiniai Europos architektūros perlai. Beje, Vilniaus barokas brėžia skiriamąją ribą tarp Rytų ir Vakarų – toliau į rytus šios architektūros nepamatysime. Daugiatautis ir daugiakultūris istorinis paveldas kažkada leido Vilnių tituluoti Lietuvos Jeruzale, o kur dar vienas seniausių universitetų Rytų Europos erdvėje. Galima vardyti ir daugiau pavyzdžių.

Tačiau istorija įspūdinga tiek, kiek ji atpažįstama bei gyva dabartyje. Grafičiais nuterliotos sienos ir dvokiantys viešieji tualetai praneša tą pačią žinią kaip ir pelėsiai bei voratinkliai apleistuose, tegul ir labai gražiuose, namuose: nėra šeimininko.

O ką apie grafičius sostinėje mano meras ir populiariausi kandidatai į jo postą? Deja, Artūras Zuokas, įsuktas rinkimų karštinės, nei pokalbiui, nei atsakymui raštu į du trumpus klausimus – „Ką manote apie grafičius Vilniuje? Ar turite numatę savo rinkimų programoje, kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?“ laiko nerado. Teko pasitenkinti savivaldybės darbuotojų komentaru mero vardu:

„Tikrieji grafičiai yra menas ir judėjimas. Menui yra sava vieta. Grafičių piešėjai ir sienų terliotojai – ne tas pats. Bet tai, ką mes dažniausiai matome Vilniuje, ne kas kita kaip terlionės. Esu įsitikinęs, kad kovoti su teplionėmis, kurių negalima pavadinti grafičiais, turėtų sutelkti jėgas ir namų savininkai, ir savivaldybė. Kai trūksta gabumų, išgarsėti siekiama tik išsišokimais ir vandalizmu. Tokie vandalai turi būti paviešinti ir kuo griežčiau nubausti.

Vilniečiams reikia aiškiai įvardyti erdves, kuriose tikrai negalima daryti grafičių, ir erdves, kur kviečiama tai daryti. Mes atsižvelgėme į grafičių piešėjų prašymą išrinkti Vilniuje tokias vietas, kur piešti galima iš karto, nederinant su savivaldybe leidimų. Dabar Vilniaus mieste yra dviejų tipų grafičių piešimo vietos: tokios, kuriose galima piešti grafičius nederinant su Vilniaus miesto savivaldybe, ir vietos, kuriose galima piešti grafičius tik suderinus su Vilniaus miesto savivaldybe.

Vietas ir reikalavimus galima rasti čia: ~http://www.vilnius.lt/index.php?3868226211~.“

Remigijus Šimašius ir Mykolas Majauskas rado laiko pateikti savo nuomones.

Remigijus Šimašius.

VEIDAS: Ką manote apie grafičius Vilniuje?

R.Š.: Manau, kad Vilnius labai smarkiai nuterliotas miestas ir grafičiai yra iš esmės miestą bjaurojantis dalykas. Noriu pabrėžti, kad grafičius reikėtų atskirti nuo gatvės meno, kuris yra legalus, suderintas su pastatų savininkais ir gali papuošti miestą. Čia reikėtų nubrėžti labai aiškią skiriamąją ribą, kur yra miesto terliojimas, o kur jo gražinimas, pasitelkiant gatvės meną.

VEIDAS: Ar turite numatę savo rinkimų programoje, kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?

R.Š.: Savieigai šios problemos palikti negalima, nes tai viešas miesto veidas. Svarbu, kad ir gyvenamųjų rajonų gyventojai rastų, kur prisėsti, išeiti su vaikais ir neturėtų dėl to būtinai važiuosi į Bernardinų sodą. Natūralu, kad grafičiais nuterliota aplinka tam kiša koją. Esu apie tai kalbėjęs su policija, yra priemonių kovoti su grafičiais efektyviau nei dabar. Reikėtų kiekvienu atveju rasti tinkamą sprendimą. Svarbu tartis su policija, pastatų savininkais, vietos bendruomenėmis, seniūnais. Vienais atvejais reikėtų įrengti gerą apšvietimą, kitais – kameras, dar kitais gali pagelbėti dažai, nuo kurių grafičius galima nuplauti, padėtų ir operatyvinė policijos veikla. Variantų yra įvairių, konkrečiai situacijai reikia rasti tinkamą, nes ne visur tas pats receptas padėtų. Visi norime gyventi švariai ir gražiai, tačiau sutelkto veikimo trūksta.

Savivaldybė puola savininkus, išrašinėja baudas, tačiau padėties tai negerina. Kad ir kaip banaliai skambėtų, Vilniuje trūksta šeimininko.

Mykolas Majauskas

VEIDAS: Ką manote apie grafičius Vilniuje?

M.M.: Esu prieš grafičius, nes manau, kad tai miesto urbanistinės aplinkos niokojimas, prilygintinas vandalizmui.

VEIDAS: Ar turite numatę savo rinkiminėje programoje kaip su grafičiais ir jų kūrėjais kovosite?

M.M.: Geriausia kova – visuomenės švietimas ir nepakantumo tokio tipo vandalizmui ugdymas. Jeigu būsiu išrinktas meru, šiai problemai spręsti sudarysime specialią komisiją, į kurią įtrauksime tiek teisėsaugos atstovus, tiek ir tokius su grafičiais viešai kovojančius asmenis, kaip Algis Ramanauskas.

Ramūnas Matonis, Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus viršininkas

Grafičiai gali būti vertinami ir kaip turto sugadinimas, ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas – nelygu užrašo turinys. Nuo nuostolių dydžio priklauso, ar tai administracinė, ar baudžiamoji atsakomybė – nuo to priklauso ir nuobaudos dydis (bauda iki 86 eurų) ar bausmė (iki 5 metų laisvės atėmimo).

Policija reaguoja į visus pranešimus, tačiau ikiteisminį tyrimą pradeda tik gavusi pastato savininko skundą, nes turi būti įvertinti nuostoliai. Tačiau jeigu būna pagrindo, ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas ir nesant skundo.

Grafitis, jeigu jis yra neteisėtas, yra administracinis teisės pažeidimas arba nusikalstama veika. Tirti šias veikas – viena iš policijos funkcijų. Tačiau kovoti su neteisėtomis veikomis turi teisę ir savivaldybė, ir pastatų savininkai.

Regina Statkuvienė