Pirmieji Lietuvos verslu nustojo tikėti bankai, vėliau kredito rizikos draudikai. O kaip patys verslininkai? Ar jų pasitikėjimas vieni kitais sumažėjo? Ar imasi jie kokių nors papildomų apsaugos priemonių? O gal apskritai pasitikėjimas – versle nesutinkama kategorija?

“Hronas”, “BMS Megapolis”, “Ajolas”, “Fashion Gates”, “Liturimex” kelionių tarnyba, “Star1 Airways”, Respublikiniai knygų namai – tai tik keletas žinomesnių lietuviškų bendrovių, neatlaikiusių išbandymo ekonomine krize ir palikusių milijonus litų skolų ir neįvykdytų įsipareigojimų, susvyravusį pasitikėjimą verslo partneriais, klientais ir pirkėjais.

Partnerį pažinsi bėdos ištiktas

“Vertinant tokias ekstremalias situacijas, su kokia dabar susiduria Lietuva, labai tinka vadinamoji sukčiavimo trikampio teorija, aiškinanti nesąžiningo elgesio mechanizmą, – sako konsultavimo bendrovės “Lokada” savininkas Vitoldas Masalskis. – Įsivaizduokime lygiašonį trikampį, kurio viename kampe – žmogaus sąžiningumas ir moralė, antrame – ekonominių sąlygų spaudimas, o trečiame – galimybės elgtis nesąžiningai arba sukčiauti. Kuo didesnis aplinkos spaudimas, tuo didesnė tikimybė, kad įprastomis sąlygomis padorus žmogus peržengs sąžinę ir pasielgs neteisėtai. Krizės akivaizdoje tikimybė, kad jūsų partneris apgaus, neįvykdys savo įsipareigojimų, stirpiai padidėja, – tvirtina V.Masalskis, – ir nebūtinai iš blogos valios, o tiesiog spaudžiamas aplinkybių”.

Kad verslininkams sunku atlaikyti šį spaudimą, liudija ir gerokai padažnėję jų vizitai pas psichinės sveikatos specialistus. V.Masalskio duomenimis, šių apsilankymų pikas buvo užfiksuotas 2009 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Taip pat gerokai padaugėjo ir verslininkų savižudybių.

“Įmonę galima lyginti su šeima, – sako V.Masalskis. – Sunkmetis vienodai gerai išbando tiek šeimos, tiek įmonių tvirtumą. Todėl dabar stebime padidėjusį tiek skyrybų, tiek bankrotų skaičių. Kaip ir šeimos, įmonės į sunkumus reaguoja dvejopai – vienos išyra, sužlunga, o kitos, atvirkščiai, iš krizės išeina sustiprėjusios, stabilesnės. Antras pliusas, kurį norėčiau pabrėžti, – tęsia V.Masalskis, – draugą nelaimėje pažinsi. Būtent sulaukus ekstremalios situacijos išaiškėja, kas yra tikras partneris, draugas, o kas tik atsitiktinis praeivis, su kuriuo įveikus sunkumus nesinorės turėti jokių reikalų”.

Plinta atsargus pasitikėjimas

“Pasitikėjimas versle – itin svarbus, – mano bendrovės “Vičiūnai ir Ko” valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis. – Beje, jo reikia tiek mažoms, tiek didelėms įmonėms. Ir ypač ekonomikos sunkmečiu. Mūsų partnerių pasitikėjimas mumis ir suteikti didesni kredito limitai padėjo mums išlikti ir per 1998-ųjų Rusijos krizę, ir per dabartinį sunkmetį. Juk visi sunkmečiu tampame vienas kitam skolingi. Ir mes stengiamės padėti savo partneriams, neretai savo rizika taikome jiems didesnius mokėjimo atidėjimus”.

Bendrovės “Vilniaus pergalė” generalinis direktorius Lionginas Šepetys nemano, kad atėjus krizei savo partneriais pasitiki mažiau: “Lietuvoje daugiausia dirbame su prekybos centrais, o tai buvo ir dabar yra neprobleminiai klientai. Daugiau problemų kyla dėl pirkėjų užsienyje, tačiau mes stengiamės tiekti savo produkciją tik gavę išankstinį apmokėjimą”.

O štai bendrovės “Mineraliniai vandenys” generaliniam direktoriui Marijui Cilciui didžiausią galvos skausmą ir daugiausiai nerimo kelia mažesniosios Lietuvos parduotuvės bei nedidelės kavinės ir viešbučiai, kuriuos krizė palietė labiausiai. Krito apyvarta, dalis pajamų iškeliavo į “šešėlį”.

Itin atsargiai dabar į partnerius žvelgia statybų sektoriaus bendrovių vadovai. Tarkim, statybos bendrovės “Mitnija” generalinis direktorius Julius Gendvilis neslepia, kad pasitikėjimas partneriais šiuo metu nuolat svyruoja. Esą teko peržiūrėti verslo procesus, sugriežtinti bendradarbiavimo sąlygas, atidžiau tikrinti klientus. Anksčiau buvo domimasi tik naujų klientų, o dabar – kiekvieno finansinėmis galimybėmis. “Mes irgi dabar labai atsargiai vertiname naujus pirkėjus”, – priduria ir bendrovės “Gargždų mida” direktorius Jonas Dromantas.

Labiausiai verslininkai baiminasi įmonių “feniksų” ir tyčinių bankrotų. “Ačiū Dievui, mūsų tai kol kas nepalietė. Bet tie, kurie su tuo susidūrė, – stipriai nukentėjo”, – teigia UAB “Osama” direktorius Vaidas Rekštys.

Pasitiki, bet tikrina

“Ekonominis sunkmetis dar labiau paaštrino seną lietuvių verslininkų bėdą: nemažai jų nemoka valdyti skolų rizikos, – mano kreditingumo informaciją teikiančios kompanijos “Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojas Borisas Chijenas. – Pasipylus vėlavimams apmokėti sąskaitas lietuviai elgėsi stojiškai – palauksime, kol sumokės. Taip nieko ir nesulaukę, metėsi į kitą kraštutinumą – įtūžę iš karto duodavo skolininką į teismą”.

Dabar pastebimas didesnis susidomėjimas skolų prevencija – užsakoma daugiau tam reikalingos kreditingumo informacijos, stebima partnerių būklė. “Netekę galimybės riziką apdrausti, pasiskolinti apyvartinių lėšų, lietuviai mokosi skolų riziką valdyti patys. Tiesa, ir čia taupoma, – dėsto pašnekovas, – išaugo pigesnės, negatyvios informacijos poreikis. Lietuviai noriai perka paslaugą IMK, kai už nedidelį mėnesinį mokestį gauna priėjimą prie kreditingumo informacijos apie visas Lietuvos įmones. Pastaruoju metu jaučiamas susidomėjimas analitine informacija – kredito reitingais, įvertinančiais įmonės bankroto galimybę per artimiausius 12 mėnesių”.

V.Matijošaičio nuomone, pati geriausia tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo ir kontrolės priemonė – lankymasis pas pirkėjus ir partnerius. “Be to, – aiškina verslininkas, – mūsų produkcija gan specifinė. Ja prekiaujant būtina nepigi infrastruktūra – šaldytuvai, specialūs sunkvežimiai. Gal todėl mūsų versle kaip ir nėra atsitiktinių žmonių, o tie, kurie dirba, mums pažįstami jau ne vienus metus. Todėl daugiau pastangų skiriame užsienio partneriams, ypač veikiantiems Rytų rinkose, Vidurio Europoje. Pagal galimybes bandome draustis, o nepavykus stengiamės prisiimti riziką patys. Tam kartais naudojamės ir kreditingumo kompanijų paslaugomis”.

Pasak AB “Lytagra” komercijos direktoriaus žemės ūkio technikos klausimais U.Stančiausko, jų įmonė produkcijos aklai nepardavinėjo ir iki krizės. “Jau nuo 2008 m. įsidiegėme vindikacijos sistemą, turime priėjimą prie įmonių kreditingumo bazės, – pasakoja jis, – o bendravimo su klientais istoriją kaupiame jau dešimt metų. Gerai žinome kiekvieno jų mokėjimo įpročius ir galimybes”.

Su nemokiais klientais įvairiais, dažniausiai technologiniais sprendimais bando kovoti ir AB “Mineraliniai vandenys”. Čia įdiegta nauja prekybos vadybininkams skirta programa, pakoreguota logistikos sistema, dabar leidžianti klientams vežti dažniau ir mažiau prekių, taip išvengiant papildomos rizikos.

“Anksčiau savo riziką drausdavome, – pasakoja “Gargždų midos” direktorius J.Dromantas, – tačiau užgriuvus krizei draudikai nėrė į krūmus. Beje, be keblumų draudimas sumokėjo tik pusę draudimo išmokų, kitą dalį teko prisiteisti per teismus. Dabar kredituojame klientus savo rizika. Kai kada ir iki kelių milijonų litų”.

Kiekvienam klientui įmonė nustatė limitus, kuriuos nuolat stebi naudodamasi savo irpirktine informacija. Vasarą, kai statybos darbų sezonas, leidžia jiems šiek tiek ūgtelėti, apie Naujuosius reikalauja, kad jie sumažėtų iki nulio. Jei ne, imasi priemonių. “Sėkmingai padirbėję pusmetį leidžiamės į kalbas dėl palankesnių prekybos sąlygų. Visų pirma atsižvelgiame į įmonės turimą turtą. Ir, žinote, visai neblogai sekasi. Netgi mąstome, kad ir pasibaigus krizei į draudikų glėbį negrįšime, – teigia J.Dromantas. – Dabar jų paslaugomis naudojamės tik partneriams patikrinti”.

“Tikrai pagalvosime, ar po krizės vėl drausimės tokia apimtimi kaip iki jos, – pritaria J.Dromantui UAB “Osama” direktorius. – Dabar naudojamės kreditingumo informacijos įmonių duomenų bazėmis. Vėluojantiems susimokėti klientams mažiname nuolaidas, o skirtumą kaupiame specialiame fonde, kurį naudojame rizikingesniems klientams kredituoti”.

Svarbu tai, kad Lietuvoje veikiančios draudimo bendrovės kol kas niekuo konkretesniu nudžiuginti negali. Kaip “Veidui” sakė UAB “Kreditų draudimo brokeris” direktorius Audrius Rosinas, riziką draudęs “Euler Hermes” nuo 2010 m. pavasario reorganizuojamas ir tiesioginės veiklos nebevykdo. Kitas draudikas “Coface” tik prieš keletą mėnesių vėl pradėjo nagrinėti paraiškas ne taip formaliai kaip iki tol. Tačiau siūlomos sąlygos kol kas verslininkų netenkina.
B.Chijeno duomenimis, Lietuvos verslininkams savo paslaugas artimiausiu metu planuoja pasiūlyti ir trečias pasaulyje draudikas – “Atradius”, dirbantis iš Švedijos.

Nacionalinis susitarimas šių metų pabaigoje nustos galiojęs. Ar jis bus atnaujintas, priklausys nuo valdžios veiksmų, nes socialiniai partneriai nelinkę būti vien formaliais jo dalyviais. Pasak Lietuvos verslo konfederacijos “ICC Lietuva” prezidento Valdo Sutkaus, iki šiol pavyko įgyvendinti toli gražu ne visus iškeltus nacionalinio susitarimo tikslus.

„Lietuvos rytas“ rašo:

Praėjusių metų spalio 28 dieną buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas tarp Vyriausybės, verslo atstovų ir profesinių sąjungų. Ne vienas jo dalyvis valdžios įsipareigojimų vykdymą yra įvertinęs skeptiškai.

Pasak Lietuvos verslo konfederacijos „ICC Lietuva” prezidento Valdo Sutkaus, pavyko įgyvendinti toli gražu ne visus iškeltus tikslus.

– Ar Nacionalinio susitarimo idėja pasiteisino? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo V.Sutkaus.

– Pirmiausia grįžkime į praeitį. Buvo Seimo rinkimai, naktinė mokesčių reforma, buvo daužomi parlamento langai. Tuo metu tiek šalyje, tiek užsienyje pasigirdo svarstymų apie galimus socialinius neramumus. Tai neigiamai veikė mūsų valstybės įvaizdį, menkino Vyriausybės galimybes skolintis finansų rinkose. Nacionalinis susitarimas buvo kaip ženklas tarptautinei bendruomenei, kad mūsų šalyje – viskas gerai. Toks tikslas buvo iškeltas prieš jį pasirašant ir pasiekti rezultatų tikrai pavyko.

– Tačiau ar Vyriausybė laikosi šiame susitarime prisiimtų įsipareigojimų?

– Pagrindinis jos įsipareigojimas buvo nebedidinti esamų ir neįvesti naujų mokesčių. Jo buvo laikomasi, ir tai jau nemažai. Bet kiti dalykai sekėsi ne taip gerai. Pavyzdžiui, įsipareigota 30 procentų sumažinti administracinę naštą verslui. Tai turėjo daryti vadinamoji Saulėlydžio komisija. Deja, į ją nebuvo įtraukti nei verslo, nei profesinių sąjungų atstovai. Ir ką matome? Komisijos pirmininkas Valentinas Milaknis pasitraukė, pati komisija, sudaryta vien iš valdininkų, neatlieka jokio realaus darbo ir yra neveiksni.

Kita – Saulėtekio komisija, atsakinga už verslo sąlygų gerinimą, darbą pradėjo energingai. Tačiau nuo vidurvasario jos veikla ėmė strigti: po atostogų pirmąkart į posėdį buvo susirinkta tik spalio pabaigoje. Galbūt tai tik smulkmenos, tačiau jos verslui tikrai svarbios.

– Kokie dar valdžios pažadai nevirto realiais darbais?

– Tai galima pasakyti apie atsinaujinančios energetikos plėtrą. Susitarime jai skirta nemažai vietos, tačiau programa nepajudėjo iš mirties taško. Atsinaujinančios energetikos įstatymas įstrigęs Seime ir visiškai neaišku, kada pajudės.

– Vyriausybė jau užsimena, kad susitarimą reikėtų atnaujinti. Jei vardijate priekaištus, galbūt nesate nusiteikę jame toliau dalyvauti?

– Anaiptol. Jau buvome susirinkę pas Vyriausybės kanclerį Deividą Matulionį, išsakėme savo poziciją. O ji yra paprasta: reikia į susitarimą įtraukti ne tik premjerą, bet ir ministerijas bei valdančiąją koaliciją sudarančių partijų vadovus. Pastarųjų parašų reikia, kad verslo sąlygas gerinantys teisės aktai nestrigtų Seime. Norėdami apžvelgti dar galiojančio susitarimo vykdymą, siekiame susitikti su svarbiausių ministerijų vadovais.

Norime išsiaiškinti, kodėl nevyksta vieni ar kiti procesai, kas juos stabdo, galbūt reikia ir mūsų, verslo atstovų, pagalbos ar patarimų. Jeigu matysime, kad ministerijos nori įsitraukti į šį procesą, tuomet tikrai bus galima žvelgti į priekį. Jei to nebus, naujas Nacionalinis susitarimas gali virsti vien propagandinio pobūdžio dokumentu. Jei jis virs tik deklaracijų rinkiniu, visi juoksis iš tų, kurie jį pasirašė. To mes tikrai nenorime.

Nacionalinis susitarimas turi būti civilizuota valdžios ir socialinių partnerių bendradarbiavimo forma, o ne tik eilinis dokumentas.

30 – tiek procentų valdžia įsipareigojo sumažinti administracinę naštą verslui. Tačiau tai turėjusi daryti Saulėlydžio komisija, verslininkų atstovų nuomone, yra neveiksni.

Paslaugų sektoriaus apyvarta, pelnas ir eksportas auga, tačiau tik dėl žemos pridėtinės vertės paslaugų. Lietuvai siekiant tapti aukštųjų technologijų paslaugų centru trūksta ne tik aiškaus veiksmų plano, bet ir bendros vizijos – kuo ir kaip iš tiesų galime konkuruoti.

Vakar Lietuvos verslo konfederacijos | ICC Lietuva organizuotos konferencijos „Paslaugų sektorius Lietuvoje: ar norai atitinka galimybes“ dalyviai vieningai sutiko, kad Lietuva gali konkuruoti tik žmogiškaisiais ištekliais, tačiau net jei žmonių su aukštuoju išsilavinimu skaičius dvigubai didesnis nei kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse, faktai rodo, kad kiekybė neatitinka kokybės.

„Konkurencinga darbo jėga – esminė sąlyga siekiant pritraukti užsienio kompanijas ir orientuojantis į žiniomis pagrįstą ekonomiką. Jei norime kurti aukštos pridėtinės vertės paslaugas ir jas eksportuoti, reikia užtikrinti praktinį studentų paruošimą“, – teigė Valdas Sutkus, Lietuvos verslo konfederacijos | ICC Lietuva prezidentas.

Andrių Kubilių estai, pasak Laimono Skibarkos, advokatų kontoros „Sorainen ir partneriai“ partnerio, vadina užsienio investicijų caru, tačiau mes vis dar galime pasigirti tik dviem užsienio kompanijų technologijų centrais. Slovakija, turinti panašų kaip Lietuva gyventojų skaičių, turi 30 tokių technologinių centrų, nepaisant mažesnio studentų su aukštuoju išsilavinimu skaičiaus.

LR Vyriausybės investicijų tikslas per ateinančius dešimt – dvidešimt metų pasiekti, kad vienam gyventojui tektų iki 40 tūkstančių litų investicijų vertės, kai dabar tenka 18 tūkstančių litų. Šių ambicingų projektų sėkmė priklausys nuo to, ar Vyriausybės veiksmai pritraukiant į Lietuvą tokius pasaulinius paslaugų centrus kaip „Barclays“ ar „Western Union“, ras politinį palaikymą tarp koalicijos partnerių ir ar bus užtikrintas tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

„Mums iš tiesų gali pavykti, tačiau Vyriausybė turi užtikrinti sklandžią ir lanksčią infrastruktūros plėtrą. Akivaizdu, kad šiandien, kai leidimo statyboms derinimo procedūros trunka dvejus-trejus metus, spartus pasaulinės reikšmės paslaugų centrų steigimasis – vis dar neįmanoma misija,“ – sakė Rolandas Valiūnas, Lietuvos verslo konfederacijos | ICC Lietuva viceprezidentas.

Dar 2009 metais pasirašytame Nacionaliniame susitarime įvardinta, kad Lietuva konkurencingumo sieks mokslo, inovacijų ir technologijų integracija, tačiau paslaugų sektoriaus tendencijos šiandien neatitinka siekiamybių.

Pasak V. Sutkaus, vykdančiosios valdžios institucijų pagrindinis uždavinys yra ne tik sukurti strategijas, pasirinkti ūkio plėtros prioritetus ir tai pagarsinti, bet ir nuolat dalyvauti įgyvendinimo procese, nustatyti konkrečius uždavinius, vertinti pasiektus rezultatus bei užtikrinti tinkamą ES lėšų paskirstymą, kuris šiandien vis dar palankesnis tradicinei pramonei.

Šių metų II ketvirtį paslaugų eksportas augo antrą ketvirtį iš eilės ir padidėjo 19 proc. Transporto paslaugos sudaro daugiau kaip pusę – 57,6 proc., o aukštųjų technologijų paslaugos – tik 11 proc. viso eksporto.

„Eksportas yra svarbus ekonomikos augimo variklis, tačiau vien eksporto potencialo nepakaks pasiekti aukštesnių augimo tempų. Tik aukštos pridėtinės vertės kūrimas paslaugų ir kituose sektoriuose gali lemti spartesnį ekonomikos augimą. Statistika rodo, kad krizės metu aukštųjų technologijų paslaugų sektorius, nukentėjo mažiausiai, o informacinių technologijų įmonių skaičius buvo linkęs net augti“, – teigė Violeta Klyvienė, „Danske Banko“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims.

Kalbėdama apie finansinių paslaugų ir bankų sektorių, V. Klyvienė pažymėjo, jog priklausomybė nuo Europinio sektoriaus neleidžia sparčiau atsigauti Lietuvos paskolų rinkai, tačiau esminis šalies pranašumas tas, kad bankai Lietuvoje iš krizės išbrido be mokesčių mokėtojų pinigų priešingai nei Airijoje ar Latvijoje.

Bendrasis pelnas paslaugų sektoriuje šių metų II ketvirtį didėjo 5,3 proc., kai 2009 m. II ketvirtį buvo užfiksuotas 34 proc. nuosmukis. Pelnas didėjo dėl labiausiai vystomos didmeninės ir mažmeninės prekybos (3,5 proc) bei transporto, saugojimo ir ryšių sektoriaus (3,1 proc.) augimo. Iš viso paslaugų sektorius Lietuvoje sukuria iki 50 proc., kai JAV, Australijoje ir euro zonos valstybėse paslaugų sektoriui tenka daugiau nei 70 proc. BVP.

13-ąjį Nacionalinio kokybės prizo konkursą šiemet laimėjo Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir bendrovės “Traidenis” bei “August ir Ko”.

Nacionalinį kokybės prizą Vilniaus Gedimino technikos universitetas pelnė didelių įstaigų (įmonių) (daugiau kaip 250 darbuotojų) kategorijoje, UAB “Traidenis” – vidutinių įmonių (mažiau kaip 250 darbuotojų), o UAB “August ir Ko” – mažų įmonių (mažiau kaip 50 darbuotojų) kategorijoje.

Šiame konkurse vertinama šalies organizacijų valdymo kokybė, įmonės politika ir strategija, procesų ir išteklių valdymas, klientų, vartotojų ir darbuotojų poreikių tenkinimas bei kitos sritys.  Iš viso šiais metais konkursui paraiškas pateikė 13 įmonių.

Nacionaliniu kokybės prizu apdovanotos įmonės ne tik padidina bendrovės vertę, bet ir sustiprina konkurencingumą tiek vietinėje, tiek užsienio rinkose. Visoje Europoje vertinamas apdovanojimas liudija, kad jį gavusi įmonė atitinka itin aukštus bendrovės vadybos reikalavimus.

Nacionalinį kokybės prizą Ūkio ministerija ir Kokybės taryba teikia nuo 1998 metų. Šiuo konkursu siekiama skatinti įmones įgyvendinti veiksmingus kokybės vadybos metodus, didinti lietuviškų gaminių konkurencingumą Europos ir pasaulio šalių rinkose. Nacionalinius kokybės prizus savo įmonėms teikia 67 pasaulio šalys, tarp jų – visos Europos Sąjungos šalys.

Siekiant paspartinti procesą, verslas siūlo paskoloms skirtus pinigus nurėžti ir iš jų sudaryti fondą rizikingų paskolų nuostoliams dengti, trečiadienį rašo “Verslo žinios”.

Lietuva dalį Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramos – apie 290 mln. eurų, arba 1 mlrd. litų, yra nukreipusi į Jeremie kontroliuojantįjį fondą, kurio valdytojas Europos investicijų fondas (EIF) metų pradžioje pasirašė sutartis su trimis bankais.

Pagal jas smulkiajam ir vidutiniam verslui finansuoti SEB bankas gavo 259 mln. litų, “Swedbank” – 179 mln. litų, Šiaulių bankas – 69 mln. litų, ir įsipareigojo prie šių sumų prisidėti daugiau kaip 500 mln. litų.

Visus pinigus bankai turi išskolinti iki 2012 metų vasario, tačiau spalio 1 dieną SEB buvo suteikęs 1,07 mln. litų vertės paskolų, “Swedbank” – 3,75 mln. litų, Šiaulių bankas – 19,8 mln. litų.

“Žinoma, kad tokie tempai mūsų netenkina – jie netenkino nuo pat pradžių. Tačiau bankai aiškina, kad sutartyje su EIF numatytos sąlygos dėl paskolų rizikingumo tokios griežtos, kad visiškai sumažina galimybes teikti paskolas”, – sakė ūkio viceministras Daumantas Lapinskas.

Pasak jo, kadangi EIF sutartys su bankais griežtai apibrėžia rizikos kriterijus, bankai neturi teisės išduoti paskolų daugeliui įmonių, nes jos būtų pernelyg rizikingos.

“Vis dėlto reikalavimus bankams neseniai pakoregavome: įtraukėme galimybę teikti tiek rizikingesnes, tiek didesnes paskolas”, – sakė viceministras.

Pagal susitarimus su EIF ir bankais kitą mėnesį numatyta įvertinti, ar bankai jau yra išskolinę mažiausią numatytą pinigų kiekį. Jei minimalių sumų bankai nebus pasiekę – šiai priemonei skirtos lėšos bus sumažintos.

“Mano žiniomis, minimalių sumų bankai kol kas nėra pasiekę”, – teigė D.Lapinskas.

Tačiau verslininkai valdininkų delsimu nėra patenkinti. Jiems nesuprantama, kodėl tiek ilgai taikstytasi su tuo, kad ES paramos lėšos nenaudojamos guli EIF sąskaitoje Liuksemburge.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys įsitikinęs, kad su EIF reikėtų derėtis. Pavyzdžiui, siūlyti EIF suformuoti prie bendrovės “Investicijų ir verslo garantijos” (“Invega”) specialų fondą, iš kurio būtų dengiami bankų nuostoliai.

“Radikalių ėjimų šiame žaidime daryti negalime, tačiau bandyti derėtis – būtina. Ir tai reikėjo daryti dar vakar”, – teigė G.Rainys.

+370 5 2058511

Lietuvos verslininkai, dirbantys Rusijoje, viliasi, kad pasitraukus ilgamečiam Maskvos merui Jurijui Lužkovui ir į jo vietą atėjus Sergejui Sobianinui, bus lengviau įsitvirtinti šiame mieste.

“Verslo žinios” rašo, kad veiklos patirties Rusijoje turintys Lietuvos verslininkai nemano, kad Maskvos vartai lengvai atsivers.

“Maskvoje sukasi apie 70 proc. visų Rusijos pinigų ir šis miestas mūsų verslui labai svarbus. Manau, Rusijos prezidentas S.Sobianiną delegavo ne rinkti žibučių, o imtis radikalių permainų. Mieste interesų turi prekybininkai, logistai, maisto pramonė”, – sakė Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų vadovas ir buvęs Lietuvos ambasadorius Rusijoje Rimantas Šidlauskas.

Jo nuomone, J.Lužkovo sudaryta autoritarinė sistema tam trukdė. Buvęs ambasadorius viliasi, kad naujasis meras šią tvarką pakeis.

“Bet koks politinės valdžios pasikeitimas gali paveikti kryptį, kuria tvarkomas miestas ir keičiami prioritetai. Mūsų interesas ir yra dalyvauti šiuose projektuose. Kardinalių pokyčių nelaukiame”, – teigė Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorius Albinas Zananavičius.

Jo vertinimu, prekybininkams vargu ar kas keisis, nes ekonominių įstatymų meras nepriima.

Tikėtis, kad Lietuvos statybininkai galės dalyvauti didžiųjų miesto projektų statybų konkursuose, taip pat vargu ar įmanoma, nes šalies bendrovės tiesiog per mažos.

“Pieno perdirbėjai ir dauguma mūsų eksportuotojų, kai kalba apie Rusiją, mintyse turi Maskvą ir Sankt Peterburgą bei šių megapolių apylinkes. Mes gaminame maistą ir tai palyginti saugi

sfera, sąlygiškai mažai priklausoma nuo politikos”, – tikino “Pieno žvaigždžių” vykdomasis direktorius Linas Sasnauskas.

Lietuviai kol kas savarankiškai neeksportuoja – renkasi seniai Rusijoje dirbančius tarpininkus. Jie sukomplektuoja produktus ir taip padeda ir mūsų palyginti nedidelėms įmonėms. Jų pranašumas, kad šios bendrovės sutvarko visus reikalingus dokumentus, nevietiniams tai dažnai būna neįveikiama užduotis.

Tyčia bankrutuoti, atsikratyti skolų kupros ir tada vėl iš naujo atgimti – tokia praktika sunkmečiu paplito tarp mūsų šalies verslininkų.

“Verslas bankrutavo – tegyvuoja verslas!” – šiuo šūkiu būtų galima apibūdinti Lietuvoje tarp prasiskolinusių ir nesąžiningų verslininkų sparčiai plintantį fenikso sindromą. Tai vienas iš būdų bėgti nuo susikaupusių skolų ir įsipareigojimų.

Norite apsaugoti savo nekilnojamąjį ir kitą turtą nuo gresiančio bankroto? Suskaldykite įmonę į keletą bendrovių – toks būtų pirmas fenikso schemos požymis. Staigiai pasikeitė akcininkai? Jų savininkas – fiktyvus žmogus? Prekės ženklas parduodamas prieš bankroto procesą arba bankroto metu? O gal pastebėjote naują įmonę panašiu pavadinimu, kai pakeičiama tik dalis pavadinimo arba viena dvi raidės? Tai taip pat akivaizdūs nesąžiningo bankroto ir ant jo pamatų kuriamo naujo verslo požymiai, kai turtas atitenka naujai sukurtoms įmonėms, o senoji bendrovė paliekama mirti. Kitaip tariant, bankrutuojančio verslininko blogų sprendimų našta atitenka įmonės kreditoriams, valstybei, gyventojams.

Tūkstančiai naujų-senų įmonių

Sunkmečio rezultatai: Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, per pusantrų metų užfiksuota 1,4 tūkst. atvejų, turinčių požymių, kad taikomas fenikso sindromu vadinamo mokesčių vengimo būdas. Skaičiuojama, kad tokiose schemose prapuolusių nepriemokų valstybei suma gali siekti 265 mln. Lt. Vien šiais metais nepriemokų suma valstybei sieks apie 30 mln. Lt.

VMI duomenimis, kasdien aptinkama po tris fenikso užkratus – galimai tyčia bankrutavusias arba siekusias tą padaryti, bet dar nespėjusias bendroves.

Vienas pastarųjų pavyzdžių – VMI pričiupo valymo paslaugas teikiančią bendrovę. Bankrutuojančioje įmonėje dirbo 457 darbuotojai, iš kurių prieš pat paskelbiant bankrotą 361 žmogus perėjo dirbti į kitas, su bankrutuojančia įmone susijusias bendroves. Iš viso įmonė paslaugas teikė maždaug 150 klientų, bankroto nuostolis valstybės biudžetui siekia per milijoną litų.

“Šiais metais pastebėjome tendenciją, kad tapo daug sudėtingiau identifikuoti fenikso požymius, nes bankrutuojančių bendrovių savininkai naujas įmones kuria ne savo, o giminystės ryšiais nesusijusių asmenų vardu”, – “Veidui” komentuoja VMI viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas.

Kita vertus, bankrutuojančių ar nemokių įmonių darbuotojai neretai iš tikrųjų kuria nuosavą panašų verslą, nes toje srityje turi patirties ir nori savarankiškai išbandyti jėgas versle, be to, esant dideliam nedarbui neturi vilties įsidarbinti. “Tokiais atvejais iš pradžių sunku išaiškinti tikruosius jų ketinimus, tačiau nustatome didesnę riziką ir numatome stebėsenos priemones”, – aiškina A.Klerauskas.

Kreditų biuras “Creditinfo” yra suskaičiavęs, kad iš visų pernai metais įregistruotų įmonių 3 proc. vadovų – buvę ar tebevadovaujantys asmenys, akcininkai įmonių, kurios turi įsiskolinimų, joms taikomas turto areštas, jos yra likviduojamos ar bankrutavusios.

“Mokesčių inspekcijai kartais tie “feniksai” vaidenasi ten, kur jų nėra, o kur jie iš tiesų yra – nemato. Vadovautis jų duomenimis nebūtų labai tikslu”, – tvirtina skolų išieškojimo bendrovės “Creditum Vilnius” vadovas Tadas Žentelis.
“Tai, ką nustato VMI, nėra netgi pusė nesąžiningų bankrotų. Manau, iš tikrųjų tokių yra apie 20 proc.”, – jam antrina Saulius Žilinskas, UAB “Creditreform Lietuva” direktorius. Jis atkreipia dėmesį, kad baudžiamųjų bylų dėl tyčinio bankroto iškeliama vos viena kita. Tad iš prasiskolinusių įmonių vadovų skolų išieškotojai neatsitiktinai vis dažniau išgirsta: “Darykite, ką norite”. Iš kur toks pasitikėjimas?

Tyrimai vangūs

Per visą nepriklausomybės laikotarpį išnagrinėta vos 31 tyčinio bankroto byla. 2009-aisiais Lietuvos aukščiausiajame teisme (LAT) vienintelė nagrinėta tokia byla buvo nutraukta.

Su nesąžiningais verslininkais turinčios kovoti institucijos vangią savo veiklą aiškinant tyčinius bankrotus aiškina pinigų ir specialistų trūkumu, įstatymų bazės netobulumu. “Praktikoje pasitaiko atvejų, kai buvę akcininkai nurodo, jog dokumentus perdavė, o naujasis savininkas sako, kad dokumentų negavo. Nors tokiais atvejais tyrimas dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo nėra sudėtingas, neįmanoma nustatyti, kiek įmonė turėjo grynųjų pinigų, kam ir kaip jie panaudoti, ar visi mokesčiai sumokėti”, – pripažįsta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriaus pavaduotojas Alvydas Packevičius.

Ikiteisminio tyrimo institucijoms – FNTT, prokuratūrai VMI iš viso yra perdavusi vos 120 fenikso sindromo atvejų iš aptiktų 1420. “Vadinasi, dėl kitų nebuvo pagrindo informacijos perduoti teisėtvarkai”, – teigia VMI atstovas A.Klerauskas.

Apskritai Lietuvoje kol kas dar nėra objektyvios fenikso schemų statistikos. Aišku tik tiek, kad baudžiamąja tvarka nenuteistas nė vienas asmuo, o VMI ir FNTT nenurodo įtariamų įmonių pavadinimų, kol nebaigia tyrimų. Tuo pagrįstai piktinasi kreditoriai, skolų išieškotojai – atvejų, kai galima užkibti ant to paties kabliuko, juk galima būtų išvengti.

Nuo tyčia bankrutavusių įmonių nukenčia ne tik valstybė. Kreditoriai, dažniausiai bankai, lieka nieko nepešę, prasideda ilga teismų karuselė, o sukčiaujantys verslininkai pradeda vilkinti procesus. Bankininkai pabrėžia, kad daug teismų vis dar vyksta, tad minėti konkrečių įmonių pavadinimų jie negali.

Pasak “DnB NORD” banko paskolų restruktūrizavimo departamento vadovo Olafo Martenso, dabar įprasta, kad skolų spaudžiami verslininkai tyčia vilkina laiką – vaikšto su teisininkais, derasi, tačiau, kai jau atrodo, kad susitariama, tiesiog nepasirašo sutarčių ir taip išlošia papildomo laiko – tai pagrindinė jų strategija. “Tačiau apgauti banką ir kitus kreditorius – tai jau ekstremalus sprendimas”, – neabejoja bankininkas.

“Swedbank” atstovė Jorūnė Juodžbalytė mini dar vieną tendenciją – skolininkai įsigudrina grasinti banko reputacijai, esą šiam pakenktų žiniasklaidoje paskelbti kaltinimai. “Neretai šiam darbui pasitelkiamos viešųjų ryšių agentūros”, – nurodo banko atstovė.

“Turime nemažai pavyzdžių, kai įmonės, nemokančios jokių paskolos grąžinimo ar išperkamosios nuomos įmokų, jokių palūkanų ar netesybų, sugeba ir toliau vykdyti savo veiklą. Jos dažnai geba sėkmingai stabdyti išieškojimo procesus ir vilkinti teisėtų kreditoriaus interesų įgyvendinimą”, – pripažįsta Ugnius Vipartas, SEB banko specialaus kreditų administravimo departamento direktorius.

Atgimstantis iš savo pelenų

Feniksas – šventas mitinis paukštis egiptiečių, graikų, kinų mitologijoje. Kildinamas iš vienos Afrikoje gyvenančių paukščių rūšies. Šie paukščiai suka lizdus druskingose žemumose. Kadangi čia per karšta kiaušiniams ir paukščiukams, jie susipila nedidelius pylimus, ant kurių temperatūra būna šiek tiek žemesnė, ir sudeda kiaušinius. Karšto oro sūkuriai, susidarantys aplink tokį lizdą-pylimą, labai panašūs į ugnies liežuvių šėlsmą.

Mitologijoje vaizduojamas į garnį panašus auksinių ir raudonų plunksnų paukštis, susideginantis savo paties lizde, iš kurio vėl iškyla naujo fenikso pavidalu. Tai atgimimo, gyvenimo ciklo, savęs paties susikūrimo iš naujo simbolis.

Tikėtini fenikso sindromo atvejai

“flyLAL”

Prieš bankrotą oro vežėjas “flyLAL” buvo restruktūrizuotas į septynias įmones, taip visas pelningas įmones atskiriant, o reguliarius reisus vykdančią įmonę paleidžiant bankrutuoti. Buvo įkurtas “flyLaL” čarteris – tai yra oro bendrovės dalis, vykdanti ne reguliarius, bet užsakomuosius reisus. Šiemet “flyLal Charters” tapo “Small Panet Airlines”.

BMS

Pernai “Computer Data International” (CDI) nusprendė uždaryti visas savo valdomas “BMS Megapolis” ir “Optimalūs kompiuteriai” parduotuves. Praėjus mėnesiui, rugsėjį, įmonių grupei CDI buvo iškelta bankroto byla. 2009-ųjų pabaigoje Vilniaus apygardos teismas CDI leido atidaryti dvi parduotuves Vilniuje bei Kaune ir išparduoti sandėliuose likusias prekes. Šios dvi parduotuvės iki šiol vis dar “išpardavinėja” sandėlio likučius. Vasarą BMS prekės ženklą nusipirko nauji savininkai, bet kas jie – neskelbiama.

“Baldų rojus”

“Baldų rojui” bankroto procedūra buvo paskelbta pernai, tačiau artėjant teismui dėl bylos iškėlimo atsirado nauja įmonė – “Baldų rojus ir Co”. Šiuo metu veikia ir “Baldų rojaus” parduotuvė Vilniuje, ir interneto svetainė.

Tarptautinė personalo vertinimo metodikų ir tyrimų bendrovė “Profiles International” pirmą kartą atliko tyrimą, leidusį išrinkti produktyviausias bendroves Baltijos šalyse. Tyrėjai vertino apie 30-yje sričių veikiančias įmones, iš jų vienuolikoje sričių pirmauja Lietuvos bendrovės.

Produktyviausiųjų Baltijos regiono įmonių sąraše išsiskiria Lietuvos įmonės “Sicor Biotech” (medicina ir farmacija − biotechnologijos), UAB “Mestilla” (chemijos pramonė), “Tele2″ (IT ir telekomunikacijos) ir “Neste Lietuva” (degalinės), produktyvumu žymiai pralenkusios artimiausius savo sektorių varžovus.

Bendrovių produktyvumas buvo vertinamas lyginant įmonės pajamas ir darbuotojų skaičių. Įvertinę beveik pusantro tūkstančio Lietuvos, Latvijos ir Estijos įmonių, turinčių daugiau kaip pusę milijono darbuotojų, tyrėjai ne tik sudarė produktyviausių bendrovių sąrašą, bet ir išskyrė svarbiausius veiksnius produktyvumui užtikrinti.

“Galime įvardyti tris svarbiausius bruožus, būdingus dideliu produktyvumu pasižyminčioms įmonėms. Tai pažangiai organizuota veikla, efektyvūs vadovai ir veiksmingai pasitelkiami darbuotojai. − sako Airida Zavadskė, “Profiles International” vadovė Baltijos šalims. − Efektyvumas prasideda aiškia įmonės strategija. Ji tinkamai perduodama visai organizacijai, kurioje kiekvienas darbuotojas suvokia savo pareigas ir tikslus bei žino, kas, kaip ir kada turi būti padaryta. Kalbant paprastai, produktyviausios Baltijos šalyse įmonės padaro daugiau pasitelkdamos mažiau darbuotojų”, − teigia tyrėja.

Pasak A. Zavadskės, didelės įtakos produktyvumui turi tiek bendrovės žmogiškųjų išteklių, tiek veiklos procesų valdymas. “Pažvelkime į savo sektoriuose ypač išsiskyrusias įmones. Pavyzdžiui, “Sicor Biotech” garsėja inovacijomis ir technologine pažanga. Savo ruožtu, “Tele2″ verslo modelis grindžiamas aukštu efektyvumu: bendrovės produktyvumas ypač išsiskiria sektoriuje ir žymiai kilsteli jo vidurkį, o šio rezultato bendrovė pasiekia su mažesniais žmogiškaisiais ištekliais lyginant net su tomis pačiomis bendrovėmis Latvijoje ar Estijoje”, – sakė A. Zavadskė.

Kaip atskleidė tyrimas, visose trijose šalyse įmonių produktyvumo vidurkis yra panašus, tačiau kai kuriuose sektoriuose atskirų valstybių įmonės yra gerokai pranašesnės. Be jau minėtų biotechnologijų, chemijos, ITT sektorių, kuriuose Lietuvos bendrovės yra neginčijamos lyderės, mūsų šalis pirmauja ir mažmeninės prekybos, draudimo bei bankų srityse. Žemės ūkio bei transporto sektoriuose akivaizdžiai dominuoja Lietuvos ir Latvijos įmonės, tuo tarpu Estijos bendrovės pirmauja gamyboje ir ypač tekstilės gamyboje. Statybos ir nekilnojamojo turto, medienos, automobilių pardavimo srities lyderės yra Latvijos ir Estijos įmonės, o lietuviškos šių sektorių bendrovės nuo jų gerokai atsilieka.

Pagal bendrą produktyviausių įmonių skaičių Lietuva ir Latvija turi po 11 sričių lyderių, Estijoje veikia 7 savo srityse produktyviausiomis pripažintos bendrovės.

Tarptautinės vadybos ir konsultacijų bendrovės “Hay Group” atliktas Europos aukščiausio lygio vadovų atlyginimų tyrimas rodo, kad šiais metais didėjo aukščiausio lygio vadovų atlyginimų kintami priedai.

Tyrimo duomenimis, didžiausiųjų įmonių aukščiausio lygio vadovų bazinio atlyginimo pokytis visoje Europoje buvo 1,2 proc. mažesnis už infliaciją. Belgijoje, Rusijoje, Ispanijoje ir Šveicarijoje atlyginimai vadovams augo labiau nei infliacija. Tyrimo metu paaiškėjo, kad bazinis aukščiausių vadovų atlyginimas didžiosiose Europos įmonėse vidutiniškai sudaro tik iki 40 proc. viso atlyginimų paketo (kitą dalį sudaro trumpalaikiais ir ilgalaikis skatinimas ), o tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė, jis tesiekia apie 25 proc. viso atlyginimo paketo.

Tyrimas, kuriame dalyvavo 257 iš 500 didžiausių pagal rinkos kapitalizaciją Europos įmonių (pagal “Financial Times” sudarytą sąrašą), parodė, kad aukščiausio lygio vadovų bazinio atlyginimo realioji vertė daugelyje Europos valstybių krito. Aštuoniose iš 11 šalių bendrovės tai kompensavo vėl pradėdamos mokėti kasmetines pinigines premijas ir taip didindamos bendrąjį atlyginimą.

“Daug kas tikėjosi, kad bankų krizė ir sunkmetis kardinaliai pakeis vadovų atlyginimus. Tačiau šis scenarijus nepasiteisino – daugelyje šalių, nepaisant ekonominės situacijos visas jų atlyginimo paketas išaugo”, – sakė “Hay Group” generalinė direktorė Baltijos šalims Neda Songinaitė.

Lietuvoje vadovai geriau apmokami negu kitose Baltijos šalyse

Pernai “Hay Group” Baltijos šalyse atliktas tyrimas parodė, kad bazinis aukščiausiojo lygio vadovų atlyginimas Lietuvoje yra 11 proc. didesnis nei bendrai visa Baltijos šalių aukščiausio lygio vadovų atlyginimų rinka, Estijoje – 3 proc. mažesnis, o Latvijoje – 9 proc. mažesnis. Visas atlyginimas, įskaitant išmokėtas premijas bei priedus, taip pat yra aukščiausias Lietuvoje – jis 12 proc. didesnis, Estijoje 1 proc. mažesnis, o Latvijoje 9 proc. mažesnis nei bendra trijų šalių aukščiausio lygio vadovų atlyginimų rinka.

“Šiais metais atliekamas tyrimas parodys, kaip pagal aukščiausiųjų vadovų atlygį išsirikiuos visos trys Baltijos šalys. Praėjusiais metais aukščiausio lygio vadovų atlyginimai labiausiai augo Estijoje (2,8 proc.), Lietuvoje – 0,8 proc., o Latvijoje sumažėjo 2,1 procento”, – sakė N. Songinaitė.

“Hay Group” didžiausių Europos įmonių aukščiausiųjų vadovų atlyginimų tyrime buvo analizuojama ekonominių ir kitų faktorių įtaka vadovų atlyginimams per paskutinius 12 mėnesių. Jame dalyvavo 257 bendrovių iš 500 didžiausių pasaulio bendrovių sąrašo.Baltijos šalyse “Hay Group” atlieka atskirą aukščiausio lygio vadovų tyrimą, kurio rezultatai skelbiami gruodžio-sausio mėn. Pernai buvo išnagrinėta 574 vadovų atlyginimų paketai iš daugiau nei 300 įmonių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Pagal pelningai dirbusių įmonių dalį šiemet Lietuva sugrįžo į prieškrizinę 2008-ųjų pradžią, mat pelningai veikia jau 58 proc. įmonių. Šio ketvirčio mėnesiais kylantis pelningumo rodiklis taip pat vejasi gerus laikus.

Lietuvoje veikiančios nefinansinės bendrovės pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo 2,1 mlrd. Lt ikimokestinio pelno – 5,2 karto daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai. Antrąjį šių metų ketvirtį pelningai dirbo daugelio ekonominės veiklos rūšių įmonės. Daugiausiai pelno uždirbo prekybos ir telekomunikacijų įmonės, o smarkiausiai jis padidėjo siuvimo (123,3 karto) ir metalo gaminių (10,7 karto) bendrovėse. Vis daugiau įmonių šiandien maudosi didėjančių užsienio rinkų užsakymų jūroje ir sprendžia, ką reikės daryti, jeigu gamybos apimčių šuolis nebus laikinas.

Pasak SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, išlošė stipriai veiklos sąnaudas sumažinusios įmonės, o apdirbamoji pramonė puikiai išnaudojo pirmojo šių metų pusmečio pasaulinės ekonomikos atsigavimą. Tačiau numatomas visuotinis ekonomikos kilimo lėtėjimas jau turės neigiamų padarinių labiau į eksportą besiorientuojančiai šalies pramonei.

Finansų patarėjų grupės “Orion Securities” kapitalo rizikų skyriaus vadovas Mindaugas Strėlis mano, kad įmonių pelningumą šiemet lėmė ne gauti didesni užsakymai, o jų aptarnavimas itin mažomis sąnaudomis. Tiesiog verslininkai išmoko dirbti efektyviau, be to, veikiausiai veiklos sąnaudas mažins dar ir šiemet, siekdami uždirbti kuo daugiau grynųjų pinigų. Paklausti, kam bus naudojamas uždirbtas pelnas, ekonomikos ekspertai pateikia paprastą atsakymą – daugiausia skoloms grąžinti ir grynųjų pinigų kiekiui kaupti.

“Swedbank” vyriausiasis analitikas Nerijus Mačiulis mano, kad tiek uždirbtus pinigus, tiek investicinius projektus įmonių vadovai šiemet veikiausiai vis dar laikys stalčiuose, o mokėti dividendus ir atnaujinti gamybos pajėgumus pradės tik įsitikinę gerėjančios padėties tvarumu, tai yra ne anksčiau kaip kitais metais. Pasak G.Nausėdos, suskaičiuotas antrojo ketvirčio įmonių pelningumo koeficientas, siekiantis 3,5 proc., dar neprilygsta prieškriziniam lygiui, bet šiuo metu besibaigiančio trečiojo metų ketvirčio įmonių veiklos rezultatai veikiausiai parodys iki sunkmečio gautą pelną.

Užsakymų banga gręžiasi iš Kinijos

Statistikos departamento duomenimis, drabužių siuvimo įmonių pelnas iki apmokestinimo pirmąjį šių metų ketvirtį buvo vos 57 tūkst. Lt, o antrąjį jau 123 kartus didesnis – 7 mln. Lt. Pelną skaičiuojančios siuvimo įmonės šiemet sulaukia kur kas daugiau užsakymų ir grįžta prie normalaus darbo ritmo. Esą su galimu recesijos pasikartojimu siejamas eksporto mažėjimas joms negresia, nes dauguma Vakarų Europos drabužių gamintojų atšaukia užsakymus iš Kinijos, kurioje stipriai pakilo dolerio kaina ir prireikė diversifikuoti riziką.

Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos direktorius Linas Lasiauskas paaiškino,kad Lietuvos siuvyklos niekada nekonkuravo su kinais, bet tapo pranašesnės vykdydamos mažus užsakymus, o tai leidžia susigrumti ir dėl didesnių kolekcijų siuvimo. “Dabar jau kyla klausimas, ar įmonėms užteks pajėgumų patenkinti ateinančius užsakymus, todėl siekiame įmonių kooperacijos, kad būtų išnaudojami ir mažų siuvyklų resursai, jog ir jos turėtų galimybę užsidirbti. Mūsų tikslas – suvesti mažas siuvyklas ir didesnius gamintojus, kurie galėtų kooperuotis ir priimti visus gaunamus užsakymus. Didieji gamintojai palankiai žiūri į šią galimybę, bet jiems teks atsakomybė už mažesnių siuvyklų darbo kokybę”, – sako pašnekovas. O gerai dirbantiems mažiesiems siuvėjams ateina galimybė užsidirbti, įsitvirtinti rinkoje, tobulėti ir išgyventi.

“Lietuvos siuvimo įmonės eksportuoja apie 90 proc. produkcijos. Deja, šiuo metu Lietuvoje liekanti produkcijos dalis mažėja. To priežastys – susitraukusi rinka ir gausesni užsienio užsakymai. Lietuvos įmonės pasaulyje žinomos kaip gerų prekių gamintojos. Beveik visi geriausi prekių ženklai Lietuvoje kažką gamina”, – atkreipia dėmesį L.Lasiauskas.
Jo pateiktais duomenimis, Lietuvos siuvyklos atlieka olandų firmos MEXX, britų “Marks & Spencer”, šveicarų “Inter sport”, norvegų “Gasser Heli” ir daugelio kitų žinomų prekių vardų kompanijų užsakymus.

Bendrovės “Vikada”, eksportuojančios 94 proc. pagaminamos tekstilės produkcijos, direktorė Gina Ramanauskienė tvirtina, kad sumenkusių užsakymų jie nepajuto net sunkmečiu, nes dirbo ne su vienu užsakovu. “Tačiau dabar užsakymai plūsta iš visų pusių. Štai neseniai teko dalyvauti vienoje didžiausių tekstilininkų parodų Paryžiuje. Ten susitikome su užsakovais, kurie dar visai nesenai mums sakydavo: “Jūs mums neįdomūs, mums siuva kinai”. O dabar mes jiems jau įdomūs”, – pasakoja G.Ramanauskienė.

Kaip būtų galima dirbti pelningiau

Šiek tiek kitokia padėtis susiklostė taip pat didėjantį pelną skaičiuojančiame metalo gaminių sektoriuje. Statistikai suskaičiavo, kad čia pelnas antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su pirmuoju, padidėjo daugiau nei dešimt kartų – iki 18 mln. Lt.

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos “Linpra” duomenimis, Lietuvos metalo pramonė eksportuoja apie 70 proc. pagamintos produkcijos. Atskirų sričių įmonės, tokios kaip mašinų įrenginių ir atsarginių elektronikos dalių gamintojos, į užsienį išveža dar daugiau – net 90 proc. gaminių.

“Mūsų sektoriuje pelną pajėgios didinti tos kompanijos, kurios gali investuoti į gamybos proceso efektyvumo didinimą”, – tikina “Argintos” rinkodaros direktorius Tomas Jaskelevičius.

Pasak “Linpros” direktoriaus Henriko Mykolaičio, Lietuvos kompanijos, net ir turinčios pačias moderniausias metalo apdirbimo stakles, uždirba tris kartus mažiau nei Vakarų Europos gamintojai. “Atsakymas labai paprastas – darome gizelio darbą. Nekuriame protingų produktų, o tik vykdome kažkieno užsakymus. Negana to, dėl jų stipriai konkuruojame su kitomis šalimis. Kuo įmonės gamina paprastesnius gaminius, tuo turi daugiau konkurentų. Mes iš gamybos technologijų ir darbo laiko turime išspausti daugiau pridėtinės vertės. Todėl neabejoju, kad Lietuvos metalo pramonė, kaip ir kitos pramonės sritys, turėtų orientuotis į aukštesnių technologijų produktus, t.y. daugiau parduoti proto, konstruktorių ir technologų nei staklių darbo”, – dėsto H.Mykolaitis.

Pašnekovas įsitikinęs, kad lietuviai moka ne tik patarnauti meistrui, bet ir patys meistrauti. Tą rodo keli geri pavyzdžiai, tarkime, lazeriai, unikali pasaulinio lygio tikslumo mechanika ir kt. Tačiau norint įeiti į rinką reikia laiko, o dažniausiai pritrūksta tikslingo veikimo. Todėl kai kurie produktai atiduodami užsienio prekės ženklui, kurį užklijavus, pavyzdžiui, ant Lietuvoje pagaminto grąžto, jis galutiniam vartotojui pabrangsta tris kartus. “Deja, mes vis dar nesugebame uždirbti ekonominio efektyvumo požiūriu”, – apibendrina H.Mykolaitis.

Taigi nors dabar Lietuvos įmonių pelningumas didėja, jis galėtų būti keleriopai didesnis, jei dirbtume ne vien juodą darbą.

Plėtodamos skaitmenines technologijas Lietuva ir kitos neseniai į Europos Sąjungos (ES) įstojusios Rytų Europos valstybės turi privalumų, nes jų neslegia senos ir brangios infrastruktūros našta, teigia Europos Komisijos pareigūnas.

Kita vertus, Europos Komisijos Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinio direktoriaus pavaduotojas Antti Peltomaki (Antis Peltomakis) BNS sakė, kad Lietuva dar neišnaudoja visų bendradarbiavimo galimybių tyrimų srityje.

“Kalbant apie informacijos ir komunikacijos technologijas, kai kurioms naujosioms ES šalims narėms gali būti naudinga, kad jos neturi “palikimo sistemų”. Daugelis senųjų narių turi brangias skirtingas sistemas, todėl jas nedelsiant pakeisti yra sudėtinga”, – per vizitą Vilniuje sakė EK pareigūnas.

Anot jo, Lietuvos žingsniai plečiant 4G mobiliojo ryšio tinklą rodo, kad šalis “gali praleisti kelis etapus ir iškart atsidurti viršuje”.

Pasak A.Peltomakio, Lietuva dar galėtų geriau išnaudoti bendradarbiavimo galimybes tyrimų srityje. “Kalbant apie bendradarbiavimą Europos tyrimų srityje, Lietuva dar nepilnai išnaudojo galimybes. Žinoma, suprantu, kad tai iš dalies lemia Lietuvos informacijos ir telekomunikacijų įmonių dydis – jos nėra didelės tarptautinės kompanijos, kurios jau investuoja į tyrimus”, – tvirtino svečias.

Pareigūnas taip pat pabrėžė, kad būtina daugiau investuoti į interneto saugumą, siekiant paskatinti elektroninę prekybą. Tyrimai rodo, kad Lietuva šioje srityje gerokai atsilieka nuo ES vidurkio – elektronine prekyba naudojasi daugiau nei trečdalis visų europiečių ir tik dešimtadalis lietuvių.

A.Peltomakis taip pat sakė, kad būtina dėti daugiau pastangų, skatinant e-sveikatos apsaugą. “Šiandien technologijos yra, bet daugiausia kliūčių yra administracinės arba politinės. Socialinės ir sveikatos apsaugos sektorius reguliuojamas visose valstybėse narėse labai skirtingai”, – teigė jis.

Komentuodamas galimą skaitmeninių technologijų plėtrą sveikatos apsaugos srityje, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Spaudos ir informacijos skyriaus vadovas Giedrius Sudikas nurodė tokias galimybes kaip sunkiai sergančių pacientų stebėjimas nuotoliniu būdu arba duomenų apie asmens sveikatos istoriją pateikimas elektroniniu būdu, taip sudarant galimybę informaciją sužinoti įvairiose Europos šalyse.

A.Peltomakis Vilniuje pristatė šiemet Europos Komisijos paskelbtą skaitmeninę darbotvarkę, kurioje numatyti septyni prioritetiniai tikslai: nauja bendroji rinka, suteiksianti galimybę naudotis skaitmeninės eros privalumais, pavyzdžiui, supaprastinant leidimų naudotis autorių teisių saugoma medžiaga išdavimą, geresni IRT standartai ir sąveika, didesnis pasitikėjimas ir saugumas, galimybė visiems europiečiams naudotis sparčiuoju ir itin sparčiu internetu, investicijų į mokslinius tyrimus skatinimas; europiečių skaitmeninių įgūdžių gerinimas, informacinių ir ryšio technologijų naudos visuomenei didinimas.

Siekdama sudaryti tokias verslo sąlygas, kurios skatintų ne tik sukurti, bet ir plėtoti verslą bei gauti didesnį atlygį, Ūkio ministerija, įgyvendindama projektą “Verslo laiptai”, parengė kompleksinį verslo aplinkos gerinimo pasiūlymą.

Ūkio ministerija siūlo įteisinti smulkiajam verslui patogesnę, į šeimos verslą orientuotą veiklos formą – mikroįmonę. Planuojama, kad mikroįmonę galės valdyti vienas ar keli šeimos nariai, jai įsteigti pakaks 1000 litų įstatinio kapitalo, įmonei bus taikomas 0 proc. pelno mokestis, tokioje įmonėje galės dirbti iki 10 žmonių. Jei mikroįmonės gaunamos pajamos imtų viršyti 1,5 milijono litų, mikroįmonei automatiškai būtų taikomi uždarosios akcinės bendrovės reikalavimai ir mokesčiai.

Taip pat siūloma tobulinti individualios veiklos verslo formą ir taip sukurti palankesnes sąlygas smulkiajam verslui, ypač tiems, kurie gauna mažas pajamas.

“Siūlome vieną formą – individualią veiklą, kuri apimtų geriausius ir žmonėms palankiausius ypatumus: bendrą tarifą ir palankią apmokestinimo bazę nuo gaunamų pajamų”, – sako Ūkio ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo departamento direktorė Živilė Glaveckaitė.

“Verslo laiptų” projektas parodė, kad didelė administracinė našta tenka individualia veikla užsiimantiems asmenims, daug sąnaudų atima įsigilinimas į įvairių gaunamų pajamų apmokestinimo bazę. Šiuo metu individualia veikla užsiimančiam asmeniui, gaunančiam 20 000 Lt pajamų per metus, mokestis už verslo liudijimą yra 4 464 Lt, o pagal pažyma mokestinė našta 3 375 Lt (nevertinant galimų atskaitymų). Tačiau asmenys linkę pasirinkti verslo liudijimus ir sumokėti didesnę sumą dėl sudėtingos apskaitos.

Todėl būtina individualia veikla užsiimantiems asmenims suvienodinti apmokestinamų pajamų bazę ir nustatyti bendrą tarifą, apimantį GPM, VSD ir PSD. Tai būtų paskata pereiti iš individualios veiklos dirbantiems su verslo liudijimu į individualią veiklą pagal pažymą tiek ekonomine, tiek komercine prasme.

Verslo liudijimus žmonės renkasi dėl patogaus mokėjimo – taikomas vienas tarifas, paprastas administravimas, o individuali veikla pagal pažymą yra patraukli dėl apmokestinimo – kuo mažiau gaunama pajamų, tuo mažiau mokama.

Siekiama, kad verslininkui sumokėjus vieną mokestį, valstybė gautas įmokas pati paskirstytų biudžete. Taip pat siūloma, kad pasirinkus individualią veiklą gyventojų pajamų mokestis turėtų būti sumažintas iki 5 proc. (šiuo metu taikomas 15 proc. mokestis), o maksimali gaunamų pajamų riba būtų 200 000 litų.

Šiems pokyčiams įgyvendinti Ūkio ministerija siūlo nustatyti pereinamąjį laikotarpį ir numatyti galimybes subsidijuoti verslininkų išlaidas pereinant iš vienos verslo formos į kitą.