Nors pirmąjį 2010 m. pusmetį verslas teigiamų tendencijų ir nestokojo, bet apie esminius pokyčius kalbėti dar gerokai per anksti.

“Creditinfo” atlikta ekonometrinė sektorių analizė rodo, kad pusės įmonių pajėgumas vykdyti finansinius įsipareigojimus yra silpnas, o ketvirtadalis iš jų yra ties bankroto riba. Tačiau kita dalis įmonių yra žemos ir vidutinės mokumo rizikos. Būtent šios įmonės ir yra “varikliukas”, padedantis verslui judėti į priekį.

Pagrindiniai penki žemos ir vidutinės mokumo rizikos įmonių sektoriai yra komunalinių paslaugų, prekybos, paslaugų, apdirbamosios pramonės ir žemes ūkio. Tačiau ir juose esama tokių įmonių, kurių finansinė padėtis labai stipriai skiriasi – vienų labai bloga, o kitų, atvirkščiai – itin gera.

Komunalinių paslaugų įmonės yra natūraliai atsparios sunkmečiui. Jų sėkmingai veiklai taip pat turi įtakos ES ir valstybės parama. Todėl šiam sektoriui prognozuojamos teigiamos perspektyvos.

Prekybos įmonės, orientuotos į pirmo būtinumo prekes, turėtų išlaikyti teigiamas tendencijas. Ne pirmo būtinumo prekių segmentui – transporto priemonėms, drabužiams – ir toliau numatomos trumpalaikės perspektyvos, nors automobilių prekyboje jau pasirodė pirmųjų atsigavimo požymių. O vietinei rinkai paslaugas teikiančių įmonių ateities galimybės priklausys nuo jų novatoriškumo ir noro išnaudoti potencialą.

Apdirbamosios pramonės – maisto ir gėrimų gamybos įmonėms –  ilgalaikės prognozės numatytos teigiamos, tačiau trumpalaikės – dar nieko gero nežada. Tikimasi, kad pieno perdirbimo įmonės dar šiais metais sugrįš prie pelningos veiklos. Žuvies perdirbėjai dėl eksporto sėkmingai veikė ir sunkmečio laikotarpiu, o atsigaunančios užsienio rinkos artimiausiu metu padėtį turėtų tik pagerinti.

Mėsos perdirbimo įmonės patyrė veiklos nuosmukį ir artimiausios jų perspektyvos išlieka neigiamos, lygiai kaip aprangos ir tekstilės gamybos įmonių. Tokia pat padėtis prognozuojama ir į vietinę rinką orientuotoms medienos apdirbimo įmonėms, jau patyrusioms bankrotų bangą.

Palanki situacija, kalbant apie ilgalaikes ateities galimybes, turėtų susidaryti žemės ūkiui, kuris taip pat nestokoja ES ir valstybinės paramos, be to, jam teigiamos įtakos turi kylančios maisto produktų kainos. Tačiau artimiausiu metu dėl silpnos vidinės paklausos, naujos importo muitų sistemos (su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu) bei nepalankių gamtos sąlygų, visiško atsigavimo dar teks palaukti.

Transporto sektoriuje pastebimos teigiamos tendencijos. Statistikos departamento 2010 m. I ketvirčio duomenimis, auga pajamų ir įmonių skaičius, didėja pelningų įmonių dalis.

Kita medalio pusė – sektoriai, tempiantys šalies verslą žemyn. Tai nekilnojamojo turto ir statybų įmonės bei viešbučiai ir restoranai. Jų apyvarta ir toliau mažėja, įmonių skaičius ir pelningų įmonių dalies plėtra neigiama.

Nekilnojamo turto rinka patyrė antrąjį pagal apimtis Europoje būsto kainų nuosmukį, kuris siekė 30 proc. Sumažėjusi perkamoji galia ir nedarbas, sugriežtintas kreditavimas ir toliau nežada teigiamų pokyčių. Iniciatyvos dėl nekilnojamo turto mokesčio ir fizinių asmenų bankroto neatsiejamai koreguos paklausos apimtis ir statybų sektoriuje. Komerciniam segmentui vis dar trūksta investicijų srauto ir jo veiklos perspektyvos išlieka neigiamos.

Viešbučiai ir restoranai dėl atvykstamojo turizmo kritimo, lūkesčių nepateisinusio projekto “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ ir dėl ribotos vidaus paklausos dar išliks recesijoje ir pareikalaus iš šio sektoriaus dar ne vienos įmonės bankroto. Nors pastebimi atskiri teigiami faktai, pavyzdžiui, susisiekimas su Europos miestais oro transportu ir iniciatyvos dėl supaprastinto vizų režimo kaimynių Rytų valstybių turistams, tačiau trumpalaikės perspektyvos yra neigiamos.

Taigi, teigiamas tendencijas temdo minėtiems sektoriams ir kitoms įmonėms prognozuojamos mokumo problemos ir bankrotai, todėl dar teks palūkėti, kol verslas atsigaus.

Ar Vyriausybės užmojai per kelias paskaitas “sukurti” 1200 verslininkų, ambicingai skambančios vizijos Lietuvą paversti modernių technologijų lydere – nesėkmei pasmerkti eksperimentai, ar realūs žingsniai verslo skatinimo link?

To klausiame į pasaulio mobiliųjų komunikacijų rinkos įtakingiausiųjų elitą įsiveržusio Lietuvos verslininko Iljos Laurso. Prieš penkerius metus jo, tuomet dar studento, įsteigta ir lig šiol vadovaujama “GetJar” šiandien pasaulyje antra mobiliųjų aplikacijų platinimo srityje po “Apple” – artėja prie 100 mln. aplikacijų parsisiuntimų per mėnesį, o bendrovės augimo tempai (tiek siuntimųsi, tiek vartotojų, tiek pajamų) kasmet didėja triskart. Taigi visų pirma – kokia tokios sėkmės formulė?

I.L.: Labai norėčiau sutalpinti sėkmės formulę į tris keturis patarimus, tačiau tai tas pat, kas trimis keturiais sakiniais pasakyti, kaip kalbėti prancūziškai. Bet tam tikras išvadas galiu daryti. Viena jų, kurią suvokiau pakankamai anksti, – kad geriau konkuruoti naujausiose verslo srityse. Mano specialybė – bankininkystė, bet naujai įsteigti banką yra beviltiška, nes tektų konkuruoti su kompanijomis, turinčiomis šimtametės patirties. Antras, vienas fundamentalesnių žmogaus pasirinkimų – ar nori rinktis nuosavą verslą, ar dirbti kitam.

Tačiau pastebėjau, jog mažai kas suvokia, kad verslas – kaip ruletė: pats valdai gal 5 proc. savo sėkmės, o 95 proc. priklauso nuo aplinkybių. Man pasisekė, nes pradėjau verslą mobiliųjų technologijų srityje, kuri labai greitai išsiplėtė, o per artimiausius penkerius metus, prognozuojama, žmonės daugiau naudosis mobiliuoju internetu, nei sėdėdami prie stalinio kompiuterio.

VEIDAS: Tik dešimtadalis Lietuvos gyventojų dirba sau, o Graikijoje – net 34 proc. Ar tikrai esame neverslūs?

I.L.: Tačiau Graikijoje daug kas turi savą verslą, nes ten nėra stambiojo. O verslumo lygį geriau iliustruoja tai, koks procentas šalies gyventojų pradeda verslą, įregistruoja naują įmonę, kokia jų dalis išgyvena pirmus metus.

Atlikau eksperimentą: daug kartų lankiausi Lietuvos bei JAV universitetuose ir klausiau jaunimo, kiek jų norėtų pradėti savo verslą. Ir čia, ir ten rankas pakeldavo maždaug pusė. Tačiau kai paklausdavau, kas realiai per metus bandys jį pradėti, Lietuvoje atkrisdavo 90–95 proc., o JAV – 70 proc. Vadinasi, kraujyje noras imtis savo verslo daugmaž vienodas, tačiau Lietuvoje dauguma tą norą užmiršta, nes mažai suvokia, kaip tai daryti, gajūs stereotipai, kad tai labai sunku, o mokesčių inspekcijos tuoj surakins už be kokią klaidą.

Beje, analizuojant, kiek iš pradėjusiųjų verslą išsilaiko pirmus metus, santykis irgi nebūtų mūsų naudai. Vadinasi, aplinka neužtikrina, kad noras imtis verslo būtų konvertuojamas į realybę.

VEIDAS: Tai kas skiria tą aplinką pas mus ir JAV?

I.L.: Pirma, švietimas. JAV labai sėkmingai bendradarbiauja vadinamasis valstybės, verslo ir universitetų trikampis. Verslininkai dažnai lankosi universitetuose, aiškina bazines taisykles, nes be to verslo nepradėsi net turėdamas idėją. Kol mūsų universitetai nekvies verslininkų ir per juos nesupažindins studentų su realybe, o ne vien teorija, tol nesikeis norinčiųjų pradėti ir pradedančiųjų verslą santykis.

Antra, administracinė juridinė aplinka. Taip, dabar registruoti įmonę labai lengva. Tačiau Lietuvoje iš penkių pradėjusiųjų verslą pirmus metus atlaiko gal vienas. Tai priklauso ir nuo to, kiek administracinių resursų reikalauja kasmėnesinės ataskaitos, kai tavo pardavimas tesiekia tris litus.

O nuo metų iki dešimties verslo sėkmė priklauso nuo šalies išteklių toje srityje, gebėjimo pritraukti aukščiausio lygio specialistų. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje susikurtų laikrodžių kompanija, nors ji kapitalo dėka pirmus metus gal ir išsilaikytų, netikiu, kad sukurtų šveicariškų laikrodžių analogus.

Tad iš šimto norinčiųjų pradėti verslą Lietuvoje lieka vienas su neaiškia ateitimi, JAV – dešimt.

VEIDAS: Kiek Vyriausybė gali padėti pradedant verslą? Ar gali duoti naudos planuojamos aštuonios valandos paskaitų, keliasdešimties tūkstančių paskola?

I.L.: O kas paskaitas skaitys? Sunku vertinti, bet iš asmeninės patirties žinau: verslininkai galėtų ir norėtų papasakoti įdomiausią, karščiausią ir praktiškiausią informaciją, be to, dykai. Tuo naudojasi universitetai. Valdiškas kelias kitas.

O mano požiūris į vyriausybes labai paprastas: jos turi užtikrinti juridinę ir administracinę aplinką, kad būtų kuo mažiau įstatymų plyšių, korupcijos ir kriminalų, bet ne daugiau. Iš biudžeto finansiškai remti naujo verslo pradžią ir apmokėti kažkieno nesėkmes – nemanau, kad efektyvu ir sąžininga kitų mokesčių mokėtojų atžvilgiu, nes taip viena visuomenės grupė dotuojama kitos sąskaita. Izraelio, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, JAV pavyzdžiai rodo, kad nauji verslai puikiai finansuojami rizikos kapitalo fondais. Paralelė tokia: jei restoranai gali išsilaikyti patys, kodėl valstybė turėtų teikti visiems nemokamus pietus?

VEIDAS: Tačiau verslas verkia, kad Lietuvos valdžia šią funkciją vykdo blogai, kad verslas dusinamas mokesčiais.

I.L.: Verslas – ne panelė, negali verkti, o turi įvertinti aplinką ir padaryti išvadą, ar jam čia patogu, ar ne. Tiek kapitalui, tiek žmonėms praktiškai nėra barjerų judėti mažiausiai ES ribose.

Valdžios funkcija – ne tiek žiūrėti, kiek yra nepatenkintų, o stebėti, kad Lietuva neprarastų konkurencingumo pagal švietimo, atlyginimų, mokesčių, valstybės paramos, biurokratijos, korupcijos, kriminogeninės padėties lygį, o verslininkas apskaičiavęs suprastų, kad jam čia apsimoka plėtoti verslą. Kaip rodo pasaulio praktika, ir dėl 3 proc. mokesčių skirtumo ištisi fabrikai su tūkstančiais žmonių migruoja į kitą šalį: štai “Adidas” ar “Nike” pasirinko steigti fabrikus Kinijoje.

Antra vertus, Holivudas nesikelia į Kiniją: nors ten pigiau, bet Holivudas reikalauja ne sąnaudų efektyvumo, o profesionalumo tose srityse, kuriose Kinija jo dar neturi. Ką norime turėti savo šalyje, priklauso nuo valstybės politikos. Dabartinė Lietuvos vyriausybė valstybei brėžia aukštųjų technologijų šalies perspektyvą. Labai palaikau pasirinktą kelią, bet jis reikalauja atitinkamų politinių sprendimų tiek mokesčių, tiek darbo liberalizavimo srityje.

VEIDAS: Esate sakęs, kad Lietuva – darbuotojų rojus. Ar tikrai manote, kad geriau JAV modelis, kai programuotojas dirba 70 valandų per savaitę, o atostogos trunka savaitę ir jų darbdavys neapmoka?

I.L.: Kokias vertybes, principus, strategiją valstybei pasirinkti – ne mano, o visuomenės, politikų, filosofų sprendimas. Nesiimu spręsti, geresnis amerikietiškas darboholizmo modelis ar prancūziškas – su atsipalaidavusiu, socialiai apgintu, lėtu gyvenimu. Tik galiu pasakyti, kad nepasirinkau Prancūzijos kaip šalies, kurioje auginu verslą. Pasirinkau JAV, kur žmonės daug dirba ir daug uždirba, o jei paprašyčiau išvardyti dešimt IT kompanijų, visos jos būtų amerikiečių, nes darbas ten – viena svarbiausių vertybių.

O naujos technologijos reiškia labai daug eksperimentavimo, nes nėra patirties, kaip valdyti struktūrą, sąnaudas, pajamas, vadinasi, galima labai didelė tiek pareigybių, tiek žmonių rotacija. Tai kaina, kuri mokama už inovacijas, už labai aukšto lygio IT verslą. Tad jei Lietuva pasirinko tokį kelią, pageidautina, kad mokesčiai, darbo rinka, kiti įstatymai atitiktų šią strategiją, nes dažnai nutinka kitaip.

VEIDAS: Bet “GetJar” dirba Lietuvoje.

I.L.: Čia liko mažuma, penkiolika žmonių. Priežastis paprasta – konkuruojame labai aukštose sferose, kurių specialistų Lietuvoje nerasime, nes kartais tokių pasaulyje tik pusšimtis. Darbo sąnaudos mums nelabai rūpi, nes IT srityje, jei projektas pasisekė, atsiperka bet koks, jei ne – prarandi viską. Man svarbiausia – ar gausiu tokį specialistą, kuris galėtų sukurti produktą, pajėgų konkuruoti su “Google”, “Microsoft”, “Yahoo”. Todėl dabar “GetJar” centras – JAV, Silicio slėnyje, kitos atstovybės – Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Atidarome dvi naujas: šiemet Singapūre, kitų metų pirmąjį ketvirtį – Indijoje.

VEIDAS: Tačiau Andrius Kubilius investuotojus vilioja puikiais ir pigiais IT specialistais.

I.L.: Galime turėti problemų, jei pristatysime save kaip pigių programuotojų šalį, mat visų pirma nesame pigūs, nes mūsų darbo našumas labai mažas. Antra, jei bandysime konkuruoti sąnaudomis, visuomet uždirbsime mažiau, nei kurdami didelę pridėtinę vertę ir didelį produktyvumą. Štai Kinija specializuojasi kurdama pigius drabužius ir už vienus marškinėlius gauna pusę dolerio, o jį pagaminusiajam lieka centai. Pasauliniai mados namai marškinėlius parduoda už 300 dolerių, o juos sukūrusiam žmogui atitenka visai kita suma.

Brangiai mokama tik už tai, ką darai geriau nei kiti pasaulyje. Kiekviena šalis turi atrasti savo konkurencinį pranašumą, kas joje daroma geriau nei visame pasaulyje, ir skatinti būtent tą sritį.

Lietuva turi šansų būti lydere kai kuriuose mobiliųjų technologijų segmentuose.

VEIDAS: Beje, ar sutiktumėte verslą iškeisti į politiką, pavyzdžiui, tapti premjeru?

I.L.: Politika mane mažiau traukia. Viena priežasčių – kad politikas turi sakyti “Vaikai, einame valgyti saldainių”, kai reikia sakyti “Vaikai, einame pas stomatologą”, nes priešingu atveju vaikai pasirinks kitą tėvą.

Vilniuje sendaikčių jau galima įsigyti ne tik šeštadieniais ant Tauro kalno, bet ir sekmadieniais Mokytojų namų kiemelyje ir parkelyje netoli Halės turgaus. Blusų turgus savaitgalį pirmąkart šįmet surengtas ir Klaipėdos senamiestyje prie Parodų rūmų.

Doloresa Breivytė, klubo “Blusturgis” vadovė, tikina, kad vasaros pradžia, kol karščiai savaitgaliais neveja miestiečių iš sostinės, – sendaikčių prekiautojams pats palankiausias metas. Kiekvieną sekmadienį į sostinės Mokytojų namų kiemelį susirenka apie pusšimtį įvairių daiktų pardavėjų. Populiariausios prekės – drabužiai, batai, knygos, plokštelės, skulptūrėlės, rankų darbo papuošalai. Vyraujančios kainos – nuo 1 iki 20 Lt.

“Pardavėjų būna įvairių: vieni kukliai pirkėjų klausinėja “O kiek duosite?”, kitiems turbūt patiems sunku išsiskirti su pamėgtu daiktu, todėl jų prašomos kainos pranoksta realias”, – neslepia D.Breivytė.

Neturintiems laiko ar besidrovintiems prekiauti Mokytojų namų kiemelio blusturgis birželį vėl siūlys viešojo kiosko paslaugas, kurių esmė labai paprasta: prieš pusiaudienį namie rastus nebereikalingus daiktus pristatote į kioską, o pavakare užsukate pasiimti pinigų ar neparduotų daiktų. Tokio kiosko paslaugos buvo siūlomos pernai ir sulaukė nemenko susidomėjimo.

"Veido" archyvas

Balandžio pradžioje Lietuvoje išrinktos ir apdovanotos atsakingiausios metų įmonės, prisidedančios prie socialinės gerovės kūrimo. Tačiau per krizę tokių įmonių Lietuvoje mažėja.

“Mobiliojo ryšio operatorius vienašališkai įvedė, jo manymu, klientams palankius mokėjimo už skambučius planus”, “Lietuvoje prasidėjus pandeminio gripo epidemijai, staiga stulbinamai pakilo antivirusinių vaistų “Tamiflu” kaina”, “Greitųjų kreditų kompanijos siūlo “prisidurti” prie atlyginimo skolinantis už itin dideles palūkanas”, “Nepastebimai” 20 g sumažėjo, bet neatpigo maisto produktų pakuotės”. Visi šie faktai – tai įmonių reakcija į ekonominį sunkmetį. Ir akivaizdūs susilpnėjusios įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiai.

Atsakingas verslas. Kas tai?

Dar 1976 m. Nobelio premijos laureatas garsus JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas įrodinėjo, kad vienintelė verslui tenkanti atsakomybė yra pelno siekimas ir didinimas. Vis dėlto dabar požiūris pasikeitęs, ir Vakaruose gera laikoma ta įmonė, kuri ne tik pateikia savo ataskaitose gražius rodiklius, bet ir verslu užsiima atsakingai.

“Verslo socialinė atsakomybė apima įmonės politiką, vykdomą tiek viduje (darbuotojai, akcininkai, vadovai), tiek išorėje (pirkėjai, tiekėjai, visuomenė, kurioje įmonė veikia)”, – tvirtina agentūros “Nomoshiti.jp” direktorius Paulius Rymeikis.

Kaip pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos instituto rektorius Nerijus Pačėsa, socialiai atsakingas verslas reiškia, kad kuriant vertę akcininkams turi būti kuriama vertė vartotojui ir visuomenei. “Iš tiesų socialinė atsakomybė yra ne tai, ko įmonė siekia, o tai, KAIP ji tai daro, – priduria viešųjų ryšių specialistas, UAB “Baltijos komunikacijos partneriai” direktorius Arijus Katauskas. – Juk kalbame apie sąžiningą žmogų, taigi, manau, galime kalbėti ir apie sąžiningą verslą”.

Vakaruose jau ne pirmi metai skaičiuojami socialinio atsakingumo ir darnios plėtros reitingai, įmonės įpareigojamos teikti socialinės atsakomybės ataskaitas ir pan. “Ilgainiui pažangesnių šalių visuomenės sugebės išsireikalauti iš verslo vis daugiau atsakomybės, ir tos įmonės, kurios pradeda kokias nors socialinės atsakomybės iniciatyvas, elgiasi gana pragmatiškai, anksti bandydamos perprasti naująsias žaidimo taisykles”, – sako viešųjų ryšių ekspertas Rytis Juozapavičius.

Tarp mados ir būtinybės

Lietuvoje pastaruoju metu taip pat pradėta nemažai diskutuoti moralaus ir etiško verslo tema. Ką tik paskelbtos atsakingiausios metų įmonės, jau turime ir Jungtinių Tautų plėtros programos remiamą socialiai atsakingų įmonių tinklą, tiesa, jame daugiausiai tarptautinių kompanijų.

Nemažai didžiųjų Lietuvos įmonių reguliariai skelbia savo socialinės atsakomybės ataskaitas, netgi turi specialių darbuotojų, besirūpinančių socialine atsakomybe. Tačiau štai ką rašo interneto dienoraščio “PRakEIKSMAS” autorius: “Kol kas socialinė atsakomybė Lietuvoje labiau mados reikalas, nei puoselėjama vertybė. Dauguma Lietuvos įmonių tik imituoja socialinę atsakomybę kalbėdamos, o ne įgyvendina ilgalaikes socialinės atsakomybės strategijas”.

Neretai į socialinės atsakomybės drabužį įvelkamos paprasčiausios rinkodaros akcijos arba pardavimui skatinti panaudojamos jautrios socialinės negandos. Pavyzdžiui, kažkada seniai dar tuometis “Lietuvos telekomas”, įvesdamas mokestį už vietinius pokalbius, tvirtino, jog itin rūpinasi, kad lietuviai nesusvetimėtų ir daugiau susitikinėtų, nei bendrautų telefonu. Pernai panašiai pasielgė bendrovė “Omnitel” – beįsisiūbuojant krizei ji pateikė kritiškai įvertintus asmeninius planus. Nors “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis ir tvirtina, kad socialinė atsakomybė yra ne komunikacijos ar reklamos priemonė, o veiklos strategija.
Dabar padėti išspręsti finansines lietuvių bėdas siūlosi gausiai užderėjusios greitųjų kreditų bendrovės. “Įmonių socialinė atsakomybė jokiu būdu nėra arba bent neturėtų būti rinkodaros arba reklamos įrankis. Pirmiausia reikėtų galvoti apie verslo indėlį į visuomenės gerovę, o tik tada apie reklamą, padėsiančią gauti daugiau pelno”, – įsitikinęs R.Juozapavičiaus.

A.Katauskas antrina, kad socialinės atsakomybės esmė – ne galimybė papildomai uždirbti, o proga neprarasti, žvelgiant į artimesnę ir tolimą perspektyvą.

Deja, dauguma Lietuvos įmonių socialinę atsakomybę suvokia būtent kaip pardavimo skatinimo instrumentą, na, gal dar madingą atributą, kurį privalu turėti. Pasak P.Rymeikio, socialinės akcijos Lietuvoje organizuojamos chaotiškai, nesilaikant ilgalaikės strategijos. Mažesnės ir netgi vidutinės kompanijos dėl socialinės atsakomybės dažniausiai apskritai nesuka galvos. EKT atlikta smulkiųjų ir vidutinių įmonių apklausa parodė, kad net 43,6 proc. tokių įmonių apskritai nežino, kas tai yra.

Kas verčia verslą būti sąžiningą

Verslo socialinės atsakomybės tyrinėtojai išskiria keturis veiksnius, verčiančius kompanijas veikti rinkoje sąžiningai. Pats svarbiausias – tai verslą supančios aplinkos spaudimas. Pavyzdžiui, Lietuvos komerciniai bankai, iki 2008 m. dosniai daliję pinigus, užėjus sunkmečiui staiga ėmė kur kas atsakingiau vertinti kredito gavėjo finansinę padėtį.

Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas pripažįsta: “Galbūt iš tikrųjų nuožmios konkurencijos sąlygomis bankai sumažino atsakingam skolinimui keliamus reikalavimus, per mažai dėmesio skyrė vartotojų švietimui”. S.Kropas taip pat sutinka, kad bankai, kaip valstybės pinigų sistemos dalis, matyt, turėjo vadovautis dar aukštesniais socialiai atsakingo verslo standartais nei įprastas verslas.

Kita vertus, sunkmetis kai kurias kitas Lietuvos kompanijas paskatino gerokai sumažinti savo atsakingumo lygį: prastesnė produktų kokybė už ankstesnę kainą, gudraujama su nuolaidomis, ne itin garbingais metodais atleidžiami darbuotojai.

Daugeliu klausimų verslo socialinė atsakomybė gali ir turi būti reguliuojama valstybės. S.Kropo nuomone, ir dabar finansų verslui, ypač sunkmečiu suklestėjusioms greitųjų vartojimo kreditų kompanijoms, reikėtų griežtesnio valstybinio reglamentavimo ir priežiūros. Patys greituosius kreditus teikiantys verslininkai apeliuoja į savo sąmoningumą ir tą pačią socialinę atsakomybę.

Greitųjų vartojimo kreditų asociacijos direktorė Kristina Nemaniūtė “Veidui” vardijo ir asociacijos narių priimtą savo etikos kodeksą, ir dedamas pastangas klientams šviesti, tačiau juk kas penktas greitąjį vartojimo kreditą paėmęs žmogus nesugeba jo laiku grąžinti. Bendra pradelstų skolų tokioms bendrovėms suma jau siekia 10 mln. Lt.
Na, o labiausiai būti sąžiningus verslininkus skatina gaunama apčiuopiama nauda. “Jei darai gera, bet negauni iš to naudos, ilgainiui entuziazmas daryti gera nuslūgsta”, – tvirtina P.Rymeikis. O sunkmečiu socialiniai projektai ir tapo pirma išlaidų karpymo auka.

Šalia jau išvardytų veiksnių įmonių elgesį turėtų veikti ir pačių verslo vykdytojų sąmoningumas, pilietinė branda, moralės normos. Juos, deja, Lietuvoje dažnai užgožia kiti veiksniai. “Neretai mūsų sąmoningumo lygis būna netgi žemesnis už įstatymais nubrėžtą ribą”, – apgailestauja A.Katauskas.

Su tuo nesutinka UAB “PakMarkas” direktorius Virginijus Gumbaragis: “Atsakingų kompanijų Lietuvoje tikrai yra, gal tik jos gerus darbus net sunkmečiu dirba tyliai, nedarydamos iš to viešųjų ryšių akcijos. Be abejo, dabar dauguma kompanijų kovoja dėl išlikimo ir laikinai socialinius projektus pamiršo, bet padėtis tikrai pagerės ekonomikai ėmus kilti”.

Verslas – visuomenės atspindys

“Kita vertus, koks tikslas būti socialiai atsakingam visuomenėje, kuri nėra pilietiška?” – klausia P.Rymeikis. Nepasitenkinimą kol kas reiškiame tik žodžiais. Vienintelis neatsakingos socialinės politikos atvejis, sukėlęs gana stiprią visuomenės ir konkurentų reakciją, buvo vartotojų nepasitenkinimas “Omnitel” sugalvotais asmeniniais planais.
O, tarkime, kilus skandalui dėl Krekenavos agrofirmoje vokeliuose mokėtų atlyginimų visuomenė reagavo gana vangiai. Ar po šio skandalo perkate šios įmonės gaminius? O gal sunkmečiu patys gaunate algą vokelyje? Dar viena šokiruojanti žinia, kad mėsos produktai, skirti vaikams, niekuo nesiskiria nuo skirtų suaugusiesiems, apskritai liko beveik nepastebėta.

Remiantis “Spinter” atlikto tyrimo rezultatais, tik 6 proc. vartotojų renkantis produktą svarbūs įmonės socialinės atsakomybės aspektai, 20 proc. apklaustųjų apskritai nesidomi, ar produkcijos gamintojai yra socialiai atsakingi.
“Socialinė atsakomybė Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Vartotojų teisių gynimo organizacijos negausios, nedrąsios ir beveik bedantės. Dar nėra nepriklausomų organizacijų, kurios tirtų produktus, paslaugas ir visuomenei skelbtų rezultatus”, – tvirtina A.Katauskas.

Turime tenkintis gamintojų informacija, o įmonės nejaučia beveik jokio visuomenės spaudimo. Pirmąsias to apraiškas užspaudė prasidėjęs ekonominis sunkmetis. Daugumai šiandien svarbiau, kiek produktas kainuoja, o ne jį gaminančios įmonės socialinė atsakomybė. Ugdyti socialiai atsakingas įmones nepadeda ir valdžia, priimanti dviprasmiškus skylėtus įstatymus. Juk iš tikrųjų nemažo sąmoningumo reikia verslininkui nesusigundyti atrasta įstatymo spraga.

Sunkmečiu siekdamas išlikti verslas neretai renkasi principą “tikslas pateisina priemones” arba “juk valdžia irgi taip elgiasi”. Todėl, kaip mano N.Pačėsa, šiandien ypač svarbu padėti verslui ir sudaryti jam kuo palankesnes sąlygas pasirinkti tarp socialiai atsakingo ir neatsakingo elgesio: “Juk jei net Seimo Etikos komisijos pirmininkas nemato nieko blogo, kad kanceliarinės išlaidos naudojamos seimūnų automobilių nuomai, o balsavimas už kitą prilyginamas smulkiam nusižengimui, kalbėti apie socialiai atsakingą valdžią, taigi ir verslą, nėra jokių galimybių”.