Verslo pažanga Lietuvoje akivaizdžiai per lėta: nei naujų veidų, nei naujų krypčių, nei didelių pokyčių, nei reikšmingesnių gamyklų. Nors, atrodo, į verslumą ir inovatyvumą investuojama daug, tačiau žadėto proveržio nematyti.

Įtakingiausių verslininkų ir didžiausių Lietuvos įmonių žemėlapis pastarąjį dešimtmetį praktiškai nesikeičia – metų metais kartojasi tos pačios pavardės ir pavadinimai. Permainų vis dar nematyti: svarbiausi verslo sektoriai nesikeičia, naujos sritys vietos po saule neišsikovoja ir naujų produktų sukuriame ar gaminame tikrai nedaug, o jų įtaka mūsų eksporte ir apskritai ekonomikoje praktiškai neįžiūrima. Daugiausia tai, ką matome, yra sukurta anksčiau. Netgi informacinių technologijų sektorius, kuriuo didžiuojamės, žvelgiant iš pramonės pusės, yra visiškai niekinis. Taigi kodėl nesugebame sukurti ko nors naujo, kodėl mūsų verslas keičiasi ypač lėtai ir kodėl mūsų ekonomika netampa žinių ekonomika?
„Norint patekti į turtingiausių verslininkų sąrašą būtina ilgai ir nuosekliai dirbti, todėl nenuostabu, kad Lietuvoje, gana jaunoje valstybėje, nėra didelių pasikeitimų. Juk mūsų verslo istorijos siekia šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, o tam, kad atsirastų ir iškiltų nauji vardai, reikia nemažai laiko“, – mano VšĮ „Versli Lietuva“ generalinė direktorė Lina Vaitkevičienė.
O štai Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas tvirtina, kad šiuo metu ekonomika yra susigulėjusi, taigi natūralu, kad naujiems žaidėjams iškilti kur kas sunkiau nei nepriklausomybės pradžioje, kai dar plaukiojome neapgyventuose vandenyse.
Tokios tendencijos ne vien Lietuvoje – ir kitose valstybėse dažnai galime stebėti panašią situaciją. S.Besagirsko manymu, šiandieniniame pasaulyje kokio nors proveržio realiausia tikėtis informacinių ar kosmoso technologijų srityje, tačiau jis atkreipia dėmesį, kad bent Lietuvoje pagrindinės IT įmonės jau yra stiprios, tad jos tiesiog plečia rinką ir dėl to naujokams sustiprėti gana sunku. „Mažų gerų žaidėjų atsiranda, bet ne didžiulių – rinka tiesiog užimta“, – konstatuoja ekspertas.
Tiesa, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas pabrėžia, kad visada kas nors atrodo užimta, kol neatsiranda naujų idėjų. „Jei galvojame daryti tą patį, ką daro visi, tada galime kalbėti apie tai, kad niša užimta, tačiau jei norime daryti kitaip negu kiti, tada dėl tokio dalyko, kaip užimta niša, nėra prasmės nerimauti“, – mano verslininkas.
Jo nuomone, nors, tarkime, prekybos sektorius atrodo oligopolizuotas, tačiau atsiranda nemažai nišinių parduotuvių, ieškančių savo prekių pirkėjų, arba ne tik parduodančių, bet ir kartu teikiančių tam tikras paslaugas, ir jos sulaukia sėkmės. „Geros idėjos dažnai prasiveržia netikėtose vietose, apie kurias niekas anksčiau negalėjo nė pagalvoti“, – neabejoja D.Arlauskas.

Naują verslą išplėtoti nėra lengva

Apie du dešimtmečius versle aktyviai veikiančios „Vakarų medienos grupės“ valdybos pirmininko Sigito Paulausko manymu, šiais laikais nelabai įmanoma (išskyrus porą sričių), kad visai nežinomi žmonės imtų ir sukurtų kažką svarbaus visai šalies ekonomikai. Pasak jo, ambicijų versle turintys naujokai susiduria su paprasčiausiomis buitinėmis kliūtimis. Viena pagrindinių – kad naujiems žaidėjams gana sunku gauti finansavimą iš bankų, juolab skirtą dideliems projektams. O juk be kapitalo – nė iš vietos.
„Gerų norų ir didelės pievos įmonei statyti nepakanka, kad bankas sutiktų finansuoti. Joks bankas nenori finansuoti pradedančiųjų ir visada dėl jų turės daug abejonių. Kitaip tariant, reikia turėti patirties, istoriją, kažkokį pagrindą. Norinčiųjų kažką kurti yra, bet aplinkybės dažnai susideda taip, kad tai padaryti ypač sunku“, – komentuoja S.Paulauskas.
Kad situacija naujiems dideliems verslo projektams nėra palanki, pritaria ir S.Besagirskas, atkreipdamas dėmesį, kad mokesčių našta užgriūva vos įregistravus įmonę. Tai ypač nepalanku inovatyviems produktams kurti ir plėtoti, nes jiems į rinką įeiti neretai reikia kur kas daugiau laiko negu „tradiciniams“ ir, be abejo, nemažai lėšų.
„Kai yra didelė biurokratinė našta ir dideli mokesčiai, sunku šauti į viršų. Naujai įmonei kiekvieną mėnesį reikia mokėti atlyginimus, dengti įvairias sąnaudas, iš kurių, beje, didžioji dalis yra mokesčiai, o juk tam gana ilgai nėra užsidirbama. Žiūrint iš šio taško, bendroji aplinka Lietuvoje inovacijoms nėra palanki. Vis dėlto, jei tai išgyveni ir įstengi sustiprėti, situacija apsiverčia ir aplinka inovacijoms diegti, inovatyviems produktams kurti tampa kur kas palankesnė“, – padėtį apžvelgia ekspertas.
Nacionalinės smulkiojo verslo asociacijos vadovas Henrikas Rackevičius iš savo patirties gali patvirtinti, kad pradžioje tenka susidurti su daugybe rimtų iššūkių. „Nėra palankios įstatymų aplinkos ir kryptingos valstybės politikos, nėra sisteminio požiūrio. Nors pagerėjimas, palyginti su ankstesniais metais, matomas, tačiau atsižvelgiant į tai, koks jis galėtų būti, pasiekta tik kokia dešimtoji galimų permainų dalis“, – įsitikinęs verslininkas.
Dauguma kalbintų verslininkų patvirtino, kad pastaraisiais metais mūsų šalyje nebuvo priimta jokių įstatymų ar jų pataisų, kurie reikšmingai palengvintų verslo padėtį, nors kalbų apie tai būta daug.

Kodėl didžiulės investicijos į mokslą nepaskatina žadėto proveržio

Šiek tiek ryškesnių permainų versle pamatome, kai įmonės ima aktyviai bendradarbiauti su mokslo institutais. Bet Lietuvoje ir šiuo požiūriu stagnacija. Iš tiesų mūsų šalyje į mokslą ir inovacijas investuota jau tikrai daug, tačiau apčiuopiamos naudos – maža. Laikinai einantis Lietuvos inovacijų centro direktoriaus pareigas Mantas Vilys teigia, jog bendradarbiavimas su mokslu reiškia, kad naudos įmonei bus ne iš karto, o geriausiu atveju po keleto metų: “O tikrai ne kiekviena įmonė planuoja taip toli į priekį, tad nenuostabu, kad tai dažnai nelaikoma prioritetu.”

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Darbdaviai, ypač verslo sektoriuje, vis daugiau dėmesio kreipia ne į formalias kompetencijas įrodantį išsilavinimo diplomą, o į pasitikėjimą savimi, entuziazmą, komunikabilumą, praktinius sugebėjimus.

Tai yra tuos įgūdžius, kurių žmonės įgyja neformaliojo ugdymo metu, dalyvaudami mokymuose, seminaruose, nevyriausybinių organizacijų veikloje, tarptautinių mainų programose ir pan.“, – tendencijas darbo rinkoje apžvelgia Žilvinas Gailius, neformaliojo ugdymo ekspertas.
Apie neformaliojo ugdymo svarbą ir reikšmę darbo rinkai bus diskutuojama ir spalio 22–25 dienomis Kaune vyksiančiame pirmajame Rytų partnerystės Jaunimo forume. Jame dalyvaus jauni žmonės ir dirbantys su jaunimu iš Europos bei Pietų Kaukazo šalių.
Pasak Ž. Gailiaus, šiuo metu darbo rinka nori atsakingų, pasitikinčių savimi ir gebančių dirbti komandoje žmonių, dažnai jau turinčių ir praktinių įgūdžių. Įmonės, ypač tos, kurių veikla aprėpia visą pasaulį, mėgsta kandidatams pateikti praktines užduotis, susijusias su būsimo darbo specifika.
„Dažniausiai žmonės, kurie buvo susidūrę su neformaliuoju ugdymu, tas užduotis atlieka kūrybiškiau, greičiau. Jie ir per pokalbius elgiasi laisviau, moka save pristatyti, lengviau atsakinėja į klausimus, aiškiau supranta, ką jie iš tikrųjų sugeba. Darbdavys šiuos privalumus pokalbio metu puikiai pastebi. Jam svarbiau, kiek gali prisiimti atsakomybės ir ar pasitiki savimi, o ne turimas diplomas“, – teigia VšĮ „Kitokie projektai“ partneris, konsultantas Ž. Gailius.
Tarptautinis bendradarbiavimas – privalumas
Pastebima, kad darbo rinkai vis labiau globalėjant vienu iš esminių reikalavimų darbuotojams tampa patirtis tarptautinių mainų programose, tarptautinio bendradarbiavimo srityje.
Pasak Ž. Gailiaus, tarptautinio bendradarbiavimo gebėjimai šiuo metu darbo rinkoje yra vieni iš prioritetinių neformaliojo ugdymo veiklos sričių. Jam pritaria ir Lilija Gerasimienė, Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros (JTBA) direktorė.
„Jaunam žmogui tiesiog būtina nors kartą gyvenime sudalyvauti tarptautinėje mainų programoje, savanoriauti ar išbandyti kitą neformalią veiklą. Tai leidžia kitu kampu pažiūrėti į save ir supantį pasaulį, išmokti dirbti komandoje, patobulinti užsienio kalbą. Į neformaliojo ugdymo metu įgytas kompetencijas jau atkreipia dėmesį ir darbdaviai, tačiau norėtųsi, kad į jas būtų atsižvelgiama vis dažniau“, – pripažįsta JTBA direktorė.
Neformaliajame ugdyme jaunimas dalyvauja projektuose, mokymuose ar seminaruose ir ten įgauna patirties, kuri reikalinga darbdaviams. Jie išmoksta organizuoti savo veiklą, valdyti krizes, savarankiškai priimti sprendimus ir įvertinti jų reikšmę.
L. Gerasimienės teigimu, bet kokia kita veikla ir kiti įgūdžiai labai vertinami tiek darbdavių, tiek eilinių darbuotojų, politikų ar švietimo sektoriaus atstovų tokiose šalyse kaip Belgija, Liuksemburgas, Olandija. „Deja, bet Lietuvoje požiūris dar šiek tiek abejingas“, – sako L. Gerasimienė.
Apie neformalųjį ugdymą – tarptautiniame forume
Neformaliojo ugdymo svarbos ir darbo su jaunimu klausimai bus aptariami kitą savaitę, spalio 22–25 dienomis Kaune vyksiančiame pirmajame Rytų partnerystės Jaunimo forume, kurį organizuoja JTBA. Tai – vienas svarbiausių jaunimui skirtų Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai renginių.
Planuojama, kad forume dalyvaus apie 240 jaunimo lyderių, jaunimo organizacijose dirbančių darbuotojų, jaunimo politikos atstovų iš Europos Sąjungos programos „Veiklus jaunimas“ ir šešių Rytų partnerystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos.

Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo lietuviškų internetinių verslų pradžios, tačiau didelių pelnų šioje srityje dar nematyti.

Įkvėpti „Facebook”, „Google” ar „Amazon” sėkmės istorijų į internetą, kaip didelių galimybių garantą, žvelgia daugelis jaunuolių, sugalvojusių pradėti nuosavą verslą. Statistikos departamento duomenimis, vien internetine prekyba užsiimančių įmonių ir jų darbuotojų nuo 2008 m. padaugėjo penkis kartus, o kas trečias į verslo angelus besikreipiantis startuolis pristato būtent internetu paremtą idėją.
Vis dėlto nepaisant didelio susidomėjimo šia sritimi, per dešimtmetį – nuo tada, kai veiklą pradėjo pirmieji lietuviški internetiniai verslai, šis sektorius Lietuvoje dar nė iš tolo nepriartėjo prie tradicinių sektorių nei pagal pardavimo apimtis, nei pagal pelningumą. „Veido” atlikta analizė atskleidė, kad pelningų lietuviškų internetinių verslų – vos vienas kitas: dažniausiai tai lyderiai, pirmieji užsiėmę vieną ar kitą nišą, o visi kiti, nusekę įkandin, kapstosi nuostoliuose.
Beje, net tarp pelningai dirbančių įmonių tik keletas gali pasigirti pelnu, peržengusiu milijono litų slenkstį, o daugumos internetinių įmonių pelnas siekia nuo keliasdešimt tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių litų.
„Nerašyta taisyklė, kad internete uždirba ir grietinėlę pasiima pirmaujantis portalas, neblogai gali gyventi numeris antras, o visiems kitiems lieka trupiniai. Pagrindinė to priežastis, kad internetinis verslas klientus pasiekia visur, tad nebelieka regioninio verslo – čia negali būti taip, kad aš pelningą įmonę turiu Vilniuje, o kažkas kitas turi pelningą įmonę Šiauliuose. Smulkioms internetinėms įmonėms paprasčiausiai nebelieka vartotojų”, – komentuoja pirmaujančius skelbimo portalus valdančios įmonės “Diginet LT” direktorius Justinas Šimkus.
Tad kol kas atsargiai į internetinį verslą žiūri ir investuotojai. Pasak Finansų analitikų asociacijos prezidento Eladijaus Kirijanovo, įmonių įsigyti ieškantys investuotojai tokius verslus vertina dvejopai: juos domina šio verslo perspektyva, nes tiek interneto skvarba, tiek vartotojų skaičius tik didėja, antra vertus, internetinį verslą jie vertina kaip gana rizikingą. „Visų pirma dėl naujumo. Antra, dėl ne taip seniai buvusios „dot com” krizės Amerikoje, kai internetiniai verslai pridarė investuotojams nuostolių. Trečia, internetinio verslo atsiperkamumo ir pelningumo prognozės nėra patikimos. Internetiniame versle didesnė rizika, kad konkurentas atsiras daug greičiau nei fiziniame versle”, – apibendrina E.Kirijanovas.

Populiariausi dar nereiškia pelningiausi
Šiandien lietuviškus internetinius verslus galima būtų suskirstyti į keletą kategorijų: prieš dešimtmetį pradėję kurtis naujienų portalai, skelbimų tinklalapiai, pažinčių ir forumų svetainės, bilietų pirkimo portalai, prieš penkerius metus sparčiai pradėjusios steigtis internetinės parduotuvės ir prieš dvejus trejus metus pasirodę grupinio apsipirkimo portalai. Nors daugiausiai interneto lankytojų šiandien sulaukia naujienų portalai, o daugiausiai pradedančiųjų verslininkų bando atidaryti internetinę parduotuvę, pelningiausiais šiandien negalima pavadinti nei vienų, nei kitų.
Išanalizavus Registrų centro pateiktas internetinių verslų finansines ataskaitas matyti, kad daugiausiai pinigų šiandien uždirba skelbimų portalai. Bendrovė „Diginet LT”, valdanti šešis portalus, tarp kurių yra “Aruodas.lt”, “Skelbiu.lt”, “Autogidas.lt”, pernai pasiekė 7,9 mln. Lt apyvartą ir uždirbo 3 mln. Lt grynojo pelno. Panašią apyvartą pasiekė ir įmonė „Plius” (priklauso skelbimų portalai “Autoplius.lt”, “Domoplius.lt”), uždirbusi 1,7 mln. Lt grynojo pelno.
Pagal finansinius rodiklius šiandien iš internetinių verslų Lietuvoje skelbimų portalams dar galėtų prilygti tik didžiausias naujienų portalas „Delfi”, pernai pasiekęs 16,4 mln. Lt apyvartą ir gavęs 3,3 mln. Lt grynojo pelno. „Lrytas.lt” uždirbo 723 tūkst. Lt pelno, „Balsas.lt” – 38,7 tūkst., o „15min.lt” dirbo nuostolingai.
Dideliais uždarbiais naujienų portalai nepasižymėjo nepaisant fakto, kad, TNS duomenimis, didžiausią reklamos internete pyrago dalį išsidalija būtent išvardyti portalai. TNS statistika rodo, kad iš viso pernai reklama internete sudarė 70 mln., o 2013 I pusmetį – 34 mln. Lt.
Tad kodėl skelbimų portalai šiandien pagal pelningumą pralenkia visus kitus? „Pirma, mūsų verslo sąnaudos mažiausios. Naujienų portalai ar elektroninės parduotuvės turi kur kas didesnius kolektyvus. Pavyzdžiui, mūsų įmonėje 60 darbuotojų dirba prie šešių skirtingų verslų, kai tiek pat žmonių gali dirbti prie vieno naujienų portalo. Kitas dalykas, mūsų įmonės veikla gana diversifikuota – mes turime šešis skirtingus portalus ir kasmet vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau, bet galutinis rezultatas būna geras”, – komentuoja „Diginet LT” vadovas J.Šimkus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmieji Lietuvos verslininkai, įsukę ir išplėtoję stambius verslus, jų valdymą pamažu perduoda savo įpėdiniams.

Kepyklos “Biržų duona” direktorius ir pagrindinis akcininkas Viktoras Kurganovas neslepia – jei į įmonę nebūtų atėję dirbti vaikai, „Biržų duonos“ perspektyvos veikiausiai būtų nekokios. Entuziastingi, užsienio kalbas mokantys ir išsimokslinę vaikai davė didelį impulsą įmonės plėtrai ir sėkmingiems rezultatams. 320 darbuotojų turinčios įmonės valdymą verslininkas jau prieš keletą metų patikėjo savo 32 metų sūnui Andriui, įmonėje dirbančiam komercijos direktoriumi, o 29 metų dukra Ineta praktiškai vadovauja gamybai.
„Dirbame visi kartu, bet sūnus atsakingas už prekybą, įmonės valdymą, o mes, vyresnieji, daugiau dirbame su statybomis, naujos įrangos pirkimu, mechanizuotų linijų gamyba. Kitų dalykų stengiuosi smarkiai neįtakoti. Jei žmogus stengiasi, deda pastangas, nesinori trukdyti“, – atskleidžia V.Kurganovas, kuriam vaikų prisijungimas prie šeimos verslo leido lengviau atsipūsti ir susitelkti į vieną sritį.
Ši tendencija, kai į šeimos verslus įsijungia ir pamažu tėvų sukurtų stambių kompanijų valdymą perima vaikai, Lietuvoje vis ryškesnė. Statybinių medžiagų prekybos tinklo “Senukai” įkūrėjęs Augustinas Rakauskas buvo vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos verslininkų, sėkmingai perdavusių savo sukurtą verslą valdyti sūnui Artūrui. Per keletą metų nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonių grupės „Eika“ valdymą savo sūnui Domui turėtų perduoti ir įmonės įkūrėjas Robertas Dargis. Įmonių grupės plėtros direktoriaus D.Dargio debiutas viltis pateisino – jis sėkmingai išplėtojo, pabaigė ir pardavė du daugiabučius namus.
Pieno perdirbimo įmonės „Rokiškio sūris“ pagrindinis akcininkas Antanas Trumpa – vis dar įmonės direktorius, tačiau jo sūnus Dalius, dar prieš 22 metus įmonėje pradėjęs dirbti šaltkalviu, šiuo metu užima „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininko ir antrinės įmonės „Rokiškio pienas“ direktoriaus pareigas.

Verslo perėmimui ruošiasi tikslingai

Apie verslo perdavimą įpėdiniams šiandien pagalvoja jau dauguma pirmosios kartos Lietuvos verslininkų, o jų vaikai tam ruošiasi nuo mokyklos – vasaras leidžia dirbdami įvairiausius darbus įmonėje, studijoms renkasi ekonomiką ar verslo vadybą, žinias gilina užsienyje.
Tokiu keliu ėjo ir žemės ūkio technika prekiaujančios įmonės „Dojus agro“ savininko Prano Dailidės 27 metų sūnus Donatas. „Turiu pasidėjęs nuotrauką – būdamas dešimties metų sėdžiu tėčio kėdėje biure. Jau seniai mano tikslas buvo dirbti šeimos versle, tik nežinojau kelio, kaip čia atsidursiu. Ar iš pradžių padirbėsiu kitur, ar tiesiai ateisiu“, – savo svarstymus prisimena D.Dailidė. Po vadybos ir verslo administravimo bakalauro studijų Vilniaus universitete ir apskaitos bei finansų magistro studijų Londono ekonomikos mokykloje, jis vis dėlto nusprendė padirbėti vienoje audito kompanijoje, tačiau kai po metų “Dojus agro” nusprendė pradėti plėtrą į Latviją, atėjo dirbti į šeimos įmonę.
Trejus metus prižiūrėjęs įmones Latvijoje ir buvęs atsakingu už rizikų valdymą bei vidaus kontrolę grupės mastu, D.Dailidė nusprendė dar labiau pagilinti savo žinias – netrukus jis metams išvyks į užsienį studijuoti vadovų vadybos magistrantūroje (angl. MBA). „Tai specifinė programa, kurioje dalyvaus 3-4 metus darbinės patirties įgiję žmonės, tad teorijos mokymasis vyks per praktinių situacijų sprendimus. O po to tikrai grįšiu dirbti toliau“, – ateities planus dėliojasi D.Dailidė.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos sėkmės formulė: visuomenės pagarba verslui, verslo pagarba žmogui.

1791 m. rugsėjį kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega su didelėmis iškilmėmis įsirašė į Vilniaus miesto knygą – tapo Vilniaus miesto piliečiu. Panašiu laiku, 1782 m., vienas iš vadinamųjų Amerikos tėvų, amatininko sūnus Benjaminas Franklinas „Informacijoje tiems, kurie kraustysis į Ameriką“ aiškino, kad šioje šalyje „mažai žmonių, tokių skurdžių kaip Europoje, taip pat čia labai mažai tokių, kurie Europoje būtų vadinami turtingais“. Šioje šalyje, pasak B.Franklino, žmonės neklausia nepažįstamojo „Kas tu esi?“, bet klausia „Ką tu gali padaryti?“.
B.Franklinas išmoningai įrodinėjo, koks garbingas yra paprastas darbas, amatas – juk pats Dievas esąs didžiausias visatos mechanikas, garbinamas už savo darbus, o ne dėl savo giminės senumo…
K.N.Sapiega ne mažiau išmoningai įrodinėjo, kaip svarbu, kad šalyje augtų miestai – laisvi, privilegijuoti, ne tik malonūs saviems žmonėms gyventi, bet ir patrauklūs svetimšaliams atvykti su savo darbais ir pramone, ir turtais savo. Tai buvo ne šiaip agitacija, tai turėjo būti tikras perversmas visuomenės gyvenime – juk pagal Lietuvos Statutą miestiečiai priklausė neprivilegijuotam luomui, negalėjo turėti žemės ne miesto ribose; savo ruožtu jei bajoras atsikeltų į miestą ir ten gyvendamas prekiautų ar verstųsi amatais, „tai toks jau bajorų laisvėmis džiaugtis negalėtų“. Tad K.N.Sapiegos įsirašymas į miestiečius turėjo reikšti naujos epochos pradžią, kurios nemaža dalis bajorijos visai netroško ir verčiau rinkosi gyventi po senovei, nors ir prarandant valstybę, užtat išsaugant savo teises ir laisves.
Vargu ar ta reforma būtų ką nors pakeitusi, net jei visi bajorai būtų jai pritarę, – Respublika buvo pernelyg ekonomiškai išsekusi, kad atsilaikytų prieš lengvo grobio ištroškusius kaimynus. Abiejų Tautų Respublika skaičiavo paskutinius savo egzistencijos metus; Amerikoje ėjo į pabaigą kovos dėl nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Vienos valstybės pabaiga, kitos – pradžia.
Čia dar verta prisiminti, kad tuo pačiu laiku, 1789–1994 m., vyko ir Didžioji Prancūzijos revoliucija: būta daug sumaišties, pralieta nemažai kraujo, bet valstybė išliko, tik jau visiškai kitokia.

Į laisvę atėjome be asmeninio nepriklausomybės plano

Kam minėti užmarštin nuėjusius laikus, juk mūsų Respublika gyvena kitoje epochoje, kitokia dvasia ir vertybėmis? Betgi niūriu perspėjimu nuskamba to paties K.N.Sapiegos žodžiai: „Stenkimės išvengti, kad mūsų piliečiai vietoj ubi Patria ibi bene (gerai ten, kur tėvynė) nepasakytų ibi bene ubi Patria (tėvynė ten, kur gerai).“
Šiandien jau susirūpinta, kad iš šalies išteka darbo jėga, mokesčių mokėtojai, pensijų uždirbėjai senstančiai visuomenei, bet iš esmės dar nesusivokta, kad didžiausi praradimai patiriami ištekant iš šalies verslo energijai. O juk šiuolaikinė ekonominė mintis verslumą pripažįsta atskiru ir vis svarbesniu ekonominiu ištekliumi, kuris, kaip ir visi ištekliai, yra ribotas. Pasaulio šalys vis aštriau konkuruoja siekdamos pritraukti verslių žmonių. Mūsų visuomenėje tebėra gaji nuostata, deja, palaikoma ir nemažos dalies politikų, kad verslininkai, ypač turtingesni, yra tie, kurie neleidžia žmonėms geriau gyventi.
Dabar Lietuva išgyvena keistą metą. Viena vertus, mūsų šalis dar niekada nebuvo tokia saugi ir užtikrinta dėl rytdienos, niekada nėra sulaukusi tokios pagalbos kurdama geresnį, modernesnį, šviesesnį gyvenimą. Važiuodamas per vasarišką kraštą gali aiškiai matyti, kad ir tolimiausiame užkampyje atsiranda šiek tiek pinigų, sodybos vėl tampa panašios į žmonių gyvenimus, ne laužynus – žinoma, jei prisimeni, kaip jos atrodė prieš kokius dešimt metų. Kad ir lėtai, europiniai pinigai daro savo.
Kita vertus, aiškiai juntamas nusivylimas, kad vis negyvename „kaip švedai“ ir dar negreit gyvensime. Puikiai prisimenu, kaip, regis, 1998 m. rinkdamas statistines aktualijas „Veidui“ radau, kad maistui išleidžiame jau mažiau negu 50 proc. pajamų – atrodė, oho kiek jau pasiekėme. Dabar maistui išleidžiame 29 proc. pajamų – ir kas iš to? Juk Europos Sąjungos vidurkis yra 15 proc. „Eurostatas“ neseniai paskelbė, kad Lietuva pagal perkamąją galią pasiekė 70 proc. ES vidurkio, o Estija „tik“ 68 proc. – vėlgi jokio džiaugsmo.
Lengviausia būtų paaiškinti, kad tai užsitęsusios krizės padarinys, ir čia būtų nemažai tiesos. Spartus ekonomikos augimas įstojus į ES, dar pakurstytas lengvų paskolų burbulo, sukūrė iliuziją, kad išties tas švediškas gyvenimas jau čia pat, ranka pasiekiamas. Ta iliuzija išsisklaidė, o iliuzijų žlugimas visada skausmingas. Kita vertus, vien tai, kad per patį nuosmukį nebūta didesnių socialinių neramumų, rodo, jog visą laiką pasąmonėje buvo suvokiama, kad tai ir tėra iliuzija. Priešingai negu, tarkim, Graikijoje, kurios visuomenė buvo rimtai įtikėjusi, kad gyvenimas skolon yra norma ir valstybės pareiga.
Šiandieninį visuomenės būvį pavadinčiau sutrikimu. Ryški, nors ir ne ekonominė, to sutrikimo apraiška – Garliavos istorija, tiksliau, ne pati istorija, o desperatiška gana didelės visuomenės dalies reakcija: reikia kažką daryti, štai yra blogio šaknis, kurią išrovus gyvenimas pasikeis. Panašų atspalvį turi ir vis gausesnės „pilietinės iniciatyvos“, telkiančios žmones ką nors stabdyti, ko nors neleisti. Galima sakyti, kad taip kuriasi visų taip trokštama pilietinė visuomenė, kai žmonės nebenori būti valdomi, o ima patys spręsti savo ateitį. Betgi atidžiau žvelgiant į akis krinta vienas bendras bruožas: dažniausiai telkiamasi pasipriešinti, kad ko nors nebūtų daroma. Iškalbingas pavyzdys – kultūrininkų kova dėl „Lietuvos“ kino teatro. Po atkaklių kovų jis buvo „išsaugotas“, ir tada iškart tapo niekam nebereikalingas.
Vakarų šalyse irgi būna tokių akcijų, štai visai neseniai žalieji įsiveržė į Prancūzijos Nožano atominę elektrinę norėdami įrodyti ką? Kad jų nenušovė per pirmas tris minutes? Betgi daug gausesnės būna protesto akcijos, kai norima uždaryti kokią gamyklą (kuri veikiausiai teršia aplinką ir gadina kraštovaizdį), nes joje dirbantys žmonės neteks pragyvenimo šaltinio. Lietuvoje iš tokių protestų (kalbu apie pastarąjį dešimtmetį, kai seniai bankrutavusių sovietinių monstrų darbininkų bado akcijos jau buvo praeitis) prisimenu tik vieną: danų bendrovės „Saerimner“ valdomo kiaulių komplekso Kalvarijos savivaldybėje darbuotojų kuklų protestą, kad jie nenori prarasti savo darbo vietų dėl to, jog kažkam smirdi „danų kiaulės“. Bet jis buvo nepalyginti kuklesnis už gerų kvapų mėgėjų akcijas.
Iškalbingas pavyzdys iš Amerikos verslo istorijos. Kaip rašo Jamesas Oliveris Robertsonas knygoje „Amerikos verslas“ (America‘s Business), pirmosios anglų kolonijos buvo verslo korporacijos. Ne, ne ta prasme, kaip mes įsivaizduojame iš filmų, kad ten pirmiausia plaukė avantiūristai ir aukso ieškotojai. Štai 1620 m. laivas „Mayflower“ atplukdė į Naująją Angliją 102 anglų piligrimus, pasiryžusius įkurti religinę bendruomenę. Ir įkūrė, bet reikėjo atsilyginti už kelionę, taip pat reikėjo papildomų gėrybių iš senosios tėvynės, tad po metų naujai atplaukęs laivas „Fortune“ buvo prikrautas puikiausių lentų ir bebrų kailių – nors tie maldininkai iki tol nebuvo matę gyvo bebro. Poreikis išgyventi atvėrė verslumo gebėjimus.
Lietuvoje šis „poreikis išgyventi“ stipriai apsilpęs. Ta dalis, kuriai neapsilpęs, masiškai emigruoja, kita dalis vis dar įsivaizduoja, kad valstybė yra kažin kokia mistinė institucija, kuri turi, tik duoda arba neduoda. Atsikuriant Lietuvai lyg ir neturėta tokių iliuzijų. Prisimenate, kaip blokados laikais Vytautas Landsbergis drąsino: dalgiais nušienausime savo pievas. Ir tarsi buvo tikima… Bet po vadinamosios dainuojančios revoliucijos netruko ateiti nusivylimas, ir kas liko? Niūrus suvokimas, kad valstybė nesukurs asmeninės sėkmės istorijos. Į laisvę ėjome kartu, o savo laimę tenka kurti kiekvienam atskirai. Dalis susikūrė, bet dauguma dar ne.
Tai ir pavadinčiau didžiuoju dainuojančios revoliucijos paradoksu. Mūsų žygis į laisvę buvo pernelyg idealistinis, visai nesvarstant, ką ta laisvė gali reikšti man asmeniškai, ir tai buvo mūsų stiprybė. Veikiausiai ir nebuvo įmanoma tokių klausimų svarstyti – juk ekonominė ir socialinė sankloda funkcionavo, reikia ištaisyti prievartinės sovietinės sistemos negeroves, ir ji dar geriau funkcionuos. Jei mėsos neišveš į Maskvą ir Peterburgą, galėsime laisvai nusipirkti; jei gamyklų netramdys absurdiškais planais, atlyginimai bus dar didesni; jei leidyklų ir redakcijų necenzūruos, bus geriau ir skaitytojams, ir darbuotojams…
Dvasinis ryžtas būti laisvam iš esmės neturėjo jokio ryšio su įsivaizdavimu, kaip ekonomiškai atrodys mano laisvė. Laisvė suvokta kaip kolektyvinis darinys: laisva šalis, o aš kaip buvau, taip ir tebesu jos priklausinys. Labai greitai paaiškėjo, kad tikra laisvė atomizuoja: laisva ne tik šalis – laisvi mes kiekvienas asmeniškai. O kuo daugiau laisvių, tuo mažiau įsipareigojimų. Taip pat ir valstybės įsipareigojimų jos piliečiui. Deja, tie įsipareigojimai vis dar tebėra per dideli, palyginti su valstybės galimybėmis.
Šiandien tiek visuomenė, tiek valdžia yra priėjusi esminę kryžkelę: visuomenė intuityviai suvokia, kad gyvenimas iliuzijomis nebeturi prasmės; naujasis politinis elitas neturi valios pasakyti, kad iš tikrųjų iliuzijų metas baigėsi, reikia gyventi kitaip.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija (VVDK) sėkmingai įgyvendino pustrečių metų trukmės projektą „Vilniaus regiono verslininkystės proceso aktyvinimas per asocijuotų struktūrų veiklą“. Jame dalyvavusios įmonės užmezgė naujų ryšių užsienio rinkose, mokėsi efektyviau dirbti ir didinti pardavimus.
„Lietuva pagal įmonių veiklos efektyvumą atsilieka nuo Vakarų valstybių. Nusprendėme padėti įmonėms jį padidinti ir susitelkti į veiklą, kuri leidžia kurti didesnę pridėtinę vertę, – pasakoja prof. Rimvydas Jasinavičius, VVDK prezidentas. – Dažniausiai įmonės susiduria su dviem problemomis: per mažai klientų vietos rinkoje ir per mažos eksporto apimtys.“
Įgyvendinant projektą VVDK suorganizavo penkias kontaktų muges: dvi – Italijoje, po vieną – Švedijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje. Jose 12 Lietuvos įmonių  – UAB „Lithill ID“, UAB „Sveikas žmogus“, UAB „Stiklita Vilnius“, UAB „Giedra“, UAB „Asorta“, UAB „Sidabrinis krioklys“, UAB „Aurum Lt“, UAB „If P&C Insurance AS”, VšĮ „Galerija Tadas“, UAB „Darbas“, UAB „Toleco“ ir UAB statybos komercijos firma „Arkada“ – susipažino su užsienio šalių verslininkais, pristatė savo paslaugas, užmezgė naudingų ryšių su potencialiais partneriais, aptarė tolimesnio bendradarbiavimo galimybes.
Projekto metu suorganizuota 12 trijų dienų renginių ciklų darbdaviams, darbuotojams, ieškantiems darbo ir besiruošiantiems kurti verslą. Renginių ciklai vyko Vilniuje, Švenčionyse, Ukmergėje ir Elektrėnuose. Jų dalyviai aiškinosi, kokios kliūtys trukdo ir padeda pradėti ir vystyti verslą, kokie smulkių ir vidutinių įmonių pranašumai, ir kt.
Be renginių ciklų suorganizuota 30 informacinių renginių. Į juos susirinkusieji sužinojo, kaip didinti konkurencingumą ir plėsti veiklą Vilniaus apskrityje, sumažinti kaštus ir padidinti gamybos apimtis, įsitvirtinti naujuose rinkos segmentuose ir kt.
„Tam tikras tiesas, kurias išgirdau seminare, žinojau, bet buvau primiršęs. Taip pat sužinojau daug naujų dalykų, kilo daug minčių ir planų, kaip juos pritaikyti savo įmonėje,“ – sako Saulius Girčys, UAB „SGS plius“ ir UAB „Vivalsa“ vadovas.
Tuo tarpu mokymų dalyvė Daiva Vorobjovienė prisipažino, kad jau seniai su dukra norėjo „dirbti sau“, bet vis nedrįso ir nežinojo, nuo ko pradėti. Moteris džiaugėsi, kad seminare pasisėmė ne tik žinių, bet ir ryžto, ją labiausiai domino galimybės kurti šeimos verslą.
Įgyvendinant projektą „Vilniaus regiono verslininkystės proceso aktyvinimas per asocijuotų struktūrų veiklą“ taip pat parengtos 2 galimybių studijos, kurios padės įmonės sustiprinti savo pozicijas vietos ir užsienio rinkose.
Anot R. Jasinavičiaus, pokyčiai įmonėse priklausys nuo to, kiek kiekviena jų pritaikys įgytas žinias praktiškai. Pagal Apribojimų teoriją, norint judėti į priekį, reikia atsakyti į tris klausimus: ką keisti, į ką keisti ir kaip įgyvendinti pasikeitimus.
Vis dėlto VVDK tikisi, kad po šio projekto net 8 įmonės pradės eksportuoti savo produkciją į naujas užsienio rinkas. Taip pat  jame dalyvavusių įmonių eksportas ūgtels 7 proc., jos sukurs arba išsaugos 52 darbo vietas.
Projekto „Vilniaus regiono verslininkystės proceso aktyvinimas per asocijuotų struktūrų veiklą“ vertė – beveik 720,75 tūkst. litų, iš jų 504,52 tūkst. litų sudaro ES parama iš Europos regioninės plėtros fondo. Projektas įgyvendintas pagal Ekonomikos augimo veiksmų programos prioriteto „Verslo produktyvumo didinimo ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas-1“.

Modernius vadybos metodus taikantys vadovai nesėdi kabinetuose apsistatę hierarchinės sistemos sienomis – jie dirba bendroje erdvėje su pavaldiniais, tiesiogiai bendrauja su įvairių grandžių darbuotojais, o norėdami pasisemti idėjų ir pajusti kompanijos pulsą netgi pasiryžta laikinai atsidurti su klientais dirbančių darbuotojų kailyje.

Popieriaus fabriko „Grigiškės“ generalinis direktorius Gintautas Pangonis maždaug kas antrą dieną išeina iš savo kabineto ir leidžiasi pasižvalgyti po gamybos cechus. Vadovas apžiūri, kaip einasi gamyba, šnekteli su darbuotojais. „Kai tik turiu galimybę, užsuku į gamybą – įdomu pažiūrėti, kaip dirba technika, žmonės. Jei neisi ir nežiūrėsi, nesuprasi, kas ir kaip vyksta“, – sako vadovas.
Technika besidomintis ir po parodas važinėjantis G.Pangonis nesigėdija ir prie staklių atsistoti, jei reikia parodyti darbuotojams, kaip sparčiau atlikti darbą. „Kartą užsukęs žiūriu, kad nauji darbuotojai, kurie buvo nepakankamai gerai apmokyti, ne taip daro – sakau, stokite ir pažiūrėkite, šitaip dirbti bus greičiau. Iš tikrųjų, kai parodžiau, daug greičiau darbas ėjosi. Iš gamybos cechų kartais grįžtu ir tepaluotomis rankomis, bet manau, kad tepalas mano rankoms nekenkia“, – juokauja vadovas.
Verslo valdymo konsultacijų įmonės “OVC Consulting” valdybos pirmininkas dr. Virginijus Lepeška tokį G.Pangonio vadybos stilių vadina vadovavimu vaikščiojant aplinkui (angl. “Management by walking around”) – tai toks būdas, kai žmonėms vadovaujama tiesiogiai su jais bendraujant. Šią koncepciją plačiai taikė bendrovės „ Hewlett-Packard“ vadovai 1970 m., o išpopuliarino Tomas Petersas ir Robertas Watermanas, parašę knygą ir atradę, kad tos įmonės, kurių aukščiausio lygio vadovai tiesiogiai bendrauja su darbuotojais ir klientais, sėkmingiau verčiasi už tas, kurių vadovybė laikosi atokiai. Tiesioginis bendravimas leidžia sumažinti biurokratiją komunikacijos procese.
“Gali bendrauti skambindamas, rašydamas elektroninius laiškus, nurodymus perduodamas per kitus vadovus, bet gali pats vaikščioti aplinkui, lankytis įmonėje ir susipažinti su situacija vietoje. Kai vadovas gerai pažįsta bendrovės vidų, jam lengviau reaguoti į problemas“, – pabrėžia V.Lepeška.
Vadybos konsultantai pastebi, kad Lietuvoje dar nedaug tokių vadovų, kurie pamina hierarchinę struktūrą ir iš savo kabineto aukštybių nusileidžia į žemiausių darbuotojų lygmenį. Pasak V.Lepeškos, jei paklaustume šimto generalinių direktorių, kada jie pastarąjį kartą lankėsi gamybinėse patalpose, paaiškėtų, kad didesnė pusė, jei ten ir užsuka, tai tik priešokiais.
„Tokia praktika Lietuvoje nėra labai dažna, vis dėlto nemaža dalis vadovų susikoncentravę ties skaičiais, ties santykiais su bendrovės išore ir ne visada randa laiko tai vidinei įmonės situacijai valdyti bei tikrajai lyderystei. Tikroji lyderystė pasireiškia tada, kai vadovas iš tikrųjų sugeba būti vedliu savo darbuotojams. Pažangūs vadovai, lyderiai supranta, kad reikia palaikyti ryšį su organizacija, su jos žmonėmis, įskaitant žemiausius hierarchinius lygius, nes koks tu lyderis, jei pats toli nubėgi, o visi kiti paskui nespėja“, – vaizdžiai lygina V.Lepeška.
Kita vertus, tendencijos ir Lietuvoje krypsta į gerąją pusę. Verslo konsultantai pastebi, kad vadovų, taikančių šiuolaikiškus vadybos metodus, pamažu daugėja – ir jau ne tik užsienio kapitalo įmonėse.

Vadovas, neturintis net darbo stalo

Nuolat jausti įmonės pulsą stengiasi ir prekybos tinklo „Norfos mažmena“ bei įmonės „Rivona“ vadovas ir pagrindinis akcininkas Dainius Dundulis. Kai prieš porą metų D.Dundulio paklausėme, kada pastarąjį kartą lankėsi „Norfos“ parduotuvėje, išgirdome: „Šiandien“. Lygiai tokį pat atsakymą vadovas pateikė ir šįkart.
„Praktiškai nebūna dienos, kad neapsilankyčiau, nebent būnu išvykęs. Atvažiuoju į darbą anksčiau, o „Norfa“ šalia biuro, todėl malonu užeiti ir pasidairyti. Nelabai suprantu tokio vadovo, kuris sėdi prie stalo ir nemato, kas vyksta apačioje. Kai dirba mašinos, gali mažiau stebėti ir prižiūrėti, bet maisto mažmena remiasi žmonėmis, todėl tai labai svarbu“, – kodėl kasdien lankosi parduotuvėse ir sandėliuose, aiškina vadovas. Šių vizitų nauda – galimybė įsitikinti, kaip veikia vienas ar kitas sprendimas, pamatyti padarytas klaidas ir jas ištaisyti. D.Dundulis įpratęs pats įsitikinti, kas dedasi jo valdomose įmonėse, ir apie bėdas sužinoti iš pirmų lūpų, o ne laukti, kol informacija pasieks per hierarchines pakopas.
Kad šitaip elgtis naudingiau, yra pabrėžęs ir amerikiečių profesorius bei vadybos konsultantas Williamas E.Demingas. Profesoriaus tvirtinimu, laukdami, kol ateis patys darbuotojai, vadovai sužinos tik apie smulkias negandas, tad jei nori sužinoti apie didžiąsias problemas, turi eiti patys jų ieškoti – ir neretai jų pamatys ten, kur darbuotojai iš viso nesupras, jog tokių esama.
Telekomunikacijų bendrovės „Bitė Lietuva“ generalinis direktorius Chrisas Robbinsas ne tik neturi atskiro kabineto, bet net ir savo darbo stalo.„Paprastai aš dirbu prie atostogaujančių kolegų stalų arba prie vieno iš turimų laisvųjų stalų. Kartais viename skyriuje sėdžiu kelias dienas ar savaites, kad geriau suprasčiau, kaip jiems sekasi, pajausčiau to skyriaus darbo atmosferą. Be to, taip aš visada esu šalia, kai žmonėms kyla idėjų ar klausimų. Taip kuriama daug geresnė komunikacija bendrovėje“, – įsitikinęs C.Robbinsas.

Degalinėje galite būti aptarnautas ir direktoriaus

Norėdami sužinoti klientų nuomonę ar pajusti, kaip jaučiasi žemiausių grandžių darbuotojai, kai kurie vadovai jau neapsiriboja ir apklausomis ar pašnekesiais. Šiandien ir Lietuvoje galime rasti ne vieną įmonę, kurioje įvairių grandžių vadovai – įskaitant ir generalinius direktorius – pasiryžta dieną kitą pabuvoti su klientais dirbančių darbuotojų kailyje.
Visai gali būti, kad paskambinę į LAWIN advokatų kontorą, pasikalbėsite ir savo klausimus išdėstysite ne administratorei, o vadovaujančiam partneriui Rolandui Valiūnui. Pasak V.Lepeškos, šis vadovas, norėdamas geriau pažinti klientų poreikius bei savo darbuotojų darbo specifiką, skiria laiko darbui firmos priimamajame ir kartais pats aptarnauja klientus – atsako į jų skambučius. O jei rugsėjo pabaigoje benziną pylėtės „Statoil“ degalinių tinkle, gali būti, kad jus aptarnavo degalinės operatoriaus uniformą vilkėjęs „Statoil Fuel&Retail Lietuva“ generalinis direktorius Giedrius Bandzevičius bei kiti šios įmonės vadovai.
„Statoil Fuel&Retail Lietuva“ personalo departamento direktorė Neringa Žilinskienė pasakojo, kad jau penkerius metus per įmonės gimtadienį rugsėjo 23 d. visi biuro darbuotojai vyksta į degalines. Tokia praktika taikoma ir daugelyje „Statoil“ įmonių kitose šalyse. „Tai mūsų vidinės kultūros dalis. Per įmonės gimtadienį tiek generalinis direktorius, tiek personalo darbuotojai, tiek administratorė važiuoja į degalines visoje Lietuvoje padėti kolegoms darbuotis – užsivelkame uniformas ir aptarnaujame klientus. Šis principas labai padeda mažinti atotrūkį tarp degalinių ir biuro darbuotojų, nes mūsų verslas išsibarstęs, sunku susirinkti. Be to, kiekvienas darbuotojas gali pabendrauti su klientais, pamatyti jų poreikius ir į procesus degalinėje pažiūrėti per savo prizmę – tai suteikia naujų idėjų, pamatai realią situaciją. Ši praktika veikia, nes mūsų pagrindinis verslas juk sukasi ne biure“, – kuo ši tradicija naudinga įmonei atskleidžia N.Žilinskienė.
Beje, įmonėje vadovai ir administracijos darbuotojai neapsiriboja viena darbo diena degalinėje per metus. Pasak N.Žilinskienės, prieš pradėdami dirbti ofise visi nauji darbuotojai tris dienas turi padirbėti degalinėje. Tokiu būdu siekiama atrinkti darbuotojus, kurie tinka mažmeninės prekybos verslui. „Nesvarbu, ar į darbą priimamas asistentas, ar aukščiausio lygio vadovas – įvadinė dalis turi būti degalinėje. Tad kartais nuvažiavęs kaip klientas į degalinę ir neatskirsi, ar tualetą valo operatorius, ar degalinių departamento direktorius“, – aiškina N.Žilinskienė.
Toks pat principas taikomas ir “Bitė Lietuva” įmonėje – kiekvienas naujas darbuotojas tris savaites su darbu “Bitėje” susipažįsta dirbdamas skambučių centre, skirtinguose salonuose. O dabartiniai įmonės darbuotojai skambučių centre apsilanko ir klientams skambina bent kartą per metus – tokią praktiką turėjo ir „Bitė Lietuva” vadovas C.Robbinsas.
Modernius vadybos metodus ima atrasti net valstybinių įmonių vadovai. Nusižiūrėjusi nuo Skandinavijos šalių, „Lietuvos pašto“ vadovybė gegužės 10 d. įmonėje surengė „Lojalumo dieną“, kai vadovai vienai dienai perėmė savo darbuotojų vaidmenis. Pavyzdžiui, „Lietuvos pašto“ generalinė direktorė Lina Minderienė visą dieną praleido dirbdama su laiškininku ir aptarnaudama „Verslo trikampyje“ įsikūrusias įmones – padėjo pristatyti prenumeratą, laiškus, iš įvairių įmonių surinko siunčiamą korespondenciją ir kitas siuntas. Kiti vadovai dirbo pašto skyriuose klientų aptarnavimo specialistais, laiškininkais, skirstytojais.
Kaip informavo „Lietuvos paštas“ atstovė Aurelija Jonušaitė, ateityje „Lojalumo dienas“ planuojama rengti kiekvieną mėnesį. Pirmą kartą „Lojalumo dienoje“ dalyvavo aukščiausio lygmens įmonės vadovai, antrą kartą – regionų, grupių vadovai. O šiuo metu ruošiamasi trečiajai „Lojalumo dienai“, kurios metu darbo vietas pakeis įmonėje dirbantys projektų vadovai.
Verslo konsultacijų bendrovės “Primum Esse” direktorė, vadybos konsultantė Solveiga Grudienė pabrėžia, kad tokia praktika ypatingai daug naudos ir aiškesnį supratimą apie įmonę suteikia vadovams, kurie iki aukščiausio karjeros laiptelio kopė kitoje įmonėje. Be to, tokie metodai teigiamai veikia darbuotojus, į kurių vaidmenį vadovai bando įsijausti. „Tiesioginio darbo su klientais pareigybių darbuotojai, matydami, kad vadovai domisi jų darbo specifika, tai labai vertina. Tai akivaizdus pavyzdys, kad vadovybė ne „nuleidžia“ sprendimus, bet renka informaciją iš tiesiogiai su klientais dirbančių darbuotojų. Tokie veiksmai vadinami apverstąja piramide. Jei visi įpratę prie hierarchinės piramidės, kai informacija teka iš viršūnės žemyn, tai šiais atvejais viršuje atsiduria klientas, tiesiogiai su jais dirbantys žmonės, o vadovams informacija leidžiasi iš plačiųjų masių“, – lygina S.Grudienė.
Tad neveltui šią praktiką taikantys vadovai pastebi, kad žemiausios grandies darbuotojai tampa atviresni, iniciatyvesni, drąsiau reiškia savo nuomonę.

Kodėl vieni tampa brensonais ir geitsais, o kiti ne? „Forum One“ ir Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo pranešėjai nurodo kryptis, kaip tapti lyderiu šių dienų pasaulyje.

Į asmeninės, profesinės ir verslo lyderystės forumą „Forum One“ birželio 1–2 d. Kauno arenoje parduota daugiau nei 3 tūkst. bilietų – tiek klausytojų nepagailėjo nuo 400 iki 10 tūkst. Lt už lyderystės pamokas ir sėkmės istorijas, kuriomis dalijosi pasaulinio garso pranešėjai. Iš viso renginyje, įskaitant įleistus nemokamai, dalyvavo apie 4500 žiūrovų.
Tarp klausytojų vyravo jauni lietuviai, dar tik siekiantys karjeros ir svajojantys apie nuosavą verslą, bei smulkiųjų ir vidutinių įmonių vadovai. Jau šiandien save lyderiais galinčių vadinti aukščiausio lygio vadovų ir didžiausių Lietuvos įmonių savininkų renginyje buvo vos vienas kitas. Priežastis paprasta – jie tiesiog nemanė, kad šiame forume išgirs ką nors nauja.
Iš tiesų būtų galima ieškoti priekabių, kad kai kurie pranešėjai tik be galo meistriškai plakė liežuviu už solidžius honorarus, bet nieko ypatinga taip ir nepasakė. Net ir iš paties britų milijardieriaus Richardo Bransono, nors daug ką apakino vien jo parodytas dėmesys Lietuvai, buvo galima tikėtis daugiau – iškalba nepasižymintis ekscentriškasis verslininkas jokio pranešimo neskaitė, o tik atsakinėjo į jam užduodamus klausimus ir reklamavo savo verslą. Todėl tarp tų, kurie į forumą atvyko įsigiję tikrai nepigius bilietus, atsirado ir nusivylusiųjų.
Beje, kad dauguma idėjų, kurių išgirdo per dvi renginio dienas, jau buvo skaityta lyderystės knygose ar kur nors girdėta, pripažino visi mūsų kalbinti klausytojai. Nepaisant to, daugelis jų pripažino, kad dalyvauti pirmame tokio masto lyderystės forume Baltijos šalyse vis dėlto buvo verta.

Visi receptai sukurti, belieka jais pasinaudoti

Farmacijos įmonės „Berlin Chemie Menarini Baltic“ generalinis direktorius dr. Algimantas Blažys, dar prieš renginį Kaune susitikęs su verslininku iš Kolumbijos Algiu Didžiuliu, papasakojo jam, kad ketina dalyvauti lyderystės forume. „Tai ką tu ten išgirsi?“ – iš kolegos tokio klausimo tuomet sulaukė A.Blažys.
„Mano amžiaus žmogaus jau daug kuo nenustebinsi, – sutiko „Berlin Chemie Menarini Baltic“ vadovas A.Blažys. – Bet aš vadinu tokius renginius akumuliatoriaus pasikrovimu. Pasakytos mintys gal ir girdėtos, bet jos sudėliotos į lentynėles, viskas įdomu, o pasikartoti visada naudinga. Tai iš karto sukelia minčių, ką pirmadienį darbe darysiu kitaip.“
Telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ prezidento Antano Zabulio manymu, didžiausias tokių renginių pranašumas tas, kad klausytojas pasikrauna motyvacijos užtaiso ir yra pažadinamas veikti. „Nemažai pranešėjų pabrėžė mintį, ar pats žmogus yra pasiruošęs priimti tą didžiulį iššūkį – ar jis yra linkęs sau pasižadėti, kad tą kartelę užkels aukštai ir bandys jos siekti. Ar nebūsi tas, kuris tik plaukia pasroviui ir, jei pamato vieną kitą žuvelę, tada ją išsitraukia, nes lyderystė yra daugiau žuvies ieškojimas, ir kaip galima didesnės. Tad nemažai pranešėjų bandė pažadinti tam tikrą auditorijos ambicijų lygį. Tai ir yra svarbiausia. Jei kiekvienas dalyvis išeis pajutęs sužadintus elektronus savo viduje, renginio tikslas turbūt bus pasiektas“, – svarstė A.Zabulis.
Taigi ne žinių, o įkvėpimo forume sėmėsi dauguma verslininkų. Bendrovės „Arkus“ direktorius Saulius Lesevičius Kauno areną paliko jausdamas didelę motyvaciją siekti užsibrėžtų verslo tikslų. Paklaustas, kokia forume išgirsta mintis jam paliko didžiausią įspūdį, S.Lesevičius pakartojo seną ir paprastą tiesą, kurią akcentavo dauguma pranešėjų – nuo vokiečių verslininko ir finansų trenerio Bodo Schaferio, amerikiečių laiko planavimo žinovo Michaelo Linenbergerio iki paties R.Bransono: reikia mėgautis gyvenimu ir daryti tai, kas labiausiai patinka. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, visi garsiausi ekspertai ne kartą pabrėžė, kad gyvenimas, verslas ar karjera sėkmingai gali susiklostyti tik tuo atveju, jei užsiimsi mėgstama veikla.
„Iš tiesų jokių naujų lyderystės receptų nėra, viskas jau sugalvota ir žinoma: svarbiausia mėgautis tuo, ką darai, ir viskas, nieko daugiau. Atrodo paprasta, tik ne visi moka šias žinias gyvenime pritaikyti. Tokie renginiai kaip tik ir pažadina jausmą perkelti tam tikrus knygose skaitytus dalykus į savo gyvenimą, nes šiaip viskas taip ir lieka teorija“, – įspūdžiais dalijosi „Arkus“ vadovas.
Didžiausios pasaulyje atviros mobiliųjų programėlių platinimo platformos „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas savo pasakojimu bandė įkvėpti lietuvius imtis verslo technologijų srityje, pabrėždamas, kad šių dienų pasaulyje tai padaryti kur kas paprasčiau – tereikia geros idėjos. I.Laurso požiūriu, išugdžiusi tokią „hakerių“ kartą – daugybę išsilavinusių, puikių technologijų įgūdžių turinčių žmonių bei sukūrusi vieną geriausiai išplėtotų šviesolaidinio interneto infrastruktūrų, Lietuva turi visas galimybes tapti pasauliniu inovacijų centru.
Tuo tarpu „Virgin Group“ įkūrėjas R.Bransonas ragino verslo imtis tuomet, kai jauti ką nors galintis padaryti daug geriau nei kiti. Be to, jis skatino bandyti įgyvendinti savo idėjas net tada, jei daugelis žmonių jomis netiki, bei nenuleisti rankų ištikus nesėkmei. R.Bransonas teigė, kad jo idėjos taip pat ne visada pasiteisindavo: pavyzdžiui, kadaise žlugo bandymas nukonkuruoti „Coca Cola“ su gėrimu „Virgin Cola“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-24-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Informacinės technologijos jau po 5–10 metų taps kasdienybe ne tik IT sektoriuje dirbantiems specialistams ar naujovėmis besidomintiems jaunuoliams. Manoma, kad netrukus pažangios technologijos taps net prie lovos prikaustytų ligonių ar vaikus prižiūrinčių namų šeimininkių kasdienybe.

Konferencijos „TEDxVilnius“ lektorius iš JAV Jimas Poisantas praėjusių metų pabaigoje pareiškė, kad iki 2018 m. beveik visi planetos gyventojai turės prieigą prie interneto, o informacinės technologijos bus pagrindinis ekonominės sėkmės garantas.
Lietuva gali didžiuotis, kad šia linkme yra pažengusi išties toli. Juk vis dar pirmaujame pagal šviesolaidinio interneto skverbtį, tik nuo keleto Europos valstybių atsiliekame pagal vidutinę interneto spartą. Internetu, Statistikos departamento duomenimis, naudojasi apie 70 proc. šalies gyventojų, o mobiliuoju internetu, kaip skelbia Informacinės visuomenės plėtros komiteto atliktas tyrimas, – apie ketvirtadalį visų šalies gyventojų.
Vis dėlto labiausiai IT priartėjimą prie kasdienio gyvenimo rodo senolių naudojimasis technologijomis. Pasirodo, internetu šiandien naudojasi jau 14 proc. vyresnio amžiaus žmonių, nors prieš metus tokių buvo perpus mažiau.
Vis populiaresni įvairūs IT sprendimai ir tarp mažamečių vaikų, kurie, pavyzdžiui, vis labiau domisi vaikiškomis elektroninėmis knygomis.
Na, o akivaizdžiausiu įrodymu, kad visuomenė IT įsileido į savo kasdienybę, ekspertai vadina tokias sritis, kaip elektroninės pajamų ar turto deklaracijos, e.parašas, internetinė bankininkystė, e.medicina.

Laukia šuolis medicinos srityje

Ypatingo proveržio naudojant IT tikimasi iš viešojo sektoriaus. Tai ypač pasakytina apie sveikatos priežiūros institucijas. Statistika byloja, kad šiuo metu tik pusė visų sveikatos priežiūros įstaigų naudoja kompiuterius medicininių tyrimų duomenims apdoroti ir saugoti, daugiau nei trečdalis – medicininiams dokumentams rengti. Kiek daugiau nei pusė sveikatos priežiūros įstaigų (58,8 proc.) turi elektronines pacientų duomenų bazes, kuriose kaupiami pacientų demografiniai duomenys, informacija apie pacientų sveikatos būklę bei suteiktas paslaugas.
Tikro IT šuolio sveikatos priežiūros institucijose laukiama maždaug po penkerių metų, kai visos sveikatos priežiūros įstaigos turėtų būti sujungtos į bendrą IT sistemą.
Priminsime, kad šiuo metu jos naudojasi skirtingomis informacinių technologijų sistemomis: privalomojo sveikatos draudimo informacine sistema (SVEIDRA), pacientų klinikinių duomenų tvarkymo sistema, medicininių vaizdų (radiologijos, rentgeno) tvarkymo sistema (PACS), bendros išankstinės pacientų registracijos sistema.
Tuomet, kai visos ims naudotis bendra sistema, galėsime džiaugtis ne tik pažanga registruojant pacientus ar kaupiant apie juos duomenis, bet ir pažangiausiomis pasaulyje sveikatos stebėsenos priemonėmis. Mat jau netolimoje ateityje, tikėtina, pacientų sveikata, pasitelkus mobiliuosius įrenginius ir vykstant IT plėtrai medicinos įstaigose, bus stebima nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, duomenys apie širdies veiklą, kvėpavimo takų funkciją, arterinį kraujospūdį ir kt. jau po 5–10 metų medikams atkeliaus tiesiai iš pacientų mobiliųjų telefonų.
Žinoma, IT vis plačiau taikomos ir diagnostikos bei gydymo srityje. “IT panaudojimas padeda užtikrinti ir gerina ligų prevenciją, sveikatos būklės diagnostiką, gydymą, stebėseną ir net gyvenimo būdo tvarkymą”, – aiškina ligonių kasų atstovai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau įpratome girdėti apie bankų sektoriaus nuopuolius kurioje nors šalyje, apie milijardus, skiriamus bankams gelbėti, apie bankininkų godumą, apie neigiamą bankų veiklos įtaką eurui ir galiausiai su nerimu užduodamą klausimą: o kieno dabar eilė? Lietuvoje irgi atsiėmėme savo porciją – pirma krito „Snoras”, vėliau Ūkio bankas, o galiausiai viską vainikavo sumenkęs visuomenės pasitikėjimas visu bankų sektoriumi.
Apie dabartinę padėtį šalies bankuose ir apie galimus ateities scenarijus “Veidas” kalbasi su Ūkio banką perėmusio Šiaulių banko administracijos vadovu Audriumi Žiugžda.

VEIDAS: Kaip nutiko, kad Lietuvoje beveik neliko lietuviško kapitalo bankų – ar lietuviai nemoka valdyti bankų?
A.Ž.: Nesutikčiau, kad lietuviai nesusitvarko su bankais. Nereikėtų spręsti iš kelių blogų pavyzdžių, juk yra ir gerų istorijų, kada lietuvių valdytus bankus pavyko brangiai parduoti užsienio bankams.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Lietuvos bankų sektoriuje dar būtų vietos naujiems žaidėjams? Kokios šalies kapitalo jie galėtų būti?
A.Ž.: Vietos tikrai yra ir atsiranda tai patvirtinančių pavyzdžių: tarkim, ką tik savo veiklą Lietuvoje pradėjo Suomijos „Pohjola Bank plc”. Vis dėlto šiuo metu viso pasaulio bankai turi aibę problemų namie, tad pirma nori išspręsti jas vietinėse rinkose, o tik paskui svarstyti apie plėtrą ar investavimą kitose šalyse. Manyčiau, kad ilgainiui galėtume sulaukti susidomėjimo iš Vokietijos ir galbūt globalių JAV bankų, tačiau to gali tekti palaukti bent penkerius metus.
VEIDAS: O kaip vertinate diskusijas, kad Lietuvai reikėtų patikimo rusiško kapitalo banko, kuris esą būtų naudingas mūsų verslininkams, dirbantiems šioje rinkoje?
A.Ž.: Nedrįsčiau rusiško kapitalo bankų vadinti patikimais. Net ir valstybinių. Nors tenka pripažinti, kad rinkoje jaučiamas didžiųjų ar nišinių Rusijos bankų interesas dirbti Lietuvoje.
VEIDAS: Jau ne kartą yra nuskambėję siūlymų, kad Lietuvai vertėtų kurti valstybinį banką. Bet ar tai nėra idee fixe?
A.Ž.: Nemanau, kad toks bankas būtų reikalingas ir nemanau, kad valstybė jį valdytų sėkmingiau. Iš tiesų ji turi sukurti palankias sąlygas verslui, o ne pati kištis. O tokio banko sukūrimas galiausiai reikštų didesnes išlaidas mokesčių mokėtojams.
VEIDAS: Lietuvoje pašlijo ne tik bankų, bet ir kredito unijų reputacija. Jūsų žiniomis, ar kredito unijų priežiūra stiprės?
A.Ž.: Kol kas kredito unijos, palyginti su bankais, turi privilegijuotas sąlygas. Nors matome dideles Lietuvos banko pastangas griežtinti jų reglamentavimą, manau, kad reikalavimai kredito unijoms vis dar gerokai per maži ir priežiūros, veiklos reglamentavimo požiūriu jos vis dar stipriai atsilieka nuo bankų. Manau, ateityje jų priežiūra tikrai griežtės.
Kadangi tiek bankuose, tiek kredito unijose visi indėliai drausti ir draudimo sąlygos tokios pačios (bankroto atveju iki 100 tūkst. eurų indėlininkams kompensuojama), unijoms taikomi mažesni reikalavimai iškraipo konkurenciją. Kitose valstybėse yra du variantai: ten, kur didesnė rizika, arba turi mokėti gerokai daugiau už indėlių draudimą, arba draudžiamoji suma turėtų būti gerokai mažesnė.
VEIDAS: Kitaip tariant, jūsų supratimu, situaciją pagerintų rizika grįsta indėlių draudimo sistema?
A.Žiugžda: Taip, ji Lietuvai būtų naudinga.
VEIDAS: O kaip vertinate greitųjų kreditų bendroves ir kokią ateitį joms prognozuotumėte?
A.Ž.: Neigiamai. Nors, žinodami paslaugos populiarumą, matome, kad niša tokioms paslaugoms yra. Blogai, kad jų paslaugos brangiai kainuoja ir ne visada iš pradžių aišku, kiek klientui jos iš tikrųjų kainuos. Taip pat negerai, kad po tiek reklamos greitieji kreditai atrodo kone plataus vartojimo prekė – vos ne „Coca-Cola”. Šiai sričiai būtinas griežtas reglamentavimas, ir ilgainiui tai prisidės prie jų populiarumo mažėjimo. Manyčiau, kad jis sumenks bent penktadaliu.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kaip galėtų pasikeisti Lietuvos bankų sektoriaus vaizdas per artimiausius keletą metų?
A.Ž.: Po vienas kitą keitusių kreditų institucijų bankrotų ir jų gelbėjimo visame pasaulyje griežtėja reikalavimai, keliami bankams. Nors pats tikslas geras, tačiau tai sukelia sunkumų bankams veikti ir kartu riboja paslaugų prieinamumą paprastam klientui. Galima teigti, jog ateityje skolintis iš bankų taps sunkiau, ir bankų paslaugos brangs, kad kompensuotų dėl griežtesnių reikalavimų išaugusias išlaidas. Tai sudarys prielaidas atsirasti alternatyviems verslams, pavyzdžiui, alternatyvioms mokėjimo įstaigoms. Jau dabar internete matome alternatyvų bankams, per kurias galima atlikti mokėjimus apeinant bankų sistemą. Tokie alternatyvūs nišiniai žaidėjai tikrai stiprės ir jų daugės, kitaip tariant, bankai nebebus vienos ar kitos rinkos monopolininkai.
Taip pat, sakyčiau, per ateinančius penkerius metus bankai išsilaižys žaizdas ir sektorius taps dinamiškesnis, koks buvo prieš kokius septynerius metus, kai bankai pirko vienas kitą ir vyko didelė bankų konsolidacija. Neatmesčiau galimybės, kad po kurio laiko žmonės bus tie patys, bet dabar mums žinomas banko pavadinimas pasikeis į amerikietišką, vokišką ar britišką.

SEB bankų Baltijos šalyse užsakymu atlikta Baltijos šalių gyventojų nuomonės apklausa rodo, kad įmonių steigimas labiausiai domina Lietuvos gyventojus, tačiau daugiausiai įmonių įkuria Estijos gyventojai.

Naują įmonę būtų įdomu įsteigti 54 proc. lietuvių, 49 proc. latvių ir 31 proc. estų, tačiau ta pati apklausa parodė, kad per pastaruosius dvejus ar daugiau metų Estijoje įmones įkūrė 17 proc. apklaustųjų, Latvijoje –13 proc., o Lietuvoje – vos 6 proc. gyventojų.

Lietuvoje verslo idėjų trūkumo nėra

Kita vertus, verslo idėjų trūkumu lietuviai nesiskundžia – šią problemą nurodė tik 22 proc. lietuvių, 24 proc. latvių ir beveik dvigubai daugiau estų (40 proc.).

„Pastebime, kad Lietuvos gyventojai verslo idėjų nestokoja, tačiau dažnai jiems pristinga postūmio pradėti jas įgyvendinti ir sukurti sėkmingą verslą, nes labai gajus įsitikinimas, kad yra gana sunku įsteigti įmonę, nerimą kelia dideli mokesčiai, pinigų verslo pradžiai paieškos, gąsdina ir biurokratija. Tai patvirtina ir daugelis jau įmones įsteigusių verslininkų“, – sakė SEB banko prezidento pavaduotojas ir Verslo bankininkystės tarnybos direktorius Aivaras Čičelis.

Manančiųjų, kad savo verslą įkurti lengva, daugiausiai buvo Estijoje (45 proc.). Lietuvoje taip manančiųjų buvo 30 proc., Latvijoje – 29 procentai.

Įmones įsteigusių naujų verslininkų Lietuvoje iššūkiai – dideli mokesčiai ir vėluojantys atsiskaitymai

Įmones per pastaruosius dvejus metus įsteigę Lietuvos gyventojai didžiausiu iššūkiu laiko didelius mokesčius (61 proc.). Kitose Baltijos šalyse mokesčiais skundėsi kur kas mažiau pradedančių verslininkų – 45 proc. Latvijoje ir 41 proc. Estijoje. Šiose šalyse verslininkams didesnis iššūkis yra rinkos paieška siūlomoms prekėms ir paslaugoms (po 49 proc. Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje – tik 31 proc.).

Kita aktuali įmones įsteigusių Lietuvos verslininkų problema – vėluojantys partnerių ir klientų atsiskaitymai. Lietuvoje šią problemą nurodė 38 proc. gyventojų, Latvijoje – 34 proc., Estijoje – tik 20 proc. pradedančių verslininkų.

Lietuva iš kitų Baltijos šalių išsiskiria ir tuo, kad latviai ir estai kaip pagrindinę priežastį, stabdančią įmonės steigimą, nurodo finansavimo trūkumą (atitinkamai 61 proc. ir 55 proc.), o lietuviai – biurokratiją (56 proc.), kuri juos gąsdina net labiau negu finansavimo trūkumas (52 proc.). Latvijos ir Estijos gyventojų nusiskundimai biurokratiniais barjerais kuriant verslą yra kur kas menkesni (atitinkamai 38 proc. ir 33 proc.).

Renkantis pagrindinį banką savo verslui svarbiausias kriterijus – banko patikimumas

Lietuviams, kuriantiems ar norintiems kurti verslą, renkantis pagrindinį banką svarbiausias kriterijus yra jo patikimumas (71 proc.). Estams ir latviams šis kriterijus taip pat yra svarbiausias, tačiau jį nurodė kur kas mažiau (po 58 proc.) respondentų. Lietuviai nuo kitų Baltijos šalių kaimynų išsiskiria tuo, kad renkantis banką jiems svarbiausi yra banko pasiūlymai pradedančioms įmonėms (52 proc., Estijoje – 44 proc., Latvijoje – tik 26 proc.). Pradedant verslą ir renkantis banką latviams ir estams labiau imponuoja anksčiau kaip privačių klientų sukaupta patirtis naudojantis konkrečiu banku (atitinkamai 52 proc. ir 51 proc.), lietuviams ši patirtis yra ne tokia svarbi – tik 14 proc. respondentų privataus banko kliento patirtį nurodė kaip svarbų pasirinkimo motyvą.

Tyrimą 2013 metų sausio 7-13 dienomis atliko bendrovė „Mindshare“, internetu apklaususi 2 045 gyventojus Lietuvoje, 1 275 – Latvijoje ir 968 – Estijoje.

Verslininkų derlių lemia vienintelis dalykas – institucijos, kurios garantuoja privačios nuosavybės apsaugą ir tinkamas žaidimo taisykles.

Bandant atsakyti į klausimą, iš pradžių būtina susitarti mažiausiai dėl dviejų dalykų. Kas apskritai yra verslininkas ir kodėl (o jei taip, tai kada) jie yra visuomenės gėris?
Pirma, tai žmonės. Didelės korporacijos, žinoma, kuria verslus, tačiau tai tik organizacijos, kurios perka verslininkų idėjas  ir jas pateikia rinkai. Antra, jie veikia neapibrėžtoje aplinkoje. Verslininkas priima tokius ekonominius sprendimus, kur nėra vieno aiškaus atsakymo, o informacijos kaupimo procesas brangus. Tikrasis jo darbas – įžvalgos neapibrėžtumo sąlygomis. Nors kartais sakoma, kad verslas valdo rizikas, tačiau rizikos valdymas nėra verslo prigimtinis bruožas: jei jau kalbame apie rizikas, tai jos gali būti apskaičiuotos ir, sudarius daugybę lygčių, įvertintos bei eliminuotos. Ir tokioje erdvėje veiktų bei rinkas kurtų sumanūs matematikai, o ne verslininkai. Trečia, verslininkai atpažįsta galimybes, kurių dauguma nepastebi. Verslininko sąmonė visada budri ir reaguoja į, atrodytų, keisčiausius ir nenuspėjamus dalykus arba net pamato sąsajas tarp to, ko susieti, regis, tiesiog neįmanoma.
„Verslininko budrumas nėra savybė, kuri išsiskleidžia sprendimo priėmimo metu; tai greičiau kažkas, kur pats tas sprendimas jau yra įkūnytas ir be ko tas sprendimas tiesiog nebūtų įmanomas“, – rašė amerikiečių ekonomistas Israelis Kirzneris.
Ir galiausiai ketvirta – verslininkai kuria įmones, kurios leidžia pelningai panaudoti įžvelgtas galimybes. Įmonė nėra vienintelis būdas, leidžiantis pasipelnyti iš įžvalgos, nes verslo idėją galima ir parduoti. Vis dėlto tokia prekyba reikalauja labai sudėtingos intelektualinės nuosavybės apsaugos, o tai brangus ir laikui imlus kelias, labai priklausomas nuo šalies teisinės sistemos kokybės. Jei tokia intelektinė nuosavybė nėra pakankamai išplėtota, idėja gali būti paprasčiausiai pavogta.
Stabilios, nekintančios ekonomikos sąlygomis iš esmės užtenka gerų vadybininkų, kurie be jokių didesnių vargų pagal nusistovėjusią logiką paskirsto išteklius ir pelnus. Vis dėlto tokioje ekonomikoje sunkoka užčiuopti augimo perspektyvą, kuri jau gali būti traktuojama kaip tikroji potenciali verslo privilegija. Kalbėdami apie tokią, vėl turime skirti mažiausiai du verslininkų tipus. Dalis verslininkų tiesiog atkuria pusiausvyrą jau veikiančiose atsitiktinių įvykių bombarduojamose rinkose: kai rinkos balansas sujudinamas, verslininkams atsiveria pelningos spekuliacijos ar arbitražo galimybės. Tiek vienu, tiek kitu atveju verslininkas stengiasi nusipirkti prekę ar paslaugą mažesne kaina, o parduoti didesne.
Priešingai nei verslininkai spekuliantai, manipuliuojantys esamais gaminiais, veikiančiomis technologijomis ar rinkomis, inovatyvieji verslininkai, kuriuos pirmasis aprašė garsus austrų ekonomistas Josephas Schumpeteris, linkę naikinti esamus produktus, veiksmus ir rinkas, keisdami juos naujais ir taip inspiruodami kūrybinę destrukciją. Būtent šie verslininkai mums padovanojo didžią daugumą technologinių pokyčių. Jie nekuria naujų gaminių, procesų ar rinkų, kad parduotų tai, ko trokšta vartotojai. Priešingai – naikindami tai, ko tie vartotojai vis dar nori, jie siūlo tokius gaminius, procesus ar rinkas, kurių visi dar tik norės. Panašių verslininkų poreikis smarkiai padidėja tuomet, kai vyksta žinių šuoliai, nes būtent tada kūrybinis naikinimas žada didžiausią pelną. O tai savo ruožtu skatina tokių verslininkų troškimą išjudinti jau susiklosčiusias rinkas ir taip pakeisti ūkio plėtros kryptį bei jo apimtis.
Bandydama pagausinti verslininkų būrį, Lietuva griebėsi dviejų strategijų. Dalis energijos skiriama įkyriam kalbėjimui, koks gėris yra kažkoks mistinis verslininkas apskritai, aiškiai nepasakant, kuo jau tokie nuostabūs, pavyzdžiui, žlugusių bankų ar apsivogusių agurkėlių bendrovių vadukai, nepamirštantys savo piniginių, bet ramiai paliekantys be uždarbio jiems dirbusius žmones, klientus ir partnerius.
Kitais atvejais verslas ir verslininkai pateikiami kaip apskritai su sistema labai menką ryšį turintys reiškiniai, atsiradę už sistemos ribų. Juos esą galima padauginti ne tiek pačios rinkos pastangomis, kiek anapus sistemos ribos tinkamai „auklėjant“. Panašios pozicijos nuosekliai laikosi vadinamosios verslo ugdymo koncepcijos, tokios populiarios Lietuvoje (ir ne tik).
Tragikomiškas tokio verslo dvasios ugdymo pavyzdys yra reikalavimas, kad mokyklose per ekonomikos pamokas ne mažiau kaip 30 proc. laiko būtų skiriama labai abstrakčių vadybos, rinkodaros ir apskaitos principų taikymui, kurių išmanymas esą pagimdys naują verslo korifėjų kartą. Tad kuriamos mokomosios su Lietuvos ekonomine sistema nieko bendra neturinčios „bendrovės“. Išplatinus jų akcijas tėvams, šie ir draugai po to ir superka pagamintą produkciją, taip kraudami šiai „verslo“ (???) bendrovei pelną. Vadovauja šiam procesui ekonomikos mokytojai, labai retais atvejais baigę ekonomikos ar vadybos mokslus ir jau itin retai patys kūrę verslą ne abstrakčia primityvoko ir teoriniu bei praktiniu požiūriu smarkiai senstelėjusio ir su Lietuvos realijomis jokio ryšio neturinčio amerikietiško “Junior Achievement” vadovėlio dvasia, o tikrame Lietuvos verslo lauke. Nieko keista, kad galutinis rezultatas nuvilia, todėl nuolat piktinamasi, kad jaunimas esą nenori užsiimti verslu. Tiesa, šio nenoro priežasčių ieškoma ne žvelgiant į Lietuvos ekonomiką ar pačią tokio primityviai techninio verslininko gimdymo modelį, o į tai, kad esą dar per menkai laiko ir pastangų skiriama.
Istorija rodo, kad inovatyvūs verslininkai nėra ta Dievo dovana, kuri vienodai dosniai užlieja visas tautas. Vienose šalyse tų „šumpeteriškųjų“ verslininkų labai daug ir jie energingai stumia savo valstybes pirmyn, o va kitose jų nuolat trūksta, tad šalis pamažu skęsta nuolatinio atsilikimo ir desperatiško bandymo pasivyti liūne. Tačiau atsakymas, kodėl daugybė bandymų pasukti Lietuvą inovacijų link kol kas davė labai menkų vaisių, ne toks jau sudėtingas.
Verslininkų derlių lemia vienintelis dalykas – institucijos, kurios garantuoja privačios nuosavybės apsaugą ir tinkamas žaidimo taisykles. Kol klesti ir nemiršta (nebankrutuoja) veikėjai, kuriems, prisidengus verslu, leidžiama neatlyginti išteklių kainos (pavyzdžiui, mokėti mažus atlygius), siurbti valstybės pinigus negarantuojant, kad darbas bus atliktas, arba vertinant savo pastangas per brangiai, tol čia nebus vietos inovatyviam verslininkui. Tad jei norime tikrų verslininkų, turime priversti bankrutuoti mirusius verslus.

Istorija rodo, kad inovatyvūs verslininkai nėra ta Dievo dovana, kuri vienodai dosniai užlieja visas tautas.