Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija (VVDK) baigia Europos socialinio fondo remiamą projektą „Verslo plėtra žmogiškųjų išteklių pagrindu“. Pasak projekto vykdytojų ir dalyvių, jo metu įgyti įgūdžiai ne tik padėjo įmonėms atsigauti po 2008-ųjų ekonominės krizės, bet ir padidinti apyvartą, veiklos pajamas bei pelną.
Per dvejus metus specialiuose seminaruose daugiau nei 400 gamybos bei prekybos įmonių darbuotojų išmoko kurti efektyvesnės veiklos strategijas, patobulino vadybos, gamybos planavimo ir valdymo, procesų valdymo, projektų planavimo ir valdymo, rinkodaros ir pardavimų, finansų, personalo valdymo įgūdžius, pagilino anglų kalbos žinias. Projekte dalyvavo 11 Lietuvos įmonių: UAB „Giedra“, UAB „WURTH Lietuva“, UAB „Danspin“, UAB „Tobis“, UAB „Aurika“, UAB „Baldai Jums“, UAB „Pasidaryk pats“, UAB „Lietpak“, UAB „Adnet media“, UAB „DPA Lietuva“, UAB „CSC Telecom“.
VVDK prezidentas prof. Rimvydas Jasinavičius pasakojo, kad mokymų metu buvo susipažinta ir pradėta taikyti sprendžiant konkrečias darbo problemas viena pažangiausių pasaulyje efektyvaus mąstymo ir produktyvios veiklos metodikų – Apribojimų teorija (angl. Theory of Constraints – TOC). „Ši metodika vadovaujasi nuostata, kad pagrindinis įmonės tikslas – uždirbti pinigus nuolat didinant visų įmonės grandžių veiklos efektyvumą. Todėl ir mūsų mokymų tikslas buvo apginkluoti įmonių darbuotojus naujomis žiniomis bei gebėjimais ir iš turimų išteklių sukurti daugiau pridėtinės vertės, išplėtus pardavimus ir sumažinus neproduktyvias sąnaudas. Ir tai mums pavyko“, – tvirtina jis.
Projekte dalyvavusi UAB „Wurth Lietuva“, prekiaujanti profesionaliomis statybų ir pramonės, automobilių remonto, aukščiausios klasės medžio ir metalo apdirbimo priemonėmis bei medžiagomis, 2008-aisiais, kaip ir daugelis Lietuvos įmonių, gelbėdamasi nuo ekonominio sunkmečio padarinių, ėmėsi taupymo priemonių: sumažino filialų skaičių, atleido dalį žmonių.

Pasak prof. R. Jasinavičiaus, mokymai padėjo iš esmės pakeisti įmonės strategiją: ne taupyti, o plėtoti efektyvios veiklos kryptis. „Dabar esame ramaus, bet tolygaus augimo stadijoje: filialų skaičius nuo 17 išaugo iki 23, priimame naujų darbuotojų, ėmėme dirbti pelningai. Mokymų metu harmonizavom įmonės veiklos procesus, panaikinom komunikacijos apribojimus, darbuotojai įgijo naujų darbo įgūdžių. Mus labai džiugina dar vienas iš dalies šių mokymų nulemtas efektas – nuo 2009 m. iš įmonės beveik neišeina darbuotojai“, – sako UAB „Wurth Lietuva“ vadovas Virginijus Bučiūnas.
Jis tvirtina, kad įmonei ypač naudingi buvo mokymai, pagerinę pardavimų įgūdžius. „Pastebėjome, kad būtent pardavimai yra viena silpniausių veiklos grandžių daugelyje įmonių, – teigia mokymus vedę TOC ekspertai. – O tai esminė pajamas generuojanti veikla. Galima gaminti daug ir kokybiškai, bet jei nesugebėsi parduoti savo produkcijos, visa tai neturi prasmės.“
Pasak prof. R. Jasinavičiaus itin reikšminga buvo tai, kad projektas prasidėjo 2009-aisiais: „Nuo ekonominės krizės nukentėjusios įmonės suvokė, kad senais, įprastais metodais nepavyks įveikti sunkumų. Todėl jų vadovai subrendo naujovėms, aktyviai ėmėsi ieškoti būdų, kaip su tais pačiais žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais dirbti efektyviau, generuoti daugiau pajamų, ir tapti konkurencingesniais. Kaip rodo tokių kompanijų kaip „Boeing“, „Motorolla“, „Ford“ sėkmės istorijos, ženklių ekonominių rezultatų galima pasiekti pertvarkiusius neefektyvius veiklos procesus, įdiegus modernius planavimo mechanizmus ir, svarbiausia, pakeitus vadovų bei darbuotojų požiūrį į savo darbo esmę.“

Kaip sakė direktorius V. Bučiūnas, projekto metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama viduriniosios grandies vadovų ugdymui. „Tai be galo svarbi grandis, – tvirtina V. Bučiūnas. – Jie yra tarpininkai tarp vadybininkų, pardavėjų ir administracijos, nuo jų labai priklauso trumpalaikių – mėnesio, ketvirčio – tikslų įgyvendinimas. Iki šiol dalis jų koncentravosi tik į savo regiono, o ne į visos įmonės tikslus. Mokymai padėjo šį požiūrį suderinti ir labai greitai tai ženkliai pagerino įmonės veiklos rezultatus: net 20 proc. išaugo pardavimai, o kartu su jais ir darbuotojų atlyginimai.“

Projektas „Verslo plėtra žmogiškųjų išteklių pagrindu“ buvo įgyvendinamas pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1 prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ VP1-1.1-SADM-01-K priemonę „Žmogiškųjų išteklių tobulinimas įmonėse“. Projektas iš dalies finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Jo vertė – beveik 4,4 mln. litų.

Šių metų liepos 16 dieną įvyko „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Baltosios bangos“ organizuojama diskusija su ekspertais „Kokio skaidrumo nori Lietuvos verslas?“ Diskusijos metu buvo pristatyta pasaulinė antikorupcijos praktika ir verslo skaidrumo tyrimas. Po diskusijos su ekspertais ir įdomių pranešimų buvo įteikti pažymėjimai 5 įmonėms, prisijungusioms prie skaidraus verslo iniciatyvos „Baltoji banga“.

„Vis daugiau Lietuvos įmonių jungiasi prie skaidraus verslo iniciatyvos, o tai rodo, kad neskaidriam verslui mūsų šalyje veikti tampa vis sudėtingiau“, – sako „Baltosios bangos“ Tarybos pirmininkė Rūta Skyrienė. Pasak jos, aktyvūs veiksmai, bendros pastangos ir įkvepiantys pavyzdžiai didina verslininkų dėmesį verslo skaidrumu ir skatina jų sąmoningumą.

Nuo šiol „Baltosios bangos“ skiriamaisiais ženklais galės didžiuotis bendrovės „Aga“, „Ekononovus“, „Vesiga“, „Litnobiles“ ir „Hesi group“. Įgydamos „Baltosios bangos“ ženklą įmonės viešai pareiškia, kad jos nemoka nelegalių atlyginimų, skaidriai vykdo viešuosius pirkimus, moka mokesčius ir prisiima atsakomybę dėl skaidraus verslo vykdymo.

„Mokesčių mokėjimas ir nuosekli politika užtikrina jautriausių valstybės grandžių gyvybingumą. Juk darželiai, mokyklos, senelių namai ir kitos valstybės įstaigos taip pat naudojasi ir verslo teikiama nauda“, – teigia „Aga“ tiesioginių pardavimų direktorius Albinas Dabrovolskas. Jo teigimu, skaidrumas privataus verslo įmonėms svarbus tuo, kad leidžia rinkos dalyviams konkuruoti vienodomis sąlygomis.

„Džiaugiamės prisijungę prie „Baltosios Bangos“, nes manome, kad tik skaidrus verslas gali kurti ilgalaikę sėkmę ir teikti pasitenkinimą, klientams, darbuotojams bei vadovams. Vadovaudamiesi šiuo principu, dedame visokeriopas pastangas ir siekiame, kad ateityje Lietuvoje būtų tik skaidrios įmonės“, – sako „Ekonovus“ generalinis direktorius Alvydas Danyla.

„Dievo įsakymas „nevok“ turėtų galioti ne tik tikintiems žmonėms, bet ir visiems dirbantiems, o ypač kuriantiems. Verslas taip pat yra kūryba, o „Daumantų“ pagardų gamintojams svarbiausia vertybė – sąžiningumas“, – teigia bendrovės „Vesiga“ direktorius Saulius Grinkevičius. Jo manymu, tie, kas neskaidriai moka mokesčius ar kitais neteisėtais būdais bando kurti verslą, apvagia visuomenę, o labiausiai – save.

„Baltoji banga“ – tai įmones ir organizacijas, remiančias skaidrią ir atsakingą verslo praktiką iniciatyva, šiandien jungianti daugiau nei 40 Lietuvos įmonių, tarp jų TEO LT, Rimi Lietuva, Omnitel, VSA Vilnius, Energetikų mokymo centras, Traidenis ir daugelį kitų. Šios įmonės deklaruoja skaidrią darbo užmokesčio politiką, skaidriai dalyvauja konkursuose ir viešuosiuose pirkimuose, moka mokesčius pagal LR numatytus įstatymus. Kviečiame prisijungti naujus narius!

„Swedbank“ duomenimis, smulkieji Lietuvos verslininkai šiemet, lyginant su 2011 metais, ima daugiau paskolų, skirtų investicijoms. Per pirmąjį 2012 metų ketvirtį „Swedbank“ šiam verslo segmentui išduotų investicinių paskolų skaičius buvo beveik 3 kartus didesnis nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.

„Šiemet sulaukiame beveik dvigubai daugiau smulkių verslo klientų besikreipiančių į banką dėl paskolos, nei pernai. Praėjusiais metais smulkieji verslininkai dažniau į banką kreipėsi dėl paskolų apyvartinėms lėšoms. Šiemet, panašu, įmonių situacija pagerėjo, pakito jų poreikiai – išaugo susidomėjimas investicinėmis paskolomis. Per pirmąjį metų ketvirtį, lyginant su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, bendra investicinių paskolų suma augo 73 procentais“, – sakė „Swedbank“ Smulkaus verslo aptarnavimo departamento direktorius Sigitas Žutautas.

Ilgalaikių paskolų pagrindą sudaro investicijoms ir automobilių parkui atnaujinti skirtos lėšos. Vidutinis investicinės paskolos dydis dabar siekia apie 180 tūkst. litų ir, lyginant su praėjusiais metais, išaugo 35 procentais.

Auga naudojimasis automobilių lizingu

Padidėjo ne tik paskolų investicijoms, bet ir lizingo paslaugų, kuriomis naudojasi smulkusis verslas, apimtis. „Swedbank“ duomenimis, smulkios įmonės dažniausiai lizingu perka lengvuosius automobilius, rečiausiai – įrengimus. Šiemet pirmąjį ketvirtį automobilių lizingo paslauga smulkioms įmonėms išliko aktualiausia – 76 proc. pasinaudojusių lizingu pirko būtent juos.

Pasak S. Žutauto, 2008-2009 metais įmonės stengėsi eksploatuoti turimus automobilius ar jų parką, tačiau dabar lizingu įsigytų automobilių skaičius auga. Jei pernai tokiu būdu pirkti automobiliai sudarė 42,8 proc. visų automobilių rinkoje, tai per 2012-uosius jų dalis turėtų pasiekti prieš krizinį lygį – apie 60 procentų.

„Manome, kad lizingo rinka auga ir dėl bendro ekonomikos pagyvėjimo, ir dėl to, kad jau nusidėvėjo automobiliai, kurie buvo įsigyti 2007 -2008 metais. Ilgai naudodami senus automobilius smulkaus verslo atstovai susiduria su dideliais priežiūros kaštais, kurie sumažėja atnaujinus automobilių parką“, – kalbėjo „Swedbank“ Smulkaus verslo aptarnavimo departamento direktorius.

Smulkių įmonių vidutinė lizingo sutarties suma lengviesiems automobiliams įsigyti šiemet sudaro apie 50 tūkst. litų, komerciniam transportui – apie 80 tūkst. litų, o įrengimams – 100 tūkst. litų.

Smulkusis verslas, atsižvelgdamas į savo veiklos perspektyvas ir planus bei kintant ekonomikos ciklams, gali rinktis iš įvairių trumpalaikių ar ilgesnio laikotarpio finansinių sprendimų. „Swedbank“ verslininkams siūlo savarankiškai įsivertinti tinkamiausią jiems finansinį instrumentą. Naudodamiesi nemokama finansavimo poreikių skaičiuokle „Swedbank“ interneto svetainėje bei interneto banke verslui, smulkieji verslininkai gali iš anksto ne tik apskaičiuoti sumą, kurią bankas gali finansuoti ar vidutinę paskolos įmoką, bet ir įsivertinti konkrečiam atvejui tinkamiausią finansinį instrumentą.

Lietuvoje 2012 metų pradžioje buvo registruota 62 889 įmonių, kurių didžiąją dalį – 78,2 proc. – sudaro smulkusis verslas. Tai įmonės, kurios turi iki 10 darbuotojų ir kurių metinės pajamos neviršija 6,9 mln. litų. Lietuvos smulkaus verslo segmente vyrauja paslaugų ir prekybos įmonės.

Vienas iškiliausių šių dienų lietuvių kilmės verslininkų pasaulyje – 2500 darbuotojų turinčios IT bendrovės „Asyst International“ įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos garbės konsulas Brazilijoje Francisco Ricardo Blagevitchius (buvęs Blaževičius) gimė ne Lietuvoje ir lietuviškai nekalba, bet apie mūsų šalį ir savo lietuviškas šaknis kalba su retai regimu pasididžiavimu.

Lietuvos garbės konsulų suvažiavime Vilniuje dalyvavęs 46 metų Francisco Ricardo Blagevitchius į susitikimą su „Veido“ žurnalistais atsinešė specialiai iš Brazilijos atsigabentą milžinišką šūsnį jo lietuvišką kilmę įrodančių dokumentų. Rodydamas pageltusius savo lietuvių senelių Prano Blaževičiaus ir Malvinos Zazrinskaitės, tarpukariu emigravusių į Braziliją, pasus, senuosius jų tėviškės Utenos apskrityje žemėlapius, savo genealoginį medį ir kitus kone šimto metų senumo dokumentus, dvigubą Lietuvos ir Brazilijos pilietybę turintis žymus verslininkas ne kartą pabrėžė, kad jam visa tai – neįkainojami dalykai.

IT priežiūros paslaugas tokioms įmonėms, kaip „Johnson&Johnson“, „Toyota“ ar IBM, teikiančios bendrovės vadovas F.R.Blagevitchius, nebijodamas pasirodyti sentimentalus, parodo ir tarp dokumentų saugomus sudžiovintus gėlių, kurias nuskynė vaikščiodamas po savo senelių kaimus, žiedus.

F.R.B.: Gauti šiuos beveik šimtą įvairių dokumentų, tarp jų – ir mano senelių gimimo liudijimus, man kainavo apie 500 JAV dolerių. Tai yra nulis. Gavau net tokius dokumentus, kad mano protėviai buvo nesumokėję kažkokių mokesčių, – juokiasi pašnekovas. – Kai 2009 m. gavau Lietuvos Respublikos pasą, apsiverkiau iš džiaugsmo.

VEIDAS: Gimėte ir gyvenate toli nuo Lietuvos, Brazilijos didžiausiame mieste San Paule, esate klestintis verslininkas iš visai kito pasaulio. Nepaisant to, labai didžiuojatės savo lietuviška kilme, surinkote visus dokumentus apie savo protėvius ir abu su sūnumi gavote Lietuvos pilietybę. Per pastaruosius keletą metų mūsų šalyje lankotės jau aštuntą kartą. Ar jūsų paties tai nestebina?

F.R.B.: Aš iš tikrųjų labai didžiuojuosi, kad mano venomis teka lietuviškas kraujas, ir pasakysiu kodėl. Nuoširdžiai manau, kad mano protėviai buvo tikri didvyriai. Maždaug prieš šimtą metų išvykti iš Lietuvos į Braziliją prilygo beprotybei. Mano seneliai čia, Lietuvoje, paliko viską, ką turėjo, išvyko be pinigų į visišką nežinią. Tai buvo kelionė į vieną pusę, nes jie žinojo, kad niekada nebegrįš. O vien tam, kad pasiektų Braziliją, prireikė maždaug keturiasdešimties dienų. Palyginti su dabartiniais laikais, tai tarsi išvykti iš Lietuvos į Mėnulį.

Po Pirmojo pasaulinio karo padėtis Lietuvoje buvo įtempta. Trūko darbo, čia gyventi buvo paprasčiausiai nesaugu. Mano senelis išvyko vienas, o močiutė, kuriai tada tebuvo aštuoniolika metų, emigravo su visa šeima – tėvais ir dar šešiais broliais bei seserimis. Jie troško geresnio gyvenimo, norėjo išsaugoti šeimą gyvą, dirbti ir užsidirbti.

Šiandien turiu IT kompaniją, kurios pagrindinė būstinė yra Brazilijoje, taip pat veikia skyriai Argentinoje, Čilėje, Jungtinėje Karalystėje, ir manęs dažnai klausia, su kokiais sunkumais susiduriu plėtodamas verslą. Lengva nebuvo, nes verslą kūrėme nuo nulio, be pinigų, ir tik savo sunkiu darbu išaugome iki 2,5 tūkst. darbuotojų turinčios įmonės. Mūsų verslas šiandien – teikti įmonėms visapusišką IT priežiūrą.

Vis dėlto aš visada atsakau, kad viskas, kad ir ką daryčiau, man yra paprasta, palyginti su tuo, ką teko patirti į Braziliją išvykti nusprendusiems mano seneliams.

VEIDAS: Jūsų seneliai susitiko ir susituokė jau Brazilijoje?

F.R.B.: Taip. Atvykęs į Braziliją mano senelis P.Blaževičius netoli San Paulo dirbo ūkininku, močiutė su šeima taip pat įsikūrė toje vietovėje. Ten jie ir sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus – mano tėvo. Taigi mano tėvas yra lietuvis, o motina – italų kilmės brazilė. Mano tėvas iš pradžių kalbėjo lietuviškai, bet po vedybų kalbą pamažu užmiršo. Kai gimiau, lietuvių kalbos manęs jau nemokė.

VEIDAS: Jūs ir atrodote labiau kaip lietuvis nei brazilas. Ar aplinkiniams dažnai kyla klausimų, kokios jūs tautybės?

F.R.B.: Vaikščiodamas Lietuvos gatvėmis matau daugybę į save panašių žmonių, lyg savo brolių. Kai prieš mane paskiriant Lietuvos garbės konsulu Brazilijoje dalyvavau pokalbyje su diplomatu, dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje Oskaru Jusiu, vieni pirmųjų jo ištartų žodžių buvo tokie: „Ei, tu atrodai kaip mano brolis.“ Aš iš tiesų nesu panašus į tipišką brazilą. Skiriasi odos, akių, plaukų spalva. Bet Brazilijoje susimaišę daugybė kultūrų, tad tai nieko pernelyg nestebina.

VEIDAS: Kaip tapote Lietuvos garbės konsulu Brazilijoje?

F.R.B.: 2006 m. pabaigoje man pranešė, kad tuometį Lietuvos garbės konsulą Brazilijoje Joną Valavičių ištiko širdies smūgis ir bus renkamas naujas konsulas. Man pasiūlyta tapti vienu iš penkių kandidatų. Oficialaus pokalbio su manimi atvyko keli diplomatai iš Lietuvos: O.Jusys ir Vaidotas Verba. Iš karto pareiškiau, kad galiu pasakyti apie save tris blogus dalykus bei 31 gerą idėją, kaip garsinti Lietuvą Brazilijoje be pinigų. Tie trys blogi dalykai tada buvo tokie: aš niekada nesilankiau Lietuvoje, nekalbu lietuviškai ir nežinau Lietuvos valstybės himno. „Ar vis dar norite tęsti su manimi pokalbį?“ – paklausiau, o diplomatai paprašė papasakoti tą 31 gerąją idėją… Tai buvo puikus pokalbis, trukęs net šešias valandas. Beje, iš karto po jo išskubėjau į ligoninę, kurioje netrukus gimė mūsų su žmona sūnus.

VEIDAS: Ar greitai buvote paskirtas garbės konsulu?

F.R.B.: Tą pačią dieną (juokiasi).

VEIDAS: Pasidalykite bent keletu savo idėjų. Kuo, jūsų nuomone, Lietuva, maža ir neturtinga Europos šalis, gali nustebinti pasaulį?

F.R.B.: Jei kalbėsime apie orą, kartais jis mane nuteikia gana pesimistiškai, bet apskritai Lietuva yra nuostabi šalis. Ji turi savo dvasią, žmonės čia fantastiški. Tačiau girdėjau tyrimo duomenis, kad net 44 proc. europiečių iš tikrųjų nežino, kur Lietuva yra.

Per garbės konsulų suvažiavimą Vilniuje pasakiau jūsų Turizmo departamento vadovei: jūs turite auksą savo rankose. Kalbu apie Šiluvą, kurioje prieš keletą metų buvo minimas Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejus. Tai nuostabi vieta, kurioje pirmą kartą visoje Europoje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Seniau nei Fatimoje, seniau nei Lurde. Dabartiniai jūsų turizmo rodikliai puikūs, bet jei norite sulaukti daugiau turistų – išnaudokite tai, pagalvokite, kaip pritraukti čia piligrimų iš viso pasaulio. Kodėl gi piligrimai, kasmet plūstantys į Fatimą Portugalijoje, negalėtų atvykti ir į Lietuvą?

Lietuva turi daug puikių dalykų: nuostabią gamtą, parkus, puikų maistą, folklorinę muziką. Čia, Vilniuje, matome daugybę pastatų, kurie skaičiuoja penkis šimtus ir daugiau metų, o, pavyzdžiui, Amerikoje tokia istorija gali pasigirti retas miestas.

Prisipažinsiu, kad vakar naktį Vilniuje patyriau vieną nuostabiausių potyrių savo gyvenime: kartu su draugu, Lietuvos ambasadoriumi Bulgarijoje, apsilankėme žymaus jūsų tapytojo Sigito Staniūno dirbtuvėse. Nuo aštuntos ryto iki devintos vakaro dirbome, o po to nuėjome pas šį dailininką ir išėjome tik apie pirmą valandą nakties! Šio menininko, tikro genijaus, dirbtuvės yra penkių šimtų metų senumo pastate Senamiestyje, jose lankėsi tokie žymūs žmonės, kaip Stingas ar Kenny G, jo darbų turi Hillary Clinton. Tai nepaprastai talentingas menininkas, itin spalvinga asmenybė, bet jis, kaip aš jam ir pačiam sakiau, turi vadybos problemų. Beje, S.Staniūnas netrukus surengs savo parodą Brazilijoje. Tad jei norite pritraukti daugiau turistų, išnaudokite tai.

Turite tris milijonus gyventojų, bet galbūt dar du milijonai lietuvių kilmės žmonių gyvena užsienyje. Vien Brazilijoje turime apie 300 tūkst. lietuvių kilmės gyventojų. Atkurkite ryšius su jais, paskatinkite atvykti į Lietuvą. Apskritai Lietuva dar tik dvidešimt dvejus metus yra nepriklausoma, tad manau, kad diena po dienos jums vis geriau sekasi garsinti savo šalį. Šiuo požiūriu tikrai daug duos ir Lietuvos pirmininkavimas ES 2013-aisiais.

VEIDAS: Gal turite pasiūlymų Lietuvos valdžiai, kaip būtų galima spręsti šalies ekonomikos problemas?

F.R.B.: Manau, Lietuvos vyriausybė per šią krizę tvarkėsi gerai. Palyginti su tokiomis šalimis, kaip Graikija, Ispanija, Portugalija ar Italija, jūs atrodote neblogai. Susidaro įspūdis, kad gerai atlikote namų darbus ir todėl dabar atsigaunate sparčiau nei kitos šalys.

Kai lankausi Londone ir apsistoju savo mėgstamame viešbutyje, matau nemažai jame dirbančių lietuvių. Tai jauni išsilavinę žmonės. Apmaudu, kad jiems tenka dirbti nekvalifikuotą darbą. Brazilija taip pat patyrė didelę emigraciją, ir dabar, kai šalis atsigauna, daugybė emigrantų grįžta. Manau, tai laukia ir Lietuvos.

VEIDAS: Lietuvius emigruoti skatina nedarbas ir brangus pragyvenimas. Dauguma gyventojų didžiąją dalį pajamų išleidžia maistui, būstui išlaikyti, transportui. O kokį įspūdį jums padarė lietuviškos kainos?

F.R.B. Apie didžiules šildymo kainas Lietuvoje aš girdėjau. Bet, patikėkite, Brazilijoje kainos – dar beprotiškesnės. Esu tikras, kad toks pat automobilis Brazilijoje kainuotų dvigubai brangiau nei Lietuvoje. O, pavyzdžiui, norint pavakarieniauti gerame restorane Brazilijoje reikia turėti mažiausiai šimtą dolerių asmeniui. Nekilnojamasis turtas pas mus irgi kur kas brangesnis.

VEIDAS: Ar turite verslo planų Lietuvoje?

F.R.B.: Prieš trejus metus bandėme ateiti į Lietuvą, bet, deja, nesėkmingai. Galbūt metas buvo netinkamas. Apie tai ir toliau galvojame, tokios galimybės neatmetu. Na, o kol kas, manau, jūsų IT specialistai, kurie yra labai kvalifikuoti ir puikiai kalba angliškai, galėtų pasitarnauti mūsų neseniai įkurtam filialui Jungtinėje Karalystėje.

Po metų baigiasi jau antrasis Europos Sąjungos paramos laikotarpis – ko gero, kiekvienas mato akivaizdžią jos naudą mūsų šalies ekonomikai. Vis dėlto pažvelgus giliau galima pastebėti ir kitų paramos savybių, kurių pasekmės keičia Lietuvos verslą ne tik į teigiamą pusę.

Šių metų valstybės biudžete Europos Sąjungos paramos lėšos sudarys daugiau nei 7 mlrd. Lt. Be to, Lietuva yra viena geriausiai šias lėšas panaudojančių valstybių: iš visų 2007–2013 m. laikotarpiui mūsų šaliai skirtų pinigų panaudojome apie 35 proc., tai yra nuo 2007-ųjų projektų rangovams ir vykdytojams išmokėta daugiau nei 16 mlrd. Lt.
Daugiausiai lėšų skirta Žemės ūkio, Susisiekimo ir Ūkio ministerijų administruojamiems projektams. Tiesą sakant, be paramos kai kurios mūsų ūkio sritys būtų nekonkurencingos ir tegalėtų vegetuoti ar apskritai žlugtų.
„Laisvosios rinkos sąlygomis, pavyzdžiui, inovacijų kūrimo ar žemės ūkio srityse mes su kitų šalių gamintojais negalėtume konkuruoti. O kai gauname paramos iš šalies, tada ne tik išgyventi, bet ir plėstis pavyksta“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas.
Panaudojant ES pinigus sukurta daug naujos infrastruktūros ir patobulinta esama: pastatytos Kauno, Klaipėdos sporto arenos, Druskininkų slidinėjimo trasa, nutiesta daugiau nei 1,1 tūkst. km kelių, renovuota daugiau nei 400 viešosios paskirties pastatų, mažesni miesteliai ir kaimai buvo prijungti prie spartaus šviesolaidinio interneto tinklo.
Žinoma, būta ir ne tokių sėkmingų lėšų panaudojimo atvejų, už kuriuos gautas lėšas teks grąžinti: tarkime, nepavykusi mazuto saugyklos statyba prie Vilniaus Gariūnų turgavietės ar žlugęs Vilniaus miesto elektroninio transporto bilieto sistemos kūrimas. Nepaisant minėtų projektų nevykėlių, ES parama iš esmės davė didžiulį postūmį Lietuvos verslui ir padėjo tvirtesnį pagrindą po kojomis valstybei, susidūrusiai su sunkmečio iššūkiais.
Sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas: šis posakis puikiai iliustruoja ir padėtį, susijusią su ES paramos lėšomis. Šiandien nemažai įmonių bei organizacijų jau yra įpratusios prie ES lėšų ramsčio ir atėmus jį šalies ūkis gali pradėti šlubuoti ar net griuvinėti, o juk prognozuojama, kad 2014–2020 m. laikotarpiu Lietuva gaus apie 1 mlrd. Lt mažiau paramos.
Vis dėlto mažiau akivaizdūs yra kiti ES pagalbos niuansai, nemažai iškraipantys sveiką konkurenciją, rinkos sąlygas ir net kilstelintys kainas.

Iškraipoma konkurencija ir kainos

„ES parama gan stipriai prisidėjo prie šalies ekonomikos perkaitimo ir dėl jo kilusios krizės. Juk apie 57 proc. visos paramos lėšų nusėdo statybų sektoriuje“, – primena Klaudijus Maniokas, VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ vadovas. Pasak jo, ES parama paskatino viešųjų pastatų statybą ir renovavimą, kelių tiesimą, vandentvarkos sistemos kūrimą – darbų statybų sektoriuje netrūko, todėl mažėjo konkurencija, didėjo atlyginimai.
O štai bendrovės „Amilina“ generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas mato ankstesnių ES paramos laikotarpių neigiamą įtaką, kai aktyviai remta viena ar kita ūkio sritis, ir tai privedė prie kai kurių įmonių bankroto. „Tarkime, kai mėsos pramonė buvo gausiai finansuojama, perdirbėjų prisikūrė per daug, gaminių pasiūla viršijo paklausą ir galiausiai nemažai firmų, gavusių paramą, turėjo bankrutuoti“, – primena M.Gedvilas.
O Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis dar papildo, kad panašią persisotinimo būseną išgyveno ir pieno supirkimo sektorius, – juk dauguma už ES lėšas įsteigtų pieninių šiandien dirba ne visu pajėgumu.
Vis dėlto dauguma „Veido“ kalbintų pašnekovų kaip didžiausią bėdą minėjo tai, kad daugeliui įmonių ES paramos lėšos atrodo tarsi nukritusios iš dangaus. Todėl jos dažnai persistengia investuodamos į joms nereikalingą ar pernelyg galingą įrangą bei ne visada atsiperkančio produkto gamybą. „Gavus paramą atrodo, kad pinigai teko už dyką, ir vietoje folksvageno perkamas rolsroisas, kurio tavo gamybai tikrai nereikia“, – lygina M.Gedvilas, pridurdamas, jog  vėliau dažnai įsitikinama, kad tas rolsroisas netinka nei rinkai, nei pačiam verslui.
A.Gaižučio vertinimu, šiandien mūsų valstybėje plinta tokia verslo kultūra, kai norint gauti pinigų juos reikia ne uždirbti, bet tinkamai pagrįsti jų gavimą, todėl įmonės dažnai renkasi gaminti tai, ko be ES paramos tikrai negamintų. Ir tai pasakytina ne tik apie gaminius, bet net ir apie statinius. Šiandien už ES pinigus kuriama itin daug įvairios infrastruktūros ir statoma gausybė pastatų, bet visiškai nesidomima ir nevertinama, kiek ji bus reikalinga po dešimties metų, arba už milijonus asfaltuojamas kelias, kuriuo per parą važiuoja vos keliasdešimt automobilių.
Dar viena sritis, kurią iškreipia ES pinigai, – tam tikrų prekių kainos. Pasak Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio, žemės ūkio technikos, kurios pirkimą finansuoja ES fondai, kainos šiuo metu išties didelės. „Šiandien tiek Rytuose, tiek Vakaruose naują kombainą ar traktorių nusipirkčiau pigiau – bet tokiu atveju negaučiau išmokos“, – piktinasi R.Karbauskis.
Šią mintį patvirtina ir M.Gedvilas, kuris sau reikalingą įrangą perka naudotą ir Vakaruose: Lietuvoje ji atnaujinama, ir taip įmonė sutaupo netgi daugiau pinigų, nei tuo atveju, jei įranga būtų perkama Lietuvoje su ES lėšų parama.
R.Karbauskis įžvelgia dar vieną ES sukeltą rinkos iškraipymą – kai skirtingų šalių ūkininkai gauna skirtingo dydžio išmokas. „Lietuvių gaunamos išmokos yra keturis penkis kartus mažesnės nei anglų ar prancūzų, bet produkcijos supirkimo kainos visur vienodos, tad kur čia gali būti sveika konkurencija“, – retoriškai klausia R.Karbauskis. Pasak jo, Lietuvos ūkininkai mielai neimtų jokios paramos, jei jos negautų ir kitų šalių ūkininkai, – tokiu atveju produkcija pabrangtų ir Lietuvos ūkiai taptų ypač konkurencingi.
Visi „Veido“ pašnekovai pastebi ir kitą tendenciją: tie, kurie pirmieji priėjo prie ES pinigų, dažniausiai įgijo ar dabar įgyja konkurencinį pranašumą kitų rinkos dalyvių atžvilgiu. Vėliau daugiau lėšų turinčios įmonės gali sau leisti samdyti specialistus, kurie geriau parengia projektų paraiškas, dėl to sėkmingai gaunama parama. Ratas įsisuka, ir stambesni rinkos žaidėjai įgyja vis daugiau galimybių.

ES lėšų aruoduose „besiganančios“ įmonės

Atkreiptinas dėmesys, kad ES parama ne tik sukuria nemažai darbo vietų įmonėse, kurioms yra skiriamos lėšos, bet kartu ir „maitina“ nemažą sektorių firmų, rašančių arba konsultuojančių paraiškų paramai gauti klausimais. Be to, viešajame sektoriuje pristeigta nemažai projektų vykdymą kontroliuojančių institucijų, o jose įdarbinti šimtai klerkų – juk šiems žmonėms, kai sumažės paramos tempai, teks keisti darbo profilį arba atsidurti gatvėje.
„Valstybės institucijose, atsakingose už ES paramą, įsigaliojusi nuostata, kad lėšas reikia ne panaudoti, o „įsisavinti“, – kritikuoja A.Gaižutis. Pašnekovo žodžiais, Lietuvoje dažniausiai visiškai nesvarbu, kokiais būdais ir kam bus išleisti pinigai, svarbiausia, kad niekam neužkliūtų – nei ES, nei vietinėms kontroliuojančioms institucijoms. Ir daug rečiau kreipiamas dėmesys į tai, kokia nauda už tuos pinigus bus sukuriama.
Pačios paramą gaunančios įmonės turi skirti nemažai dėmesio ES pinigų suvaldymo procesui, todėl kartais susidaro situacija, kai didžiausios pastangos skiriamos ne naujo produkto kūrimui, o biurokratinių procesų suvaldymui ir darbui su kontroliuojančiomis institucijomis.
„Didelė dalis žmonių kuria gigantiškus projektus, kita dalis konsultuoja, kaip juos rašyti, o kiti rašo ataskaitas – galiausiai didelis kiekis žmonių tikrina projektus. Visiškai beprasmis darbas!“ – konstatuoja ekonomikos profesorius Rimantas Rudzkis. Ypač didelę šią vis didėjančio kontroliavimo žalą pašnekovas regi ateityje, kai mažėjant paramos kiekiui vis mažiau reikės ir ES pinigus „aptarnaujančių“ specialistų, kurie bus praradę pagrindines savo kvalifikacijas.
„Lietuvoje tenka susidurti su keliolika viešųjų ryšių agentūrų bei įmonių, kurių visas pajamas sudaro ES parama. Pinigus jos gauna ne tiesiogiai, o iš klientų, kurie reklamuojasi iš ES paramos, – pabrėžia ekonomistas Sigitas Besagirskas. – Tiesiog ES paramos projektuose nemaža dalis lėšų dažniausiai privalo būti skiriama pačiam projektui viešinti – taigi jos ir maitina minėtas agentūras.“
Įvairios viešosios įstaigos taip pat dažnai gyvuoja vien tik iš ES skiriamų lėšų. Tarkime, Europos fondas trečiųjų šalių piliečių integracijai, kuriam 2007–2013 m. laikotarpiui buvo skirta daugiau nei 25 mln. Lt. Iš jo įvairioms viešosioms įstaigoms (Lygių galimybių plėtros centrui, Socialinės partnerystės fondui „Magnum Bonum“ bei kitiems) buvo skiriama lėšų vykdomiems projektams – už jas organizuoti renginiai ir susitikimai nepakantumo svetimšaliams problemai spręsti. Tačiau kas galėtų objektyviai pamatuoti, kiek šių įstaigų veikla sumažino diskriminaciją ar padidino toleranciją? Užtat tikrai aišku, kad gauti pinigai leido toms organizacijoms samdyti darbuotojus, kurie pasibaigus ar sumažėjus Lietuvai skiriamai paramai gali likti „ant ledo“.
Kita besiganančiųjų ES paramos aruoduose grupė – įvairios verslo ar kitos srities asociacijos, turinčios daugybę narių, nors šie net nežino, kad joms priklauso. Tokios asociacijos ar konfederacijos dažniausiai būna sukurtos vieno ar kelių asmenų, kurie gautas iš ES fondų lėšas panaudoja konferencijoms, seminarams, mokymams rengti, nors tokių renginių vertė dažnai būna abejotina. Pasak S.Besagirsko, tokių įmonyčių, besispecializuojančių melžti struktūrinius fondus, yra daug, ir jų daugėja.
„Pati Europos Komisija pripažįsta, kad toks neefektyvus pinigų naudojimas ir sukčiavimas yra neišvengiamas blogis. Tarkime, EK numato, kad visose ES šalyse sukčiaujant ir pažeidžiant taisykles vidutiniškai per metus iššvaistoma apie 4 mlrd. eurų“, – apibendrina prof. J.Čičinskas.

ES paramos poveikis Lietuvai: nauda ir žala
Nauda    Žala
1.    Inovacijų kūrimas už ES pinigus    Produktų gamyba, neįvertinus rinkos poreikio
2.    Konkurencingumo didinimas    Vidinės konkurencijos pažeidimai, kai pirmieji gavusieji paramą įsitvirtina rinkoje
3.    Didžiulis postūmis šalies infrastruktūrai    Nevertinama kai kurių infrastruktūros objektų vertė ateityje
4.    ES lėšomis „pagyvinama“ šalies ekonomika    Didelis ES projektus aptarnaujantis sektorius, kurio nebereikės, mažėjant paramai
5.    Atnaujinama verslo sričių techninė bazė    Pakilusios techninės įrangos kainos šalies viduje

Lietuvos verslą dabar slegianti mokesčių bei biurokratizmo našta ir artimiausiais metais netaps lengvesnė. Tad ambicingi ir savo gebėjimus siekiantys realizuoti lietuviai verslus kurs užsienyje, taip pat daugės verslininkų, kurie Lietuvoje veikiančias įmones registruos kitose šalyse. Tuo įsitikinęs Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos direktorius, Kauno kolegijos lektorius, UAB „Baliomanija LT“ steigėjas Giedrius Romeika.

VEIDAS: Verslą kurti pradėjote 1996-aisiais. Kaip nuo tų metų iki dabar pasikeitė Lietuvos smulkusis ir vidutinis verslas?
G.R.: Sąlygos, reikalingos verslui kurti, taip pat aplinka pasikeitė labai stipriai. Kiekvienais metais didėja technologinės galimybės. Nebeliko tokios verslo rūšies, kai užsienio šalyje nupirktos prekės Lietuvoje tiesiog perparduodamos. Dabar išsilaikyti norintis verslininkas į kuriamą produktą ar paslaugą turi įdėti originalios pridėtinės vertės.
VEIDAS: Valdininkai daug kalba apie verslo sąlygų gerinimą, paramą pradedantiesiems. Ar jaučiate bent kokį palengvėjimą?
G.R.: Suvaržymai keičiasi, bet jų nemažėja. Štai neseniai įsigaliojo tvarka, kad verslo liudijimų turėtojai negalės verstis didmenine prekyba, daugelis jų turės steigti uždarąsias akcines bendroves. Tad mokesčių ir biurokratizmo našta nelengvėja. Anksčiau smulkųjį verslą plėtojančiam verslininkui buvo lengviau išlaikyti tokius darbuotojus, kaip buhalteriai. Dabar daugelis jų atsisako, todėl yra didelė rizika, kad verslininkas pridarys klaidų.
Buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio žadėtas verslo pavasaris taip ir neišaušo. Nors buvo parengta pluoštas teisės aktų, kurie turėjo sukurti palankesnę aplinką verslui ir investicijoms, tačiau realiai niekas neįgyvendinta. Jau seniai diskutuojama dėl vadinamosios šeimos įmonės, mažosios bendrijos, įteisinimo. Ši koncepcija nagrinėjama keleri metai, bet sprendimų niekaip nepriimama.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl padėtis jau daugelį metų nesikeičia?
G.R.: Smulkusis ir vidutinis verslas valdžios atstovams nerūpi, nes jis neparankus. Juk daug lengviau susitarti su dešimčia magnatų. Todėl nieko keista, kad Lietuvoje vis stipriau įsitvirtina oligopolinė rinka. Nors kuriasi mažos parduotuvėlės, tačiau už jų dažnai slepiasi tie patys didieji gamintojai. Pavyzdžiui, gyvo alaus parduotuvėles kuria „Švyturio alus“. Atrodo, kad yra didelis pasirinkimas pieno produktų, tačiau juos visus gamina keli gamintojai. Panaši situacija ir turgavietėse. Oligarchinės struktūros iš tradicinio verslo, prekybos išgujo smulkiąsias įmones.
VEIDAS: Vis dėlto apklausos atskleidžia, kad daugelis jaunų žmonių norėtų kurti savo verslą.
G.R.: Kai savo studentų paklausiu, kuo norėtų užsiimti baigę studijas, didžioji dalis atsako, jog dirbti sau, tačiau tuoj pat priduria, kad Lietuvoje niekada to nepasieks dėl administracinių pančių. Juos atbaido ir visuomenėje vyraujantis požiūris, kad verslininkas – tai sukčius.
Kad aplinka verslui plėtoti Lietuvoje nepalanki, patvirtina ir užsienio investuotojų elgesys. Štai į Lietuvą planavo ateiti vienas didžiausių pasaulyje padangų gamintojų – Vokietijos koncernas „Continental“, tačiau susipažinęs su mūsų mokesčių sistema apsigalvojo.
VEIDAS: Ar galima tikėtis, kad artimiausią dešimtmetį mokesčiai verslui vis dėlto mažės, o sąlygos pradėti individualią veiklą lengvės?
G.R.: Visi palengvinimai, kurie iki šiol buvo padaryti, – tai ES direktyvų įgyvendinimas. Iš vietinės valdžios iniciatyvos labai mažai. Niekaip neišsivaduojam iš sovietinio valdymo draudimais modelio. Vis dar vadovaujamasi nuostata, kad jeigu galima neleisti, tai ir neleisim. Padėtis pasikeis tik tuomet, kai visose ES šalyse bus suvienodintos verslo kūrimo ir plėtojimo sąlygos. Tada Lietuvos valdininkai bus tiesiog priversti imtis permainų, o ne jas žadėti, kaip yra dabar.
VEIDAS: Kaip, jūsų vertinimu, Lietuvos verslininkai bandys atlaikyti kylančius iššūkius, kol smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimas tik deklaruojamas?
G.R.: Pažadų, kad jau kitąmet bus lengviau kurti smulkųjį verslą, girdžiu nuo 1996 m., kai įkūriau įmonę, tačiau jau pavargau laukti. Manau, kad panašiai jaučiasi ir daugelis kitų smulkiųjų bei vidutinių verslininkų. Tad jeigu padėtis nesikeis, greitai sulauksime dar vienos emigrantų bangos. Išvažiuos žmonės, kurie smulkiuosius verslus kurs užsienyje, – lietuviai juk išradingi. Taip pat daugės verslininkų, kurie Lietuvoje veikiančias įmones registruos kitose šalyse. Tada jie mokesčius mokės į kitų valstybių biudžetą.
VEIDAS: Tad Lietuva, jūsų požiūriu, neturi galimybių tapti nei informacinių technologijų, nei paslaugas kuriančia šalimi?
G.R.: Jeigu pritrūks politinės valios atsikratyti sovietinio palikimo, o energija, kuri galėtų būtų skiriama didelę pridėtinę vertę turintiems produktams ir paslaugoms kurti, bus ir toliau nukreipiama žaisti žaidimui „Katė ir pelė“ (vieni kurs apribojimus, kiti stengsis juos apeiti), tai Lietuva taps jaukia nedidele provincija. Pas mus važiuos ne investuotojai, o žmonės, kurie nori ramiai praleisti senatvę.

Mažų parduotuvėlių daugėja, tačiau už jų dažnai slepiasi didieji gamintojai.

Artimiausią dešimtmetį sąlygos kurti smulkųjį ir vidutinį verslą mūsų šalyje gerės, tačiau jo imsis tiek pat arba nežymiai daugiau lietuvių nei dabar. Tad iki 2020 m. pagal verslių gyventojų skaičių ES šalių senbuvių nepasivysime.

Viešosios nuomonės tyrimų agentūrai „Rait“ pernai apklausus Lietuvos moksleivius ir studentus paaiškėjo, kad dauguma jaunimo svajoja turėti savo verslą. Net 89 proc. vaikinų ir 79 proc. merginų nurodė, kad norėtų užsiimti verslu. Vaikinams patraukliausi atrodo IT, statybų, automobilių verslai, o dailiosios lyties atstovės norėtų nerti į pramogų, turizmo ir mados sektorius.
Ūkio ministerijos atstovai skaičiuoja, kad iniciatyviems jaunuoliams pradėjus įgyvendinti savo planus, kasmet Lietuvos verslumo lygis galėtų pakilti apie 10 proc. ir po dešimties metų mūsų šalyje verslu užsiimtų dvigubai daugiau žmonių nei dabar. Šio tikslo siekiama skatinant jaunimo verslumą gimnazijose ir universitetuose, kuriant finansinės paramos programas, teikiant nemokamas konsultacijas, plečiant verslo informacijos centrų tinklą. Daug vilčių dedama ir į kitais metais planuojamą įteisinti mažosios bendrijos statusą. Tikimasi, kad ši nauja juridinė forma palengvins šeimų verslo galimybes. Mat steigiant įmonę kaip mažąją bendriją nereikės jokio įstatinio kapitalo, nebus būtinas direktorius ar samdomas direktorius.
Vis dėlto verslininkai nesitiki, kad įgyvendinant šiuo metu numatytas verslumo skatinimo priemones, sulauksime naujų smulkių verslų bumo. Mažai tikėtina, kad mažos parduotuvėlės pradės sėkmingai konkuruoti su didžiaisiais prekybos tinklais, o smulkiojo verslo dalis visame šalies BVP sudarys daugiau nei šiandien, t.y. maždaug 30 proc.

Mokestinė našta nepalengvės

Verslo informacijos centrų asociacijos pirmininkas Donatas Žiogas pastebi, kad valdžios atstovai daug kalba apie tai, jog smulkiajam verslui turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys, tačiau aiškios ilgalaikės strategijos kaip tas būtų daroma, nėra. „Atsiranda paprastesnės teisinės formos, daugėja skatinimo priemonių, tačiau jauniems verslams aplinka, ypač mokestinė, dar nepalanki. Pradėjusieji verslą lyg maži paršeliai atsiduria tame pačiame garde su jau užaugusiomis kiaulėmis. Tad jiems įsitvirtinti labai sunku, – dėsto D.Žiogas. – Turėtų būti bent dviejų metų inkubacinis periodas, kurio metu pradėjusiems verslą būtų sukuriamos šiltnamio sąlygos, kad jie galėtų sustiprėti“.
Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos narys Aldas Kikutis pažymi, kad šiuo metu finansavimo programos skirtos pradėti verslui mažai palengvina situaciją. Mat visos jos paremtos turto užstatymu. O juk ne kiekvienas, A.Kikučio nuomone, ryžtasi rizikuoti, pavyzdžiui, gyvenamuoju būstu, kuriame auga mažamečiai vaikai. „Reali finansinės paramos sistema smulkaus verslo pradžiai taip ir nesukurta. Tarkim, kad nesėkmės atveju nereikėtų grąžinti visos paskolos. Žinoma, saugikliai prieš nesąžiningus verslininkus turėtų būti“, – mano Lietuvos žaislų ir suvenyrų asociacijos valdybos pirmininkas.
Į valdžios atstovams išsakomus priekaištus Ūkio ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo departamento direktorius Mindaugas Danys atsako: „Verslui kurtis būtina padėti, tačiau vieniems padedant galima numarinti kitus, todėl taikomos priemonės turi aukštyn kelti visą sektorių. Smulkieji verslininkai skundžiasi, kad juos smaugia mokesčiai, tačiau tuo pačiu reikalauja nemokamos sveikatos apsaugos sistemos ir mokslo. Norint šiose sistemose išlaikyti esamą lygį, taip pat mokėti pensijas, vienas iš šaltinių – mokesčiai verslui“.
Tad ir ateityje nei valdžios atstovai, nei patys verslininkai nemato perspektyvų, kad mokestinė našta smulkiajam bei vidutiniam verslui galėtų sumažėti.
Tiesa, kai kurių lengvatų buvo padaryta. Nuo šių metų per metus neviršijus vieno milijono litų pajamų, galios 5 proc. pelno mokesčio tarifas. Iki šiol šios lengvatos buvo taikomos įmonėms, gavusios iki 500 tūkstančių Lt pajamų. Tikimasi, kad šis sprendimas paskatins gyventojus aktyviau steigti savo įmones. Prie smulkaus verslo skatinimo turėtų prisidėti ir registravimosi PVM mokėtojais ribos padidinimas. Nuo šių metų PVM nereikės mokėti, jeigu bendra atlygio už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas suma per metus neviršys 155 tūkst. Lt. Anksčiau PVM mokėtoju nereikėjo registruotis, gaunant iki 100 tūkst. Lt.

Ateityje ypatingas dėmesys – socialiniam verslui

M.Danys pabrėžia, kad ir dabar dedama daug pastangų, jog besikuriančios įmonės gautų lengvatines paskolas bei nemokamas konsultacijas, ir ateinantį dešimtmetį tam bus skiriamas nemažesnis dėmesys. Štai pernai buvo pradėti dalinti pirmųjų verslo metų krepšeliai. Įregistravęs įmonę pirmus metus verslininkas gauna 6 tūkst. Lt vertės krepšelį, į kurį įeina konsultacijos, mokymai ir virtualaus biuro paslaugos. „Šia parama jau pasinaudojo apie 300 įmonių. Pasiteisino klasterių kūrimo skatinimas, tad ir toliau jie bus remiami. Susijungus kelioms įmonėms, kur kas lengviau parduoti paslaugas, gauti daugiau užsakymų ir juos įgyvendinti. Be to, mažėja administracinės išlaidos. Eksportuojančios įmonės gali pasinaudoti 40 tūkst. Lt vertės parama ir gauti iš ekspertų specifines konsultacijas“, – akcentuoja M.Danys. Ir priduria, kad 2014 – 2020 m. ypatingai bus skatinamas socialinis verslas, kurio pagrindinis tikslas naudos visuomenei siekimas. Taip pat organizuojant mokymus ir seminarus bus daug dėmesio skiriama inovacinių gebėjimų įmonėse skatinimui ir technologinių verslų kūrimui.
„Valdžios atstovai tik paskutiniais metais susigriebė skatinti verslumą, tačiau vis dar dedama nepakankamai pastangų. Verslui įkurti reikia ne tik žinių, geros idėjos, bet ir kapitalo. Perspektyvių nišų lieka vis mažiau, o norint atrasti naujas šakas, reikia didesnių investicijų“, – teigia A.Kikutis.
Be to, pasak D.Žiogo, anksčiau buvo padaryta daug klaidų proteguojant monopolininkus ir ogopolininkus. Tad šiandien smulkiesiems verslininkams labai sunku konkuruoti su jais. Jis pastebi, kad norinčių atidaryti nedidelę parduotuvėlę daugėja, o ir poreikis yra, tačiau daugelis bandelių, mėsos ar daržovių parduotuvių po metų priverstos užsidaryti. A.Kikučio nuomone, artimiausiais metais situacija išliks panaši ir mažos parduotuvėlės, kurių gausu visų ES šalių senbuvių miestuose, pas mus netaps masiniu reiškiniu, nes jos nepajėgs konkuruoti su prekybos centrais kaina.
„Atidaryti kavinę – taip pat iššūkis. Štai Kauno Laisvės alėjoje nuomos kainos tokios kaip Amsterdamo centre, nors perkamoji galia, žmonių srautai nepalyginami. Atvažiuoja užsieniečių, kurie norėtų Lietuvoje vystyti smulkųjį verslą, tačiau pamatę tokias nuomos kainas, grįžta namo“, – pasakoja Verslo informacijos centrų asociacijos pirmininkas.

Verslininkų skaičius didės nežymiai

Kauniečio Vaido Bernoto, įkūrusio vertimo paslaugas teikiančią įmonę, užsiimančio minigolfo gamyba ir dažasvydžio organizavimu, nuotaikos optimistiškesnės. Pasak verslininko, bitininkai skundžiasi, kad negali realizuoti medaus, o miestiečiai nežino, kur įsigyti kokybiškų produktų, tad trūksta tik geros vadybos. „Lietuvoje stinga žinių kaip susikurti legendą, kodėl pirkėjas turėtų mokėti daugiau nei prekybos centre, tačiau neišnaudotų nišų vis dar yra daug“, – neabejoja V.Bernotas.
Jo įsivaizdavimu, iš amato, prekybos ar smulkių paslaugų pardavimo Lietuvoje galėtų užsidirbti bent kas trečia šeima. „Tie, kurie sako, kad mūsų šalyje tai neįmanoma ar skundžiasi nepakeliamu biurokratizmu, dideliais mokesčiais, tiesiog mėgsta zysti ir yra viskuo nepatenkinti. Jeigu dirbi, privalai ir mokesčius mokėti“, – dėsto kaunietis.
Beje, ne vieną smulkų verslą vystantis vyras pripažįsta, kad šiandien situacija verslo atstovams nėra labai palanki, tačiau jis įžvelgia keletą priežasčių, kodėl per ateinančius dešimt metų verslininkų skaičius galėtų išaugti. „Darželiuose ir vidurinėse mokyklose jau pradedamas skatinti kūrybiškumas, todėl užaugs laisviau mąstanti karta, kuri nelauks, kol valdžia sukurs gerbūvį, o patys stengsis tą daryti. Dėl išaugusių darbo kaštų iš Kinijos jau grįžta JAV įmonės, europiečiai netrukus taip pat paseks amerikiečių pavyzdžiu. Tad atsivers didesnės galimybės gaminti produkciją vietinėse rinkose“, – prognozuoja V.Bernotas.
Vis dėlto, A.Kikučio nuomone, verslių gyventojų skaičiaus augimui bene didžiausią įtaką turi vartojimas. „Jei mažės vartotojų pajamos ir jų pačių dėl emigracijos liks mažiau, smulkusis verslas dar labiau susitrauks nei dabar. Tačiau net jei vidaus vartojimas augs, ženkliai smulkiųjų verslininkų nepadaugės“, – apibendrina A.Kikutis.

Smulkusis ir vidutinis verslas ateinantį dešimtmetį
1. Mokesčiai. Net išsivadavus iš ekonominio sąstingio, nei PVM, nei daugelis kitų mokesčių nemažės.
2. Suvaržymai. Verslo liudijimų turėtojai negalės verstis didmenine prekyba, tad daugelis jų turės steigti uždarąsias akcines bendroves.
3. Lengvatos. Padidinta registravimosi PVM mokėtojais riba, daugiau įmonių galės pasinaudoti 5 proc. pelno mokesčio tarifu.
4. Skatinimas I. Pradėti dalinti pirmųjų verslo metų krepšeliai, remiama startupų plėtra, verslo klasterių kūrimasis.
5. Skatinimas II. 2014 – 2020 m. bus skatinamas socialinis verslas, kurio pagrindinis tikslas naudos visuomenei siekimas.
6. Galimybės. Atsiras nauja juridinė forma – mažoji bendrija, kuriai įsteigti nereikės pradinio kapitalo.
7. Nišos. Mažos parduotuvėlės masiniu reiškiu netaps dėl įsigalėjusios didžiųjų prekybos tinklų oligopolijos.
8. Vartojimas. Gyventojai ir toliau bus linkę taupyti, tad vidaus vartojimas artimiausiai metais didės nedaug – tik 5-7 proc.
9. Verslumas. Smulkiųjų ir vidutinių verslininkų skaičius išliks toks pats arba padidės nežymiai.
10. Emigracija. Daugės lietuvių, verslus kuriančių užsienyje ir Lietuvoje veikiančias įmones registruojančių kitose šalyse.

Vyriausybė, pradėjusi spręsti esmines šalies energetikos problemas, nuo Naujųjų metų tolygiai augina savo populiarumą ir šiandien yra vertinama geriausiai nuo pat savo darbo pradžios 2008-ųjų lapkritį.

Kaip rodo „Vilmorus“ apklausa, šiuo metu Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklą teigiamai vertina 15,5 proc. žmonių – dvigubai daugiau nei pernai gruodį, kai buvo svarstomas biudžetas ir ketinta padidinti pridėtinės vertės mokestį. Ir tai pats palankiausias Vyriausybės vertinimas nuo pat jos veiklos pradžios krizinį 2008-ųjų lapkritį.
Galima būtų daryti prielaidą, kad Vyriausybės populiarumas išaugo todėl, kad tiek premjeras A.Kubilius, tiek kiti valdantieji konservatoriai labai aiškiai palaikė prezidentės Dalios Grybauskaitės reikalavimu nušalintus FNTT vadovus. Šiaip ar taip, po „Palaičio skandalo“ prezidentės populiarumas krito per 10 nuošimčių, o tai neregėtas dalykas. Akivaizdu, kad šitai irgi prisidėjo prie Vyriausybės ir konservatorių reitingo didėjimo, tačiau yra aplinkybių, leidžiančių manyti, jog tai nebuvo svarbiausia priežastis.
Pirmiausia, jei FNTT vadovų vertėjų reitingas smuko staigiai, tai ir jų rėmėjų reitingas turėjo kilti lygiai taip pat staiga. Tačiau Vyriausybės veiksmų šalininkų gretos gausėja tolygiai nuo sausio mėnesio. Sausio pabaiga, vasaris, kovas – tai mėnesiai, kai matomiausi Vyriausybės darbai buvo susiję su energetika: du vienas po kito vykę A.Kubiliaus susitikimai su „Gazprom Export“ prezidentu Aleksandru Medvedevu, vizitas į Japoniją ir susitikimas su Visagino atominę elektrinę (VAE) statyti ketinančio koncerno „Hitachi“ vadovais, galiausiai – žinia, kad Baltijos šalys dėl atominės statybos susitars iki birželio pabaigos. O šį „energetinį maratoną“ užbaigė sėkmingas Vyriausybės ir „Hitachi“ koncesijos sutarties dėl VAE statybos parafavimas, nors šios žinios įtaką valdančiųjų populiarumui sužinosime tik po kelių savaičių.
Be to, per pastarąjį mėnesį Vyriausybė sėkmingai atlaikė sunkiausią krizę nuo pat savo darbo pradžios, kartu motyvuodama, kad stabilus jos darbas reikalingas energetikos projektams sėkmingai užbaigti.

Populiarumą lėmė parama Vyriausybei

Antra, staigus, netgi „raketinis“ Darbo partijos ir jos pirmininko Viktoro Uspaskicho reitingų šuolis – nuo 19,6 iki 28,1 proc. (skaičiuojant nuo rinkimuose dalyvauti ketinančių apklaustųjų). Sociologai ir politologai tai aiškina ilgu ir nuosekliu Darbo partijos įdirbiu reklamuojant save ar tuo, kad kovo mėnesį V.Uspaskichas reguliariai rodėsi televizijose. Bet vėlgi – dėl visur skelbiamos reklamos „darbiečių“ populiarumas nuosekliai didėjo nuo praėjusių metų rugsėjo, o populiarumo sprogimas ir V.Uspaskicho pasirodymai per TV įvyko konkrečiai kovą.
Todėl ir verta atidžiau panagrinėti, kas vyko kovo mėnesį šalia energetikos reikalų ir FNTT skandalo. Atsakymas: Vyriausybės krizė. Jos metu A.Kubilius visiškai rimtai prakalbo, kad reikės sudaryti mažumos Vyriausybę, o jei nepavyks, tai tikriausiai teks skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Ir štai čia išnyra V.Uspaskichas ir pareiškia: nereikia rinkimų, o jeigu prireiks, Darbo partija parems A.Kubiliaus mažumos Vyriausybę ir balsuos už jos rengiamus energetikos projektus, nes jie naudingi Lietuvai.
Viskas, krizė baigta, pirmalaikių Seimo rinkimų nebus, Vyriausybės energetikos projektai bus. Darbo partijos valstybiška laikysena išgelbsti Vyriausybę nuo griūties, rinkėjai atsidėkodami pakelia Darbo partijos reitingą iki per visą šio Seimo kadenciją neregėto 28 proc. lygmens.
Dar kartą, kad būtų aiškiau: Darbo partijos populiarumas šoko į per penkerius metus neregėtas aukštumas, kai ji parėmė A.Kubiliaus Vyriausybę, kuri vykdo energetikos projektus ir kurios populiarumas taip pat didžiausias nuo veiklos pradžios. Atsitiktinumas? Na, gali būti.
Bet yra dar ir trečia aplinkybė: pastarąjį kartą didesnį nei dabar palankiai vertinančiųjų balsų nuošimtį – 17,9 proc. – Vyriausybė (tuo metu vadovaujama Gedimino Kirkilo) turėjo tik 2007-ųjų gruodį. Esminis to meto įvykis, prikaustęs visos visuomenės dėmesį, buvo koncerno „Leo LT“ istorija ir, kaip tuomet žadėta, Visagino atominės elektrinės statybos pradžia.

Rudenį jėgos gali būti lygios

Kokią įtaką šie aspektai gali turėti artėjantiems Seimo rinkimams? Jeigu A.Kubiliaus planai pavyks ir birželio pradžioje, kai faktinė Seimo rinkimų kampanija jau suksis visu greičiu, VAE statybos koncesijos sutartis Seime bus patvirtinta, o su Latvija ir Estija sutarta dėl būsimos elektrinės akcijų pasidalijimo, į rinkimus valdantieji eis daug geresnės būsenos, nei buvo galima įsivaizduoti pernai gruodį, kai tvirtinant šių metų valstybės biudžetą vėl kalbėta tik apie taupymą, išlaidų karpymą ir krizę. Juoba atrodo, kad krizė euro zonoje, į kurią žvelgianti Vyriausybė ir šoko paskutinę minutę karpyti išlaidų, tarsi aprimusi. Žinoma, tai gali būti tik laikinas pagerėjimas, nes „finansinių bombų“ ES pietuose daugiau nei pakanka, bet Lietuva šiemet vis dėlto yra suplanavusi ekonomikos augimą, tik gal ne tokį didelį kaip pernai.
Jei prisiminsime, kad pernai per savivaldybių tarybų rinkimus konservatoriai gavo dviem trečdaliais daugiau balsų, nei jiems žadėjo pačios drąsiausios prognozės, ir darysime prielaidą, kad toji pati „tylioji dauguma“, kuri užtikrino konservatoriams antrą vietą savivaldybėse, ateis balsuoti ir rudenį, A.Kubiliui svarbiausia tampa užduotis pakelti savo sąjungininkų iš Liberalų sąjūdžio reitingus. Mat žvelgiant į partijas, beveik garantuotai įveiksiančias 5 proc. Seimo rinkimų barjerą, akivaizdu, kad tikrai patikimą koaliciją konservatoriai gali sudaryti tik su mažiausia jų – liberalais. Tuomet gali susiklostyti padėtis, kad Seime atsidurs kokios keturios jėgos, kurių kiekviena turės maždaug po vienodai balsų, o tvirtai koalicijai reikės mažiausiai trijų partnerių.
Koks bus tokios dėlionės rezultatas – prognozuoti tiesiog neįmanoma. Nebent Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje grėstų apkaltinamasis nuosprendis V.Uspaskichui.

Seimo rinkimų barjerą įveiksiančių partijų reitingai 2008–2012 m. (ketinančiųjų balsuoti proc.)
2008 10    2009 02    2009 06    2009 10    2010 02    2010 06    2010 10    2011 02    2011 06    2011 10    2012 02    2012 03
LSDP    13,7    16,4    20,8    23    21,8    25,7    30    22,7    23    26,3    28,8    23,4
TS    31,3    22,2    25,2    22    22,9    15,5    14,4    15,4    15,6    16,4    16,3    14,6
DP    9,7    9,8    14,4    17,1    21    19    16,7    15,2    17,6    22    19,6    28,1
TT    12,8    17,6    17,9    16,1    14,4    20    14,1    22    18,5    16    13,7    13,2
LLS    7    12,6    8,1    6,7    5,5    6,1    8,5    6,5    4,2    9,1    7    7,9
Šaltinis: „Vilmorus“/„Lietuvos Rytas“

Apklausų prognozės ir 2011 m. vasarį per savivaldybių rinkimus partijų gautų balsų palyginimas
Partija    LSDP    TS    DP    TT
„Vilmorus“    13,3    9    8,9    12,3
„Baltijos tyrimai“    17    7    16    9
„Spinter tyrimai“    14,4    6,3    10,7    8,6
Rinkimų rezultatas    16,6    14,5    10    8,6
Šaltiniai: „Delfi“, „Lietuvos rytas“, „Alfa“, VRK

Vyriausybės populiarumas 2008–2012 m.
2008 11    2009 02    2009 06    2009 10    2010 02    2010 06    2010 10    2011 02    2011 06    2011 10    2012 02    2012 03
13,6    11,4    14,8    11,5    11,8    10,3    10    8,7    10,1    12,8    14,4    15,5
Šaltinis: „Vilmorus“/„Lietuvos rytas“

Kalbas apie šešėlinę ekonomiką Lietuvoje kartkartėmis pagyvina grėsmingi pranešimai apie kažkokius realius valstybės veiksmus, bandant į dienos šviesą traukti šiuos blogio daigus.

Neseniai klausėmės apie kovą su Gariūnų grupuotėmis, juokėmės klausydamiesi mokesčių surinkėjų prispaustų taksistų raudų apie mėnesio algą, kurį nesiekia nė 400 Lt, bet yra tokia patraukli, kad dirbti savivaldybės įmonėje už porą tūkstančių litų būtų tiesiog nesąmonė. Šiomis dienomis išgirdome ir apie tūkstančius šalies verslo įmonių, kurios mokesčių inspektorių dėmesio sulaukė todėl, kad jų darbuotojai uždirba minimalų ar net mažesnį už minimalų atlyginimą arba yra įtariamos po individualia veikla slepiančios darbo santykius.
Tiesa, keletas dalykų nuolat tarsi pažemina procesų svarbą. Tariamieji laisvosios rinkos šalininkai pradeda verkauti dėl per didelių mokesčių, kurie vargšus įtariamus sukčius tiesiog priverčia griebtis nedorų veiksmų. Komentatorių, tiek žurnalistų, tiek ekspertų, kalbose akcentuojamas kitas momentas: visa bėda esą ta, kad šešėlinė ekonomika ištraukianti pinigus iš biudžeto, tad valstybės galios finansuoti tuos ar kitus dalykus menksta. Dar blogiau tai, kad bent kol kas itin reta ir informacijos apie tai, kuo vis dėlto pasibaigia tie įvairūs tyrimai ir/ar teismai, kurie, tikėtina, ir turėtų vainikuoti proceso baigtį. Kad ir kokia toji būtų.
Vis dėlto paminėtos tiesos yra tiek akivaizdžios, kad nevertėtų joms ir laiko gaišti, jei ne vienas praktiškai visuotinai nutylimas dalykas. Kalbu apie šešėlio poveikį ūkiui ir verslo plėtrai, mat, kaip rodo daugelis pasaulyje atliktų tyrimų, didžiausia bėda čia ne viešojo sektoriaus finansavimas, o tai, kad pakirsdama konkurenciją visų rūšių pilkoji ekonomika mažina bendrą valstybės produktyvumo lygį, tad ir šalies augimą. Jei tokia analizės perspektyva būtų deramai įsisąmoninta, tai iš esmės keistų ir patį kalbėjimo toną, ir kalbančiųjų ratą.
Na, tikrai neįmanoma suprasti, kodėl toks tylus verslui (tikiuosi, deramam ir besilaikančiam šalies įstatymų) atstovaujančių organizacijų balsas? Išskyrus retus mėsininkų susivienijimo pagraudenimus, jo beveik ir negirdime. Dar mažiau suprantama, kodėl ir pati valdžia, kovodama su šešėliu, tą procesą linkusi pateikti iš esmės kaip biudžeto bėdą, o ne šalies ūkio ir, svarbiausia, jo verslo tragediją. Vis dėlto pastarasis bandymas susiremti su minimalių algų apologetais gali ryškinti ir tam tikrą mąstymo poslinkį.
Jau įpratome, kad valdžios žmonės mums nuolat aiškina, jog įžvelgti jokių realių galimybių aną minimalią algą artimiausiu metu didinti negalima, mat ūkio atsigavimas kol kas labai netvarus, o jau vargšas smulkusis verslas tai tokio žingsnio nė neišgyventų. Kokią žinią taip kalbėdami išties siunčia pareigūnai? Neįmanoma patikėti, kad jie nesuvokia, jog išgyventi iš nepilnų 700 Lt šioje šalyje šiuo metu neįmanoma. Taigi, lieka konstatuoti, kad valstybė pati tyliai sutinka su vokeliais, kad ir kaip žodžiais su jais kovotų.
Kita vertus, sunku patikėti ir tuo, kad valdžios pareigūnai neturi informacijos, kokia dalis gaunančiųjų tuos popierinius 800 Lt prisiduria per visokias socialines išmokas (tad dorai mokesčius mokančio verslo sąskaita), net jei oficialiai rodomos pajamos neišsemia visų jų srauto. Tačiau jei ta valdžia lyg užstrigusi plokštelė jau kelerius metus nuolat kartoja, kad minimali alga negali būti didinama, tai tikėtina, jog ji šešėlinę ekonomiką linkusi vertinti kaip tam tikrą ne tiek neigiamą, kiek prieštaringą socialinį reiškinį ir linkusi tyliai sutikti, kad šešėlis kuria darbo vietas nekvalifikuotiems darbuotojams ir mažina įtampą darbo rinkoje.
Visuomenės nuomonė irgi panaši. Daugelis nuoširdžiai tiki, kad jei nebus šešėlinio darbo, tai nebus darbo apskritai. Kiti įsivaizduoja, kad palaikydami šešėlį jie savotiškai atkeršija nemėgstamai ir jų vilčių nepateisinančiai valdžiai. Panašią poziciją kartą man netikėtai patvirtino net šiaip labai protingas kunigas, noriai paaiškinęs, kad jei žmogus per išpažintį sakosi nemokąs mokesčių, tai jis nuodėmes atleidžiąs, nors ir primena, jog „nemokėti gali tada, kai mokėdamas neišgyvensi“. Na, suprask, gali vogti, jei jau kitaip neišgyveni. Beje, tokia pozicija giežtai priešinga oficialiai Bažnyčios nuostatai.
Kas vis dėlto šešėlinę ekonomiką paverčia vėžiu, sugraužiančiu bet kokį ekonominį ir socialinį audinį? Ir kodėl jį būtina šalinti chirurginiu būdu? Priešingai, nei įprasta manyti, tyrimai (pavyzdžiui, įtakingojo McKinsey Global Institute analizės) rodo, kad augant oficialios ūkinės veiklos apimtims šešėlis taip pat auga. Nepasitvirtina ir verslo ekspertų aiškinimas, kad pritaikius įvairias madingas paramos verslui strategijas šešėlinę verslo dalį ilgainiui galima paversti oficialia. Tyrimai rodo, kad vengiant mokesčių, nevykdant reglamentų, samdant neįformintus darbuotojus gaunama sumažintų sąnaudų nauda su kaupu padengia tokių įmonių nedidelį našumą bei kuklų mastą. Tokiu būdu iškreipiama konkurencija, nes neefektyvus neformalus žaidėjas išlieka versle ir neleidžia įsitvirtinti produktyvesniam, formaliam verslui, kuris tokiomis sąlygomis nepajėgus užimti jam kitomis sąlygomis atiteksiančios rinkos dalies. Bet kokią trumpalaikę šešėlinių darbo vietų naudą ilgainiui su kaupu persveria tokios veiklos negatyvus poveikis ekonominiam augimui ir užimtumui.
Ekonomikos augimą ir produktyvumą pilkoji veikla žlugdo dvejopai: šešėlinės įmonės dėl savo veiklos ypatumų negali pasiekti deramo masto ir produktyvumo, tačiau tokios veiklos generuojama mažesnių sąnaudų nauda atima rinkos dalį iš oficialaus verslo. Tyrimai rodo, kad šešėlinių įmonių veiklos efektyvumas yra praktiškai perpus mažesnis nei tame pačiame sektoriuje veikiančių tos pačios rūšies geriausių oficialių įmonių. Šešėlis sumenkina ir tokio verslo investicines galimybes, tad jų gebėjimas plėstis menksta. Jei veikla nėra formaliai įteisinta, tai neįmanoma skolintis atvirai veikiančiose finansų institucijose, tad neišvengiamu atveju tenka remtis itin brangia nelegalia pinigų rinka.
Pilkojoje zonoje veikiančiam verslui sunku arba neįmanoma ginti savo nuosavybės teisių, keiptis į teismą dėl neįvykdytų sandorių, tad laipsniškai toks verslas suformuoja savotišką panašių tiekėjų ir vartotojų erdvę, kuri savo ruožtu toliau ir vis labiau ardo normalius ūkinius procesus. Taip pilkieji žaidėjai nuolat mažina bendrą šalies produktyvumą, tad ir jos gyvenimo lygį.
Svarbu ir tai, kad neigiamos šešėlio pasekmės nėra vien ekonominės. Šešėlis anksčiau ar vėliau pagimdo ir socialinę degradaciją, kurią, beje, jau galime atvirai matyti ir Lietuvoje, kaip plintantį nepasitikėjimo iš esmės visomis valstybės institucijomis užkratą.

Šešėlis anksčiau ar vėliau pagimdo ir socialinę degradaciją, kurią, beje, jau galime atvirai matyti ir Lietuvoje.

Antanas Bosas gali būti vadinamas tikru savo gyvenimo bosu: sėkmė jam šypsosi visada. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti skaitant paskalų žurnaluose jo paties užsakytus straipsnius apie puikią žmoną, vaikus, elnynus, atostogas užsieniuose bei milijonus generuojantį verslą. Visiems „stiliaus ikonos“ A.Boso pasiekimams surašyti neužtektų ir jaučio odos – juk tai buvęs Regbio federacijos prezidentas, siūlęs mokyklose įvesti privalomas šio sporto pamokas, taiklus medžiotojas, elnius šaudantis nuo verandos slenksčio, puikus vyras, savo žmonai paliekantis balso teisę tik orgazmo metu.
Tačiau atrodo, kad prieš kelias savaites A.Boso kruopščiai kurtas įvaizdis pradėjo eižėti. Štai jam priklausančios įmonės „Klaipėdos kranai“ darbuotojams pakako įžūlumo paduoti į teismą savo bosą, kuris daugiau nei dvejus metus nemoka jiems atlyginimų. Negirdėtas darbininkų akiplėšiškumas – negi negali šiek tiek palaukti pinigų? Juk dabar A.Bosas turi svarbesnių reikalų, nei kažkokia žlunganti įmonė ir jos skolos.
„Tegul komentuoja direktorius, o aš Italijoje!“ – štai ką atsako į tarptautinio darbininkų internacionalo reikalavimus žymusis uostamiesčio verslininkas. Matyt, užsiėmęs žmogus.
Dar vienas A.Boso „verslo uoslės“ įrodymas – Nobelio premijos ekonomikos srityje vertas investicinis viražas su DNB banko obligacijomis. 2007 m. šis verslo banginis, užstatęs namą, iš banko pasiskolino 20 mln. Lt, už kuriuos nusipirko su akcijomis susietų obligacijų. Deja, atūžus sunkmečiui vertybiniai popieriai nuvertėjo, o paskolos palūkanas mokėti reikia ir toliau. Bankui skolingas apie 2 mln. Lt A.Bosas neseniai banką padavė į teismą – turbūt vildamasis, kad jau nebegalioja patarlė apie kvailius bažnyčioje.
Kaip matome, A.Bosas yra sukaupęs tiek verslo patirties, kad ja netgi pasidalijo savo knygoje „Strateginis valdymas: nuo korporacijos iki valstybės“. Vis dėlto turbūt niekam Lietuvoje nesinorėtų, kad šis verslo „genijus“ paro

Didžiulės vienos šeimos valdomos įmonės Pietų Korėją iš skurdžios, karų nualintos valstybės pavertė viena turtingiausių pasaulio šalių.

„Samsung“, LG, „Hyundai“ – tai tik kelios visame pasaulyje žinomos milžiniškos Pietų Korėjos bendrovės, kurių gaminiai supa mus kasdieniame gyvenime. Tarkim, „Hyundai“ koncerno, kuriam priklauso ir „Kia“, gaminami automobiliai konkuruoja ir kai kuriais aspektais net lenkia japoniškus automobilius. „Samsung“ 2009 m. pagal pardavimą aplenkė „Hewlett-Packard“ ir tapo didžiausia pasaulyje technologijų bendrove, kurios išmanieji telefonai sėkmingai konkuruoja su rinkos senbuvių „Apple“ ar „Nokia“ gaminiais, o televizoriai senokai už nugaros paliko rinkos senbuvės „Sony“ produkciją.
Tačiau nedaugelis žino, kad „Samsung“ taip pat siuva ir drabužius, stato laivus, užsiima statybomis, o dar visai neseniai gamino automobilius, tiesa, tik Azijos rinkai. LG ne tik gamina elektroniką bei buitinę techniką, bet ir turi didžiulius chemijos pramonės bei telekomunikacijų padalinius, o „Hyundai“ neapsiriboja vien automobiliais – šiam konglomeratui priklauso ir didžiausios pasaulyje laivų statyklos bei plieno liejyklos. Šios trys bendrovės yra labiausiai žinomos už Korėjos sienų, tačiau šioje šalyje galima suskaičiuoti dar porą tuzinų tokio kalibro įmonių, pavyzdžiui, „SK Group“, „GS Group“ ar „Hanwha“.

Chaebol bendrovės – verslo dinastijos
Visos šios bendrovės Pietų Korėjoje vadinamos vienu vardu – chaebol (chae – turtas + pŏl – klanas ar šeima), mat jos vis dar priklauso įkūrėjo šeimai ir yra valdomos jos narių. Šiandien daugumai jų vadovauja jau trečios kartos įkūrėjo palikuonys, kurie savo prabangiu gyvenimu, ypatingu uždarumu nuo visuomenės, ryšiais su politikais, korupcija bei nebaudžiamumu gali būti vadinami naujaisiais Pietų Korėjos monarchais.
Ir išties, 1910-aisiais žlugus karališkajai Yi dinastijai, šalis ištvėrė japonų okupaciją, skausmingą padalijimą į dvi respublikas ir du karus. Po Antrojo pasaulinio karo Pietų Korėja buvo viena vargingiausių Azijos valstybių, tačiau dėl chaebol bendrovių įkūrėjų genialumo ir juos lydėjusios ekonominės sėkmės šiandien ši šalis pragyvenimo lygiu jau aplankusi Europos Sąjungą.
Pietų Korėjos bendrasis vidaus produktas siekia 31,75 tūkst. JAV dolerių, o ES BVP – 31,55 tūkst. dolerių vienam gyventojui. Turtingiausių ir vargingiausių piliečių pajamų nelygybę atskleidžiantis “Gini” koeficientas siekia vos 0,31 – truputį blogesnis nei socialiai orientuotose Skandinavijos valstybėse, tačiau geresnis nei, pavyzdžiui, Kanadoje.
Taigi šiandien Pietų Korėja kitoms valstybėms yra tapusi pavyzdžiu, kaip per vienos kartos gyvenimo laikotarpį šalį iš skurdžios paversti turtinga tarptautinės prekybos partnere. Tačiau nedaugelis žino, kad šią sėkmę lėmė keistas Pietų Korėją valdžiusių karinių diktatorių ir chaebol bendrovių įkūrėjų tandemas. Svarbu paminėti, kad dabar ši valstybė yra demokratinė – Vašingtone įsikūrusi demokratijos lygį valstybėse vertinanti nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ Pietų Korėją prilygina Japonijai.
Tad kaip gimė chaebol dinastijos ir kokių problemų jos kelia šaliai šiandien?

Su nedidele diktatorių pagalba…
„Samsung“ įmonių grupė šiandien, ko gero, yra pati žinomiausia ir didžiausia chaebol Pietų Korėjoje, todėl jos istorija geriausiai tinka iliustruoti, kaip atsirado verslo dinastijos ir kaip joms pavyko išlikti iki šiandien.
Viskas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai Korėją buvo kolonizavusi Japonija. 1938 m. pasiturinčios žemvaldžių šeimos sūnus, trisdešimtmetis Lee Byung-chullas gimtajame Daegu miestelyje įkūrė įmonę „Samsung“ (korėj. k. – trys žvaigždės). Iki pat 1993-iųjų bendrovės logotipe puikavosi trys žvaigždės. Kompanijos įkūrėjas buvo tikras diplomatas – tais laikais verslininkui norint turėti daugiau nei turgaus prekystalį reikėjo palaikyti gerus santykius su kolonizatoriais japonais. Tačiau Lee Byung-chullas niekada neperžengė kolaboravimo ribos – antraip jo likimas po 1945-ųjų būtų buvęs daug tragiškesnis.
Iš pradžių „Samsung“ užsiėmė prekyba, tačiau ilgainiui pradėjo gaminti alkoholinius gėrimus bei maisto produktus. 1947 m. Lee Byung-chullas žengė strategiškai naudingą žingsnį ir perkėlė „Samsung“ būstinę į Seulą. Šeštajame dešimtmetyje Pietų Korėją valdantis diktatorius Rhee Syng-manas, su kuriuo „Samsung“ įkūrėjas palaikė gerus ryšius, mokėjo atsidėkoti – už tai Lee nubyrėdavo įvairių tuo metu šalyje dislokuotos JAV kariuomenės užsakymų. „Samsung“ tuo metu ėmėsi cukraus ir tekstilės gamybos, o Lee Byung-chullas tapo turtingiausiu Pietų Korėjos verslininku, tiesa, jau tada jis buvo laikomas korupcijos simboliu.
1960-aisiais šalyje įvyko karinis perversmas, ir valdžią perėmė kitas diktatorius – Park Chung-hee. Jo valdoma karinė chunta nusprendė atsikratyti korumpuotų senojo režimo verslininkų – šie buvo varomi gatvėmis su plakatais „Aš esu korumpuota kiaulė“ ir vėliau sodinami į kalėjimą. „Samsung“ vadovą turėjo ištikti panašus likimas, tačiau jis įtikino prezidentą Parką, kad kai kurios „kiaulės“, pasitelkusios į pagalbą užsienio kapitalą, gali atgaivinti šalies ekonomiką.
Diktatorius savo nuožiūra atrinko keliolika perspektyviausių verslininkų ir sutiko neįkalinti jų, jei šie investuos į jo nurodytas perspektyvias pramonės šakas ir pavers Pietų Korėją eksporto lydere. Mainais šioms bendrovėms buvo suteiktos valstybės paskolos, valstybiniai infrastruktūros užsakymai, galimybė išbandyti produktus vidaus rinkoje bei parama eksportuojant. Tarp „pakylėtų“ verslininkų buvo ir tuo metu statybomis užsiimančios firmos „Hyundai“ įkūrėjas Chung Ju-yungas bei plastiką gaminančios „Lak-Hui Chemical“ (šiandieninė LG) pradininkas Koo In-hwoi.
1980-aisiais Park Chung-hee buvo nužudytas, o į jo postą stojo Chun Doo-hwanas – dar vienas diktatorius, valdęs aštuonerius metus iki pat pirmųjų demokratinių rinkimų. Nors šis diktatorius nebuvo toks prielankus verslo magnatams, nieko padaryti jau nebebuvo galima – verslo dinastijos buvo tapusios Pietų Korėjos pasididžiavimu, be to, maitino visą šalį.
Diktatorių biurokratinio aparato padedamos chaebol bendrovės vis plėtė savo verslus ir didino jų vertę: nuo tekstilės prie statybų ir sunkiosios pramonės, tada perėjo prie naftos perdirbimo, automobilių pramonės, elektronikos bei finansinių paslaugų. Tačiau didelėmis inovacijomis šios bendrovė nepasižymėjo – dažniau buvo laikomos Vakarų ar japonų firmų kopijuotojomis.
„Pietų Korėjos verslo milžinų stiprybė atsiskleidžia, kai jie gali šiek tiek patobulinti kitų sukurtą produktą ir paleisti jį į masinę gamybą“, – apibendrina Singapūro universiteto profesorius Chang Sea-jinas.
Iki pat Azijos finansų krizės, įvykusios 1997–1998 m., šeimų valdomos korėjietiškos bendrovės buvo laikomos per didelėmis, kad žlugtų. Tačiau sunkmetis atsijojo per daug savo veiklą išplėtusias firmas – tada kartu su kiek mažesnėmis bankrutavo ir viena didžiausių Pietų Korėjos bendrovių „Daewoo“. Kiti konglomeratai taip pat turėjo peržiūrėti savo veiklas, atsisakyti nepelningų verslų ir susitelkti į svarbiausias pramonės sritis.

Naujieji monarchai
Deja, nei krizės, nei Pietų Korėjos demokratizavimas nepadėjo pakeisti chaebol bendrovių. Ir šiandien jos yra laikomos valstybėmis valstybėse, jas nuolat lydi korupcijos ir finansinių nusikaltimų skandalai, o jas valdančių šeimų atstovai elgiasi kaip Vakarų aristokratai. Štai, pavyzdžiui, „Samsung“, „Hyundai“ ir LG valdančių šeimų nariai jau senokai tuokiasi tarpusavyje, o Korėjos televizijoje šiandien net kuriamos muilo operos, kuriose pasakojamos šių giminių gyvenimo peripetijos.
Dabar svarbiausias verslo dinastijų tikslas ir daugelio nusižengimų priežastis – išlaikyti kuo daugiau bendrovių valdžios palikuonių rankose. Padaryti tai legaliomis priemonėmis šiandienos demokratinėje Pietų Korėjoje sudėtinga, juolab kad tarptautiniai bendrovių akcininkai reikalauja vis daugiau skaidrumo ir galių.
Štai „Samsung“ grupės prezidentas Lee Kun-hee, įkūrėjo Lee Byung-chullo sūnus, 2008 m. buvo apkaltintas korupcija, mokesčių vengimu bei finansinėmis machinacijomis, kurios leido jau jo sūnui Jay Y.Lee dirbtinai mažomis kainomis įsigyti bendrovės akcijų ir padidinti šeimos kontrolę.
Vis dėlto chaebol įtaka šalyje didžiulė. Lee Kun-hee buvo nuteistas penkeriems metams kalėjimo, prisiėmė teisinę bei moralinę kaltę ir paliko bendrovės vairą, tačiau, kaip ir diktatūros laikais, po dvejų metų šalies prezidentui suteikus amnestiją grįžo į „Samsung Electronics“ vadovo postą.
Kitos bendrovės „Hanwha“, užsiimančios sprogmenų gamyba, statybomis ir draudimo paslaugomis, vadovas Kim Seung-younas 2007 m. kartu su savo apsaugos darbuotojais įsiveržė į kavinę ir sumušė visą personalą. Priežastis – išvakarėse toje kavinėje buvo sumuštas jo sūnus. Tais pačiais metais didžiausios korėjietiškų automobilių gamintojos „Hyundai Motor“ prezidentas buvo apkaltintas iššvaistęs bendrovės lėšas – apie 90 mln. dolerių. Tačiau ir šie vadovai išsisuko tik baudomis – nė vienas nesėdo į kalėjimą, nes šalies prezidentas Lee Myung-bakas jų pasigailėjo.
Nebaudžiamumo jausmas leidžia chaebol bendrovėms ir toliau tvarkytis Pietų Korėjoje kaip savo kieme. Reikia pripažinti, kad dėl jų šalis greitai atsitiesė po pastarojo sunkmečio – Pietų Korėjos BVP praėjusiais metais didėjo daugiau nei 4 proc., o nedarbas siekia vos 3 proc. Tačiau šių konglomeratų įtaka stabdo šalies inovacijas – atsiradusios jaunos ir sėkmingos įmonės akimirksniu būna nupirktos vienos iš didžiųjų grupių.
„Chaebol korporacijos primena senus miško medžius – jų lapija atrodo įspūdingai, bet jie uždengia visą saulės šviesą apačioje augantiems augalams“, – lygina Hasung Jangas, Korėjos universiteto verslo mokyklos dekanas.

Beveik visą antrąją sausio savaitę Las Vegase vyko tradicinė vartotojų elektronikos paroda „CES 2012“, kurioje šiais metais savo produktus pristatė daugiau nei 3 tūkst. gamintojų ir kurioje apsilankė apie 140 tūkst. lankytojų.
Šių metų parodoje daugiausiai dėmesio sulaukė trys produktų grupės – televizoriai, planšetiniai kompiuteriai bei ypač ploni nešiojamieji kompiuteriai, vadinamieji „ultrabook“.
Televizorių gamintojai šiemet nebeakcentavo trimačio vaizdo. Šių dienų mados klyksmas – ypač kontrastingi didelės įstrižainės (55 colių) ir ploni (apie 4 mm storio) organinių šviesos diodų (OLED) televizoriai, kuriuos pristatė LG bei „Samsung“. Televizoriaus prieiga prie interneto jau paseno – šiemet pasirodys vis daugiau judesiais ir balsu valdomų ekranų.
Planšetinių kompiuterių parodoje šiais metais kur kas mažiau nei pernai, kai buvo pristatyta ištisa lavina nekokybiškų „iPad“ klonų. Tačiau dabar gamintojai visą dėmesį kreipia į įrenginių kokybę bei nedidelę kainą – šią strategiją padiktavo neseniai pasirodžiusi „Amazon Kindle Fire“ planšetė.
O štai bendrovė „Intel“ toliau skatina „ultrabook“ madą – lengvus ir plonus nešiojamuosius kompiuterius, kurie gali tapti atsaku „Apple“ gaminamiems superploniems „Macbook Air“. Tokius įrenginius pristatė beveik visi nešiojamųjų kompiuterių gamintojai ir net jų įprastai negaminanti LG.
Sulėtėjęs ekonomikos augimas privertė peržvelgti iki šiol daugumos gamintojų propaguotą strategiją, kai pirkėjas buvo skatinamas kas dvejus trejus metus pirkti vis naują produktą. Šiemet vis daugiau gamintojų siūlo pasitelkus programinę įrangą atnaujinti ir papildyti savo gaminių galimybes.