2011 m. šešiose šalyse veikianti įmonių grupė „LaisvalaikioDovanos.lt“ pardavė 33 % daugiau dovanų nei 2010-aisiais.

Didžiausias pardavimų kilimas užfiksuotas Estijoje, kurioje parduota 52 % daugiau dovanų, mažiausias buvo Lenkijoje – 5 %. Nuo Estijos nedaug atsiliko Latvija, kurioje 2011 m. pardavimai kilo 50 %, ir Lietuva – 31 %.

„Pabaltijo šalyse 2011 m. dovanų verslui buvo sėkmingi, čia vis dažniau žmonės dovanodavo mūsų siūlomas įspūdžio dovanas. Lėtesnį pardavimų augimą Lenkijoje galime paaiškinti 2011 m. šioje šalyje sulėtėjusiu ekonomikos augimu“ – sakė „LaisvalaikioDovanos.lt“ direktorius Rokas Černiauskas.

2010 m. pabaigoje startavusios elektroninės dovanų parduotuvės Suomijoje rezultatai taip pat geri: „Lyginant su 2010 m. Kalėdomis, 2011 m. kalėdinės prekybos metu pardavimai kilo tris kartus. Tai rodo, kad ir šioje šalyje įspūdžio dovanos sudomina vis daugiau pirkėjų, – džiaugėsi R. Černiauskas. – O šį rudenį atidaryto filialo Baltarusijoje rezultatus matysime tik 2012 m. pabaigoje“.

Kaip rodo įmonių grupės statistika, Lietuvoje ir jos kaimyninėse šalyse perkamos skirtingos dovanos. Lietuviai šiais metais dažniausiai pirko vakarienes ir degustacijas, o per Kalėdas itin populiari dovana buvo žurnalų prenumeratos. Latvijoje perkamiausių dovanų sąraše – įvairūs skrydžiai ir nusileidimas bobslėjumi, Estijoje – grožio ir SPA pasiūlymai, Suomijoje – vandens pramogos, o Lenkijoje populiariausia dovana – dovanų rinkiniai.

2011 m. „LaisvalaikioDovanos.lt“ įmonių grupė, pasiūliusi nemažai naujienų (garsių prekės ženklų dovanų čekius, leidinių prenumeratas, kino centrų dovanų kuponus), 2012 m. jų ruošia dar daugiau. Tačiau kokiomis naujovėmis šiais metais bus stebinami klientai R. Černiauskas kol kas neprasitaria.

Per pastaruosius trejus metus Lietuvoje daugiausiai darbuotojų samdė prekybos tinklai, tekstilės, transporto bendrovės ir maitinimo įstaigos.

Nuo 2009 m. Lietuvos ekonomikoje įsivyravo gerų žinių badas, o pesimistinę nuotaiką kurstė didžiulis nedarbas. Tačiau kai kurios Lietuvos įmonės net sunkmečiu gyvino darbo rinką ir skleidė daugiau gerų žinių už kitas. „Veidas“ domėjosi, kurios šalies bendrovės per pastaruosius trejus metus samdė daugiausiai darbuotojų.

Samdė pirmieji išsiveržę iš krizės

„Veido“ prašymu Lietuvos darbo birža sudarė sąrašą įmonių, kurios nuo 2009 m. iki 2011 m. rudens įregistravo daugiausiai laisvų neterminuoto darbo vietų. Sąrašo viršuje – prekybos tinklai, kurie yra didžiausi šalies darbdaviai. Per beveik trejus metus „Maxima LT“ užregistravo 2526 laisvas darbo vietas, „Palink“ – 2011, „Norfos mažmena“ – 971, „Senukų“ prekybos centras – 596, „Makveža“ – 499, „Rimi Lietuva“ – 469. Šių prekybos tinklų plėtra sunkmečiu sulėtėjo, tačiau nesustojo, tad naujų darbuotojų įmonės ieškojo ir atidarydamos naujas parduotuves, ir dėl darbuotojų kaitos.
Labiau netikėti sąrašo dalyviai – pasaulinių prekių ženklų atstovams produkciją tiekiančios siuvimo bendrovės „Lelija“ ir „Visatex“, atitinkamai užregistravusios 1039 ir 929 laisvas darbo vietas. Nors paprastai siuvimo sektoriaus kuriamos darbo vietos nėra gerai mokamos, jos svarbios socialiniu požiūriu, nes įdarbinami žmonės provincijoje.
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas tvirtina, kad šios didžiosios siuvimo bendrovės rodo bendrą viso sektoriaus tendenciją. „Siuvimo sektoriuje gamyba ir užsakymai iš Azijos šalių grįžo į Europą. Užsakymų iš tradicinių partnerių ES šalyse daugėjo, o jiems įvykdyti 2010–2011 m. reikėjo daugiau darbuotojų. Būtų buvę įmanoma ir daugiau žmonių priimti, ir didesnius užsakymus įvykdyti, bet susiduriama su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu“, – plėtros kliūtį mini L.Lasiauskas.
ES įmonės, sunkiai galėdamos sunkmečiu prognozuoti vartotojų poreikius, norėjo dirbti lanksčiau – greičiau gauti produkciją, užsisakyti mažesnius drabužių kiekius, planuoti trumpesnį laikotarpį, tad vėl atsigręžė į partnerius Rytų Europoje. L.Lasiausko manymu, šiai tendencijai įtakos turėjo ir pasikeitusi trečiųjų šalių politika – Kinija prieš trejetą metų radikaliai pakeitė savo ekonomikos plėtros politiką iš eksporto skatinimo į vidaus vartojimo skatinimą ir panaikino subsidijas eksportuotojams, kurios iškreipdavo tarptautinę rinką.
Kitas sektorius, gausiai samdęs Lietuvai sunkiu metu, – transporto. Į daugiausiai darbo vietų įregistravusių įmonių 30-uką patenka šešios transporto įmonės, o šimtuke jų dar daugiau. Personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ vystymosi direktorius Andrius Francas nesistebi, kad transporto, logistikos ir sandėliavimo bendrovė „Girteka“ atsiduria net trečioje sąrašo vietoje, – tai didžiausią sunkvežimių parką turinti bendrovė, diversifikavusi savo riziką. „Logistikos sritis labai greitai atsigavo po krizės, nes tai konkurencingas sektorius – visos paslaugos teikiamos Europos mastu. Lietuva turi išsikovojusi  krovinių gabenimo rinkos dalį iš Europos šalių į Rytus“, – komentuoja A.Francas.
Tarptautinių pervežimų bendrovės „Hegelmann transporte“ direktorius Tomas Jurgelevičius paaiškino, kad jų įmonė 2009–2011 m. ieškojo naujų klientų, gavo daugiau užsakymų, tad didino ir automobilių, ir darbuotojų skaičių. Per trejus metus įmonė ieškojo 421 darbuotojo, o prieš kelerius metus turėjusi 40 vilkikų, dabar turi šimtą. Beje, nors Lietuvoje bedarbių daugiau nei 200 tūkst., šimtų darbuotojų ieškojusiai „Hegelmann transporte“ įmonei čia nepavyko apsirūpinti darbo jėga. Šiuo metu įmonės vilkikus vairuoja ir baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, gruzinai. „Su darbo birža net darbo muges rengėme, bet žmonių nesusirinkdavo. Lietuvoje buvo 300 tūkst. bedarbių, bet tarp jų nebuvo tarptautinio pervežimo vairuotojų“, – paradoksą išryškina T.Jurgelevičius.
A.Francas atkreipia dėmesį, kad iš statybų sektoriaus į sąrašą pateko dvi didžiosios įmonės – Panevėžio statybos trestas ir „Vėtrūna“, laimėjusios didelius valstybinius sporto ir pramogų arenų statybos projektus. Kadangi juos reikėjo įgyvendinti greitai ir baigti 2011 m., įmonės samdė naujų darbuotojų. O valstybinių užsakymų neturėjusios statybos įmonės vis dar gyveno susispaudusios ir darbuotojų neieškojo.
Beje, nors sąraše matomos įmonės daugiausia samdė žemos kvalifikacijos darbuotojus, į šimtuką patenka ir keletas aukštųjų technologijų bendrovių, tokių kaip „Teltonika“ (užregistravo 273 naujas darbo vietas) ar „Intersurgical“ (236).

Nauja niša – valymo paslaugos

Daugiausiai samdžiusių bendrovių sąrašas nurodo ir naujus, sparčiai augančius verslus. Naujai besikuriantis sektorius Lietuvoje – valymo paslaugos. Į sąrašą pateko net dvi tokios įmonės – „Ainava“ ir „Corpus A“. „Lietuvoje pirkti valymo paslaugas iš išorės yra nauja tendencija, kurią įmonės sparčiai perima. Apskritai Lietuvos įmonės netiesiogines funkcijas perkelia išoriniam tiekėjui, tad atsirado paslaugų nišos įmonėms, teikiančioms valymo, IT paslaugų ir kompiuterių priežiūros, buhalterines ir finansines paslaugas“, – pastebi A.Francas.
Valymo paslaugų poreikį taip pat pajuto Klaipėdos bendrovės „Eurotela“ direktorius Nerijus Briedis. Nors įmonės pagrindinė veikla – apklausų atlikimas,  prieš porą metų pamačiusi apylaisvę nišą bendrovė pradėjo teikti valymo paslaugas. 2006 m. pradėjusi veiklą nuo keturių žmonių, 2010–2011 m. „Eurotela“ stipriai plėtėsi ir šiuo metu apklausoms atlikti yra įdarbinusi apie šimtą, o valymo paslaugoms teikti – per du šimtus žmonių.
Beje, ši įmonė iš kitų išsiskiria tuo, kad samdo tik neįgaliuosius. N.Briedis teigia, kad anksčiau pats dirbo skambučių centre, o nusprendęs kurti savo verslą mąstė, kaip sumažinti didelę darbuotojų kaitą tokio tipo įmonėje. „Apie tai mąstydamas važiavau keliu ir staiga mane pralenkė automobilis su neįgaliojo ženkliuku. Tada toptelėjo, kad galiu priimti žmones su negalia, nes jie lojalesni“, – kaip sugalvojo įmonės koncepciją, atskleidžia N.Briedis.

„Vičiūnų“ restoranų grupė apsukų nemažins

Maitinimo sektorius – reikalaujantis itin daug darbuotojų, o labiausiai sunkmečiu plėtėsi „Vičiūnų“ restoranų grupė ir „Kretingos maistas“. „Vičiūnų“ restoranų grupės direktorius Gediminas Balnis tvirtina, kad įmonė paaugo dvigubai – 2009 m. apyvarta siekė 25 mln. Lt, o 2011 m. – 53 mln. Lt, restoranų pagausėjo nuo 25 iki 37, padvigubėjo ir darbuotojų skaičius. Be to, anksčiau įmonė veikė su „Katpėdėlės“ prekės ženklu, o dabar plečiasi su penkiais prekių ženklais, iš kurių trys nauji – „Charlie pizza“, „Charlie Kids“ ir „La Crepe“.
„Šiais metais vėl pranašaujama krizė, tad mes ir vėl sparčiai plėsimės. Atidarysime ne mažiau kaip dešimt restoranų, iš jų penkis pirmąjį ketvirtį“, – ambicingus planus dėsto G.Balnis. Didžiausia „Vičiūnų“ restoranų grupės plėtra šiemet vyks Vilniuje, planuojama sukurti iki 400 naujų darbo vietų.
Darbo biržos skaičiavimais, 2009–2011 m. „Vičiūnų“ restoranų grupė sukūrė 455 darbo vietas, tačiau G.Balnis mano, kad pridėjus ir rudenį atidarytus restoranus jų bus per 500. „Mes jau pradėjome rinkti darbuotojus naujiems restoranams, nes po mėnesio restoraną atidarysime Vokiečių gatvėje, po kelių mėnesių – Gedimino prospekte. O naujausio sandorio metu nusipirkome vieną seniausių restoranų – „Pilies menę“ Vilniuje valdančią bendrovę „Gairė“ su darbuotojais“, – pasakoja G.Balnis.

Į 2012-uosius žvelgia atsargiai

Tiesa, ne visų 2009–2011 m. daugiausiai samdžiusių įmonių atstovai nusiteikę taip optimistiškai kaip „Vičiūnų“ restoranų grupės vadovas. Dauguma jų abejoja, ar pavyks tokius pat plėtros tempus išlaikyti ir 2012 m. L.Lasiausko nuomone, dėl ES rinkas apėmusio sąstingio naujų darbo vietų kūrimas siuvimo įmonėse šiemet nebus toks spartus kaip 2011 m.
„Hegelmann transporte“ vadovas T.Jurgelevičius taip pat prognozuoja mažesnę plėtrą. Įmonė daugiausia veža vaisius, o dėl šiltos žiemos vaisių paklausa, taigi ir įmonės apsukos, sumažėjusios.
Šiemet nežadamas ir vidaus vartojimo atsigavimas, tad prekybos tinklų plėtra turėtų būti vangi. Situacija nebent pagyvins planuojamas naujo prekybos centro „Lidl“ įžengimas į Lietuvos rinką.
A.Francas pagyvėjimo darbo rinkoje šiemet laukia iš naujų investuotojų. Pasak jo, šiais metais dvi skandinaviško kapitalo bendrovės Vilniuje ir Kaune įkurs po vieną finansinių paslaugų centrą. Nors planuojami nedideli centrai – kiekvienas iki 50 darbuotojų, jų įkūrimas bus geras ženklas potencialiems investuotojams, kad iš Lietuvos finansines paslaugas galima teikti visoje Europoje. „Šiemet ieškosime darbuotojų, kurie turi finansų, buhalterinės apskaitos žinių ir kalba mūsų regiono kalbomis – skandinavų, vokiečių, lenkų, estų“, – kam šiemet įsidarbinti bus daugiau galimybių, užsiminė A.Francas.

Darbo rinkos ekspertas A.Francas: „Šiemet skandinavai Vilniuje ir Kaune įkurs po naują finansinių paslaugų centrą.“

Įmonės, daugiausiai įregistravusios laisvų darbo vietų 2009–2011 m.

Įmonė    Laisvos darbo vietos

1. „Maxima LT“    2526
2. „Palink“    2011
3. „Girteka“    1066
4. „Lelija“    1039
5. „Norfos mažmena“    971
6. „Visatex“    929
7. „Ainava“    829
8. „Eurotela“    802
9. „Rivona“    723
10. „Senukų“ prekybos centras    596
11. „Mažeikių lyra“    593
12. „Makveža“    499
13. „Corpus A“    489
14. Panevėžio statybos trestas    483
15. „Rimi Lietuva“    469
16. „Vėtrūna“    465
17. „Vičiūnų“ restoranų grupė    455
18. „Kretingos maistas“    449
19. „Sitra LT“    435
20. „Hegelmann transporte“    421
21. „Transmėja“    409
22. „Konsolė“    397
23. Lietuvos paštas    382
24. „Transtira“    375
25. „Vičiūnai ir partneriai“    356
26. „Vakonda Group“    352
27. „Green logistics“    349
28. „Grūstė“    343
29. „Švaistūnas“    341
30. „Norvelita“    340

Šaltinis: Lietuvos darbo birža
Pastaba: įregistruotos neterminuoto darbo vietos iki 2011 m. rudens.

Kaune įsikūrusio automobilių detalių gamintojo „Accel elektronika“ direktorius Arvydas Stanys tvirtina, kad jų sukurtų gaminių galima rasti kiekviename naujame „Chrysler“ ar „Mercedes“ automobilyje.

A.Stanio vadovaujama lietuvių ir švedų kapitalo bendrovė „Accel elektronika“ savo didžiajam augimui pasirinko itin neįprastą laiką – 2009–2011 metus. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo pirmo kontakto užmezgimo, įmonės klientu pagaliau tapo automobilių gamintojas BMW. Maža to, garsių klientų būrį per pastaruosius dvejus metus papildė ir tokie koncernai, kaip „Chrysler“ bei „Daimler“ („Mercedes“).
Nauji klientai ir nauji gaminiai Kaune įsikūrusiai įmonei leido išvengti krizės ir sparčiai plėstis – įmonės apyvarta 2011 m. padidėjo 51 proc., o darbuotojų gretos pagausėjo beveik šimtu žmonių.

Nauji produktai leido augti per krizę

Nuo 1995 m. įmonėje gamybos vadovu, o nuo 2004 m. bendrovės direktoriumi dirbantis Arvydas Stanys pabrėžia, kad gyvavimo pradžioje pagrindinis „Accel elektronikos“ koziris kovojant su konkurentais buvo itin patraukli kaina, tačiau dabar kauniečiai aktyviai dalyvauja visiškai naujų produktų kūrimo procese. Visos įmonės „smegenys“ sutelktos Kaune, tad čia gimsta naujos idėjos ir detalės, o Švedijoje įsikūrę pardavėjai ieško klientų.
Būtent darbas su visiškai naujais automobiliams skirtais elektronikos produktais labai palengvino įmonės gyvenimą per krizę. 2007–2008 m. įmonė intensyviai kūrė naujus produktus, kuriuos pradėjo gaminti 2009 m.
„Nors vieni pirmųjų Lietuvoje, dar 2008 m. rudenį, pajutome artėjančią ekonomikos recesiją staiga ir smarkiai sumažėjus užsakymų, jau 2009 m. antroje pusėje mūsų gamybos ir pardavimo apimtis gana sparčiai ėmė didinti nauji produktai. 2010 m. pardavimas padidėjo 56 proc., 2011 m. – dar maždaug 51 proc. Per ateinančius penkerius metus apyvartą tikimės padvigubinti“, – planais dalijasi A.Stanys.
2011 m. „Accel elektronika“ ėmė gaminti saulės jutiklius „Daimler“ koncernui, ir dabar šie lietuvių sukurti gaminiai montuojami į visus šiuo metu gaminamus „Mercedes“ automobilius. Lietuvių sukurti saulės jutikliai, skirti klimato kontrolės įrangai, ne tik matuoja saulės intensyvumą, bet ir kai kuriuose automobilių modeliuose nustato, iš kurios pusės ir kokiu kampu krinta saulės spinduliai į automobilio saloną, o valdymo kompiuteris atitinkamai skirsto šalto ir karšto oro srautus.
Kitas išskirtinis gaminys – saugos diržo sagties davikliai, kurie siunčia signalą automobilio saugos sistemoms apie tai, ar keleivis prisisegęs diržą. Vadovaudamasi šia informacija, sistema skirtingai reaguoja avarijos atveju. Pernai įmonė laimėjo konkursą ir pradėjo gaminti naujos kartos saugos diržo sagties daviklius. Senesnės kartos davikliai naudojami tik „Volvo“ automobiliuose, o naujos kartos davikliai, be „Volvo“, bus tiekiami ir BMW, „Land Rover“, „Maserati“ bei kitų automobilių gamintojams.

Pirmasis klientas – SAAB

Bendrovės „Accel elektronika“ ištakos siekia bankrutavusią sovietinės elektronikos gamyklą. 1994 m. buvę šios gamyklos darbuotojai sukūrė pirmąjį savo produktą – elektroninį mazgą, skirtą SAAB automobiliui, kuris buvo patikimesnis ir gerokai pigesnis už tuo metu naudojamą analogą.
„Mūsiškiais gaminiais dėl gero kainos ir kokybės santykio netrukus susidomėjo „Volvo“. Vėliau taip pat sėkmingai užmezgėme ryšius su „Opel“ kompanija, o per ją ir su tuo metu didžiausio automobilių gamintojo statusą turėjusiu koncernu „General Motors“. Šiandien lengviau išvardyti tuos mašinų gamintojus, su kuriais nedirbame“, – tvirtina A.Stanys, pridurdamas, kad lietuvių gaminių galima rasti kiekviename „Chrysler“, „Mercedes“, “General Motors” koncernų gaminamame automobilyje. O kadangi kiekvienas automobilių gamintojas turi atskiras gamyklas atskiriems pasaulio regionams, „Accel elektronikos“ gaminiai keliauja ir į tokias tolimas šalis, kaip Indija, Australija ar Brazilija.
Tiesa, konkuruoti pasaulinėje rinkoje lietuviams nelengva. Automobilių detalių gamybos rinkoje konkurencija vis stiprėja, tad, A.Stanio manymu, įeiti į šią gana konservatyvią ir uždarą rinką naujai susikūrusiai įmonei šiandien tikriausiai būtų neįmanoma. „Nuo pat pradžių nebuvo lengva, reikėjo nuolat tobulėti, kad išliktume rinkoje, į kurią per stebuklą pavyko įkišti koją“, – atskleidė A.Stanys.
Jo vadovaujamos įmonės ateities planai – labiau orientuotis į sudėtingesnius, didesnę pridėtinę vertę klientui kuriančius produktus.

„Veido“ dosjė

Arvydas Stanys, UAB „Accel elektronika“ direktorius, 39 m.
Išsilavinimas: Kauno technologijos universitete baigtos elektronikos inžinerijos studijos, ISM universitete įgytas verslo vadybos magistro (MBA) laipsnis.
Pomėgiai: fotografija, žvejyba, ką nors kurti, konstruoti.
Pirmi uždirbti pinigai: dar būdamas moksleivis vasaromis dirbdavo kolūkyje.

Apie įmonę

1994 m. įmonę įkūrė bankrutavusios sovietinės elektronikos gamyklos darbuotojai kartu su švedų partneriais.
Pardavimas, mln. Lt
2010 m. – 30,2
2011 m. – 45,9

Darbuotojų skaičius
2010 m. – 235
2011 m. – 325

Nors ekonomikos ekspertai ir politikai nepaliaujamai kalba apie galimą antrą krizės bangą, vartojimas pamažu didėja. “Aprangos” grupės generalinio direktoriaus Rimanto Pervenecko teigimu, nepaisant neigiamų prognozių, prekybos drabužiais sektorius ne tik atsigauna, bet ir turi dar neišnaudotų plėtros galimybių. Jo manymu, pirkėjus galima patraukti ne tik akcijomis ir nuolaidomis, bet ir naujais prekių ženklais.

PROGNOZĖS: Kokie “Aprangos” grupei buvo 2011-ieji?

R.P.: Nors krizė dar nepasitraukė, “Aprangos” grupei 2011-ieji buvo puikūs. Kai 2010 m. pabaigoje pristatėme 2011-ųjų verslo prognozes, žiniasklaida net kritikavo už perdėtą optimizmą. Tačiau rezultatai netgi viršijo lūkesčius 1 proc.: 2011 m. pasiekėme daugiau nei 420 mln. Lt, t.y. apie 12 proc. didesnę nei 2010 m., mažmeninę prekių apyvartą, metus baigėme praktiškai be paskolų. Atidarėme arba rekonstravome keturiolika parduotuvių. Baltijos šalyse sukūrėme daugiau nei šimtą naujų darbo vietų.

PROGNOZĖS: Ar tai rodo, kad Lietuvos gyventojų vartojimas grįžta į ikikrizinį lygį?

R.P.: Vartojimas po truputį atsigauna, bet iki ikikrizinio lygio dar toli. Tačiau krizės metu sumenkusi paklausa privertė ir mus ieškoti naujų būdų, kaip patraukti pirkėjus. Pavyzdžiui, daug dėmesio skyrėme parduotuvių atnaujinimui. Stebime, kaip keičiasi parduotuvės Vakarų Europoje, o kartu ir pasaulyje garsiausių prekių ženklų bei prekybos tinklų koncepciniai sprendimai, vizualinis pateikimas, parduotuvių architektūra. Visuomet siekiame Lietuvoje diegti vakarietišką prekybos kultūrą. Rekonstruotose parduotuvėse diegėme ir diegsime naujausias drabužių prekybos technologijas. Taigi iš krizės planuojame išeiti technologiškai stipresni.

Beje, nepaisant ekonominės krizės tiek Lietuvoje, tiek ES, 2011 m. susitarėme ir dėl naujų prekių ženklų įvedimo mūsų rinkose. Atidarėme pirmąją Marina Rinaldi, priklausančią “Max Mara” grupei, parduotuvę Vilniuje. Vienas svarbiausių pasiektų susitarimų – franšizės sutartis dėl “Massimo Dutti” tinklo plėtojimo Baltijos šalyse.

“Massimo Dutti” – penktoji pasaulinio drabužių mažmeninės prekybos lyderio “Inditex” grupės koncepcija, kurią Baltijos šalyse plėtoja “Aprangos” grupė, bendradarbiaujanti su “Inditex” nuo 2004-ųjų. Vasaros pabaigoje atidaryta “Massimo Dutti” prekybos centre “Akropolis” Vilniuje – 33-ioji “Inditex” grupės parduotuvė Baltijos šalyse. Pernai birželį “Aprangos” grupė ir “Inditex” grupė iki 2014 m. pratęsė frančizės sutartis dėl “Zara”, “Bershka”, “Pull and Bear” ir “Stradivarius” tinklo plėtros Baltijos šalyse.

PROGNOZĖS: Kokie 2012-ųjų planai?

R.P.: Esame drabužių mažmeninės prekybos rinkos lyderiai Lietuvoje ir Baltijos šalyse, dabar mūsų grupė valdo 121 parduotuvę. Nepaisant sunkiai prognozuojamų 2012-ųjų – labai neigiamos aplinkos tiek Lietuvoje, tiek euro zonoje, nepaisant kalbų ir veiksmų didinant mokesčius, planuojame padidinti pardavimą 8–9 proc. Numatome beveik padvigubinti, lyginant su 2011 m., investicijas į tinklo atnaujinimą ir plėtrą, pertvarkysime ar atidarysime naujų, iš viso apie dvidešimt, parduotuvių trijose Baltijos šalyse.

PROGNOZĖS: Kokiais naujais vardais “Aprangos” prekių ženklų šeima pasipildys šiemet?

R.P.: Vienas 2011-ųjų laimėjimų – pasirašyta franšizės sutartis su “Aldo” grupe iš Kanados dėl avalynės parduotuvių tinklo “Aldo” plėtojimo Baltijos šalyse. “Aldo” grupė yra viena madingos avalynės ir aksesuarų mažmeninės prekybos lyderių pasaulyje. Ji specializuojasi ryškiausias mados tendencijas atspindinčios moteriškos ir vyriškos avalynės bei aksesuarų gamybos bei mažmeninės prekybos srityje. Kaip ir kitos šiuo metu stipriausios Amerikos žemyno mados kompanijos, “Aldo” itin aktyviai plečiasi Europoje.

Avalynės tinklo plėtojimas yra nauja kryptis ir naujas iššūkis “Aprangos” grupės veikloje. Pirmosios trys “Aldo” parduotuvės duris atvers 2012 m. kovo mėnesį Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos prekybos ir pramogų centruose “Akropolis”.

Turime neabejotinai patį geriausią Baltijos šalyse drabužių prekių ženklų portfelį. Tačiau niekada nestovime vietoje. Visuomet stebime, analizuojame penkis–aštuonis prekių ženklus, kuriuos anksčiau ar vėliau, jei jie atitiks tam tikrus kriterijus, planuojame atvesti į mūsų rinką.

Manau, kad ir 2012 m. Baltijos šalyse atsiras bent du trys nauji prekių ženklai. Tikiu, kad jų atsiradimu gerokai nustebinsime rinką.

PROGNOZĖS: Kokie lietuvių drabužių pirkimo ypatumai? Kas įsuka prekybą – akcijos, nuolaidos, išpardavimai? Ar viskas kartu sudėjus?

R.P. Man regis, šiandien lietuvių pirkėjų elgsenos ypatumus lemia ne pačių vartotojų pokyčiai, bet didieji Lietuvos maisto prekių tinklai bei vienas kitas namų apyvokos prekių operatorius, kurie gana agresyviai kovoja tarpusavyje nuolaidomis. Vartotojai į tai natūraliai reaguoja. Vis dėlto tokia situacija, kai visą sezoną vyksta akcijos, kaip dabar Lietuvoje, pasaulyje nėra įprasta.

Mūsų grupė yra vakarietiškos prekybos kultūros, kurios esmė – du ryškūs sezoniniai išpardavimai bei visas sezonas be ypatingų nuolaidų, šalininkė. Tai yra įprasta ir dažnai sulaukiame ir mūsų partnerių, prekių ženklų atstovų primygtinių siūlymų laikytis tokios prekybos politikos. Mes nesinaudojame jokiais ypatingais triukais nuolaidų bei išpardavimų metu.

PROGNOZĖS: Kokius prekių kainų pokyčius prognozuojate 2012 m.?

R.P.: Manau, drabužių kainos išliks stabilios, jos neturėtų didėti. Kartu reikėtų pabrėžti, kad konkurencija tarp prekių ženklų yra didelė ir kiekvienas, kovodamas dėl vartotojo, ieško geriausio kainos bei kokybės santykio.

Šiuo metu interneto skelbimų ir diskusijų portaluose gana plačiai įsisukęs skolų pardavimo verslas: skolų išieškotojai ar jiems prijaučiantieji siūlosi jas pirkti, o viltį atgauti paskolintus pinigus praradę gyventojai bando jas parduoti – kartais už pusę kainos, o kartais vos už 20 proc.

Įvairiuose tinklalapiuose gyventojai siūlosi parduoti ir pusantro tūkstančio, ir 20 ar 33 tūkst. Lt skolą.
Ne mažiau intriguoja ir portaluose bei šalia laiptinių pasirodantys skelbimai, kad perkamos fizinių asmenų skolos, už jas iš karto sumokant grynaisiais. Susisiekus vienu nurodytu telefonu, Ernestu prisistatęs vyras tvirtino, kad už 750 Lt skolą galėtų mokėti nuo 0 iki 95 proc. – priklauso nuo skolininko padėties. Jis tvirtino, kad turi nusipirkęs ir pusės milijono litų skolą.
Bendrovės Skolų išieškojimo biuro direktorius Almantas Čelkonas pastebi, kad per krizę gyventojų, norinčių parduoti savo skolas, padaugėjo. “Kai žmonės išnaudoja visas teisines ir neteisines galimybes atgauti skolą – net į Dievą kreipiasi, tada ieško, kas nupirktų skolą už pusę kainos ar 10–20 proc.”, – pasakoja A.Čelkonas.
Skolų išieškojimo bendrovės skolą perka tik tuomet, jei mato, kad ją įmanoma atgauti: įvertina skolininko finansines galimybes, išsiaiškina jo planus atiduoti pasiskolintus pinigus. Žinoma, niekas nepirks skolos, jei nėra tvarkingų, skolą įrodančių dokumentų – paskolos sutarčių, vekselių. “Kartais žmonės vos ne ant tualetinio popieriaus parašo, kad Jonas skolingas Petrui 140 tūkst. Lt”, – matytais kurioziniais pavyzdžiais stebisi A.Čelkonas.
Viena didžiausių skolų, kurią Skolų išieškojimo biuras įsigijo iš fizinio asmens, siekė 453 tūkst. Lt. Kadangi susitarta kreditoriui sumokėti tik po skolos atgavimo, 40 proc. pinigų teks įmonei, 60 proc. – kreditoriui.

Mokslininkų sukurta įmonė „Elmika“ savo matavimo prietaisus parduoda keliolikoje šalių, pradedant JAV ir baigiant Kinija.

Prieš 18 metų įkurtos įmonės vadovai tvirtina, kad tokius matavimo prietaisus gaminančių konkurentų pasaulyje tik apie dešimt, tad „Elmikos“ sukurti prietaisai keliauja ne tik į Europą, bet ir į JAV, Kiniją, Indiją.
„Mūsų įmonė kuria matavimo prietaisus mikrobangų diapazone. Jie matuoja fundamentalius dalykus, tokius kaip galingumas, dažnis, grandinių parametrai, bet mūsų unikalumas tas, kad dažniai labai aukšti, ir kuo jie aukštesni, tuo sudėtingiau tuos prietaisus sukurti“, – pasakoja vienas „Elmikos“ įkūrėjų, pagrindinis akcininkas ir valdybos pirmininkas Tomas Anbinderis.
„Elmikos“ generalinis direktorius Pavelas Anbinderis priduria, kad įmonė atrado nišą – šioje srityje dirbančios didelės kompanijos parduoda standartinius produktus, o lietuviai sutinka pagaminti prietaisą pagal specifinius parametrus.
„Elmikos“ klientai – įmonės ir mokslinės įstaigos, tarp kurių yra ir labai garsių vardų. Lietuvių sukurtų prietaisų galima rasti ir Grenoblio stiprių magnetinių laukų laboratorijoje Prancūzijoje, ir CERN branduolinių tyrimų laboratorijoje.
T.Anbinderis įsitikinęs, kad ateityje jų prietaisai bus pritaikomi plačiau, pirmiausia telekomunikacijų sektoriuje. „Aukšti dažniai reikalingi daugelyje sričių. Pirma kryptis – moksliniai tyrimai, antra – ryšiai. Ten, kur negalima nutiesti laidų, ryšys turi būti erdvinis, kad praleistų daug signalų, – kad būtų labai greitas internetas, duomenų perdavimas. O tam reikalingi aukštesni dažniai. Prognozuojama, kad netolimoje ateityje bus kuriamas erdvinis ryšys, kuris neišeis iš buto ir bus naudojamas tarp visokių prietaisų. Tokie ryšiai padės sujungti televizorių su kompiuteriu ir t.t.“, – aiškina T.Anbinderis.

Pirmuosius klientus Vakaruose surado buvę kolegos

„Elmikos“ gimimo istorija panaši į kitų nepriklausomybės aušroje susikūrusių Lietuvos aukštųjų technologijų įmonių. Vieno Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų instituto skyriaus, kuris užsiimdavo mikrobangomis, darbuotojai nusprendė įsteigti įmonę.
„Aišku, iš pradžių buvo labai nelengva, nes kai ateina tokie laikai, žmonės pradeda ieškoti, kaip užsidirbti duonos ir kur gyventi, tokie jautrūs dalykai, kaip moksliniai prietaisai, daugeliui nereikalingi. Tada mes pradėjome ieškoti klientų Vakaruose ir vieni pirmųjų mūsų klientų buvo iš JAV“, – prisimena T.Anbinderis.
Susirasti pirmuosius klientus užsienyje padėjo pažintys – institutas buvo gana plačiai žinomas visoje Sovietų Sąjungoje, o jai griuvus nemažai pažįstamų mokslininkų išvyko gyventi į JAV. Būtent šie žmonės ir padėjo parduoti pirmuosius lietuvių prietaisus Jungtinėse Valstijose.
„Taip atsirado pakankamai įdomių, naujų darbų. Netrukus mūsų prietaisų prireikė ir Lietuvoje, ir Europos erdvėje, nes mokslininkai pradėjo gauti ES struktūrinių fondų paramą“, – kaip viskas įsisuko, pasakoja T.Anbinderis.
Per pažįstamus mokslininkus užsimezgė ryšiai su mokslo įstaigomis iš Prancūzijos, o vėliau klientų ėmė rastis Izraelyje, Kinijoje, Indijoje. T.Anbinderis išskiria kelis tramplinus, nuo kurių atsispyrusi įmonė ėmė stiebtis. Pirmasis buvo 1996 m., kai „Elmika“ sudarė gana didelį kontraktą su kinais. Antrasis – 1999 m. sandoris su pasaulyje gerai žinoma plačiajuosčio belaidžio ryšio sistemų gamintoja „Ceragon“ iš Izraelio, kuriai „Elmika“ pagamino didelius kiekius bangolaidžių.
Prie lūžio metų priskiriami ir 2000-ieji, kai „Elmika“ atnaujino visus savo produktus, pagerino jų kokybę, pakeitė sovietmečio dizainą ir produktai jau ėmė atitikti pasaulinius reikalavimus. Tuomet „Elmika“ pradėjo dirbti diapazonuose, kuriuose anksčiau niekas nedirbo. „Pradėjome kurti prietaisus, dirbančius 100 gigahercų diapazone – anksčiau kūrėme iki 100 gigahercų. Ėjome vis toliau ir kai kurie matavimo prietaisai pasiekė 200–300 gigahercų, o kai kurie – iki 1000 gigahercų. Dirbdami su Lietuvos mokslininkais naudojome jų išskirtinius elementus, kurie davė galimybę gauti naujus parametrus“, – pasakoja T.Anbinderis.
Šiandien įmonė turi 60 darbuotojų, iš kurių 25 darbuojasi laboratorijose. Net 14 iš šių darbuotojų yra mokslininkai, kuriantys naujus prietaisus. Beje, prie mokslininkų pajėgų prieš metus prisidėjo ir T.Anbinderis, perleidęs generalinio direktoriaus postą savo sūnui, o sau pasilikęs valdybos pirmininko pareigas.

„Veido“ dosjė
UAB „Elmika“ valdybos pirmininkas Tomas Anbinderis, 66 m.
Pirmi uždirbti pinigai: pirmame kurse, būdamas 17 metų, iš ryto dirbdavo elektroninių prietaisų kontrolieriumi, vakare mokėsi.
Hobis: fotografija.
Išsilavinimas: Leningrado elektrotechnikos institute baigtos inžinerinės studijos, o Kijevo politechnikos institute įgytas daktaro laipsnis.

UAB „Elmika“ generalinis direktorius Pavelas Anbinderis, 43 m.
Pirmi uždirbti pinigai: dar būdamas moksleivis atliko praktiką Vilniaus radijo matavimo prietaisų mokslinių tyrimų institute.
Išsilavinimas: baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, radijo elektronikos inžinieriaus specialybę.

Tradicinė pramonė Lietuvai reikalinga. Tuo įsitikinęs „Achemos“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis.

1989 m. kovo 20 d. Jonavos „Azote“ įvyko sprogimas, po kurio išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako, kilo gaisras. Liepą žalieji prie įmonės surengė mitingą, protestuodami prieš chemijos pramonės plėtrą Lietuvoje.
Praėjo kiek daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų, ir „Achema“ (tas pats buvęs „Azotas“) išrenkama vertingiausia Lietuvos įmone.
„Achemos“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis nuo 1964 m. dirba įmonėje, tad puikiai prisimena tą neramų metą. Tiesa, jam pačiam bendrauti su piketuotojais nereikėjo – tuomet jis, kaip pats sako, dirbo už tvoros, tai yra gamyboje, ten prabėgo 27 jo gyvenimo metai. Su žmonėmis kalbėjo tuometis įmonės vadovas, šviesaus atminimo Bronislovas Lubys. Bet vis tiek, prisipažįsta, buvo nemalonu. Taip, buvo toks metas, visų emocinis pakilimas, ir jaunimą sako suprantąs. Bet tuoj pat su švelnia ironija priduria: kiekvienas žmogus turi savo kelią, kaip siekti tikslų. Per aplinkosaugą daug kas ir į politiką nuėjo.

Jonava gyvena iš „Achemos“

J.Sirvydis pripažįsta, kad sovietiniais metais taršai nebuvo skiriama itin daug dėmesio, ši gamykla irgi daugiau teršė, net pušys aplinkui buvo pradėjusios gelsti. Kita vertus, ir tada ta tarša nebuvusi tokia jau baisi. Atkūrus nepriklausomybę, itin daug dėmesio skirta tiek taršos mažinimui, tiek dialogui su visuomene – važinėta po Lietuvą, kalbėtasi su mokytojais, ypač dėstančiais chemiją. „Pasidarėm atviri visuomenei – ir darėm darbus, – paprastai aiškina vienos didžiausių šalies įmonių vadovas. – Ir dabar darom.“
Per nepriklausomybės dvidešimtmetį gamyba „Achemoje“ padidėjo dvigubai, o tarša perpus sumažėjo. Tad galima sakyti, kad teršiama keturis kartus mažiau, pušys vėl žaliuoja.
J.Sirvydis didžiuojasi galįs ramiai žiūrėti Jonavos žmonėms į akis, nereikia gatvėmis vaikštinėti su apsaugininku. Aplinkosaugos srityje „Achema“ yra pelniusi ne vieną apdovanojimą, yra patekusi tarp dešimties procentų švariausių Europos pramonės įmonių. Net taršos leidimų „Achemai“ lieka parduoti. Tiesa, patyręs įmonės vadovas vis dėlto apsidraudžia: nuo 2013 m. Europos Sąjunga dar griežtina aplinkosaugos reikalavimus, tad tų atliekamų taršos leidimų gali ir nebelikti…
Pašnekovas įsitikinęs: šiandien burnoti prieš „Achemos“ buvimą gali tik tas, kuris nenori dirbti ir net nežino, už ką pinigus gauna. „Visada tokių buvo“, – ironiškai šypteli ir nedaugina šnekos. Jo žodžiais, jonaviškiai puikiai supranta, ką miestui reiškia ši įmonė. Kaip nesupras: mieste, kuriame kiek daugiau nei 33 tūkst. gyventojų, tiesiogiai „Achemoje“ dirba netoli pusantro tūkstančio žmonių, jų atlyginimų vidurkis – 3600 Lt, tai gerokai daugiau negu šalies vidurkis. O jei suskaičiuosime visus tuos, kurie vienaip ar kitaip „minta“ iš „Achemos“, teikdami jai šalutines paslaugas, bus visi penki tūkstančiai, o gal ir daugiau. Tokiam miestui tai didelis skaičius.
Ar ne su stabilia „Achemos“ veikla bus susijęs ir toks faktas, kad per nepriklausomybės dešimtmečius Jonava prarado bene mažiausiai gyventojų – mažiau negu 10 proc. Kiek peržvelgiau, Kauno netektys šiuo požiūriu siekia beveik 20 proc., net, rodos, itin perspektyvaus uostamiesčio Klaipėdos – daugiau negu 14 proc. Gal tik Vilnius kiek mažiau traukėsi – apie 6 proc. Būtų įdomu pamatyti rimtesnių mokslinių tyrinėjimų šiuo aspektu, gal tada mažiau reikėtų kalbėti ir apie verslo vertę. Gal ir ateities strategijos nebeatrodytų tokios miglotos…
Lietuva tos įmonės vertę, ko gero, tik po B.Lubio mirties ėmė deramai suprasti – iki tol tokiam supratimui labiausiai kliudė faktas, kad pasinaudojęs savo neilgu premjeravimu B.Lubys atseit per pigiai, už beveik 31 mln. Lt, tą įmonę su savo kolegomis privatizavo. Nesiimu svarstyti, per didelė ar per maža ta kaina, užteks priminti vieno verslininko mintį, jog B.Lubys sugebėjo susitarti su bankais, kad tuo atveju, jeigu jis laimės privatizavimo konkursą, šie jam duos paskolą užstatant bendrovę; kiti to nesugebėjo, o gal bankininkai jais nepatikėjo.
Kuo labiau tolsta tas privatizavimo metas, tuo svarbesnis atrodo kitas dalykas: žiūrint grynai ekonominės logikos (o verslininkai kitokios ir nepripažįsta), tokios įmonės Lietuvoje neturėtų būti. Ji buvo sukurta pagal Sovietų Sąjungos pramonės logiką, kuri laisvosios rinkos principais gyvenančioje Lietuvoje nebeveikia. Tokios viena žaliava mintančios įmonės kuriamos prie žaliavos šaltinio, blogiausiu atveju – prie uosto. Net ir naftos perdirbimo įmonę pamėgink atrasti ne prie uosto, jeigu ji nėra prie savo naftos šaltinio. „Achema“ neturi nei vieno, nei kito. Todėl tikras stebuklas, kad ji išliko. Matyt, neatsitiktinai įvairių rūšių „ekspertai“ vis nustatydavo trejų metų terminą, per kurį „Achema“ užsilenks. Kai šią vasarą uždaviau tokį klausimą B.Lubiui, jis visai nenustebo ir neįsižeidė, tik priminė, kad net kai kurie premjerai jam yra dėstę tokias pranašystes. O „Achema“ kaip dirbo, taip dirba.
Klausiamas apie ateities prognozes, įmonės vadovas J.Sirvydis sako bent artimiausiu metu nematąs kokių nors ypatingų grėsmių, bet dėl viso pikto apsidraudžia: jeigu ko nors tokio neatsitiks su vieninteliu dujų tiekėju „Gazpromu“. Ta proga, aišku, nepagaili kritikos Lietuvos valdžiai dėl brangių dujų, nepastatyto suskystintų dujų terminalo, tik ta kritika ne tokia žodinga, kaip būdavo B.Lubio.
Dujų kaina – vienas svarbiausių „Achemos“ konkurencingumo pasaulio rinkoje veiksnių, šį įmonė suvartoja apie trečdalį Lietuvos importuojamų dujų. Su antruoju veiksniu – trąšų rinkos svyravimais – išmokta susitvarkyti. Štai ir dabar, kaip pasakoja J.Sirvydis, Europoje vis dar stagnacija, trąšų rinka kritusi; užtat ieškoma kelių į plačią Indijos rinką. Šitokios paieškos – verslo kasdienybė, kas to neišmoko, šios dienos nesulaukė.
Aišku, neslepia J.Sirvydis, reikia palaukti, kol po B.Lubio mirties viskas išaiškės su naujaisiais akcininkais, pasimatys jų požiūris. Tokiai įmonei reikia nuolat atsinaujinti, jei nori išlikti konkurencinga, o tai dešimtys milijonų litų investicijų, tokios investicijos derinamos su akcininkais. Jei jų neskirsi, po keleto metų, žiūrėk, jau nebegalėsi varžytis pasaulyje. Bet jis tiki, kad naujieji akcininkai tai supras. Ko gero, taip ir bus, tuo labiau kad ir pats J.Sirvydis turi ne tokį jau mažą akcijų paketą.
O tiems, kurie nėra akcininkai, svarbu, kad įmonė duoda gana gerai mokamo darbo keletui tūkstančių žmonių, sumoka apie 30 mln. Lt mokesčių. Šiais metais „Achemos“ eksportas sieks apie 2 mlrd. Lt. „Lietuvai tai dideli skaičiai“, – pabrėžia įmonės vadovas. Priminus, kad ir importas jų didelis, J.Sirvydis sako, jog vis tiek lieka bent pusė milijardo gryno perviršio; o juk ir iš importo valstybei nubyra mokesčių, sukuriama darbo vietų.
Pasidžiaugus įmonės sėkme, neįmanoma nepaklausti seniai man rūpimo dalyko: ar galėjo per nepriklausomybės laikų virsmą išlikti daugiau sovietinių laikų pramonės. J.Sirvydis nė nemirktelėjęs atsako: galėjo. Bet pateikia ne kokias politines išvadas ar privatizavimo klaidas, o paprasčiausią atvejį iš savo patirties. Kai B.Lubys dirbo Vyriausybėje, J.Sirvydis buvo įmonės generalinis direktorius. Tai sako išleidęs įsakymą ir su juo supažindinęs darbuotojus, kad visi kabeliai visą laiką bus prijungti prie elektros įtampos. Laikai sunkūs, dujų nėra, daugelis cechų nedirba. Nespėsi sugaudyti – išvogs. Tai esą, jeigu vagia, tegul nutrenkia. „Dėl to galėjau net į kalėjimą pakliūti“, – prisipažįsta. Užtat išsaugojo įmonę sveiką.
Atrodo, smulkmena, bet juk ūkio, taip pat ir pramonės, griuvimas prasidėjo nuo tų pačių smulkiausių dalykų. Pripažinkime: anuo virsmo metu didysis ūkio griuvimas dažnai prasidėjo dar prieš tai, kai rinka ėmė diktuoti, kurios pramonės šakos turi perspektyvą, o kurios ne. Kur buvo daugiau šeimininkiško požiūrio, ten buvo ir daugiau galimybių išlikti.

Didžiausias turtas – žmonės

Klausiamas, kokia įmonėje darbuotojų kaita, J.Sirvydis sako, kad jos faktiškai nėra. „Kartais net galvoju, kad pasikeitimai būtų gerai“, – tarsteli. Net per patį ekonomikos nuosmukį, kai dažnas darbdavys skųsdavosi negalįs išlaikyti žmonių, „Achemoje“ to nebuvo. O labiausiai įmonės vadovą džiugina, kad žmonės čia pat daro karjerą. Kaip ir jis pats, tuomečiame „Azote“ pradėjęs nuo mechaniko. Tokie žmonės, pasak jo, didžiausias įmonės turtas. „Jei žmogus daro karjerą toj įmonėj, jis yra labai vertingas“, – tvirtina vienos didžiausių šalies įmonių vadovas, nebijantis pabrėžti, kad specialistai – tiek inžinieriai, tiek darbininkai specialistai – yra didžiausias kiekvienos įmonės turtas.
„Kartais žmonės galvoja: turėsiu pinigų, ir viskas eisis gerai, – dėsto savo požiūrį J.Sirvydis. – Niekai. Jeigu tu neturi specialistų, tą patį darbą padaryti kainuos dvigubai trigubai brangiau. Žmones reikia ugdyti, barti, auklėti – bet išlaikyti.“ Todėl jis su šiokia tokia ironija žvelgia į dabar madingą idėją, kad žmones, ypač vadovus, reikia keisti, rotuoti. Tas rotavimas, sako, brangiai kainuoja. Ir tuoj pat sau būdinga maniera sušvelnina: bent jau gamyboje šitaip. „Pirmiausia žmones reikia vertinti, – pabrėžia J.Sirvydis. – Aš žmones vertinu ir gerbiu – nesvarbu, ar jis darbininkas, ar kas.“
Kad tai ne šiaip skambūs žodžiai, kuriuos nesunkiai pakartotų turbūt kiekvienos įmonės vadovas, parodė ši krizė, kuri „Achemą“ stipriai palietė. Pasak J.Sirvydžio, per krizę, kai dalis cechų stovėjo, visiems direktoriams algos buvo sumažintos perpus – ką jau kalbėti apie išgaravusias premijas. O žemesnės grandies darbuotojams – nuo darbininko iki pat cecho viršininko – atlyginimai nebuvo mažinami. Už prastovas, kai visai nedirbama, buvo mokamas minimumas. Bet ir tai žiūrėta, kad žmogus negautų mažiau kaip tūkstantį litų per mėnesį (čia tuo atveju, jeigu prastova ilgiau užsitęsia). „Jei išeidavo mažiau negu tūkstantis litų, primokėdavom iki tūkstančio, – paaiškina. – Nieks negavo mažiau negu tūkstantį.“
Šitaip elgiantis su žmonėmis galima tikėtis tikro, ne apsimestinio lojalumo.
„Achema“ pati stengiasi turėti į įvairius postus parengtų žmonių, kad kokiam išėjus neliktų tuštumos. Bet J.Sirvydis pabrėžia bendrą bėdą – sumenkusį inžinerinių specialybių populiarumą. Be to, sako, ir inžinieriai dabar išleidžiami nepakankamo lygio, atėjęs po aukštosios mokyklos toks inžinierius dar bent pusmetį turi būti mokomas, kol galės savarankiškai dirbti.
Ir dar vienas dalykas jam kelia nerimą – naujoji inžinierių ir vadovų karta pernelyg linkusi pasitikėti kompiuteriais, vadovauti gamybai iš kabineto. Taip, direktorius pripažįsta, kad beveik viskas įmonėje automatizuota, kompiuterizuota, tačiau jam neįsivaizduojama, kad cecho vadovas ar cecho specialistai bent keletą kartų neapeitų savo valdų ir viską stebėtų iš kabineto. Su šitokiu požiūriu sakosi stipriai kovojantis. „Kompiuteris nieko nepadaro, tai tik darbo įrankis – daro žmonės“, – tokia jo principinė nuostata.

Sunkiu metu negalima išeiti

Pats J.Sirvydis tvirtina labai daug mokęsis ir dabar visą laiką mokąsis – sparčiai kintantis gyvenimas to reikalauja. Kad ir minėti vis griežtėjantys Europos Sąjungos reikalavimai: turi juos iš anksto numatyti, jiems ruoštis, o ne sekti iš paskos.
O šiaip, sako, jam labai padėjo ir padeda tai, kad jis ūkininko vaikas, niekada nepraradęs ūkiško požiūrio. Jo įsitikinimu, ūkiškas požiūris visais laikais, visokiomis aplinkybėmis yra didelė vertybė: „Galima juoktis, kad nuo plūgo pirma ar antra karta – bet plūgas daug ko išmoko. Mąstymas visai kitas.“
Jei valdžios vyrai turėtų daugiau ūkiško mąstymo, gal ir energetikos srityje būtų mažėliau nesibaigiančių pervartų. O juk nuo to, kaip bus susitvarkyta su energetika, jo įsitikinimu, labai priklauso ir visos Lietuvos pramonės ateitis. Kaip vieną didžiausių absurdų J.Sirvydis mini faktą, kad dvi „Achemos“ kogeneracinės elektrinės, į kurias investuota apie 170 mln. Lt, stovi, nes už savo pačių pasigamintą elektrą reikalaujama mokėti VIAP (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokestį). Tiesa, atrodo, kad nuo kitų metų tas mokestis už savo reikmėms pasigamintą elektrą bus mažesnis.
Vis dėlto J.Sirvydis nelinkęs skųstis. Visą laiką kalba su šiokia tokia ironija ir saviironija; kita vertus, junti, kad tai ir tam tikra savigyna. Pats pripažįsta: „Jei viską imčiau į galvą, seniai manęs gyvo nebūtų.“ Bet tuoj pat pasitaiso į viską labai rimtai žiūrįs, juk tokia įmonė – tai kaip maža valstybėlė. Tik nemėgsta amžinai verkiančių ir dejuojančių. Mes čia, Lietuvoje, sako, tikrai nesame tokie bėdžiai.
O ko išties pasigenda – tai padorumo. „Jei padorumo būtų daugiau, viskas kitaip apsiverstų“, – įsitikinęs pramonės veteranas.
J.Sirvydžio darbo biografijoje yra sausas faktas: nuo 1951 iki 1958 m. – Nibeginsko miškų pramonės kombinato „Tomles” (Tomsko sritis, Rusija) vairuotojas. Čia tas tradicinis mokestis – Sibiras – už tėvų ūkišką protą. Tėvai jau buvo seni, tad reikėjo dirbti. Taip nuo penkiolikos metų ir dirba. Sako neįsivaizduojąs, kaip be darbo reikės gyventi. Klausiamas, ar neketina trauktis, juk jam jau 75-eri, prisipažįsta senokai pagalvojąs. Bet užėjo krizė – nėra kaip sunkiu metu išeiti. „Būtų negražu, – paprastai sako, – kad paimu ir išeinu. Dabar vėl: prezidento netekimas mums didelis smūgis, tai vėl būtų negražu pabėgti.“
Tokia jo gyvenimo samprata. „Reikia truputį net išdidumo turėti“, – į šiuos žodžius telpa ne tik „Achemos“ vadovo J. Sirvydžio, bet ir visos jo kartos gyvenimo filosofija.

Savaitraštis „Veidas“ šiemet pirmą kartą ėmėsi naujo projekto ir išrinko vertingiausias įmones, daugiausiai prisidedančias prie gyventojų ir visos mūsų valstybės gerovės.

Verslas – šalies maitintojas, tačiau kai kurios įmonės savo indėliu į visuomenės ir valstybės gyvenimą prilygsta bičių motinėlei, be kurios neišgyventų visas avilys. Jos svarbios dėl daugelio priežasčių – ne tik turi daug darbuotojų, bet ir moka daugiausiai mokesčių, daugiausiai eksportuoja, darbuotojams moka didžiausius atlyginimus, investuoja į naująsias technologijas ar labiausiai dalijasi savo uždirbtais pinigais su visuomene.
„Veidas“ pirmą kartą išrinko ne brangiausiai įkainotas, ne didžiausias, bet vertingiausias Lietuvos bendroves – be šių 17 įmonių (trys dalijasi 15-ą vietą) mūsų šalies pažanga tikriausiai nebūtų tokia ryški.
„Be šio sąrašo lyderių neturėtume verslo milžinų vidaus rinkoje, o kartu smarkiai nukentėtų eksportas. Kai kurios įmonės labai reikšmingos jų atstovaujamam sektoriui, todėl žalą patirtų visa vertikali tos šakos grandinė – tiek tiekėjai, tiek produkcijos pirkėjai, tiek darbuotojai. O dalis įmonių, tokių kaip „Lietuvos geležinkeliai“, „Orlen Lietuva“, yra tiesiog strategiškai svarbios Lietuvai ir be jų šalies verslo žemėlapis būtų visiškai kitoks“, – visapusišką šių įmonių svarbą pabrėžia specializuotos investicinės bankininkystės įmonės „Finasta Corporate Finance“ kapitalo finansavimo departamento direktorius Darius Saikevičius.

Politikai rinko „Achemą“, verslininkai – „Sicor Biotech“

Vertingiausių Lietuvos įmonių rinkimai susidėjo iš trijų etapų. Iš pradžių pagal kelis kriterijus atsirinkome didžiausias šalies įmones – 200 didžiausių darbdavių iš „Sodros“, 200 didžiausių mokesčių mokėtojų (atmetus akcizo mokestį) iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, 200 bendrovių, užregistravusių daugiausiai laisvų neterminuotų darbo vietų 2009–2011 m., iš Lietuvos darbo biržos, 100 didžiausių eksportuotojų iš „Verslo žinių“ sudaryto sąrašo ir 60 didžiausių oro teršėjų iš Aplinkos apsaugos agentūros. Taip pat atsižvelgėme į „nuodėmės industriją“ – mūsų nuomone, naudingiausiomis visuomenei įmonėmis negalima laikyti alkoholio, cigarečių gamintojų ar platintojų, taip pat azartinių žaidimų organizatorių, todėl šios įmonės iš rinkimų buvo pašalintos.
Iš gautų sąrašų atrinkome 125 įmones, kurios pagal minėtus kriterijus surinko daugiausiai balų. Beje, į šį sąrašą nepateko bankai – tik keletas jų buvo patekę į didžiausių mokesčių mokėtojų sąrašus, tačiau vieno šio rodiklio neužteko atsidurti tarp 125 vertingiausių įmonių.
Per antrąjį etapą visoms 125 įmonėms išsiuntėme anketas, prašydami atsakyti į papildomus klausimus, tokius kaip atlyginimų vidurkis, investicijos į naująsias technologijas, dividendų politika, verslo ambasadorių veikla, parama, pritrauktos užsienio investicijos ir kt. Įmonių rizikos vertinimo bendrovės „Creditreform Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa įvertino šias įmones pagal finansines jų perspektyvas, o „Finastos“ analitikai apskaičiavo papildomą kriterijų – kiek kiekviena šių įmonių kuria pridėtinės vertės, kitaip tariant, koks įmonės indėlis į BVP absoliučiąja verte.
„Šiuo rodikliu parodoma, kurios įmonės sukuria daugiausiai vertės darbuotojams ir kapitalo gavėjams. Mes skaičiavome pridėtinę vertę, iš pajamų atimdami visą gamybos ir pardavimo savikainą, išskyrus žmogiškųjų išteklių sąnaudas. Dėl to didžiausios darbovietės – „Maxima LT“, „Lietuvos geležinkeliai“ – ir tapo didžiausios pridėtinės vertės kūrėjomis Lietuvoje“, – komentuoja „Finastos“ kapitalo rinkų analitikas Tadas Povilauskas.
Gavę informaciją iš bendrovių, visas įmones vertinome jau pagal 13 kriterijų: penkis iš pirmojo etapo ir aštuonis iš antrojo.
Įdomu, kad pagal skirtingus kriterijus į priekį išsiverždavo skirtingos bendrovės. Daugiausiai darbuotojų įdarbinusi „Maxima LT“, tačiau daugiausiai uždirba užsienio kapitalo bendrovėse dirbantys žmonės – visas įmones pagal šį kriterijų pralenkė vaistų didmeninės prekybos bendrovė „Bayer“, kurioje vidutinis atlyginimas siekia 7943 Lt neatskaičius mokesčių. Daugiausiai labdaros ir paramos atseikėjo elektros tiekėja „Inter Rao Lietuva“ (7,5 mln. Lt) ir „Lietuvos geležinkeliai“ (5,5 mln. Lt), o daugiausiai į naująsias technologijas investavo „Teo LT“ (296 mln. Lt).
Trečiuoju etapu pagal kriterijus atrinktą 20-uką pateikėme jau visuomenės elito teismui. Rinkos tyrimų bendrovė „Prime consulting“ atliko 500 verslininkų, politikų, valdininkų, savo srities profesionalų apklausą, kuri ir surikiavo vertingiausių įmonių Lietuvai ir visuomenei sąrašą.
Apklausa pateikė staigmenų – respondentai „Sicor Biotech“ ir „Achemą“ iš sąrašo vidurio iškėlė į priekį. „Prime consulting“ vadovas Saulius Olencevičius pabrėžia, kad politikai dažniau balsavo už „Achemą“ ir „Lietuvos geležinkelius“, o verslininkai – už „Achemą“, „Kauno grūdus“ ir „Sicor Biotech“. Tuo tarpu valdininkai labiausiai išskyrė bendroves „Maxima LT“ ir „Sicor Biotech“. Kai kurių įmonių apklausos dalyviai iš viso nepaminėjo, todėl jos į sąrašą nepateko. Rezultatai taip pat lėmė, kad 15-ą vietą pasidalijo trys bendrovės.
Beje, pagal kriterijus nedaug nuo laimėtojų atsiliko bendrovės „City service“, „Agrorodeo“, „Schmitz Cargobull Baltic“, „Rokiškio sūris“, „Scandagra“, „Retal Europe“ ir „Agrokoncernas“.

Vyrauja lietuviškas kapitalas

Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas kartą pasakė: „Geriausi protai yra ne vyriausybėje. O jei keli būtų ir ten, verslas vis tiek juos nusamdytų.“ Ši mintis apie geriausiųjų santalką versle Lietuvai ypač tinka, nes verslas per du dešimtmečius nusiyrė į priekį didžiuliais mostais. D.Saikevičius atkreipia dėmesį į iškalbingą faktą, kad tarp septyniolikos Lietuvai naudingiausių įmonių randame tik dvi susijusias su valstybiniu kapitalu („Lietuvos geležinkeliai“ ir „Lietuvos dujos“). Taigi akivaizdu, kad privatus verslas sugeba dirbti kur kas efektyviau.
Investicijų bendrovės „Mes Invest“ valdybos pirmininkas Algimantas Variakojis pasakoja kartą iš užsieniečio išgirdęs taiklų kontraargumentą, prieštaraujantį statistikai, kad lietuviai neverslūs: Lietuvoje veikia tūkstančiai įmonių, iš kurių didelė dalis yra jaunos ir sparčiai besivystančios („star-tup’ai“), o Vakaruose dirba trečios ar penktos kartos verslininkai. Lietuviai viską kūrė patys, neretai nuo nulio, mokydamiesi iš savo klaidų, o vakariečiai perėmė senelių ar prosenelių įkurtą ir išplėtotą verslą.
Net ir privatizuotoms įmonėms išlaikyti iki šių dienų ir modernizuoti taip, kad jos sugebėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, reikėjo didelės įžvalgos bei polinkio rizikuoti. Juk, kaip parodė „Ekrano“, „Vilniaus vingio“ ir daugelio kitų palūžusių gigantų pavyzdžiai, perimti didžiulę įmonę – dar ne viskas.
Į vertingiausių Lietuvos įmonių sąrašą patekusios prekybos žemės ūkio technika įmonės „Lytagra“ vadovas Adomas Balsys, kartu su kolegomis nepriklausomybės pradžioje privatizavęs šią įmonę, svarsto, kad dalis privatizuotų įmonių iki šios dienos neatsilaikė dėl to, kad vadovai užmiršo atsakomybę kolektyvui ir per greitai pradėjo kurti gerovę sau. „Aš buvau paskutinis Kaune, kuris nustojo važinėti „Volga“, ir visiškai to nesigėdijau – maniau, kad visas lėšas reikia nukreipti į įmonę, o sau užsidirbti suspėsime. Tik 2003 m. nusipirkau „Opel“ automobilį“, – nustebina A.Balsys.
Dėl to itin džiugu, kad iš 17 įmonių, patekusių į vertingiausių Lietuvos valstybei ir gyventojams įmonių sąrašą, net dešimt yra lietuviško kapitalo. „Tai reiškia, kad Lietuva turi potencialo ir gali sukurti bei užauginti verslą iki didelių mastelių“, – mano apskaitos ir finansų valdymo įmonės „M-Finance“ vadovas Eladijus Kirijanovas.
Dar vienas lietuviško kapitalo pranašumas – pinigai lieka Lietuvoje, nes akcininkai mūsų šalyje ir investuoja uždirbtą pelną, ir vartoja, o užsieniečiai akcininkai uždirbtus pinigus neretai išsiveža.
Kita vertus, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įžvelgia ir neigiamą pusę – vertingiausių Lietuvos įmonių sąrašas atskleidžia, kad, priešingai nei dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių, nesugebame pritraukti užsienio investuotojų, kurie per dvejus trejus metus tuščiame lauke sukurtų stambias gamyklas ir perteiktų čia savo patirtį. O iš vidinių išteklių tokioms įmonėms užsiauginti mums prireikė kone dviejų dešimtmečių.
„Tam tikra prasme Lietuvoje daugelyje sričių išradinėjamas dviratis, o kai išradimas jau tampa panašus į dviratį, tada gamintojas nuperkamas patyrusių tarptautinių kompanijų“, – priduria N.Mačiulis.

Maitina gamyba ir prekyba

Finansų analitikų asociacijos prezidentas Mindaugas Vaičiulis mano, kad simboliška pirmajame vertingiausių Lietuvos valstybei ir gyventojams įmonių sąrašo trejetuke matyti tris skirtingo profilio bendroves – „Achemą“, „Maximą LT“ ir „Sicor Biotech“. „Šios trys įmonės atstovauja trims stulpams, ant kurių stovi Lietuvos ekonomika, – tai pramonė, prekyba ir aukštosios technologijos. Mūsų ekonomika pakankami diversifikuota, palyginti, pavyzdžiui, su Latvija, ir tai padeda lengviau atlaikyti sunkius momentus, kaip įrodėme per krizę“, – lygina M.Vaičiulis.
Šios įmonės į vertingiausių bendrovių sąrašą nepateko atsitiktinai. A.Variakojis „Achemą“ gyrė už eksportą ir investicijas Lietuvoje, „Maximą“ – už modernų valdymą, gebėjimą atsilaikyti net prieš užsienio konkurentus ir lietuviškų produktų išvedimą į kaimynines šalis, o „Sicor Biotech“ – už tai, kad išsaugojo bendrovės branduolį Lietuvoje ir čia gamina didelės pridėtinės vertės produktus.
Į pirmas tris vietas patekę sektoriai atsikartoja visame sąraše: penki tradicinei pramonei atstovaujantys gamybininkai, šeši prekybininkai, dvi aukštųjų technologijų gamintojos, dvi telekomunikacijų bendrovės, du strateginiai paslaugų teikėjai. Tad realybė visai kitokia, negu piešia Lietuvos strategijos ir vizijų kūrėjai. Kad ir kiek svajotume apie aukštąsias technologijas bei paslaugų centrus, būtent gamybininkai ir prekybininkai šiandieną duoda daugiausiai naudos valstybei bei jos gyventojams.
„Šiame sąraše yra įmonių, dėl kurių galima būtų džiaugtis, nes jos augina ekonomiką parduodamos produkciją užsienyje, bet yra įmonių, dėl kurių verdame savo sultyse, – jos auga, bet iš mūsų pačių išteklių. Dėl šito reikėtų susimąstyti“, – akmenį į prekybininkų pusę meta E.Kirijanovas.
Kodėl šiame sąraše matome tiek daug prekybininkų? N.Mačiulis atsako, kad dėl didelės Lietuvos ekonomikos priklausomybės nuo vidaus vartojimo: apie 66 proc. Lietuvos BVP sudaro namų ūkių vartojimas, o, tarkim, Estijoje – 50 proc. Nenuostabu, kad valstybėje, kurios didelė ekonomikos dalis paremta vidaus vartojimu, išplėtotas platus prekybos tinklas.
Ekonomistai prekybininkus kritikuoja dėl mažų atlyginimų, dėl sukuriamo užsienio prekybos deficito. Be to, šios įmonės nekuria unikalaus produkto, tad nėra nepakeičiamos – vienai pasitraukus, jos rinkos dalį tuoj pat užimtų kita. Beje, nepaisant savo svarbos valstybėje, kritikos sulaukia ir dar keletas į sąrašą patekusių įmonių – infrastruktūrą iš sovietmečio paveldėjusios ir monopolinę padėtį užimančios bendrovės, tokios kaip „Lietuvos dujos“, „Orlen Lietuva“, „Lietuvos geležinkeliai“, kurioms dėl išskirtinės padėties lengviau uždirbti daug ir dalytis tuo uždarbiu su valstybe bei visuomene.
N.Mačiulio manymu, vertingiausių Lietuvos įmonių sąrašo struktūra atspindi vieną šalies ekonomikos evoliucijos stadijų, ir šis sąrašas laikui bėgant keisis. Stiprios ekonomikos valstybės, kaip Šveicarija ar Skandinavijos šalys, pradėjo nuo žemės ūkio ir primityviausių pramonės šakų, o tapdamos turtingesnės galėjo pereiti prie didesnės pridėtinės vertės prekių. „Per 15 metų pasistūmėjome prekybos ir telekomunikacijų sektoriuje, atsirado šiek tiek aukštųjų technologijų įmonių. Per ateinančius 15 metų aukštųjų technologijų įmonės turėtų užimti vis didesnę dalį, o tradicinių sektorių svoris – mažėti“, – prognozuoja N.Mačiulis.

Pažangos skleidėjos ir regionų gaivintojos

Nors sąraše atsidūrė įvairių sektorių bendrovės, vis dėlto daugumai jų būdinga ta kryptis, kuria žiūri visa Lietuva, – orientacija į užsienio rinkas ir naujas technologijas. Ne išimtis ir sąraše matomos su žemės ūkiu susijusios bendrovės „Kauno grūdai“, „Amilina“, „Lytagra“, „Linas Agro“.
Pasak A.Variakojo, moderni krakmolo gamintoja „Amilina“ nuo nulio išaugo iki tokio lygio, kad sugebėjo „įkąsti“ vieniems stambiausių pasaulio žaidėjų šiame segmente, – prancūzų kompanija „Roquette“ šiemet įsigijo dalį „Amilinos“ akcijų. O „Linas Agro“ vadovai jau seniai vadina savo verslą ne lietuvišku, bet tarptautiniu. „Mūsų verslas tarptautinis, nes veikiame tarptautinėse rinkose – vienoje šalyje perkame ar gaminame, kitoje parduodame“, – „Veidui“ tvirtino „Linas Agro“ valdybos pirmininkas Darius Zubas.
Įmonė eksportuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Ukrainos, Rusijos, Kazachstano, o eksporto rinkų geografija nusidriekusi nuo kaimyninių rinkų, tokių kaip skandinavai, iki Saudo Arabijos ar Mozambiko.
Į sąrašą patekusios abi telekomunikacijų bendrovės prisideda prie šalies pažangos. A.Variakojis giria „Teo LT“ už tai, kad ši nenuėjo elementariu keliu, bet perėjo į naują kokybinį lygmenį – interneto tiekimą, „Gala“ televiziją, o „Omnitel“ išsiskiria kaip pionierių, kuris ne tik pirmas atvedė mobilųjį ryšį į Lietuvą, bet ir toliau išliko idėjų generatoriumi. „Mūsų sėkmę lemia ir įmonės genai, ir noras būti tais, kurie atneša pažangą į Lietuvą“, – „Veidui“ sakė „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis.
Šį norą įmonė patvirtina ne tik pirmoji pristatydama rinkos naujoves (pirmi Lietuvoje pradėjo diegti 4G mobilųjį ryšį), bet ir įvairiais socialiniais projektais. Prieš keletą savaičių „Omnitel“ surengė tarptautinį renginį – mobiliųjų programėlių kūrimo „App camp“ dirbtuves, kuriose dalyvavo 300 gabių žmonių. „Tokie renginiai – stimulas jauniems žmonėms realizuoti savo idėjas. Norime padėti jiems atsiskleisti, ir jei susikurs daugiau verslų, kurie galvos apie inovatyvius sprendimus, naudos turės ir Lietuva“, – tvirtina A.Zabulis, tikintis, kad renginyje užsimezgė naujų verslų užuomazgų.
Nors „Veido“ išrinktos vertingiausios įmonės svarbios visai šaliai, dalis jų tiesiog nepakeičiamos regionuose, kuriuose yra įsikūrusios. „Achema“ Jonavoje, „Orlen Lietuva“ Mažeikiuose, o „Intersurgical“ Pabradėje yra ne tik didžiausi darbdaviai ir mokesčių mokėtojai, bet ir rajono bendruomenių ramstis. Nors „Orlen Lietuva“ keikiama už didžiausias benzino kainas Baltijos šalyse ar taršą, ji yra įdarbinusi beveik du tūkstančius darbuotojų ir per porą metų skyrė 1,45 mln. Lt paramos, kuri pasiekė ir mažeikiškius.
Medicininių kvėpavimo sistemų gamintojas „Intersurgical“ rūpinasi visos Pabradės kultūros, sporto, švietimo bendruomenėmis. O tai, kad mirus „Achemos“ grupės prezidentui Bronislovui Lubiui gedėjo visa Jonava, visai nestebina – per dvejus pastaruosius metus „Achema“ skyrė 1,8 mln. Lt paramos ir rėmė kone visus Jonavos sporto klubus ir būrelius, sergančiųjų ar kultūros draugijas.
Parama, pažangos skleidimas yra itin svarbu, tačiau didžiausios pagarbos verslas nusipelno dėl to, kad yra vienintelis valstybės pajamų šaltinis, – be verslo suneštų pinigų negalėtų dirbti medikai, mokytojai, policininkai, nebūtų ir valstybės tarnautojų. N.Mačiulis įsitikinęs, kad įmonės vadovai ir darbuotojai yra tie žmonės, nuo kurių prasideda vertės kūrimas, ir tai leidžia valstybei augti, progresuoti bei evoliucionuoti.
Tad valstybė savo ruožtu taip pat turėtų stengtis tą verslą skatinti. „Mačiau nemažai pavyzdžių, kai kitose valstybėse, tokiose kaip Danija, vyriausybės didžiuojasi savo bendrovėmis, aktyviai jas stumia ir rekomenduoja, kad jos galėtų ateiti į vieną ar kitą šalį. O jei vienas ar kitas verslininkas suspindės ir papasakos savo sėkmės istoriją, atsiras šimtai norinčiųjų jais sekti“, – galimybių, kaip įsukti dar didesnį verslo ratą, mato „Omnitel“ prezidentas.

Kaip mes skaičiavome
I.  Vertingiausios Lietuvos įmonės rinkimus sudarė trys etapai
1. Iš 800 didžiųjų įmonių sąrašo atrinkta 100 geriausių įmonių, įvertinus 6 kriterijus: didžiausi darbdaviai (šaltinis – “Sodra”), didžiausi mokesčių, išskyrus akcizą, mokėtojai (šaltinis – Valstybinė mokesčių inspekcija), didžiausi eksportuotojai (šaltinis – “Verslo žinios”), didžiausi teršėjai (šaltinis – Aplinkos apsaugos agentūra), daugiausiai laisvų darbo vietų įregistravusios įmonės 2009–2011 m. (Lietuvos darbo birža), nuodėmės industrija (išbrauktos bendrovės, gaminančios alkoholį, tabaką, užsiimančios azartinių lošimų organizavimu).
2. Iš 100 įmonių, įvertinus 13 kriterijų, atrinkta 20 Lietuvai naudingiausių įmonių. Maksimaliai buvo galima surinkti 100 balų. Po 10 balų buvo galima gauti už šiuos kriterijus: eksportas; sumokėti mokesčiai (išskyrus akcizą); darbuotojų skaičius; atlyginimų vidurkis; parama; pritrauktos užsienio investicijos; nauji etatai 2011 m. Po 5 balus suteikta už tokius kriterijus: tarša; įregistruotos laisvos darbo vietos 2009–2011 m.; investicijos į naująsias technologijas; vadovų ir akcininkų, kaip verslo ambasadorių, veikla; dividendų politika; įmonės sukuriama pridėtinė vertė.
3. “Veido” reitinge atrinktų įmonių 20-uką vertino visuomenės elitas – 500 verslininkų, politikų, valdininkų, intelektualų, savo sričių profesionalų. Pagal šią apklausą ir sudarytas galutinis Lietuvai vertingiausių įmonių sąrašas.

II.  Apie kriterijus
Įmonei nepateikus duomenų pagal kurį nors kriterijų, rašėme 0 balų ir tik prie atlyginimo vidurkio rašėme minimalų atlyginimą šalyje – 800 Lt.
Skaičiuodami reitingą vertinome 2010 m. eksportą.
Pateikiamia informacija apie sumokėtus mokesčius, įtraukiant įmokas “Sodrai”, gyventojų pajamų mokestį, bet išskaičiavus akcizo mokestį.
Jei įmonė nepateko į Lietuvos darbo biržos sudarytą 200-uką įmonių, užregistravusių daugiausiai laisvų darbo vietų 2009–2011 m., už šį kriterijų gavo 0 balų.
Į išleidžiamų ir perduodamų teršalų registro sudarytą 60 didžiausių oro teršėjų sąrašą nepatekusios įmonės gavo 5 balus ir reitinge nurodytos kaip mažai teršiančios. Pirmoje teršėjų sąrašo vietoje atsidūrusi įmonė neteko 5 balų, antroje – 4,5 balo.
Verslo ambasadorių veiklą vertinome balais: daugiausiai balų gavo Lietuvai užsienyje atstovaujantys, į verslo misijas vykstantys, tarptautinėse konferencijose ir visuomeninėje veikloje dalyvaujantys įmonių vadovai ir akcininkai.
Dividendų politiką vertinome taip: 5 balus (maksimalų vertinimą) gavo įmonės,  dividendus reinvestuojančios; 4–4,5 balo – dalį  pelno išmokančios dividendais arba stiprinančios kapitalą, o likusius pinigus reinvestuojančios; 3–3,5 balo – išmokančios dividendus akcininkams; 2 balus – jei pelnas naudojamas kaip apyvartinės lėšos; 0 – pelno nebuvo ir dividendai nemokėti.

Didžiausius atlyginimus mokančios bendrovės
Įmonė    Vidutinis atlyginimas (Lt), neatskaičius mokesčių
1. “Bayer”    7943
2. “Linas Agro”    6235
3. “Inter Rao Lietuva”    5022
4. “Retal Europe”    4951
5. “Gargždų mida”    4873
6. “Agrorodeo”    4743
7. “Schmitz Cargobull Baltic”    4738
8. “Sicor Biotech”    4700
9. “Scandagra”    4640
10. “Orlen Lietuva”    4598
11. “Lifosa”    4405
12. “Silberauto”    4184
13. “Dotnuvos projektai”    3900
14. “Mestilla”    4319
15. “Achema”    3600
16. “Teo LT”    3500
17. “Vailendas”    3500
18. “Amilina”    3478
19. “Lietuvos dujos”    3400
20. “City service” grupė     3037

Šaltinis: įmonių pateikti duomenys

Didžiausią pridėtinę vertę kuriančios bendrovės
Vieta    Įmonė
1. “Maxima LT”
2. “Lietuvos geležinkeliai”
3.  “Lesto”
4. “Orlen Lietuva”
5. “Teo LT”
6. “Lifosa”
7. “Lietuvos dujos”
8. “Palink”
9. “Omnitel”
10. “Norfos mažmena”
11. “Vičiūnų” įmonių grupė VICI
12. “Bitė Lietuva”
13. “Tele2″
14. “Achema”
15. “City service” grupė
16. “Pieno žvaigždės”
17. Lietuvos paštas
18. “Rokiškio sūris”
19. “Rimi Lietuva”
20. “Mars Lietuva”

Šaltinis: “Finastos” analitikų ekspertinis vertinimas

Vertingiausios Lietuvos įmonės

Įmonė    Eksportas (mln. Lt) 2010 m.; 2011 m. (trys ketvirčiai)     Darbuotojų skaičius     Sumokėta mokesčių, mln. Lt (be akcizo) 2010 m.    Užregistravo laisvų darbo vietų 2009–2011 m.    Tarša     Atlyginimų vidurkis (Lt)     Investicijos į naujas technologijas (mln. Lt)     Verslo ambasadorių veikla (balai)    Labdara/parama (mln. Lt)     Užsienio investicijos (mln. Lt)    Dividendų politika (balai)    Nauji etatai 2011 m.    Pridėtinė vertė (vieta 100-uke)

1.”Achema”    905,6; 1013    1426    29,9    0    didelė    3600    30,4    10    1,83    0    8    31    14
2.”Maxima LT”    0; 0    15 667    404,4    2526    maža    800*    0    3    3    0    0    650    1
3. “Sicor Biotech”    156,3; n.d.    150    n.d.    0    maža    4700    60,5    10    0,5    25,2    10    32    36
4. “Kauno grūdai”    185,6; 205,6    476    8,6    0    maža    2611    14,4    5    1,55    0    10    49    41
5. “Lietuvos geležinkeliai”    0; 0    10 561    n.d.    151    maža    2808    0    5    5,5    0    5    170    2
6. “Linas Agro”    195,3; 176,6    104    66,6    0    maža    6235    0    6    0,1    0    8    10    25
7. “Norfos mažmena”    0; 0    3268    48,2    971    maža    1863    13,5    1    0,15    0    10    0    10
8. “Teo LT”    0; 0    2066    94,9    0    maža    3500    296    9    3,5    0    6    0    5
9. “Orlen Lietuva”    12 227; 14 785    1926    667    0    didžiausia    4598    112    2    1,45    0    0    0    4
10. “Lytagra”, grupė    21,5; 40,8    726    65,6    0    maža    2289    38    4    0,26    0    10    67    51
11. “Omnitel”    0; 0    681    99,2    0    maža    viešai neskelbia    136,8    10    viešai neskelbia    0    0    18    9
12. “Silberauto”    0; 0    138    n.d.    0    maža    4184    0,68    6    0,1    0    10    4    93
13. “Amilina”    215; 222    306    4,7    0    maža    3478    25    8    0,05    120    10    30    44
14. “Norvelita”    268,8; 200,7    635    5,8    340    maža    1819    18    3    1,5    0    10    60    54
15. “Intersurgical”    170; 140,7    1398    14,98    236    maža    1735    25,5    8    0,14    0    10    186    42
15. “Bayer”    46,6; 32,7    43    2,9    0    maža    7943    0    2    0,78    0    4    0    nepateko
15. “Lietuvos dujos”    0; 0    624    379    0    maža    3400    viešai neskelbia    2    1,49    128    6    18    7

Šaltinis: įmonių pateikti duomenys, “Sodra”, Lietuvos darbo birža, Aplinkos apsaugos agentūra, “Finasta”
* “Maxima” vidutinio atlyginimo nepateikė, todėl reitinge skaičiuojamas kaip minimalus atlyginimas

Visuomenės elito apklausa
Lietuvos valstybei vertingiausios bendrovės    proc. balsavusiųjų
1. “Achema”    18,7
2. “Maxima”    17,6
3. “Sicor Biotech”    15,8
4. “Kauno grūdai”    10,5
5. “Lietuvos geležinkeliai”    9,1
6. “Linas Agro”    4,1
7. “Norfos mažmena”    3,7
8. “Teo LT”    2,8
9. “Orlen Lietuva”    2
10. “Lytagra” grupė    1,8
11. “Omnitel”    1,2
12. “Silberauto”    1
13. “Amilina”    0,6
14. “Norvelita”    0,4
15. “Bayer”    0,2
15. “Intersurgical”    0,2
15. “Lietuvos dujos”    0,2

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2011 m. lapkričio 16–22 d. atlikta Lietuvos elito apklausa (apklausta 100 politikų, 100 verslininkų, 100 valdininkų, 100 intelektualų bei inteligentų ir 100 savo sričių profesionalų (teisininkų, medikų, inžinierių ir kt.). Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.

Kai 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietėsi į Lietuvą kitų šalių pirklius, amatininkus ir žemdirbius, jis žvelgė į ateitį, buvo pirmas užsienio investicijų medžiotojas.
1701 m. įsiveržusi į Žemaitiją Švedijos kariuomenė Rygos pirklių prašymu susprogdino ir užvertė akmenimis Šventosios uostą – Rygos pirkliai irgi žvelgė į ateitį: jeigu uostas sustiprės, šaukštai bus po pietų.
Tuo tarpu Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas Vaza ateities nesugebėjo numatyti: kai XVII a. pradžioje įsikūręs nedidelis Šventosios uostelis ėmė kelti konkurenciją Klaipėdai (tada Prūsija su visa Klaipėda buvo pavaldi Abiejų Tautų Respublikai), karalius 1639 m. suteikė Klaipėdai privilegiją ir uždraudė gabenti prekes per Šventosios uostą į Dancigą. Netrukus Prūsija nusikratė Lenkijos ir Lietuvos globos, o Šventosios uostas taip ir nebeatsirado.
Kaip ta proga neprisiminsi Būtingės naftos terminalo: kiek iečių buvo sulaužyta įrodinėjant, kad jis nereikalingas, beprasmiškas, net absurdiškas; o šiandien įsivaizduokime „Mažeikių naftos“ egzistenciją be šio terminalo…
Eikime į visai kitą epochą, kitą situaciją. XIX a. pabaiga, Lietuva jau seniai Rusijos imperijos sudėtyje. Geležinkelių tarifai taip sudėstyti, kad iš Rusijos gilumos, derlingų Poltavos, Kursko gubernijų, atvežti grūdai Kauno gubernijoje kainuoja pigiau negu vietiniai. Rezultatas? Vietiniai žemdirbiai buvo priversti persimesti į sodininkystę ir daržininkystę. Amžiaus pabaigoje ketvirtadalį visų iš Kauno gubernijos išvežamų prekių vertės sudarė pieno produktai. Ne iš gero gyvenimo, bet pažanga akivaizdi – pienininkystė tuo metu buvo labai moderni ūkio šaka.
Visais laikais didžiausia verslo vertė buvo ta, kad jis ieško ir randa galimybių ten, kur jų anksčiau nebuvo. Valdžios sprendimai gali apsunkinti arba palengvinti tuos ieškojimus. Gali ir ilgam pristabdyti verslo energiją – tai matome paskutinįjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo šimtmetį, kai didikai, kurie buvo ir didžiausi žemvaldžiai (t.y. verslininkai), ir kartu valdžios atstovai, sugebėjo užslopinti naujų, modernesnių verslų radimąsi ir šitaip pasmerkė šalį atsilikimui, o vėliau ir prapulčiai.
Verslas yra viena svarbiausių žmonių kūrybingumo, energijos reiškimosi formų. Antrą kartą atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, ta verslo energija pasirodė esanti galingesnė už silpną valstybė aparatą, todėl dažnai įgaudavo griaunamąjį pobūdį.
Šiandien kyla kita grėsmė – kad valstybės aparatas, pasitelkęs neigiamą visuomenės nuomonę, gali uždusinti verslą ir verslumą.

Lietuviai genetiškai priešiški verslui

Ką gi, demokratinėje šalyje valdžios keičiasi, vienos mažiau myli verslininkus, kitos – labiau, vienos į užsienio investuotojus šnairuoja, kitos jų ieško. (Dabartinę valdžią verta už tai pagirti; krizė parodė, kad tikėjimas galėsiant išsiversti savo kapitalu buvo didžiai iliuzinis.) Užtat visuomenės nuomonė – daug inertiškesnis dalykas.
Lietuviai genetiškai priešiški verslui. Ir tai iš dalies suprantama: modernioji lietuvių tauta susiformavo iš valstiečių, kurie tik arė žemę, o verslavo visi kiti. Ne be reikalo XIX a. pabaigoje mūsų šviesuoliai atkakliai mokė: ne vien iš žemės arimo galima gauti naudos. Džiaugiamės tais lietuviškais raštais (ir negalim nesidžiaugti, juk jie rodėsi spaudos draudimo sąlygomis), bet kai pagalvoji, kad nuo Adamo Smitho klasikinių veikalų apie kapitalizmo esmę pasirodymo jau buvo praėję daugiau kaip šimtas metų, graudu darosi.
Prie to pridėkime sovietinės okupacijos pusamžį, kai ne tik verslas – bet koks individualus galvojimas buvo draudžiamas, ir nebeteks stebėtis, kodėl pas mus tiek priešiškumo verslo atžvilgiu.
Verslumas yra lygiai toks pat išteklius, kaip ir nafta, mediena ar grūdai. Jį reikia visais būdais tausoti ir gausinti. Esu įsitikinęs: nepaisant visų verslo nuodėmių – o jų, ypač valstybės turto privatizavimo metu, prisikaupė daugiau negu reikia, – jis yra pagrindinis variklis vedant šalį modernėjimo linkme. Ir ne tik todėl, kad verslininkai kuria darbo vietas, atranda laisvas ekonomikos nišas. Gal nuskambės žiauriai, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad verslininkai, kaip sluoksnis, sparčiausiai keičiasi. Šitokio greito kitimo jokiame kitame visuomenės sluoksnyje nepastebiu.
Jokiu būdu nenoriu supriešinti atskirų visuomenės sluoksnių – priešiškumo ir taip per akis. Tik viena noriu pasakyti: verslas nuo seniausių laikų buvo gyvenimo judintojas ir drumstėjas. Kuo daugiau verslių žmonių, ypač tokių, kurie sugeba įžvelgti rytdienos perspektyvas, tuo daugiau vilties, kad Lietuva neliks amžinas užkampis, iš kurio reikia kuo greičiau emigruoti.

A.Kubiliaus Vyriausybės narių vizijas būti verslo puoselėtojais išsklaidė skubota naktinė mokesčių reforma, politinis pasipriešinimas ir biurokratų savivalė.

Verslo sąlygomis varžysimės su palankiausiomis jam valstybėmis. Tokiais užmojais kadenciją pradėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ir lig šiol nesustodama tvirtina taip ir padariusi. Tačiau verslas tikina priešingai – kad administracinė, biurokratinė ir mokesčių našta net didėja. Kas šiame ginče teisesnis?

Pažanga – verslą kontroliuojančių įstaigų veikloje

Nors viešojoje erdvėje smulkiuosius ir vidutinius verslininkus dažniausiai matome mojuojančius kumščiais šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės link, pakaunės verslininkas Arturas Mackevičius pradeda nuo pagyrimų, pirmiausia už tai, kad ši Vyriausybė bent jau kalbasi su verslininkais. Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas pasakoja, kad štai sėdi prie kompiuterio ir skaito naujai atsiųstus įstatymo projektus. Kiekvieno teisės akto, galinčio turėti įtakos nestambiam verslui, projektą Vyriausybė siunčia Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos nariams, išklauso jų nuomonės.

Ne visuomet ji ką nors lemia, bet štai Vyriausybė paklausė ir nepadidino minimalios mėnesinės algos, nes tam, smulkiųjų tikinimu, dar ne laikas – verslo apyvartos atkurtos tik trečdaliu nuokryčio. Ši valdžia palengvino sąlygas pradedantiesiems verslą: įmonę galima įregistruoti internetu, kontroliuojančios institucijos sutarė pradedančiųjų verslą pirmus metus nepulti bausti, o labiau būti patarėjais, nuo gruodžio internete bus skelbiamas klausimynas, ką verslo kontroliuotojai tikrins atėję į įmones. Deja, nepavyko pasiekti, kad būtų sumažintas įstatinis kapitalas, nors Latvijoje tam užtenka vieno lato, o pas mus reikia 10 tūkst. Lt. Tikimasi, kad tuoj bus priimtas ir mažųjų įmonių statusą reglamentuojantis įstatymas. Tai ypač svarbu dabar, kai bus naikinami verslo liudijimai, įvedami kasos aparatai ir ne maisto turguose.

Ūkio ministerija susiskaičiavusi, kad nuo 2009 m. įgyvendintos net 86 verslui padedančios priemonės, o iki 2011 m. pabaigos Vyriausybė įsipareigojo administracinę naštą sumažinti 30 proc. Tačiau Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekonomikos tyrimo, atlikto 2011 m. pradžioje, duomenimis, administracinė našta per 2009 ir 2010 m. ne sumažėjo, bet padidėjo 4 proc. O neseniai paskelbtas Pasaulio banko „Doing Business“ reitingas, vertinantis dešimt skirtingų parametrų, tik patvirtino tai, ką teigia rinkos dalyviai, – našta nemažėja: 2009 m. Lietuva nukrito per vieną poziciją, pernai pakilo per dvi, šiais metais vėl nukrito per dvi, likdama 27-a tarp 183 valstybių. Lietuvą pralenkė net Latvija (21-a), estai liko 24-i.

LLRI ekspertas Vytautas Žukauskas atkreipia dėmesį, kad antrus metus į tyrimą neįtraukiama darbuotojų samdymo ir atleidimo sritis, kurioje Lietuva iki tol buvo vertinama blogiausiai. Tad jei šie klausimai būtų vertinti, Lietuvos būtų nukritusi dar žemiau. „Tai rodo tam tikrą trypčiojimą vietoje, pagerinusių verslo sąlygas valstybių uodegoje. Yra gerų verslo sąlygų gerinimo iniciatyvų, Teisingumo ir Ūkio ministerijas galima pagirti už permainas verslą kontroliuojančių institucijų srityje. Tačiau šių pagerinimų nepakanka, ir kiekiu, ir svarbumu jie nusileidžia pabloginimams“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Esminės problemos neišspręstos

Nors sudėti net 86 pliusiukai verslo labui, tačiau dalis jų smulkūs, o dalis verslo žlugo jų nesulaukęs, nes palengvinimai vėlavo, kaip ir krizės įveikimo plane verslui žadėti milijonai. „Vienas valdžios užsibrėžtų tikslų ekonomikos nuosmukio laikotarpiu buvo gerinti verslo sąlygas ir taip stimuliuoti ekonomiką. Deja, tenka pripažinti, kad proveržio verslo sąlygų gerinimo srityje nebuvo pasiekta“, – apgailestauja V.Žukauskas.

O naktinė mokesčių reforma padarė žalą, kurios neatsveria kokios neesminės biurokratinės grandies numarinimas. Beje, LLRI tyrimo duomenimis, santykinė mokesčių našta, 2008 m. siekusi 32 proc. BVP, 2009 m. pakilo iki 37 proc. ir lig šiol nemenksta. Konsultacijų bendrovės „Ernst&Young“ partneris Kęstutis Lisauskas primena, kad Vyriausybė išgirdo verslo, specialistų argumentus ir per 2009 m. didžiąją dalį skubotai padarytų mokesčių sistemos pakeitimų ištaisė.

Tačiau žala jau buvo padaryta, o smulkiojo ir vidutinio verslo atstovo A.Mackevičiaus manymu, ši valdžia ir toliau naštą vis perkėlinėja nuo stambiojo verslo ant smulkiojo, pavyzdžiui, naikino PVM lengvatas, tačiau mažino pelno mokestį. Verslininkas kritikuoja, kad nedidinamas neapmokestinamasis minimumas, ir toliau Lietuvoje vienos didžiausių stambiojo kapitalo ir darbo jėgos apmokestinimo disproporcijos darbo jėgos nenaudai.

Valdžia nesutvarko didžiųjų prekybos centrų plėtros: jie dygsta kaip grybai po lietaus, perka sklypus naujų statybai, o tai viršija leistiną koncentraciją ir naikina smulkias parduotuves. „Naikinami kioskai, verslo liudijimai, įvedami kasos aparatai, tačiau tam turėjo būti pasirengta, nes kur dėtis tiems, kurie neįsipaišo į tą sistemą?“ – piktinasi verslininkas. Jam kelia nerimą ir patyliukais parengtas projektas nesunkiam krovininiam transportui kelių mokesčius padidinti triskart.

Smulkesni verslininkai nuolat kaltina politikus, mainais už finansinę paramą tarnaujant stambiųjų interesams. Tačiau su stambaus kapitalo įmonėmis dirbantis „Ernst&Young“ atstovas K.Lisauskas nelinkęs su tuo sutikti. „Didžioji dalis smulkiųjų dirba pusiau šešėlyje, ir niekam tai nėra paslaptis. Stambios įmonės neturi galimybės nei kasos aparatų išvengti, nei grynaisiais pinigais atsiskaityti. Kaip tik stambusis verslas yra įkaitas įvairių įpareigojimų ir reikalavimų, kaip kad darbo sutarčių žurnalai, darbuotojų pažymėjimai, kelialapiai, komandiruočių įsakymai, komandiruotpinigių apskaita. Stambiajam verslui trukdo administraciniai įpareigojimai, kurie būtini, nes be to nesugaudysi nesąžiningo smulkiojo verslo“, – argumentuoja K.Lisauskas.

Eksperto manymu, kaip tik klaida, kad ši Vyriausybė padidino pelno mokesčio tarifą, sugriežtino dividendų apmokestinimą, neatsispyrė ir viešbučiams grąžino lengvatinį PVM, kas, jo manymu, buvo kvailiausias dalykas, žinant, kad vyks Europos krepšinio čempionatas ir į jį vis tiek atvažiuos daug sirgalių. „Dar viena problema, kad „Sodra“ – kaip kibiras be dugno. Jos įmokų rinkimą reikia atiduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai – nereikės tiek etatų „Sodroje“, o verslui mokant įmokas pagal bendrą VMI sistemą sumažės administracinė našta. Juk taršos pakuočių ar nekilnojamojo turto mokestį renka ne Aplinkos ministerija, o VMI. O Darbo kodekso ir darbo teisės sistema – socialinė šventa karvė, ir nežinau, ar ši, ar kita Vyriausybė turės drąsos ką nors iš esmės pakeisti“, – abejoja „Ernst&Young“ atstovas.

Tokia jam atrodo ir teritorijų planavimo reforma. O šių klausimų sprendimas juk ir būtų didžiausios naštos nuridenimas.

Kas marina geras idėjas

Lietuvos kritimas „Doing Business“ indekse, kaip pripažįsta ir ūkio viceministras Giedrius Kadziauskas, – labai svarbi indikacija, signalas Vyriausybei intensyvinti darbus. Nors, absoliučiu vertinimu, Lietuvoje verslo sąlygos nepablogėjo, bet jos pablogėjo lyginant su kitomis šalimis, mat šios nuveikė daugiau. Štai Latvija įgyvendino dešimt Pasaulio banko vertinamų reformų, mes – dvi.

Darbdavių konfederacijos prezidento Dano Arlausko manymu, gražius Vyriausybės užmojus lengvinti naštą verslui sunkina ir tai, kad atskiros ministerijos dirba padrikai, tarp jų labai daug konkuravimo ir nesusišnekėjimo.

Kad pavieniai pokyčiai neduoda efekto, rodo ir šiųmečio Pasaulio ekonomikos forumo šalių konkurencingumo tyrimas. „Biurokratizmo Lietuvoje kreivė kyla aukštyn. Prieš penketą metų didžiausia problema būdavo įvardytas priėjimas prie finansinių išteklių, mokesčiai, o dabar – būtent biurokratizmas“, – nurodo D.Arlauskas.

Jis stebisi, kad šiai valdžiai vis kyla keistų idėjų. Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija prastūminėja iniciatyvą, kad darbdavys, norėdamas vadovauti kolektyvui, turi išlaikyti finansinės apskaitos, darbo teisės, darbo saugos egzaminą.

„Ernst&Young“ partneris K.Lisauskas, dirbęs vienoje iš Verslo skatinimo, vadinamosios Saulėtekio komisijos, darbo grupių verslo administracinei naštai mažinti, pastebėjo, kad kai konkretūs pasiūlymai nusileisdavo iki atsakingos institucijos prie Vyriausybės, įsijungdavo biurokratinės savisaugos instinktas, nes, nelikus visokių kontrolės mechanizmų, ir dalies tų institucijų egzistavimas prarastų prasmę. Stabdžiu tampa ir tų institucijų vadovų kompetencijos ar valios stoka. „Teko girdėti, kaip jie sakydavo: mes už, bet specialistai – prieš. Tad kyla klausimas, kas ką valdo“, – stebisi „Ernst&Young“ partneris.

„Seimas aiškiai indikuoja, ko nepalaikys“, – kitą idėjų rėtį nurodo G.Kadziauskas, nelabai tikėdamas, kad šiai Vyriausybei pavyks atlikti darbo santykių sisteminę peržiūrą, gerokai nuo pradinių idėjų pakitęs ir teritorijų planavimo procedūras lengvinantis projektas.

„Geranoriški santykiai tarp verslo ir valdžios valstybėje labai svarbūs. Verslas, tai yra jo savininkai ir jame dirbantys žmonės, yra pagrindinis ekonominės gerovės šaltinis, duodantis ne tik pajamų verslų savininkams bei juose dirbantiems žmonėms, bet ir išteklių, reikalingų valstybiniam sektoriui gyvuoti. Valdžia, kurdama ekonominei veiklai nepalankias taisykles, skurdina ir visus šalies gyventojus, ir save“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Išvada: kol kas ši Vyriausybė save ir visus mus labiau skurdina.

Praeitų metų Europos verslumo studija skelbia, kad darbas sau senajame žemyne vertinamas teigiamai. Tokį požiūrį išreiškė net 72 proc. apklaustųjų dvylikoje Europos šalių.

Labiausiai savęs įdarbinimas vertinamas Danijoje (88 proc.), Didžiojoje Britanijoje (82 proc.) ir Prancūzijoje (76 proc.), mažiausiai – Turkijoje (65 proc.) ir Vokietijoje (61 proc.). Šiuos rezultatus skelbia „Amway“ Europoje atliktas tyrimas.

Tarptautinė tiesioginės prekybos kompanija „Amway“ tyrė žmonių požiūrį į savęs įdarbinimą, taip pat bandė išsiaiškinti jo privalumus ir trūkumus. „Matome didelį savęs įdarbinimo potencialą Europoje – daugiau nei trečdalis respondentų įsivaizduoja save pradedančius nuosavą verslą“,- teigia Michael Meissner, „Amway“ bendrųjų reikalų viceprezidentas Europai. Palyginus šių ir praeitų metų tyrimus paaiškėja, jog nepaisant ekonominių problemų ir finansų krizės daugelyje šalių, susidomėjimas savo verslo vystymu išlieka toks pat. Jis ypač aktualus 14-29 metų respondentams – net 80 proc. šios amžiaus grupės jaunų žmonių teigiamai žiūri į savęs įdarbinimą ir kas antras iš jų mato save kuriantį nuosavą verslą.

Nepriklausomumas ir savirealizacija pripažįstami svarbiausiais darbo sau privalumais. Pagrindinės priežastys, dėl kurių europiečiai norėtų užsiimti nuosavu verslu yra nepriklausomumas nuo darbdavio (46 proc.), savirealizacija, galimybė įgyvendinti savo idėjas (38 proc.), o trečioje vietoje – papildomos pajamos (28 proc.). „Amway“ 2011 m. verslumo tyrimas rodo, kad kas ketvirtas europietis mano, jog nuosavas verslas padėtų lengviau suderinti laisvalaikį, šeimos poreikius ir karjerą. Europoje nuosavas verslas laikomas su šeima derančiu darbo modeliu – 42 proc. respondentų, turinčių vaikų, mano, jog tai yra galima įprasto darbo alternatyva.

69 proc. apklausųjų sutinka, kad užsiimant verslu labai svarbu šios srities išmanymas. Tai ypač pabrėžia austrai (56 proc.) ir šveicarai (52 proc.). 47 proc. europiečių mano, kad jie nėra pakankamai informuoti apie mokymosi galimybes savarankiškai dirbantiems. Tai ypač pastebėtina Vokietijoje (58 proc.), Ispanijoje (55 proc.) ir Prancūzijoje (53 proc.).
42 proc. Europos gyventojų nerizikuotų pradėti savo verslo dėl ekonomikos žinių trūkumo, o 35 proc. abejoja savo gebėjimais vystyti verslą ir nėra tam pasiruošę. Dėl to beveik 60 proc. respondentų teigė, kad turėtų būti daugiau visuomenės verslumo ugdymo programų.

Apie tyrimą
Nuo 2011 m. rugpjūčio iki rugsėjo buvo apklausti 13 606 vyrai ir moterys virš 14 m. amžiaus iš dvylikos Europos šalių: Austrijos, Danijos, Prancūzijos, Vokietijos, D. Britanijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos, Ispanijos, Šveicarijos, Turkijos ir Ukrainos. Europinė apklausa, kurią „Amway“ organizavo antrą kartą, buvo atlikta kompanijos  „GfK Research Nuremberg“.

3 proc. Lietuvos gyventojų, galėdami laisvai pasirinkti, norėtų įkurti savo verslą arba užsiimti individualia veikla. 37 proc. rinktųsi samdomą darbą valstybiniame sektoriuje.

Tai paaiškėjo tyrimų bendrovei RAIT atlikus Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausa atlikta š.m. rugsėjo 2 – 17 dienomis, apklausta 1004 15 – 74 m. nuolatinių Lietuvos gyventojų.
Apklausos metu Lietuvos gyventojų buvo klausiama kokio darbo jie labiausiai norėtų jei laisvai galėtų pasirinkti. Daugiau nei trečdalis (37 proc.) apklaustųjų teigė labiausiai norėtų būti samdomu darbuotoju valstybiniame sektoriuje (dirbti valstybinėje, biudžetinėje įstaigoje). Beveik trečdalis Lietuvos gyventojų norėtų dirbti sau: 23 proc. norėtų įkurti savo verslą ar užsiimti individualia veikla, t.y. būti pačiam sau darbdaviu ir 7 proc. norėtų būti laisvai samdomu Į verslumą linkęs jaunimasdarbuotoju (dirbti pagal autorinę sutartį, patentą, individualios veiklos sutartį ar pan.).

Į verslumą linkęs jaunimas

Savo verslą labiausiai yra linkę kurti jauni ir aukštąjį išsilavinimą turintys Lietuvos gyventojai. 55,8 proc. apklausoje dalyvavusių įmonių vadovų ir savininkų taip pat, prioritetą suteikia verslininko karjerai.
14 proc. gyventojų galėdami laisvai pasirinkti, norėtų būti samdomu darbuotoju privačiame sektoriuje (dirbti privačioje įmonėje). Labai maža dalis (2 proc.) norėtų būti samdomu darbuotoju viešajame sektoriuje (dirbti nevyriausybinėse organizacijose). Dar apie penktadalį (17 proc.) Lietuvos gyventojų negalėjo atsakyti į šį klausimą.
Apklausa atskleidė, kad samdomą darbą valstybinėje įstaigoje žmonės pagrinde pasirinktų dėl laiku mokamo atlyginimo (32 proc.), stabilumo, saugumo, patikimumo (31 proc.), socialinių garantijų (24 proc.). Kitos priežastys buvo paminėtos rečiau. Samdomą darbą privačioje įmonėje dažniausiai rinktųsi dėl didesnio atlyginimo (27 proc.), įdomesnio darbo (24 proc.). Nevyriausybinėje organizacijoje žmonės pasirinktų dirbti pagrinde dėl didesnių savirealizacijos galimybių (27 proc.) arba dėl didesnio atlyginimo (19 proc.). Lietuvos gyventojai, kurie esant laisvam pasirinkimui norėtų įkurti savo verslą arba būti laisvai samdomais darbuotojais, pagrinde tai rinktųsi dėl galimybės būti savarankiškais ir nepriklausomais. Taip galvoja 61 proc. tų, kurie norėtų įkurti savo verslą ir 59 proc. tų, kurie norėtų būti laisvai samdomais darbuotojais.

Dauguma nori samdomo dabo

„Jei Lietuvos gyventojai laisvai galėtų pasirinkti darbą, kurio jie norėtų, tuomet daugiau nei trečdalis (37 proc.), RAIT vykdytoje apklausoje dalyvavusių respondentų rinktųsi samdomo darbuotojo valstybiniame sektoriuje darbą. Tačiau, džiugina tai, kad 23 proc. respondentų išreiškė norą įkurti savo verslą ir būti pačiam sau darbdaviu, dar 7 proc. norėtų būti laisvai samdomu darbuotoju. Nors ankstesnio tyrimo rezultatai rodo, kad pradėti savo verslą ketina 8 proc. gyventojų, norinčių dirbti sau yra beveik keturis kartus daugiau (30%) “ – duomenis komentuoja RAIT valdybos pirmininkė Inga Nausėdienė.