Vyrauja nuomonė, kad Lietuvoje pradėti savo verslą yra sunku.

Tai paaiškėjo tyrimų bendrovei RAIT atlikus Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausa atlikta š.m. rugsėjo 2 – 17 dienomis, apklausta 1004 15 – 74 m. nuolatinių Lietuvos gyventojų.

Apklausa parodė, kad dauguma (84 proc.) Lietuvos gyventojų neketina pradėti savo verslo. 8 proc. teigė ketinantys pradėti savo verslą. Tiek pat (8 proc.) neturėjo nuomonės šiuo klausimu. Lyginant su 2007 metais, šiais metais daug didesnė Lietuvos gyventojų dalis neketina pradėti savo verslo. 2007 metais tokių buvo 70 proc., ketinančiųjų pradėti verslą buvo 10 proc., 20 proc. apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Apklausos metu, tų, kurie teigė ketinantys pradėti savo verslą, buvo klausiama kodėl. Didesnė jų dalis kaip pagrindinį verslo pradėjimo motyvą įvardino norą būtų savarankiškais bei nepriklausomais (40 proc.). Mažesnė dalis teigė, ketinantys pradėti savo verslą, nes nori daugiau užsidirbti (26 proc.). Savirealizacijos motyvą įvardino 6 proc. ketinančiųjų pradėti savo verslą. 2007 metais ketinančių pradėti savo verslą dėl savirealizacijos motyvų buvo 24 proc.

Tų, kurie neketina pradėti savo verslo taip pat buvo klausiama kodėl. Lietuvos gyventojai minėjo įvairias priežastis dėl kurių jie neketina pradėti verslo. Dažniausiai minima priežastis – pinigų trūkumas. Šią priežastį paminėjo 30 proc. apklaustųjų. Daugiau nei penktadalis (22 proc.) minėjo, kad jie per seni pradėti savo verslą. Beveik penktadalis (18 proc.) teigė, kad jie neturi poreikio, noro pradėti savo verslą, 13 proc. mano, kad jiems verslo pradėjimui trūksta idėjų, žinių ir patirties.

Dauguma (82 proc.) Lietuvos gyventojų mano, kad Lietuvoje pradėti savo verslą labai sunku arba sunku (atitinkamai 40 proc. arba 42 proc.).

„Nors Lietuvoje nemažai kalbama apie verslumo skatinimą, vykdomos įvairios verslumo skatinimo programos, projektai, tačiau gyventojų ketinimai pradėti savo verslą mažėja. Žinoma, tai galėjo įtakoti ir ekonomikos recesija, žmonės nesijaučia saugūs pradėti savo verslą. Tačiau akivaizdu, jog gyventojus nuo savo verslo kūrimo stabdo ir įsitikinimas, kad Lietuvoje tai yra sudėtinga. Taip pat gyventojams vis dar trūksta pinigų, žinių ir gebėjimų verslauti“ – duomenis komentuoja RAIT valdybos pirmininkė Inga Nausėdienė.

Tyrimas parodė, kad verslą labiau linkę pradėti vyrai, jaunesnio amžiaus (15-34 metų) gyventojai, vadovai ir specialistai.

Vartotojai, kurie iki 2012 m. sausio 1 d. privalo pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją, neturėtų atidėlioti sprendimų paskutinėms savaitėms.

Nesuskubę to padaryti iki lapkričio pabaigos, kitus metus pradės, tikėtina, mokėdami didesnę elektros kainą nei laisvosios rinkos dalyviai, praneša nepriklausomas elektros tiekėjas „Enefit“.

„Beveik ištisus 2011 metus matome tendenciją, kad laisvojoje rinkoje esantys vartotojai, kurie nepasirinko nepriklausomo elektros tiekėjo, už elektrą garantiniam tiekėjui mokėjo beveik 3 ct/kWh daugiau. Manau, kad panašios tendencijos išliks ir 2012 metais, todėl norintys sutaupyti turėtų neatidėlioti sprendimų ir pasirūpinti elektros tiekėjo pasirinkimu per artimiausią mėnesį“, – aiškino „Enefit“ generalinis direktorius Liudas Liutkevičius.

Pasak jo, elektros rinkoje jaučiamas sujudimas, tačiau žinant, kad į laisvą rinką nuo 2012 m. sausio turėtų įsilieti kiek daugiau nei 10 tūkst. įmonių, dar tikrai nė pusė jų nesusirūpino elektros pirkimu laisvojoje rinkoje.

„Nuo rugsėjo pradžios vartotojų aktyvumas pradėjo didėti, o jo piko tikimės lapkričio mėnesį. Tačiau kol kas aktyviausi tie laisvosios rinkos vartotojai, kuriems jau reikia pratęsti sutartis, o naujosios liberalizavimo bangos vartotojai, kuriems nepriklausomą tiekėją reikia pasirinkti pirmą kartą, vis dar yra gana pasyvūs. Pastebime tendenciją, kad kuo įmonės išlaidos elektros energijai yra mažesnės, tuo vartotojai yra pasyvesni“, – sakė „Enefit“ vadovas.

Įmonėms, kurios nori sutaupyti, L. Liutkevičius pataria neatidėlioti sprendimų: nors pasirinkti tiekėją ir su juo sutarti dėl sąlygų galima greitai, tačiau apie savo pasirinkimą „Lesto“ reikia įspėti prieš 30 kalendorinių dienų. Be to, artėjant metų pabaigai, tikėtina, kad nepriklausomi tiekėja sulauks užklausų antplūdžio, todėl procesas bus lėtesnis. „Rekomenduočiau nepriklausomą tiekėją pasirinkti iki lapkričio vidurio“, -– siūlė L. Liutkevičius.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. į laisvąją elektros rinką patenka vartotojai, kurių maksimali leistinoji prisijungimo prie tinklo galia yra 30 kW ir didesnė. Šie vartotojai nebegalės įsigyti elektros reguliuojama kaina – jie privalės pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją, o to nepadarę ir toliau pirks elektrą iš „Lesto“, kuri ją parduos ne kaip visuomeninis, bet jau kaip garantinis tiekėjas, o už elektrą vartotojai mokės ne reguliuojamą, o faktinę elektros įsigijimo kainą, kuri nustatoma atgaline data kiekvieno mėnesio pabaigoje.

Modernūs laikai save pažįsta apklausomis: jei tik nori ką naujesnio sužinoti, paklausia kokio tūkstančio išrinktųjų, ir voila – viskas atsiveria kaip anoji tūkstančio naktų ola, pilna gėrybių. Tik imk ir naudokis.

Šiomis savaitėmis sužinojome, kad lietuviai nemėgsta verslo ir vos per dešimt procentų jų norėtų jo imtis patys. Tiesa, po kelių dienų patyrėme, kad jauni žmonės to verslo dar ir kaip trokšta, tad paklausus kitaip, jau apie 90 proc. sakosi ketinantys mokslus baigę tapti verslininkais, ir ne bet kokiais – jie dirbs grožio industrijoje, moderniuose IT laukuose, komunikuos ir gražins pasaulį. Na, matyt, bus visai kaip tos verslininkės, nežinia kodėl dažniau jaunos ir labai gražios merginos, mėgstančios įvairius šokių projektus, ar tie kostiumuoti berniukai, besiblaškantys brangiomis mašinomis.
Tokios išties nieko nesakančios apklausos, kai klausiama nežinia kaip suformuluotų klausimų, o svarbiausia iš konteksto ištraukiama žinia yra ta, kurią norisi girdėti, nors ir yra mokslinis nonsensas, vis dėlto taip kuria tariamo žinojimo erdvę, kurią labai nesunku transformuoti į a priori žinomas išvadas. Tad jei jau 90 proc. Lietuvos žmonių nenori būti verslininkais, tai, žinoma, jie yra išlaikytiniai, taip ir žiūrintys, kur kokią pašalpėlę susižvejojus.
Tiesa, gerokai įdomesnis klausimas būtų, o kiek normalioje, modernioje, ir dar deklaruojančioje aukštųjų technologijų siekį valstybėje tų verslininkų turėtų būti? Arba kiek, pavyzdžiui, lietuvių galėtų imtis kepyklų verslo miesteliuose, kurių centrinėje aikštėje šonais stumdosi “Maxima” su “Norfa”? Koks tikėtinas tokio verslo pelningumas? Ar bus įmanoma iš jo išgyventi? Ar panašiu atveju turėtų būti orientuojamasi į šeimos verslą, o gal, kaip mato jaunimas, išties tegul bandeles kepa motina “Maxima”, kuri visada šalia, o jau būsimi verslininkai orientuosis į grožio industriją.
Klausti ar net ironizuoti būtu galima be galo, tačiau gal pažiūrėkime, ką apie Lietuvos verslą kalba įtakingos tarptautinės apklausos, pavyzdžiui, ta, kuri nustato šalių konkurencingumo reitingą. Priešingai nei įprasta visa žinančioje, nors menkai išsilavinusioje Lietuvos informacinėje erdvėje, čia šalies konkurencingumo plėtra nesuvokiama kaip išimtinė verslo dovana. Konkurencingumas, pasak Pasaulinio konkurencingumo tyrimo, tai institucijų, ekonominės politikos ir kitų veiksnių, nustatančių šalies produktyvumo lygį, visuma. Tad nors verslas ir svarbi šalies gyvenimo grandis, jo vaidmuo kuriant šalies gerovę nepranoksta daugybės kitų gyvenimo sričių – švietimo, sveikatos apsaugos, teisinės sistemos, darbo rinkos kokybės, vartotojų sumanumo ar šalies transporto kokybės svarbos. Konkurencinga ekonomika, o tai reiškia ekonomika, kuri turi bent jau teorinę galimybę užtikrinti savo piliečių gerovę, yra tokia ekonomika, kai vienodai vertinamos visos veiklos sritys, aiškiai suvokiant, kad tik jų dermė suteikia ūkiui galimybę augti stabiliai ir užtikrinti adekvatų piliečių gyvenimą.
Pati pirmoji konkurencingumo atrama (beje, turinti ir didžiausią rodiklių skaičių) – tai institucinės valstybės sąrangos kokybė. Šioje srityje Lietuva gali pasigirti keturiais konkurenciniais pranašumais: labai menkomis verslo sąnaudomis, kurios atsiranda dėl terorizmo grėsmės, menkomis verslo sąnaudomis, kurias sukelia nusikalstamumas ar organizuotas nusikalstamumas, taip pat savo bendrovių valdymo kokybe. Išskyrus pastarąją, kitas vargu ar priskirtume prie verslo nuopelnų, tai jau greičiau taip visų nemėgstamo viešojo sektoriaus nuopelnas.
O va vertinant paties verslo institucinius bruožus padėtis prastesnė: gerokai žemesnis nei šalies konkurencingumo lygis (2011 m. Lietuva iš 142 šalių užima 44 vietą) yra rodiklis, nurodantis verslo etikos lygį (66 vieta), mažųjų akcininkų teisių apsaugos lygį (89 vieta) ar audito kokybę (47 vieta). Santykinai žemas rodiklis, kuris apibrėžia kyšių davimo dažnumą (53 vieta), irgi nurodo ne vien valstybinio sektoriaus, bet ir verslo etinę kokybę. Nors galima aiškinti, kad toks tokį pažino ir draugu pavadino, arba visi esame iš tos pačios sovietinės balos, vis dėlto matyti visuomenę kaip verslo išlaikytinių sankaupą ir yra tas realusis veikiantis sovietizmas, kai tik viena klasė visą gėrį kūrė.
Masinis nepasitikėjimas politikais (viena silpniausių Lietuvos konkurencingumo grandžių ir vos 110 vieta) irgi nemenka dalimi inspiruotas tam tikros verslo dalies organizuojamo politikų ir įstatymų pirkimo.
Priešingai, nei įprasta pateikti Lietuvos viešojoje erdvėje, vertinant iš tarptautinės varpinės, darbo rinkos efektyvumas Lietuvoje nėra toks jau prastas, na, o darbo užmokesčio nustatymo lankstumu (8 vieta) gerokai pranokstame daugelį pirmo dešimtuko valstybių.
Dvigubai aukštesnė nei bendras šalies reitingas yra ir 22 vieta už darbo užmokesčio ir darbo našumo santykį. Tiesa, labai atsiliekame (117 vieta) protų nutekėjimu bei įdarbinimo ir atleidimo iš darbo procedūromis (irgi 117 vieta). Apie protų nutekėjimo grėsmę valdžia nekalba, tarsi tai būtų tik oponentų sapalionės, o jei anuos protus ir prisimena, tai tik kaip užsienio investicijų vilionės elementą. Supaprastintos įdarbinimo procedūros, siekiant įvykdyti visas verslo svajones, skelbiamos pagrindiniu Andriaus Kubiliaus kabineto darbo tikslu ir vėl kurpiant naujus nacionalinius susitarimus, ir jei Lietuvos žmonės nuolankiai sutiks su visomis darbo rinkos liberalizavimo naujovėmis, tai greitai protų ir rankų nutekėjimas iš šalies bus dar aktyvesnis.
Pažymėtinai kuklus ir darbuotojų bei darbdavių bendradarbiavimo lygis (taip, taip, toks rodiklis taip pat skaičiuojamas nustatant bendrą šalies konkurencingumo lygį). Beje, ir paties Lietuvos verslo sumanumas konkurencingumo tyrime vertinamas prasčiau nei bendras Lietuvos konkurencingumo lygis, o bent kol kas didžiausi šalies konkurencingumo ramsčiai išlieka santykinai gera kelių būklė, technologinis gyventojų raštingumas bei švietimo, ypač aukštojo mokslo (26 vieta), ir sveikatos apsaugos lygis. Taigi bent kol kas į priekį judame gerokai labiau tais pranašumais, kuriuos teikia viešasis sektorius.
Tad pažiūrėjus iš kitos perspektyvos, pradžioje minėtose apklausose pats save prastai vertinantis verslas, pasirodo, demonstruoja sveiką protą, tad ir suvokimą, kad gal verta keistis. Tai būtų teigiama žinia. Kita vertus, skeptiškas Lietuvos žmonių požiūris į verslą tikrai nereiškia vien pavydo darbštesniam. Jis gali pasakoti apie gerokai rimtesnę panieką vadinamajam apsukrumui, kai pelną priglaudi sau, sąnaudas permeti aplinkai (minimalus atlygis ir pan.) ir nuolat moralizuoji, nors tai, tiesą sakant, su tikru verslu turi ne tokį jau ir didelį ryšį.

Visuomenėje gaji nuomonė, kad verslui rūpi tik pinigai bet kokia kaina, gali būti paneigta. “Išsivaikščiojusios”, tai yra emigravusios, skurdžios, tamsios ir nelaimingos, Lietuvos verslui nereikia.

Tai pažangios ir socialiai atsakingos Lietuvos bendrovės ketina įrodyti rugsėjį pradėtu bendru profesinės savanorystės projektu „Kam to reikia?!“. Beje, tai klausimas, jaudinantis moksleivius, kai jie ima abejoti mokykloje įgyjamų žinių nauda ir praktiniu pritaikymu.

Psichologė pabrėžia asmeninio pavyzdžio svarbą

Vilnietė psichologė-psichoterapeutė Marija Vaštakė tvirtina, kad labai svarbu jaunimą kuo anksčiau motyvuoti siekti žinių, įgyti perspektyvią specialybę. „Gerai, kai realūs, daug pasiekę žmonės moksleiviams papasakoja savo sėkmės istorijas. Juk daug tėvų savo atžaloms pakenkia, patys to nežinodami. Įsivaizduokite jaunuolį, kasdien girdintį tėvų dejones, kad „šioje šalyje nieko nepasieksi“, „reikia emigruoti“ ir panašiai. Arba tėvą, aiškinantį, kad ir be mokslo „galima prasisukti“. Kartais į mane kreipiasi nusivylusių jaunuolių, kurie susiduria su realybe: bemokslio nereikia nei užsienyje, nei Lietuvoje“, – dėsto M.Vaštakė.
Specialistės tvirtinimu, suaugusiųjų pavyzdys – neįkainojamas. „Mano paauglys sūnus žino, kad geras pažymys reikalingas jam pačiam. Vaikiną įkvepia ir mūsų, tėvų, bei senelių pavyzdys. Ankstyvas motyvavimas siekti žinių ir jas tikslingai panaudoti giminėje perduodamas iš kartos į kartą. Mano mama, senelis ir net senelio tėtis dirbo vadovaujamus darbus. Matydami vienas kito sėkmės istorijas, nuo mažų dienų žinojome, kad tik kryptingai mokydamiesi pasieksime asmeninės gerovės. Ji tiesiogiai susijusi su visuomenės gerove: kuo daugiau laimingų, savimi pasitikinčių žmonių, tuo geriau šaliai“, – neabejoja M.Vaštakė.

Įkvėps asmeniniu pavyzdžiu

Projekto „Kam to reikia?!“ pamokas ves įvairių sričių įmonių atstovai. Per šias pamokas mokiniai sužinos, kaip įgytas žinias pritaikyti gyvenime, susipažins su įvairiomis profesijomis, išbandys naujausias technologijas, bus įtraukti į kūrybiškumą skatinančius užsiėmimus.
Mokomąją medžiagą rengiančius verslininkus konsultuos projektui talkinantys Švietimo ir mokslo ministerijos, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto, Mokyklų tobulinimo centro, „Junior Achievement Lietuva“ ir Nacionalinės moksleivių akademijos atstovai.
Taip pat padės verslo teisės advokatų kontorų grupė LAWIN, verslo konsultacijų ir IT sprendimų bendrovė „Metasite“, skaitmeninių ir mobiliųjų technologijų kompanija „Samsung“ bei finansų valdymo grupė FMG.
Mokiniams projektas suteiks galimybę dalyvauti įdomaus formato, interaktyviose pamokose, kurios ugdys jų kūrybiškumą, įkvėps noro mokytis. O vadinamieji gyvi pavyzdžiai padės suvokti, kaip mokykloje gaunamos žinios įgyja „formą“ gyvenime. Verslo profesionalai ves pamokas moksleiviams, kartu su mokytojais ir mokiniais dalyvaus edukaciniuose projektuose, kvies moksleivius į ekskursijas po įmones.
Susitikimų temos ir veiklos bus derinamos su pamokose nagrinėjamomis temomis, todėl tikimasi, kad projektas bus naudingas ir mokytojams. Juk įgijęs žinių apie praktinį dalyko taikymą mokytojas galės plėsti savo akiratį ir tobulinti turimas kompetencijas. Kai moksleiviai išgirs verslo atstovų nuomonę apie mokykloje gaunamų žinių pritaikymą, mokytojams taps lengviau sudominti juos mokomuoju dalyku.

Prisitaikyti prie kintančių reikalavimų

Šiuolaikinis pasaulis kinta taip greitai, kad mokykla, norėdama suteikti mokiniams naujausių žinių ir kompetencijų, turi nuolat atsinaujinti. O be visuomenės paramos ir susitelkimo, pasak ekspertų, tai padaryti sunku. Projekto metu mokiniai ir mokytojai galės užmegzti ryšių su verslo įmonėmis ir kitokiam bendradarbiavimui bei tolimesniems ateities projektams.
„Kuriant inovatyvią visuomenę ir ekonomiką labai svarbu, kokių gebėjimų jaunuoliai įgyja mokykloje. Turime padėti mokyklai išugdyti savarankišką, atsakingą, mąstančią ir kūrybingą asmenybę“, – teigia Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Pasak ministro, pastaraisiais metais verslas vis aktyviau prisideda prie mokinių ugdymo, o sutelkę pajėgas greičiau ir efektyviau pasieksime naudingų permainų.

Verslas sutelkė savanorius

Paklaustas, kaip gimė projektas, bendrovės “Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis atsakė, kad tai natūrali „Omnitel“ socialinės iniciatyvos “Augink atsakingai“ tąsa. Priminsime, kad „Augink atsakingai“ visuomenės taryba sutelkta 2010 m. lapkritį. Visuomenės tarybos nariai diskutuoja vaikų lavinimo temomis, dalyvauja projektuose, renginiuose ir susitikimuose. „Augink atsakingai“ visuomenės tarybą sudaro 15 visuomenėje gerai žinomų mokslo, meno, sporto, verslo ir kitų sričių atstovų. Projekto „Kam to reikia?!“ idėja gimė susėdus telekomunikacijų bendrovės ir banko darbuotojams.
“Swedbank“ valdybos pirmininkas Antanas Danys mano, kad norint sėkmingai plėtoti savanorystę itin svarbūs keli veiksniai: lengvai prieinama išsami informacija apie savanorystės galimybes, veiklos formų įvairovė, renginių, leidžiančių savanoriauti kartu su bendraminčiais, organizavimas, savanorių mokymai.
“Swedbank“ ne pirmus metus skatina savo darbuotojų profesinės savanorystės veiklą. Pastebėta, kad pastaruoju metu banko darbuotojų ir kitų profesionalų susidomėjimas prasminga savanoriška veikla mokyklose didėja.
“Matydami, kad šiandien Lietuvoje savanorystei ypač reikalinga infrastruktūra, nusprendėme sutelkti abiejų bendrovių pajėgumus, suburti partnerių grupę ir sukurti savanorystės skatinimo sistemą, kuri suvienytų gerus darbus norinčius daryti žmones, – aiškina A.Danys. – Tikiu, kad verslo įsitraukimas į mokinių ugdymą gali padėti jaunuoliui pažinti įvairias profesijas dar mokyklos suole ir taip palengvinti savo tobulėjimo krypties pasirinkimą.“
„Kūrybinga, veržli ir lyderio savybėmis pasižyminti karta gali būti išugdyta tik tuomet, jei ji noriai semsis ne tik teorinių žinių, bet ir gaus patarimų bei pavyzdžių, kaip šias žinias pritaikyti darbe, siekiant karjeros. Tikime, kad nauja iniciatyva padės šiam tikslui suvienyti verslo įmonių ir mokyklų pajėgas“, – sako A.Zabulis.

Pasijunta lyg fabrike

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Įmonių ekonomikos katedros doktorantas, buvęs Lietuvos mokinių parlamento vicepirmininkas, buvęs VGTU studentų atstovybės prezidentas Justas Nugaras jaunosios kartos gyvenimą ir poreikius pažįsta ne iš nuogirdų. Pasak jo, ne visi į aukštąsias mokyklas įstojusieji žino, kodėl pasirinko vieną ar kitą specialybę, kai kurie neturi ateities vizijos.
„Kartais atsitinka, kad poreikis mokytis – iš pradžių vidurinėje, vėliau universitete – kyla ne iš vidaus, o spaudžiant tėvams, visuomenei. Todėl svarbu, kad nuo mokyklos suolo jaunuoliams būtų pateikiama informacija apie kuo platesnį galimybių, naujausių technologijų spektrą: kad kiekvienas galėtų save projektuoti ne į „vakar dienos“ specialybes bei profesijas, o rinktis perspektyviausias, atitinkančias jo pomėgius ir gebėjimus. Laiku tinkamai nemotyvuotas studentas (buvęs moksleivis) aukštojo mokslo įstaigoje pasijunta tarsi fabrike: jis mechaniškai mokosi, nemoka taikyti įgyjamų žinių. Beje, remiantis moksleivių, studentų apklausomis, pagal mokymo įstaigose įgyjamų žinių lygį Lietuvos rodikliai atitinka tarptautinius standartus, tačiau absolventų gebėjimas žinias taikyti džiugina mažiau“, – tvirtina J.Nugaras.
Jo manymu, daugiausiai pasiekia tie, kurių akys dega, kurie žino, ko ir kodėl siekia. Vėliau tokius absolventus mieliau įdarbina įmonės, o jie patys rinkai sukuria kokybiškesnį produktą. Nemotyvuoti, mechaniškai iškalę studijų programas jaunuoliai sunkiau prisitaiko darbo rinkoje. „Tokių žmonių gyvenime įvyksta lūžis vos baigus mokyklą ar universitetą. Nejausdami krypties jie sunkiai prisitaiko, o įtikėję, kad užsienyje laukia geresnė ateitis, emigruoja“, – nuomonę pagrindžia J.Nugaras.

Faktai ir skaičiai

„Eurostat“ prognozuoja, kad 2060 m. Lietuvoje gyvens 2,5 mln. gyventojų, o darbingo amžiaus žmonių sumažės nuo 58,6 iki 41,4 proc., vyresnių žmonių pagausės nuo 16 iki 32,7 proc.

Vaikų Lietuvoje sparčiai mažėja, dėl to nukenčia kartų kaita.

2011 m. rugsėjį pradėtas Lietuvos mokykloms skirtas projektas “Kam to reikia?!”

Planuojama, kad per pirmuosius ketverius metus projekte dalyvaus 95 proc. šalies mokyklų.

Ketinama organizuoti 3 tūkst. susitikimų su mokiniais.

Ateityje mokytojai ir mokiniai galės patys spręsti, kokį svečią jie nori pasikviesti į savo mokyklą. Projekto vykdytojai pateiks susitikimų organizavimo platformą internete, kuri leis ne tik rasti norimą pranešėją ar temą, bet ir pasirinkti pageidaujamą susitikimo formatą.

Į susitikimus ketinama pakviesti apie 60 tūkst. vaikų.

Į profesinę savanorystę įsitrauks 2 tūkst. įvairių sričių profesionalų iš 400 įvairių organizacijų.

Sunkmečiu išsilakstę po atokesnius, bet pigesnius didžiųjų Lietuvos miestų mikrorajonus, dabar verslininkai biurų patalpų vėl dairosi arčiau centro.

Jų nebaido nei maždaug 20 proc. nuo praėjusių metų išaugusios tokių biurų kainos, nei tai, kad tinkamo biuro neretai tenka laukti du tris mėnesius.
Verslo centro “Regus” vadovė Edita Poplavskaitė paaiškino, jog šiuo metu didžiausias susidomėjimas yra pačiais mažiausiais centruose įsikūrusiais biurais, ypač jei jie nuomojami su baldais ir ryšio paslaugomis: “Biurai, kuriuose įrengta viena, kartais dvi trys, rečiau penkios darbo vietos, o kompanija gali pradėti darbą tučtuojau, nesirūpindama baldais ar sutartimis su ryšio tiekėjais, šiuo metu yra pačios populiariausios”. Pasak E.Poplavskaitės,  maži biurai paklausiausi dėl to, kad didžiosios kompanijos į naujas patalpas migruoti nelinkusios, be to, didelę dalį biurų nuomos klientų šiuo metu sudaro į Lietuvą ateinančios naujos užsienio bendrovės, kurios pradžiai ieško nedidelių patalpų nedidelei starto komandai.
Panašias tendencijas regi ir rinkos tyrimų ir analizės paslaugų grupės “Newsec/Re&Solution” atstovai. Jų teigimu, šiuo metu, tarkime, Vilniuje neužimtų biurų patalpų belikę jau tik 15 proc., o mažiausiai galimybių išsninuomoti biurą yra būtent centre ar senamiestyje.
Paklausti, kas yra pagrindiniai verslo centruose įsikūrusių biurų klientai, NT ekspertai teigia, kad didžiuosiuose miestuose aukščiausios klasės verslo centruose didžiąją dalį nuomininkų sudaro bankai, finansine ir draudimo veikla užsiimančios įmonės, informacinių technologijų, farmacijos kompanijos, nekilnojamojo turto, teisines ir verslo valdymo paslaugas teikiančios įmonės. Tuo tarpu žemesnės klasės verslo centrams pirmenybę teikia prekyba, gamyba ir logistika užsiimančios įmonės.

BFL

Internetu šiomis dienomis skrieja laiškai su rėksminga antrašte: „Prispauskime Maximą“. Šio laiško autorius, prisistatantis pirkėju, agituoja prisidėti prie inicijuojamos akcijos ir bent savaitę nebepirkti „Maximos“ prekybos tinkle. Taip esą siekiama priversti juos sumažinti kainas. „Kiek savaičių truks akcija, priklausys nuo dalyvių skaičiaus. Jeigu pritariate, persiųskite šį laišką draugams, tuomet prie mūsų akcijos prisijungs vis daugiau žmonių ir mes priversime „Maximos“ oligarchus sumažinti savo apetitą pirkėjų pinigams“, – rašoma laiške.
Tokių raginimų, kaip žinome, pasigirsta nebe pirmą kartą. Kai prieš trejus metus „Vilniaus prekyba“ ėmėsi kurti nacionalinį investuotoją „Leo LT“, kai kurie vilniečiai ant savo automobilių klijavo lipdukus su užrašu „Maximoje” neperku, būk pilietis (-ė) ir tu.“
„Iki šiol turiu šių lipdukų“, – sako naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius Artūras Račas, neslepiantis, kad tai jis savo lėšomis užsakė ir pagamino garsiuosius lipdukus. Pats A.Račas sako nebeperkantis „Maximoje“ nuo 2003-iųjų pavasario: „Vilniaus prekyba“ jis nusivylė dar tuomet, kai ši gyventojus dalyvauti referendume dėl narystės ES skatino dalydama produktus ir gėrimus po vieną centą.

Neteko tik pavienių pirkėjų

„Leo LT“ skandalas pakenkė „Vilniaus prekybos“ įvaizdžiui – tai atskleidė visuomenės apklausos, per kurias klausta gyventojų nuomonės apie įmonių reputaciją. Tačiau šio skandalo įtaka „Maximos“ apyvartai buvo trumpalaikė, prekybos tinklas neteko tik pavienių pirkėjų. O šiandien, triukšmui dėl „Leo LT“ nuslopus, „Maxima“ jau visiškai atsitiesė ir netgi iškopė į geriausios reputacijos įmonių sąrašo viršūnę. Žinoma, prie to prisidėjo ir gausios įmonės investicijos į savo įvaizdį.
„Įtaka buvo juntama skandalo metu. Dabar, kai akcininkai pasitraukė iš viešos komunikacijos ir liko šešėlyje, šis skandalas pamirštamas, o sprendimui, kurį prekybos tinklą rinktis, didžiausią įtaką daro kiti motyvai, – paklaustas, kaip skandalas paveikė „Vilniaus prekybos“ reputaciją, sakė viešųjų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius. – Nors bendrąja prasme šiai organizacijai “atsiplauti” tą viešą dėmę būtų įmanoma tik pakeitus savininkus.“
„Leo LT“ skandalas lietuviams neatrodė pakankamai rimta priežastis staiga liautis pirkti didžiausiame šalies prekybos tinkle. Juk tai reikštų daug nepatogumų, juolab kad šis prekybos tinklas – vienas pigesnių. O lietuviams maža kaina ir patogumas – visų svarbiausia. „Lietuviai dar nenori mokėti brangiau, kad pademonstruotų savo vertybes. Kai reikia rinktis – vertybė ar kaina, dauguma gyventojų renkasi kainą, ypač tai paskatino ekoniminė krizė. Apskritai žmonės dar nelabai suvokia, kad jų sprendimas pirkti ar nepirkti gali ką nors pakeisti“, – mano A.Račas.
Kitaip tariant, pasak L.Ulevičiaus, mūsų visuomenė dar ne neįvertina savo vartojimo galios. Taigi nauja akcija, raginanti boikotuoti „Maximą“, regis, didesnio atgarsio nesulauks.
Beje, tai galima pasakyti ne tik apie „Maximą“. Ar iš bankų ėmė sprukti klientai, kai kilo ažiotažas dėl atskleistų Baltarusijos žmogaus teisių aktyvisto A.Beliackio sąskaitų duomenų? Ne. Tiesa, „DnB NORD“ bankui ši istorija akivaizdžiai nemaloni. Bankas atsiriboja nuo bet kokių komentarų šia tema.
Ar vairuotojai liovėsi pirkti kurą „Lukoil“ degalinėse, kai pats Andrius Kubilius, tuomet dar tik būsimas premjeras, ragino boikotuoti šį degalinių tinklą, kilus skandalui dėl naftos gavybos D6 telkinyje šalia Kuršių nerijos? Anaiptol.
Iš tiesų lietuviai dar nelinkę atsisakyti prekių ar paslaugų, jei kalbama apie vertybinę žalą reputacijai. O ypač jei sušlubavusi įmonės reputacija jų nepaliečia tiesiogiai. Bet jei atsitinka priešingai, verslininkai gali patirti didžiulių nuostolių.

Po skandalo – šimtatūkstantiniai nuostoliai

Vienas naujausių pavyzdžių – „Vichy“ vandens parkas Vilniuje, po kasmetinių atnaujinimo darbų vėl atidarytas lankytojams spalio 1-ąją. Po kilusio skandalo dėl legionelių jo lankytojų greičiausiai smarkiai sumažės. „Rugsėjo pradžioje, neatsakingiems biurokratams pradėjus taikyti pavėluotas sankcijas ir tyrimus, klientų sumažėjo, gavome daug mažiau pajamų: materialiniai parko nuostoliai vien šiuo trumpuoju laikotarpiu sudaro iki 200 tūkst. Lt, – skaičiuoja „Vichy“ vandens parko generalinė direktorė Ieva Mazeliauskaitė. – Padaryta didžiulė žala – pradedant sužlugdyta parko reputacija, baigiant sugriautu mūsų klientų pasitikėjimu.“
Pasak rinkodaros konsultanto Audriaus Savicko, šis atvejis – skaudus smūgis tiek pačiam vandens parkui, tiek prekės ženklui “Vichy”, su kuriuo jis susijęs. Kodėl? Nes potencialiems klientams ilgam liks nesaugumo parke pojūtis. „Žmones lengva išgąsdinti pavojais, kurie nėra matomi, o bakterijos yra vienas tokių pavojų. Kontroliuojančiosios valstybės institucijos taip pat turėtų suprasti, kokią žalą gali padaryti įmonėms, viešai paskelbdamos informaciją“, – teigia A.Savickas.
Jis prisimena ir daugiau atvejų, kai dėl suterštos reputacijos buvo kilę grėsmių verslui. Tarkim, gandai apie SEB banko nepatikimumą 2003-iaisiais, kai gyventojai atsiėmė kelias dešimtis milijonų litų indėlių. “Vartojimo prekių kategorijoje taip pat buvo bandymų drausminti gamintojus – kviesta boikotuoti “Kalnapilio” alų už tai, kad reklamai panaudotas rūpintojėlis prie didžėjaus pulto, galime prisiminti ir “Tele2″ sufabrikuotą naujieną apie Latvijoje nukritusį meteoritą arba “Omnitel” įvestą naują mokėjimo planą, papiktinusį didelę dalį klientų”, – primena A.Savickas.
L.Ulevičius papildo, kad kartais skandalai gali turėti ir teigiamą poveikį. Kaip pavyzdį jis priminė muzikos atlikėjo Egidijaus Dragūno išsišokimus, dažniausiai ne sumažinančius gerbėjų, o atvirkščiai – primenančius apie jo naujausius darbus. Teigiamo rezultato, pasak L.Ulevičiaus, gali sulaukti ir „Vichy“ vandens parkas. „Nemažai daliai žmonių tiesiog garsiai priminta apie parko egzistavimą. Tai nėra toks paprastas uždavinys šiais perpildytos informacijos laikais“, – tvirtina viešųjų ryšių specialistas.
Jei prisiminsime „Omnitel“ istoriją, jos patirti nuostoliai dėl pakeistų mokėjimo planų buvo akivaizdūs: viena vertus, stipriai nukentėjo įmonės įvaizdis, antra vertus, 2009 m. ji neteko beveik 50 tūkst. abonentų – daugiausiai iš visų mobiliojo ryšio operatorių.
Kaip sako “Omnitel” vadovas Antanas Zabulis, neturėdama geros reputacijos, įmonė negali tikėtis ir ilgalaikės sėkmės. Tiesa, pasak jo, joks verslas neapsaugotas nuo klaidų, tik vieni tuomet lyg stručiai slepa galvą smėlyje, nes laikui bėgant daugelis dalykų išsitrina iš atminties, o kiti bando klaidas taisyti. Tinkamas atsiprašymas, pašnekovo įsitikinimu, gali net sustiprinti įmonės reputacinę vertę. Šį kelią nusprendė rinktis ir “Omnitel”, pripažindama savo klaidą ir šiandien, pasak A.Zabulio, jau susigrąžinusi nemažą dalį abonentų.
Taigi gera reputacija Lietuvos verslui yra labai svarbi, nors dar ir neįgijusi tokios vertės, kaip Vakaruose.

Dvi nuomonės: kokią vertę versle turi reputacija?
A.Savicko, rinkodaros konsultanto, komentaras
Nesuvaldyta įmonės reputacija gali tapti net pasitraukimo iš verslo priežastimi. Vienas naujesnių pavyzdžių – įmonės BP nesėkmė įvykus avarijai Meksikos įlankoje esančioje naftos platformoje. Tuomet buvo svarstoma, ar įmonė apskritai galės tęsti veiklą tuo pačiu pavadinimu. BP reputacijos gelbėjimas buvo vienas pirmųjų naujojo vadovo Bobo Dudley uždavinių. Taip pat gerai žinoma ir įmonės “Coca-Cola” reputacijos krizė 1985 m., kai buvo bandoma įprastą gėrimą pakeisti geresniu – “New Coke”. Tai buvo pirmas kartas, kai vartotojai privertė įmonę elgtis taip, kaip norisi jiems, o ne įmonei.
Lietuvoje reputacijos krizės padaro mažiau žalos, nei padarytų brandžiose rinkose. Kol kas mūsų vartotojai nemano, kad jie gali daryti reikšmingą įtaką įmonės elgesiui. Manau, kad populiarėjant bendravimui socialiniuose tinkluose ši vartotojų galia didės.

J.Blinstrubo, „BVRG Burson-Marsteller” direktoriaus, komentaras
Mano nuomone, reputacija stipriai prisideda vertinant realią bendrovių rinkos vertę. Reputaciją sudaro daug dalykų – valdymas, lyderystė, prekės ženklų vertė, produktų ir paslaugų teigiamas vertinimas, klientų akimis. Mūsų atliktas tyrimas rodo, kad daugelio sričių – prekybos, telekomunikacijų, finansų, maisto pramonės įmonės rūpinasi savo įvaizdžiu ir reputacija. Tačiau tai ilgalaikės veiklos rezultatas. Kodėl „Maxima“ pirmauja geriausios reputacijos įmonių sąraše? Prekybos centrais labiau nei valdininkais pasitikime ne tik mes, lietuviai. 14-oje Europos valstybių „Burson Marsteller“ atliktas tyrimas apie pasitikėjimą „Trust & Purpose” parodė, kad europiečiai labiausiai pasitiki IT ir kompiuterijos bendrovėmis (71 proc.), prekybos centrais (64 proc.), maisto (63 proc.) ir gėrimų (57 proc.) bei automobilių pramonės atstovais (55 proc.).

Geriausios reputacijos Lietuvos įmonės (proc.)
2010 m.

1. “Teo LT“    7,1
2. “Švyturys-Utenos alus“    5,8
3. “Tele2“    5
4. “Omnitel“    4,2
5. “Bitė Lietuva“    4
6. SEB bankas    3,5
Kitos paminėtos įmonės    58,1
Nežino / neatsakė    28,8

2011 m.
1. “Maxima LT“    6
2. “Švyturys-Utenos alus“    5,4
3. “Tele2“    4,5
4–5. “Bitė Lietuva“    4
4–5. “Iki“    4
6.“Teo LT“    3,5
Kitos paminėtos įmonės    61,6
Nežino / neatsakė    17,7

Šaltinis: „BVRG Burson-Marsteller“, „Spinter tyrimų“ apklausa (2010–2011 m. apklausti 1005 respondentai)

1. „Apple“
2. „Google“
3. „Berkshire Hathaway“
4. „Southwest Airlines“
5. „Procter&Gamble“
6. „Coca-Cola“
7. „Amazon.com“
8. „FedEx“
9. „Microsoft“
10. „McDonald’s“
Šaltinis: „Fortune“ 2011 m. geriausios reputacijos bendrovių reitingas

Jie buvo verslo lyderiai ir netgi nuomonės formuotojai, įvairių apdovanojimų laureatai ir tie, į kuriuos lygiavosi pradedantieji. Dabar jie kovoja dėl savo įmonės likimo, pratinasi prie kuklesnės padėties rinkoje arba visai išnyko iš verslo žemėlapio ir blunka iš žmonių atminties.
Gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose mirgėjęs Laimutis Pinkevičius – jau buvęs statybų magnatas. Dar prieš penkerius metus jam priklausančio statybos koncerno „Ranga Group“ apyvarta siekė 411 mln. Lt per metus, o 2007 m. prabangių parduotuvių, biurų ir butų kvartalo „Vilniaus vartai“ atidarymas išsiskyrė pompastišku renginiu ir vokiečių šviesų menininko Gerto Hofo lazerių šou. Šiandien milžiniškas statybos verslas skaičiuoja paskutines dienas – pagrindinė koncerno įmonė „Ranga IV“ bankrutuoja, o duris užvėrusios prabangios parduotuvės stovi apleistos ir pamirštos.
„Dabar neturiu statybos įmonių ir su Lietuva susijusių planų. Lietuvoje nematau rinkos artimiausius penkerius metus. Turiu planų, bet ne Lietuvoje. Nenorėčiau, kad rašinėtumėte ir klausinėtumėte. Noriu, kad manęs čia nebesimatytų“, – paklaustas apie artimiausius planus, nekalbus buvo anksčiau žurnalistų dėmesiu mėgavęsis L.Pinkevičius.
„Rangos“ grupė – ne vienintelė per šią krizę sunykusi lietuviško verslo imperija. Sunkmetis iš įtakingų įmonių sąrašo pašalino būrius bendrovių. Prie tokių galima priskirti bankrutavusią statybos įmonę „Vilmestos statyba“, langų gamintoją „Hronas“, žlugusį ir vėl naujam gyvenimui prisikėlusį baldų gamintoją „Narbutas ir Ko“. Kitos dalies įmonių, nors ir išgyvenusių, veiklos apimtys ir vieta rinkoje nė iš tolo neprilygsta tai, kurią jos užėmė „aukso amžiaus“ laikais. Statybos įmonių grupė „Bertoneta“, baldų pramonės įmonė „Libra” holdingas, alkoholio gamintoja „Alita“, šaldytuvų gamintoja „Snaigė“ – tai dar keli buvusių rinkos lyderių pavyzdžiai.
Bendrovės „Finasta Corporate Finance“ kapitalo finansavimo departamento vadovas Darius Saikevičius atkreipia dėmesį, kad nors per pastaruosius trejetą metų išnykusių ar nublankusių verslo imperijų veikla dažniau buvo susijusi su statybų ir nekilnojamojo turto plėtojimu, žiūrint į ilgesnį laikotarpį matyti, kad suklupo įvairių sektorių verslo grupės. Vienas po kito iš rinkos išnyko kineskopų gamintojas „Ekranas“, kuriame dirbo per 4 tūkst. žmonių, elektronikos komponentus gaminęs „Vilniaus Vingis“, geriausiais laikais įdarbinęs 1,5 tūkst. darbuotojų. Prieš dešimtmetį žlugo ir viena didžiausių pieno perdirbimo įmonių Biržų akcinė pieno bendrovė, kurios pardavimo pajamos 1999 m. siekė 145,8 mln. Lt.
Tad, kas nutinka, kad didžiulę verslo mašiną užkūrę verslininkai žlunga? Į šį klausimą mūsų savaitraštis ir ieškojo atsakymų.

Sužlugdė investicijos į NT

„Bendros tendencijos, siejančios daugelį nublankusių verslo imperijų Lietuvoje, – nepamatuota įmonės plėtra, didelės skolos, menkas prisitaikymas prie rinkos pokyčių. Dažnu atveju šie veiksniai lėmė, kad vos suprastėjus makroekonominei situacijai ir sumažėjus pardavimui įmonės smarkiai nukraujavo“, – vieną svarbiausių priežasčių nurodo D.Saikevičius.
Taip nutiko daugeliui bendrovių, ekonominio pakilimo laikais agresyviai besiplėtusių iš skolintų lėšų. O labiausiai nepasiteisino investicijos į nekilnojamąjį turtą. Šią klaidą padarė perspektyviu verslininku laikytas kompiuterių prekybos įmonės „Innovation Computer Group” (ICG) generalinis direktorius ir savininkas Eugenijus Ivanenka. Dideles sumas investavęs į žemės sklypus ir kitą nekilnojamąjį turtą, bet laiku jo nepardavęs, E.Ivanenka daug metų kurtą kompiuterių prekybos imperiją prarado akimirksniu. „Veido“ žiniomis, šiuo metu E.Ivanenka užsiima smulkia didmenine vaistų prekyba už Lietuvos sienų.
Nepasiteisinusios investicijos į alaus daryklą Serbijoje, kurią dėl neįvykdytų susitarimų ši valstybė nacionalizavo, į nepavydėtiną padėtį įstūmė „Alitos“ įmonių grupę. Bendrovių „Alita“ ir „Anykščių vynas“ kontrolinius akcijų paketus perims „Swedbank“ investicinė bendrovė „FR&R Invest“, žadanti įmonę „auginti“ keletą metų, o vėliau parduoti.
„Viena iš verslo projekto Serbijoje dalių buvo parduoti žemę miesto centre, ant kurios stovėjo ta gamykla, o įmonę iškelti į užmiestį ir tuomet į ją investuoti. Pasaulinės krizės pasekmė, kad neatsirado pajėgių pirkėjų, kurie galėtų sumokėti už žemę“, – apgailestauja kol kas dar pagrindinis „Alitos“ akcininkas Vytautas Junevičius.
Kita vertus, jis įsitikinęs, kad pagrindinė priežastis, kodėl įmonė pateko į sunkią padėtį, – Vyriausybės vykdoma politika ir sprendimas kelti akcizus, sudaręs sąlygas plėstis šešėliniam verslui. Verslininkas skaičiuoja, kad šešėlis iš legalaus alkoholio verslo atėmė 40–50 proc. apyvartos, todėl grupė nebepajėgė amortizuoti Serbijoje patirtų nuostolių.
Ekspertų vertinimu, „Snaigė“ taip pat buvo klasikinis nepamatuotų investicijų pavyzdys, nes didelės investicijos į gamyklą Kaliningrade nedavė ekonominės naudos. Dar prisidėjo didelė konkurencija rinkoje, ir „Snaigė“ neišvengiamai ėmė trauktis – 2005 m. įmonės apyvarta siekė 372 mln. Lt, o pernai buvo net tris kartus mažesnė. Darbuotojų per šešerius metus taip pat sumažėjo triskart – nuo 2,2 tūkst. iki 637.
„Mažiems gamintojams, tokiems kaip „Snaigė“, beveik neįmanoma konkuruoti su dideliais tinklais, kaip „Beko“, ypač kai darbo jėga ir kitos sąnaudos Lietuvoje sparčiai pabrango. Dabar jie po truputį atsigauna, bet tikrai nebeturės tokių apyvartų kaip geriausiais metais“, – prognozuoja Švedijos ir Baltijos šalių investicinės bankininkystės grupės „Keystone Advisers“ direktorius Karolis Rūkas.
Dar vienas dėl nepamatuotos plėtros ir didelio įsiskolinimo sunykusios lietuviškos imperijos pavyzdys – „Libra” holdingas, valdantis medienos pramonės įmones. Sėkmė pastaruosius keletą metų nuo šios įmonių grupės nusisukusi: bankrutavo viena didžiausių grupės įmonių „Venta“, vėliau „Nabukas“, o darbuotojų grupėje sumažėjo dvigubai – šiuo metu dirba apie tūkstantį žmonių.
D.Saikevičiaus vertinimu, ši grupė susitraukė, nes dalis įmonių buvo stipriai įsiskolinusios. „Tokiu atveju tereikia 10 proc. sumažėti pajamoms, kad atsirastų finansinių sunkumų. Antra priežastis – medienos kainos labai svyruoja, o jei žaliava brangsta, tuomet kyla kaštai, reikia daugiau apyvartinio kapitalo. Be to, šis sektorius ciklinis ir buvo susijęs su statybos bumu Lietuvoje“, – vardija D.Saikevičius.
Prieš keletą metų ryškiai spindėjusi vieno grupės akcininkų, „Libra“ holdingo vadovo Tomo Juškos žvaigždė prigesusi. Jis vengia viešumo ir atsisako kalbėtis su žurnalistais apie grupės įmones, nors užsimena, kad šiuo metu taip pat bando laimę kitoje srityje – ieško būdų lietuviškoms prekėms prasiskverbti į Nigerijos rinką.
Beje, T.Juškos, kaip vadovo ir verslininko, vardą temdo konfliktas su jo verslo plėtrą finansavusiomis finansų įstaigomis, kurių nuomone, šis verslininkas krizės akivaizdoje elgėsi negarbingai: esą asmeniškai laidavęs už paskolą  „Nabuko“ bendrovei, siekė nesąžiningais būdais išvengti prisiimtų įsipareigojimų ir netgi perrašė nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims. Šiuo metu kreditorius, Latvijos “Parex” bankas, dėl neįvykdytų įsipareigojimų su „Libra” holdingu bylinėjasi teisme.

Vadovams trūksta patirties

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko nuomone, be nepamatuotos plėtros, kita ne mažiau svarbi priežastis, sužlugdanti net didžiausias verslo imperijas, – prasta vadyba, kuria Lietuvos verslininkai dažnai pasižymi. „Mūsų verslininkai turėjo gana mažai patirties. Nemažai jų daliai verslo pradžia buvo sėkmingas įmonių privatizavimas, o ne verslo sukūrimas. Tačiau didelį verslą išlaikyti daug sunkiau, nei įkurti naują“, – tvirtina S.Besagirskas.
Analizuojant nesėkmes, vadovavimo klaidų galima įžvelgti kiekvienu atveju. Viena vertus, kaip pabrėžia K.Rūkas, „Ekranas“ ir „Vilniaus Vingis“ iš Lietuvos rinkos išnyko, nes gamino produktą, kuris neturėjo ateities. Kineskopų gamybos sektorius buvo pasmerktas myriop dėl pigios kiniškos produkcijos ir naujų technologijų. Kita vertus, tam įtakos turėjo ir netinkami sprendimai: „Ekrano“ vadovas ir vienas akcininkų Eimutis Žvybas buvo paėmęs didelį kreditą iš bankų, o tuometis „Vilniaus Vingio“ vadovas ir vienas akcininkų Vaclovas Šleinota, ekonomistų vertinimu, nesuvaldė besikeičiančios padėties rinkoje, nediversifikavo rizikų ir pernelyg kliovėsi „Ekranu“, kaip klientu.
Pavyzdžių, kai didelės privatizuotos bendrovės pakliuvo į netinkamas rankas ir ritosi žemyn, – daugybė. Štai megztinių gamintojas „Verpstas“ kadaise buvo viena svarbiausių įmonių Šiaulių regione – 2004 m. įmonėje dirbo 400 darbuotojų, dabar jų keturiskart mažiau. Pardavimo pajamos taip pat susitraukusios kelis kartus, o išgyventi įmonei padeda ne tiek pagrindinė veikla, kiek pajamos iš dalies pastato nuomos.
Prasta vadyba – viena priežasčių, lėmusių ir naujausius praradimus. Vienas su „Ranga IV“ bendradarbiavęs specialistas „Veidui“ pasakojo, kad tokios prastos vadybos per keliolika metų dar niekur nebuvo regėjęs: esą šioje įmonėje dirbo susireikšminusi pataikūnų komanda, o net menkiausiam sprendimui priimti reikėdavo L.Pinkevičiaus leidimo – jei jis atostogaudavo, darbai strigdavo.
Pats L.Pinkevičius nurodė visiškai priešingas nesėkmės priežastis. „Apyvartos buvo labai didelės, ir direktoriai nesugebėjo suvaldyti proceso. Per daug pasitikėjau žmonėmis ir daviau teisę spręsti patiems. Iki 2000 m., kol direktoriavau „Rangoje IV“, visi kalbėjo, kad aš vienas priimu sprendimus. O perėjimas prie demokratijos tą įmonę ir suvalgė“, – sakė L.Pinkevičius.
Nužengusių nuo pjedestalo bendrovių vietą užėmė nauji rinkos lyderiai, kol kas sugebėję išvengti pirmtakų klaidų. Ar tos pamokos išmoktos ilgam, parodys jau kita krizė.

Jurgita Laurinėnaitė

Statistinis Lietuvos vadovas – gerokai jaunesnis negu Vakarų šalyse ir lankstesnis bei entuziastingesnis negu kitose Baltijos valstybėse.

Vidutinis Lietuvos vadovas: 42–43 metų vyras, įmonei vadovaujantis šešerius metus, savo rankose laikantis prekybos ar paslaugų bendrovės vairą ir diriguojantis vidutiniam 12 žmonių kolektyvui. Jis ambicingas, lankstus, įgijęs ar siekiantis antro diplomo, tačiau besiorientuojantis į trumpalaikius įmonės veiklos rezultatus. Tokį Lietuvos vadovo portretą nupiešė savaitraštis “Veidas”, konsultuodamasis su vadovų atrankos specialistais ir išnagrinėjęs įvairius tyrimus.

Lietuvos vadovai – tarp jauniausių

Lietuvos įmonių vadovų amžiaus vidurkis – 42–43 metai. Tai atskleidė ir “Veido” prašymu kreditų biuro “Creditinfo” atlikta 70 tūkst. įmonių analizė, ir “Consulteam Baltics” vykdytas tyrimas.
Lietuvos įmonių generaliniai direktoriai atsiduria tarp jauniausių pasaulyje. Už kolegas JAV mūsų vadovai jaunesni visu dešimtmečiu: tyrimų bendrovės “Spencer Stuart” duomenimis, generalinių direktorių, vadovaujančių 500 pirmaujančių JAV kompanijų, amžiaus vidurkis – 55 metai. O tyrimų bendrovės “Booz and Co” tyrimas rodo, kad Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje vidutinis naujų generalinių direktorių amžius 2009 m. siekė 53 metus. Vaizdą Europoje papildo tarptautinės konsultacijų bendrovės “Hay group” tyrimas, parodęs, kad Belgijoje vidutinis vadovų amžius siekia 46, Lenkijoje – 45, o Baltijos šalyse – vos 42 metus.
Kreditų biuro “Creditinfo” kredito rizikos vadovė Alina Buemann mano, kad Lietuvos vadovai vieni jauniausių dėl to, kad ir mūsų įmonės jaunos. O “Hay group” atlygio informacinių paslaugų vadovas Baltijos šalims Eligijus Kajieta pabrėžia, kad būtent jaunesnės kartos vadovai, išsilavinimą įgiję nepriklausomybės laikais, rinkoje paklausesni – jų atlyginimai didesni negu vyresnių kolegų.
“Daugiausiai mokama vadovams, kurių amžius 35–39 metai. Iki šios amžiaus grupės atlyginimas nuosekliai kyla, o nuo šios amžiaus grupės – po truputį mažėja. Galime sakyti, kad šie vadovai rinkoje geidžiamiausi. Ką tai reiškia? Matoma takoskyra tarp vadovų, baigusių sovietinę mokyklą, ir tarp jaunesnės kartos. Sovietinę mokyklą baigusių vadovų rinkoje stipriai mažėja. Tai tiesiogiai susiję su neatitikimu tarp turimų ir rinkoje reikalingų įgūdžių – kalbos, išsilavinimo, specialybės, darbo kompiuteriu ir t.t.”, – išvadas iš 700 didžiausių įmonių Baltijos šalyse tyrimo daro E.Kajieta.
Beje, Lietuvos vadovai savo išsilavinimui skiria nemažą dėmesį. Atkūrus nepriklausomybę verslo ėmėsi ir vadovauti pradėjo įvairias studijas baigę žmonės – buvo nemažai istorikų, fizikų, medikų. Per du dešimtmečius, kaip pastebi vadovų atrankos specialistai, didelė dalis Lietuvos vadovų kryptingai mokėsi ir įgijo antrą diplomą – dažniausiai iš verslo srities.

Ir vadovai ieško darbo

Karjeros kelias įmonėje – ilgas ir sudėtingas, todėl vadovų darbo stažo vidurkis toje pačioje įmonėje ilgesnis negu kitų darbuotojų. Pasaulinei konsultacijų įmonei “Mercer” Baltijos šalyse atstovaujančios personalo valdymo paslaugų įmonės “Consulteam Baltics” tyrimų vadovė Baltijos šalims Jurga Blinstrubaitė atskleidė, kad Lietuvos generalinių direktorių bendras darbo stažas šiuo metu vadovaujamoje bendrovėje siekia vidutiniškai 10 metų.
“Aukščiausio lygio vadovai toje pačioje darbovietėje dirba ilgiau nei statistinis Lietuvos darbuotojas ir nėra linkę dažnai keisti darbdavius. Palyginkime: į tą patį tyrimą įtrauktų specialistų darbo stažo įmonėje, kurioje dirba šiuo metu, vidurkis – šešeri metai”, – pabrėžia J.Blinstrubaitė.
Ekspertė priduria, kad europiečiai darbą keičia vidutiniškai kas septynerius metus. O Lietuvoje darbuotojų kaita gana smarkiai priklauso nuo ekonominės padėties. 2007 m. darbo skelbimų portalo naujasdarbas.lt atlikta gyvenimo aprašymų duomenų bazės analizė atskleidė, kad lietuviai darbą keičia kas trejus metus, tačiau krizė darbuotojų kaitą labai sumažino. “Mercer” tyrimų duomenimis, savanoriška darbuotojų kaita Lietuvos įmonėse pasiekė piką 2008 m. ir sudarė 16 proc., 2009 m. sumažėjo iki 9 proc., o 2010 m. – iki 5 proc.
Beje, nors vidutinis Lietuvos vadovas toje pačioje įmonėje dirba dešimtmetį, “Creditinfo” analizė rodo, kad direktorius įmonei vadovauja vidutiniškai šešerius metus. Iki trejų metų vadovauja trečdalis įmonių direktorių, o 20 ir daugiau metų įmonės vairą laiko tik 2 proc. vadovų.
“Vadovavimo periodas susijęs su įmonės dydžiu – mažesnių bendrovių vadovai savo pareigas eina trumpiau nei didesnių. Daugiau nei pusė Lietuvos įmonių turi iki penkių darbuotojų ir pusės tokių bendrovių apyvarta praėjusiais metais neviršijo 3 mln. Lt. Minėtų įmonių vadovai vadovauja vidutiniškai trejus metus”, – Lietuvos vadovo portretą naujais bruožais pildo A.Buemann.
Personalo atrankos įmonės “Indigroup” vadovas Karolis Blaževičius pastebi, kad vadovai dabar linkę dažniau keisti darbo vietą nei prieš penkerius metus. Jei įmonės generalinis direktorius mato, kad “užaugo” kartu su įmone ir nebeturi galimybių tobulėti, jis linkęs pats ieškoti naujos darbo vietos. Prieš penkerius ar dešimt metų vadovai iniciatyvos nerodydavo.

Moterys valdo mažesnes įmones

Nors moterys darbo rinkoje dalyvauja ne mažiau aktyviai nei vyrai, tapti vadovėmis joms pavyksta gerokai rečiau. Kreditų biuro “Creditinfo” atlikta įmonių analizė atskleidė, kad daugiau nei 70 proc. Lietuvos įmonių vadovų yra vyrai. Moterys daugiausia vadovauja mažesnėms įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 3 mln. Lt. Didėjant įmonės apyvartai, mažėja moterų, užimančių vadovo poziciją, procentinė dalis. Mažesnėse įmonėse moterys vadovės sudaro 30 proc. visų vadovų, o didžiosiose (apyvarta didesnė nei 30 mln. Lt) – tik 10 proc.
“Vyrai daugiausia vadovauja pramonės, komunalinių paslaugų, statybos, transporto ir žemės ūkio bendrovėms. Nekilnojamojo turto veikla užsiimančiose įmonėse vadovų santykis tarp vyrų ir moterų yra vienodas, o prekybos, finansų, paslaugų, viešbučių ir maitinimo veikla užsiimančioms įmonėms vadovauja daugiausia moterys”, – teigia A.Buemann.
Kita vertus, “Hay Group” generalinė direktorė Baltijos šalims Neda Songinaitė pabrėžia, kad didžiosiose įmonėse karjerą padariusių ir aukščiausio lygio vadovėmis tapusių moterų atlyginimas būna netgi didesnis negu vyrų. “Manau, kad moterų vadovių mažiau, ir tos, kurios “prasimuša” (o tai būna sunkus ir ilgas darbas), stipriai jaučiasi savo pozicijoje, todėl gali išsiderėti didelį atlyginimą”, – komentuoja N.Songinaitė.

Entuziastingi, bet orientuoti į trumpalaikius rezultatus

Galbūt sudėtingiausia apskaičiuoti vidutinį Lietuvos vadovo atlyginimą, nes jie smarkiai skiriasi ir priklauso nuo įmonės dydžio, sektoriaus, vadovo patirties bei įvairių priedų. Skirtingų personalo paieškos ir vadovų atrankos įmonių vertinimu, vidutinis bazinis Vilniuje dirbančios įmonės vadovo atlyginimas neatskaičius mokesčių (be priedų) gali siekti 5–10 tūkst. Lt per mėnesį.
Tačiau atlyginimų žirklės didžiulės. “Consulteam Baltics” 2010 m. atlikto “Mercer” darbo užmokesčio tyrimo Lietuvoje duomenimis, ketvirtadalis įmonių generalinių direktorių uždirba mažiau nei 123 tūkst. Lt bazinio atlyginimo per metus (neatskaičius mokesčių), tačiau kitoje atlyginimų skalės pusėje – 25 proc. vadovų, kurių metinis bazinis atlyginimas be priedų yra didesnis daugiau nei dvigubai.
A.Kajieta pastebi, kad lyginant Lietuvos ir Vakarų Europos įmonių vadovus skiriasi ne tik amžius, bet ir atlyginimo mokėjimo būdai. Atlyginimas susideda iš trijų dalių – bazinis, priedai ir premijos už pasiektus rezultatus per vienus metus bei ilgalaikis skatinimas už rezultatus, pasiektus per ilgesnį nei vienų metų laikotarpį. “Vakarų Europoje ilgalaikis skatinimas gali sudaryti iki 50 proc. atlyginimo. Tai reiškia, kad ilgalaikiai tikslai labai svarbūs vadovui ir pagal tai sudarytas jo atlyginimo paketas. Lietuvoje iš vadovų tikimasi trumpalaikių tikslų, todėl ilgalaikis skatinimas beveik neegzistuoja”, – aiškina E.Kajieta.
“Mūsų atliktas tyrimas parodė, kad vadovai Lietuvoje daugiausia vertinami pagal pasiektus rezultatus, profesinę kompetenciją, gebėjimą efektyviai priimti sprendimus. Tačiau kai kalbama apie santykius su darbuotojais, gebėjimą bendrauti, išklausyti kitus, tinkamai suteikti įgaliojimus, skatinti ir ugdyti darbuotojus – šie įgūdžiai neretai vertinami mažiau”, – “Talentor Lietuva” ir “Profiles International” 2008 m. atliktą tyrimą komentuoja “Talentor Lietuva” direktorė Aušra Grybauskienė.
Sugebėjimo auginti kolektyvą, skirstyti užduotis, būti lyderiu, vedančiu į tikslą, tarp Lietuvos vadovų pasigenda ir tarptautinės vadovų paieškos kompanijos “Pedersen & Partners” partnerė ir Lietuvos biuro vadovė Kristina Vaivadaitė. Palyginti su kitų šalių vadovais, mūsų direktoriams taip pat trūksta gebėjimo suprasti verslą tarptautiniame kontekste – dėl mažos rinkos mūsų vadovai dažnai mąsto pernelyg lokaliai. Kita vertus, lietuvių vadovai, palyginti su vakariečiais kolegomis, turi kur kas mažiau tarptautinės patirties. “Consulteam Baltics” duomenimis, 84 proc. aukščiausių vadovų yra atsakingi už Lietuvoje veikiančio verslo sėkmę ir tik 16 proc. – už įmonės bei padalinių veiklą keliose šalyse ar regione.
Vis dėlto, nepaisant tam tikrų kompetencijų trūkumo dėl rinkos ribotumo ir trumpos privataus verslo istorijos, mūsų vadovai kai kuriomis savybėmis gerokai lenkia kolegas iš kaimyninių šalių. Tarptautinės vadovų paieškos kompanijos “Amrop” Vilniaus biuro partnerio Audriaus Šošo nuomone, lietuviai vadovai yra drąsūs, ryžtingi, ambicingi ir sugebantys priimti argumentuotus, nors ir nepopuliarius sprendimus – tai parodė įtemptas pastarųjų dvejų metų laikotarpis.
Jam pritaria ir K.Vaivadaitė: “Lietuviai vadovai turi daug entuziazmo, aktyvumo, lankstumo, gebėjimo greičiau prisitaikyti, noro mokytis ir judėti į priekį. Palyginti su kitų Baltijos šalių vadovais, lietuviai kur kas verslesni.”

aukstasis_mokslas

Didžiausios kompaktinių diskų gamintojos Baltijos šalyse „BOD Group“ rinkodaros ir pardavimų direktorius Ričardas Sartatavičius įsitikinęs, jog neturint aukštojo išsilavinimo, šiandien įsitvirtinti darbo rinkoje ir gauti padorų atlyginimą – mažai šansų.

„Žinoma, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio. Jeigu darbas nereikalauja aukštos kvalifikacijos, tai viena. O, jei žmogus, pavyzdžiui, atlieka mokslinį, tiriamąjį darbą, tai natūralu, kad turėdamas aukštąjį išsilavinimą bei aukštesnį mokslinį laipsnį, savo srityje jis gali gauti didesnį atlyginimą. Verslo pasaulyje panašiai – kuo asmuo labiau išsilavinęs, kuo jo įgyta specialybė šiuolaikiškesnė, tuo labiau jis gali pretenduoti į aukštesnes, o tuo pačiu ir į geriau apmokamas pareigas“, – pasakojo R. Sartatavičius. Tačiau ką tik studijas baigusiems ir darbo patirties neturintiems jaunuoliams nereikėtų iškart tikėtis paties aukščiausio atlyginimo įmonėje.

„BOD Group“ atstovo tvirtinimu, būtina atminti, kad atlyginimo pokyčiai priklauso nuo pačių darbuotojų. Pradėjus dirbti, būtina naudotis proga ir įrodyti savo sugebėjimus, kuriuos geriausiai atspindi darbo rezultatai – tada ir socialinė gerovė bei atlyginimas bus visai kitokie -didesni.

Mokslas ir atlyginimas – susiję

Aukštojo mokslo svarbą bet kuriame verslo sektoriuje pabrėžia ir VšĮ „Versli Lietuva“ verslumo departamento direktorius, VU TVM Alumni klubo valdybos pirmininkas Dovydas Varkulevičius. „Yra atlikta įvairių tyrimų, rodančių tiesioginę koreliaciją tarp aukštojo išsilavinimo ir atlyginimo dydžio. Kitaip tariant, kuo aukštesnį išsilavinimą turi žmogus, tuo aukštesnių pajamų jis gali tikėtis“, – tvirtino D. Varkulevičius. Anot jo, nepaprastai svarbu yra ir tai, kaip pats žmogus vertina savo studijas ir aukštojo mokslo diplomą. Kaip naudingą patirtį ar tik kaip ketverių metų vargą bei už jį gautą popierėlį. „Žmogus turi suprasti, kad studijos pirmiausia yra vardan žinių, patirties, didesnių galimybių“, – teigė D. Varkulevičius.

Pirmame kurse dirbti pradėjęs D. Varkulevičius tvirtino, jog bedirbant jo susidomėjimas mokslu tik augo, nes matė, kaip studijų metu įgytas žinias galima pritaikyti kasdienėje veikloje ir atvirkščiai – darbo metu sužinoti praktiniai dalykai praversdavo mokantis, ruošiantis egzaminams. Tai, baigus bakalauro studijas, paskatino jį siekti aukštesnio mokslinio laipsnio. „Dėl susidomėjimo mokslu, sėkmės darbe, iš dalies reikėtų dėkoti dėstytojams, kurie man įdiegė sistemingo mąstymo technologiją, jei galima taip pasakyti. Pradedant informacijos paieška, baigiant konkrečios situacijos ar problemos sprendimų būdais. Dėstytojai buvo puikūs praktikai, tikri savo srities specialistai, nemažai jų atvykdavo iš užsienio, tad paskaitos būdavo įdomios, sukeldavo įvairių diskusijų“, – pasakojo VU TVM Alumni klubo valdybos pirmininkas.

Anot D.Varkulevičiaus, glaudus mokslo ir verslo bendradarbiavimas yra naudingas abiems pusėms. Mokslo institucijos jaučia, kuo iš tiesų šiandien alsuoja verslo įmonės, kokių žinių reikia studentams, kad šie baigę studijas nevarstytų darbo biržos durų ir greičiau galėtų integruotis į darbo rinką, tuo tarpu verslininkai, tapę lygiagrečiais mokslinių tyrimų partneriais, pagerina inovacinius gebėjimus, „užsiaugina“ būsimus darbuotojus, vadovus.

Scanpix

Šis teiginys objektyvus ir kalbant apie Lietuvą, neatsižvelgiant į jos vadovybės norą ar nenorą sutikti su tokia klausimo formuluote, mano Seimo narys M. Zasčiurinskas.

“Nemanau, kad Lietuva, kaip valstybė, kaip nors dalyvautų statant atominę elektrinę Kaliningrado srityje. Vien dėl to, kad dabartinei Lietuvos vadovybei tai buvo dukart siūlyta pačiu aukščiausiu lygmeniu ir šalies prezidentė bei jos premjeras Rusijos vyriausybės pasiūlymą dukart kategoriškai atmetė. Bet kalbant apie Lietuvos dalyvavimą statant Baltijos atominę elektrinę Lietuvos verslo lygmeniu, mes ne tik turime, bet ir privalome dalyvauti įgyvendinant tokį milžinišką ir pelningą projektą”, – mano deputatas.

“Beje, Lietuvos verslininkai ateis ne į jiems nežinomą, o į seniai įgyventą kraštą. 2009 metais Lietuvos įmonės į Kaliningrado srities ekonomiką investavo 7,2 mln. JAV dolerių. Tiesioginės investicijos sudarė 4,2 mln. JAV dolerių arba 63 proc. visos investicijų sumos. 2009 metų antrojo pusmečio pradžioje Kaliningrado srities teritorijoje buvo 712 įmonių, į kurias buvo investuota lietuviško kapitalo”, – pažymėjo parlamentaras.

Kaip žinia, bendra investicijų į Baltijos atominės elektrinės statybos Kaliningrado srityje projektą vertė vertinama 5 mlrd. eurų. Be pačios atominės elektrinės, būtina nutiesti 330 kV įtampos elektros energijos perdavimo linijas, kurių vertė vertinama nuo 0,5 mlrd. iki 1,6 mlrd. eurų.

“Taigi šioje rinkoje vietos Lietuvos verslininkams užteks”, – pareiškė M. Zasčiurinskas.

“Lietuvos verslas gali nevaržomas rinktis jėgų taikymo vektorius. Jo pagrindinis tikslas – pelnas. Ir sunku įsivaizduoti atvejį, kuriuo kas nors, net ir aukščiausios valstybinės institucijos, galėtų nurodinėti verslininkams, kur ir kaip jie turi arba, priešingai, neturi investuoti anksčiau gauto pelno”, – pridūrė jis.

Nekomercinė partnerystė “Tarptautinės žurnalistikos plėtros paramos centras Rusijos-Baltijos žiniasklaidos centras” (RBMC) atlieka atominės energetikos perspektyvų Baltijos jūros regione tyrimą. Viena iš tyrimo dalių susijusi su Lietuvos politikų, energetikų ir ekonomistų nuomonių rinkimu ir nagrinėjimu.

"Veido" archyvas

Lietuvą pasiekė net ir Vakaruose dar ganėtinai nauja verslo banga: pas mus pradėjo steigtis investiciniai fondai, suteikiantys finansavimą dar visiškai žalioms, bet potencialą turinčioms verslo idėjoms.

Jau kuris laikas galvą sprogdina puiki naujo verslo idėja, bet nežinai, nuo ko pradėti ją įgyvendinti ir – svarbiausia – neturi tam lėšų? Jei idėja tikrai verta dėmesio, Lietuvos verslo padangė jai subrandino puikią naujieną: čia pradėjo steigtis vadinamieji “seed” (iš. anglų k. “sėkla”) fondai, padedantys iki veikiančio verslo išauginti dar visiškai žalius sumanymus.

Nauja tai, kad tokiems iki šiol Lietuvoje gauti finansavimo nebuvo jokių galimybių: tiek komerciniai bankai, tiek ir labiau rizikuojantys investicijų fondai net nepradėdavo diskusijų su tais, kurių verslas sukasi dar tik galvose ir kurie dar negali įrodyti savo verslumo konkrečiais savo veiklos skaičiais.

Tiesa, pinigų vėjais neleidžia ir verslo pradžią greičiau įsukti siūlantys fondai – jie taip pat atidžiai atsirinkinėja tik tas komandas ir sumanymus, kuriuose įžvelgia verslo augimo, plėtros į eksporto rinkas perspektyvą. Mainais į pinigus ir pagalbą pačiai verslo pradžiai prašoma savo akcijų dalies pradedamame versle.

IT genijų paieškos

“Seed accelerator” (iš anglų k. “sėklų akceleratorius”) – dabar jau bendrinis pavadinimas, kurį visi supranta kaip kompaniją, sudarančią sąlygas per labai trumpą laiką, padedant patyrusiems verslo vilkams, įsukti dar visai šviežio verslo variklį. Tačiau šiam terminui, kaip ir jį apibūdinančiam reiškiniui, viso labo tėra šešeri metai. Toks sumanymas – kaip iš garažų ir užtamsintų kambarių iškrapštyti pavieniui genialius produktus kuriančius gykus (anglų k. terminas “geek” reiškia kompiuterių pasaulyje paskendusius entuziastus) ir jų idėjas paversti sėkmingais verslais – kilo 46-erių milijonieriui amerikiečiui investuotojui Paului Grahamui, pačiam praturtėjusiam būtent tokiu būdu, interneto milžinei “Yahoo” pardavus kartu su partneriais išvystytą interneto programų kompaniją.

“Viaweb” P.Grahamo įkurtas akceleratorius “Y Combinator” netrukus tapo integralia viso pasaulio kompiuteristų svajonių vietos – Silicio slėnio – dalimi ir per pastaruosius penkerius metus buvo sėkmingai nukopijuotas visame pasaulyje. Dabar Šiaurės Amerikoje ir Europoje veikia jau keliasdešimt verslo pradžios akceleratorių, o šiais metais jų mada pasiekė ir Lietuvą – jau įsisteigė kelios jaunų verslo talentų ieškančios bendrovės, specialų fondą verslo pumpurams remti ketina įkurti ir Ūkio ministerija.

Praėjusią savaitę startavusio naujų verslų akceleratoriaus “Startup Highway” vienas iš įkūrėjų Rokas Tamošiūnas sako, kad ir Lietuvoje didžiausią potencialą patraukti investuotojų dėmesį turi IT idėjas kuriantys žmonės. “Spėju, kad tarp mūsų atrinktų kandidatų tokių bus mažiausiai 75 proc.”, – prognozuoja ką tik pradėto projekto vadovas. Jis remiasi ne nuojautomis, o savo patirtimi: drauge su bendraminčiais R.Tamošiūnas jau kelerius metus Lietuvoje skina kelią žalių verslo idėjų paieškos judėjimui, yra prisidėjęs organizuojant verslo talentų ieškančius renginius, tokius kaip Vilniuje ir Kaune rengti “Startup Weekend”, “Mentoring Day”.

Verslo pradžios akceleratorių drauge su partneriais į gyvenimą netrukus taip pat paleisiantis Mantas Mikuckas antrina: daugiausia potencijos turi naujas verslo (prekybos, rinkodaros) formas siūlančios idėjos, o jos niekaip neišsiverčia be naujausių technologijų ir interneto. “Galų gale, kai sakome potencialus verslas, automatiškai suvokiame jį kaip besiplečiantį užsienio rinkose – o ten taip pat galima lengviau perkelti universalias, virtualiame technologijų pasaulyje šaknis jau įleidusias idėjas”, – pažymi investuotojas.

Birželį savo įsteigtą ankstyvosios stadijos verslo idėjas finansuosiantį fondą “Venture.lt” pristatęs verslininkas Danielius Bunkus taip pat skelbia ieškantis technologijų verslą norinčių pradėti entuziastų.

Savo paieškos zoną aukštųjų technologijų, kompiuterių programų ir finansų sritimis apibrėžia ir investicijas į pačią verslo pradžią taip pat siūlanti bendrovė “Antigravity Ventures”.

Verslo aplinka ir pinigai

Įvairios tiek pasaulio, tiek Lietuvos verslo gimimą skatinančios bendrovės renkasi panašų į P.Grahamo sugalvotą ir pasiteisinusį modelį: viešai paskelbia verslo idėjų konkursą, atsirenka labiausiai sudominusias komandas ir pasikviečia jas į vadinamąjį akceleratorių – trijų mėnesių intensyvios veiklos kursus, per kuriuos išrinktieji turi iki galo išgryninti savo idėją ir pasirengti ją pristatyti potencialiems investuotojams taip, kad šie patikėtų jauno verslo perspektyvomis. Į pagalbą startuojantiesiems siunčiami patyrę įvairių verslo sričių profesionalai, vadinami tokių programų mentoriais – savo patirtimi jie dalijasi dykai. “Savo srityje daug pasiekę žmonės nori dalytis ja su tais, kurių akys dega naujomis idėjomis”, – aiškina R.Tamošiūnas. Be to, neslepia jis, mentoriai turi galimybę pirmieji gyvai “pačiupinėti” dar tik gimstančius verslus ir galbūt tarp jų aptikti tokių, į kuriuos patys panorės investuoti.

Tam, kad patrauktų “seed” fondų dėmesį, be puikios verslo idėjos – ji yra visa ko pagrindas – M.Mikuckas pretendentams siūlo atlikti būtinus namų darbus: parengti labai kokybišką visų komandos narių gyvenimo aprašymą ir motyvaciją; popieriuje aiškiai ir įtaigiai pristatyti ne tik savo idėją, bet ir rinkos, kurioje jai teks konkuruoti, apžvalgą, konkurentų įvertinimą; artimiausių 12–24 mėnesių savo išlaidų ir pajamų prognozes.

Pasistengti tikrai verta: įveikusieji atranką ne tik paklius į akceleratorių, kuriame juos nemokamai ir intensyviai konsultuos profesionalai, bet ir gaus pinigų pačiai verslo pradžiai. D.Bunkaus Venture.lt dar iki šių metų pabaigos žada išsirinkti 7 technologijų verslo idėjas ir į kiekvieną jų investuoti po 50 tūkst. Lt. “Startup Highway” šiuo metu kaip tik renka paraiškas savo pirmajam, rudenį startuosiančiam akceleratoriui ir 5–10 atrinktų komandų gaus tokį finansavima: 2 tūkst. eurų už pačią idėją ir dar po 3 tūkst. eurų bus skiriama kiekvienam komandos nariui, kurių turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 4.

Parama mainais į akcijas

Pirmuosius žingsnius versle finansuojantys fondai pabrėžia, kad ne mažiau nei patys pinigai čia svarbi ir kita parama: intensyvus verslo pradžiamokslis kelis mėnesius truksiančiame akceleratoriuje, ten sutikti sėkmingi verslininkai ir iš jų gautos pamokos. Taip pat – organizacinė parama jau pradėjus patį verslą.

Pavyzdžiui, “Startup Highway” savo atrinktiems kandidatams žada globą ir jau pasibaigus akceleratoriaus programai: jie bus konsultuojami teisės, finansų, verslo administravimo srityje.

Venture.lt fondas taip pat teiks konsultacinę ir administracinę pagalbą idėjų autoriams. “Dažnai jaunų žmonių iniciatyvumą ir kūrybiškumą slopina biurokratiniai ir administraciniai sunkumai, kurie nėra tiesiogiai susiję su pinigų uždirbimu, todėl mes užsibrėžėme tikslą šiuos sunkumus perimti”, – žada ir D.Bunkus.

Kas mainais į tai? Žinoma, dalis būsimajame, veikiausiai sėkmingame versle. Pageidaujamos dalies dydį kiekvienas akceleratorius ar investuojantis fondas skaičiuoja pagal savus kriterijus. Pavyzdžiui, “Startup Highway” akceleratorius pretenduoja į 10 proc. verslo, kurį padės įsukti, akcijų. “Antigravity Ventures” galimo sandorio sąlygų iš anksto iš viso neapibrėžia – formuluojama, kad pageidaujamų akcijų kiekis priklausys nuo investuotos sumos, idėjos potencialo ir jos išvystymo lygio. Plačiausiai užsimojęs D.Bunkus – jis norės iki 40 porc. akcijų steigiamuose versluose. “Lietuvoje dar nėra daug sėkmingų į verslo pradžią investuojančių fondų, be to, investuoti pradinėje stadijoje labai rizikinga”, – motyvuoja jis.

Beje, geras idėjas kuriantys lietuviai gali drąsiai belstis ne tik į lietuviškų, bet ir į užsienio verslo akceleratorių duris – visi jie pabrėžia laukiantys paraiškų iš bet kurios pasaulio šalies ir atrankos procese nekreipiantys jokio dėmesio į komandos tautybę.

"Veido" archyvas

Danijoje laimėjo lietuvių Spockly.com

Lietuvis Artas Bartas yra vienas iš keliolikos lietuvių, jau laimėjusių mokymus užsienio verslo akceleratoriuje. Jo drauge su partneriu Dovydu Ignatavičium sukurta idėja, padedanti prekybos ir paslaugų internetu įmonėms suprasti, kas yra jų pirkėjai ir lankytojai, prieš metus sulaukė “Startup Bootcamp” akceleratoriaus Kopenhagoje dėmesio. “Esmė labai paprasta: gauni nedidelę stipendiją, kurios užtenka tik tam, kad nemirtum iš bado Kopenhagoje, darbo vietą ir galimybę susipažinti su 60 įtakingų verslininkų, investuotojų, rinkodaros profesionalų, dizainerių”, – pasakoja vaikinas. Trijų mėnesių mokymus užbaigė prisistatymo diena, kai visos komandos išėjo ant scenos ir trumpai pristatė, ką jos sugebėjo sukurti per tris mėnesius. “Auditorijoje buvo daug verslininkų ir investuotojų, taigi pristatymas yra puiki proga susipažinti su žmonėmis, kurie vėliau gali prisidėti prie investicijų į kompaniją arba padėti susirasti pirmus klientus”, – sako A.Bartas.
Lietuviams pasisekė: jų sukurta Spockly.com technologija, leidžianti apdoroti didelius duomenų kiekius iš socialinių pažinčių svetainių ir interneto, sudomino skandinavus ir dabar jie toliau plėtoja produktą, artimai bendradarbiaudami su keliais klientais Danijoje ir Švedijoje.

Liepos 22 dieną konferencijos Vilniuje metu, Kinijos atstovai kvies dalyvauti Lietuvos verslininkus antroje pagal dydį Kantono eksporto ir importo prekių mugėje, kurioje yra puiki galimybė prisistatyti ne tik Kinijos rinkai, bet ir visam pasauliui.

“Mes nuoširdžiai kviečiame dalyvauti Lietuvos įmones, ypač smulkias ir vidutines, tarptautiniame mugės paviljone. Verslininkai galės gyvai stebėti, kuo pulsuoja šiuolaikinė rinka, rasti naujų prekybos galimybių ir, žinoma, parodyti save.”, – kalbėjo Kinijos užsienio prekybos centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Liu Jian Jun.

Pasak pašnekovo, nereiktų baimintis dalyvauti šioje parodoje ir mažoms įmonėms. Joms dar lengviau prisitaikyti, ypač – nišinėms kompanijoms. Kaip bebūtų paradoksalu, Kinijoje labai paklausios originalios vakarietiškos, prabangos prekės, tad yra galimybė reeksportavimui. Labai svarbu rinkai pateikti kažką išskirtino, kadangi konkuruoti kaina su vietiniais gamintojais sunkiai įmanoma. Kinijoje paklausūs kūrybiniai, intelektualiniai sprendimai.

Kinija turi būti įdomi Lietuvos verslininkams. Remiantis Euromonitor International duomenimis, 2020 metais Kinijos vidutinioji klasė sudarys 48 proc. ir pasieks apie 700 mln. žmonių. Kiniškai kalbančių žmonių pasaulyje yra apie milijardą, o angliškai kalbančių – 532 milijonai,

Kinija – ekonomiškai labiausiai auganti šalis, jau aplenkusi Japoniją ir dabar prognozuojama, kad 2020 – 2030 metais aplenks ir JAV.

Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacija prognozuoja, kad 2020 m. Kinijos turizmo rinka pagal atvykstančių ir išvykstančių turistų srautus taps pirmaujančia pasaulyje. Tai yra svarbi priežastis, kodėl jau dabar reikia investuoti, kad galėtume konkuruoti su Europos šalimis dėl turistų iš Kinijos pritraukimo.

Mūsų šalis pamažu plėtoja ekonominius santykius su Kinija. Jau daugiau nei trejus metus veikia Lietuvos – Kinijos prekybos asociacija, neseniai įkurtas Lietuvos – Kinijos forumas. Inicijuojamoje Lietuvos – Kinijos ekonominių santykių plėtros programoje, apimamos šios pagrindinės sritys – turizmas (ypatingą dėmesį skiriant atvykstamajam turizmui), logistika (akcentuojamas krovinių srautų perskirstymas per Lietuvos teritoriją į tolimesnius taškus), akademinė (Lietuvos universitetai/kolegijos kinų studentams, mokantiems už savo studijas) ir Lietuvos prekių eksportas ir reeksportas. Planuojama įkurti Lietuvos prekybos namus Pekine (Šanchajuje).

Liepos 22 d. vyksianti konferencija Lietuvos verslininkams – dar viena svarbi galimybė atverti duris į milijoninę Kinijos rinką.