Rugsėjį sukaks dveji metai, kai Vilniuje, Totorių gatvėje, buvo atidaryta vokiečių kepyklėlė “B Haus”. Nors įkurta per patį sunkmetį, kepyklai puikiai sekasi: tai skatina verslo savininkę Rasą Čemeškienę jau dairytis naujų patalpų Senamiestyje dar vienai erdvesnei duonos ir bandelių kepyklai. “Ferario iš tokio verslo nenusipirksi, bet duonai su sviestu tikrai užtenka”, – sako R.Čemeškienė. Verslininkė labiausiai džiaugiasi, kad jiems pavyko atsispirti pagundai mažinti kainas kokybės sąskaita, – neslepia, jog tokių minčių sunkiausiomis minutėmis tikrai kildavo.
Mažos Senamiesčio kepyklėlės sėkmę lėmė keletas priežasčių: ne tik aukšta kepinių kokybė, bet ir geras aptarnavimas, patraukli vieta bei rasta laisva niša rinkoje – daug keliaujantys lietuviai pamėgo lankytis mažose jaukiose kepyklėlėse ir ėmė pasigesti jų Vilniuje. Prie sėkmės prisidėjo ir dar viena svarbi aplinkybė: verslininkė R.Čemeškienė kepyklėlę įkūrė nuosavose patalpose, todėl nereikia lėšų nuomai.
Paėjėję sostinės centru tolėliau, į Vilniaus gatvę, randame dar vieną kepyklėlę “Kibin Inn”, kuriai taip pat gerai sekasi, nors kone visi aplink skundžiasi. Rugsėjį “Kibin Inn” švęs pirmą gimtadienį. Vijos ir Jevgenijaus Zanevų šeimos verslas irgi ne tik nemažino kainų, bet didėjant sąnaudoms netgi keliskart jas kėlė. “Mes gražiai paaiškinome, kad netaupysim ir kokybės negadinsim, – sako V.Zanevė. – Dėl to ir ėmėmės šio verslo, kad patys turime alergiškus vaikus: pasakėme sau, kad gaminsim tik kokybišką maistą be jokių priedų.”
V.Zanevė tikina, kad visi jų kepiniai gaminami iš sviestinės tešlos, naudojamos tik geriausios daržovės ir mėsa. Maistas lyg namie – pagrindinis šio verslo išskirtinumas. Vija ir Jevgenijus jo ėmėsi su didžiausia aistra: kino prodiuserės išsilavinimą turinčiai moteriai kartais ir pačiai tenka gaminti kibinus bei tortus, o jos vyras, buvęs statybininkas, kurio turėtą statybų įmonę “suvalgė” krizė, nevengia padirbėti prie baro. Visa tai irgi prisidėjo prie sėkmingo naujos įmonės starto.
Tuo metu, kai vieniems sekasi, kiti skaičiuoja skolas ir nuostolius. Sėkmės istorijos yra unikalios ir jų pasitaiko visais laikais – nepriklausomai nuo ekonominės padėties. Tad ir per šį sunkmetį versle nestinga tiek įkvepiančių, tiek neviltį keliančių pavyzdžių.

Ekologinės parduotuvėlės uždaromos

Sunkmečiu Lietuvoje daugiausia kūrėsi prekybos ir paslaugų įmonės: tai ir jau minėtos duonos bei bandelių kepyklos, ir nauji restoranai bei kavinės, drabužių ir maisto prekių parduotuvės, elektroninės parduotuvės, kompiuterių priežiūros įmonės ir pan. Daugelis naujųjų verslininkų skubėjo pasinaudoti krizės suteikta galimybe verslą pradėti pigiau – juk stipriai krito ir patalpų nuomos, ir įvairių statybinių medžiagų, ir darbo jėgos kainos.
Pavyzdžiui, restorano Gero maisto namai “Kompanija” sostinės Gedimino pr. bendrasavininkis Virgilijus Šalkauskas teigia, kad seniai brandintą verslo idėją jie su žmona tyčia ėmėsi įgyvendinti būtent per krizę: pernai rugpjūtį atidaryti restoraną jiems kainavo gerokai pigiau, nei būtų kainavę dabar ar tuo labiau ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Vis dėlto ar dabar, praėjus beveik metams, V.Šalkauskas nesigaili ėmęsis šio vienu rizikingiausių laikomo restoranų verslo? “Ne, nesigailime, – atsako verslininkas. – Tai tikrai sunkus verslas, tuo labiau dabar, kai daug lietuvių mieliau valgo namie ruoštą maistą, nei maitinasi restoranuose. Tačiau mes dirbame, stengiamės ir galiu pasakyti, kad sekasi gana gerai.”
Tiek sunkmečiu, tiek dabar daug įmonių kuriasi neatsižvelgdamos į rinkos pokyčius, tai yra įmonių kuriasi daugiau, nei auga rinka. Tai galima pasakyti ir apie restoranus. Dėl šios priežasties restoranų rinkoje vyksta tokia stipri kaita – vieni uždaromi, atidaromi kiti. Tos pačios tendencijos stebimos interneto parduotuvių srityje: per krizę jų įsikūrė itin daug, bet nemaža dalis jau užgeso arba pamažu miršta. Tai tampa akivaizdu vien pasižiūrėjus į seniai nebeatnaujinamas jų interneto svetaines. Iš esmės šioje rinkoje dominuoja tik keli stambūs žaidėjai, o dauguma dirba nuostolingai.
Sunkmečiu Lietuvoje kilo ir didžiulė ekologiško maisto banga – viena po kitos kūrėsi ekologiškos ūkininkų produkcijos krautuvėlės, į kurias švieži ir gardūs sūriai, dešros bei daržovės atkeliaudavo tiesiai iš kaimo. Tačiau 2009–2010 m. tokių prekių parduotuvės masiškai kūrėsi, o dabar jos masiškai uždarinėjamos.

Mažėja ir greitųjų kreditų teikėjų

Pavyzdžiui, sostinės Senamiestyje, Šiaulių / Dysnos g. kampe, neseniai nebeliko “Rojaus sodo” krautuvėlės, o su ją valdžiusios įmonės direktore jau kuris laikas aiškinasi skolų išieškojimo bendrovės. Nepaisant gražių tikslų, nė metų neištempė ir naminio maisto krautuvėlė Užupyje – jau pasikeitė jos šeimininkai. Sprendžiant iš tiekėjų komentarų internete, paskui šią parduotuvę taip pat velkasi skolų šleifas.
“Ekologiško maisto parduotuvės uždaromos, nes tai beprotiškai sunkus verslas”, – sako “Žirnio krautuvėlės” savininkė Miglė Miežutavičiūtė. 2010 m. kovo mėnesį moteris atidarė pirmąją, o neseniai, prieš kelias savaites, – jau antrą ekologiškų prekių parduotuvę Vilniuje. Nepaisant to, M.Miežutavičiūtė teigia, kad išsilaikyti šiame versle labai sunku.
Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininko pavaduotoja Dalia Matukienė taip aiškina galimas ekologinių parduotuvėlių žlugimo priežastis: po įvairių tarnybų tikrinimų paaiškėjus, kad maistas, kuris buvo laikomas sveiku ir ekologišku, anaiptol ne visada toks yra, atkrito daug pirkėjų, nebenorinčių mokėti didesnę kainą už abejonių keliančius gaminius, – naujos parduotuvėlės ėmė triuškinamai pralaimėti ir taip beveik visą rinką užimantiems didiesiems prekybos centrams.
Beje, šie, per Lietuvą ritantis “ekobangai”, irgi nesnaudė – didžiuosiuose centruose kūrėsi atskiri ūkininkų produkcijos skyriai. Lietuviai pirkėjai ir taip įpratę apsipirkti viename prekybos centre iš karto, be to, ūkininkų produkcija prekybos centruose paprastai būna pigesnė nei mažoje specializuotoje krautuvėlėje. “Ir ūkininkai, ir ekologiškų prekių parduotuvėlės turi vieną išeitį – kooperaciją, nes kitaip neišgyvens”, – svarsto D.Matukienė.
Pastaruoju metu mažėja ir sunkmečiu sparčiai dygusių greitųjų vartojimo kreditų bendrovių, nes jų skaičius buvo gerokai išpūstas. Vienos įmonės jau anksčiau neatlaikė konkurencijos, o kitos nutarė stabdyti veiklą po to, kai šių metų balandžio 1 d. įsigaliojo naujasis Vartojimo kredito įstatymas, pagal kurį bendra vartojimo kredito kainos metinė norma nuo šiol negali viršyti 250 proc. Kaip teigia Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos direktorė Kristina Nemaniūtė, įstatymas išstumia iš rinkos greituosius kreditus, nes galimybės pasiskolinti nedidelę sumą kelioms dienoms apskritai nebeliko.
Vis dėlto teigti, kad sunkmečio įmonės žlunga dažniau, negalima – kol kas veiklą nutraukė tik nedidelė dalis 2008–2010 m. įkurtų įmonių. O kokios jų skolos? Kreditų biuro “Creditinfo” duomenimis, 2008–2010 m. įkurtų įmonių pradelstos skolos siekia apie 45 mln. Lt. Visas šalies įmonių pradelstų skolų portfelis gegužę sudarė 4,2 mlrd. Lt.
“Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa apibendrina, jog kol kas praėjo pernelyg mažai laiko, kad būtų galima daryti aiškesnes išvadas dėl sunkmečiu įkurtų verslų tvarumo: tam reikia palūkėti dar bent kelerius metus.

Lentelė

Per krizę įsteigtos įmonės pagal geriausią prekybą

Iš viso 2008 m. IV ketv.–2010 m. IV ketv. pradėjo veikti naujų įmonių    8788
Iš jų pasiekė:
TOP 1000 (pardavimas per 25 mln. Lt per metus)    17
TOP 1001–5000 (pardavimas 4–25 mln. Lt per metus)    156
TOP 5001–12000 (pardavimas 1–4 mln. Lt per metus)    443

Šaltinis: “Creditreform Lietuva”

Boksas (šalia lentelės)
Kokie verslai kūrėsi per krizę ir kiek jų jau žlugo
Ekonomikos sunkmečiu (2008 m. IV ketv.–2010 m. IV ketv.) Lietuvoje iš viso buvo įsteigta per 15 tūkst. naujų įmonių, bet realią veiklą iš jų vykdė 8788 įmonės. Tai rodo “Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojo Romualdo Trumpos analizė, atlikta remiantis Registrų centro duomenimis.
Per krizę įkurtos naujos įmonės sudaro maždaug 15 proc. nuo 58 400 šiuo metu realiai veikiančių įmonių. Pasak R.Trumpos, aktyviausiai buvo steigiamos prekybos ir paslaugų įmonės – tai verslai, kurių imtis paprasčiausia, nes nereikia didelių išteklių. Pavyzdžiui, net 58 proc. visų 2011 m. balandžio 1 d. šalyje veikusių interneto parduotuvių sudarė įkurtos per sunkmetį.
“Labai padaugėjo ir IT paslaugų įmonių, nes čia nėra jokių barjerų – reikia turėti galvą, kompiuterį, o toliau viskas labai paprasta. Dėl šios priežasties sparčiai kuriasi ir daug naujų buhalterinės apskaitos, teisinių paslaugų įmonių. Jų gausėjimą skatina ir universitetų parengtų naujų specialistų perteklius, – teigia R.Trumpa. – Jei rinka auga – tada puiku, bet dabar dažniau atsitinka taip, kad didesnis įmonių skaičius tiesiog dalijasi tą patį pyragą. Dėl to daug įmonių atsiranda, bet daug ir išnyksta.”
Kai kurių sunkmečiu įkurtų įmonių gyvavimo laikas buvo labai trumpas: iš 8788 naujų įmonių iki šių metų balandžio veikiančio subjekto statuso neteko 309 įmonės. 220 įmonių buvo išregistruotos ir likviduotos, 79 bankrutavo, o dešimtį imta reorganizuoti.

Baltarusijoje verslą plėtojantiems lietuviams dabar galvą labiausiai skauda dėl to, kad beveik neįmanoma nusipirkti užsienio valiutos. Tačiau verslininkai neketina palikti šios patrauklios rinkos, rašo “Lietuvos žinios”.

Stambių įmonių vadovai “Lietuvos žinioms” teigė, kad šiuo metu gretimoje šalyje dirbti nuostolinga, bet, žvelgiant į ateitį, svarbu neužleisti užimtų pozicijų. Baltarusijoje investuojantys lietuviai krizės metu įžvelgia netgi tam tikrų privalumų.

“Didžiausia problema, kad Baltarusijoje neįmanoma nusipirkti valiutos, tai yra parsivežti pinigų atgal”, – teigė Baltarusijoje 15 metų krabų lazdelėmis ir žuvų piršteliais prekiaujančios “Vičiūnų” įmonių grupės valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis.

Kitas “Vičiūnų” įmonių grupei nepalankus veiksnys – dėl nuvertėjusios nacionalinės valiutos Baltarusijoje sukilusios kainos.

“Mūsų žaliava – ne vietinis pienas ir ne vietinė mėsa, o žuvies produktai, jie visi perkami už valiutą. Todėl jų kaina padidėjo daugiau kaip dvigubai. Tuo metu Baltarusijos žmonių santaupos ir atlyginimai per dieną nepadvigubėjo. Todėl mūsų prekių dabar nuperkama beveik du kartus mažiau”, – teigė V.Matijošaitis.

“Parduotuvėse pakėlėme kainas taip, kad pajėgtume išvengti nuostolių. Apie uždarbį dabar tikrai negalvojame”, – kalbėjo V.Matijošaitis.

Jis taip pat pastebėjo, jog šalies valdžia saugo savo valstybines įmones ir sukūrė specialų darinį, kuris vadinamas “spec. importuotoju”.

“Todėl dalį produktų įveža mūsų sukurta įmonė, o kita dalis įvežama per jų įmones, gaminančias analogišką produktą, galima sakyti, konkurentus. Šios įmonės uždeda antkainį ir mūsų prekės ne visai “teisingai” pardavinėjamos. Taip jie išvengia konkurencijos, bet, manau, tokie žingsniai kenkia Baltarusijos ekonomikai, kadangi jų valstybinės įmonės dirba sanatorijos, o ne konkurencijos sąlygomis”, – kalbėjo “Vičiūnų” įmonių grupės vadovas.

Vakarietiška žemės ūkio technika prekiaujanti bendrovė “Dojus agro” anksčiau Baltarusijos valstybiniams ūkiams parduodavo šimtus “John Deere” traktorių, kombainų. Dabar, kaip teigė bendrovės generalinis direktorius Audrius Kavaliauskas, prekyba vakarietiška technika beveik sustojusi, parduodamas tik vienas kitas traktorius.

“Baltarusija ėmė labai remti vietos gamintojus. Taisyklės sudėliotos taip: Vakarų importuotojams sudarytos labai sudėtingos sąlygos, tad ūkiai perka vietines žemės ūkio mašinas, o tiesioginis vakarietiškų mašinų importas smarkiai sumažėjo”, – pasakojo A.Kavaliauskas.

“Dojus agro” dabar daugiausia tiekia į Baltarusiją atsargines dalis, anksčiau čia parduotai technikai bei atlieka serviso paslaugas.

Vakarų medienos grupė šių metų pavasarį Mogiliave pradėjo statyti 76 mln. eurų (262 mln. litų) vertės medienos apdorojimo centrą.

“Planai nesikeičia – kitais metai tuo pačiu metu gamykla Mogiliave pradės dirbti. Projektą finansuojame iš išorės, nesiskoliname iš Baltarusijos bankų. Projektą finansuoja Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, “Snoras”, Vokietijos bankas “Landesbank”, Švedijos vyriausybės investicinis fondas, baldų gamintoja bei mažmenininke “Ikea” ir mūsų grupė. Pagaminta produkcija skirta eksportuoti: baldai bus tiekiami “Ikea” parduotuvėms Rusijoje, o medžio drožlių plokštės – baldų gamintojams Vakarų Europoje”, – sakė Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas.

Užtikrinti verslui palankias sąlygas ir sąžiningą konkurenciją, sutvarkyti viešųjų pirkimų sistemą, taip sudėlioti valstybės valdomų įmonių sistemą, kad jos neiškreiptų konkurencinės aplinkos. Tokius prioritetus išsikėlė ūkio ministro poste Dainių Kreivį kovą pakeitęs iki tol viceministru dirbęs Rimantas Žylius. Tačiau verslas sako nejaučiantis kardinalių permainų, o gamybos pramonės atstovai dar piktinasi, kad Lietuva apskritai pasirinko skirtingą nei ES verslo strategiją. Argumentai ir kontrargumentai – iš ūkio ministro lūpų.

VEIDAS: Užsienyje daugiau nei pas mus smulkių parduotuvėlių, dirbtuvėlių, kavinukių, kuriose dažniausiai dirba vienos šeimos nariai. Net ištikus krizei jie laikėsi iš paskutiniųjų, nes nei savęs iš darbo atleisi, nei viską metęs emigruosi. O mūsų Vyriausybės prieš dvejus su puse metų žadėta nauja įmonių teisinė forma – mikroįmonės lig šiol neįteisintos, nors per krizę kai kam galėjo tapti gelbėjimosi ratu.

R.Ž.: Kuriame naują verslo teisinę formą ir negalime prisijuokauti eksperimentų metodu. O kas norėjo daryti verslą, tam teisinių formų buvo – individuali veikla, individuali įmonė. Mažosios bendrijos forma skirta ne sugundyti pradėti verslą, o tam, kuris ketino jo imtis, tai padaryti lengviausiu būdu. Individualią įmonę įsteigti gali vienas asmuo, o čia galima turėti partnerių. Be to, šios formos versle, priešingai nei individualioje įmonėje, bankroto atveju turtą praranda bendrija, bet ne verslininko šeima. Tačiau reikėjo gerai apgalvoti, kad ši įmonės forma neleistų kurti šešėlio. Taip, projekto rengimas užtruko. Tačiau norite paklausti, ar nesigailime, kad per lėtai iš degančio namo nešiojome baldus?

VEIDAS: Ne, klausiu, ar nesigailite, kad, užuot nešę vandenį ugniai gesinti, svarstėte, kokiomis priemonėmis tai geriau daryti. Verslas pyksta ant valdžios, kad krizės metais neoperatyviai suteikta žadėta finansinė parama, lėtai mažintas biurokratizmas neišgelbėjo nuo bankrotų, nedarbo, emigracijos.

R.Ž.: Nesu tikras, kad krizės metais reikėjo skubėti su naujo statuso įmonių projektais. Prioritetai buvo kiti – kad greičiau įvairių fondų pinigai pasiektų rinką. Lietuvoje yra apie 80 tūkst. įvairių verslo įmonių ir 11 tūkst. jų gavo paramą. Nors verslas skundžiasi, kad pinigai vėlavo, bet jie galėjo gauti kreditus, kai tik gaudavo kontraktą, o ne kai padėdavo paskutinę plytą.

VEIDAS: Kaip vertinate prezidentės pateiktus siūlymus smulkiųjų įmonių, turinčių iki penkių darbuotojų, pirmais veiklos metais netikrinti ir neapmokestinti?

R.Ž.: Saulėtekio komisijoje svarstome, kad naujai įsikūrusį verslą kontroliuojančios institucijos metus kontroliuotų, bet nebaustų, žinoma, išskyrus piktybiškus pažeidėjus. Bet dėl mokesčių lengvatų reikia būti atsargiems, kad nekiltų piktnaudžiavimo bangos. Turime daug pavyzdžių, kai gera idėja panaudojama ne pagal paskirtį, kaip kad neįgaliųjų įmonėms suteikta PVM lengvata pasinaudojo ne tie, kam ji buvo skirta.

Mano manymu, didžiausia mokesčių problema – jų mokėjimo sistemos sudėtingumas. Štai taršos ir panašiems mokesčiams skaičiuoti įmonėje reikalingas net atskiras žmogus. Tačiau šio, kaip ir kitų mokesčių, dydis, palyginti su kitomis Europos šalimis, nedidelis – per biudžetą perskirstoma 30 proc. BVP. Dabar diskutuojama dėl progresinių, kitokių naujų mokesčių įvedimo. Mūsų siūlymas – kol kas tik paprastinti mokesčių mokėjimo sistemą.

VEIDAS: Laisvosios rinkos instituto apklausa parodė, kad verslas nejaučia ir biurokratinės naštos sumažėjimo.

R.Ž.: Nežinau, ar tai paguos, bet ES ekonomikos ministrų susitikime danai pasakojo, kad pernai verslui privalomos teikti informacijos kiekį sumažino 25 proc., tačiau verslininkai tikina jokio palengvinimo nepastebėję. Pavyzdžiui, panaikinome prievolę akcinių bendrovių vadovams teikti parašų pavyzdžius. Tačiau kurie buvo jas įsteigę, parašus jau buvo pateikę, kurie steigė naujai – net nežinojo, kad jų reikėjo.

Vyriausybė išskyrė devynias verslą kontroliuojančias institucijas, kurios dabar vykdo 80–90 proc. patikrinimų, suformulavo joms uždavinį verslą pirma įspėti apie nustatytą pažeidimą, o sankcijas taikyti, jei įspėjimai ignoruojami. Įstatymai kiekvienam kontroliuojančios institucijos darbuotojui taip dirbti šiandien leidžia, bet neleidžia įsitvirtinusi praktika, nepasitikėjimas tarp kontroliuojančių institucijų ir verslo. Bandome perimti mokesčių inspektorių patirtį: jie buvo žiaurių akcijų darytojai, o dabar verslas juos vadina auditoriais, net nepriskiria prie kontrolierių. Bet tokios permainos truko ne mažiau kaip penkerius metus.

VEIDAS: Deklaruojate kovojantis dėl sąžiningos konkurencijos. Kada pasiūlysite Gariūnų turgavietėje įvesti kasos aparatus?

R.Ž.: Sąžininga konkurencija – vienas esminių pagrindų. Jei verslas plėtojamas nesąžiningos konkurencijos sąlygomis, jis griauna valstybės gerovę, atima pajamas iš sąžiningų verslų. Mano nuomonė aiški – visa prekyba turi būti apskaitoma, išskyrus smulkiuosius namudinius verslus ir pan. Gariūnuose privalo būti kasos aparatai. Bet reikia atsižvelgti į specifiką, kad tai nebūtų parduotuvės taisyklių perkėlimas į turgų. Dabar analizuojame, kaip diegiami kasos aparatai maisto produktų turguose. Bet šiemet, be abejonės, pasiūlysim įvesti kasos aparatus ir ne maisto turgavietėse.

VEIDAS: Nesąžininga konkurencija Lietuvos verslininkai Vyriausybę kaltina ir dėl milijoninių sumų į Lietuvą ateinantiems užsienio investuotojams. Tačiau ar užsienyje registruotos bendrovės moka mokesčius Lietuvoje?

R.Ž.: Atsiperkamumas aiškus skaičiuojant šių įmonių darbuotojų sumokėtą gyventojų pajamų mokestį ir “Sodros” įmokas. Ir tai atsiperka labai greitai, nes siekiame, kad ateitų investuotojai, kurie kuria gerai apmokamas darbo vietas, į kurias norėtų grįžti ir lietuviai iš užsienio.

Neskriaudžiami ir Lietuvos verslininkai: per verslo paramos programas pernai jiems skirta 3 mlrd. Lt, o užsienio bendrovėms – 400 mln. Lt. Nė viena jų nėra gavusi daugiau nei 10 mln. Lt. Negaliu atskleisti detalių, bet dabar dirbame, kad analogiškos paramos priemonės būtų pasiekiamos ir Lietuvos investuotojams.

VEIDAS: Dar Jūsų pirmtakas užsimojo siekti viešųjų pirkimų skaidrumo. Tačiau ar kas skaičiuoja, kokių nuostolių gali patirti valstybė dėl sustabdytų pirkimų?

R.Ž.: Finansų ministrė yra kreipusis į Nacionalinę teismų administraciją, kad jie operatyviai nagrinėtų tokius ginčus, nes kai kurių viešųjų pirkimų sustabdymas gali būti skaudus visai Lietuvos ekonomikai. Dabar tai užsitęsdavo ir dvejus metus, bet teismai aiškina, kad dažnai perkančioji organizacija nesistengdavo parodyti, jog tai svarbus procesas, neatvykdavo į posėdžius, paskutinę dieną atsakydavo į raštus. Ar neturi į galimą žalą atsižvelgti ir Viešųjų pirkimų tarnyba? Jos tikslas užtikrinti, kad pirkimai vyktų teisėtai, o ne išgelbėti visus projektus. Viešųjų pirkimų srityje – daug žaidėjų, ir kiekvienas turi veikti pagal savo kompetenciją.

VEIDAS: O kaip ketinate realizuoti savo trečiąjį prioritetą – priversti valstybės valdomas įstaigas efektyviai dirbti?

R.Ž.: Kad ir kaip juokingai skambėtų, dėl to, kaip dabar dirba tos įmonės, kaltos ne jos, o aplinka, sistema. Pernai priimtoje koncepcijoje pabrėžiama, kad šioms įmonėms turi būti suformuluoti tikslai, užtikrinamas veiklos skaidrumas, atskiriamos reguliavimo ir nuosavybės funkcijos – politikai gali nustatyti strategiją, bet negali dalyvauti kasdieniame valdyme. Iki šiol valstybės įmonės buvo valdomos taip, lyg jos būtų biudžetinės organizacijos, o tokia sistema netinka pelno siekiančioms įmonėms valdyti. Reikia jas priartinti prie normalių įmonių. Štai “Teo” – negalima atpažinti, kad didžiąją dalį jos akcijų valdo Švedijos ir Suomijos vyriausybės.

VEIDAS: Tikite, kad valstybės įmonės nebeapmokės ministerijų renginių ir partijų išlaidų sąskaitų?
R.Ž.: Jei įmonė turės stebėtojų tarybą, kurioje bus daug nepriklausomų autoritetingų žmonių, jie nepritars tokiems dalykams. O jei bus iškelti ambicingi planai, iš ko jie dar apmokės kitų sąskaitas?

VEIDAS: Gamybos pramonės atstovai abejoja ir Vyriausybės strategijų teisingumu. Štai ES dokumente “Europa 2020″, kuris lems struktūrinės pajamos dalybas, gamybos pramonė išskirta kaip prioritetas, o Lietuva akcentuoja paslaugų sektorių.

R.Ž.: Mažesnių šalių didelis konkurencinis pranašumas būtent paslaugų srityje, tad orientacija į paslaugas teisinga, ir ji tokia bus. Mažų šalių ekonomikos ateitis – inovatyvūs dalykai, nes negalime gaminti taip pigiai, kaip didžiosios valstybės: jei ir turime gamybinių pajėgumų, tai jie nedideli. Būdami lankstūs ir inovatyvūs turime sukurti tai, ką kiti sutiktų pirkti už didesnę kainą.

Dėl pramonės sričių pasirinkimo, tai man, kaip ūkio ministrui, reikia visų verslų – ir aukštųjų technologijų, ir biotechnologų, ir tekstilininkų, kurie, labai džiaugiuosi, prieš kokius dešimt metų nepatikėjo, kad visa tekstilė bus Kinijoje. Per krizę paaiškėjo, kad tekstilė turi būti arčiau savo vartotojų, o Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, dar mokančių ją gaminti. Norime padėti verslui daryti tai, ką jis nori daryti, ir verslo skatinimo priemonės bus pasiekiamos visoms sritims. O ES struktūrinių fondų pinigai turi ne nukreipti, ką daryti, o padėti verslui daryti, ką šis nori.

VEIDAS: Tačiau negali viskas būti prioritetas.

R.Ž.: Man visas verslas – prioritetinė sritis. Noriu, kad didėtų inovacijų dalis, o jos būtų prieinamos visoms sritims. Nebus nurašytų pramonės sričių.

Mažėjant vietinei rinkai, Lietuvos įmonėms teks pamąstyti, kaip didinti ar bent išlaikyti dabartines verslo apimtis

Žinia, kad Lietuvoje liko vos trys milijonai gyventojų, kelia nerimą verslui. Prognozuojama, kad sparčiai traukiantis šalies rinkai Lietuvos patrauklumas mažės ne tik tarp užsienio investuotojų, bet ir tarp vietos verslininkų.

Lietuvos rinkai susitraukus ik trijų milijonų gyventojų ir dėl didelių emigracijos tempų mažėjant toliau, verslininkai priversti ieškoti naujų būdų, kaip artimiausiu metu išlaikyti verslo apimtis. Labiausiai galvą teks pasukti į vidaus rinką orientuotiems verslams, kuriems šis emigracijos vėzdas vožtelės dvigubai – mažėja ir vartotojų, ir potencialių darbuotojų.

“Galiu drąsiai pasakyti, kad į vidaus vartojimą orientuotų įmonių arba reikės mažiau, arba jos turės mažinti veiklos apimtis”, – prognozuoja prekybos tinklo “Norfos mažmena” valdybos pirmininkas Dainius Dundulis.

“Kadangi statome gyvenamuosius namus, ši žinia mūsų nedžiugina, nes reikės mažiau butų. O kvalifikuotų darbininkų trūkumas jau šiandien yra problema, sukurianti nepatogumų”, – taip į žinią, kad mūsų teliko tik trys milijonai, reaguoja “YIT Kausta” generalinis direktorius Kęstutis Vanagas.

Vis dėlto jis tikisi, kad įmonei darbo nepritrūks ir jo apimčių mažinti neteks dėl Lietuvos gyvenamųjų būstų specifikos. “Lietuvoje daug senų namų – reikės juos renovuoti ar naujus statyti, nes poreikis atnaujinti būstą buvo visais laikais. Tai priklausys ir nuo Vyriausybės strategijų bei vizijų”, – dėsto K.Vanagas.

Gyventojų mažėjimas ypač skausmingas keleivių transporto bendrovėms. Keleivių vežimo bendrovės “Kautra” generalinis direktorius Linas Skardžiukas apgailestauja, kad per dešimt metų Lietuvoje gyventojų sumažėjo apie 13 proc. “Praradimus šiek tiek kompensuosime imdamiesi naujų verslų. Liepą startuosime su “Kautra Cargo” – užsiimsime ne tik keleivių, bet ir krovinių pervežimu. Be to, norime suaktyvinti siuntų gabenimą autobusais, keleiviams pasiūlyti naujų paslaugų. Kaip žinote, jau siūlome dviračių gabenimą autobusu”, – artimiausius planus plėsti verslą vardija L.Skardžiukas.

Išankstiniams visuotinio gyventojų surašymo duomenims atskleidus tai, ką vidaus rinkoje dirbantys verslininkai jau seniai nujautė, – kad Lietuvos rinka smarkiai traukiasi, verslams, galintiems įkelti koją į užsienio rinkas, atsirado dar viena rimta paskata ilgai nedelsti. Aktyviai gretutinių rinkų ieško ir įmonė “Actas”. Pernai bendrovei neblogai sekėsi prekiauti Baltarusijoje ir 15 proc. padidėjęs eksportas kompensavo pardavimo praradimus Lietuvoje. Tačiau šiemet, pasak “Acto” generalinio direktorius Aloyzo Ubio, dėl valiutų krizės Baltarusijoje dirbti ten darosi sunku.

Tiesa, Lietuvos verslininkų žvalgytuvės užsienyje gali reikšti ne tik eksporto didėjimą, bet ir investicijų nutekėjimą iš Lietuvos. “Į eksporto rinkas verslas ir taip veržiasi, o sparti emigracija dar labiau parodo, kad eksporto rinka yra perspektyvesnė. Mažėjant gyventojų, vietinės rinkos augimas darosi problemiškas. Pagrindinė problema – kad net vietinis verslas gali imti labiau žvalgytis į aplinkines šalis, kuriose darbo jėgos daugiau ir ji pigesnė. Pavyzdžiui, į Baltarusiją, kai ten situacija susitvarkys. Verslininkai gali imti galvoti apie gamybos plėtrą ten, o ne Lietuvoje”, – atkreipia dėmesį “DnB Nord” banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis.

Šiemet plėtrą į kitas rinkas pradėjo “Vičiūnų” restoranų grupė. Po dviejų mėnesių pirmas šios įmonės prekės ženklo “Charlie Pizza” restoranas duris atvers Rygoje. Latvijoje šiemet iš viso ketinama atidaryti du tris restoranus.

“Mūsų strategijoje numatyta, kad dešimties metų laikotarpiu didesnė dalis apyvartos susidarytų ne Lietuvoje, nes kito kelio nėra. Pirmieji žingsniai žengti, mes plečiamės į Latviją. Vėliau norėtųsi eiti į šalis, kuriose kitokia demografinė padėtis, nes iš vienos pusės mūsų verslui reikalingos burnos, iš kitos pusės –  darbo jėga. Mes privalome šito siekti, jei mąstome apie ilgalaikę įmonės perspektyvą, nes restoranų tinklui reikalingas tam tikras gyventojų skaičius. Jei gatvės bus tuščios ir namo galėsi grįžti per dvi minutes, restoranų poreikio nebus. Restoranams reikia didmiesčių, judėjimo, transporto spūsčių”, – planais dalijasi “Vičiūnų” restoranų grupė direktorius Gediminas Balnis.

Mažesnė rinka verslui reiškia ir didesnę konkurenciją. “Jei, tarkim, Prancūzijoje, kur rinka yra auganti, užimi jos 6 proc., užtenka šią dalį išlaikyti, kad augtum. O mes turime perkąsti gerklę konkurentams ir didinti rinkos dalį, kad galėtume gyventi, nes rinka traukiasi. Kito kelio nėra”, – neslepia G.Balnis.

Atbaidys užsienio investuotojus

Vadovai ir ekonomistai įžvelgia dar vieną Lietuvos mažėjimo grėsmę – ši tendencija pirmiausia neigiamai atsilieps užsienio investicijoms. “Ne kartą esu skaičiavęs investicijas į užsienio šalis, ir pirmi dalykai, kuriuos įvertini planuodamas verslą kitoje šalyse, – PVM tarifas, su darbo santykiais susiję mokesčiai, gyventojų skaičius bei jų kitimo tendencija. Šiuolaikinės ekonomikos pagrįstos tikėjimu, kad ekonomika nepertraukiamai turėtų augti, kad vartosime daugiau, kad žmonių bus daugiau, o pas mus gyventojų mažėja”, – apgailestauja G.Balnis.

Tokią pat grėsmę mini ir R.Rudzkis, pabrėždamas, kad didžiausias Lietuvos turtas – darbo jėgos ištekliai. “Negalime pasigirti nei didžiuliais naftos turtais, nei turizmo rojumi. Mūsų turtas – darbštūs, išsilavinę, kvalifikuoti žmonės.

Kadangi tų žmonių sparčiai mažėja, ilgalaikės Lietuvos ekonomikos perspektyvos liūdnokos. Matome, kaip sparčiai mažėjant darbo jėgos sunku pritraukti užsienio investicijų”, – tvirtina ekonomistas.

G.Balnis mano, kad sparčios gyventojų mažėjimo tendencijos gali atbaidyti ne tik į vietinę rinką besiorientuojančius užsienio investuotojus, bet ir ketinančiuosius daugiausia dirbti kitoms rinkoms.

“Man keista girdėti sakant, kad pagrindinis Lietuvos tikslas – euras, biudžeto subalansavimas. Pagrindinė problema – gyventojai. Į vidaus vartojimą orientuota įmonė Lietuvoje patirtų nokautą dėl PVM tarifo ir su darbo santykiais susijusių mokesčių. Jei planuoji statyti gamyklą, nuo idėjos iki gamyklos pastatymo praeina dveji treji metai, o po trejų metų šalyje bus problema – darbo užmokesčio sąnaudos išaugusios, vidaus rinkos nėra, žmonių mažėja. Tarkim, pastatome gamyklą Švenčionyse ir realizuojame produktą Lenkijoje. Bet tada koks tikslas statyti gamyklą Lietuvoje?

Juk prisideda logistikos išlaidos. Investicijos turi būti kažkaip pritraukiamos, o kuo mes patrauklūs? PVM tarifu, su darbo santykiais susijusiais mokesčiais ar geru klimatu?” – ironizuoja G.Balnis.

Artimiausiu metu prognozuojamas darbo jėgos trūkumas atsilieps ir mūsų su eksportu susijusiam sektoriui, kuris šiuo metu sparčiai auga. “Nors eksportuojanti pramonė dirba pasaulio rinkoms ir turi neribotas galimybes plėstis, jau dabar iš įmonių ateina signalai, kad nėra kvalifikuotų darbuotojų. Per dvejus metus tai taps tikrai aštria problema”, – neigiamas emigracijos pasekmes Lietuvos konkurencingumui komentuoja R.Rudzkis.

Įsivežti darbuotojų – ne išeitis

Lietuvoje mažėjant kvalifikuotos darbo jėgos, vis dažniau kalbama apie galimybę įsivežti darbuotojų iš kitų šalių. “Pats gyventojų skaičius neturi reikšmės, yra šalių, kurios mažesnės už Lietuvą, kaip Liuksemburgas ar Islandija, bet gyvena normaliai. Problema, kad didelė emigracija keičia Lietuvos demografinę struktūrą – išvyksta darbingo amžiaus žmonės. Atsižvelgiant į demografinės struktūros neoptimalią sudėtį, teks atleisti imigracijos varžtus”, – prognozuoja ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Jonas Čičinskas.

Jis primena, kad pagal plotą už Lietuvą mažesnėje Šveicarijoje ar visais atžvilgiais mažesniame Liuksemburge gyventojų, gimusių kitose šalyse, esama iki penktadalio, o Lietuvoje – vos keli tūkstančiai.

Tuo tarpu R.Rudzkis mano, kad kompensuoti Lietuvos gyventojų praradimo imigrantais praktiškai neįmanoma. “Pirma, jie sukuria savų problemų. Antra, kadangi esame Šengeno zonoje, mums sunku pritraukti gyventojų iš kitų šalių, nes mūsų gyvenimo lygis mažesnis nei kitose ES šalyse”, – į nepalankias aplinkybes dėmesį atkreipia ekonomistas.

Vis dėlto pirmiausia reikėtų ne ieškoti galimybių įsivežti darbuotojų iš kitų šalių, o atkreipti dėmesį į šimtatūkstantinę Lietuvos bedarbių armiją. “Gal iš gausaus bedarbių kiekio ne visi parengti ar pasirengę dirbti, bet diskutuojame, kad juos reikėtų parengti darbo vietose, o ne darbo biržos organizuojamuose kursuose, po kurių darbdaviai vis tiek turi juos papildomai apmokyti. Tas lėšas, kurios skiriamos bedarbiams perkvalifikuoti, reikėtų nukreipti į įmones – būtų ir paskata, ir geresnis rezultatas”, – vizija, kaip pirmiausia išnaudoti savąją darbo jėgą, dalijasi įmonės “Actas” gen. direktorius ir Darbdavių konfederacijos prezidiumo narys A.Ubis.

Box
Lietuvoje gyventojų sparčiai mažėja
Metai    Gyventojų skaičius (mln.)
1989    3,675
2001    3,484
2011*    3,05
2050**    2,5 mln.
* išankstiniai gyventojų surašymo duomenys
** Jungtinių Tautų prognozė
Šaltinis: Statistikos departamentas, Jungtinės Tautos

Socialiniai tinklalapiai internete nepaliauja drebinti komunikacijos lauko pamatų. Juose kurti ir skleisti naujienas, taigi – ir daryti didelę įtaką, gali kiekvienas. Tokią, kaip Egipto revoliucija, prasidėjusią būtent socialiniame tinkle „Facebook“. Į šiuos tektoninius viešosios erdvės poslinkius ypatingą dėmesį turėtų atkreipti ir jautria informacija neišvengiamai disponuojantis verslas.

Prezidentei iškėlus idėją nuo biurokratinės naštos atleisti pradedančiuosius verslininkus, Premjeras neskuba jos palaikyti. Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus vertinimu, atleidus verslininkus nuo mokesčių, pagrindinė problema būtų dirbančiųjų socialinis draudimas.

“Pirmas dalykas, reikia labai konkrečiai susitarti, nes eksperimentuoti nelabai apibrėžiant, su kokiomis nuostatomis eksperimentuosime, būtų gana sudėtinga. Palikti dirbančiuosius neapdraustus socialinio draudimo mokesčiu, kažin ar būtų labai išmintinga, nes nuo to nukentėtų patys dirbantieji”, – apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymą mažinti biurokratinę naštą pirmuosius žingsnius pradedantiems verslininkams ketvirtadienio rytą “Žinių radijuje” kalbėjo A. Kubilius.

Premjeras priminė, kad smulkiajam verslui ir taip yra pagerintos sąlygos – sumažintas pelno mokestis, taikomos socialinio draudimo įmokų lengvatos. Be to, pasak A. Kubiliaus, artimiausiu metu dar numatoma svarstyti su tuo susijusį paketą papildomų priemonių.

“Tai šiuo atžvilgiu mes ne tiktai eksperimentuojame, mes ir įgyvendiname ilgalaikius dalykus, principus, kuriais siekiame padėti smulkiajam verslui”, – dėstė Vyriausybės vadovas.

Ministras Pirmininkas šalies vadovės iškeltoje idėjoje pagrindine problema įvardina dirbančiųjų draudimą.

“Be abejo. Manau, kad tikrai būtų blogai palikti žmones neapdraustus, be socialinio draudimo įmokų, be privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Tuos dalykus reikia labai aiškiai susidėlioti”, – konstatavo A. Kubilius.

Pirmadienį su Ministrų Kabineto nariais susitikusi Prezidentė D. Grybauskaitė pasiūlė palengvinti biurokratinę naštą smulkiajam verslui – pradedančiųjų įmonių pirmais veiklos metais netikrinti ir neapmokestinti.

“Kodėl nepabandžius drąsiai pasielgti? Pavyzdžiui, smulkioms įmonėms, kur dirba iki penkių darbuotojų. Kodėl neleidus smulkaus verslo kokius metus netikrinti, neapmokestinti, leisti jiems pradėti dirbti. Kodėl pradedame nuo kontrolės, darbo inspekcijų, visokių kursų. Dar net nepradėję verslo žmonės turi praeiti kontrolės sistemas, atskaitomybę, mokėti iš anksto mokesčius ir t. t. Kodėl nepaeksperimentavus, kodėl neleidus jauniems žmonėms pradėti, išdrįsti ir įsisukti, o paskui prisiimti visą atsakomybę?”, – po darbo pietų su Vyriausybe sakė D. Grybauskaitė.

Kurios Lietuvos eksporto sritys bus perspektyviausios artimiausią dešimtmetį? Į šį klausimą SBA koncerno, valdančio baldų, aprangos ir kai kurių kitų sričių įmones, prezidentas Arūnas Martinkevičius nedvejodamas atsako – lyderiai bus baldų pramonė ir maisto sektorius.

A.M.: Matome labai gerų baldų sektoriaus perspektyvų. Tai patvirtina ir mūsų naujas investicinis projektas įmonėje “Germanika”. Baldų sektorius – vienas geriausiai išplėtotų ir konkurencingų Lietuvoje. Reikia įrodymų? Štai jums paprastas faktas: Lietuvos baldininkai yra tarp lyderių pasaulyje pagal baldų tiekimą koncernui IKEA. Savo patirtimi galime drąsiai teigti, kad IKEA yra labai reiklus klientas tiek kainos, tiek kokybės požiūriu.

Tekstilės pramonės ateitis priklausys nuo to, kaip gamintojai sugebės lanksčiai, sklandžiai ir greitai pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybos, nes konkuruoti tik kaina su Azija ar Turkija būtų sudėtinga ir beprasmiška.

O maisto sektorius Lietuvoje, mūsų manymu, turi tikrai geras perspektyvas, tačiau jam reikėtų labiau diferencijuotis, orientuotis į didesnės pridėtinės vertės produktus, pavyzdžiui, ekologiškų produktų gamybą ar pan. Lietuva gali pasauliui prisistatyti kaip ekologiškų maisto produktų gamintoja – juk tam turime visas sąlygas.

VEIDAS: Kaip baldų, tekstilės eksportą veikia brangstančios žaliavos?

A.M.: Baldų pramonei didelę įtaką turi medienos brangimas. Tai silpnina visą sektorių ir daro jį mažiau konkurencingą. Todėl labai svarbu, kad medienos būtų galima nusipirkti už santykinai protingą kainą ir paversti ją galutiniu produktu Lietuvoje, kitaip tariant, baldais. Šitaip būtų išlaikomos sukurtos darbo vietos, sumokami gyventojų pajamų ir “Sodros” mokesčiai. Bet viskas yra kitaip: medienos žaliava išvežama iš Lietuvos arba tiesiog sudeginama krosnyje. Nėra kuriama pridėtinė vertė, valstybėje nėra sukuriama darbo vietų, nesurenkami su darbo užmokesčiu susiję mokesčiai.

Aprangos sektoriuje medvilnės žaliavos kaina išaugo labiausiai per pastaruosius metus. Antra vertus, tokia žaliava yra “agrožaliava”, todėl pakilus kainoms jos bus užauginama daugiau, ir tuomet kainos smuks. Pastaruoju metu medvilnės žaliavos kainos jau pradėjo mažėti.

VEIDAS: Premjeras dažniau akcentuoja lietuviškų IT, lazerių ir kitų aukštųjų technologijų eksporto plėtrą. Kaip Jūs vertinate tokias galimybes?

A.M.: Versle visada reikia suprasti ir žinoti, iš ko gauni pajamas, ir tą veiklą puoselėti, o šalia to gali imtis naujų iniciatyvų. Deja, mūsų politikai pamiršta, iš ko Lietuva ir jos žmonės duoną valgo, nes aukštosios technologijos daug gražiau skamba nei tradicinė gamyba, ir jų niekas nesupranta. Tačiau žmonėms visais laikais reikėjo ir reikės tiek baldų, tiek drabužių, tiek, be abejo, maisto.

Dėl aukštųjų technologijų dalies eksporto struktūroje esame nusiteikę gana skeptiškai, nes tam nematome didesnių prielaidų. Yra tik keletas nišinių sėkmės istorijų, kurių sėkmei pagrindas daugiausia buvo paklotas dar tarybiniu laikotarpiu.

VEIDAS: Kiek, Jūsų manymu, tvarus Lietuvos eksporto rodiklių šuolis? Kokia tos sėkmės dalis – Lietuvos gamintojų, Vyriausybės, o kiek – atsigaunančių užsienio rinkų?

A.M.: Eksporto atsigavimas daugiausia yra nulemtas užsienio rinkose atsigaunančio vartojimo. Realios Vyriausybės pagalbos eksportuotojams nepastebėjome. O reikia mąstyti, kaip padaryti Lietuvos gamintojus konkurencingesnius pasauliniame kontekste. Visos valstybės kaip savo akį saugo, puoselėja ir įvairiomis priemonėmis remia eksportuotojus.

Lietuvoje dirbantys verslininkai atrodo kaip raupsuotieji – jais niekas nesirūpina ir nemąsto, kaip pagerinti jų galimybes konkuruoti tarptautinėse rinkose. Įsivaizduojama, kad paslaugų centrai galėtų būti vaistas nuo visų ligų Lietuvoje, bet toks paslaugų verslas gali per mėnesį dingti iš Lietuvos, nepalikdamas jokios technologinės patirties.
Bet kokios įmonės konkurencingumas remiasi vadybos kokybe. Lietuva turi labai daug gerų gamybos vadovų, tačiau trūksta finansų, rinkodaros ar prekybos specialistų. Aukšto lygio šių sričių specialistai yra brangūs, todėl juos “įpirkti” mažesniam lietuviškam verslui sudėtinga, tuo labiau kad “Sodros” įmokų lubų nebuvimas šį klausimą daro dar sudėtingesnį.

Todėl vietoj progresinių mokesčių idėjos, kurią vertiname kaip populizmą, reikėtų svarstyti, kaip nustatyti “Sodros” lubas, kad lietuviškos įmonės įstengtų nusisamdyti aukšto lygio specialistų, gal net atsivežti jų iš užsienio. Be kompetentingų specialistų nė vienas verslas neturi perspektyvų.

Sovietinis neigiamas požiūris į verslą per du nepriklausomybės dešimtmečius iš esmės nepakito – keturi penktadaliai lietuvių į verslininkus žiūri kaip į žmonių išnaudotojus.

Teiginys, kad lietuviai menkai linkę į verslą ir mieliau nori dirbti samdomą arba valdišką darbą, mūsų šalyje jau tapęs aksioma. Tai nestebina, nes statistika rodo, kad savarankiškai verslą Lietuvoje kuria ir darbuotojų samdo mažiau nei 1,5 proc. žmonių, dar apie pusę procento dirba savarankiškai, tad irgi priskirtini prie verslininkų. O 98 proc. Lietuvos dirbančiųjų dirba samdomą darbą privačiose ar valstybinėse įmonėse bei įstaigose.

Bent jau tokie skaičiai buvo nurodomi prieš dvejus metus. Šiemet žurnalo IQ užsakymu “Vilmorus” atliktos apklausos duomenimis, savo verslą turį nurodė “net” 3,4 proc. tautiečių.

Verslininkai – darbdaviai ir išnaudotojai

Tarsi reikėtų džiaugtis, kad krizė kone dvigubai paskatino verslumą, bet, viena vertus, tas padidėjimas balansuoja ties statistine apklausos paklaidos riba, kita vertus, gali būti, jog į apklausos skaičių pateko ir tie, kurie nuslėpė gyveną iš verslo nuo oficialios statistikos – kad išvengtų mokesčių. Mat mokesčius Lietuvoje moka, tad ir visą valstybę ant savo pečių tempia, tik 39 proc. piliečių – tai rodo pernai Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas. Tačiau jei atsižvelgsime, kad tarp šių mokesčių mokėtojų 11,4 proc. atlyginimus gauna iš valstybės, tai yra iš privataus verslo ir jame dirbančiųjų sumokėtų mokesčių kišenės, tai paaiškės, kad iš tikrųjų Lietuvos valstybė guli mažiau nei ant trečdalio jos piliečių pečių.

Tai skaičiai, kuriuos kiekvienas politikas privalėtų atminti kaip “Tėve mūsų” ir kartoti per kiekvieną susitikimą su rinkėjais ar pasisakydamas per radiją bei televiziją. O sąžiningų valstybės vyrų ir moterų atsakymas į itin dažnai tokių susitikimų metu skambantį klausimą, kada pakelsite pensijas ir atlyginimus, turėtų būti trumpas ir aiškus: “Kai pažvelgsite į verslininkus kaip į savo, visuomenės bei valstybės gerovės kūrėjus ir pradėsite reikalauti, kad valdžia gerintų verslo sąlygas.”

Mat daug baisiau už faktą, kad vos 2–3 proc. Lietuvos gyventojų užsiima verslu, skamba kitas faktas: net 79 proc. piliečių manymu, verslininkai išnaudoja kitus žmones. Bent jau tą rodo “Vilmorus” tyrimas. O neigiamas požiūris į verslininkus yra bene pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai nenori imtis verslo. Net 59 proc. Eurobarometro apklausos dalyvių nurodė, kad nuo noro pradėti verslininkauti atgraso neigiamas verslininkų įvaizdis visuomenės akyse. Tačiau tuo pat metu net 96 proc. lietuvių daugiau ar mažiau pritaria minčiai, kad būtent verslas kuria darbo vietas, o 49 proc. Eurobarometro apklausos dalyvių mielai imtųsi savarankiškos veiklos.

Toks nuomonių susidvejinimas – viena vertus, verslininkai yra pagrindiniai darbdaviai ir savarankiška veikla yra geistinas dalykas, kita vertus, verslininkai yra išnaudotojai ir būti verslininku gėdinga – nelogiškas tik iš pirmo žvilgsnio. Tikrovėje jis atspindi pernelyg dviprasmišką lietuvių supratimą, kas yra savarankiškas verslas ir kas yra verslininkas.

Lietuviška verslo samprata

Lietuviška verslo samprata savo šaknimis siekia vėlyvojo brežnevmečio “cechovikus” – dažniausiai miestelių ar priemiesčių gyventojus, kurie savame garaže ar rūsyje imdavosi nelegaliai “dirbti žmogui”. Štampuodavo plastmasinę bižuteriją (Panevėžio specializacija), mezgė megztinius ir šalikus (dabartinė Marijampolė), augino kailinius žvėrelius (Kaunas) arba agurkus (Kėdainiai). Greta šių pagrindinių verslų visur klestėjo automobilių remontas, stalių darbai ir apdailos medžiagų gamyba (gipso papuošalai), siuvimas.

Visus šiuos gana skirtingus verslus siejo keli bendri ypatumai: dirbama namie, dirba šeimos nariai, nemokami mokesčiai (išskyrus duokles banditams ir vietos milicijai), neuždavinėjami kvaili klausimai tiekėjams apie žaliavų kilmę, o pirkėjams – apie pinigų, kuriais atsiskaitoma už darbą, kilmę. Tokiam verslui sukti nereikėjo nei sudėtingų technologijų, nei rinkodaros – sovietinio deficito laikais bet kokia vartojimo prekė būdavo perkama urmu, nes Sovietų Sąjungos rinka buvo nepasotinama. Tereikėjo netingėti ir nelaidyti liežuvio, o šias savybes vakarykščiai sodiečiai įsiurbė su motinos pienu.

Toks, iš esmės ne verslininko, o amatininko, darbas sovietmečiu garantavo daug didesnį nei vidutinis gyvenimo lygį, matuojant šiandienos mastais, prilygstantį gan solidžiam verslininkui. Netgi negausiai tokio verslo samdomi darbuotojai “iš šono” gaudavo atlygį, kelis kartus viršijantį diplomuoto specialisto atlyginimą. Tačiau tikro šiuolaikinio verslininko gabumų – įžvalgumo, greitos reakcijos, lankstumo, rinkos tyrimo, technologijų ir finansų išmanymo – toks amatininkavimas nereikalavo. Savo esme tai buvo ne kapitalistinis, o socialistinis “verslas”, maksimaliai pritaikytas prie to meto sovietinių realijų. Todėl po Sovietų Sąjungos žlugimo palengva nusistovėjus normaliai ekonominei sanklodai, šie garažiniai verslai vienas po kito ėmė žlugti.

Seno nebėr, naujas tik gimsta

Garažinį verslą nušlavė didysis – sugebėję perprasti rinkos taisykles buvusių didžiųjų sovietinių gamyklų direktoriai ar naujai į verslą atėję ir savas žaidimo taisykles pradėję diktuoti pirminio kapitalo kaupimo periodo plėšrūnai. Sovietinio modelio “verslininkai”, susidūrę su tikruoju verslu, arba tapo samdomais darbuotojais, arba pasitraukė iš rinkos ir šiandien sudaro didelę emigracijos bangos dalį. Toks socialinio ir turtinio statuso pokytis, kartu su suvokimu, kad mažytėje Lietuvos rinkoje smulkiesiems verslams nėra vietos, o gaminti eksportui nėra nei sugebėjimų, nei pradinio kapitalo, ir suformavo daugumos lietuvių požiūrį į šiandieninį verslą. Be abejonės, prie to prisidėjo ir naujųjų kapitalistų, ypač prekybos verslo, atsainus požiūris į darbuotojus.

Tai, kad per du dešimtmečius vadinamieji socialdemokratai taip ir nesugebėjo sukurti nė vienos rimtos privataus verslo darbuotojus vienijančios profsąjungos, kuri atstovautų samdomų darbuotojų interesams ir priverstų verslininkus rūpintis savo įvaizdžiu, ne tik perkant pašlovinimus “glamūrinių” žurnalų puslapiuose, irgi prie to prisidėjo. Stambusis verslas neturi jokio paskato rūpintis savo įvaizdžiu ir būti socialiai atsakingas, nes jam ir taip gerai; senojo pavyzdžio smulkiajam amatininkavimui, kuris Lietuvoje ir suprantamas, kaip “doras verslas”, nebėra vietos rinkoje; naujieji amatai, paremti internetu ir kompiuterinėmis technologijomis, kol kas dar tik užgimsta, be to, reikalauja aukštojo išsilavinimo, kurio didelė visuomenės dalis neturi.

Savotiškas užburtas ratas, kurį perplėšti gali tik laikas ir kitoks požiūris į lavinimą mokyklose bei aukštąjį mokslą.

Kaliningrado srityje įsitvirtinusios mūsų šalies įmonės nesiskundžia darbų stoka – Lietuva yra viena didžiausių investuotojų srityje.

Vietos politikai linkę remti lietuvių statybininkus, tačiau konkursų nugalėtojus kartais vis dar lemia skambučiai iš Maskvos, penktadienį informuoja dienraštis “Lietuvos rytas”.

Pasak Kaliningrade komercinius objektus stato daugiau kaip 10 metų statančios bendrovės Panevėžio statybos tresto generalinio direktoriaus Daliaus Gesevičiaus, laimėti konkursus Kaliningrade labai sunku, nes jie vyksta prieš televizijos kameras. “Ten viskas užtrunka labai ilgai. Bet dirbame jau pelningai”, – sakė jis.

Didžiausiam Sovetsko darbdaviui – “Vičiūnų grupės” fabrikui plėstis vietos valdžia netrukdo.

Panevėžio statybos trestas stato ir “Vičiūnų grupės” žuvų perdirbimo fabriką.

Kitą mėnesį Sovetske duris atvers panevėžiečių pastatytas vienas didžiausių srities sporto kompleksų, statomas iš Rusijos federalinės programos lėšų.

Panevėžio statybos tresto Kaliningrade taip pat stato nuotekų valymo įrenginius. Projekto vertė – daugiau nei 1 mlrd. rublių.

Lietuvos verslininkai, dirbantys Kaliningrade, dažnai skundžiasi vietos korupcija, tačiau “Vičiūnų grupės” valdybos narys Liudas Skierus tvirtino, kad jo įmonė per daugiau nei dešimt metų nesusidūrė su šiuo reiškiniu, tačiau jis neslėpė, kad reikia daug bendrauti su vietos politikais, juos pažinoti.

Žuvų perdirbimo įmonė šiame pasienio mieste jau daug metų yra didžiausias darbdavys.

Lietuviai naudojasi mokesčių lengvatomis Kaliningrado srityje. Pagal naują tvarką, investuotojai šešerius metus atleidžiami nuo pelno mokesčio, dar šešerius taikoma 50 proc. mokesčio lengvata.

D.Gesevičius abejoja, ar Lietuvos statybų kompanijos galės dalyvauti Baltijos atominės elektrinės statybose. “Kol kas ten mūsų niekas neįsileidžia. Matyt, tai strateginis objektas, tad užsienio kompanijoms bent jau dabar nėra jokių galimybių dalyvauti konkursuose”, – sakė Panevėžio statybos tresto vadovas.

Šiemet, Lietuvoje renkant jau trečią Metų Finansų direktorių 2011, prie iniciatyvos aktyviai prisideda ir Baltosios bangos judėjimas. Baltoji banga vienam iš Metų Finansų direktorius 2011 nominantų įteiks specialų Baltosios bangos pažymėjimą bei gali suteikti nemokamą narystę iki metų pabaigos.

Ko siekia Baltoji banga, šiemet aktyviai prisidėdama prie Metų Finansų direktoriaus rinkimų?

“Finansų direktorius yra vienas pagrindinių asmenų įmonėje, priimančių svarbius sprendimus dėl verslo organizavimo, plėtros. Pinigų neužtenka tik turėti, reikia juos išlaikyti ir padauginti, o svarbiausia tai daryti atsakingai.” – sako už Baltosios bangos veiklos vystymą atsakinga Andželika Vysockaja. – “Labai svarbu, kad finansų vadovas, būdamas puikus profesionalas, būtų ir stipri asmenybė, diegianti vertybes savo įmonėje ir jį supančioje aplinkoje. Baltoji banga, siekdama skleisti skaidraus ir atsakingo verslo praktiką Lietuvoje, prisideda prie Metų finansų direktoriaus rinkimų, padėdama įvertinti skaidraus ir etiško verslo praktiką puoselėjančius finansų vadovus ir jų atstovaujamas įmones.”

Baltosios bangos tarybos pirmininkė Rūta Skyrienė atskleidė, kaip bus parinkta įmonė ir jos finansų vadovas, kuriam bus įteiktas Baltosios bangos pažymėjimas ir narystė. „Renkant nugalėtojus bus kreipiamas dėmesys į tai, ar įmonės finansų ataskaitos audituojamos, ar įmonės finansų vadovas skatina skaidrumo praktiką, kaip įmonė integruoja socialinės atsakomybės aspektus priimant verslo sprendimus, susijusius su skaidriu dalyvavimu viešuosiuose pirkimuose, atsakingu mokesčių mokėjimu ir skaidriai vykdoma darbo užmokesčio politika.” – sakė R. Skyrienė. Įmonę, kuriai bus įteiktas iniciatyvos „Baltoji banga“ įsteigtas pažymėjimas, išrinks komisija, kurios viena iš narių yra ir Rūta Skyrienė, projekto „Baltoji banga“ vadovė.

Baltoji banga jungia verslo įmones, kurios siekia skleisti skaidraus ir atsakingo, etiško verslo praktiką Lietuvoje. Pasaulinė praktika rodo, kad socialiai atsakingos bendrovės pasiekia daug aukštesnių rezultatų savo veikloje, jų konkurencinis pranašumas didėja, reputacija visuomenėje gerėja, minimizuojamos neigiamos verslo rizikos valdymo pasekmės, gerėja darbuotojų lojalumas, kuriamas ilgalaikis pasitikėjimas tarp verslo partnerių, bendruomenės atstovų ir kitų įmonę supančių interesų grupių.

Finansų vadovas įmonėje yra vienas iš kritinių įmonės valdymo ir sprendimo priėmimo asmenų, kuris skatindamas skaidraus ir atsakingo verslo praktiką savo bendrovėje prisideda prie ilgalaikės įmonės sėkmės ir jos konkurencingumo rinkoje.

Baltosios bangos judėjimas skatina įmones aktyviai teikti paraiškas ir siūlyti savo finansų vadovus Metų Finansų direktorius 2011. Rinkimus organizuoja specializuota interneto svetainė finansų vadovams fin-dir.lt bei Vilniaus konferencijų centras. Paraiškos priimamos iki š.m. balandžio 30 dienos.

Daugiau informacijos apie Baltosios bangos projektą: www.baltojibanga.lt

Daugiau informacijos apei Metų finansų direktoriaus rinkimus: www.fin-dir.lt

Lietuva Briuseliui pasiūlė aptarti galimybę visai atsisakyti įvairias paslaugas teikiančio itin smulkaus verslo reguliavimo. Įvairiais skaičiavimais, dabar smulkiesiems galioja apie 2 tūkst. įvairių reikalavimų, informuoja “Verslo žinios”.

“Tai idėja, kuri ateityje galėtų virsti veiksmų planu, kokia kryptimi turėtų vystytis smulkiojo verslo reglamentavimas ir Lietuvoje, ir visoje Europoje. Tam tikrų sričių reguliavimas – labai svarbus, tačiau jis turi būti adekvatus verslo dydžiui. Diskusiją dėl labai mažo verslo reguliavimo pradėsime Vyriausybėje, taip pat mums bus labai svarbu išgirsti verslo atstovų nuomonę”, – sakė ūkio ministras Rimantas Žylius.

Nors šalyje daugelį sričių reguliuoja europiniai teisės aktai, ministro manymu, išeitį galima rasti: pavyzdžiui, įstatymo leidėjas gali nurodyti kontroliuojančioms institucijoms, kad tikrinti smulkųjį verslą – nėra prioritetinė šių institucijų veikla, o bausti smulkiuosius draudžiama.

Ministras tikina, kad britai ir danai linkę jo pareikštai nuomonei pritarti, o ispanai smarkiai abejoja.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Zenonas Stanevičius prisimena, kad prieš penkerius metus Briuselyje jau diskutuota dėl higienos sąlygų smulkiesiems. Diskusija baigėsi be rezultatų, šalims taip ir nesutarus, kas yra smulkusis verslas.

Vienų šalių vertinimu, į šią kategoriją patenka įmonės, kurių metinė apyvarta neviršija 2 mln. eurų (6,9 mln. litų), o Baltijos šalims, Maltai, Kiprui ar Slovakijai toks verslas atrodė jau vidutinis. Be to, pasipriešino ir senoji Europa, įsitikinusi, kad reglamentu patvirtintas maisto įstatymas, turi galioti visiems.

“Maisto atsekamumas, ženklinimas ar verslo atsakomybė turi būti nepajudinami dalykai”, – teigė Z.Stanevičius.

Tuo tarpu Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas teigia, jog Ūkio ministerija demonstruoja modernų požiūrį.

Jo teigimu, savireguliavimas, kai verslas susitaria dėl taisyklių bei normų ir vieni kitus prižiūri, anot jo, vartotojui būtų didesnė garantija už dešimtis pažymėjimų.

Verslui sudarytos galimybės atidėti mokėjimus “Sodrai”. Tokiam Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) siūlymui pritarė Ministrų Kabinetas. Iki šiol įmonės mokėjimus “Sodrai” turėdavo atlikti iki 15-tos mėnesio dienos, to nepadarius ir vėluojant daugiau kaip 5 darbo dienas prasidėdavo išieškojimo procedūros.

Kaip informuoja SADM, iki šiol už laiku nesumokėtas įmokas “Sodrai” galėjo būti sudarytos įmokų išieškojimo – atidėjimo sutartys, tačiau nebuvo numatyta palūkanų mokėjimo tvarka. Valstybės kontrolė, pernai atlikusi auditą mokestinių nepriemokų administravimo srityje, valstybinio audito ataskaitoje pateikė rekomendaciją nustatyti palūkanas už atidėto socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimą.

Vyriausybės patvirtintame projekte siūloma, kad, jei įmonė iki 15-tos mėnesio dienos negali sumokėti įmokos “Sodrai”, bet planuoja, kad artimiausiu metu turės įplaukų, tokia įmonė galėtų kreiptis į teritorinį “Sodros” skyrių dėl mokėjimo atidėjimo. “Sodra”, įvertinusi situaciją, sudarytų dvišalę sutartį, kurioje būtų numatytas mokėjimo atidėjimas nuo kelių dienų iki vienerių metų. Tai nebūtų taikoma įmonėms, kurios piktybiškai nemoka įmokų.

Jei Seimas pritars šiems siūlymams, už laiku nesumokėtų įmokų, delspinigių ir baudų skolos sumokėjimo atidėjimo laikotarpį į “Sodros” biudžetą būtų mokamos palūkanos.

SADM nuomone, aiškesnė, įstatymiškai reglamentuota tvarka, ką daryti, norint atidėti mokėjimus “Sodrai”, ypač aktuali įmonėms, kurios turi nereguliarias įplaukas, taip pat pagelbės įmonėms, turinčioms laikinų finansinių sunkumų.

Tikimasi, kad šie pakeitimai sulygins mokesčių mokėtojų – tiek mažo, tiek didelio kapitalo įmonių padėtį, nes iki šiol pasitaikydavo atvejų, kad stambios įmonės, norėdamos turėti daugiau apyvartinių lėšų, atidėdavo mokėjimus “Sodrai”. Seimui pritarus šiems pakeitimams, tokios įmonės vengs atidėjimų, nes bus numatytas palūkanų mechanizmas, ir tai tiesiog neapsimokės finansiškai.