Ūkio ministerijos nuotr.

Guostė Rimantaitė

Tradiciniais tapusiuose prestižiniuose apdovanojimuose kai kurios nominacijos nesikeičia jau daugelį metų, kitos suformuluotos nau­jai, stebint besikeičiančias verslo tendencijas, siekiant atkreipti dėmesį į naujas verslo sritis ir at­siveriančias galimybes.

Būtent todėl dėl šešių nominacijų gali rungtis kiekvienas Lietuvos verslininkas. Laukiama paraiškų tiek iš didelių, milijoninę apyvartą skaičiuojančių ir plačią eksporto geografiją aprėpiančių įmonių, tiek iš sėkmingų socialinio ar nišinio verslo atstovų.

Ūkio ministerijos atstovų komisija iš visų paraiškas pateikusių verslo subjektų išrinks geriausiai nominacijos kriterijus atitinkančias ir puikių rezultatų pasiekusias įmones, organizacijas ar asmenis. Su atrinktais įmonių trejetukais vienoje populiariausių šalies interneto svetainių turės progą susipažinti visuomenė, potencialūs verslo partneriai.

Kiekvienos nominacijos nugalėtojai bus pa­skelbti ir apdovanoti per spalio 5 d. vyksiantį šventinį Ūkio ministerijos renginį – Verslo dieną.

2016 m. įmonės ar verslo atstovai kviečiami kandidatuoti į šias apdovanojimų „Už nuopelnus verslui“ nominacijas:

1. „Drąsios investicijos“

Žinai, kaip drąsiai investavus į Lietuvos regionus puikiai vystyti verslą ir kurti didelės pridėtinės vertės produktus? Pavyko pritraukti ir ap­mokyti naujų specialistų, sukurti darbo vietų ir gali patvirtinti, kad geros idėjos kliūčių nepai­so? Tuomet ši nominacija – kaip tik tau.

2. „Tvirtas žingsnis į eksporto rinkas“

Vadovaujiesi įsitikinimu, kad verslas neturi sienų, o kokybiški produktai ir paslaugos reikalingos visur? Norėtum, kad visi sužinotų, kaip tau pavyko išplėsti savo eksporto rinkų geografiją ir apimtis? Tvirtai ir garsiai apie tai pranešk kaudamasis dėl eksporto lyderio nominacijos.

3. „Inovatyvių sprendimų lyderis“

Inovacijos išgelbės pasaulį. Jeigu tai tavo įmonės moto ir gali paliudyti, kad inovatyvūs verslo sprendimai ne tik prisideda prie didesnės visuomenės gerovės, bet ir gali būti ekonomiškai sėkmingi – pats metas užpildyti paraišką.

4. „Socialinio verslo lyderis“

Gali sugriauti mitą, kad socialinis verslas ne­gali duoti ekonominės naudos? Me­ta­me tau iš­šūkį – papasakok apie tai ir įrodyk, kad esi so­cia­linio verslo lyderis.

Vaidotas Ilgius, Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ komunikacijos ir plėtros vadovas: „Žinoma šis ap­dovanojimas mums buvo ne tik paskatinimas, bet ir ženklas, kad šalia socialinės lyderystės galime padėti kurti realią pridėtinę vertę verslui. Esa­me partneriai maisto pramo­nės sektoriaus įmonėms, o 2015 m. gautas ap­dovanojimas tai oficialiai patvirtino“.

5. „Versli moteris“

Moterims, kurioms verslo vandenys – malonus iššūkis, o palankus vėjas verslo bures pučia jau ilgiau kaip dvejus metus, pats laikas pranešti, kaip joms pavyksta vairuoti verslus ir įkvėpti ki­tas siekti savo svajonės.

Birutė Jonkuvienė, UAB „Jadvygos žolės“ technologė: „2015 m. buvome įvertinti šia nominacija ir gavome tai, ko siekėme – daug viešumo, pripažinimo, matomumo ir žiniasklaidos dė­mesio. Pa­raišką užpildyti buvo pa­prasta, nes mūsų vadovė iš tiesų labai veikli, gebanti suburti komandą, tad vos kelių minučių investicija suteikė galimybę pristatyti vaistininkės Jadvygos Balvo­čiūtės verslo idėjas plačiai auditorijai.“

6. „Jaunas ir verslus“

Gali drąsiai patvirtinti, kad amžius versle – ne kliūtis, o privalumas? Žinai, ką reiškia sėkmingai su­kurti ir auginti verslą, užpildyti nišas, į kurias pa­tyrę verslo vilkai dar neįkėlė kojos? Pranešk, kad esi jaunas ir verslus, visai Lietuvai, užpildydamas pa­­raišką.

Rimvydas Širvinskas, UAB „TravelDeals LT“ va­dovas: „Pernai gautas ap­do­va­nojimas „Už nuopelnus vers­lui“ šioje nominacijoje bu­vo ne tik malonus, bet ir naudin­gas. Visų pirma tuo, kad lei­do peržvelgti, pajausti ir įvertinti tai, kas pasiekta. Todėl visus jaunus ir verslius kviesčiau pildyti paraišką ir dalyvauti, nes tai pirmiausia reiškia, kad jūs vertinate save, savo darbą ir tikite tuo, ką darote. O jei tikite jūs – patikės ir kiti.“

Konkurse norinčios dalyvauti įmonės turi užpildyti anketą ir pagrįsti savo kandidatūrą pagal nominacijos, kurią siekia gauti, kriterijus. Apdovanojimų „Už nuopelnus verslui“ anketą ir nominacijų kriterijus rasite Ūkio ministerijos interneto svetainėje ad­resu www.ukmin.lrv.lt/verslo-diena.

Užpildytų dalyvių anketų Ūkio ministerija laukia iki 2016 m. rugsėjo 9 d. (imtinai) el. paštu verslodiena@ukmin.lt.

Ūkio ministras E. Gustas:

Ūkio ministerijos nuotr.

„Kasmet per Verslo dienos šventę teikdami apdovanojimus „Už nuopelnus verslui“ siekiame, kad būtų pastebėti ir įvertinti  geriausi, atkakliausi, išradingiausi verslo atstovai – nesvarbu, ar tai būtų didelė bendrovė, ar tik porą darbuotojų turinti įmonė. Šiandien labai svarbus novatoriškas ir netradicinis požiūris į verslą, naujų verslo nišų paieška, inovacijų diegimas, todėl labai tikimės sulaukti unikalių idėjų įgyvendinimo pavyzdžių. Būtent inovatyvūs verslo sprendimai lems, kaip mums pavyks prisiderinti prie vis besikeičiančios pasaulinės situacijos bei užtikrinti nuoseklų šalies ekonomikos augimą“.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

„Veidas“ pristato, šalies gyventojų nuomone, per pastaruosius dvidešimt metų daugiausiai Lietuvos labui nuveikusius politikus ir įtakingiausius verslininkus.

Skirtingais metais „Veido“ užsakymu atliktų reprezentatyvių visuomenės apklausų rezultatai atskleidžia, kad labiausiai nusipelniusių politikų trejetukas išliko toks pat kaip ir prieš dešimt metų. Reikšmingiausi politikai tik keitėsi vietomis.
Kaip paaiškėjo iš “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos apklausos, šiuo metu daugiausiai respondentų (18,3 proc.) mano, kad per pastaruosius dvidešimt metų reikšmingiausia buvo prezidento Valdo Adamkaus veikla. Antroje ir trečioje vietose atitinkamai rikiuojasi Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. O prieš dešimtmetį kaip labiausiai Lietuvai nusipelnęs politikas buvo įvardytas tuometis premjeras A.Brazauskas, ketvirtadaliui respondentų toks atrodė V.Adamkus ir septindaliui – V.Landsbergis.
Sociologai pabrėžia, kad išskiriant iškiliausias asmenybes daugelio žmonių atmintyje pirmiausia iškyla gyvų ir šiuo metu aktyvių politikų veikla, todėl prieš dvejus metus miręs A.Brazauskas jau nebelaikomas reikšmingiausiu dvidešimtmečio politiku.
Vis dėlto faktą, kad per dešimtmetį labiausiai nusipelniusių politikų trejetukas nepasikeitė, politologai, sociologai ir istorikai aiškina tuo, jog su šiomis asmenybėmis didžioji dalis visuomenės sieja svarbiausius, istoriniais tapusius Lietuvos įvykius. V.Landsbergis tapatinamas su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, V.Adamkus – su mūsų šalies įstojimu į Europos Sąjungą ir NATO, A.Brazauskas tapo istorine asmenybe, kaip pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas. Be to, pasak sociologo dr. Vlado Gaidžio, visuomenei svarbu, kad tai ne tik iškilios asmenybės, bet ir jos tiesiogiai išrinkti politikai.
Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius prof. Algis Krupavičius teigia, kad visuomenei vertinant politikų nuopelnus vienu svarbiausių rodiklių tampa jų užimami postai.
Vadinasi, tai dar viena priežastis, kodėl būtent ši politikų trijulė išskiriama kaip labiausiai Lietuvai nusipelniusi, o ne per daugiausiai nuo jos atsilieka ir dabartinė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nors vargu ar didesnė dalis visuomenės galėtų išskirti bent tris D.Grybauskaitės darbus, tačiau daugiau nei 6 proc. respondentų prezidentę mini kaip daugiausiai per dvidešimtmetį nuveikusią Lietuvos labui. Ir tai nestebina, nes D.Grybauskaitė nuo kadencijos pradžios yra absoliuti populiariausių politikų sąrašų lyderė.
V.Gaidžio žodžiais, naujausių visuomenės nuomonės apklausų duomenimis, antras po jos politikas, geriausiai atstovaujantis žmonių interesams, – Viktoras Uspaskichas. Tad nenuostabu, kad „Veido“ užsakymu atliktoje apklausoje, per kurią respondentams buvo pateiktos 70-ies verslo atstovų pavardės, V.Uspaskichas įvardijamas kaip didžiausią įtaką valdžios sprendimams darantis verslininkas. Taip mano beveik 30 proc. apklaustųjų.

Įtaka siejama su matomumu ir kuriamu įvaizdžiu

Kalbinti sociologai ir politologai pabrėžia, kad daugeliui žmonių svarbūs ne tiek politikų ar verslininkų nuveikti konkretūs darbai, kiek jų susikurtas įvaizdis bei matomumas visuomenėje. A.Krupavičiaus vertinimu, V.Uspaskichas, kaip verslininkas, niekuomet neturėjo tokios įtakos valdžios sprendimams, kokią darė Bronislovas Lubys, tačiau jo įvaizdis lėmė, kad tiek prieš dešimt metų, tiek dabar visuomenės akyse būtent jis yra įtakingiausias. Beje, beveik 4 proc. respondentų V.Uspaskichą regi ir kaip labiausiai Lietuvai nusipelniusį politiką.
Kitą įtakingiausiu įvardijamą verslininką Antaną Bosą į sąrašo viršų iškėlė taip pat ne reikšminga jo įtaka, bet šmėžavimas vakarėliuose bei dalyvavimas bulvarinėse laidose. Beje, ir prieš dešimt metų A.Bosas buvo įtakingiausių verslininkų dešimtuke. Iš šio sąrašo nepasitraukė ir bendrovių „KristiAna“ bei „Fragrances International“ pagrindinis akcininkas Benas Gudelis, koncerno „Lukoil Baltija“ prezidentas Ivanas Paleičikas.
O štai apie dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiąjį redaktorių ir vieną iš akcininkų Gedvydą Vainauską, kaip darantį didžiausią įtaką valdžios sprendimams, 2002 m. galvojo 4 proc. respondentų. Dabar taip manančių – vos 0,2 proc.
Šių metų sąraše neliko ir daugiau prieš dešimtmetį įtakingiausiais laikytų verslininkų: tuomečio „Lietuvos telekomo“ generalinio direktoriaus Tapio Paarmos, „Jukos“ prezidento Michailo Brudno, Vilniaus banko valdybos pirmininko Juliaus Niedvaro, vieno iš „Vilniaus prekybos“ grupės savininkų Nerijaus Numavičiaus, anuomet Ignalinos atominės elektrinės generalinio direktoriaus Viktoro Ševaldino.
Dabar net 12,3 proc. respondentų mano, kad vienas įtakingiausių yra energetikos bendrovės “Scaent Baltic” valdybos pirmininkas Jonas Garbaravičius. Daugiau kaip 8 proc. neabejoja koncerno „MG Baltic“ prezidento Dariaus Mockaus, 6,2 proc. – koncerno „Icor“ valdybos pirmininko Andriaus Janukonio, 5 proc. – vieno iš „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkų Žilvino Marcinkevičiaus, 4 proc. –„Ūkio banko investicinės grupės” prezidento Vladimiro Romanovo įtaka valdžios sprendimams.
„Didžiajai daliai visuomenės atrodo, kad tie verslininkai, kurie yra plačiai nuskambėję žiniasklaidoje arba žinomi kaip skandalų veikėjai, turi ir akivaizdžią įtaką priimant strateginius, šalies ekonomikai svarbius sprendimus. O turintys iš tiesų didelį svorį, bet užsiimantys mažiau visuomenei žinoma veikla nesiejami ir su įtaka. Mat publikai svarbiausia viešoji nuomonė“, – paaiškina istorikas Antanas Kulakauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pradedančių jaunų verslininkų neatgraso nei bankrotai, nei sunki pradžia.

Jauniems verslininkams Daumantui Dvilinskui ir Mindaugui Kriščiūnui dar tik po 23 metus, tačiau jie jau kuriasi JAV inovacijų lopšyje – Silicio slėnyje. Prieš metus baigę studijas Lankasterio universitete Didžiojoje Britanijoje, vaikinai sukūrė socialinę turinio atradimo platformą „Pinevio“, – ir jos perspektyvomis patikėjo užsienio investuotojai. „Pinevio“ įkūrėjai – antri lietuviai, besikuriantys Silicio slėnyje po tarptautiniu mastu išgarsėjusio Ilja Laurso.
Kelias į JAV aukštųjų technologijų centrą jauniems verslininkams atsivėrė netrukus po to, kai rugsėjo viduryje jie buvo pakviesti pademonstruoti savo produktą Silicio slėnyje rengiamoje konferencijoje „Demo fall“, kur jaunos ir greitai augančios įmonės (“startup”) pristato inovacijas potencialiems investuotojams ir žiniasklaidai. Lietuvių verslo idėja sudomino ten veikiantį bulgarą verslininką ir jau spalio pradžioje „Pinevio“ gavo 30 tūkst. eurų injekciją. „Finansavimo sulaukėme per savaitę – tai neįtikėtina“, – džiaugiasi D.Dvilinskas.
M.Kriščiūnas šiuo metu Silicio slėnyje pradeda įsikūrimo darbus, o D.Dvilinskas nuvyko į Bulgariją, kur investuotojas paskyrė programuotojų komandą, padedančią kurti lietuvių sugalvotą produktą. „Pinevio“ projektą planuojama pristatyti kitų metų pradžioje, tačiau prieš tai svarbiausias jaunų lietuvių tikslas – pritraukti daugiau investicijų.
„Pinevio“ – nuorodų archyvas ir socialinė turinio atradimo platforma, kurioje galima rasti vartotojo pomėgius atitinkančią informaciją, kitų žmonių sukauptą socialiniuose tinkluose. „Mes nekonkuruojame su „Facebook“ ar kitais tinklais. Mūsų idėja yra pastatyta ant jų. Pavyzdžiui, mes surenkame nuorodas, kuriomis pasidalijote ant „Facebook“ sienos, išanalizuojame jas semantiškai ir suformuojame archyvą. Atsižvelgdami į jį leisime atrasti kitų žmonių su panašiais pomėgiais archyvus“, – verslo idėją aiškina D.Dvilinskas. Šį projektą jaunuoliai kūrė metus, padedant įvairiems užsienio mentoriams ir verslo akceleratoriams, kurių tikslas aprūpinti pradedančiuosius verslininkus ekspertų konsultacijomis ir finansine parama.
Užsienio šalių verslo akceleratorių parama pasinaudojo ir kiti jaunų lietuvių verslai – trijų lietuvių sukurta atviro kodo programa „ImpressPages“, skirta kurti ir valdyti svetaines, šių metų pradžioje buvo atrinkta tarp 10 perspektyviausių verslų į verslo akceleratorių Anglijoje „The Difference Engine“. „Pagrindinė „ImpressPages“ idėja – sukurti itin lengvai suprantamą įrankį svetainių kūrėjams ir jų administratoriams“, – pasakojo vienas iš šios jaunos Didžiojoje Britanijoje registruotos įmonės įkūrėjų 26 metų Audrius Jankauskas. Lietuvių produktas, kurį vartotojai savarankiškai išvertė į 16 kalbų, pripažįstamas toliau – jis pateko į tarptautinio IT produktų konkurso „Open Source Awards 2011“ finalą kaip „Perspektyviausias atviro kodo projektas“. Tiesa, pajamų „ImpressPages“ projektas kol kas neneša.
Pavyzdžių, kai jauni lietuviai su neseniai įsteigtomis įmonėmis įsiveržia net į tarptautines erdves, yra ir daugiau. Štai 26 metų Dalia Lašaitė – viena iš įmonės „Campalyst“ steigėjų. Šios į Londono ir Niujorko rinką besistengiančios įeiti kompanijos tikslas – padėti klientams suprasti, kokia komunikacijos ir reklamos strategija socialiniuose tinkluose atneša daugiausiai naudos. Pavasarį pirmąją „Campalyst“ versiją D.Lašaitė kartu su keliais bendraminčiais sukūrė nuvažiavusi į „start-up“ savaitgalį Rygoje „Garage 48“.

Inovatyvių verslo idėjų – vis daugiau

Nors minėtos kompanijos dar tik kuria savo produktus ir bando įsitvirtinti rinkoje, jau galime rasti pavyzdžių, kai jaunimo įkurtos įmonės skaičiuoja realius pardavimus. Viena iš tokių – informacinių technologijų produktus žemės ūkiui kurianti įmonė „Art21”, kurios savininkas – 23 metų Augustas Alešiūnas. Į įmonę investavęs ir „Verslo angelų fondas“.
„Pirmieji mūsų klientai buvo elevatoriai, užsiimantys grūdų sandėliavimu. Visas jų veiklos procesas buvo apskaitoms naudojant kartoteką – po spintą dokumentų stovėdavo kiekviename kabinete. Dabar jų neliko, o darbo našumas padidėjo iki 20 proc. Mes tapome programinės įrangos žemės ūkio sričiai kūrimo lyderiais ir pradėjome ją eksportuoti į užsienį“, – verslo idėjos naudą pabrėžia A.Alešiūnas.
Šiemet „Art21”savo sukurtą programą parduos Ukrainos įmonei, o spalio pabaigoje pristatys naują produktą – ūkininkams skirtą operatyvinę verslo valdymo sistemą „Agrosmart“, kuri veiks kaip ekspertinis patarėjas: galės indikuoti, kiek trąšų naudoti atsižvelgiant į žemę, leis centimetro tikslumu stebėti, kur važinėja technika, ir t.t. A.Alešiūnas tikisi, kad apyvarta šiemet viršys milijoną litų.
Tokius pat planus puoselėja ir kitos jaunos įmonės „Nuostabioji technologija“ vadovas, trisdešimtmetis Remigijus Vyšniauskas. Ši kompanija, kurianti elektros energiją taupančius gaminius su šviesos diodais reklamai, fabrikų, prekybos tinklų apšvietimui, pernai irgi sulaukė „Verslo angelų fondo“ investicijos. R.Vyšniauskas įsitikinęs, kad šviesos diodų gaminiai – ateitis, nes per kelerius metus jie įsitvirtins ir namų ūkiuose. Netrukus įmonė pristatys du naujus produktus – pramonei ir prekybos centrams skirtas naujos kartos LED lempas, sunaudojančias perpus mažiau elektros energijos nei fluorescensinės lempos, ir LED lemputes, kurios bus naudojamos „Snaigės“ šaldytuvų gamyboje.
Be abejonės, tarp išskirtinių jaunų Lietuvos verslininkų pavyzdžių reikėtų paminėti ir bendrovės „Pixelmator“ įkūrėjus brolius Dailides, sukūrusius sėkmės sulaukusią paveikslėlių redagavimo programą.
Beje, pastaraisiais metais jaunų perspektyvių įmonių pastebimai daugėja. Tam įtakos turėjo ir Lietuvoje suintensyvėję verslumo renginiai, ir aktyvesnė rizikos kapitalo fondų ir “Verslo angelų” veikla – patyrę investuotojai ėmė investuoti į pradedančias įmones. Be to, Lietuvoje pradėjo kurtis verslo akceleratoriai, besirūpinantys, kad jų remiamos verslo idėjos greitai įgautų pajamas nešantį kūną. Štai naujų verslų akceleratoriaus „Startup Highway“ įkūrėjas ir savininkas Rokas Tamošiūnas skelbia, kad pernai jų veikloje dalyvavo daugiau kaip 110 “startup“ įmonių, iš jų dešimčiai padėta pritraukti kapitalo, įvyko 19 verslumą skatinančių renginių.
Nors įvairiausi tyrimai rodo, kad lietuviai neverslūs, R.Tamošiūnas prieštarauja ir tvirtina, kad jaunimas nori judėti kita linkme. „Šiemet gavome šimtus aplikacijų iš naujų „startupų“. Be to, pernai tarp beveik kiekvieno didesnio Europos „startupų“ konkurso nugalėtojų, 10–15 proc. sudarė lietuviai. O “Eurobarometro” duomenimis, lietuviai ir latviai pirmauja ES pagal jaunimo steigiamus verslus“, – vardija R.Tamošiūnas.
Iš tiesų, 2009 m. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, Lietuva pagal jaunų verslininkų – 30 metų ir jaunesnių – proporciją yra antra ES, tačiau pagal vyresnių (55 metų ir daugiau) verslininkų dalį atsiduria prie galo. Jauni verslininkai sudaro 35 proc. visų verslininkų Lietuvoje. O „Creditinfo“ atlikta analizė rodo, kad Lietuvoje kasmet daugėja jaunų vadovų (neretai jie būna ir savininkai) – 2009 m. vadovai, kurių amžius 18–29 metai, vadovavo 22 proc. naujai įsteigtų įmonių, 2010 – 25 proc., o 2011 – 29 proc.

Nesėkmės nepalaužė

Visi „Veido“ kalbinti jaunieji verslininkai pasižymi atkaklumu. Nors didžiajai daliai dar nėra nė 30 metų, jie jau turėję ne vieną įmonę ir net patyrę nesėkmės kartėlį – bankrutavę, bet vėl stojęsi ant kojų ir bandę iš naujo. A.Alešiūnas vos sulaukęs 16-os Vilniuje atidarė didžiausią kompiuterinių žaidimų ir interneto klubą, bet pirmas verslas jau po pusmečio bankrutavo. Tik trečias kartas nemelavo, kai nė dienos universitete nestudijavęs A.Alešiūnas 2007 m. įkūrė kompaniją „Art 21“.
Anksti į verslumą palinko ir A.Jankauskas, interneto svetaines pradėjęs kurti dar devintoje klasėje. Vėliau su bendraminčiais įsteigė mokymų portalą Lyga.lt, svetainių kūrimo įmonę “Apro Media”, kurias vėliau sėkmingai pardavė.
Ne atsitiktinai „Veido“ kalbintų jaunuolių verslumo užuomazgos pasirodė dar paauglystėje. Prieš porą savaičių Briuselyje vykusioje su jaunimo nedarbu kovojančios programos „Jaunimas ir darbas“ (Youth@Work) diskusijoje verslumo programos “Junior Achievement Young Enterprise“ vadovė Caroline Jenner pabrėžė, kad siekiant ugdyti verslumą, svarbu nuo mažens skatinti jaunuolius ieškoti idėjų, kurti, mokytis suprasti riziką. „Savo verslą pradeda 16 proc. visų mūsų programų dalyvių ir net 29 proc. baigusių universitetą – tai yra šešis kartus daugiau nei ES vidurkis“, – verslumo mokymo naudą pabrėžia C.Jenner.
Tiesa, kitiems jauniems žmonėms reikia tam tikro sukrėtimo ar postūmio. Štai R.Vyšniauską prieš porą metų imtis verslo paskatino krizė, nes didelė reklamos įmonių grupė, kur Remigijus karjeros laiptais buvo pakilęs iki direktoriaus pavaduotojo, neatsilaikė. „Tai buvo spyris į užpakalį, – pripažįsta R.Vyšniauskas. Ir nors „Nuostabioji technologija“ gimė išsinuomotame kabinete rūsyje, kurį po mėnesio užtvindė, per dvejus metus įmonė nuo dviejų žmonių išaugo iki 14 kolektyvo.
Kartais verslumą gali paskatinti ir suvokimas, kad galima gyventi kitaip. 27 metų rekuperatorių gamybos įmonės „Alasca LT“ savininką ir vadovą Paulių Radzevičių prieš ketverius metus imtis verslo įkvėpė perskaityta Bodo Schafero knyga „Pirmas milijonas per septynerius metus“. „Iki 22 metų verslas manęs visiškai nedomino. Dirbau samdomą darbą, bet po to pasidarė nuobodu ir pradėjau galvoti, kaip uždirbti milijoną. Įsimečiau į „Google“ šia frazę ir radau B.Schafero knygą. Perskaičiau ją per vieną ar du vakarus ir mano požiūris pasikeitė – atrodė, kad viską galiu, viskas paprasta“, – apėmusį jausmą pamena P.Radzevičius, po keturių mėnesių įsteigęs įmonę.
Vis dėlto nors pradedantysis verslininkas bene kasdien susiduria su didele tikimybe žlugti, darbui aukoja laisvalaikį ir savaitgalius – visi pašnekovai pripažino, kad dirbti tenka nuo 10 iki 18 valandų per parą – nė vienas jų nekeistų verslo teikiamos laisvės į samdomo darbuotojo rutiną.

Auto Bild

Šių metų sausio-liepos mėn. Lietuvos bendrovės dažniausiai susidūrė su automobilių avarijų padaromais nuostoliais. Per šį laikotarpį šalies draudikai juridiniams asmenims išmokėjo 138 tūkst. draudimo išmokų už beveik 259 mln. litų. Transporto draudimo išmokų vertė, palyginti su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu, padidėjo 12 proc. ir sudarė net 44 procentus visų draudimo išmokų.

“Statistika rodo, kad kiekvienais metais draudžiamųjų įvykių, nuo kurių nukenčia šalies bendrovės, ir draudimo išmokų joms suma Lietuvoje vis didėja. Dėl šios priežasties draudimo svarba verslui yra labai išaugusi ir prognozuojame, kad ateityje verslas finansinei apsaugai skirs dar daugiau dėmesio”, – sakė Andrius Romanovskis, Lietuvos draudikų asociacijos direktorius.

Pastebima tendencija, kad draudimo rūšyse, kuriomis naudojasi tiek gyventojai, tiek ir bendrovės, verslo nuostoliai yra didesni. Vidutinė privalomojo vairuotojų atsakomybės draudimo išmoka verslui yra beveik dvigubai didesnė nei gyventojams (atitinkamai 4,55 ir 2,5 tūkst. litų). Kasko draudime šis skirtumas yra mažesnis – vidutiniškai 2,8 tūkst. litų verslui ir 2 tūkst. litų gyventojams.

Pasak A. Romanovskio, taip yra todėl, kad tarp bendrovių naudojamų automobilių yra daugiau naujesnių ir brangesnių, be to, vidutinę išmoką smarkiai augina ir išmokos už dideles krovininių automobilių žalas.

“Nors Lietuvos vežėjų draudžiamų vilkikų skaičius neviršija 1 proc. visų Lietuvoje draudžiamų transporto priemonių, tačiau kasmet Lietuvoje ir užsienyje jų padaromos žalos viršija net penktadalį (apie 22 proc.) visų Lietuvoje registruotomis transporto priemonėmis padaromų žalų. Didžiąją dalį žalų Lietuvos vežėjai padaro ne Lietuvos teritorijoje – kitose šalyse jie padaro daugiau kaip pusę visų Lietuvos vairuotojų užsienyje sukeliamų avarijų,” – sakė A. Romanovskis.

Palyginti su praėjusiais metais, vidutinė privalomojo vairuotojų atsakomybės draudimo išmoka verslui šiemet padidėjo nuo iki 4 iki 4,55 tūkst. litų, o kasko draudimo – nežymiai sumažėjo nuo 2,9 iki 2,85 tūkst. litų.

Lietuvos draudikų asociacija vienija šalies ne gyvybės draudimo bendroves. Nuo 1992 m. veikiančios asociacijos nariai – “BTA”, “Compensa”, “ERGO Lietuva”, “IF”, “PZU Lietuva”, “Gjensidige Baltic”, “Lietuvos draudimas”, “Lamantinas”, “Seesam Lietuva”, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras.

BFL

Gavusieji paramą elektros gamybos projektams iš atsinaujinančių šaltinių negalės parduoti elektros valstybės subsidijuojama supirkimo kaina, pareiškė Ūkio ministerija, sugriaudama verslo planus ir skaičiavimus, rašo “Verslo žinios”

Prieš 3 metus pradėjusį teikti paramą elektros gamybai iš atsinaujinančių šaltinių, beveik metus rengusi taisykles paramai gauti ir du mėnesius iš įmonių priiminėjusi paraiškas praeitą savaitę Ūkio ministerija netikėtai pareiškė paraiškų priėmimą stabdanti, mat parama gali būti neteisėta. Apsižiūrėta, kad iš atsinaujinančių šaltinių pagamintai elektrai jau teikiama pagalba taikant didesnį elektros energijos supirkimo tarifą. Tad paramą skiriant dar kartą, šįkart subsidijos forma, gali būti pažeista valstybės pagalbos schema

Gauti ES paramą biojėgainėms pretendavo Visvaldo Matijošaičio valdoma “Plungės kooperatinė prekyba”, su autoverslininko Kęstučio Martinkėno šeima siejamos bendrovės “Tvari energija” ir “Bioinvest”, Dariaus Zubo vadovaujamai “Linas agro group” priklausanti Lukšių ŽŪB ir kitos. Verslas turėjo užmačių gaminti elektrą iš kukurūzų, Vievio paukštyno mėšlo, “Švyturio-Utenos alaus” ar skerdyklos “Agaras” gamybos atliekų ir parduoti ją tinklams.

Pasak Ūkio ministerijos ES paramos koordinavimo departamento direktorės Rūtos Armonienės, Europos Komisijos arba Lietuvos teismų bus prašoma išsiaiškinti, ar energetikos projektai, kai valstybės pagalba teikiama ir per atsinaujinančios energijos supirkimo kainą, ir valstybės subsidiją projektui įgyvendinti, nėra dvigubai finansuojami.

“Man šokas. Kaip šioje šalyje galima planuoti verslą ir kaip galima dirbti, jei priimami tokie sprendimai”, – kalbėjo pirmosios Lietuvoje iš kukurūzų elektrą gaminti ketinusios Užgirių žemės ūkio bendrovės vadovas ir savininkas Rymantas Sinkevičius.

BFL

Verslas prisitaiko prie nuolat į naujus rekordus besitaikančių degalų kainų, keisdamas logistikos ir plėtros planus.

Vienaip ar kitaip dėl to nukenčia vartotojai, penktadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Varėnos rajone 14 maisto prekių parduotuvių valdanti įmonė “Staginis” išaugus degalų kainoms automobilius pakeitė taupesniais ir peržiūrėjo plėtros planus, naujas parduotuves atidaro atsižvelgus į jau nusistovėjusius maršrutus: “Jei į kurį nors kaimą prekes reikia vežti atskirai, ten nesikuriame”, – apie prisitaikymą sako direktorius Kęstutis Jurgelionis.

Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos valdybos narys Vaidas Lankauskas, pats prekiaujantis pramoninėmis prekėmis, pastebi tendenciją, kas į turgus prekybininkai iš tolimesnių miestų važiuoja tik savaitgaliais, kai gali sulaukti didesnio pirkėjų srauto: “Prekiautojų iš kitų miestų sulaukiame tik šeštadieniais, nes žmonės skaičiuoja, kad, sumokėjus už degalus ir mokesčius, vienos dienos prekybos išlaidos gali viršyti 100 litų. Juos uždirbti mažėjant vartojimui sunku.”

Verslininkas sako, kad krentant pelno maržoms mažėja ir pačių prekybininkų.

Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas ir “Talismanas tau” savininkas Artūras Mackevičius sako, kad sumažinus reisų skaičių, kad kuo rečiau važiuojant būtų nuvežtas tas pats prekių kiekis kaip anksčiau, atsiliepia produktų kokybei. “Produktai nebe tokie švieži, bet mums per brangu mikroautobusus po parduotuves gainioti kiekvieną dieną”, – aiškina jis.

Tačiau jis pastebi, kad brangūs degalai prekiaujantiems kaime teikia ir pranašumų: “Vietiniai žmonės taip pat skaičiuoja ir rečiau važiuoja pirkti į didmiesčius, bet lankosi pas mus”, – mažesnio judėjimo naudą įžvelgia A. Mackevičius.

"Veido" archyvas

Sovietinis neigiamas požiūris į verslą per du nepriklausomybės dešimtmečius iš esmės nepakito – keturi penktadaliai lietuvių į verslininkus žiūri kaip į žmonių išnaudotojus.

Teiginys, kad lietuviai menkai linkę į verslą ir mieliau nori dirbti samdomą arba valdišką darbą, mūsų šalyje jau tapęs aksioma. Tai nestebina, nes statistika rodo, kad savarankiškai verslą Lietuvoje kuria ir darbuotojų samdo mažiau nei 1,5 proc. žmonių, dar apie pusę procento dirba savarankiškai, tad irgi priskirtini prie verslininkų. O 98 proc. Lietuvos dirbančiųjų dirba samdomą darbą privačiose ar valstybinėse įmonėse bei įstaigose.

Bent jau tokie skaičiai buvo nurodomi prieš dvejus metus. Šiemet žurnalo IQ užsakymu “Vilmorus” atliktos apklausos duomenimis, savo verslą turį nurodė “net” 3,4 proc. tautiečių.

Verslininkai – darbdaviai ir išnaudotojai

Tarsi reikėtų džiaugtis, kad krizė kone dvigubai paskatino verslumą, bet, viena vertus, tas padidėjimas balansuoja ties statistine apklausos paklaidos riba, kita vertus, gali būti, jog į apklausos skaičių pateko ir tie, kurie nuslėpė gyveną iš verslo nuo oficialios statistikos – kad išvengtų mokesčių. Mat mokesčius Lietuvoje moka, tad ir visą valstybę ant savo pečių tempia, tik 39 proc. piliečių – tai rodo pernai Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktas tyrimas. Tačiau jei atsižvelgsime, kad tarp šių mokesčių mokėtojų 11,4 proc. atlyginimus gauna iš valstybės, tai yra iš privataus verslo ir jame dirbančiųjų sumokėtų mokesčių kišenės, tai paaiškės, kad iš tikrųjų Lietuvos valstybė guli mažiau nei ant trečdalio jos piliečių pečių.

Tai skaičiai, kuriuos kiekvienas politikas privalėtų atminti kaip “Tėve mūsų” ir kartoti per kiekvieną susitikimą su rinkėjais ar pasisakydamas per radiją bei televiziją. O sąžiningų valstybės vyrų ir moterų atsakymas į itin dažnai tokių susitikimų metu skambantį klausimą, kada pakelsite pensijas ir atlyginimus, turėtų būti trumpas ir aiškus: “Kai pažvelgsite į verslininkus kaip į savo, visuomenės bei valstybės gerovės kūrėjus ir pradėsite reikalauti, kad valdžia gerintų verslo sąlygas.”

Mat daug baisiau už faktą, kad vos 2–3 proc. Lietuvos gyventojų užsiima verslu, skamba kitas faktas: net 79 proc. piliečių manymu, verslininkai išnaudoja kitus žmones. Bent jau tą rodo “Vilmorus” tyrimas. O neigiamas požiūris į verslininkus yra bene pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai nenori imtis verslo. Net 59 proc. Eurobarometro apklausos dalyvių nurodė, kad nuo noro pradėti verslininkauti atgraso neigiamas verslininkų įvaizdis visuomenės akyse. Tačiau tuo pat metu net 96 proc. lietuvių daugiau ar mažiau pritaria minčiai, kad būtent verslas kuria darbo vietas, o 49 proc. Eurobarometro apklausos dalyvių mielai imtųsi savarankiškos veiklos.

Toks nuomonių susidvejinimas – viena vertus, verslininkai yra pagrindiniai darbdaviai ir savarankiška veikla yra geistinas dalykas, kita vertus, verslininkai yra išnaudotojai ir būti verslininku gėdinga – nelogiškas tik iš pirmo žvilgsnio. Tikrovėje jis atspindi pernelyg dviprasmišką lietuvių supratimą, kas yra savarankiškas verslas ir kas yra verslininkas.

Lietuviška verslo samprata

Lietuviška verslo samprata savo šaknimis siekia vėlyvojo brežnevmečio “cechovikus” – dažniausiai miestelių ar priemiesčių gyventojus, kurie savame garaže ar rūsyje imdavosi nelegaliai “dirbti žmogui”. Štampuodavo plastmasinę bižuteriją (Panevėžio specializacija), mezgė megztinius ir šalikus (dabartinė Marijampolė), augino kailinius žvėrelius (Kaunas) arba agurkus (Kėdainiai). Greta šių pagrindinių verslų visur klestėjo automobilių remontas, stalių darbai ir apdailos medžiagų gamyba (gipso papuošalai), siuvimas.

Visus šiuos gana skirtingus verslus siejo keli bendri ypatumai: dirbama namie, dirba šeimos nariai, nemokami mokesčiai (išskyrus duokles banditams ir vietos milicijai), neuždavinėjami kvaili klausimai tiekėjams apie žaliavų kilmę, o pirkėjams – apie pinigų, kuriais atsiskaitoma už darbą, kilmę. Tokiam verslui sukti nereikėjo nei sudėtingų technologijų, nei rinkodaros – sovietinio deficito laikais bet kokia vartojimo prekė būdavo perkama urmu, nes Sovietų Sąjungos rinka buvo nepasotinama. Tereikėjo netingėti ir nelaidyti liežuvio, o šias savybes vakarykščiai sodiečiai įsiurbė su motinos pienu.

Toks, iš esmės ne verslininko, o amatininko, darbas sovietmečiu garantavo daug didesnį nei vidutinis gyvenimo lygį, matuojant šiandienos mastais, prilygstantį gan solidžiam verslininkui. Netgi negausiai tokio verslo samdomi darbuotojai “iš šono” gaudavo atlygį, kelis kartus viršijantį diplomuoto specialisto atlyginimą. Tačiau tikro šiuolaikinio verslininko gabumų – įžvalgumo, greitos reakcijos, lankstumo, rinkos tyrimo, technologijų ir finansų išmanymo – toks amatininkavimas nereikalavo. Savo esme tai buvo ne kapitalistinis, o socialistinis “verslas”, maksimaliai pritaikytas prie to meto sovietinių realijų. Todėl po Sovietų Sąjungos žlugimo palengva nusistovėjus normaliai ekonominei sanklodai, šie garažiniai verslai vienas po kito ėmė žlugti.

Seno nebėr, naujas tik gimsta

Garažinį verslą nušlavė didysis – sugebėję perprasti rinkos taisykles buvusių didžiųjų sovietinių gamyklų direktoriai ar naujai į verslą atėję ir savas žaidimo taisykles pradėję diktuoti pirminio kapitalo kaupimo periodo plėšrūnai. Sovietinio modelio “verslininkai”, susidūrę su tikruoju verslu, arba tapo samdomais darbuotojais, arba pasitraukė iš rinkos ir šiandien sudaro didelę emigracijos bangos dalį. Toks socialinio ir turtinio statuso pokytis, kartu su suvokimu, kad mažytėje Lietuvos rinkoje smulkiesiems verslams nėra vietos, o gaminti eksportui nėra nei sugebėjimų, nei pradinio kapitalo, ir suformavo daugumos lietuvių požiūrį į šiandieninį verslą. Be abejonės, prie to prisidėjo ir naujųjų kapitalistų, ypač prekybos verslo, atsainus požiūris į darbuotojus.

Tai, kad per du dešimtmečius vadinamieji socialdemokratai taip ir nesugebėjo sukurti nė vienos rimtos privataus verslo darbuotojus vienijančios profsąjungos, kuri atstovautų samdomų darbuotojų interesams ir priverstų verslininkus rūpintis savo įvaizdžiu, ne tik perkant pašlovinimus “glamūrinių” žurnalų puslapiuose, irgi prie to prisidėjo. Stambusis verslas neturi jokio paskato rūpintis savo įvaizdžiu ir būti socialiai atsakingas, nes jam ir taip gerai; senojo pavyzdžio smulkiajam amatininkavimui, kuris Lietuvoje ir suprantamas, kaip “doras verslas”, nebėra vietos rinkoje; naujieji amatai, paremti internetu ir kompiuterinėmis technologijomis, kol kas dar tik užgimsta, be to, reikalauja aukštojo išsilavinimo, kurio didelė visuomenės dalis neturi.

Savotiškas užburtas ratas, kurį perplėšti gali tik laikas ir kitoks požiūris į lavinimą mokyklose bei aukštąjį mokslą.

Bankrutavusių įmonių vadovai ar savininkai po nesėkmės dažniausiai vėl bando sugrįžti atgal į verslą, tačiau antras startas reikalauja gerokai daugiau pastangų ir “storos odos”.

Prieš penkerius metus bankrutavusio kineskopų gamintojo “Ekranas” direktorius ir vienas savininkų Eimutis Žvybas prisipažįsta: žlugus verslui turėjo palikti Panevėžį, kuriame buvo susikūręs gyvenimą, ir keltis į Vilnių.

“Išsikelti teko dėl lietuvių požiūrio į bankrutavusį verslininką. Kai kaskart gatvėje matai piktus žvilgsnius, ne itin malonu”, – neslepia 16 metų “Ekrano” bendrovei, kuriai bankrutavus darbo neteko keli tūkstančiai žmonių, vadovavęs E.Žvybas.

Pastarąjį pusmetį šis 53 metų vyras – vienas iš Baltarusijoje įsteigtos konsultacinės ir tarpininkavimo bendrovės, suvedančios baltarusių užsakovus su lietuvių bendrovėmis, savininkų.

JAV bankrotas laikomas natūralia verslo proceso dalimi, tačiau Lietuvoje bankrutavęs verslininkas visuomenės akyse paženklinamas nevykėlio ir įtariamojo žyme. Advokatų kontoros “Sorainen” vyresnysis partneris Mantas Petkevičius teigia, kad šis klausimas aktualus ir daugelyje kitų ES valstybių. “2007 m. Europos Komisijos komunikate rašoma, kad net 79 proc. ES piliečių suteiktų dar vieną galimybę tiems, kurie praeityje patyrė bankrotą, tačiau kai kalbama apie konkrečius veiksmus, šie skaičiai visiškai kitokie: net 47 proc. europiečių nenorėtų teikti užsakymų įmonei, kuri anksčiau buvo žlugusi”, – lygina M.Petkevičius. Akivaizdu, kad atlikus tokią apklausą Lietuvoje šie skaičiai būtų dar gerokai mažesni.

Neigiamą Lietuvoje vyraujantį požiūrį į bankrutavusį verslininką E.Žvybas pasakoja akivaizdžiai pajutęs, kai po konkurencijos neatlaikiusio “Ekrano” bankroto žvalgėsi darbo ir svarstė, ką veikti toliau. Tokia visuomenės nuostata E.Žvybą paskatino verslą steigė Baltarusijoje, o ne Lietuvoje. “Viena priežasčių, kodėl Lietuvoje nekuriame verslo, yra ta, kad jau praleistas tinkamas laikas, tą reikėjo daryti daug anksčiau, o kita – požiūris į bankrutavusį verslininką. Manoma, kad jei nesugebėjai vadovauti tada, nesugebėtum ir dabar”, – apgailestauja E.Žvybas.

Neretai su neigiama nuomone sako susiduriantis ir dėl pernelyg intensyvios plėtros bankrutavusių prekybos kompiuterine technika bendrovių “Flopo informacinės sistemos” bei “Fortakas” buvęs vadovas ir savininkas 34 metų Modestas Tamutis: “Lietuvoje tokia jau nuomonė: kai tau sekasi, tuomet viskas gerai, turi draugų, o jei tik suklupai – reikalai pakrypsta neigiama linkme ir ieškoma vieno kalto žmogaus.”

Verslo vadybos mokyklos BMI generalinio direktoriaus Jauniaus Pusvaškio įsitikinimu, toks Lietuvoje vyraujantis požiūris, kad bankrutavęs verslininkas – nevykėlis, yra klaidingas. “Juk statistika rodo, kad daugiau nei 50 proc. naujai įsteigtų įmonių bankrutuoja per pirmus penkerius metus”, – primena BMI vadovas.

Pelnyti bankrutavusio verslininko vardą labai lengva, o štai norint pakeisti požiūrį reikia daug laiko ir pastangų. Tuo įsitikino Audrius Banys, 2008 m. nusprendęs palikti įmonės “Arvi kalakutai” direktoriaus pareigas ir pradėti nuosavą verslą. Su bendraminčiais įsteigę didmenine prekyba maisto produktais užsiimančią bendrovę “Baltic Larus”, tais pačiais metais gavo pasiūlymą investuoti į Pamario paukštyną. Netrukus A.Banys tapo Pamario paukštyno vadovu, tačiau sunkmečio ši įmonė neatlaikė ir 2009-ųjų pabaigoje jai buvo iškelta bankroto byla.

Nors bankrutavusiai įmonei vadovavo labai trumpai, A.Banys tvirtina vis tiek susiduriantis su atsargesniu aplinkinių požiūriu. “Bankrotas yra nesėkmė. Tad natūralu, kad po to atsiranda daugiau įtarumo: sunkiau gauti finansavimą, geresnes kontraktų sąlygas, reikia duoti didesnes garantijas. Labai svarbu, dėl kokių priežasčių bankrutavai, ko iš to pasimokei. Kai tai išsiaiškini, nepasitikėjimas sumažėja”, – tikina A.Banys, šiuo metu vadovaujantis “Baltic Larus” įmonei.

Dėl fenikso sindromo įtarta 1,6 tūkst. žmonių

Žinoma, viena svarbiausių priežasčių, kodėl Lietuvoje visiems bankrutavusių įmonių vadovams ir savininkams lipinama nevykėlio ar sukčiaus etiketė, yra bloga lietuvių patirtis. Tuo šaukštu deguto medaus statinėje galėtume laikyti Lietuvoje gana dažnai pasitaikančius tyčinius bankrotus – nepriklausomybės pradžioje įtartinomis aplinkybėmis bankrutavo ir žmonių santaupas nusinešė bankai, o per šią krizę suvešėjo fenikso sindromo vardą gavęs sukčiavimo būdas.

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, per dvejus metus iki vasario pradžios nustatyti 1682 mokesčių mokėtojai, kurių veikloje identifikuota fenikso sindromo mokesčių vengimo rizika ir išieškota 54 mln. Lt nepriemokos suma. Nelegali praktika, kai įsiskolinusią įmonę apsukrus verslininkas palieka numirti, o į įsteigtą naują perpumpuoja vertingą turtą ir toliau dirba, kelia visuomenei nepasitikėjimą į verslą vėl sugrįžtančiais kartą jau bankrutavusiais verslininkais.

Deja, tyčiniai bankrotai Lietuvoje išaiškinami retai. Pasak M.Petkevičiaus, Bankroto departamento duomenimis, 1993–2009 m. tik 31 bankrotas buvo pripažinti tyčiniu – mažiau nei 0,4 proc. visų bankroto bylų. O ES tyčiniai bankrotai sudaro iki 6 proc. Bankroto departamento pernai parengtoje Tyčinių bankrotų Lietuvoje apžvalgoje teigiama, kad bankroto administratoriai su neteisėtu arba netinkamu įmonės valdymu siejo 445 bankroto atvejus – apie 12,4 proc. visų bankroto atvejų. “Taigi realus nesąžiningų bankrotų skaičius Lietuvoje turbūt svyruoja tarp 5–15 proc.”, – mano “Sorainen” teisininkas.

Paragavo ir samdomo darbuotojo duonos

Kaip rodo statistika, dauguma bankrutavusių įmonių savininkų ir vadovų stengiasi vėl grįžti į rinką. “Creditinfo” duomenimis, per pastaruosius dvejus metus 4086 įmonės bankrutavo ar buvo restruktūrizuojamos, o šių įmonių akcininkai ir vadovai šiuo metu susiję su 3774 įmonėmis. Trečdalis, didžioji dalis, šių įmonių įsteigtos 2008–2010 m. Vadinasi, dauguma kartą nusvilusių verslininkų ir vadovų nusprendžia sėkmę bandyti dar kartą.

“Žmogaus verslumo, laisvės dvasią palaužti labai sunku. Turėjusiam savo verslą susitaikyti su samdomo darbuotojo statusu yra be galo sunku. Tokie žmonės bando rizikuoti dar kartą, ir jiems pavyksta”, – tvirtina J.Pusvaškis.

E.Žvybas po įmonės bankroto ragavo samdomo darbuotojo duonos – vadovavo Baltarusijoje veikiančiai bendrai Ūkio banko investicinės grupės ir baltarusių įmonei “Stadium”, tačiau po poros metų pasuko į privatų verslą. Jis prisipažįsta pasiūlymą dėl samdomo darbo priėmęs norėdamas imtis ko nors naujo ir įsitikinti, ar dar kažką sugeba. Be to, reikėjo pajamų. “Bet antrą kartą į samdomą darbą neičiau, nes galbūt nieko kito neragavus priimtina ar priprantama, bet kai esi turėjęs kitokią veikimo laisvę, o atsirandi tarp rėmų, – tai sovietmetis, tik kitais marškinėliais”, – aiškina vadovas.

Panašiai mąsto ir šiuo metu samdomą darbą dirbantis M.Tamutis. Nors dabar jis – įmonės “Lantel” rinkodaros ir plėtros vadovas, tačiau verslioje širdyje jau puoselėjami nauji planai. Pernai jis įkūrė bendrovę “IT plius LT”, kurios veiklai tikisi gauti ES paramą ir užsiimti neįgaliųjų integravimu į visuomenę.

“Kadangi IT pasaulyje dirbau daugiau nei dešimt metų, mačiau, kur galima sukurti darbo vietų neįgaliesiems: kompiuterių gamybos, dalių litavimo, spausdintuvų kasečių pildymo, programavimo srityje”, – apie įžvelgtą verslo nišą pasakoja M.Tamutis, prieš daugiau nei dvejus metus vadovavęs 230 darbuotojų kolektyvui ir įmonėms, kurių apyvarta siekė 70 mln. Lt.

Tiesa, ponas Modestas nebando vėl tvirtintis toje pačioje srityje, kurioje sukaupė daugiausiai patirties, tačiau žlugus verslui paliko ir daug skolų. “Gal dėl to, kad ten daugiausiai pykčio, kam eiti ir su tuo pykčiu kovoti?” – svarsto verslininkas.

Tuo tarpu bankrutuojančios įmonės “Narbutas ir Ko” buvęs savininkas ir vadovas Petras Narbutas po mažiau nei metų pertraukos vėl grįžo į tą pačią sritį. Jis įsteigė dvi įmones – gamybinę “Narbutas Furniture company” ir prekybinę “Narbutas”, išperkamosios nuomos būdu įsigijo banko perimtą savo fabriką, kurio aukcionuose bankui nepavyko parduoti, ir tęsia veiklą.

“Eiti į naują sritį ir pradėti nuo nulio būtų sunkiau negu čia, kur tiek metų praleista, – yra ir įdirbis, ir žinomumas. Bankui taip pat buvo aišku, kad jei kas nors ir gali tą fabriką atgaivinti, tai tik ta pati komanda, kuri jį kūrė ir statė”, – motyvuoja P.Narbutas.

Antras verslininko startas gana sėkmingas: 2009 m. įkurtos gamybinės įmonės apyvarta siekė 6 mln. Lt, 2010 m. – 19 mln. Lt, o šiais metais planuojama apie 30 mln. Lt apyvarta.

Pirmenybę nuosavam verslui teiktų ir bankrutavusio “BMS Megapolis” buvęs vadovas ir vienas smulkiųjų akcininkų Artūras Afanasenka. Šiuo metu buvęs vadovas tvirtina atostogaujantis, nors užsiminė po įmonės bankroto dirbęs ir samdomą darbą. Tiesa, mokesčių inspekcijai BMS grupės bankrotas sukėlė įtarimų – VMI informavo, kad šiuo metu tikrina su BMS grupe susijusių įmonių “Computer data international” ir “Pro301″ mokesčių ataskaitas.

Nors, kaip ir “Veido” pašnekovai, į verslą stengiasi sugrįžti dauguma bankrutavusių verslininkų, ne visiems įgyta skaudi patirtis leidžia išvengti klaidų. Tokių įmonių analizę atlikusi “Creditinfo” rizikos vertinimo projekto vadovė Alina Buemann pastebi, kad 30 proc. tokių įmonių šiandien turi pradelstų skolų, o 25 proc. įmonių areštuotas turtas.

“Iš viso Lietuvoje bendrovės pradelsę 4 mlrd. skolų, o vien šios įmonės – 380 mln. Lt, arba 10 proc. visų skolų. Tai daug, nes didžioji dalis šių įmonių yra mažos. O turint omenyje, jog dauguma įmonių jaunos ir veikia krizei neatspariuose sektoriuose, tokiuose kaip prekyba, paslaugos ar nekilnojamasis turtas, galima sakyti, kad jos tikrai labai silpnos”, – komentuoja A.Buemann.

"Veido" archyvas

Buvęs “Fermentas International” valdybos pirmininkas V.Butkus Vilniui padovanos naują muziejų

Už milijonus litų savo sukurtus verslus pardavę lietuviai dažniausiai iš visuomenės akiračio pasitraukia į antrąjį planą – užsiima konsultacijų veikla, investuoja ar pasineria į savo pomėgius.

Verslininkas Anatolijus Faktorovičius septyniolika metų kūrė pažangią medicinos įrangą gaminančią bendrovę “Viltechmeda”. O kai įmonės eksporto žemėlapyje atsirado devynios dešimtys šalių, į lietuvišką bendrovę dėmesį atkreipė užsienio investuotojas – tarptautinė korporacija “Moog Medical Devices Group”. Suprasdamas, kad įmonės plėtrai šis sandoris reikalingas, 2008 m. A.Faktorovičius pardavė visas turėtas akcijas, tačiau dvejus metus dar liko prie “Viltechmedos” vairo.

Nuo šių metų pradžios daugelį metų plušėjęs verslininkas ir vadovas mėgaujasi pokyčiais. “Šiuo metu žaidžiu tenisą, golfą ir keliauju. Šiandien konkrečių verslo planų neturiu, tačiau jei atsirastų įdomus projektas – kodėl gi ne”, – paklaustas, ką šiuo metu veikia, atsako A.Faktorovičius.

Tiesa, jo sūnus Kęstutis Faktorovičius, gerai žinodamas tėvo aktyvumą, prognozuoja, kad pasyvusis laikotarpis po pusės metų baigsis. O kol į galvą šaus tinkama verslo idėja, ponas Anatolijus kartu su dviem sūnumis tvarko keletą smulkių investicinių įmonių. “Dabar pagrindinis tikslas – sunkiai uždirbtus pinigus išsaugoti: ne tik saugiai pasidėti, bet ir pasistengti, kad pinigai darytų pinigus”, – tvirtina K.Faktorovičius.

Bendrovės “Finasta Corporate Finance” projektų vadovas Darius Saikevičius išskiria dvi grupes verslus pardavusių verslininkų: vieni atsiduoda malonumams, tokiems kaip golfas, buriavimas ar kelionės, o kitiems labai sunku pasitraukti iš veiklos – jie turi keletą skirtingų verslų, tad dažnai parduoda pagrindinį ir ima plėtoti antraeilį.

Pirmajai grupei verslininkų būtų galima priskirti verslininkus Laimutę ir Kęstutį Drazdauskus, kurie 2003 m. suomių įmonei “Fazer Bakeries” pardavę bendrovę “Gardėsis” mėgavosi gyvenimu be streso, žiemodavo Ispanijoje ir susitelkė į golfo žaidimą. Antrajai grupei galėtų atstovauti broliai Ortizai, sukūrę “Iki” prekybos centrus valdančią bendrovę “Palink”. 2008 m. pardavę didžiąją dalį akcijų penkių Europos mažmeninių tinklų aljansui, Ortizai susitelkė į nekilnojamojo turto bendrovės “Baltisches Haus”, kurią 1995 m. buvo įkūrę prekybos tinklo “Iki” plėtrai, veiklą.

“Populiariausias scenarijus, kai verslininkai pamato, kad toliau plėtoti verslo nebeapsimoka, jis gali augti tik tarptautinio koncerno glėbyje, todėl parduoda pagrindinį verslą ir imasi papildomo. Pavyzdžiui, 2007 m. buvo populiaru pirkti nekilnojamąjį turtą, kuris nereikalavo daug priežiūros. Tačiau per krizę daugelis nusvilo. Kitas scenarijus, kai pardavusieji verslus įkuria nedidelį fondą ir investuoja į kitas įmones. Per vadinamųjų verslo angelų veiklą jie realizuoja save ir nenutolsta nuo verslo: dirba valdybos lygmeniu, tad aktyviai nevadovauja, bet ir nesėdi sudėję rankų. Verslininkų, kurie nuo verslo nutolsta, Lietuvoje mažuma”, – išplėtotus verslus pardavusius verslininkus apibūdina D.Saikevičius.

Išauginę savo verslus, pataria kitiems

Prie aktyviosios grupės buvusių didelių įmonių savininkų galėtume priskirti ir Viktorą Butkų – vieną iš pernai už 260 mln. JAV dolerių parduotos įmonių grupė “Fermentas International” akcininkų. Iš sandorio praturtėjęs verslininkas investuoja į perspektyvias jaunas įmones ir dalija patarimus. Tačiau ar neįkainojamus klodus patirties bei žinių sukaupęs ir tarptautinį koncerną sukūręs vadovas nenorėtų pakartoti savo sėkmės ir vėl pradėti nuo pradžių? “Laikas sėti, laikas pjauti. “Fermentas” buvo auginamas beveik 30 metų. Norint sukurti pasaulinę bendrovę vien vadybos nepakanka – reikia išskirtinių, unikalių žinių. Dėl kontrakto apribojimų biotechnologijų srityje dirbti negaliu, o kitų specialių žinių neturiu”, – “Veidui” aiškino V.Butkus.

Nors ir nedaug, vis dėlto galima rasti tokių pavyzdžių, kai vieną iki solidaus dydžio išaugintą įmonę pardavę verslininkai su ne mažesniu entuziazmu pradedu nuo pradžių ir sukuria ne ką prastesnį antrąjį verslą. Nadiežda ir Julius Novickiai, 2000 m. pelningai pardavę banką “Hermis” tuometiniam Vilniaus bankui, pasuko į viešbučių verslą ir sukūrė “Naručio” kompleksą.

Beje, daug metų verslą kūrę žmonės milijonieriais tampa neatsitiktinai, todėl tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tarp verslus pardavusių verslininkų populiaru užsiimti verslo konsultacijų veikla.

Iš per dešimtmetį sukauptos vadovavimo patirties antrąjį verslą sukūrė ir buvęs “Kranto” įmonių grupės savininkas, o dabar – verslo konsultacijų ir investavimo bendrovės “Hortus” vadovas Valdemaras Vaičekauskas. Priešingai nei V.Butkus, jis labiau investuoja į brandžius verslus.

Ponas Valdemaras juokauja, kad pirmąjį savo verslą pradėjo kurti nuo vienonedidelio kabineto su stalu ir trimis kėdėmis. O po dešimtmečio “Kranto” įmonių grupėje, kurioje buvo ir kelionių agentūra, ir keltų aptarnavimo bei agentavimo bendrovės, jau dirbo 230 žmonių, konsoliduota apyvarta siekė 130 mln. Lt. Šį savo jėgomis įsuktą verslą 2001 m. ponas Valdemaras danų bendrovei DFDS pardavė galvodamas apie įmonės perspektyvas.

“Žiūrėdamas į ateitį ir perspektyvas pagalvojau, kad būtų protinga parduoti. Mano įžvalgos pasiteisino. Antra priežastis – investuotojas pasiūlė gerą kainą. Manau, jog realizavau savo sukurtą verslą, gavau gerą užmokestį ir žvelgdamas atgal matau, kad tai buvo tinkamas momentas parduoti”, – dešimtmečio senumo įvykius prisimena ponas Valdemaras.
Pardavęs savo verslą V.Vaičekauskas keletą metų leido sau atiduoti duoklę šeimai ir pagyventi ramiau, dalyvaudamas įvairių asociacijų ir tarybų veikloje, o po to įkūrė bendrovę “Hortus”.

“Dabartinėje veikloje panaudoju patirtį, sukauptą pardavinėjant savo verslą. Tai buvo didelė mokykla. Dabar padedu kitiems parduoti savo įmones. Žmogus, išauginęs, sukūręs ir pardavęs verslą, žino visą tą kelią, supranta, kas yra vertinga, į ką reikia kreipti dėmesį, o kas tik emocijos. Juo labiau kad viešėdamas Vakarų šalyse pamačiau, jog ten konsultacijų verslas pakankamai išplėtotas, o Lietuvoje – dar ne”, – pasakoja V.Vaičekauskas, dabar kur kas mažiau matomas viešumoje negu prieš dešimt metų.

Iš tiesų buvę didelių verslų savininkai, pardavę savo verslus, linkę labiau pasislinkti į šešėlį – jie jau retai šmėžuoja laikraščių puslapiuose ar televizijų laidose. Tarp tokių galima paminėti ir vieną iš “Rimi” parduotuvių tinklo pradininkės – bendrovės “Ecovalda” savininkų Darių Krasaitį. Pardavęs turėtas akcijas D.Krasaitis įsteigė bendrovę “DK Investicijos”, įsigijo AB “Stumbras” akcijų. Šiuo metu D.Krasaičio laikraščių puslapiuose neišvysi, nes bendrauti su žurnalistais jis atsisako.

Parduotą įmonę atpirko

Verslininkų patirtis rodo, kad ne visuomet pardavus verslą pavyksta jį pamiršti. Pasitaiko ir kurioziškų istorijų. Lenkų investuotojui už 7 mln. Lt pardavęs plytelių gamintojos “Dvarčionių keramikos” akcijas, du dešimtmečius įmonei vadovavęs Juozas Raišelis po dvejų metų ją vėl susigrąžino – už vieną litą. Iš pradžių 18 proc. “Dvarčionių keramikos” akcijų paketą pardavęs ir iš vadovo posto pasitraukęs J.Raišelis nuėjo įprastu keliu – įsteigė naują įmonių grupę “Raico Group”, užsiėmusią investicijoms, nekilnojamuoju turtu ir konsultacijomis. Tačiau lenkams investuotojams pasiūlius atsiimti įsiskolinusią ir nuostolingą “Dvarčionių keramiką”, neatsispyrė minčiai pamėginti gelbėti įmonę.

“Sentimentai suvaidino tam tikrą vaidmenį, bet lemiamą sprendimą lėmė verslo interesai. Jei man būtų buvę nenaudinga ar nebūčiau matęs perspektyvos, nebūčiau jos atpirkęs. Tačiau aš šią bendrovę gerai žinau, galiu greitai įvertinti situaciją”, – “Veidui” aiškino vadovas, šiuo metu per krizę smarkiai nukentėjusią įmonę besistengiantis pastatyti ant kojų.

Smalsaujame, kodėl ilgametis vadovas, pardavęs verslą, nenorėjo pasinerti į malonų turtingo žmogaus gyvenimą? “Man patinka dirbti, man patinka verslas. Tik dirbant galima įgyvendinti iššūkius, o poilsiaujant iššūkis tik vienas – kur nuvažiuoti. Juk žmogui norisi iššūkių, naujų išbandymų”, – dėsto J.Raišelis.

Nerūpestingas, pomėgiams skirtas gyvenimas neviliojo ir buvusio “Kranto” įmonių grupės savininko V.Vaičekausko. “Mano filosofija, kad reikia nuolat kažką daryti, mokytis, tobulėti. Man ir smalsu, ir gera, kai sužinau ką nors naujo, kažkuo domiuosi, įveikiu kliūtis”, – aiškina vadovas.

Vilniui dovanos naują muziejų

Naujas iššūkis nebūtinai gali būti naujas verslas. Užsienyje gausu pavyzdžių, kai iš aktyvaus verslo pasitraukę verslininkai panyra į filantropinę veiklą. Garsiausias pavyzdys – “Microsoft” korporacijos įkūrėjas Billas Gatesas, kuris 2008 m. išėjo į ankstyvąją pensiją ir su žmona atsidavė labdaringai veiklai. Billo ir Melindos Gatesų fondas kovoja su badu trečiojo pasaulio šalyse, finansuoja vakcinų kūrimą, stengiasi gerinti švietimą Amerikos mokyklose.

Smagu, kad tokių iniciatyvų gimsta ir Lietuvoje. Verslininkas V.Butkus iš savo lėšų ketina finansuoti naujo muziejaus Vilniuje – Modernaus meno centro statybą Neries dešiniajame krante. Šiam muziejui verslininkas ketina padovanoti ir unikalią Lietuvos meno nuo 1960 metų kolekciją, kurioje jau yra apie 1,5 tūkst. garsių Lietuvos kūrėjų darbų.

Šeimos fondą, kurio tikslas ugdyti pilietinę visuomenę, yra įkūrę ir V.Vaičekauskas su žmona Irta. Fondas skyrė paramą tokiems projektams, kaip “Gyvybės medis”, Baltijos kelio skulptūra, ketina pastatyti paminklą, skirtą Jurgiui Zauerveinui, Mažosios Lietuvos kultūrai nusipelniusiam literatui ir vertėjui.

Druskininkų viešbučiai atsigręžė į lenkus

Išgyventi siekiantys Druskininkų viešbučiai atsigręžė į Lenkijos gamintojus, rašo “Verslo žinios”.

“Lenkai tiekia ne tik maistą, bet ir viešbučiams reikalingas higienos priemones, nors dar prieš porą metų jų šioje rinkoje nebuvo. Įmonės priverstos užmerkti akis į kokybę, nes šiandien svarbiausia išgyventi, o būdų, kaip sutaupyti, vis mažėja”, – teigė Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

Druskininkuose įsikūrusio “Grand SPA Lietuva” generalinis direktorius Vytautas Žibūda taip pat pripažino, jog ieškoma, kaip pateikti klientams pigesnį maistą: “Mums patraukli jų kokybė ir kaina”.

Anot jo, maisto produktai iš kaimyninės šalies masiškai nevežami, tačiau importuojami retesni antienos, kalakutienos gaminiai ir tie, kurie daug pigesni nei Lietuvoje. Žvalgomasi ir į kitas prekių grupes – sultis, daržoves, konservuotus produktus. Tuo tarpu Draskininkų “Eglės” sanatorijai šiek tiek produktų iš Lenkijos veža vietiniai tarpininkai.

“Pirmiausia pajutome, kad mažėja pardavimai prekybos taškuose. Vėliau pirkti Lenkijoje pradėjo ir viešojo maitinimo įmonės”, – teigė bendrovės “Samsonas” prezidentas Alfredas Rimidis.

Turtingiausi Lietuvos verslininkai – “Vilniaus prekybos” grupės pagrindinis akcininkas Nerijus Numavičius ir koncerno “Achemos grupė” vadovas Bronislovas Lubys, kurių turtas vertinamas atitinkamai apie 2,5 mlrd. ir 1,5 mlrd. litų, rašo naujienų portalas ekonomika.lt, pirmą kartą sudaręs turtingiausių Lietuvos verslininkų šimtuką.

Anot jo, N.Numavičius valdo 36,9 proc. “Vilniaus prekybos” (VP) akcijų. Spėjama, kad dar tam tikrą dalį jis valdo ir per kitas VP akcininkes – bendroves EAE ir “Taikos prospektą”.

Be mažmeninės prekybos tinklo “Maxima”, N.Numavičiui priklauso prekybos centrų plėtros ir valdymo grupė “Akropolis”, vaistinių tinklas “Euroapotheca”, energetikos bendrovė “NDX energija”, “Tiltra Group” akcijų.

B.Lubiui priklauso kontrolinis 62 proc. koncerno “Achemos grupė” akcijų paketas.

Mobiliųjų telefonų programų pardavimo bendrovės “getjar.com” pagrindinis savininkas Ilja Laursas pakliuvo į trečią turtingiausių šalies verslininkų vietą, jo turtas vertinamas apie 1 mlrd. litų.

Pirmajame turtingiausiųjų dešimtuke – dar vienas “Vilniaus prekybos” akcininkas Žilvinas Marcinkevičius, kurio turtas vertinamas apie 700 mln. litų. Tokį pat turtą, skaičiuojama, valdo ir “Kauno grūdų” pagrindinis savininkas Tautvydas Barštys.

Šeštoje vietoje pagal turtą – Kauno didmeninės prekybos įmonės “Sanitex” pagrindinis akcininkas Stanislavas Michniewičius (Stanislavas Michnievičius), jo turtas – apie 650 mln. litų. Septintasis – “Scaent Baltic” vienas vadovų ir savininkų Jonas Garbaravičius su 570 mln. litų turtu. Vos 20 mln. litų nuo J.Garbaravičiaus atsiliko bankininkas Vladimiras Romanovas, kurio turtas vertinamas 550 mln. litų.

Devintoje ir dešimtoje vietoje pagal turtą – “Vičiūnų” grupės savininkas Visvaldas Matijošaitis ir “Norfos” įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis, jų turtas vertinamas atitinkamai 400 ir 380 mln. litų.

Tryliktoje vietoje, anot ekonomika.lt, yra nekilnojamojo turto bendrovės “Hanner” akcininkas ir vadovas Arvydas Avulis, kurio turtas vertinamas apie 350 mln. litų. 27-oje vietoje – ūkio ministras Dainius Kreivys, kurio šeimai priklauso apie 40 proc. apdailos ir statybinių medžiagų pardavimo įmonės “Moki-veži” akcijų, o ministro turtas vertinamas apie 170 mln. litų.

Tarp turtingiausių šalies verslininkų – “Nasdaq Omx” Vilniaus biržoje kotiruojamo “Rokiškio sūrio” akcininkas Antanas Trumpa (turtas – 230 mln. litų), Panevėžio statybos tresto (PST) netiesioginis akcininkas Gvidas Drobužas (250 mln. litų), “Agrowill Group” netiesioginis akcininkas Gediminas Žiemelis (170 mln. litų), Lenkijos Varšuvos biržos įmonės “Trakcja Polska” perimamos įmonės “Tiltra Group” akcininkas Jonas Pilkauskas (120 mln. litų) bei “Snoro” vadovas ir akcininkas Raimondas Baranauskas (85 mln. litų), buitinio popieriaus gamybos įmonės “Grigiškės” akcininkas ir vadovas Gintautas Pangonis (35 mln. litų).

Turtingiausiųjų sąraše yra penki “Nasdaq Omx” Vilniaus biržoje kotiruojamos “Invaldos” akcininkai. Irenos Onos Mišeikienės turtas vertinamas 180 mln., Dariaus Šulnio – 115 mln., Vytauto Bučo – 110 mln., Algirdo Bučo – ir Alvydo Banio – apie 95 mln. litų.

ekonomika.lt, sudarydama turtingiausiųjų reitingą, rėmėsi Registrų centro informacija apie įmonių akcininkus, įmonių buhalterine arba rinkos verte, paskutinių sandorių, kuriuos atliko vienas ar kitas verslininkas, verte.

Verslininkai reitinguoti ir skaičiuojant jų akcijų vertę pagal visos įmonės turto vertą, remiantis 2009 metų konsoliduotaiss ir nekonsoliduotais duomenimis.

Į sąrašą nepateko keletas turtingiausių Lietuvos piliečių, kurie būtų atsidūrę šio sąrašo viršūnėje. Apie Šveicarijoje gyvenančio ir naftos verslu užsiimančio Sauliaus Karoso turtą nežinoma. Lietuvoje jis valdo ne vieną bendrovę (“Aurelą”, Medicinos banką), tačiau pagrindinis jo verslas koncentruotas užsienyje. Tą patį galima pasakyti ir apie Raimondą Tumėną, kuris su kolega Igoriu Bezzubu 2007 metais už 1,5 mlrd. litų kompanijai “PepsiCo” pardavė savo sukurtą sulčių gamybos bendrovę “Sandora”. Vėliau jie įkūrė bendrovę “BT Invest”, kuri investuoja į nekilnojamojo turto projektus. Sąraše nėra ir turtingiausiu išeivijos lietuviu laikomo Juozo Kazicko.