Bronislovas Lubys (1938–2011) – klasikinės Lietuvos pramonės patriarchas ir ideologas, nuosekliai laikęsis pozicijos, kad verslas pirmiausia turi augti ir plėtotis savo šalyje

Ne tik valstybės kūrimo ir atkūrimo signatarai ar prezidentai, bet ir verslininkai par excellence sujungė Pirmąją ir Antrąją Lietuvos Respublikas ir ateityje leidžia tikėtis, kad talentingų ir racionalių žmonių, galinčių užtikrinti Lietuvos valstybės tęstinumą, mums nepristigs.
Būti verslininku valstybei pereinant iš socializmo į kapitalizmą yra ypatingas išbandymas. Viena vertus, tai beribės galimybės laisvoje nuo konkurencijos rinkoje pradėti privatų verslą, kita vertus, tai kartu ir naujo, nepatirto, savarankiško gyvenimo, kuriame tenka pačiam prisiimti atsakomybę už savo likimą, pradžia.
Perėjimas iš socializmo į kapitalizmą ypatingas dar ir tuo, kad neefektyviame socialistiniame ūkyje buvo įmonių, kurios sugebėjo išlaikyti savo reikšmę bei vertę ir kapitalizmo sąlygomis. Sovietinių įmonių išliko vienetai. Daugelis dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių anksčiau ar vėliau bankrutavo. Gaminusios masinio vartojimo produktus sovietinei vidaus rinkai buvo beviltiškai technologiškai atsilikusios ir nesugebėjo konkuruoti su Vakarų gamintojais, kitos, pakliuvusios į neatsakingų ir verslo talento neturinčių asmenų, sugebėjusių jas nebrangiai privatizuoti, rankas, taip pat netrukus bankrutavo.
Viena išlikusių ir daug metų klestėjusių įmonių yra „Achema“. Įmonės produkcija paklausi tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Įmonės vadovas Bronislovas Lubys sugebėjo pasinaudoti šiomis pereinamojo laikotarpio galimybėmis. Yra daug manančiųjų, kad tai viso labo tik apsukrus pasinaudojimas nepriklausomybės suteikta galimybe bei gerais politiniais ryšiais, leidusiais sukaupti milijardinį turtą. Dėl bendro menko lietuvių verslumo ir asmeninio verslo prestižo bei dėl nuolatinių politikų bandymų ieškoti valstybės ne sėk mių priežasčių versle tik nedaugelis pripa žins, kad tai ne tik galimybių, bet ir žmogaus proto bei didelio darbštumo sukurtas tur tas, kuris tūkstančiams lietuvių sukūrė dar bo vietas ir leido kurti savo bei savo šeimų ge rovę.
Nedaugeliui sugebėjusiųjų pasinaudoti pereinamojo etapo unikaliomis galimybėmis pasisekė šį unikalų verslui ir visai valstybei eta pą nugyventi garbingai. Daugelis paskendo greito turto, neribotos asmeninės galios, unikalių politinių galimybių, susikurtų pasitelkus pinigus, verpetuose. Kitiems pavyko išplaukti. Toks žmogus, be abejonės, buvo B.Lu bys. Iš socializmo pasiėmęs tik tiek, kiek galėjo panešti, kai kiti ėmė tiek, kiek galėjo apglėbti, ir nuo naštos parpuolė bei pražuvo. Garbingas šio sudėtingo Lie tu vos dvidešimtmečio gyvenimas versle yra retas bruožas.
Ar galima B.Lubį lyginti su pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėju, pramonininku, pirmojo Vilniaus dienraščio leidėju Petru Vileišiu? Kaip verslininkui, B.Lubiui sekėsi geriau nei P.Vileišiui. B.Lubio kapitalas sukūrė daugiau nei 30 įmonių ir yra daug didesnis, nei spėjo sukaupti Rusijoje inžinieriumi ir geležinkelio tiltų statybos rangovu dirbęs P.Vileišis. Abu buvo pirmiausia inžinieriai, o tik po to verslininkai. Vienas chemikas, kitas kelių, geležinkelių ir tiltų tiesimo inžinierius. Šiuos du verslininkus skiria šimtas metų, bet sieja ta pati dvasia. Tiek vienas, tiek kitas stipriai mylėjo Lietuvą, joje kurdami savo verslą sugebėjo neperžengti valstybės interesų ir taip veikti politiką, kad joje būtų nors kiek racionalaus mąstymo, sugebėjimo susigaudyti ekonomikoje bei rasti teisingus Lietuvos piliečių gerovės kūrimo kelius.
B.Lubys buvo Lietuvos kultūros mecenatas, rėmęs Plungės M.Oginskio muzikos festivalį, daugelio vertingų knygų leidybą, viešuosius renginius, bažnyčių restauraciją.  B.Lubys galėjo turėti ne vieną sraigtasparnį ar lėktuvą, bet jų neturėjo. Jam to tiesiog nereikėjo. Turėjo „Smart“ automobilį, dviratį ir didelę širdį. Nedaug prašiusiųjų jo pagalbos išeidavo tuščiomis rankomis.
Nebus per daug pasakyti, kad dauguma Lietuvos verslo žmonių tokios dvasios stokoja ar apskritai neišsivaduoja iš infantiliškos priklausomybės nuo pinigų ir jų teikiamų malonumų. Ką jau kalbėti apie jų kalbos, bendrojo išsilavinimo ar kultūros išmanymo lygį. Dėka tokių verslininkų par excellence, kaip P.Vileišis ar B.Lubys, galime su vokti, į ką Lietuvos verslui vertėtų lygiuotis. Jie padeda suvokti, kas yra tik momentinis malonumas, o kas turi šimtametę vertę.
Tapatinant oligarchus su blogiu, Lietuvos politikams reikėtų melstis, kad tokių oligarchų kaip B. Lubys Lietuvoje būtų daugiau. Tokio lietuviško kapitalo, kurį sukūrė ir kuriam atstovavo B.Lubys, kartelė pakelta aukš tai. Kitiems panašaus dydžio kapitalą valdantiems Lietuvos verslininkams reikės gerokai pasistiebti norint už jos užsikabinti bent smakru. Arba dirbti ir galvoti ne tik apie pelnus, bet ir apie jų prasmę tėvynei.
Ganėtinai ciniško Vakarų kapitalo akivaizdoje lietuviško kapitalo išlikimo ir egzistavimo būtinybė yra daugiau nei akivaizdi. Lietuvoje pradėjus vyrauti ciniškam skandinavų kapitalui, per sunkmetį turėjome puikią galimybę įsitikinti, koks yra šio kapitalo tikslas ir veikimo metodai. Nekilnojamojo turto burbulas, privertęs sumokėti dvigubą kainą už būstus, pavirto akmeniu ant daugelio lietuvių kaklo, o išpūsto nekilnojamojo turto kainos ir toliau pučia bankų balansus. Akivaizdu, kad tam tikrais etapais šio kapitalo tikslas apsiriboja pareiga uždirbti pelno savo akcininkams, gyvenantiems Skandinavijoje ar kitur. Ar rūpi Vakarų kapitalui mūsų valstybė, jos kultūra, ar tai tik rinka, kuri moki arba nemoki, perspektyvi arba neperspektyvi? Apie jokią Lietuvos valstybės raidą užsienio kapitalas nesiruošia net diskutuoti. Nes užsienio kapitalas rūpinasi gerove savo valstybėje.
Būtų klaida tapatinti B.Lubį su šventaisiais ar mesijais. Ar laikyti jį moraliniu tautos autoritetu. Jis buvo verslininkas, lietuviško kapitalo atstovas. Verslas iš kiekvieno jame dirbančio reikalauja racionalumo. Jo nesiekiantys versle neišlieka. Todėl kartais tenka priimti sprendimus, kurie nebus sutinkami masių plojimais ar susižavėjimo šūksniais. Bet verslas gali išlikti padorus ir orus. Toks, koks buvo B.Lubio verslas. ■