"Veido" archyvas

Kai kuriuose Lietuvos verslo sektoriuose didelių galimybių metas jau praėjęs arba dėl susiformavusio oligopolio, arba dėl itin aršios konkurencijos tarp panašaus dydžio gamintojų. Kur šiuo metu pradėjus verslą galimybių daugiau?

“Mėsos perdirbimo srityje didelių galimybių metas pasibaigė 2005–2006 m. ir šiandien čia taip ankšta, kad nėra kur obuoliui nukristi”, – konstatuoja Mažeikių mėsinės generalinis direktorius Remigijus Petraitis.

Šioje rinkoje veikia 153 įmonės, besistumdančios daugiausia vidaus rinkoje, nes, pasak R.Petraičio, po nepriklausomybės atkūrimo šeimos verslo pagrindu steigtos mėsos perdirbimo įmonės Europos mastu pernelyg mažos, kad galėtų rimtai eksportuoti.

“Eksporto galimybės išliko ribotos, o įmonių skaičius ir pajėgumai stipriai išauginti naudojantis ES parama. Tai, kad visos įmonės pasididino pajėgumą ir liko užspaustos vidaus rinkoje, sukėlė dar didesnę konkurenciją tarp mėsos perdirbėjų”, – sektoriaus subtilybes aiškina R.Petraitis.

Nematydami kapitalo grąžos, į šį sektorių neinvestuoja ir užsienio investuotojai. Mažeikių mėsinės vadovas primena, kaip į rinką įžengė Suomijos koncernas “Atria”, įsigijęs “Vilniaus mėsą”. Nepaisant vakarietiškų žinių ir 50 metų darbo patirties, Lietuvos konkurencinė aplinka užsienio investuotojams pasirodė tokia sunki ir subtili, kad po kelerių metų suomiai patyliukais likvidavo įmonę ir susikrovė lagaminus namo.

Vis dėlto R.Petraitis prognozuoja, kad koncentracijos procesai šiame sektoriuje ateityje turėtų vykti, ir įmonės stambės. Tačiau kol kas šioje rinkoje steigiasi smulkios įmonėlės, užimančios tam tikrą nišą, pavyzdžiui, ekologiškų mėsos gaminių gamybos. “Bet labai sunkiai įsivaizduoju, kad atėjęs naujas žaidėjas galėtų atsiriekti 10–20 proc. rinkos”, – dėsto R.Petraitis.

Mėsos perdirbimo sektorius – vienas ryškiausių itin didelės konkurencijos rinkoje pavyzdžių. SEB banko prezidento pavaduotojas, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius Aivaras Čiučelis pabrėžia, kad šiandien į tokius sektorius įžengti sudėtinga, nes nekonsoliduotuose sektoriuose veikia daug žaidėjų, kurie stengiasi efektyviai dirbti ir mažinti kainas. Tad neverta tikėtis, kad pradėjus verslą tokiame sektoriuje pavyks sparčiai augti.

A.Čiučelio nuomone, sunku veikti ir tuose sektoriuose, kuriuose jau įdiegti labai dideli gamybiniai pajėgumai. Tokios įmonės pagamina daug daugiau, nei rinkai reikia, – tokia padėtis susiklosčiusi statybinių medžiagų rinkoje, tarkim, plytų ar statybinių blokelių gamybos.

Oligopolinės rinkos atbaido naujus žaidėjus

Sudėtinga įžengti ir į tas rinkas, kuriose susiformavę oligopoliai. Lietuvoje ryškiausias toks pavyzdys – mažmeninė prekyba, kurią pasidaliję keturi didieji prekybos tinklai. “Šie žaidėjai užėmę stiprias rinkos pozicijas ir dirba pakankamai efektyviai. Be to, mažmeninės prekybos srityje labai svarbu vieta, kurioje stovi parduotuvės, o geriausios vietos jau užimtos”, – atkreipia dėmesį A.Čiučelis.

Bandyti įsisprausti į šią rinką nepavyksta net kur kas didesnių galimybių turinčioms užsienio kapitalo bendrovėms. Banko “Swedbank” Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis primena, kad kelis kartus į šią rinką bandę ateiti Vokietijos prekybos tinklai tokios minties vis atsisakydavo.

Oligopolinių rinkos požymių matyti dar keliuose sektoriuose. “Kaip mažai patrauklias, koncentruotas ūkio šakas, į kurias gerokai apsunkintas naujų įmonių įėjimas, manau, galima išskirti automobilių degalų mažmeninę prekybą (vyrauja stambūs tinklai ir beveik nėra vietos smulkiesiems dalyviams), mobilųjį ryšį (trys stambūs operatoriai valdo per 95 proc. rinkos), elektros paskirstymą ir pardavimą, dujinio kuro paskirstymą ir pardavimą (praktiškai monopolizuotos šakos)”, – rinką apžvelgia VGTU rektorius prof. habil. dr. Romualdas Ginevičius.

Rizikos vertinimo įmonės “Creditreform” direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa pritaria, kad dėl kai kuriose šakose vykstančios koncentracijos sunku kalbėti apie naujų įmonių augimą “nuo nulio”. Į tokias sritis naujokų įžengia kur kas mažiau, nes rinką valdo prieš keliolika metų įkurtos bendrovės. Štai “Creditreform” atliktos analizės duomenimis, degalų mažmeninėje prekyboje iki 1997 m. įsteigta 63 proc. (127 iš 200) dabar veikiančių visų dydžių degalinių ir net 19 iš 23 didesnių įmonių, kurių apyvarta – per 25 mln. Lt. Ta pati tendencija ir vaistų mažmeninės prekybos srityje – iki 1998 m. įsteigta 77 proc. dabar veikiančių vaistinių, o šiuo metu jų steigiama gana mažai.

Alkoholio gamybos rinkos perspektyvos blankios

Vertinant, koks sektorius palankus naujam verslui, reikia atsižvelgti ne tik į konkurentus, bet ir laukiančias perspektyvas bei galimus trukdžius. Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos katedros docentas dr. Gediminas Černiauskas mano, kad jau prisotinta ir alkoholinių gėrimų gamybos rinka.

“Čia slypi dvi problemos – konkurencija iš Rytų ir objektyvus žmogaus fiziologijos apribojimas: negalime kasmet gerti vis daugiau degtinės. Tikėtina, kad geriame per daug, ir valstybės politika mažinti alkoholio vartojimą išliks ilgalaikė, tad šalies viduje alkoholio vartojimas mažės. Juo labiau kad ir gyventojų Lietuvos mažėja”, – atkreipia dėmesį G.Černiauskas.

Docentas svarsto, kad šiemet šiek tiek nukentės ir gana daug lietuvių įdarbinusi automobilių reeksporto šaka: Rusijai ir Kazachstanui sugriežtinus importo sąlygas, matysime objektyvų šios rinkos sulėtėjimą.

N.Mačiulis įsitikinęs, kad Lietuva nebegali ir ateityje negalės konkuruoti tose pramonės šakose, kuriose svarbus konkurencinis pranašumas yra pigi darbo jėga. Tokia pramonės šaka ilgą laiką buvo tekstilės gaminių ir drabužių siuvimas.

“2000 m. drabužių siuvimas sudarė 12,6 proc. visos Lietuvos apdirbamosios gamybos, tačiau pernai – jau tik 5,4 proc. Pigios masinės gamybos funkciją šiuo metu sėkmingai atlieka Kinija, Indija ir kitos Azijos šalys. Nors ir smarkiai sumažėjusi, Lietuvos lengvoji pramonė yra pakankamai konkurencinga, nes prisitaikė prie pasikeitusių rinkos sąlygų. Tačiau šioje šakoje išlikti konkurencingiems bus galima tik investuojant į naujas technologijas, inovacijas”, – tikina N.Mačiulis.

Daugiausiai steigiama elektroninių parduotuvių

Patrauklūs sektoriai, į kuriuos naujas žaidėjas gali drąsiau bandyti kelti koją, nuolat kinta. Pasak R.Trumpos, yra verslo sričių, kuriose įmonės buvo aktyviai steigiamos pirmaisiais nepriklausomybės metais, po to truko ilga pauzė, o dabar bendrovės vėl steigiamos – prie tokių galima priskirti gumos ir plastiko (labiau su pakavimu susijusios šakos), prietaisų gamybos ir net kai kurias maisto pramonės šakas.

A.Čiučelis primena, kad prieš krizę buvusi itin patraukli transporto rinka sunkmečiu patyrė labai didelių sunkumų ir daug įmonių pasitraukė iš šio sektoriaus. Vis dėlto atsigaunant ekonomikai vėl didėja transportavimo paslaugų paklausa, o įmonės labai plečia automobilių parką ir ieško vairuotojų. “Jau atrodė, kad sektorius sudėtingas, bet dabar ir vairuotojų trūksta, ir užsisakius vilkikus reikia ilgai laukti. Taigi galima būtų įžengti ir daryti verslą čia, nors prieš porą metų atrodė, kad šioje srityje neįmanoma dirbti”, – sako A.Čiučelis.

“Creditreform” duomenimis, sunkmečiu itin aktyviai įmonės steigiamos ir interneto bei užsakomosios prekybos paštu srityse – 67 proc. visų šioje srityje veikiančių įmonių įsteigta 2008–2010 m., gėrimų mažmeninėje prekyboje per šį laikotarpį įsteigta 40 proc. visų įmonių, o drabužių ir avalynės prekyboje – 20 proc. R.Trumpa priduria, kad galimybių augti vidutinėms įmonėms yra ir kelių transporto, ekspedijavimo bei kitų transporto paslaugų srityje, baldų pramonėje, programavimo veikloje, grūdų ir kitų žemės ūkio produktų didmeninėje prekyboje – 40–50 proc. visų įmonių šiuose sektoriuose įsteigta po 2005 m. Pasak R.Trumpos, šiose srityse rinka nekoncentruota, be to, reikalingas mažesnis pradinis kapitalas.

Pastaraisiais metais gausiai dygsta konsultacijų veikla užsiimančių įmonių. N.Mačiulis tokių įmonių suklestėjimą sieja su tuo, kad įėjimas į šią rinka nėra sudėtingas ir nereikalaujantis daug pradinių investicijų. “Tačiau tai gali būti tik laikina niša – dabar šios įmonės sėkmingai pelnosi konsultuodamos ir vesdamos mokymus klientams, kurie tam naudoja ES struktūrinių fondų lėšas”, – atkreipia dėmesį N.Mačiulis.

Žinoma, atradus tinkamą nišą neblogai galima uždirbti ir iš pirmo žvilgsnio jau prisotintoje rinkoje. Pasak N.Mačiulio, nors finansų sektoriuje konkurencija yra gana didelė, greituosius kreditus teikiančios įmonės, nepaisant bankų konkurencijos, rado įstatymų nereglamentuotas vietas ir pradėjo teikti savo paslaugas.

“Turbūt daugiausiai galimybių turi tie sektoriai, kurie gali panaudoti vietinius žmogiškuosius išteklius ir teikti paslaugas išorės rinkoms. Pasikliauti vien vidaus paklausa Lietuvoje sunku, nes tai gana maža rinka”, – apibendrina N.Mačiulis.

Doc. G.Černiauskas įspėja, kad Lietuvai neverta orientuotis ir vien į moderniųjų technologijų šakas: net jeigu ten įvyks proveržis, nors menkai tikėtina, tose šakose geriausiu atveju dirbs keliasdešimt tūkstančių darbuotojų, o dauguma gyventojų užsidirbs kitose šakose.

“Nevertėtų pasiduoti iliuzijoms, kad būtinai kažkurioje vietoje daug pasieksime. Visas pasaulis sprendžia tuos pačius uždavinius, tad mažai tikėtina, kad išprotausime vieną nišą ir sulauksime sėkmės. Pavyzdžiui, saulės baterijų gamybos uždavinį sprendžia ne tik Lietuva, bet ir dar kelios dešimtys pasaulio valstybių, todėl manyti, kad mums būtinai pasiseks, nereikėtų, nes kiti ne kvailesni už mus”, – neabejoja G.Černiauskas.

Vertinant visų Lietuvos verslo sektorių veiklos tendencijas pernai, galima daryti išvadą, kad įsitvirtino teigiami pokyčiai, o neigiami rodikliai, artėjant metų pabaigai, mažėjo. Bendra verslo sektorių apyvarta padidėjo 9 proc. Tai leidžia kalbėti apie optimistines prognozes, nes 2009 m., palyginti su 2008 m., užfiksuotas net 30 proc. kritimas. Įmonių skaičius Lietuvoje, vertinant pagal finansinius duomenis teikiančiųjų kiekį, didėjo ne taip sparčiai – 2 proc., o 2009 m. atitinkamas augimas siekė 9 proc.

2010-aisiais pelningą veiklą vykdžiusių įmonių dalis išaugo iki 55 proc., užpernai ji siekė 44 proc. Verslo pradelstų įsipareigojimų didėjimas sulėtėjo iki 26 proc., palyginti su dešimčia kartų didesniu pokyčiu 2009 m. Kita vertus, skolininkų pagausėjo 2 tūkst. Tačiau pernai beveik 50 proc. sumažėjo įregistruojamų turto areštų skaičius, o bankrutuojančių įmonių buvo 23 proc. mažiau. Įmonių pasiskirstymo pagal vėlavimo atsiskaityti riziką rodikliai pagerėjo: metų pabaigoje 60 proc. bendrovių pateko į mažos ir vidutinės rizikos segmentus, o penktadalis buvo nepajėgios vykdyti savo įsipareigojimų.

Pamatiniai šalies verslo sektoriai – pramonė, prekyba ir transportas – pernai stabiliai žengė pirmyn. Geriausiais rezultatais tarp jų išsiskyrė išgaunamosios pramonės bendrovės, patenkančios į mažiausios rizikos sektorių penketuką. Vėlavimo atsiskaityti rizika sektoriuje pernai tesiekė 14 proc. Taip pat tokiu dideliu apyvartos augimu, t.y. 31 proc., negalėjo pasigirti nė vienas kitas sektorius. Be to, sektorius išlieka ir turinčiųjų mažiausiai pradelstų įsipareigojimų penketuke.

Dauguma perdirbamosios pramonės rodiklių pasižymėjo teigiamomis tendencijomis: apyvarta šoktelėjo 21 proc., įmonių skaičius sumažėjo ir susilygino su 2008 m. lygiu, pelningai veikiančių įmonių dalis padidėjo iki 57 proc. Santykinė sektoriaus pradelstų įsipareigojimų dalis bendrame portfelyje sumažėjo iki 12 proc. Beveik pusė sektoriaus įmonių priskiriamos prie mažos ir vidutinės rizikos segmento.

Ne ką prastesni ir transporto sektoriaus rezultatai: 2010 m. jo apyvarta didėjo 18 proc. Pelningų įmonių dalis sektoriuje padidėjo iki 59 proc. – tai aukščiausias rodiklis, palyginti tiek su 2009, tiek su 2008 m.
Minėtoje pirmaujančiųjų trijulėje silpniausias buvo prekybos sektorius, kurio finansiniai rodikliai šiek tiek pagerėjo, tačiau 2008 m. lygio nepasiekė. Jo apyvarta pernai padidėjo 5 proc., pelningų įmonių dalis išaugo iki 57 proc. – tai vienas geriausių rodiklių per pastaruosius trejus metus. Pradelsti sektoriaus įsipareigojimai sudarė 15 proc. viso skolų portfelio.

Kitas sektorių trejetas, kurį galima priskirti prie vidutiniokų pagal vėlavimo atsiskaityti riziką, mažiau priklausantis nuo eksporto rinkų, rodė labai skirtingus rezultatus. Bene didžiausiomis neigiamomis tendencijomis išsiskyrė elektros, dujų ir vandens tiekimo bendrovės. Jų apyvarta pernai augo vos 1 proc. Pradelsti šių įmonių įsipareigojimai 2010 m. padidėjo 6,6 karto, tačiau bendrame verslo portfelyje sudarė tik 0,08 proc. Beveik 70 proc. sektoriaus įmonių pagal vėlavimo atsiskaityti riziką priskiriama prie mažos ir vidutinės rizikos grupės.

Geriausiais rezultatais iš minėto trejeto išsiskyrė žemės ūkis, kurio apyvartos šoktelėjo 9 proc., tai ketvirtas pagal dydį rodiklis tarp visų sektorių. Taip pat žemės ūkis pasižymėjo didžiausiu bendro įmonių ir pelningų bendrovių skaičiaus didėjimu. Ypač teigiamas tendencijas rodo skolų koeficientas, kuris, palyginti su 2008 m., sumažėjo 8 proc.

Prasčiausiai šioje grupėje sekėsi paslaugų sektoriui, jo 2010 m. apyvarta išliko neigiama ir krito 2 proc. Pradelsti įsipareigojimai pernai metų pabaigoje sudarė 7 proc. viso verslo skolų portfelio. Sektorius pasižymi didele, t.y. beveik 70 proc., mažos ir vidutinės rizikos įmonių koncentracija. Beveik penktadalis jo įmonių buvo nepajėgios vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.

Ekonometrinė 2010 m. analizė leidžia prognozuoti, kad dėl eksporto rinkų išgaunamoji ir apdirbamoji pramonė bei transportas ir šiais metais išlaikys mūsų šalies verslo lyderių pozicijas. Tačiau sektoriai, orientuoti į vidinę rinką, dar bus suvaržyti silpno vartojimo.

Ryškesnio paslaugų, prekybos ir nekilnojamojo turto sektorių atsigavimo tikimasi trečiąjį šių metų ketvirtį. Viešbučių ir maitinimo įstaigų veikloje dar nematyti prielaidų, kurios leistų prognozuoti teigiamas 2011 m. tendencijas.