BFL nuotr.

Lietuvoje yra 1,8 tūkst. vietos bendruomenių, bet jų atstovai sako, kad jos nei matomos, nei girdimos, nei aprašomos – „pogrindinės“. Tačiau bendruomenių jėgomis sukurtomis įdomybėmis, pasirodo, domimasi net užsienyje. Bendruomenių verslai – nuo įprastu jau tapusio sulčių spaudimo iki nuosavo mineralinio vandens šaltinio – kyla ne iš gero gyvenimo, bet iš rūpesčio, kaip apmokėti sąskaitas už elektrą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Miesteliuose ir kaimuose veikiančios bendruomenės ne tik traukia dainas senjorų vakaronėse ar reikalauja europinės paramos kokiam fontanui keliolikos gyventojų kaime pastatyti. Pačios bendruomenės nudirba ir tai, ko, atrodytų, turėtų tikėtis iš savivaldybės, – įkuria vaikų dienos centrą ar dar vieną kitą darbo vietą savo kraštiečiams.

Pasirodo, Lietuvoje veikiančių bendruomenių nariai kasmet atlieka savanoriško darbo, verto maždaug 3 mln. eurų. Patys gyventojai talkina gražinant aplinką, statant vaikų žaidimų aikšteles ar net kuriant bendruomenės verslą.

Klaipėdos rajone Drevernos bendruomenė vienintelė Lietuvoje užsiima gintaro edukacijos programomis ir turi konferencijų centrą, Panevėžio rajono bendruomenės leidžia nuosavą laikraštį, Kėdainių rajonas siūlo lankyti bendruomenių pristatomus Muilo, Pelėdų kaimus, Taujėnų bendruomenė kviečia į teatralizuotus užsiėmimus dvare, Klaipėdos rajono Šalpėnų kaimo bendruomenė – į veltinio namus, vilna dengtą pirtį, o Kaišiadorių rajono Darsūniškio bendruomenė net turi nuosavą mineralinio vandens šaltinį.

„Kai įkuri bendruomenės namus, planuoji, ką juose darysi, – sukuri jaunimo salę, vietą senjorams. Tačiau vėliau imi galvoti, kaip visa tai išlaikysi, iš ko mokėsi už elektrą ir šildymą.

Įdomios idėjos gimsta svarstant, ką padarė kaimynas, ką galėtume mes, kokių įgūdžių turime, kokios mūsų vietos tradicijos, kokią legendą galime sukurti apie savo kaimą ar miestelį, kad pritrauktume lankytojų.

Taip ir gimsta įdomios idėjos: svarstai, ką padarė kaimynas, ką galėtume mes, kokių įgūdžių turime, kokios mūsų vietos tradicijos, kokią legendą galime sukurti apie savo kaimą ar miestelį, kad pritrauktume lankytojų“, – apie bendruomenių įkurtų verslų kilmę svarsto Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Guoda Burokienė.

Ji priduria, kad svarbiausia bendruomenių verslų savybė yra ne pelnas, o bendruomeniškumas. Jei neliks jo – neliks ir verslo, bet jei bus tik verslas, neliks to, kas svarbiausia, – bendrystės jausmo.

Budraičių konservai iš Kelmės rajono – į Londoną

Ekologiškų Kelmės rajono Budraičių bendruomenės įmonėlės konservuotų produktų – uogienių, sulčių, mišrainių, prieskonių mišinių šiandien galima įsigyti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos krautuvėlėse, o kai kurie gaminiai pasiekia net Londoną. Tačiau devynis kaimus vienijanti bendruomenė, turinti 96 tikruosius narius (mokančius simbolinį mokestį), niekada neturėjo ambicijų sukurti pelningo maisto perdirbimo cecho. Tiesiog reikėjo sumanyti, kaip užsidirbti pinigų bendruomenės namams išlaikyti.

„Bendruomenę įkūrėme 2002-aisiais, tačiau penkerius metus dirbome neturėdami bendruomenės namų, o kultūros namai, biblioteka, darželis – viskas buvo uždaryta. Pagaliau mums skyrė pastatą, kurio, matyt, niekam nebereikėjo, – be langų, be grindų, be durų. Gavome projekto lėšų, kelerius metus kūrėme bendruomenės namus, o aš pradėjau galvoti, kas mokės už elektrą, vandenį, kas šildys tuos namus. Taigi viskas atsirado iš reikalo, nes neturėjome už ką pasamdyti kūriko“, – savo pasiūlymą kurti bendruomenės verslą, tame pačiame pastate 2008 m. atsiradusią ekologiškų produktų perdirbimo įmonę, prisimena Budraičių bendruomenės projektų vadovė Virginija Žurbenkienė.

Vien konservavimu Budraičiai neapsiribojo, jau 2011-aisiais bendruomenė ėmėsi antro verslo – spausti sultis.

„Kai atsirado bendruomenės namai, žmonės sakė: gerai, įrengėte namus, galėsime rengti vakarones, bet neturime kur spausti sulčių. Taigi parašėme projektą ir gavome finansavimą sulčių spaudimo įrangai įsigyti“, – pasakoja V.Žurbenkienė.

Bendruomenės projektų vadovė, tik nuo šių metų nebedirbanti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, iš viso parašė per 40 projektų finansavimui gauti ir kelis iš jų padovanojo kitoms bendruomenėms, kad ir jos galėtų ką nors sukurti.

„Pradėjome organizuoti ir edukacines programas, pasikonsultuoti apie verslumą buvo atvykę 44 žmonės iš Aukštadvario. Bendruomenės bijo kurti darbo vietas, tai daryti iš tiesų nėra lengva“, – sako tris verslus įkūrusios bendruomenės atstovė.

Trečiasis, keramikos verslas Budraičių „Trijų kartų“ bendruomenės namuose atsirado irgi atsitiktinai, kai į gyvenvietę atsikėlė keramikas ir pakvietė žmones išmokti lipdyti. V.Žurbenkienė sako, kad kaipmat atsirado talentingų keramikų, tad ji ėmėsi rašyti naują projektą – puoselėti seniesiems amatams.

„Dabar iš verslo pajamų mokame du atlyginimus, nemažus mokesčius „Sodrai“, taip pat apmokame viso pastato, kuriame įsikūrę „Trijų kartų“ bendruomenės namai ir įmonėlė, vandentiekio, elektros sąskaitas, išlaikome kūriką“, – tikslios uždarbio sumos neatskleidžia V.Žurbenkienė.

Investuos į džiovinimo įrangą

Radviliškio rajono Pociūnėlių miestelio bendruomenė gamina džiovintus skanėstus, arbatas, prieskonių mišinius iš pačių užaugintų rabarbarų, moliūgų, morkų ar burokėlių. Bendruomenė norėjo spręsti nedarbo problemas, tad kai laimėjo kelių projektų paramą, įkūrė sulčių spaudyklą, daržovių džiovyklą ir pasirūpino, kad beveik dvidešimt iki tol darbo neturėjusių moterų pradėtų važinėti dirbti į Kėdainių ir Panevėžio rajonų įmones.

„Mūsų bendruomenės problema buvo moterų nedarbas. Vyrai nedirba tie, kurie nenori, o moterų nedarbas buvo realus. Todėl, kai tik atsirado įvairių projektų bendruomenių verslams skatinti, pradėjome galvoti, ką galėtume daryti, kas mums tiktų. Labiausiai tuo metu mums reikėjo sulčių spaudimo įrangos, bet to neužteko, svarstėme, ką galime dar. Pagalvojome, kad mūsų žmonės savo soduose, daržuose viską augina ekologiškai, nenaudodami chemikalų. Kai vykdėme nedarbo mažinimo projektą, iš Sodininkystės ir daržininkystės instituto Babtuose darbuotojų sužinojome, kad sudėtinga gauti net lietuviškų džiovintų obuolių. Taip ir nutarėme ne tik spausti sultis, bet ir džiovinti“, – apie verslo pradžią pasakoja Pociūnėlių miestelio bendruomenės narė Roma Rimkuvienė.

Vaisiai ir daržovės Pociūnėliuose kol kas džiūsta paprastose, šeimininkių namuose naudojamose džiovyklėse, tačiau planuojama, kad jau kitąmet įmonėje atsiras nauja džiovinimo įranga, tad darbo našumas padidės bent dešimteriopai. Dabar bendruomenė nepajėgia pagaminti tiek džiovintų vaisių ir daržovių, kiek galėtų parduoti susidomėjusiems klientams.

„Norime normaliai vykdyti veiklą ir uždirbti bendruomenės poreikiams. Taip pat turime svajonę tapti sveikos gyvensenos kaimu, o kadangi kaimas sensta, norime įkurti ir vietinius senelių globos namus“, – artimiausius bendruomenės tikslus vardija R.Rimkuvienė.

Savo jėgomis, iš pradžių visuomeniniais pagrindais, o vėliau ir projekto finansavimu maitinimui ir auklėtojų atlyginimams, bendruomenė įkūrė vaikų dienos centrą, buvusioje katilinėje – treniruoklių salę, netrukus, gavusi projekto lėšų, įsigis biliardo stalą.

„Dabar visaip galvojame, kaip išsaugoti pagrindinę mokyklą, kaip sudaryti sąlygas, kad jaunimas nenorėtų išvažiuoti į miestą. Jei kaime nėra jaunų žmonių – nėra ir vaikų, o jei mokykla uždaroma – kaimas merdi, – sako R.Rimkuvienė. – Mums labai svarbu gyventojų bendruomeniškumas, nesame susvetimėję: buvo atvažiavę nusikaltėliai iš Panevėžio, norėjo apgauti vieną močiutę, bandė pavogti sodo techniką, bet kaimynas pamatė, sukėlė visus ant kojų ir patys gyventojai perdavė nusikaltėlius pareigūnams.“

Bendruomenė susimoka už šventę

Ką reiškia stiprus bendruomeniškumo jausmas, puikiai supranta ir Šakių rajono Gelgaudiškio bendruomenė. Gelgaudiškio bendruomenės centro „Atgaiva“ pirmininkas Artūras Varankevičius sako, kad nedaug vietos bendruomenių iš savo narių galėtų surinkti beveik 3 tūkst. eurų svarbiausiai miestelio šventei – Žolinei – organizuoti.

„Tokia bendrystė Lietuvoje unikali, bendruomenės dar neturi tokios tradicijos. Skatiname ir kitas bendruomenes tai daryti, nes nereikia žiūrėti vien į valdžios atstovus ir tikėti jų pažadais“, – paaiškina A.Varankevičius.

Gelgaudiškio bendruomenės nariai patys vaidina ir teatralizuotuose pasirodymuose turistų lankomame Gelgaudiškio dvare, tačiau už juos negauna jokio atlygio. A.Varankevičius svarsto, kad jei bendruomenė taptų dvaro koncesininku, kurio dabar kaip tik ieškoma, tikrai sugalvotų idėjų, kaip skatinti verslumą, bet savivaldybei, anot jo, juk reikia kitokio koncesininko, stambaus verslo, kuris solidžiu įnašu prisidėtų prie savivaldybės biudžeto.

Kol kas Gelgaudiškio bendruomenė šiek tiek uždirba iš suvenyrų – magnetukų, pakabukų ir kitokių smulkmenų, kurias perka į gražias vietas atvykę turistai, tačiau kitokio bendruomenės verslumo klausimas dar kybo ore. A.Varankevičius sako, kad į keletą projektų verslumui skatinti buvo pažiūrėta kreivai, bet tiki, jog vis tiek atsiras institucija, kuri bendruomenės narių ryžtą užsidirbti savo reikmėms pagaliau įvertins teigiamai, nes dabar apribojimai taikomi net magnetukų gamybai.

„Bendruomenė pagal panaudos sutartį su savivaldybe turi keletą patalpų. Vienoje jų norėjome įkurti vitriną, kurioje galėtume išdėlioti savo pagamintus puodelius, magnetukus. Bet mums buvo pasakyta, kad pagal tą sutartį negalime gauti ekonominės naudos, verstis ekonomine veikla. Štai taip bendruomenėje skatinamas ir kartu draudžiamas verslumas“, – apie nepavykusias pastangas pasakoja A.Varankevičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

ARGINTOS archyvo nuotr.

Aušra LĖKA

Kolega prisipažino, kad dirbdamas vienoje iš ministerijų pagaliau turėjo į valias laiko baig­­ti rašyti romaną: atsėdėti „nuo – iki“ bu­vo pri­valoma, darbą imituoti reikia, o įnikęs į kom­piu­terį valdininkas, energingai spaudantis klaviatūrą, su­darė pavyzdingo darbuotojo įvaizdį.

Bet vis dar ne ką geriau kai kur ir privačiame sektoriuje. Vilnietis Evaldas pasakoja: į namą vedė šviesolaidžio kabelį, vienas kasė, du žiūrėjo. Tokių pavyzdžių – gausybė.

„Kas pasiekta didinant darbo našumą – tik krizių dėka“, – konstatuoja Lietuvos inžinerinės pramo­nės asociacijos (LINPRA) Eksporto ir investici­jų komiteto pirmininkas, UAB „Arginta En­gineering“ direktorius Tomas Jaskelevičius.

Tai patvirtina ir oficiali Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) statistika: našumas kilo po 1998 m. krizės Rusijoje, ki­tas di­des­nis šuolis – po 2008–2011 m. pasaulio fi­nansų ir ekonomikos krizės.

Kodėl Lietuva nenaši ir ar tikrai tik koks naujas šokas privers dirbti efektyviau?

Našumo rodiklius žemyn tempia regionai

„Nors 1995–2014 m. Lietuvoje darbo našumas vidutiniškai didėjo 5 proc. kasmet, jis vis dar išlieka trečdaliu mažesnis už EBPO šalių vidurkį. Lie­tuvos žmonių gerovė galės ir toliau kilti tik tada, jei su tu­rimais ištekliais bus pagaminama daugiau“, – pa­brė­žia dr. Jonas Rasimas, Europos Ko­misijos (EK) at­stovybės Lietuvoje ekonomikos po­litikos pareigūnas.

Ekspertas aiškina, kad darbo našumą lemia dau­gybė veiksnių, tačiau technologinėms žinioms ir fiziniam kapitalui tenka esminis vaidmuo. EK kas­met atlieka valstybių narių ekonomikos raidos ap­žvalgą ir pateikia rekomendacijas. Šiemet Lie­tuvai EK, be kita ko, rekomendavo daugiau investuoti į žmogiškąjį kapitalą ir spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemas: didinti švietimo sistemos atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinti mokymo kokybę, skatinti suaugusiųjų mokymąsi. Taip pat rekomendavo didinti ir gerinti naujų tech­nologijų diegimą ir įsisavinimą visuose ekonomikos sektoriuose, gerinti inovacijų politikos koordinavimą, kuo dar ženkliai atsiliekame nuo kitų ES šalių. Turi būti daugiau privačių investicijų į naujas technologijas.

T.Jaskelevičius, ARGINTOS archyvo nuotr.

Kai kurioms Lietuvos įmonėms EK priekaištų neturėtų. Jei apie Lietuvos darbo našumą būtų spren­džiama pagal T.Jaskelevičiaus darbovietę – „Ar­gintos“ įmonių grupę, neabejotinai būtų galima sakyti, kad mes gerai dirbame ir gerai uždirbame. Prieš kelias savaites 25-metį atšventusi „Ar­ginta“ šiandien orientuojasi tik į kokybiškų produktų ga­mybą ir aukščiausio lygio paslaugų teikimą metalo apdirbimo, vandentvarkos bei atsinaujinančių šal­tinių energetikos srityse, pripažįstama nugalėtoja Metų gaminio, Metų eksportuotojo konkursuose. „Arginta En­gineering“ dirba 200 darbuotojų, iš kurių 160 – darbininko profesijų. Vidutinis atlygini­mas į rankas – 800 eurų (vidutinis visoje Lie­tuvoje – 584 eurai).

Apskritai didžiuosiuose miestuose – Kaune, Vil­niu­je, Klaipėdoje inžinerinės pramonės darbuotojų at­lyginimai 20–30, net 40 proc. didesni nei re­gio­nuose. Tuose trijuose miestuose daug įmonių dirba eksportui, vadinasi, efektyvumu neatsilieka nuo kitų šalių. Čia daug pinigų investuota į šiuolaikiškus įrenginius, gera vadyba, aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Pasak T.Jaskelevičiaus, pelno siekiama ne mokant mažą atlyginimą, o stengiantis daugiau pa­daryti ir daugiau uždirbti.

LINPRA skaičiavimais, tokios pačios gamybinio darbo vietos Vilniuje ir Panevėžyje ar Šiauliuose skirtumas – 300 eurų, arba apie 150 eurų į ran­kas (tiesa, vilnietis to labai stipriai nejaučia, nes pragyvenimas, ypač nekilnojamasis būstas Vil­niuje daug brangesnis).

T.Jaskelevičius skaičiuoja, kad gaminant tokį pat produktą Šiauliuose ir mokant vidutinį 650 eu­rų atlyginimą būtų galima sutaupyti 60 tūkst. per mėnesį. Jei „Arginta“ Vilniuje su 800 eurų vidutiniu atlyginimu dirba pelningai, analogiška įmonė Šiauliuose turėtų visas prielaidas uždirbti 720 tūkst. eurų per metus daugiau pridėtinės vertės, kiekvienam iš 200 darbuotojų – po 3,6 tūkst.

T.Jaskelevičiaus nuomone, našumo rodikliai būtų kitokie, jei vystytųsi ne trys, kaip dabar, o kokie dešimt centrų. Juolab visų žmonių nesuveši į Vilnių – ir taip čia nekilnojamojo turto kaina ne­reali. Bet plėtrai reikia užsienio investicijų. „Ta­čiau vietos valdžia labai gina vietos verslą, nes ji nebus iš­­rinkta, jei vietos verslas jos nerems, o verslas ne­rems, jei jam iš to nebus naudos, – tokia ko­rupcinė schema. O turėtų būti siekiama pritraukti naujų investicijų ir ateinantiems naujiems verslams duoti geresnes sąlygas. Kuo daugiau ateis verslo įmonių, tuo didesnė bus konkurencija dėl darbo jė­gos, vadinasi, didės ir atlyginimai. Deja, priiminėjami teisės ak­tai, kurie vietiniams duoda nuolaidų, o naujų už­sienio investicijų atėjimui yra nepalankūs“, – konsta­tuoja T.Jas­ke­levičius.

Jis pateikia tokį pavyzdį: Šiauliai savo verslininkus atleidžia nuo kai kurių mokesčių, nors šalia yra laisvoji ekonominė zona (LEZ) su mokesčių lengvatomis. Tad kuriamas konkurentas LEZ’ui. „Žiūrima, kaip sutaupyti iš visos Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, o ne kaip uždirbti. Viskas sukasi viename rate“, – piktinasi T.Jaskelevičius.

Jis apgailestauja, kad Lietuvoje gyvenama šia diena, nesirengiama tam, kad per artimiausius de­šimt metų atlyginimai Lietuvoje pakils 30 ar 40 proc., o regionuose – gal ir dvigubai, nes šiandien ten mokama 400 ar 500 eurų ir taip tęstis negalės: at­­­lyginimai neabejotinai didės, ir tai spiria eiti į prie­­kį. Bet atlyginimai gali pakilti tik tada, kai į re­gio­nus ateis užsienio investicijos.

Privatizuotų sovietmečio įmonių efektyvumas – perpus mažesnis

Dabar pridėtinė vertė vienam darbuotojui, pa-vyz­džiui, Kupiškyje ir Vilniuje, pasak T.Jas­ke­le­vi­čiaus, gali skirti du tris kartus, o parduodamo produk­to kaina juk panaši: „Regionuose daug inžinerinės pramonės įmonių priklauso vienam ar dviem fi­zi­niams asmenims, privatizavusiems ją atkūrus ne­pri­klausomybę. Tokiose įmonėse mokama maža al­ga, nedaug inovacijų, bet įmonės kol kas dirba pelnin­gai, nors vidutinis tokių įmonių efektyvumas dvi­gubai mažesnis nei kitose Europos šalyse.“

A.Šetikas, RIFO archyvo nuotr.

Panevėžio įmonės „Rifas“ generalinis direktorius Aidas Šetikas pritaria: „Senoji karta, kuri priva­tizavo ar „prichvatizavo“ įmones, ir joja ant to pri­­dvėsusio arklio, nieko nebandydama keisti. O nau­joji karta verslą kūrė nuo nulio, klydo, atradinėjo ir mokėsi, naudojo kitus vadybos metodus. Kol nepasikeis kartos, neišnyks senieji dinozaurai, verslą darę ant senų privatizuotų gamyklų pamatų, be­si­­vadovaujantys logika, kad gerai taip, kaip yra, ir nieko naujo nereikia, tol situacija nesikeis. Čia kaip toje biblinėje istorijoje: Mozė po dykumą 40 metų žmones vedžiojo ne todėl, kad kelio nerado, bet kad išmirtų dvi vergų kartos ir žmonės ne­pri­si­mintų, jog buvo vergai, būtų laisvi.“

T.Jaskelevičius daug tikisi iš kartų kaitos: jaunesnė karta versle visą laiką turėjo dirbti rinkos są­­lygomis, už viską mokėti ir viską užsidirbti, priešin­gai nei vyresnė, kuri įmones privatizavo, gavo dy­kai ar maža kaina, tad jų kitas ir požiūris į verslą.

O įprotis ką gauti dykai prasimuša ir su ES pi­nigais. T.Jaskelevičius pasakoja, kad ankstesniu ES finansavimo laikotarpiu, kai ES finansavo 50–70 proc. projektų vertės, įmonės stipriai konku­ravo dėl pinigų, o dabar, kai 30 proc., pinigai pa­sidarė neįdomūs, aktyvumas dėl konkursų su­menkęs. Nors jei tikrai nori investuoti į plėtrą, į įrenginius, nusipirkti beveik trečdaliu pigiau būtų sėkmė. „Tačiau įmonėms mažo finansavimo nereikia, vadinasi, įmo­nės neketina investuoti, jei to negauna už dy­ką“, – daro išvadą T.Jaskelevičius.

T.Jaskelevičius, ARGINTOS archyvo nuotr.

O juk dar treji ketveri metai, ir tokios dosnios, kaip lig šiol, ES paramos neliks. Tada, kaip progno­zuoja T.Jaskelevičius, ir išlįs visos tikrosios mū­sų li­gos, jei iki tol įmonės nesusitvarkys. O kai ku­rios jų regionuose dar dangstosi europiniais pinigais, taip pa­silengvindamos gyvenimą, nors tai iškreiptas bū­das: kai gauni pinigų už dyką, jų nevertini.

Darbo efektyvumą mažina ir lig šiol gajus sovietmečio principas, kad vogti iš valdžios – ne nuodėmė. Pasak T.Jaskelevičiaus, įmonių dirbti efektyviai neverčia ir galimybė per viešuosius pirkimus kažkokiais korumpuotais būdais už savo darbą gau­ti di­des­nę nei realią kainą.

Vis dėlto įmonės, net valdomos dinozaurų, ne­iš­ven­giamai bus priverstos kažką daryti, nes konkuren­cija dėl darbuotojų didėja, atlyginimai kyla, tad rei­kia investuoti į technologijas, darbo efektyvumą. T.Jaskelevičius prognozuoja, kad dalis įmonių susitvar­kys su iššūkiais, dalis bankrutuos ir jų vietą už­ims naujos, efektyviau dirbančios. Efektyviausia bū­­­­­tų, jei ateitų daugiau Vakarų šalių, Skandinavijos ben­­drovių, mokančių didesnį atlyginimą, nes jį lygina su algomis savo šalyje. Be to, tose įmonėse darbas būna efektyvesnis, ten reikalaujama rezultato, o ne, kaip kai kas neatpranta nuo sovietmečio, tik at­sė­dėti darbo valandas. Vakarietiškose įmonėse ne­pra­tę laukti nemokamų dovanų, o žiūrima, kaip už­dirb­ti, tad yra iš ko daugiau mokėti ir darbuotojams.

Keistis priverčia sunkmetis

Kol užsienio bendrovių nėra tiek, kad jos diktuotų gerą verslo toną, efektyvumą didinti labiausiai priverčia krizės. T.Jaskelevičius primena, kad štai inžinerinė pramonė nemažą darbo efektyvumo šuolį į priekį padarė per 2008 m. prasidėjusią krizę. O maisto pramonėje didelė efektyvumo ir naujų rin­kų paieškos revoliucija įvyko Rusijai paskelbus em­bar­gą mūsų produkcijai.

Evaldas Rimša, BALTEC CNC TECHNOLOGIES archyvo nuotr.

Krizės spyris padėjo žengti naują žingsnį ir Kau­ne dirbančiai metalo apdirbimo įmonei „Baltec CNC Technologies“.  „Ir anksčiau buvo noro padary­ti geriau ir efektyviau, būti geresniems savo klientams. Bet ne visada smarkiai to reikėjo, nes ir taip, ne­persidirbant, pavykdavo pasiekti gerų rezultatų. Vie­nas iš spyrių buvo 2009-aisiais, kai staiga krito vie­no svarbiausių klientų užsakymų skaičius“, – prisi­mena įmonės verslo plėtros vadovas Evaldas Rim­ša.

Prasidėjusi pasaulinė krizė gerokai sudrebino ne vienos įmonės ramų darbo ritmą. „Baltec CNC Tech­nologies“ tai buvo pradžia permainų diversifikuo­jant savo darbą, kad įmonė taip nepriklausytų nuo vieno ar dviejų stambių klientų. Išsigryninta in­dus­trija, su kuria įmonė nori dirbti, imta analizuoti, kur daugiausiai problemų, ir periodiškai ma­tuoti, kaip sekasi jas spręsti. Įmonės valdymo srityje efektą davė švediška sistema „Monitor“ – kompiuterio pro­grama, leidžianti viena sistema planuoti ir valdy­ti visus procesus nuo pirminio pasiūlymo iki sąskai­tos išrašymo ir gaminio išsiuntimo.

E.Rimša pasakoja, kad „Baltec CNC Tech­no­lo­gies“ dabar negamina to paties, ką gamino prieš de­šimt ar dar daugiau metų: anuomet sudėtinga pro­duk­cija sudarė vos keletą procentų, o dabar – ke­liasdešimt.

Kadangi įmonė gamina gana sudėtingus, ne ma­­sinės gamybos produktus, labai didelė darbuotojų reikšmė – jų motyvacija, kompetencija. Įmonės mo­kymo centras tarnauja ir naujiems darbuotojams pa­rengti, ir esamų kvalifikacijai kelti. Ga­my­boje dir­ba apie 70 darbuotojų, jiems sudaromi individua­lūs kvalifikacijos kėlimo planai ir žmogus dirbda­mas pasiekia aukštesnę kategoriją.

Efektyvi ir „Lean“ metodika (iš anglų k. – lieknas, liesas) – vadinamoji taupi vadyba, sukurta bendro­vės „Toyota“ Japonijoje. Jos esmė – atsisakyti ne­reikalingų veiklų ir mažesniais ištekliais sukurti di­desnę pridėtinę vertę.

E.Rimša pasakoja, kad „Baltec CNC Tech­no­lo­gies“ labai aiškus darbo užmokesčio paskirstymas ga­­­­­­­­mybos darbuotojams: sistema kuriama dalyvaujant darbuotojams, kiekvienas atlikęs darbą žino, koks atlygis jam priklauso. Palyginti su Statistikos de­­par­­tamento skelbiamu vidutiniu atlyginimu, įmo­nėje at­­lyginimai konkurencingi, o kai kurių specialistų ir di­­deli. O darbo sąlygos tokios, kad atvykstantys klien­­­tai iš vakarietiškų, skandinaviškų įmonių nu­stem­ba tokias pa­matę, ypač Rytų Europos kontekste.

Tačiau, kaip pastebi E.Rimša, kad ir kokie bū­tume našūs, atsiliksime nuo vakariečių ar skandinavų, kol Lietuva specializuojasi mažesnės pridėtinės ver­tės produktų gamyboje, esame labiau sub­kon­traktoriai, o galutinių produktų gamyba lieka vakarietiškų, skandinaviškų įmonių rankose, mat todėl ir susidaro ženklus skirtumas tarp mūsų ir vakariečių ar skandinavų įdirbio per valandą.

Bet, pasak E.Rimšos, toks užsakovų sprendimas: kertinius gamybos etapus jie nori turėti arba patys, arba vietos rinkoje, juolab juose būna ir ko­mercinės paslapties. O paprastesnių elementų ga­mybai pasitelkia ne vietinius, taip norėdami sutaupyti. Tad kol negaminsime daugiau galutinių produktų, neturėsime savo prekių ženklų, tol bus sun­ku prilygti darbo našumo lyderiams.

Verslas – nei talka, nei labdara

Panevėžio įmonės „Rifas“, gaminančios mo­der­nius elektrotechninius įrenginius, generalinis di­rek­torius A.Šetikas primena: efektyvumas – tai naudos ir sąnaudų santykis. Tad „Rifas“ visuomet stengiasi, kad nauda būtų didesnė nei sąnaudos, nes tokiu atveju tai yra verslas. Jei nauda ir sąnaudos tokie pat – tai talka, o jei nauda mažesnė nei sąnaudos – labdara. „Labai svarbu suvokti, ką da­rai – verslą, tal­ką ar labdarą. Jei darai verslą ir nori žmonėms duoti daugiau naudos, nei jie patiria sąnaudų, jie atsilygina ir nori daryti verslą kartu, ir ne vieną kartą, o jei tik nulupti pinigus – nebenori to daryti“, – sako „Rifo“ vadovas.

Pradėjęs vadovauti įmonei jis bandė suprasti, ne ką įmonė moka ir gali, o ko klientui reikia, už ką jis moka pinigus. Labai svarbu, kad santykiai su part­neriais būtų tęstiniai, tad „Rifas“ daug laiko in­vestuoja ne tik į savo darbuotojų mokymus, bet ir į bendrą jų mokymąsi kartu su partneriais.

A.Šetiko įsitikinimu, norint efektyviai veikti svar­bu neiti tuo keliu, kuriuo kai kas eina: mano, kad nu­­kopijuos, ką daro kaimynas, ir gaus tą patį re­zul­tatą, tačiau negauna. Vadinamasis cargo kultas (krovi­nių kultas), kai Okeanijos Melanezijos gyventojai ti­kėjo magiška stebuklingo, visas problemas iš­sprę­siančio europiečių atvežto krovinio galia, neveikia.

Įmonė nepuolė ir vaikytis madų – nediegė „Lean“ ar kitų metodikų, bet bandė prisitaikyti įvai­­rias darbo organizavimo sistemas vadovaujantis sveiko proto principais. „Juk pagal gyvenimą knygą parašyti gali, o pasiimti knygą ir pagal ją nu­gyventi gyvenimo dar nė vienam nepavyko. Nė­ra tobulų instrukcijų, reikia atrasti pačiam, ku­ris kelias geriausias, taip pat ir klaidų būdu. Bet turi vadovautis taisykle: klysti reikia, bet kiekvienąkart kitaip. Jei darai tokią pat klaidą, vadinasi, nesimokai“, – taikliai pastebi A.Šetikas.

Didinant darbo našumą labai svarbi dedamoji – kvalifikuoti darbuotojai. Bet T.Jaskelevičius pa­tiks­­­lina: „Inžinerinėje pramonėje sakome, kad dar­buo­tojai visų pirma turi būti ne kvalifikuoti, o mo­tyvuoti, nes kvalifikaciją galima suteikti –  kiekvie­na įmonė darbuotojus sau vis tiek rengiasi pati.“

A.Šetikas pasakoja, kad jo paties atsiradimas Pa­nevėžio „Rife“ prieš penkerius metus susijęs su tuo, jog įmonei reikėjo postūmio, naujo mąstymo, naujo požiūrio, reikėjo tapti atvirai, lankstesnei. Anks­čiau jam yra tekę dirbti Prancūzijoje, Ang­lijoje, vadovauti bendrai Lietuvos ir Švedijos įmonei. Jam im­po­nuoja skandinaviškas požiūris, bet svarbiausia laikytis ir universalios taisyklės: elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi.

Ar sunku lietuviams įdiegti vakarietišką, skandinavišką darbo kultūrą? „Taip, labai sunku, ypač vyresnės kartos žmonėmis, kurie labiau tiki bizūno principu nei laisva žmogaus valia“, – mano „Rifo“ vadovas.

Jis pasakoja, kad jų įmonėje vyrauja demokratiš­kas požiūris: niekas neskaičiuoja, kada atėjai, ka­da išėjai, – svarbu, jog būtų padarytas darbas. Sa­vo­tiš­ka laisvė, pasitikėjimas vienas kitu, tikėjimas ko­man­da ir noras išlikti jos dalimi, A.Šetiko įsi­ti­ki­ni­mu, varo į priekį. O jei stengsiesi išspausti žmogų kaip citriną, labai greitai jį sužlugdysi mo­rališkai ir jis neteks galimybės dirbti. Žmogus ne­gali aštuonias valandas nepakeldamas galvos dirb­ti to paties darbo. Jei vis tiek verti tą daryti, jis arba pradeda imituoti darbą, arba ima daryti klaidų. Taip prarandamas efektyvumas, nes turi taisyti klaidas, prarandi laiką, pinigus.

„Ne, neblokuojame portalų ar feisbuko. Bu­vu­sių savininkų buvo užblokuota viskas, kas įmanoma, bet manome, kad žmogus turi teisę ir pailsėti, jei sa­vo darbą padaro sutartu laiku ir sutartos ap­imties. Ži­no­ma, rezultatai matuojami, nes jei nori pagerinti juos, turi matuoti, o jei nematuoji – nepagerinsi, nes ne­­žinai, kur tu esi“, – įmonės filosofiją aiškina A.Šetikas.

Lietuvoje tik kas antras stengiasi dirbti

„Ne veltui sakoma, jog tam, kad kažką pasiektu­me, nepakanka žinoti, mokėti ir galėti, dar reikia norėti tai padaryti“, – primena Almanta Jakš­taitė-Vinkuvienė, „OVC Consulting“ partnerė, įsitraukimo sprendimų vadovė. Kaip konsultantei jai tenka dalyvauti sprendžiant įvairių organizacijų vidinius veiklos klausimus ir ji siūlo daugiau dėmesio kreipti į darbuotojų įsitraukimą į organizacijų veiklą.

Darbuotojų įsitraukimu vadinamas geras darbuotojų požiūris į savo darbdavį, nusiteikimas ir pa­stangos padaryti tai, kas svarbu darbovietei. Idea­lu, jei įsitraukę visi darbuotojai, tačiau „OVC Con­sul­ting“ Lietuvoje atliekamo pasaulinio „Aon“ darbuo­­tojų įsitraukimo tyrimo duomenys ro­do, kad pas mus vidutinis darbuotojų įsitraukimo lygis siekia 47 proc., o Europoje – 60 proc., pa­saulyje – 65 proc.

„Vaizdžiai šnekant, Lietuvoje darbe stengiasi dirb­ti kas antras darbuotojas. Vadinasi, negalime bū­ti tikri, jog net ir diegiant naujas technologijas pro­duktyvumas keisis tiek, kiek galėtų keistis kartu iman­tis tikslingų žingsnių, kad darbuotojai būtų nu­siteikę savo darbą padaryti kuo geriau“, – sako  A.Jakš­taitė-Vinkuvienė.

O pasauliniai „Aon“ tyrimai rodo: kur įsitraukę per du trečdalius darbuotojų, dirbama apie 20 proc. produktyviau nei ten, kur įsitraukę iki trečda­lio. Ar­ba, pavyzdžiui, labai įsitraukę pardavimo pa­dalinių darbuotojai gali net dvigubai viršyti vidutiniškai įsitraukusiųjų pardavimo rezultatus.

„Dažniausiai dėl savęs paties norima kažką pa­da­­ryti stipriau nei dėl kito, tad įsitraukusiems daug la­­biau rūpi, kad jų darbo rezultatas iš tiesų būtų ver­tingas. Tai skatina žmones stengtis padaryti ge­riau, ieškoti ir diegti efektyvesnius sprendimus bei pa­tobulinimus, o tai jau tiesiogiai atsiliepia darbo na­šu­mui. Tyrimai patvirtina, kad kuo organizacijoje daugiau įsitraukusių darbuotojų, tuo daugiau pa­siūloma inovacijų“, – pasakoja A.Jakštaitė-Vin­ku­vie­nė.

„OVC Consulting“ Lietuvoje atliekamo pasaulinio „Aon“ darbuotojų įsitraukimo tyrimo duomenimis, atskirose organizacijose šis rodiklis – nuo 19 iki 86 proc.  Pavyzdžiui, jau kelerius metus, kai šis tyrimas atliekamas ir Lietuvoje, pirmauja „Lietuvos drau­dimas“.

Suprasti, kad dirbti efektyviai apsimoka, visus ver­čia ne tik ekonominė, bet ir demografinė situaci­ja. Negi našumui kelti Lietuvai reikia dar vienos krizės?

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Užsienio ryšių ir paslaugų verslui departamento direktorius Aleksandras Izgorodinas: „Nepakankamai našūs, bet vis brangesni. Tai grėsminga“

Aleksandras Izgorodinas

– Ar dabartinis darbo našumo lygis jau kelia eksporto mažėjimo grėsmę?

– Dabar gamybos lygis trečdaliu didesnis, nei buvo prieš krizę, o darbuotojų skaičius 12–15 proc. mažesnis. Tai rodo, kad įmonės našumą padidino. Kol kas eksporto rezultatai neblogi, vadinasi, šiandien su našumo problema susitvarkome. Po truputį mažėja ir Lietuvos našumo rodiklių atotrūkis nuo labiau išsivysčiusių šalių. Tiesa, klausimas, ar našumas tikrai didėja taip sparčiai, mat jis didėja ne tik dėl augančios ekonomikos, bet ir todėl, kad rodikliai dalijami vis mažėjančiam žmonių Lietuvoje skaičiui.

Vis dėlto darbo našumo kėlimas jau dabar labai aktualus ir vis aktualės, nes pagal mūsų ekonomikos situaciją labai stipriai panašėjame ar net grįžtame į 2004–2008 m., kai taip pat didėjo atlyginimai, o investicijos – ne tiek daug, tad mūsų įmonės po truputį prarado konkurencingumą.

Pramonėje atlyginimai šiais metais padidėjo 8 proc., keturis kartus daugiau nei paaugo BVP, o investicijų lygis 26 proc. mažesnis nei prieš metus ir dešimtadaliu mažesnis nei prieš krizę, nors gamybos apimtys, palyginti su ikikrizinėmis, gerokai didesnės. Jei neateis nauja krizė ir stipriai nesikeis ekonominės tendencijos, būsime nenašūs, tačiau vis brangesni, bus sunkiau konkuruoti užsienio rinkose. Tai tampa grėsminga, nes orientuojamės į eksportą: jis sudaro apie 80 proc. Lietuvos BVP, pramonė eksportuoja beveik 70 proc. savo produkcijos.

– Kurios priemonės efektyviausios darbo našumui kelti?

– Vienos įmonės siekia gaminti tą patį produktą su mažiau žmonių, diegdamos pažangesnes technologijas, kitos – po truputėlį bandydamos pereiti nuo pigesnių paslaugų eksporto  prie savo produkcijos, savo prekės ženklo vystymo. Tose srityse, kurios gamina didelės pridėtinės vertės produkciją, ir našumas didesnis nei tose, kurios teikia paslaugas, negamina galutinio produkto. Ilgalaikis sprendimas – pereiti prie savo prekių ženklų ir jų pardavimo, nes ilgainiui mūsų pranašumas dėl darbo jėgos pigumo išblės.

Labai svarbu ir verslo aplinka, mokesčių lengvatos inovacijoms, investicijoms. Svarbu ir mokesčių sistema, biurokratinė našta, taip pat ir susijusi su ES parama: pinigų čia gali gauti, bet tenka sumokėti gana didelę kainą už jų administravimą, nes projektai sudėtingi ir tam reikia samdyti papildomą personalą.

– Nors algos kyla sparčiau nei našumas, ir pagal jas atsiliekame nuo ES šalių.

– Kad kyla atlyginimai, gerai, nes tai didina vartojimą, kelia ekonomiką. Bet jų augimas turi sietis su našumo didėjimu, o šis nedidėja, nes nedidėja investicijos. O jos nedidėja dėl kelių priežasčių: naujo ES finansinio laikotarpio paramos projektai vėluoja, tvyro neapibrėžtumas dėl situacijos užsienio rinkose, susijusios su „Brexit“, situacijos Rusijoje, vis dar šiek tiek sukaustyta finansų rinka.

– Kokia darbuotojų motyvacijos svarba darbo našumui?

– Tai labai svarbu: darbuotojai turi matyti bendrą įmonės viziją ir tikslus, juos suprasti, turi veikti aiški motyvavimo sistema: jei įmonė pasiekė rezultatą, su darbuotoju turi pasidalyti pasiekta nauda. Verslas kritikuojamas, kad vadovai nesidalina su darbuotojais, bet tai jau keičiasi.

Jei būtų palankesnė darbuotojų motyvacijos sistema, jie siektų daugiau dirbti ir uždirbti. Deja, galiojantis Darbo kodeksas kai kur to neleidžia, o naujasis įstrigęs Seime. Estai, latviai seniai liberalizavo savo darbo santykius ir tai duoda teigiamą rezultatą.

Reikėtų kalbėti ir apie užsienio darbo jėgos importą – kvalifikuotus ir brangius specialistus, kurių mums reikia, žinoma, nedempinguojant vietinių. Šie procesai po truputį vyksta, nes ateinančios į Lietuvą užsienio kompanijos atsiveža ir šiek tiek savo darbuotojų. Apskritai jos moka didesnį atlyginimą, tad ir Lietuvos įmonės neturi kito kelio, kaip jį kelti.

Tačiau problema – didžiulė emigracija, fiziškai darbo jėgos Lietuvos lieka vis mažiau.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Tomas Gluosnis-Tyla

Jau kadaise sakiau, kad turiu savo “guilty pleasure” – kartais imu ir paskaitau visokių portalų komentarų skiltis. Tarp vatos, trolių ir visokių kitokių panašaus plauko šiukšlinių komentarų, ten kartais galima sutikti tą mistinį paprastą žmogų – tokį, kurį Darbo Partija nori apsaugoti MMA pakėlimu ir kitais populistiniais sprendimais. Tikiu, kad šiam paprastam žmogui (lot. homo vulgaris) labiausiai rūpi sprendimai, darantys tiesioginę įtaką jo gyvenimui, o jam nieko nėra labiau tiesiogiai svarbaus, nei minimalaus mėnesinio atlygio (MMA) dydis.

Tomas Gluosnis-Tyla, tomasgluosnistyla.com

Kai pernai metais buvo paskelbta apie MMA pakėlimą iki 1,82 EUR už valandą (300 EUR/mėn), ištisos komentatorių brigados pradėjo skaičiuoti kiek laiko reikės dirbti, kad galėtum išgerti puodelį kavos ar įsigyti ką nors. Suprantate, skaičiuoja ne ką reikės daryti ir kiek padaryti, o kiek laiko dirbti. Šis momentas yra labai svarbus, kalbant apie MMA kaip narkotinę substanciją masėms, ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai).

Lietuvoje yra sena tradicija verslininką vadinti vergvaldžiu, kalbėti apie išnaudojimą ir liūdėti dėl minimalaus atlyginimo, kuris, galima susidaryti įspūdį, yra vienintelis šiaudas, už kurio laikosi dauguma Lietuvos gyventojų. Tai nėra visiškai tiesa, mat Lietuvoje MMA gauna apie 21% gyventojų, o vidutinis atlyginimas 2014 metų IV ketvirtį buvo 714,5 EUR (bruto), arba 553,9 EUR (neto). Iš tiesų, MMA dažniausiai mokamas ten, kur atliekamas darbas net nėra tiek vertas (kitaip tariant – darbo vieta nesukuria tiek vertės, kurią būtų galima priešpastatyti išmokamai sumai). Ir žmonės, užimantys tokias darbo vietas dažniausiai apskritai nebūna labai suinteresuoti dirbti, kas galiausiai priveda prie darbo skaičiavimo valandomis, o ne atliekamais darbais. Visiškai suprantama, jeigu nebūčiau suinteresuotas dirbti, skaičiuočiau laiką nuo 8.00 iki 17.00 su viena valandos ilgumo pertrauka ir kiekviena darbo valanda mano sąskaitą praturtintų tais 1,82 EUR.

Turiu pasakyti, kad man toks mąstymas visiškai nesuvokiamas. Pirmiausia, kovoji už MMA pakėlimą, t.y. tavo gyvenimo tikslas yra uždirbti minimalų atlyginimą. Bet kodėl? Ar todėl, kad tu esi tiek negabus, kad kliaujiesi valstybės nustatytu minimaliu atlyginimu? O gal tiesiog nesi labai darbštus ir žinai, kad mažiau darbdavys mokėti negali, tad stengsiesi išsilaikyti darbo vietoje minimaliomis pastangomis ir būsi apdovanotas minimaliu atlygiu?

Net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos” iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai.

Iš tikrųjų, tai apie tai rašyti pradėjau ne dėl to, kad man labai rūpi MMA ir net ne dėl to, kad man apskritai rūpi kiek žmonės uždirba (esu linkęs apie tai kalbėti labai konservatyviai, nes svetimų pinigų skaičiavimas yra tiesiog laiko gaišimas). Viso to pradžia buvo vienoje žinomoje darbovietėje esančių žmonių atsakomybės už darbo rezultatą nebuvimas ir reikalavimas pakelti atlyginimą, nes darbuotojai jaučiasi nepakankamai vertinami (long story short, atlyginimas yra konkurencingas pagal visokius tyrimus ir priklauso nuo darbo rezultatų – kuo daugiau padarai, tuo daugiau gauni). Ten supratau, kad net ir kai kurie jaunosios kartos atstovai yra įsitikinę, kad prie ruso buvo geriau ir visi pezėjimai apie “reikia, kad pasikeistų kartos” iš esmės yra tik nerišlūs svaičiojimai – naujai kartai galima nesunkiai perduoti senosios vertybes ir tradicijas.

Visa aukščiau aprašytos darbovietės vidinio konflikto esmė yra tame, kad kai kurie žmonės, lygiai taip pat kaip ir homo vulgaris, siekia uždirbti daugiau, bet ne per didesnes pastangas, o per fiksuoto atlyginimo pakėlimą. Pagrindinis argumentas – pakėlus fiksuotą atlyginimą žmonės dirbs geriau. If only. Iš tikrųjų, tai geresnių darbo rezultatų už didesnį fiksuotą atlyginimą tikėtis neįmanoma, kadangi žmonių mentalitetas visiškai nepritaikytas dabartinei mūsų santvarkai. Šiam mentalitetui apibūdinti geriausiai tinka nugirstas pasakojimas:

…ji dirba saldainių fabrike – ten darbdavys leidžia darbo metu suvalgyti kiek tik nori saldainių, tačiau neleidžia nieko išsinešti… Tai kiek gali per dieną suvalgyti?

Bam, smegenys iš lėto teka skruostais ir vienos akies vokas nevalingai trūkčioja. Darbdavys blogas, nes neleidžia išsinešti produkcijos, kurios kiekvienas vienetas yra tiesiogiai konvertuojamas į tavo atlyginimą. Pabandysiu paaiškinti paprasčiau – jeigu neštum saldainius kiek pajėgdamas, tai išsineštum ne tik savo atlyginimą, bet ir dviejų kolegų on top, ko pasėkoje saldainių kaina pakiltų iki netikėtų aukštumų, paklausa sumažėtų, saldainių fabrikai būtų priversti mažinti apsukas, atleisti darbuotojus ir galiausiai įvyktų didžiai ironiškas įvykis – kaltintum darbdavį, kad jis tavęs nevertina ir atleido kaip niekalą, nors iš tikrųjų atleistum pats save vien tik dėl to, kad tavo požiūris yra ne ką platesnis, nei saldainio popierėlis.

BFL/T.Lukšio nuotr.

Iš vienos pusės, man žavu ir gražu žiūrėti, kai žmonės dirba neskaičiuodami laiko – yra patenkinti savo dabartiniais pasiekimais ir darbo vieta, bei mato didesnį vaizdą – jeigu dirbsi gerai, pripažinimas seks iš paskos. Tokie žmonės skaičiuoja nudirbtus darbus ir žino, kad svarbiausia kiek ir kaip gerai ką nors padarai, nes būtent tai konvertuojasi į tavo kuriamą vertę ir, galiausiai, atlyginimą.

Iš kitos pusės, toks žmonės nuolat besiskundžiantys per žemu atlyginimu ir per mažu jų vertinimu, kaip tyčia, dažniausiai linkę įdėti tiek darbo, su kiek prasisuks ir nejaučia per daug atsakomybės už savo darbo kokybę. Tokie žmonės iš tiesų yra užsimaskavę homo vulgaris su geresniu išsilavinimu, tačiau tokia pat vertybių sistema – duokite man duonos ir reginių, o aš mainais atsėdėsiu 8 valandas per dieną. Šioje vietoje tikėtis didelių pokyčių, kaip teko įsitikinti, nėra prasmės, todėl geriausias sprendimas būtų leisti tokiems žmonėms ieškoti laimės ten, kur darbdavys kiekvieną darbuotoją vertina vienodai (girdėjau Venesuela yra smarkiai pažengusi šiuo klausimu, and it’s nice this time of year).

Truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu.

Pabaigai norėčiau pasakyti tai, kad nors ir esu užkietėjęs kapitalistas, nemanau, kad kiekvieno žmogaus noras turėtų būti uždirbti kuo daugiau pinigų ar matuotis kieno ilgesnė jachta. Yra visokių požiūrių, visokių poreikių ir visokių pomėgių. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia gyvenime turėti bent kiek meilės darbui, kuriame praleidi tas 8 valandas per dieną, apie 2020 valandų per metus (jeigu dirbsi tuos 30 metų, kurie garantuos pensiją, tai būsi nudirbęs 60600 valandų, arba grubiai 7 metus non-stop – po 24 valandas per parą).

Jeigu neturėsi nei kiek meilės tam, ką darai, tai kiekvieną dieną prarasi 8 gyvenimo valandas ir gyvensi tik trečdalį paros – tai yra pakankamai blogas sprendimas, nes gulėdamas mirties patale prisiminsi tik tas penkias laimingas dienas savo gyvenime, kai nelaukei tarsi mirties artėjančio darbo pradžios ir nesikoliojai su savo antrąja pusė dėl to, kieno eilė išplauti indus (nors visi žino – konfliktas tikrai ne dėl indų). Žinau, kad skambėsiu kaip hipis, tačiau truputis meilės dar niekam nepakenkė ir net nesvarbu ką darai, svarbu, kad būtum bent šiek tiek laimingas darymo metu (nebent pažeidinėji įstatymus – niekada nepažeidinėk įstatymų).

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje tomasgluosnistyla.com 2015 m. kovo 16 d.

"Scanpix" nuotr.

Šiais laikais būti verslininku tampa tiesiog madinga – verslininkas yra tarsi roko žvaigždė ir populiariosios kultūros dalis, teigia Kazimiero Simonavičiaus universiteto docentė, kelių jaunų įmonių steigėja dr. Austė Kiškienė. Anot verslumo ir inovacijų ekspertės, šiandien jaunimas verslo kūrimo procesą mato tarsi per rožinius akinius ir dažnai neįvertina situacijos realiai. O pirmoji nesėkmė tampa priežastimi viską mesti ir nuleisti rankas.

- Lietuvoje jaunimas turi didesnį norą pradėti savo verslą negu vyresni respondentai (iki 35 metų – 88 proc. 35-49 m., 50 ir daugiau metų – atitinkamai 79 ir 78 proc.), rodo pernai atliktas AGER (angl. Amway Global Entrepreneurship Report) tyrimas. Kas lemia teigiamą jaunimo požiūrį?

- Manau, kad jaunimas daugeliu atveju yra šiek tiek „užpumpuotas“ verslumo idėja. Viešoje erdvėje mes nuolat girdime daugybę sėkmės istorijų iš viso pasaulio. Žmonės, sukūrę milijoninius verslus ir didžiules įmones, dalinasi patirtimi ir yra pristatomi kaip roko žvaigždės. Teigiama, kad verslininkas yra ne šiaip eilinis darbuotojas, bet kažkas įspūdingo. Ši istorija – sėkmingas entrepreneris – tampa populiariosios kultūros dalimi.

Būtent populiarioji kultūra daro meškos paslaugą ir „romantizuoja“ patį verslo kūrimo procesą, kuris piešiamas rožinėmis spalvomis, dažnai pamirštant papasakoti apie nesėkmes.

Žinoma, tai nėra neigiamas aspektas, nes verslumas yra būtinas dalykas, jį skatinti reikia. Tačiau būtent populiarioji kultūra daro meškos paslaugą ir „romantizuoja“ patį verslo kūrimo procesą, kuris piešiamas rožinėmis spalvomis, dažnai pamirštant papasakoti apie nesėkmes. Juk daugybė žmonių, kurie sukūrė savo verslą, padarė tai tikrai ne iš pirmo karto. Tos dalies man šiek tiek pritrūksta verslumo paveiksle Lietuvoje.

- Kaip amžius lemia norą pradėti verslą? Ar toks požiūris labiau būdingas jaunimui?

- Kai klausiu jaunų žmonių, kodėl jie norėtų pradėti verslą, daugelis atsako, kad taip jie galės skirti daugiau laiko poilsiui, asmeninį gyvenimą ir laisvalaikį galės geriau derinti su darbu, dirbs kūrybišką, nenuobodų darbą, galės išreikšti save ir t.t. Tokį požiūrį atskleidžia ir minėtieji tyrimai, pvz., AGER tyrimas parodė, kad Lietuvoje amžius turi įtakos patrauklumo veiksniams pradėti savo verslą: saviraiška yra daug svarbesnė respondentams iki 35 metų (52 proc.) negu 35-49 metų ir vyresnių nei 50 m. respondentams (atitinkamai 29 ir 32 proc.).

Daugelis galvoja, kad verslo kūrimas yra tik „įdomus darbas“, „laisvė“ ir savirealizacija. Deja.

Šie duomenys rodo, kad mes gyvename lūžio laikotarpyje, kuriame karjera suprantama laisviau: ji svarbi ne tik norint turėti finansinį stabilumą, bet ir siekiant realizuoti save. Daugelis galvoja, kad verslo kūrimas yra tik „įdomus darbas“, „laisvė“ ir savirealizacija. Deja, dažnai pamirštama, kad kurti verslą, ypač jo pradžioje, yra sudėtingiau, nei būti samdomu darbuotoju – tai daug pastangų, ryžto, užsispyrimo, ilgų darbo valandų reikalaujanti veikla. Entrepreneris darbo valandų neskaičiuoja ir dirba visada – t.y. nuolatos galvoja apie verslo galimybes, problemas ir naujas idėjas.

Austė Kiskienė

- AGER duomenimis, Lietuvos gyventojai iki 35 m. teigė turintys didesnį potencialą verslininkystei, nei vyresni apklaustieji (pavyzdžiui, iki 35 m. – 61 proc., o virš 50 m. – 32 proc.). Kodėl jaunesni žmonės potencialo turi daugiau?

- Vyresnė karta Lietuvoje verslą suvokia kaip tiesiog darbą, kurį dažnu atveju pradėjo iš reikalo, nes tai buvo galimybė išgyventi, pasididinti pajamas. Todėl manau, kad vyresni žmonės iš tikrųjų turi daugiau patirties ir jų rizikos suvokimas yra labiau išreikštas ir pagrįstas. Jie supranta, ką reiškia kurti verslą, kad verslas – tai nėra savaime susikuriantis dalykas. Jeigu tu investuoji laiko ir pinigų, tu juos gali prarasti. Jaunimas šią riziką įvertina nepakankamai. Dėl to jaunimo potencialas, ar tiksliau nuomonė apie tai, kad jie galėtų kurti verslą – teigiama.

Atotrūkis tarp norinčių ir turinčių verslą – didžiulis. 48 proc. lietuvių įsivaizduoja save pradedant verslą, tačiau iš tikrųjų jį turi vos 13 proc. respondentų.

Tačiau geri norai ir palanki startinė pozicija dar nereiškia realių rezultatų. Panašu, kad jaunimas „daug kalba“ apie verslą, remia verslumą, žavisi versliais žmonėmis, bet žymiai mažesnė dalis ryžtasi patys kurti verslą. Net ir minėtasis AGER verslumo tyrimas rodo, jog atotrūkis tarp norinčių ir turinčių verslą – didžiulis. 48 proc. lietuvių įsivaizduoja save pradedant verslą, tačiau iš tikrųjų jį turi vos 13 proc. respondentų.

- Kaip manote, ar galėtų verslumas išspręsti vis dar aktualią nedarbo problemą?

- Žinoma, tik verslas gali išspręsti nedarbo problemas ir mes turime skatinti verslumą. Visi supranta, kad  verslas kuria naujas darbo vietas: kuo daugiau turėsime verslo, naujų įmonių, tuo bus geriau. Tačiau yra ir kita medalio pusė: inovatyvus, kūrybingas verslas nereiškia garantuotos sėkmės. Naivu tikėtis, jog vien teigiamo požiūrio į verslumą užteks, kad jaunimas imtų ir prikurtų daugybę sėkmingų verslų ir taip išspręstų jaunimo nedarbo problemą.

Šiuolaikinė verslo kūrimo samprata pasikeitė iš esmės: nebe investicijos, bet kūrybiškumas, žinios ir darbštumas tampa pagrindine „valiuta“.

Priminsiu, kad verslas kuriasi ir žlunga, vėl kuriasi ir vėl žlunga. Išgyvena iš dešimties vienas ir tas vienas tampa sėkmingas, prisideda prie ekonomikos, sukuria naujų darbo vietų. Svarbu nepamiršti, kad reikia skatinti ne tik „pirmąjį“ verslumą, bet ir tą „antrąjį“, kai po nesėkmės bandai vėl kurti verslą. Dalis žmonių pabandė ir jiems nepavyko – jie turėtų sugrįžti ir kurti vėl. Reikia skatinti ryžtą ir užsispyrimą, kuris neleistų pasiduoti, ir į nesėkmes žiūrėti kaip į natūralų procesą.

- Darbo biržos duomenimis, 2016 m. pirm. pusmetyje iš darbo ieškančių jaunuolių 2,4 proc. įsteigė savo verslą (pasinaudojo „Savarankiško užimtumo rėmimo“ priemone). Tai yra 0,3 proc. daugiau nei tuo pat laikotarpiu pernai (2,1 proc.). Tad verslus kuriančio jaunimo skaičius Lietuvoje nežymiai didėja. Kodėl taip yra?

- Šias laikais dirbti sau galima įvairiomis formomis: šiuolaikinė komunikacinė aplinka, reklamos galimybės ir socialiniai tinklai palengvina galimybes pasiekti vartotoją. Tai taip pat skatina jaunimą imtis verslo. Be to, šiuolaikinės organizacijos gali būti virtualios, jų komandos nariai gali dirbti skirtinguose miestuose ar pasaulio šalyse. Visi šie dalykai sumažina reikiamų pradinių investicijų kiekį, padeda atsisakyti papildomų kaštų ir palengvina verslo kūrimo pradžią. Jaunas žmogus mato, kad verslui pradėti nereikia skolintis milijonų ir įkeisti visą nekilnojamą tėvų turtą.

Šiuolaikinė verslo kūrimo samprata pasikeitė iš esmės: nebe investicijos, bet kūrybiškumas, žinios ir darbštumas tampa pagrindine „valiuta“. Šiandien reikia būti tikrai kūrybingu, inovatyviu, gebėti pažinti savo vartotoją bei analizuoti ir suprasti didžiulius kiekius informacijos, kuri yra prieinama dėl modernių verslui sukurtų įrankių ir komunikacijos priemonių. Reikia įvairialypių gebėjimų ir tam tikrais atvejais, tai gali būti ne mažesnis barjeras nei pinigai.

- Kaip piešiate jauno verslininko ateitį Lietuvoje?

- Remdamasi patirtimi, sakyčiau, kad jaunas verslininkas Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau tampa kūrybiškas ir kupinas idėjų. Mūsų jauni verslininkai neatsilieka nuo pasaulinių jaunųjų verslininkų savo idėjų kokybe. Todėl nemanau, kad mes esame nors kiek prastesni už kitus. Mes jau suprantame, kad verslumas yra svarbus ir būtinas visuomenėje, tuo beveik niekas neabejoja. Tačiau mums reikėtų nepamiršti ir ryžto, užsispyrimo ir darbštumo, nes verslas yra sunkus darbas, kuris nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. O nesėkmė yra natūralus verslo kūrimo procesas, su kuriuo susiduria daugelis net ir sėkmingiausių pasaulio verslininkų.

Dabar populiaru kalbėti apie Lietuvoje atsirandančius vis naujus „startuolius“ (t.y. pradedančiuosius verslininkus). Taip pat žodis „verslininkas“ simbolizuoja gerą materialinę būklę ir aukštą socialinį statusą. Tačiau lietuviams ir toliau verslumo dvasia svetima.
Tokią išvadą galima daryti iš „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausos.
Dauguma respondentų (61,6 proc.) nelaiko savęs versliais. Į klausimą, ar laikote save versliu žmogumi, tik 22,6 proc. apklaustųjų atsakė teigiamai. 15,8 proc. neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Dar didesnį visuomenės nenorą būti verslininkais iliustruoja kitas klausimas. Net 83 proc. respondentų pareiškė, kad nei yra sukūrę, nei planuoja imtis nuosavo verslo. 8,4 proc. sakėsi nėra apsisprendę. Ir tik 5,4 proc. respondentų teigė, kad turi planų įkurti savo įmonę (3,2 proc. tokią jau sukūrę).

Ar laikote save versliu žmogumi? (proc.)
Ne 61,6
Taip 22,6
Nežinau / Neturiu nuomonės 15,8

Ar planuojate / esate sukūręs savo verslą? (proc.)
Ne, nesiruošiu kurti jokios savo privačios įmonės 83,0
Nesu apsisprendęs (-usi) 8,4
Taip, planuoju įkurti savo įmonę 5,4
Taip, esu savo įmonės savininkas 3,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. birželio 9–11 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Lietuvoje daugėja galimybių norintiems pradėti verslą. Prie aktyvėjančios verslo angelų, jaunų įmonių inkubatorių ir verslumo fondų veiklos prisideda ir universitetai. Štai Mykolo Romerio universitetas nuo 2013 m. žiemos semestro savo magistrantams pradeda siūlyti laisvai pasirenkamą dalyką „Verslumas ir savisamda“, kurio tikslas – suteikti studentams žinių, kaip pradėti savo verslą.
“Šį dalyką siūlome remdamiesi kelių užsienio universitetų patirtimi. Tikimės suteikti bazinį žinių bagažą, kad jaunas žmogus žinotų, kaip galėtų susikurti darbo vietą. Kurso metu bus paaiškinta, kaip įsisteigti uždarąją akcinę bendrovę, kur ieškoti pinigų verslo pradžiai, kiek investicijų galima tikėtis iš verslo angelų”, – aiškino Mykolo Romerio universiteto prorektorius Stasys Vaitkevičius.
Per šio kurso paskaitas dėstytojai suteiks studentams ekonomikos, vadybos, psichologijos, teisės žinių, reikalingų norint pradėti savo verslą.
Bet kuris verslą norintis pradėti Lietuvos gyventojas dėl verslo idėjos ar verslo plano rengimo gali pasikonsultuoti su Lietuvos kredito unijos vykdomo projekto „Verslumo skatinimas“ konsultantais. Parengus verslo planą taip pat galima pretenduoti į paskolą verslo pradžiai, siekiančią iki 86 tūkst. Lt.
Kaip informavo Lietuvos centrinės kredito unijos projekto „Verslumo skatinimas“ koordinatorius Tomas Valauskas, per 2012 m. smulkiajam ir vidutiniam verslui kurti bei plėtoti iš Verslumo skatinimo fondo išduota 214 paskolų – 43 proc. daugiau nei 2011 m. Bendra paskolų vertė pernai sudarė beveik 13 mln. Lt.
Iš viso nuo 2010 m. verslumo mokymuose ir individualiose konsultacijose dalyvavo 3425 asmenys, suteiktos 384 paskolos, kurių bendra suma siekia 23,4 mln. Lt. Pasak T.Valausko, paskolų gavimo sąlygomis labiau domisi jaunesnio amžiaus, iki 29 metų, pradedantieji verslininkai.

Lietuvos universitetai sparčiai mokosi iš kitų ES šalių pavyzdžio ir planuoja studentus mokyti verslumo. Pasak Mykolo Romerio universiteto plėtros ir tarptautinių ryšių prorektoriaus dr. Stasio Vaitkevičiaus, jau nuo rugsėjo pirmosios visų specialybių studentai įgis specialų verslumui skatinti skirtą žinių ir gebėjimų paketą, į kurį bus įtrauktos tokios disciplinos, kaip finansai, valdymas, psichologija ir teisė.
“Tokį mokymo metodą jau yra įdiegę Švedijos universitetai, o mes pritaikėme jį ir Lietuvoje. Naujosios su visomis specialybėmis suderintos programos tikslas – kad baigusieji bakalauro studijas galėtų tapti visaverčiais rinkos dalyviais, o baigusieji magistrantūrą išmanytų, kaip pradėti savo verslą, susikurti darbo vietą sau ar artimiesiems bei draugams”, – aiškina prorektorius.
Tokią iniciatyvą labai palaiko ir verslo atstovai. “Tikimės, kad universitetams atkreipus dėmesį į studentų verslumą didės specialistų savarankiškumas ir kompetencija, o kartu augs ir šalies ekonomika”, – viliasi Lietuvos pramonininkų konfederacijos e. p. prezidentas Gediminas Rainys.
Beje, apklausos liudija, kad jauni žmonės Lietuvoje linkę svajoti apie nuosavą verslą. UAB “Investicijų ir verslo garantijos” (“Invega”) vadovas Audrius Zabotka, remdamasis sociologiniais tyrimais, sako, kad labai didelis procentas Lietuvos studentų norėtų tapti verslininkais, nors tarp vyresnių žmonių tokio entuziazmo gerokai mažiau.
Priminsime, jog rinkos tyrimų bendrovės “Rait” praėjusį rugsėjį atliktas tyrimas atskleidė, kad net 83 proc. 16–25 metų jaunuolių ateityje norėtų turėti savo verslą: sau darbo vietą susikurti pageidauja 89 proc. apklaustų vaikinų ir 79 proc. merginų.
A.Zabotkos teigimu, norą kurti savo verslą liudija ir statistika. “Pastaruoju metu daugėja naujai įsteigiamų įmonių, be to, apie 30 proc. “Invegos” paskolų garantijų suteikiama įmonėms iki trejų metų, vadinasi, jaunų, naujų idėjų yra daug, ir verslumo skatinimas universitetuose prie to tik dar labiau prisidės”, – neabejoja A.Zabotka.

Savo studentus naujame 2011-2012 mokslo metų sezone Mykolo Romerio universitetas pasitiks ne tik su atnaujinta, liberalesne studijų tvarka, bet ir su visiems aktualiu prioritetu – verslumo ugdymu visose studijų programose.

“Pirmiausiai siekiame jaunimo mąstymo pokyčių. Ir šiandien galime pasigirti puikiu mūsų absolventų įsidarbinimu, tačiau siekiame, kad mūsų absolventas turėtų visus pagrindus panorėjęs tapti pats sau darbdaviu, – apie verslumo ugdymo perspektyvas sakė Mykolo Romerio universiteto Plėtros ir tarptautinių ryšių prorektorius dr. Stasys Vaitkevičius.

Verslumo ugdymas visų pirma pasireikš studijų programų papildymu konkrečiais studijų dalykais, kuriuose bus akcentuojami praktiniai aspektai – nuo to kaip įsteigti smulkią įmonę, kaip ją reorganizuoti, kaip valdyti jos finansus, kaip ją reklamuoti ar siekti paramos iki sudėtingesnių įmonių jungimo, verslo psichologijos, investavimo ar rizikos kapitalo fondų teikiamų galimybių.

Verslumo ugdymo prioritetas įtakos visų daugiau kaip 21 000 universiteto studentų studijų programas, tačiau didžiausio efekto gali tikėtis šiais metais įstojusieji. Dėka sėkmingo pagrindinio priėmimo (jo metu buvo suformuotos grupės visose studijų programose ir universitetas, kaip ir kasmet, nedalyvavo papildomame priėmime į Lietuvos aukštąsias mokyklas) naujai mokslo metus Mykolo Romerio universitete pradės 6000 bakalaurų ir magistrantų. Būtent pastariesiems ir atsivers visos galimybės įsisavinti verslumo teorines ir praktines žinias, susipažinti su geriausia Lietuvos ir užsienio valstybių patirtimi.

"Veido" archyvas

A.Jablonskas, turintis šeimyninį šokolado verslą, susidūrė su daugybe kliūčių, kol šis įsibėgėjo. Naujai kuriamiems šeimų verslams Lietuvoje bus kiek lengviau

Į 69 proc. lietuvių artimiausio penkmečio planus, kaip rodo “Eurobarometro” apklausa, nuosavo verslo kūrimas neįtrauktas. Lietuviai – vieni neversliausių Europos Sąjungoje, greta bulgarų ar rumunų, kuriems samdomo darbuotojo vaidmuo mielesnis nei verslininko. Kodėl?

Aplinka verslui pas mus nepalanki: daugiau kaip du penktadaliai neturėtų tiek lėšų, apie trečdaliui kelia nerimą mūsų ekonominė padėtis, kitus stabdo žinių stygius ar pernelyg didelė biurokratinė našta. Nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios laikų, kai lietuviai minties apie savą verslą išvis neprisileisdavo, padėtis pagerėjo, bet džiaugtis dar nelabai yra kuo.

Pastarosios naktinių mokesčių reformos ir verslą užgulę nauji mokesčių pančiai, per šalį nusiritusi neregėto dydžio bankrotų banga verslų kūrimą dar pristabdė. Kas laukia toliau? Valdžia žada įvairių permainų, kalba apie naujas verslumo skatinimo priemones ir lengvatas, – tai sveikintina, bet tikėtis, kad Lietuvoje verslo sąlygos staiga labai pagerėtų, vilčių mažai.

Lengvatos šeimos verslams

“Verslui Lietuvoje nėra lengva, per krizę buvo nepaprastai sunku, bet aš visada stengiuosi prisitaikyti”, – sako bendrovės “AJ Šokoladas” savininkas Algimantas Jablonskas. Šeimos verslui vadovaujančio A.Jablonsko įmonę, kaip ir daugelį kitų, ekonomikos sunkmetis stipriai supurtė – kritus vartojimui teko mažinti sąnaudas ir galvoti, kaip išgyventi, bet šiandien verslininkas vėl džiaugiasi pamažu kylančia apyvarta.

“Norint užsiimti verslu Lietuvoje reikia didelio ryžto”, – pripažįsta “AJ Šokolado” savininkas.

Vis dėlto pradėti šeimos verslą netrukus bus daug paprasčiau nei tada, kai pirmuosius šokolado saldainius ėmė gaminti A.Jablonskas su šeimos nariais. Lietuvoje rengiamasi įteisinti naujos formos juridinį asmenį – ribotos atsakomybės bendrijas (RAB) ir taip palengvinti šeimų verslo galimybes.

Šiai įmonei įsteigti nereikės didelių lėšų – jokio įstatinio kapitalo, bus gerokai supaprastintas tiek jos įsteigimas, tiek valdymas, kuris bus pagrįstas naujųjų verslo partnerių savitarpio susitarimu. Be to, nereikės rizikuoti savo turtu, skirtingai nei steigiant individualią įmonę, kurios dabar masiškai išregistruojamos. Tokiai įmonei net nebus būtinas direktorius ar samdomas buhalteris. Kaip teigia Ūkio ministerijos Smulkiojo ir vidutinio verslo departamento direktorė Živilė Glaveckaitė, visa RAB veikla ir finansinė atskaitomybė bus gerokai paprastesnė.

“Pavyzdžiui, kam man su dukra prieš 30 dienų šaukti akcininkų susirinkimą, o kas, jei dar kokį pažeidimą padarysiu? Čia viso to nereikės, bus galima ir be to susitarti. Bet šitoks įmonės modelis tiks tik tiems, kurie labai pasitiki vienas kitu ir geba kartu priimti visus sprendimus. Ši įmonės forma orientuota pirmiausia į šeimas”, – paaiškino Ž.Glaveckaitė. Dėl vadinamosios šeimos įmonės įteisinimo diskutuojama jau seniai, o netrukus turi būti priimami politiniai sprendimai. Ekspertų nuomone, politikams turėtų pavykti susitarti, bet greičiausiai tai įvyks tik kitąmet.

Valdžia yra numačiusi ir dar keletą dėmesio vertų priemonių verslo aplinkai pagerinti: pavyzdžiui, ketinama įteisinti 0 proc. pelno mokestį šeimos narių valdomoms įmonėms, nepriklausomai nuo jų teisinės formos, jei jose dirba iki 10 žmonių, o apyvarta nėra didesnė nei 1,5 mln. Lt. Be to, ribą dėl registravimosi Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoju norima padidinti nuo 150 tūkst. Lt iki 300 tūkst. Lt.

Atsiras naujų mokesčių

Šios priemonės būtų didelė paskata mažiems šeimų verslams, ypač – naujos teisinės formos įmonių atsiradimui. Kita vertus, vargu ar šie pokyčiai paskatins didelį proveržį. Viena vertus, tokia įmonės forma tiks palyginti nedidelei daliai verslų, antra vertus, didžioji problemų, slegiančių smulkųjį ir vidutinį verslą, masė, kaip teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas, lieka neišspręsta. Tai didelis darbo jėgos apmokestinimas ir kiti mokesčiai, mokesčių administravimo ir darbo santykių reguliavimo problemos, didžiulis šešėlinės ekonomikos mastas ir emigracijos iššūkiai. Tuo labiau kad dauguma mokesčių verslui, kaip teigia ekspertai, artimiausiu metu nemažės, be to, veikiausiai bus įvesti nauji – nekilnojamojo turto, progresiniai mokesčiai.

“Lietuvoje nuo pat pirmų dienų, kai sukuri verslą, esi spaudžiamas mokesčių, kurių tiesiog negali pakelti. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl gyventojų verslumas pas mus yra palyginti mažas”, – teigia Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Nepaisant to, ateities perspektyvos ne tokios ir juodos, nes, pavyzdžiui, bankai yra pasirengę pamažu didinti verslo kreditavimą. “Paklausti apie verslo finansavimą bankai vis dar teigia, kad trūksta kokybiškos paklausos, kita vertus, žadama, kad verslo finansavimas didės”, – sako S.Besagirskas. Teigiamų pokyčių pastebėjo ir “AJ Šokolado” įkūrėjas A.Jablonskas: anksčiau verslininkui yra tekę susidurti, kai naują kavinę buvo galima atidaryti greičiau, nei gauti iš banko atsakymą dėl paskolos, bet pastarąjį kartą derėdamasis su banku dėl kreditavimo jis buvo maloniai nustebintas.
Atsigaunant ekonomikai pamažu didės vartojimas (po keletą procentinių punktų kasmet) – tai kiek paskatins ir vėl ėmę didėti atlyginimai, ims trauktis šešėlinė ekonomika.

V.Žukauskas primena, kad po Rusijos krizės šešėlinės ekonomikos dalis siekė apie 27 proc. BVP, o tai labai panašu į šiųmetines šešėlio prognozes. Pasak eksperto, kai Lietuva tuomet pradėjo atsigauti, ekonomikai išskaidrėti prireikė trejų ketverių metų, to paties galima tikėtis ir dabar. Taigi šešėlinės ekonomikos dalis turėtų mažėti po keletą procentinių punktų kasmet, o matomesnį šešėlio mažėjimą paskatins tik didesnis verslo sąlygų palengvinimas.

Taigi nuotaikos versle artimiausiu metu turėtų šiek tiek pagerėti. Bet ar tai paskatins lietuvius kurti daugiau įmonių? Įvertinus emigracijos tendencijas, šito tikėtis vis dėlto sunku – lietuvių verslų daugės nebent užsienyje.

Netrukus Lietuvos valdžia pradės pirmąjį rimtą projektą verslumui skatinti – mokins gyventojus verslo subtilybių. Specialistai abejoja, ar tokiu būdu pavyks Lietuvoje „sukurti“ daugiau verslininkų.

Sunkmečiu Lietuvos gyventojus kaip medus traukia saugi valstybės tarnyba. Konkursuose dėl vienos valstybės tarnautojo darbo vietos rungiasi po 6-7 pretendentus – dvigubai daugiau negu prieš trejus metus. Ir tik nedaugeliui darbą praradusių krizės aukų šauna mintis surizikuoti ir radikaliai pakeisti savo gyvenimą – pradėti dirbti sau.

Visuomet buvę žemi lietuvių verslumo rodikliai nesustabdomai mažėja kasmet. Statistikos departamento duomenimis, 1999 metais sau dirbo 16 proc. Lietuvoje gyventojų, o 2009 m. jau tik 10 proc. Į šį skaičių patenka dirbantieji pagal verslo liudijimus, užsiimantieji individualia veiklą bei verslininkai. Tiesa, „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje darbdavių vos pora procentų, kai daugumoje ES šalių – dvigubai daugiau.
Iki šiol jokių rimtesnių žingsnių, kaip skatinti gyventojų verslumą, iš valstybės institucijų pusės nebuvo – tik pavieniai verslumo renginiai ar ūkio ministro Dainiaus Kreivio žeriami, bet kol kas neįgyvendinti pažadai apie galimybę įkurti įmonę už tūkstantį litų, užregistruoti uždarąją akcinę bendrovę internetu. Vis dėlto netrukus, atrodo, sulauksime vieno konkretaus žingsnio skatinant verslumą Lietuvoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) rugpjūtį pradės įgyvendinti verslumo skatinimo projektą, finansuojamą ES struktūrinėmis lėšomis.

1200 paskolų naujokams

„Projekto idėja – paskatinti pradėti verslą tas visuomenės grupes, kurios nėra verslios, jas konsultuoti ir mokyti, padėti parengti verslo planus ir teikti pagalbą jų įgyvendinimo metu“, – informavo SADM Struktūrinės paramos politikos skyriaus vedėja Lingailė Biliūnaitė.

Netrukus visi norintieji, taip pat mažos įmonės, galės registruotis ir dalyvauti verslumui ugdyti skirtuose mokymuose. Visi užsiregistravusieji turės išklausyti 8 valandų įvadinį kursą apie verslą. Po jo bus įvertinti kiekvieno asmens verslumo gebėjimai, nustatomi poreikiai, kuriuos patenkins tolesni mokymai apie mokesčius, apskaitą, darbo teisę, marketingą. Kursų pabaigoje konsultantai dalyviams padės parengti verslo planus, o geriausieji dalyvaus atrankoje paskolai gauti. Šiuo projektu labiausiai norima paskatinti imtis verslo bedarbius, jaunimą iki 29 m., vyresnio amžiaus žmones per 50 metų ir neįgaliuosius. Bet L.Biliūnaitė pabrėžė, kad lankyti nemokamus kursus galės kiekvienas – jokios atrankos nebus.

„Mažų mažiausiai tikimės tiek naujų verslininkų, kiek išduosime paskolų – 1200“, – vylėsi L.Biliūnaitė. Maksimali paskolos suma verslo įdėjai įgyvendinti sieks 86 tūkst. Lt.

Tikimasi, kad šis projektas prasidės rugpjūtį, kai bus pasirašyta sutartis su finansiniu tarpininku – Lietuvos centrine kredito unija, kuri organizuos mokymus, o vėliau dalins paskolas.

Verslumas: įgimtas ar išmoktas?

Vis dėlto, ar šis projektas padės paskatinti verslumą? „Verslas yra prigimtinė dovana. Kaip žmogus būna gabus mokslui, menui, taip ir verslui. Programomis galima išmokyti administruoti verslą, bet verslumo išmokyti neįmanoma. Administruoti verslą ir jį kurti – skirtingi dalykai“, – mano verslininkas Eligijus Survila, valdantis dešimt bendrovių Baltijos šalyse ir Kazachstane.

Pono Eligijaus, Lietuvoje valdančio bendrovę “SMS-Eligita”, polinkis į verslą staiga neatsirado – jis reiškėsi nuo pat vaikystės. Dar būdamas paauglys E.Survila užsidirbdavo pinigų iš savo hobio – filatelistikos ir numizmatikos.

„Nuo šešiolikos jau gyvenau savarankiškai. Močiutė gyveno Lenkijoje, tad nuo 15 metų ten važiuodavau ir sukdavau versliuką.  Užsidirbdavau iš monetų ar pašto ženklų, vienus kitus džinsus buvau atvežęs parduoti. Manau, visi šiandieniniai verslininkai pradėjo nuo vaikystės – tai ir yra verslumas“, – pasakojo “SMS-Eligita” savininkas.

Psichoanalitikas, verslo konsultantas Jevgenijus Šarovas taip pat abejoja, ar mokymais pavyks „sukurti“ tikrus verslininkus: „Dirbtinai kuriant irgi galime kažką sukurti. Jei žmogus iš prigimties neturi talento, jį galima išmokyti smuiku groti, bet Paganiniu jis netaps“.

Baimė pradėti

Taigi iš neturinčio jokio talento verslui, verslininko nesukursi. Tačiau, ar gali būti, kad Lietuvoje verslūs tik dešimtadalis gyventojų? Juk Graikijoje sau dirba 34 proc. gyventojų, Italijoje – 23 proc., o Portugalijoje – 18 proc. Galbūt dalis lietuvių šią verslumo savybę užgniaužę? Ūkio ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo departamento direktorė Živilė Glaveckaitė pasakojo, kad pavasarį ministerijos organizuotame renginyje „Versli Lietuva“ žmonių buvo klausiama, ko jiems trūksta, kad pradėtų savo verslą. Dažniausiai girdėtas atsakymas – baimė. „Žmonės nežino, kur informacijos ieškoti, nuo ko pradėti“, – kas atgraso visuomenę nuo verslo vardijo Ž.Glaveckaitė.

Tad turintiems verslumo gyslelę mokymai informacijos spragas galėtų užpildyti. Tačiau Viešosios politikos ir vadybos instituto programų vadovas Rimantas Dumčius įsitikinęs, kad verslumo skatinimo projektas pasiteisins tik tuo atveju, jeigu bus atrinkta tikslinė grupė – žmonės, turintys idėjų, motyvaciją ir kompetencijų vystyti verslą. Anot eksperto, nesugebėjimas atsirinkti tikslinių grupių ir dalyvių lygio neatitinkantys mokymai – daugumos iš ES finansuojamų mokymų yda.

Matyt, pirmąją klaidą ministerija jau padarė – planuojama, kad mokymuose dalyvaus ne mažiau negu 5 tūkst žmonių, susirinkusių be jokios atrankos. Mokymams ir konsultacijoms bei projekto viešinimui bus skirta 3,11 mln. Lt. „3 mln. litų bus skirta 5 tūkst. žmonių apmokyti savarankiškai plaukti versle? Man atrodo mažokai, nes šiuo atveju svarbiausia kokybė, o ne žmonių kiekis.  Reikėtų atrinkti motyvuotus, turinčius įgūdžių bei gebėjimų ir į juos investuoti daugiau“, – mano R.Dumčius.

Beje, neretai projektų administravimui skiriama kur kas didesnė suma lėšų, negu būtų galima įsivaizduoti. Pavyzdžiui, šiam projektui administruoti skirtos lėšos viršys net žmonių mokymui skirtas sumas. Konsultacijoms, mokymui ir viešinimo kampanijai skirta 3,11 mln. Lt, o administravimui – 4,9 mln. Lt. Dar 42 mln. Lt bus skirta paskoloms.

Kuo patrauklesnis Kazachstanas

Verslininkai ir ekspertai mano, kad verslumą Lietuvoje neabejotinai paskatintų ir gera mokesčių sistema bei keičiamas požiūris į verslininką. „Verslas Lietuvoje labai blogai traktuojamas – verslininkas patenka į antrą eilutę po nusikaltėlių. Nėra pagalbos tiems, kurie darbo vietas sukuria, mokesčius moka ir valstybę išlaiko – nėra tinkamo švietimo, kad verslas – geras valstybės požymis“, – apgailestavo E.Survila.

Lietuvos mokestinė sistema pradėti verslo irgi nedrąsina. Kazachstane penkias įmones turintis E.Survila atskleidžia, kuo lietuvius vilioja šis kraštas – pastaruoju metu į šią rinką Lietuvos verslininkai braunasi vienas po kito. „Pirma, ši rinka didesnė, antra, verslas labai stipriai remiamas vyriausybės – kai Lietuvoj pradėjo kilti mokesčiai, ten ėmė mažėti. Pavyzdžiui, prieš 15 metų PVM mokestis Kazachstane buvo 20 proc., dabar 12 proc.  O Lietuvoje pradeda didinti mokesčius verslui neleidus net užaugti – viščiuką pjauti per anksti, reikia iki vištos užauginti “, – lygino E.Survila.

Nepaisant per dvejus metus smarkiai pakilusių mokesčių, šioks toks judėjimas smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo srityje pastaruoju metu stebimas. Nuo liepos vidurio įsigaliojo tvarka, kad bedarbiai kas mėnesį gali gauti iki 200 Lt kompensacijas verslo liudijimams įsigyti ir “Sodros” įmokai kompensuoti. Šiemet pajudėjo mikrokreditų dalybos smulkiam verslui. Tiesa, tai tik lašas jūroje. Ūkio ministerijos duomenimis, per visas priemones 2009-2010 m. kreditus gavo tik 1015 smulkių ir vidutinių įmonių.

Ūkio ministerijos Smulkaus ir vidutinio verslo departamento direktorė Ž.Glaveckaitė pridūrė, kad neatsisakoma ir iniciatyvos, kad įmonės kūrimo įstatinis kapitalas būtų iki tūkstančio litų – pakartotinai šis projektas Seimui bus teikiamas rudenį. Jau dabar galima kurti elektroniniu būdu individualias įmones, o Ūkio ministerija žada, kad artimiausiu metu bus galima steigti internetu ir uždarąsias akcines bendroves.
Be to, kaip informavo Ž.Glaveckaitė, nuo šių metų pabaigoje tinklalapyje verslovartai.lt pradedantieji verslininkai turėtų rasti gaires, nuo ko pradėti verslą, kokios populiariausios veiklos ir teisinės formos joms, o šiuo metu rengiamas teisės aktų supaprastinimas mikroįmonėms. „Mikroįmonę norime priartinti daugiau prie šeimos sampratos – atsisakyti nereikalingų reguliavimų“, – tvirtino Ž.Glaveckaitė. Šios pataisos Vyriausybei bus teikiamos rudenį.

Telieka tikėtis, kad visos šios priemonės neliks tik gražiais planais ir kuo greičiau pasieks verslą, nes, kaip tvirtina Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė Zita Sorokienė, didžiausia Lietuvos bėda – verslą ištinkančios bėdos ūsų šalyje sprendžiamos per lėtai.

“Lietuvoje jau dveji metai krizė, o programos padėti smulkiam verslui, tik dabar atsiranda”, – apgailestavo Z.Sorokienė.

Lietuvoje sėkmingiau plėtojasi nišinis ir specifinių žinių reikalaujantis arba į naujoves orientuotas smulkusis verslas.

Ekologišką parduotuvėlę “Rasakila” Vilniuje valdančios bendrovės direktorius ir bendrasavininkis Dalius Sabeckis sunkmečiu pernelyg nesiskundžia. “Apyvarta ir pelnas pernai šiek tiek krito, bet ši sritis pelninga, nes ekologiškas prekes perka maža, bet ištikima klientų grupė, o konkurencija rinkoje nėra didelė”, – tvirtina verslininkas, įdarbinęs šešis žmones. Negana to, dauguma ekologiškų prekių parduotuvėlių apsiriboja maistu, o “Rasakila” orientuojasi į ekologišką tekstilę.

Žinia, smulkusis verslas milijonų nepadės susikrauti, bet pradėjus vienokį verslelį tenka nuolat galą su galu durstyti, o panirus į kitokį – bent jau nereikia sukti galvos, kaip išgyventi. Kodėl ekologiška parduotuvėlė nustumta į antrą poziciją? “Kad Lietuvoje smulkusis verslas būtų pelningas, jis turėtų būti arba naujas, arba toje vietovėje netyčia pražiopsotas”, – atsako Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas Arturas Mackevičius.
Tiesa, gera vieta ilgai tuščia nebūna – vos rinkoje atsiranda naujesnis ir įdomesnis verslas, į tą sritį tuoj tuntais metasi ir kiti. Taip nutiko su vyninėmis, mažytėmis maisto parduotuvėlėmis, kepyklėlėmis. Tokią pat tendenciją rinkoje pastebi ir rankdarbių parduotuvių “ARTmanija” vadovė Auksė Drazdienė.

“Pati pradžia buvo sunki, nes kai rinkai pateikėme dekupažo priemones, niekas apie jas nežinojo. O kai supažindinome visuomenę, atsirado daug įmonių, kurios pradėjo tuo verstis”, – paaiškina direktorė.

Pasirodo, rankdarbiai – dar viena net sunkmečiu paklausi verslo sritis. A.Drazdienės tvirtinimu, pernai įmonės finansiniai rodikliai nesuprastėjo ir išliko panašūs kaip ir 2008 m. Šiuo metu įmonė, kurioje dirba vienuolika žmonių, valdo dvi įprastas ir vieną elektroninę parduotuvę.

“Lietuvoje rankdarbių verslas perspektyvus, nes lietuviai nuo senų laikų kūrybingi. Anglijoje jauna moteris nemoka nei siūti, nei megzti, o Lietuvoje bet kokia moteris viską gali pati pasidaryti”, – lygina A.Drazdienė. Vis dėlto šiemet verslininkė sako pastebinti, kad pirkėjų srautas mažėja.

Dar vieni rinkos naujokai – nuotykių parkai. Ši veiklos sritis taip pat priskiriama prie pelningesnių smulkiųjų. Pirmojo tokio parko Lietuvoje “Lokės pėda” bendrasavininkis Viktoras Kozlovas pamena, kad mintis įkurti nuotykių parką kilo 2005 m., kai su dviem bičiuliais apsilankė panašiame parke Latvijoje, Siguldoje. Visi trys draugai tuomet turėjo po kitą smulkųjį verslą, bet nėrę į pramogų sritį nepasigailėjo. “Pernai buvo tokių klientų, kurie sugrįžo pas mus po aštuonis ar net dešimt kartų ir dar naujų žmonių atsivedė”, – kodėl šį verslą vadina pelningu, paaiškina V.Kozlovas. Pasak vadovo, įmonės pelnas pernai išliko stabilus, o apyvarta krito, bet ne dėl krizės, o dėl prastų orų. Tiesa, neaišku, kaip seksis šiemet, nes pernai buvo atidaryti net keli nauji nuotykių parkai.

"Veido" archyvas

Balandžio pradžioje Lietuvoje išrinktos ir apdovanotos atsakingiausios metų įmonės, prisidedančios prie socialinės gerovės kūrimo. Tačiau per krizę tokių įmonių Lietuvoje mažėja.

“Mobiliojo ryšio operatorius vienašališkai įvedė, jo manymu, klientams palankius mokėjimo už skambučius planus”, “Lietuvoje prasidėjus pandeminio gripo epidemijai, staiga stulbinamai pakilo antivirusinių vaistų “Tamiflu” kaina”, “Greitųjų kreditų kompanijos siūlo “prisidurti” prie atlyginimo skolinantis už itin dideles palūkanas”, “Nepastebimai” 20 g sumažėjo, bet neatpigo maisto produktų pakuotės”. Visi šie faktai – tai įmonių reakcija į ekonominį sunkmetį. Ir akivaizdūs susilpnėjusios įmonių socialinės atsakomybės pavyzdžiai.

Atsakingas verslas. Kas tai?

Dar 1976 m. Nobelio premijos laureatas garsus JAV ekonomistas Miltonas Friedmanas įrodinėjo, kad vienintelė verslui tenkanti atsakomybė yra pelno siekimas ir didinimas. Vis dėlto dabar požiūris pasikeitęs, ir Vakaruose gera laikoma ta įmonė, kuri ne tik pateikia savo ataskaitose gražius rodiklius, bet ir verslu užsiima atsakingai.

“Verslo socialinė atsakomybė apima įmonės politiką, vykdomą tiek viduje (darbuotojai, akcininkai, vadovai), tiek išorėje (pirkėjai, tiekėjai, visuomenė, kurioje įmonė veikia)”, – tvirtina agentūros “Nomoshiti.jp” direktorius Paulius Rymeikis.

Kaip pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos instituto rektorius Nerijus Pačėsa, socialiai atsakingas verslas reiškia, kad kuriant vertę akcininkams turi būti kuriama vertė vartotojui ir visuomenei. “Iš tiesų socialinė atsakomybė yra ne tai, ko įmonė siekia, o tai, KAIP ji tai daro, – priduria viešųjų ryšių specialistas, UAB “Baltijos komunikacijos partneriai” direktorius Arijus Katauskas. – Juk kalbame apie sąžiningą žmogų, taigi, manau, galime kalbėti ir apie sąžiningą verslą”.

Vakaruose jau ne pirmi metai skaičiuojami socialinio atsakingumo ir darnios plėtros reitingai, įmonės įpareigojamos teikti socialinės atsakomybės ataskaitas ir pan. “Ilgainiui pažangesnių šalių visuomenės sugebės išsireikalauti iš verslo vis daugiau atsakomybės, ir tos įmonės, kurios pradeda kokias nors socialinės atsakomybės iniciatyvas, elgiasi gana pragmatiškai, anksti bandydamos perprasti naująsias žaidimo taisykles”, – sako viešųjų ryšių ekspertas Rytis Juozapavičius.

Tarp mados ir būtinybės

Lietuvoje pastaruoju metu taip pat pradėta nemažai diskutuoti moralaus ir etiško verslo tema. Ką tik paskelbtos atsakingiausios metų įmonės, jau turime ir Jungtinių Tautų plėtros programos remiamą socialiai atsakingų įmonių tinklą, tiesa, jame daugiausiai tarptautinių kompanijų.

Nemažai didžiųjų Lietuvos įmonių reguliariai skelbia savo socialinės atsakomybės ataskaitas, netgi turi specialių darbuotojų, besirūpinančių socialine atsakomybe. Tačiau štai ką rašo interneto dienoraščio “PRakEIKSMAS” autorius: “Kol kas socialinė atsakomybė Lietuvoje labiau mados reikalas, nei puoselėjama vertybė. Dauguma Lietuvos įmonių tik imituoja socialinę atsakomybę kalbėdamos, o ne įgyvendina ilgalaikes socialinės atsakomybės strategijas”.

Neretai į socialinės atsakomybės drabužį įvelkamos paprasčiausios rinkodaros akcijos arba pardavimui skatinti panaudojamos jautrios socialinės negandos. Pavyzdžiui, kažkada seniai dar tuometis “Lietuvos telekomas”, įvesdamas mokestį už vietinius pokalbius, tvirtino, jog itin rūpinasi, kad lietuviai nesusvetimėtų ir daugiau susitikinėtų, nei bendrautų telefonu. Pernai panašiai pasielgė bendrovė “Omnitel” – beįsisiūbuojant krizei ji pateikė kritiškai įvertintus asmeninius planus. Nors “Omnitel” prezidentas Antanas Zabulis ir tvirtina, kad socialinė atsakomybė yra ne komunikacijos ar reklamos priemonė, o veiklos strategija.
Dabar padėti išspręsti finansines lietuvių bėdas siūlosi gausiai užderėjusios greitųjų kreditų bendrovės. “Įmonių socialinė atsakomybė jokiu būdu nėra arba bent neturėtų būti rinkodaros arba reklamos įrankis. Pirmiausia reikėtų galvoti apie verslo indėlį į visuomenės gerovę, o tik tada apie reklamą, padėsiančią gauti daugiau pelno”, – įsitikinęs R.Juozapavičiaus.

A.Katauskas antrina, kad socialinės atsakomybės esmė – ne galimybė papildomai uždirbti, o proga neprarasti, žvelgiant į artimesnę ir tolimą perspektyvą.

Deja, dauguma Lietuvos įmonių socialinę atsakomybę suvokia būtent kaip pardavimo skatinimo instrumentą, na, gal dar madingą atributą, kurį privalu turėti. Pasak P.Rymeikio, socialinės akcijos Lietuvoje organizuojamos chaotiškai, nesilaikant ilgalaikės strategijos. Mažesnės ir netgi vidutinės kompanijos dėl socialinės atsakomybės dažniausiai apskritai nesuka galvos. EKT atlikta smulkiųjų ir vidutinių įmonių apklausa parodė, kad net 43,6 proc. tokių įmonių apskritai nežino, kas tai yra.

Kas verčia verslą būti sąžiningą

Verslo socialinės atsakomybės tyrinėtojai išskiria keturis veiksnius, verčiančius kompanijas veikti rinkoje sąžiningai. Pats svarbiausias – tai verslą supančios aplinkos spaudimas. Pavyzdžiui, Lietuvos komerciniai bankai, iki 2008 m. dosniai daliję pinigus, užėjus sunkmečiui staiga ėmė kur kas atsakingiau vertinti kredito gavėjo finansinę padėtį.

Lietuvos komercinių bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas pripažįsta: “Galbūt iš tikrųjų nuožmios konkurencijos sąlygomis bankai sumažino atsakingam skolinimui keliamus reikalavimus, per mažai dėmesio skyrė vartotojų švietimui”. S.Kropas taip pat sutinka, kad bankai, kaip valstybės pinigų sistemos dalis, matyt, turėjo vadovautis dar aukštesniais socialiai atsakingo verslo standartais nei įprastas verslas.

Kita vertus, sunkmetis kai kurias kitas Lietuvos kompanijas paskatino gerokai sumažinti savo atsakingumo lygį: prastesnė produktų kokybė už ankstesnę kainą, gudraujama su nuolaidomis, ne itin garbingais metodais atleidžiami darbuotojai.

Daugeliu klausimų verslo socialinė atsakomybė gali ir turi būti reguliuojama valstybės. S.Kropo nuomone, ir dabar finansų verslui, ypač sunkmečiu suklestėjusioms greitųjų vartojimo kreditų kompanijoms, reikėtų griežtesnio valstybinio reglamentavimo ir priežiūros. Patys greituosius kreditus teikiantys verslininkai apeliuoja į savo sąmoningumą ir tą pačią socialinę atsakomybę.

Greitųjų vartojimo kreditų asociacijos direktorė Kristina Nemaniūtė “Veidui” vardijo ir asociacijos narių priimtą savo etikos kodeksą, ir dedamas pastangas klientams šviesti, tačiau juk kas penktas greitąjį vartojimo kreditą paėmęs žmogus nesugeba jo laiku grąžinti. Bendra pradelstų skolų tokioms bendrovėms suma jau siekia 10 mln. Lt.
Na, o labiausiai būti sąžiningus verslininkus skatina gaunama apčiuopiama nauda. “Jei darai gera, bet negauni iš to naudos, ilgainiui entuziazmas daryti gera nuslūgsta”, – tvirtina P.Rymeikis. O sunkmečiu socialiniai projektai ir tapo pirma išlaidų karpymo auka.

Šalia jau išvardytų veiksnių įmonių elgesį turėtų veikti ir pačių verslo vykdytojų sąmoningumas, pilietinė branda, moralės normos. Juos, deja, Lietuvoje dažnai užgožia kiti veiksniai. “Neretai mūsų sąmoningumo lygis būna netgi žemesnis už įstatymais nubrėžtą ribą”, – apgailestauja A.Katauskas.

Su tuo nesutinka UAB “PakMarkas” direktorius Virginijus Gumbaragis: “Atsakingų kompanijų Lietuvoje tikrai yra, gal tik jos gerus darbus net sunkmečiu dirba tyliai, nedarydamos iš to viešųjų ryšių akcijos. Be abejo, dabar dauguma kompanijų kovoja dėl išlikimo ir laikinai socialinius projektus pamiršo, bet padėtis tikrai pagerės ekonomikai ėmus kilti”.

Verslas – visuomenės atspindys

“Kita vertus, koks tikslas būti socialiai atsakingam visuomenėje, kuri nėra pilietiška?” – klausia P.Rymeikis. Nepasitenkinimą kol kas reiškiame tik žodžiais. Vienintelis neatsakingos socialinės politikos atvejis, sukėlęs gana stiprią visuomenės ir konkurentų reakciją, buvo vartotojų nepasitenkinimas “Omnitel” sugalvotais asmeniniais planais.
O, tarkime, kilus skandalui dėl Krekenavos agrofirmoje vokeliuose mokėtų atlyginimų visuomenė reagavo gana vangiai. Ar po šio skandalo perkate šios įmonės gaminius? O gal sunkmečiu patys gaunate algą vokelyje? Dar viena šokiruojanti žinia, kad mėsos produktai, skirti vaikams, niekuo nesiskiria nuo skirtų suaugusiesiems, apskritai liko beveik nepastebėta.

Remiantis “Spinter” atlikto tyrimo rezultatais, tik 6 proc. vartotojų renkantis produktą svarbūs įmonės socialinės atsakomybės aspektai, 20 proc. apklaustųjų apskritai nesidomi, ar produkcijos gamintojai yra socialiai atsakingi.
“Socialinė atsakomybė Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Vartotojų teisių gynimo organizacijos negausios, nedrąsios ir beveik bedantės. Dar nėra nepriklausomų organizacijų, kurios tirtų produktus, paslaugas ir visuomenei skelbtų rezultatus”, – tvirtina A.Katauskas.

Turime tenkintis gamintojų informacija, o įmonės nejaučia beveik jokio visuomenės spaudimo. Pirmąsias to apraiškas užspaudė prasidėjęs ekonominis sunkmetis. Daugumai šiandien svarbiau, kiek produktas kainuoja, o ne jį gaminančios įmonės socialinė atsakomybė. Ugdyti socialiai atsakingas įmones nepadeda ir valdžia, priimanti dviprasmiškus skylėtus įstatymus. Juk iš tikrųjų nemažo sąmoningumo reikia verslininkui nesusigundyti atrasta įstatymo spraga.

Sunkmečiu siekdamas išlikti verslas neretai renkasi principą “tikslas pateisina priemones” arba “juk valdžia irgi taip elgiasi”. Todėl, kaip mano N.Pačėsa, šiandien ypač svarbu padėti verslui ir sudaryti jam kuo palankesnes sąlygas pasirinkti tarp socialiai atsakingo ir neatsakingo elgesio: “Juk jei net Seimo Etikos komisijos pirmininkas nemato nieko blogo, kad kanceliarinės išlaidos naudojamos seimūnų automobilių nuomai, o balsavimas už kitą prilyginamas smulkiam nusižengimui, kalbėti apie socialiai atsakingą valdžią, taigi ir verslą, nėra jokių galimybių”.