Šiemet daugiausiai naudos Lietuvai ir jos gyventojams davė gausiausiai investuojanti „Teo LT“, viena didžiausių šalies darbdavių „Palink“ ir 18,5 mln. Lt vertės dovaną vietos bendruomenei įteikusi „Lifosa“.

Skaičiuoti įmonės buhalterinę vertę – kasdieninis finansų analitikų darbas visame pasaulyje. Ypač paprasta ją nustatyti, jei bendrovė kotiruojama vertybinių popierių biržoje, tad brangiausiai įvertintų įmonių sąrašai rikiuojami nuo Indijos ir JAV iki Lietuvos. Tačiau kur kas sudėtingiau už įmonių vertę akcininkams pamatuoti jų vertę savo šaliai – įvertinti, kurios jų teikia didžiausią naudą valstybei.
Jau trečią kartą šios užduoties imasi savaitraštis „Veidas“, vienintelis Lietuvoje renkantis ir skelbiantis vertingiausias įmones Lietuvai ir jos gyventojams. Pasitelkę vienuolika kriterijų kasmet stengiamės įvertinti, kurios įmonės moka didžiausius atlyginimus šalyje, nusipelno didžiausių darbdavių ir mokesčių mokėtojų titulo, daugiausiai investuoja, eksportuoja, garsina Lietuvos vardą pasaulyje, sparčiausiai kuria naujas darbo vietas ar uždirbtu pelnu dalijasi su visuomene.
Šiais metais skelbiame 30 daugiausiai Lietuvai nusipelniusių įmonių, tarp kurių daugiausia stambios bendrovės, tapusios savo srities lyderėmis. „Stambusis verslas netiesiogiai palaiko miestų ekonomiką. Dažnai kalbama, kad pagrindinis miestų variklis – smulkusis ir vidutinis verslas, tačiau tokio verslo maitintojai yra stambusis verslas: ir tiesiogiai, kai mažoms įmonėms duoda užsakymų kaip subrangovams, ir netiesiogiai, kai stambiųjų įmonių darbuotojai apsiperka nedidelėse parduotuvėse, valgo kavinėse, naudojasi smulkiųjų verslininkų paslaugomis“, – aiškina darbo paieškos, karjeros ir verslumo portalo „Manager.LT vadovas Arnas Mileška.
Tiesa, šiame sąraše nerasite monopolininkų, nes, mūsų vertinimu, užimant išskirtinę padėtį rinkoje paprasta būti dideliu darbdaviu ar didžiausiu mokesčių mokėtoju. Neįtraukėme ir „nuodėmės pramonės“, kuriai priskyrėme alkoholio, tabako gamintojus ir importuotojus, azartinių lošimų organizatorius.

Pirmajame trejetuke – dvi naujienos

Vertingiausių įmonių Lietuvai ir jos gyventojams pirmajame trejetuke šiemet išsirikiuoja trims skirtingiems sektoriams atstovaujančios bendrovės – telekomunikacijų įmonė „Teo LT“, „Iki“ prekybos tinklą valdanti „Palink“ ir pramonės galiūnė „Lifosa“.
„Teo LT“, praėjusiais metais užėmusi trečią vietą, šiemet į pirmąją išsiveržia dėl to, kad per pastaruosius dvejus metus tai yra daugiausiai investuojanti bendrovė: jos investicijos, kurių didžioji dalis tenka šviesolaidiniam tinklui, siekia 233 mln. Lt per dvejus metus. Būtent dėl šių investicijų Lietuva pirmauja Europoje pagal šviesolaidinio tinklo plėtrą. Dėl nuolatinės orientacijos į naujas technologijas, vadovų įžvalgumo „Teo LT“ sugebėjo iš seno sukirpimo, neefektyvios ir visų gyventojų keikiamos fiksuoto telefono ryšio paslaugas teikiančios monopolijos transformuotis į vieną moderniausių ir pirmaujančių telekomunikacijų bei IT paslaugų bendrovių.
„Labiausiai šiemet pažengusiomis pavadinčiau tas įmones, kurios skyrė daugiausiai dėmesio technologinei pažangai – tik tokiu būdu šiais laikais įmanoma stiprinti pozicijas vidaus ir tarptautinėse rinkose, nenusileisti konkurencingumu ir užsitikrinti ateitį. Ryškiausi pavyzdžiai yra „Teo LT“ ir „Achema“, taip pat Lietuvos paštas“, – investicijų į naujas technologijas reikšmę pabrėžia ir kitas sąrašo lyderes giria Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas.
„Teo LT“ į pirmą vietą iškėlė ir kiti kriterijai: šiemet per tris ketvirčius ji daugiausiai iš visų sąrašo įmonių sumokėjo mokesčių (atmetus akcizą) ir yra priskiriama prie didesnių šalies darbdavių. „Teo LT“ yra vienas patraukliausių darbdavių, nes įmonė samdo žmones pati, o ne perka paslaugas iš išorės, kaip, tarkim, „Tele2“. „Teo LT“ yra didelė kompanija, jos politika orientuota į personalo ugdymą, todėl ten įsidarbinęs darbuotojas gali kelti savo kompetenciją, o kitose įmonėse tai nedažnai pasitaiko“, – tvirtina A.Mileška.
Beje, šiemet sąraše neliko pernai vertingiausia Lietuvai tapusios bendrovės „Maxima LT“. Po tragedijos Latvijoje, kai sugriuvus „Maximos“ parduotuvei žuvo 54 žmonės, įmonė mūsų projektui duomenų nebepateikė ir šiemet rinkimuose nedalyvavo.
Tad kitos dvi pirmo trejetuko įmonės – naujokės.
Prekybos tinklą Lietuvoje ir Latvijoje valdanti „Palink“ iš ketvirtos pakilo į antrą vietą, nes yra įdarbinusi daugiau nei 8 tūkst. darbuotojų, šiemet sukūrė dar 223 naujas darbo vietas. Be to, ji įdeda gana ženklų indėlį į bendrą mokesčių katilą ir rodo atjautą pažeidžiamiausiems visuomenės nariams – „Maisto bankui“ skyrė paramos, vertos 6,7 mln. Lt.
Vis dėlto pagal indėlį į visuomenės gyvenimą šiemet nė viena bendrovė negali prilygti trąšų gamintojai „Lifosai“. Analogų Lietuvoje neturintis poelgis šią įmonę, kuri pernai į vertingiausių Lietuvai ir jos gyventojams įmonių sąrašą nepateko (koją tam pakišo tarša), šiemet iškėlė tiesiai į trečią vietą: bendrovė savo lėšomis Kėdainiuose pastatė ir šiemet vietos bendruomenės reikmėms perdavė 18,5 mln. Lt kainavusią sporto ir pramogų areną. „Arena įteikta kaip dovana miestui, už kurią mums nereikėjo nė notarinio mokesčio mokėti – viską apmokėjo pati įmonė“, – džiaugiasi Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktorius Romualdas Gailiūnas.
Kaip pasakoja R.Gailiūnas, šią dovaną miestui „Lifosa“ įteikė savo 50-mečio proga, o idėja Kėdainiams padovanoti ką nors reikšminga „Lifosos“ generaliniam direktoriui Jonui Dastikui kilo dar artėjant įmonės 45-mečiui. Pasikvietęs tuometinę Kėdainių merę J.Dastikas pasiūlė miestui milijono dolerių vertės dovaną. Miesto vadovai suko galvas, ko labiausiai reikėtų, kol gimė mintis statyti areną. Kadangi ji kainavo gerokai daugiau nei verslininkų siūlyta dovana, dėl dalies finansavimo „Lifosa“ kreipėsi į ES struktūrinius fondus skirstančias institucijas, bet finansavimo negavo. Galiausiai „Lifosos“ vadovas įtikino įmonės akcininkus – rusų koncerną „Eurochem“ leisti finansuoti arenos statybą „Lifosos“ lėšomis.
Ši įmonė daugiausiai naudos šaliai duodančių bendrovių sąraše rikiuojasi ne vien dėl indėlio į bendruomenės gyvenimą. Iš kitų ji išsiskiria ir dideliu, net sostinės įmones lenkiančiu atlyginimų vidurkiu (4625 Lt neatskaičius mokesčių) bei dideliu eksportu. Vis dėlto didžiausią naudą iš šios įmonės, žinoma, patiria miestas, kuriame ji ir įsikūrusi, – Kėdainiai.
„Šioje įmonėje didžiausias darbo užmokestis rajone, dirba apie tūkstantį darbuotojų. Įmonė nuolat modernizuojama, žmonių skaičius mažėja, bet vadovai laikosi požiūrio, kad darbo užmokesčio fondas neturi mažėti, jis netgi kasmet keliais procentais kyla. Norinčiųjų dirbti šioje įmonėje labai daug – jau susirašiusi kelių tūkstančių žmonių eilė.
Vadovas vertina darbuotojus ir laikosi nuomonės, kad darbo sąlygos turi būti geros, o žmonės turi gerai uždirbti. Gamykloje kiekviename ceche įrengtos pirtys, dušai, virtuvės su visa įranga, jauniems specialistams, imantiems būsto paskolą iš banko, padengiamos palūkanos, apmokamos aukštesnės pakopos studijos.
Be to, „Lifosa“ yra pagrindinė miesto renginių rėmėja. Ir iki arenos būdavo, kad bendrovė skirdavo milijoną litų miesto reikmėms: įrengė vaikų, sporto žaidynių aikšteles, chemijos ir fizikos kabinetus mokyklose.
„Nors įvairiai žmonės kalba, yra ir nusistačiusių, kad ši įmonė teršia, bet mes labai džiaugiamės, jog mūsų mieste yra tokia įmonė. Tai tikrai miesto draugas“, – gerų žodžių „Lifosai“ negaili R.Gailiūnas.

Lietuvos sėkmės formulė: visuomenės pagarba verslui, verslo pagarba žmogui.

1791 m. rugsėjį kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega su didelėmis iškilmėmis įsirašė į Vilniaus miesto knygą – tapo Vilniaus miesto piliečiu. Panašiu laiku, 1782 m., vienas iš vadinamųjų Amerikos tėvų, amatininko sūnus Benjaminas Franklinas „Informacijoje tiems, kurie kraustysis į Ameriką“ aiškino, kad šioje šalyje „mažai žmonių, tokių skurdžių kaip Europoje, taip pat čia labai mažai tokių, kurie Europoje būtų vadinami turtingais“. Šioje šalyje, pasak B.Franklino, žmonės neklausia nepažįstamojo „Kas tu esi?“, bet klausia „Ką tu gali padaryti?“.
B.Franklinas išmoningai įrodinėjo, koks garbingas yra paprastas darbas, amatas – juk pats Dievas esąs didžiausias visatos mechanikas, garbinamas už savo darbus, o ne dėl savo giminės senumo…
K.N.Sapiega ne mažiau išmoningai įrodinėjo, kaip svarbu, kad šalyje augtų miestai – laisvi, privilegijuoti, ne tik malonūs saviems žmonėms gyventi, bet ir patrauklūs svetimšaliams atvykti su savo darbais ir pramone, ir turtais savo. Tai buvo ne šiaip agitacija, tai turėjo būti tikras perversmas visuomenės gyvenime – juk pagal Lietuvos Statutą miestiečiai priklausė neprivilegijuotam luomui, negalėjo turėti žemės ne miesto ribose; savo ruožtu jei bajoras atsikeltų į miestą ir ten gyvendamas prekiautų ar verstųsi amatais, „tai toks jau bajorų laisvėmis džiaugtis negalėtų“. Tad K.N.Sapiegos įsirašymas į miestiečius turėjo reikšti naujos epochos pradžią, kurios nemaža dalis bajorijos visai netroško ir verčiau rinkosi gyventi po senovei, nors ir prarandant valstybę, užtat išsaugant savo teises ir laisves.
Vargu ar ta reforma būtų ką nors pakeitusi, net jei visi bajorai būtų jai pritarę, – Respublika buvo pernelyg ekonomiškai išsekusi, kad atsilaikytų prieš lengvo grobio ištroškusius kaimynus. Abiejų Tautų Respublika skaičiavo paskutinius savo egzistencijos metus; Amerikoje ėjo į pabaigą kovos dėl nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Vienos valstybės pabaiga, kitos – pradžia.
Čia dar verta prisiminti, kad tuo pačiu laiku, 1789–1994 m., vyko ir Didžioji Prancūzijos revoliucija: būta daug sumaišties, pralieta nemažai kraujo, bet valstybė išliko, tik jau visiškai kitokia.

Į laisvę atėjome be asmeninio nepriklausomybės plano

Kam minėti užmarštin nuėjusius laikus, juk mūsų Respublika gyvena kitoje epochoje, kitokia dvasia ir vertybėmis? Betgi niūriu perspėjimu nuskamba to paties K.N.Sapiegos žodžiai: „Stenkimės išvengti, kad mūsų piliečiai vietoj ubi Patria ibi bene (gerai ten, kur tėvynė) nepasakytų ibi bene ubi Patria (tėvynė ten, kur gerai).“
Šiandien jau susirūpinta, kad iš šalies išteka darbo jėga, mokesčių mokėtojai, pensijų uždirbėjai senstančiai visuomenei, bet iš esmės dar nesusivokta, kad didžiausi praradimai patiriami ištekant iš šalies verslo energijai. O juk šiuolaikinė ekonominė mintis verslumą pripažįsta atskiru ir vis svarbesniu ekonominiu ištekliumi, kuris, kaip ir visi ištekliai, yra ribotas. Pasaulio šalys vis aštriau konkuruoja siekdamos pritraukti verslių žmonių. Mūsų visuomenėje tebėra gaji nuostata, deja, palaikoma ir nemažos dalies politikų, kad verslininkai, ypač turtingesni, yra tie, kurie neleidžia žmonėms geriau gyventi.
Dabar Lietuva išgyvena keistą metą. Viena vertus, mūsų šalis dar niekada nebuvo tokia saugi ir užtikrinta dėl rytdienos, niekada nėra sulaukusi tokios pagalbos kurdama geresnį, modernesnį, šviesesnį gyvenimą. Važiuodamas per vasarišką kraštą gali aiškiai matyti, kad ir tolimiausiame užkampyje atsiranda šiek tiek pinigų, sodybos vėl tampa panašios į žmonių gyvenimus, ne laužynus – žinoma, jei prisimeni, kaip jos atrodė prieš kokius dešimt metų. Kad ir lėtai, europiniai pinigai daro savo.
Kita vertus, aiškiai juntamas nusivylimas, kad vis negyvename „kaip švedai“ ir dar negreit gyvensime. Puikiai prisimenu, kaip, regis, 1998 m. rinkdamas statistines aktualijas „Veidui“ radau, kad maistui išleidžiame jau mažiau negu 50 proc. pajamų – atrodė, oho kiek jau pasiekėme. Dabar maistui išleidžiame 29 proc. pajamų – ir kas iš to? Juk Europos Sąjungos vidurkis yra 15 proc. „Eurostatas“ neseniai paskelbė, kad Lietuva pagal perkamąją galią pasiekė 70 proc. ES vidurkio, o Estija „tik“ 68 proc. – vėlgi jokio džiaugsmo.
Lengviausia būtų paaiškinti, kad tai užsitęsusios krizės padarinys, ir čia būtų nemažai tiesos. Spartus ekonomikos augimas įstojus į ES, dar pakurstytas lengvų paskolų burbulo, sukūrė iliuziją, kad išties tas švediškas gyvenimas jau čia pat, ranka pasiekiamas. Ta iliuzija išsisklaidė, o iliuzijų žlugimas visada skausmingas. Kita vertus, vien tai, kad per patį nuosmukį nebūta didesnių socialinių neramumų, rodo, jog visą laiką pasąmonėje buvo suvokiama, kad tai ir tėra iliuzija. Priešingai negu, tarkim, Graikijoje, kurios visuomenė buvo rimtai įtikėjusi, kad gyvenimas skolon yra norma ir valstybės pareiga.
Šiandieninį visuomenės būvį pavadinčiau sutrikimu. Ryški, nors ir ne ekonominė, to sutrikimo apraiška – Garliavos istorija, tiksliau, ne pati istorija, o desperatiška gana didelės visuomenės dalies reakcija: reikia kažką daryti, štai yra blogio šaknis, kurią išrovus gyvenimas pasikeis. Panašų atspalvį turi ir vis gausesnės „pilietinės iniciatyvos“, telkiančios žmones ką nors stabdyti, ko nors neleisti. Galima sakyti, kad taip kuriasi visų taip trokštama pilietinė visuomenė, kai žmonės nebenori būti valdomi, o ima patys spręsti savo ateitį. Betgi atidžiau žvelgiant į akis krinta vienas bendras bruožas: dažniausiai telkiamasi pasipriešinti, kad ko nors nebūtų daroma. Iškalbingas pavyzdys – kultūrininkų kova dėl „Lietuvos“ kino teatro. Po atkaklių kovų jis buvo „išsaugotas“, ir tada iškart tapo niekam nebereikalingas.
Vakarų šalyse irgi būna tokių akcijų, štai visai neseniai žalieji įsiveržė į Prancūzijos Nožano atominę elektrinę norėdami įrodyti ką? Kad jų nenušovė per pirmas tris minutes? Betgi daug gausesnės būna protesto akcijos, kai norima uždaryti kokią gamyklą (kuri veikiausiai teršia aplinką ir gadina kraštovaizdį), nes joje dirbantys žmonės neteks pragyvenimo šaltinio. Lietuvoje iš tokių protestų (kalbu apie pastarąjį dešimtmetį, kai seniai bankrutavusių sovietinių monstrų darbininkų bado akcijos jau buvo praeitis) prisimenu tik vieną: danų bendrovės „Saerimner“ valdomo kiaulių komplekso Kalvarijos savivaldybėje darbuotojų kuklų protestą, kad jie nenori prarasti savo darbo vietų dėl to, jog kažkam smirdi „danų kiaulės“. Bet jis buvo nepalyginti kuklesnis už gerų kvapų mėgėjų akcijas.
Iškalbingas pavyzdys iš Amerikos verslo istorijos. Kaip rašo Jamesas Oliveris Robertsonas knygoje „Amerikos verslas“ (America‘s Business), pirmosios anglų kolonijos buvo verslo korporacijos. Ne, ne ta prasme, kaip mes įsivaizduojame iš filmų, kad ten pirmiausia plaukė avantiūristai ir aukso ieškotojai. Štai 1620 m. laivas „Mayflower“ atplukdė į Naująją Angliją 102 anglų piligrimus, pasiryžusius įkurti religinę bendruomenę. Ir įkūrė, bet reikėjo atsilyginti už kelionę, taip pat reikėjo papildomų gėrybių iš senosios tėvynės, tad po metų naujai atplaukęs laivas „Fortune“ buvo prikrautas puikiausių lentų ir bebrų kailių – nors tie maldininkai iki tol nebuvo matę gyvo bebro. Poreikis išgyventi atvėrė verslumo gebėjimus.
Lietuvoje šis „poreikis išgyventi“ stipriai apsilpęs. Ta dalis, kuriai neapsilpęs, masiškai emigruoja, kita dalis vis dar įsivaizduoja, kad valstybė yra kažin kokia mistinė institucija, kuri turi, tik duoda arba neduoda. Atsikuriant Lietuvai lyg ir neturėta tokių iliuzijų. Prisimenate, kaip blokados laikais Vytautas Landsbergis drąsino: dalgiais nušienausime savo pievas. Ir tarsi buvo tikima… Bet po vadinamosios dainuojančios revoliucijos netruko ateiti nusivylimas, ir kas liko? Niūrus suvokimas, kad valstybė nesukurs asmeninės sėkmės istorijos. Į laisvę ėjome kartu, o savo laimę tenka kurti kiekvienam atskirai. Dalis susikūrė, bet dauguma dar ne.
Tai ir pavadinčiau didžiuoju dainuojančios revoliucijos paradoksu. Mūsų žygis į laisvę buvo pernelyg idealistinis, visai nesvarstant, ką ta laisvė gali reikšti man asmeniškai, ir tai buvo mūsų stiprybė. Veikiausiai ir nebuvo įmanoma tokių klausimų svarstyti – juk ekonominė ir socialinė sankloda funkcionavo, reikia ištaisyti prievartinės sovietinės sistemos negeroves, ir ji dar geriau funkcionuos. Jei mėsos neišveš į Maskvą ir Peterburgą, galėsime laisvai nusipirkti; jei gamyklų netramdys absurdiškais planais, atlyginimai bus dar didesni; jei leidyklų ir redakcijų necenzūruos, bus geriau ir skaitytojams, ir darbuotojams…
Dvasinis ryžtas būti laisvam iš esmės neturėjo jokio ryšio su įsivaizdavimu, kaip ekonomiškai atrodys mano laisvė. Laisvė suvokta kaip kolektyvinis darinys: laisva šalis, o aš kaip buvau, taip ir tebesu jos priklausinys. Labai greitai paaiškėjo, kad tikra laisvė atomizuoja: laisva ne tik šalis – laisvi mes kiekvienas asmeniškai. O kuo daugiau laisvių, tuo mažiau įsipareigojimų. Taip pat ir valstybės įsipareigojimų jos piliečiui. Deja, tie įsipareigojimai vis dar tebėra per dideli, palyginti su valstybės galimybėmis.
Šiandien tiek visuomenė, tiek valdžia yra priėjusi esminę kryžkelę: visuomenė intuityviai suvokia, kad gyvenimas iliuzijomis nebeturi prasmės; naujasis politinis elitas neturi valios pasakyti, kad iš tikrųjų iliuzijų metas baigėsi, reikia gyventi kitaip.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tik modernesnė ūkio ir eksporto struktūra Lietuvai gali užtikrinti stabilų ekonomikos augimą ir nedarbo, ypač jaunimo, mažėjimą.

Lietuvos ekonomikai Europos Komisija jau nuo 2010 m. prognozuoja tik kilimą, eksporto skaičiai auga. Tačiau Estijai anksčiau ir dabar pranašaujama ateitis šviesesnė, o mes apie tokią negalime nė svajoti, jei nekeisime savo ūkio ir eksporto struktūros, nesusitelksime į intelektualias paslaugas. Tokia išvada padaryta Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkų studijoje apie paslaugų sektoriui būtinus struktūrinius pokyčius.

Verslo paskolos augo 15 proc., ekonomika – beveik perpus menkiau
MRU parengtos studijos autorės – MRU Ekonomikos ir finansų fakulteto Bankininkystės ir investicijų katedros prof. dr. Eugenijos Martinaitytės įsitikinimu, išteklių neturtinga šalis labai didelio pasirinkimo, kuria kryptimi žengti, neturi. Jei nori pakartoti Estijos ar Maltos sėkmės istorijas, reikia koncentruotis į žinioms imlias paslaugas ir jų eksportą, kas leis sukurti didesnę pridėtinę vertę.
Be to, vystant intelektualias paslaugas galima išspręsti vieną didžiausių šios dienos Europos problemų – jaunimo nedarbą – juk žinioms, modernioms technologijoms imliose paslaugų srityse atsiradus daugiau darbo vietų, intelektas ne emigruotų, o čia kurtų produktus eksportui. Asmenų su aukštuoju išsilavinimu nedarbas ir ne tik Lietuvoje daug mažesnis nei neišsilavinusių žmonių. Lietuvoje bendras jaunimo nedarbas sudaro ženklią dalį (2012 m. – 24,2 proc.), tačiau bedarbių su universitetiniu išsilavinimu dalis jaunimo grupėje nereikšminga.
Tačiau Lietuva net ekonomikos aukso amžiumi vadintais ikikriziniais metais buvo pasirinkusi skirtingą ūkio plėtros kelią nei Estija. MRU tyrime pateikti iškalbingi skaičiavimai: 2005-2009 m. kasmet  ūkio sektoriaus paskolų portfelis Lietuvoje vidutiniškai didėjo 15 proc., o ekonomika vos 8 proc. Estijoje šie skaičiai beveik sutapo (11 ir 10 proc.), o Latvijoje buvo dar didesnės nei pas mus disproporcijos: paskolos augo po 23 proc. kasmet, o ekonomika – 9 proc. Tai ne tik reiškia, kad Estijoje paskolos ūkio sektoriams buvo išduodamos labiau įvertinus plėtros galimybes, bet ir tai, kad ūkio plėtra vyko pusantro du karto mažesnėmis veiklos sąnaudomis nei kitose Baltijos kaimynėse.

Ūkio struktūra modernėja lėtai
„Paslaugų produktyvumas ir pridėtinės vertės kūrimas siejamas su žiniomis imlių paslaugų plėtra, o Lietuvoje daugiausia gaminama mažos pridėtinės vertės produkcija, dominuoja energijai imlios pramonės šakos. Darbo našumas Lietuvoje gerokai mažesnis nei technologiškai išsivysčiusiose ES valstybėse“, – aiškina prof. E.Martinaitytė. O technologinės, paslaugų inovacijos yra svarbiausias konkurencingumo ir plėtros veiksnys. Tačiau verslas Lietuvoje linkęs remtis pigia darbo jėga, jis nepajėgus investuoti į tyrimus, tad ir didelės pridėtinės vertės tikėtis sunku.
Analizuojant išvystytos ekonomikos valstybių ūkio sektorių kuriamos pridėtinės vertės svorį nustatyta, kad paslaugų sektoriuje (prekybos, finansinio tarpininkavimo, IT, transporto, draudimo, švietimo, kūrybinės, sveikatos priežiūros ir kt. paslaugos) pridėtinės vertės sukuriama daugiau nei pramonės sektoriuje. Paslaugų sektoriaus kuriamos pridėtinės vertės vidurkis ES sudaro apie 80 proc., Baltijos šalyse – apie 70 proc. Vadinasi, ūkio struktūrą būtina tobulinti vystant konkurencingas paslaugas.
Beje, Lietuvoje ir daugiausia tiesioginių užsienio investicijų – du tris kartus daugiau nei pas Baltijos kaimynes – taip pat atėjo į apdirbamąją pramonę, o Estijoje ir Latvijoje daugiau investuota į finansinio tarpininkavimo sektorių. Lietuvoje šių paslaugų apimtis dukart mažesnė nei išsivysčiusiose šalyse.
„Pas mus vis dar vyrauja standartinis mąstymas. Pramonė – taip, tai labai svarbus sektorius, bet reikia žiūrėti, kas duoda didžiausią pridedamąją vertę, nes tik taip būsime konkurencingi.  Maisto, naftos, chemijos pramonė kuria mažiau pridėtinės vertės už paslaugų sektorių, o mūsų eksporto struktūroje dominuoja prekių eksportas, priklausantis nuo rinkos konjunktūros – šiandien yra paklausa, prikepsim produktų, o ryt paaiškės, kad nėra kur dėti. Eksportuojame degalus, bet atsiras koks kitas kuras ar kita technologija – ir ką darysim? Tačiau jei turėsime intelektualią paslaugą, jos poreikis bus stabilus”, – pabrėžia E.Martinaitytė.
Deja, tokių Lietuvos eksportuojamų paslaugų procentas statiškai netgi beveik nematomas, nors pasaulis keičiasi – diegiamos naujos technologijos, plečiasi tarptautiniai tinklai. Negalime stovėti vietoje – kepti bandeles ir tuo džiaugtis. paslaugų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kai 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietėsi į Lietuvą kitų šalių pirklius, amatininkus ir žemdirbius, jis žvelgė į ateitį, buvo pirmas užsienio investicijų medžiotojas.
1701 m. įsiveržusi į Žemaitiją Švedijos kariuomenė Rygos pirklių prašymu susprogdino ir užvertė akmenimis Šventosios uostą – Rygos pirkliai irgi žvelgė į ateitį: jeigu uostas sustiprės, šaukštai bus po pietų.
Tuo tarpu Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas Vaza ateities nesugebėjo numatyti: kai XVII a. pradžioje įsikūręs nedidelis Šventosios uostelis ėmė kelti konkurenciją Klaipėdai (tada Prūsija su visa Klaipėda buvo pavaldi Abiejų Tautų Respublikai), karalius 1639 m. suteikė Klaipėdai privilegiją ir uždraudė gabenti prekes per Šventosios uostą į Dancigą. Netrukus Prūsija nusikratė Lenkijos ir Lietuvos globos, o Šventosios uostas taip ir nebeatsirado.
Kaip ta proga neprisiminsi Būtingės naftos terminalo: kiek iečių buvo sulaužyta įrodinėjant, kad jis nereikalingas, beprasmiškas, net absurdiškas; o šiandien įsivaizduokime „Mažeikių naftos“ egzistenciją be šio terminalo…
Eikime į visai kitą epochą, kitą situaciją. XIX a. pabaiga, Lietuva jau seniai Rusijos imperijos sudėtyje. Geležinkelių tarifai taip sudėstyti, kad iš Rusijos gilumos, derlingų Poltavos, Kursko gubernijų, atvežti grūdai Kauno gubernijoje kainuoja pigiau negu vietiniai. Rezultatas? Vietiniai žemdirbiai buvo priversti persimesti į sodininkystę ir daržininkystę. Amžiaus pabaigoje ketvirtadalį visų iš Kauno gubernijos išvežamų prekių vertės sudarė pieno produktai. Ne iš gero gyvenimo, bet pažanga akivaizdi – pienininkystė tuo metu buvo labai moderni ūkio šaka.
Visais laikais didžiausia verslo vertė buvo ta, kad jis ieško ir randa galimybių ten, kur jų anksčiau nebuvo. Valdžios sprendimai gali apsunkinti arba palengvinti tuos ieškojimus. Gali ir ilgam pristabdyti verslo energiją – tai matome paskutinįjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo šimtmetį, kai didikai, kurie buvo ir didžiausi žemvaldžiai (t.y. verslininkai), ir kartu valdžios atstovai, sugebėjo užslopinti naujų, modernesnių verslų radimąsi ir šitaip pasmerkė šalį atsilikimui, o vėliau ir prapulčiai.
Verslas yra viena svarbiausių žmonių kūrybingumo, energijos reiškimosi formų. Antrą kartą atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, ta verslo energija pasirodė esanti galingesnė už silpną valstybė aparatą, todėl dažnai įgaudavo griaunamąjį pobūdį.
Šiandien kyla kita grėsmė – kad valstybės aparatas, pasitelkęs neigiamą visuomenės nuomonę, gali uždusinti verslą ir verslumą.

Lietuviai genetiškai priešiški verslui

Ką gi, demokratinėje šalyje valdžios keičiasi, vienos mažiau myli verslininkus, kitos – labiau, vienos į užsienio investuotojus šnairuoja, kitos jų ieško. (Dabartinę valdžią verta už tai pagirti; krizė parodė, kad tikėjimas galėsiant išsiversti savo kapitalu buvo didžiai iliuzinis.) Užtat visuomenės nuomonė – daug inertiškesnis dalykas.
Lietuviai genetiškai priešiški verslui. Ir tai iš dalies suprantama: modernioji lietuvių tauta susiformavo iš valstiečių, kurie tik arė žemę, o verslavo visi kiti. Ne be reikalo XIX a. pabaigoje mūsų šviesuoliai atkakliai mokė: ne vien iš žemės arimo galima gauti naudos. Džiaugiamės tais lietuviškais raštais (ir negalim nesidžiaugti, juk jie rodėsi spaudos draudimo sąlygomis), bet kai pagalvoji, kad nuo Adamo Smitho klasikinių veikalų apie kapitalizmo esmę pasirodymo jau buvo praėję daugiau kaip šimtas metų, graudu darosi.
Prie to pridėkime sovietinės okupacijos pusamžį, kai ne tik verslas – bet koks individualus galvojimas buvo draudžiamas, ir nebeteks stebėtis, kodėl pas mus tiek priešiškumo verslo atžvilgiu.
Verslumas yra lygiai toks pat išteklius, kaip ir nafta, mediena ar grūdai. Jį reikia visais būdais tausoti ir gausinti. Esu įsitikinęs: nepaisant visų verslo nuodėmių – o jų, ypač valstybės turto privatizavimo metu, prisikaupė daugiau negu reikia, – jis yra pagrindinis variklis vedant šalį modernėjimo linkme. Ir ne tik todėl, kad verslininkai kuria darbo vietas, atranda laisvas ekonomikos nišas. Gal nuskambės žiauriai, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad verslininkai, kaip sluoksnis, sparčiausiai keičiasi. Šitokio greito kitimo jokiame kitame visuomenės sluoksnyje nepastebiu.
Jokiu būdu nenoriu supriešinti atskirų visuomenės sluoksnių – priešiškumo ir taip per akis. Tik viena noriu pasakyti: verslas nuo seniausių laikų buvo gyvenimo judintojas ir drumstėjas. Kuo daugiau verslių žmonių, ypač tokių, kurie sugeba įžvelgti rytdienos perspektyvas, tuo daugiau vilties, kad Lietuva neliks amžinas užkampis, iš kurio reikia kuo greičiau emigruoti.

Mažiausiai ketvirtis Lietuvos gyventojų turimų būsto paskolų, paimtų pučiantis nekilnojamojo turto burbului, dabar yra didesnės nei už skolintus pinigus pirktas ir nuvertėjęs būstas.

Bendrovė “Būsto paskolų draudimas” (BPD) skaičiuoja, kad kone visos 2006-2008 metais paimtos būsto paskolos, kurios apdraustos įmonėje, yra didesnės vertės, nei dabar kainuoja už jas įsigytas nekilnojamasis turtas, pirmadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

“Daugumai BPD klientų, būstą pirkusių 2006-2008 metais, už parduotą būstą gautų pinigų pakaktų tik dviem trečdaliams skolos bankui padengti”, – teigė “Būsto paskolų draudimo” vyriausiasis aktuarijus Vilius Dereškevičius.

2006-2008 metais buvo išduota beveik 100 tūkst. paskolų būstui įsigyti, arba maždaug du trečdaliai visų Lietuvos būsto kreditų. Beveik ketvirtis jų buvo apdrausta “Būsto paskolų draudime”.

Lietuvos bankas sakė neturintis duomenų, kokios dalies žmonių paskolos yra didesnės nei vertas už juos įsigytas būstas.