Shutterstock

Vieta žemėlapyje. Nors Lietuvoje kolegijos neretai laikomos kažkuo tarp universiteto ir profesinės mokyklos, atrodo, kad jos pačios savo misiją supranta geriau. Mūsiškių kolegijų pasiekimai mažai kuo skiriasi nuo užsienio atitikmenų – taikomųjų mokslų universitetų Europoje.

Reitingavimo sistemos „U-Multirank“ duomenys rodo, kad Lietuvos kolegijos pasižymi aukštais studijų rodikliais – daug studentų sėkmingai baigia mokslus. Kaip ir derėtų kolegijoms, jos aktyviai veikia regione, kur praktiką atlieka (o vėliau ir dirba) jų auklėtiniai. Beje, kai kurios kolegijos į Lietuvos regioną pritraukia ir išsiunčia svetur praktiškai tiek pat studentų, kiek Suomijos ar Nyderlandų taikomųjų mokslų universitetai. O štai pagal pasiekimus meno srityje Lietuvos kolegijos aplenkia savo kolegas Europoje ir dar, pasirodo, išugdo dalyvių europiniam „Eurovizijos“ dainų konkursui.

„Veidas“, remdamasis „U-Multirank“ duomenimis, įvairiose srityse palygino jame dalyvaujančių lietuviškų kolegijų rodiklius su panašių užsienio institucijų rezultatais. Jos, žinoma, taip pat yra binarinės aukštojo mokslo sistemos – į mokslą, akademines žinias orientuotų universitetų ir praktinius įgūdžius savo auklėtiniams diegiančių kolegijų, taikomųjų mokslų universitetų, dalyvės. Daug „Veido“ pasirinktų mūsiškėms kolegijoms giminingų Vakarų mokslo įstaigų yra jų partnerės, su kuriomis Lietuvos kolegijos keičiasi studentais, dėstytojais, o ir jų studijų apimtis, matuojama kreditais, sutampa. Tokioje panoramoje mūsų kolegijos žiba studijų ir regioniškumo srityse, tačiau vargiai savo jėgomis pelno pajamų iš privačių užsakymų ir mokslo taikomąja veikla bent kol kas aktyviau neužsiima.

Pamatinius Lietuvos kolegijų skirtumus nuo panašių institucijų užsienyje dėl pajamų, mokslo taikomosios veiklos ar kitų parametrų gali lemti ir kitokia jų kūrimosi istorija. Lietuvoje binarinė sistema ir kolegijos atsirado 2000 m., Jungtinėje Karalystėje – keliais dešimtmečiais anksčiau. Vokietijoje kolegijų atitikmenų – ~Fahoschule~ dėstytojams doktorantūros studijos buvo nemokamos.

Iš technikumų kilusios, palyginti dar menką istoriją skaičiuojančios ir, kaip dažnai mėgstama sakyti, podukros vietoje laikomos Lietuvos kolegijos tikina išgyvenusios nuolat besikeičiančius reikalavimus, jų funkcijos gryninimą. O štai jų kolegos užsienyje, priešingai, esą nuo pat pradžių jautė valstybės pagalbos ranką. Pačios kolegijos tikina kai kur pasiekiančios panašių rezultatų kaip ir jų partnerės užsienyje, nors pastarąsias ir valstybė labiau skatina, ir verslas dažniau prisimena, kai reikia pagalbos įgyvendinti kokius nors užsakomuosius darbus.

Didžiausios Lietuvos neuniversitetinės aukštosios mokyklos – Vilniaus kolegijos direktorius doc. dr. Gintautas Bražiūnas, paklaustas apie Lietuvos kolegijų padėtį Europos kontekste, atsako, kad ne tik „U-Multirank“, bet ir „Webometrics“, ir kiti reitingai liudija, jog Lietuvos kolegijų padėtis yra gera. Trumpai tariant, už mažiau joms pavyksta padaryti tiek pat ar daugiau nei užsienio kolegoms.

„Ko gero, galime didžiuotis kainos ir kokybės santykiu: kur kas pigiau, turėdami mažiau išteklių, darome tai, kas užsienyje kainuoja gerokai brangiau. Pavyzdžiui, dėstytojų atlyginimai, kad ir Estijoje, yra beveik dvigubai didesni. Pigiau nei užsienyje Lietuvoje atsieina nebent išlaikyti pastatus, tačiau mūsų infrastruktūra yra pasenusi. Jei važiuotume per Europos aukštąsias mokyklas, pamatytume, kaip per pastarąjį dešimtmetį jos pasikeitė: arba pasistatė naujus rūmus, arba iki blizgesio renovavo senuosius. Vis dėlto turime prietaisų, įrangos, kurios pažangumu prilygstame ar net lenkiame kitas Europos aukštojo mokslo institucijas“, – Lietuvos kolegijų panoramą Europoje apžvelgia Vilniaus kolegijos vadovas ir priduria, kad reitinguose nematomas, bet svarbiausias veiksnys kokybei užtikrinti yra dėstytojai. Kitaip tariant, jei nėra gerų dėstytojų, nepadės nei gražiausi rūmai, nei geriausi studentai.

„U-Multirank“ studijų kriterijų grupėje pagal sėkmingai ir numatytu laiku bakalauro studijas baigiančių absolventų dalį Lietuvos kolegijos įvertintos aukščiausiais A ir B (labai gerai ir gerai) įvertinimais. Tiesa, kai kurios kolegijos nurodo, kad numatytu laiku bakalauro laipsnį įgyja 100 proc. absolventų. Jei jų pateikti skaičiai atitinka realybę, vadinasi, visi pirmakursiai po trejų metų, kiek trunka profesinio bakalauro studijos kolegijoje, ją baigia be menkiausio nubyrėjimo.

Analogiškus gerus įvertinimus Lietuvos kolegijos gauna ir poveikio regionui srityje: labai gerai (A) vertinama didelė absolventų, dirbančių regione, taip pat studentų, čia pat atlikusių praktiką, dalis. Dvi kolegijos – Vilniaus ir Šiaulių šioje srityje gauna aukščiausius įvertinimus ir už pajamas iš regioninių šaltinių.

Penkios iš septynių „U-Multirank“ dalyvaujančių kolegijų nuskynė laurus ir pagal sukuriamą meninę produkciją, kūrybos rezultatus. Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas svarsto, kad šį rodiklį būtų galima taikyti ir universitetams, ir kolegijoms, kurių menų padaliniai, kaip matyti iš „U-Multirank“ duomenų, gali pasiekti aukštų rezultatų ir be papildomo finansavimo.

„Mes turime daug meno profesionalų, tad šioje srityje galime varžytis su universitetais. Jei turime įžymybių, nesvarbu, ar tai džiazo, ar populiariosios muzikos ekspertai, juk profesionalai vertinami vienodai gerai, – tvirtina aukščiausią įvertinimą už meninę produkciją gavusios kolegijos vadovas. – Net turime šūkį: jei nori dalyvauti „Eurovizijoje“, studijuok Vilniaus kolegijoje. Daug šio konkurso dalyvių – Vilija Matačiūnaitė, Jeronimas Milius, Erica Jennings, Vaidas Baumila yra mūsų absolventai.“

Pagal meninės produkcijos įvertinimą Lietuvos kolegijos prilygsta Suomijos Savonijos ir Seinejokio taikomųjų mokslų universitetams, lenkia ~Lillebaelt~, VIA universitetų koledžus Danijoje, Nyderlandų ~Hanze~ taikomųjų mokslų universitetą.

Esminis Lietuvos kolegijų ir panašių į jas užsienio institucijų skirtumas – pajamos. Vakarų taikomųjų mokslų įstaigoms įprasta uždirbti iš įmonių, kitų partnerių užsakymų – suprojektuoti kokią nors automobilio detalę ar parengti miesto viešojo transporto galimybių studiją. O Lietuvos kolegijose dar tik randasi tokios praktikos užuomazgų. „U-Multirank“ skaičiuojant pajamas iš privačių šaltinių (be mokesčių už studijas), visos kolegijos įvertintos prasčiau nei vidutiniškai. Tiesa, panašių neblizgančių įvertinimų sulaukia ir kai kurie užsienio taikomųjų mokslų universitetai.

„Pagal „U-Multirank“ duomenis įdomu stebėti savo ir kolegų situaciją, atrasti tendencijas, patvirtinančias bendras problemas. Pajamos nėra vien mūsų bėda – su panašiais sunkumais susiduria ir užsienio aukštosios mokyklos. Tad pasiguosti negalime, bet turime progą sau tai patvirtinti ir ieškoti kitų variantų, kaip sustiprinti šią veiklą“, – tvirtina Šiaulių valstybinės kolegijos direktorės pavaduotoja strateginės plėtros klausimais Lina Tamutienė. Ji pasakoja, kad neseniai kolegija įsitraukė į dviejų klasterių – Baltijos baldų ir Lietuvos plastiko – veiklą, nes iš naujos veiklos tikisi ir daugiau galimybių bendradarbiauti su regiono verslu.

L.Tamutienė svarsto, kad kolegijoje kuriamas žinias, produktus komercializuoti sunku, nes iki konkretaus užsakymo, už kurį galima gauti papildomų pajamų, reikia įdirbio, pasitikėjimo ir rekomendacijų. „Todėl, – priduria ji, – turime daug sutarčių visuomeniniais pagrindais, nors finansinio atlygio dar negauname.“

Taigi pagrindinis lėšų šaltinis kolegijoms vis dar yra valstybė. Papildomų pajamų aukštosios mokyklos gauna nebent iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos – kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo kursų, tęstinių studijų, suaugusiųjų mokymo. Pagal šį kriterijų labai gerai ir gerai įvertintos Alytaus, Marijampolės ir privati Socialinių mokslų kolegija.

Alytaus kolegijos direktorė doc. Danutė Remeikienė paaiškina, kad pastaruoju metu kolegija vykdė daug svarbių regione darbų: kvalifikaciją čia kėlė visi Alytaus pedagogai, praėjusiu ES finansiniu laikotarpiu 2 tūkst. alytiškių kolegijoje mokėsi kompiuterinio raštingumo, ji taip pat turi licenciją teikti valstybės tarnautojų mokymo paslaugas, o apie 200 vaikų mokosi Jaunųjų informatikų akademijoje.

„Turime ir verslo užsakymų: pagal iš anksto suderintas programas mokome įmonių darbuotojus. Tai būna specializuoti kursai, pavyzdžiui, kelių tiesėjams ar statybos inžinerinių tinklų specialistams. Kadangi turime pažangų regioninį technologijų centrą, naudojamės baze, tinkama alternatyviesiems energijos ištekliams – saulės baterijoms, vėjo jėgainėms ir kt. lyginti“, – vardija Alytaus kolegijos vadovė.

Klaipėdos valstybinės kolegijos (KVK) direktoriaus pavaduotoja strateginės plėtros klausimais Nijolė Galdikienė svarsto, kad Lietuvoje dar nesusiformavo tradicija verslui paslaugas užsakyti iš aukštųjų mokyklų. Tokių užsakymų stygių jaučia ne tik kolegijos: užsakomosios veiklos pavyzdžių dar palyginti nedaug turi ir universitetai, kurių įranga bei priemonės įgyvendinti įvairius įmonių užsakymus, tikėtina, yra geresnės nei kai kurių kolegijų.

N.Galdikienės įvardijamos kolegijų teikiamos paslaugos, iš kurių uždirbama papildomų pajamų, – suaugusiųjų mokymo, švietimo ir konsultavimo, taip pat kolegijai priklausančio turto nuoma.

„Pavyzdžiui, mūsų kolegijos vadovybė vyko į Vakarų Lietuvos savivaldybes ir įmones, gavome užsakymų organizuoti kvalifikacijos kėlimo kursus, konsultacijas. Pajamos iš šios veiklos sudaro didžiausią kolegijos uždirbamų papildomų lėšų dalį“, – komentuoja N.Galdikienė. Jos teigimu, Lietuvos kolegijos kasmet iš tokios veiklos uždirba nuo 1,5 tūkst. iki 0,5 mln., skaičiuojant litais, o sumos dydis tiesiogiai susijęs su įstaigos dydžiu.

„Veido“ kalbinti pašnekovai tikisi, kad jei, kaip svarstoma, bus taikomos skirtingos konkursinės finansavimo sąlygos universitetams ir toms institucijoms, kurių pagrindinė veikla yra ne mokslinė, tarp jų ir kolegijoms, nauja tvarka galėtų paskatinti proveržį kolegijų mokslo taikomojoje veikloje. Dabar „U-Multirank“ visų kolegijų išorinės mokslinių tyrimų pajamos vertinamos prasčiau nei vidutiniškai.

„Jei kalbame apie mokslinę veiklą, mes leidžiame tarptautinį žurnalą, vykdome konsultacinę veiklą. Bet mokslinė veikla yra apysilpnė, nes arba negauname finansavimo, arba gauname jo nedaug. Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija Vilniaus kolegiją pagal atitinkamus kriterijus įvertino geriausiai ir skyrė 23 tūkst. eurų mokslinei veiklai. Taigi manome, kad labai pasisekė. Juk kiekvieno straipsnio spausdinimas rimtame žurnale kainuoja, be to, dėstytojas turi skaityti paskaitas ir neturi laiko mokslinei veiklai – tai problema, nes šiuo metu be pinigų mokslo nesukursi“, – komentuoja G.Bražiūnas.

Vilniaus kolegijos direktorius paaiškina, kad su ribotomis kolegijų galimybėmis pritraukti užsakymų ir uždirbti papildomų pajamų susijusi ir didelė aukštųjų mokyklų koncentracija ne tik Lietuvoje, bet ir konkrečiame regione. Pavyzdžiui, įmonė, norinti užsakyti kokį nors darbą, Vilniuje ar Kaune renkasi iš galybės variantų, kuriuos kolegijoms nurungti gali būti sudėtinga.

„Lietuvoje aukštųjų mokyklų yra per daug. Nesakau, kad jas reikia naikinti, bet jei jas sujungtume – pajamų rodikliai pagerėtų, nes institucija turėtų daugiau erdvės teikti konsultacijas, įgyvendinti užsakymus. Kiek dabar Vilniuje yra universitetų, kolegijų, institutų, centrų ir kitų darinių. Jei koks nors darbdavys nori užsakyti tiriamąją analizę ar kvalifikacijos kėlimo kursus, jis turi aibę galimybių rinktis, ir Vilniaus kolegijai sunku pirmauti prieš tokią mokslinės produkcijos pasiūlos įvairovę“, – aiškina G.Bražiūnas.

Gali būti, kad būtent dėl riboto mokslo taikomąją veiklą vykdančių institucijų skaičiaus geriausius rodiklius pagal pajamas iš nuolatinio profesinio tobulėjimo veiklos demonstruoja Alytaus ir Marijampolės kolegijos.

Vis dėlto Vilniaus kolegijos direktorius primena, kad dabar egzistuojantį Lietuvos kolegijų atotrūkį pagal pastangas pritraukti privataus kapitalo pajamų lėmė ir jų formavimosi istorija. Pavyzdžiui, Vokietija nuo pat taikomųjų mokslų universitetų (vok. ~Fahoschule~) kūrimosi pradžios investavo į dėstytojų kvalifikacijos kėlimą – apmokėjo doktorantūros studijas, o apsigynusieji disertaciją turėjo grįžti į ~Fahoschule~. Todėl šiai gerovės valstybei per dešimtmetį pavyko pasiekti, kad tokiose mokslo įstaigose dirbtų 80 proc. mokslų daktarų. Airija koledžų kokybę pagerino panašiu finansiniu stimulu – dotacijomis, konkursais finansavimui gauti, taip skatindama mokslinę taikomąją veiklą.

„O mes į doktorantūrą savo žmones siunčiame patys. Krepšeliuose nenumatyta lėšų dėstytojo kvalifikacijai kelti, vadinasi, reikia rasti pinigų kieno nors sąskaita. Be to, neretai apsigynę disertacijas, perspektyvūs ir gabūs žmonės viliojami likti universitetuose“, – sako G.Bražiūnas.

Dabar galiojantis normatyvas, kad kolegijoje dirbtų 10 proc. mokslų daktarų, seniausiai viršytas. Tačiau šios „lubos“ nesiejamos su konkrečios kolegijos situacija ir poreikiais. Vadinasi, kolegijoms finansiškai nenaudinga turėti kuo daugiau mokslų daktaro laipsnį turinčių dėstytojų, kuriems reikia mokėti didesnius atlyginimus.

KVK direktoriaus pavaduotoja N.Galdikienė sako, kad besiformuojant binarinei sistemai, vis kylant reikalavimams kolegijoms, šios priprato prie pokyčių tempo, tad ir dabar supranta poreikį nuolat tobulėti ir konkuruoti su universitetais. Juolab kad, universitetinių ir neuniversitetinių aukštojo mokslo įstaigų pobūdžiui skiriantis, jų veikla daugeliu atvejų yra labai panaši.

„Jei valstybė priėmė sprendimą, kad Lietuvoje yra binarinė aukštojo mokslo sistema, jos dalyviai turi prisitaikyti ir dirbti savo darbą. Pavyzdžiui, aš ginuosi disertaciją Suomijoje, kur taip pat yra binarinė aukštojo mokslo sistema. Ten taikomųjų mokslų universitetai, kolegijos vykdo bakalauro studijas, kurios yra tik kai kuriuose universitetuose, nes šie vykdo magistrantūros ir doktorantūros studijas“, – lygina N.Galdikienė.

Paklausta apie Lietuvos ir Vakarų kolegijų skirtumus, KVK direktoriaus pavaduotoja svarsto, jog Skandinavijos šalyse vyrauja didesnis dėmesys taikomųjų mokslų universitetams, kad šie įgyvendintų pagrindinę savo funkciją – praktinių įgūdžių diegimą. Pavyzdžiui, kiekvienoje praktikos vietoje studentams paskiriami mokytojai: jei slaugytojas priima praktikantą, sumažėja jo darbo krūvis, kad jis galėtų studentą apmokyti ir pan.

Kolegijų atstovai, nepaisant „U-Multirank“ rodiklių, labiausiai linkę sureikšminti mažus bedarbių absolventų skaičius. Gegužės 1 d., Lietuvos darbo biržos duomenimis, darbo neturėjo mažiau nei dešimtadalis, arba per septynis šimtus kolegijų absolventų, iš 9,9 tūkst. baigusiųjų kolegijas 2014 m. Tokie skaičiai – palyginti saujelė su pernai „Veido“ suskaičiuotais 5 tūkst. 2013 m. laidos universitetų ir kolegijų bedarbių, kurie darbo nerado iki 2013 m. pabaigos.

Gabija Sabaliauskaitė

“Veidas” pradeda straipsnių ciklą, skirtą penkioliktosios Vyriausybės veiklai įvertinti. Pasitelkę įvairių sričių profesionalus ir ekspertus apžvelgsime Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laimėjimus, svarbiausius sprendimus, vykdytų reformų rezultatus.

Esminės sveikatos apsaugos reformos ši Vyriausybė taip ir neįvykdė

Nusprendusi imtis sveikatos apsaugos reformos ši Vyriausybė iš esmės žengė tinkamu keliu, bet koją pakišo ryžto stoka bei pernelyg aritmetinis požiūris į pertvarkas.

Vos pradėjusi darbą A.Kubiliaus Vyriausybė paskelbė, kad imsis reformų sveikatos apsaugos srityje. Ši Vyriausybė buvo pirma po nepriklausomybės atkūrimo, pamėginusi iš pagrindų pajudinti skaudulių kupiną Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą – bene brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančią ir labiausiai sustabarėjusią, kuri visus šiuos metus keitėsi labai menkai ir visomis išgalėmis priešinosi bet kokiems pokyčiams. Tad vien už tai ekspertai šiai Vyriausybei rašo pliusą.

Praėjus daugiau nei trims reformos metams turime jau šiek tiek taupesnę sveikatos apsaugos sistemą – su mažiau sveikatos priežiūros įstaigų, ligoninių ir jų skyrių, modernėjančią greitąją medicinos pagalbą (GMP stočių dispečerinės tarnybos, iki šiol veikusios beveik visose savivaldybėse, dabar centralizuojamos). Kaip skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, dėl reformos pernai sutaupyta apie pusę milijardo litų.

Tiesa, ši sistema ir toliau išlieka gremėzdiška bei stipriai išsipūtusi. Nepaisant reformos, gydytojų skaičius dešimčiai tūkstančių gyventojų Lietuvoje ne tik nesumažėjo, bet pernai netgi truputį padidėjo. Šiuo aspektu ir toliau esame greta turtingiausių ES valstybių.

Niekur nedingo ir esminiai sveikatos apsaugos sistemos skauduliai – beviltiškos eilės poliklinikose, maišatis dėl mokamų ir nemokamų paslaugų, prasta gydymo kokybė ar įsisenėjusi korupcija.

Norai buvo geri, tik blogai įgyvendinti

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertės Rūtos Vainienės vertinimu, pradėjus sveikatos apsaugos reformą šios Vyriausybės siekiai buvo geri, bet štai rezultatai, deja, nedžiugina.

LLRI ekspertai ypač kritikuoja Vyriausybę, kad ši nesumažino korupcijos, nepadarė jokios pažangos privataus draudimo srityje, neskatino privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtros ir neužtikrino jų bei valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumo, be to, įvedė vaistų kainų reguliavimą. Šis žingsnis vertinamas kaip smūgis smulkiajam verslui ir itin abejotina nauda vaistų pirkėjui.

Pradėtą ligoninių tinklo optimizavimą ekspertai vertina iš esmės teigiamai vien dėl to, kad pertvarkos čia buvo būtinos. Sveikatos priežiūros įstaigų sumažėjo nuo 81 iki 62, panaikinti neapkrauti skyriai, sutaupyta lėšų. Bet ir ši reformos dalis smarkiai strigo, nesugebėta įveikti kai kurių savivaldybių, turinčių sau pavaldžias ligonines, pasipriešinimo (štai, pavyzdžiui, Klaipėdos ligoninės iki šiol nesujungtos). Be to, reformą pradėjus nuo ”sauso šienavimo” per įstaigas, bet neatsižvelgus į esminius sistemos trūkumus, bematant išryškėjo visi jos skauduliai.

Viename provincijos miestelių pernai įvyko skaudi šeimos nelaimė. Senyvo amžiaus gyventojas, staiga pasijutęs labai prastai, kreipėsi į rajoninę ligoninę. Jos gydytojai nustatė diagnozę, bet gydyti neapsiėmė – po reformos nebeturėjo nei reikiamos aparatūros, nei teisės to daryti. Mikroinsulto ištiktas ligonis buvo išsiųstas į regioninę ligoninę, kurios medikų elgesys buvo pribloškiamai neprofesionalus: žmogui nustatė ne tą diagnozę, paskyrė netinkamą gydymą, o po poros savaičių jis mirė.

Belieka spėlioti, kokia būtų buvusi šios istorijos atomazga, jei pirma ligonį apžiūrėjusi rajoninė ligoninė nebūtų reformuota ir iš karto būtų suteikusi reikalingą gydymą. Kita vertus, ne vien reforma čia kalta, o veikiau pati sistema veikia prastai, nuolat išryškindama savo neprofesionalumą bei trūkumus.

Tiesa, aritmetinis požiūris į įstaigų naikinimą ir visą reformą, kuris taip būdingas visiems A.Kubiliaus Vyriausybės sprendimams, iš tiesų nutolino sveikatos apsaugos paslaugas nuo periferijos gyventojų.

Štai pernai per visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie Prienų rajono gimdyvę, kuri, pajutusi artėjančio gimdymo skausmus, neprisikvietė greitosios medicinos pagalbos, todėl pati sėdo į automobilį ir pakeliui į ligoninę Šiauliuose buvo nubausta policijos už greičio viršijimą. Reformuojant rajoninę ligoninę buvo uždaryti chirurgijos, akušerijos ir gimdymo bei reanimacijos skyriai, todėl padaugėjo ligonių pervežimų ir išsikviesti greitąją pagalbą tapo sudėtinga. Rajonų greitosios medicinos pagalbos darbuotojų teigimu, dėl to, kad išsikviestų medikų dabar tenka laukti ilgokai, o ir kelionė į ligoninę netrumpa, moterims kur kas dažniau tenka gimdyti tiesiog medikų automobilyje.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė Mikutienė šiuos ir kitus pavyzdžius laiko aiškiu sveikatos apsaugos reformos žlugimo įrodymu. ”Vaikams trūksta vaistų, gimdyvės miršta, paslauga atitolo, gydytojai emigruoja. Pozityviai vertinti dabartinės sveikatos apsaugos sistemos aš negaliu, – sakė D.Mikutienė. – Tai buldozerinė reforma, nes pirmiausia buvo atlikti struktūriniai pakeitimai, o ne sisteminiai sprendimai. Nebuvo vertintas nei žmonių sergamumas ar mirštamumas, nei pacientų srautai, nei sistemos kokybė, o klaidų vis daugėja. Viskas daroma atvirkščiai.”

Poliklinikų pertvarkai pritrūko drąsos

Naujosios Akmenės ligoninės direktoriaus Tomo Skučo nuomone, nelogiška  tai, kad tarp rajoninės ligoninės greitosios pagalbos medikų  nebėra nė vieno gydytojo. Tai irgi medicinos reformos pasekmė. ”Greitosios pagalbos ekipažą su gydytoju galima išsikviesti iš Šiaulių, tačiau jie įsipareigoja atvykti per valandą. Tai ką daryti ištikus infarktui, insultui, kai reikalinga itin skubi pagalba? Mano draugas prieš kelerius metus mirė nuo infarkto vien todėl, kad neatvyko kvalifikuota greitosios pagalbos brigada”, – apie skaudžią asmeninę netektį pasakojo ligoninės vadovas T.Skučas.

Pasak jo, reformos reikėjo, nes, tarkime, kokybiškai atlikti kai kurias chirurgines operacijas rajoninės ligoninės iš tikro nebuvo pajėgios, bet kai kurie sprendimai vis dėlto nebuvo pamatuoti. Čia T.Skučas paminėjo ne tik greitąją pagalbą, bet ir nurėžtas smulkias dienos chirurgijos operacijas: jam atrodo absurdiška, kad dėl nedidelio auglio pašalinimo pacientui dabar reikia trenktis į kitą ligoninę.  ”Dėl kiekvienos smulkmenos pacientui dabar reikia važiuoti po penkiasdešimt kilometrų iki Mažeikių ar Šiaulių. Kad ir kaip ten būtų, gydymas nuo žmonių nutolo”, – apibendrino Naujosios Akmenės ligoninės vadovas.

Apie tai kalba ir kitų rajoninių ligoninių vadovai. Lietuvos ligoninių asociacijos vadovas, Anykščių rajono savivaldybės ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas teigia, kad centralizuojant medicinos paslaugas nukentės didžioji dalis periferijos gyventojų, bet ilgainiui tai pasijus ir didmiesčiuose, nes kintant pacientų srautams ten eilės neišvengiamai pailgės. ”Jau dabar rajonų ligoninėse lovų yra du su puse karto, o gydytojų – tris su puse karto mažiau, skaičiuojant dešimčiai tūkstančių gyventojų, nei miestuose, – skaičius pateikia D.Vaiginas. - Vadovaujantis verslo standartais, įmonė negali dirbti nuostolingai, bet nemanau, kad juos galima aklai taikyti ir sveikatos apsaugai.

“Beje, Anykščių rajono savivaldybė yra viena tų, kurios nepanoro paklusti visiems reformuotojų užmojams: nors valstybė rajono ligoninei nutraukė akušerijos paslaugų finansavimą privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, gimdyvės (apie šimtas per metus) čia ir toliau priimamos už savivaldybės lėšas. Sveikatos apsaugos reformos tėvu vadinamą Liberalų ir centro sąjungos pirmininką Algį Čapliką tai stebina, esą Anykščių rajono savivaldybė ir taip klimpsta skolose: ”Būtų pigiau nupirkti malūnsparnį ir skraidinti gimdyves į Vilnių.”

Gyventojų skundus, kad nepatogu važiuoti iki ligoninės po 40–50 km, ne kartą teko girdėti ir Kelmės ligoninės direktoriui Rimtautui Kavaliauskui. ”Iš tiesų tai problema, bet kyla klausimas, ar tokį platų ligoninių tinklą mūsų valstybė  pajėgi išlaikyti”, – svarstė jis. Buvusiam sveikatos apsaugos ministrui A.Čaplikui bei daugeliui ekspertų abejonių nekyla: tiek, kiek dabar turime ligoninių ir gydytojų, tikrai nesame pajėgūs turėti. Todėl naujoji Vyriausybė reformą privalės tęsti. A.Čaplikui belieka apgailestauti, kad radikalesnei reformai pritrūko politikų palaikymo, nepavyko įveikti ir kai kurių savivaldybių bei ligoninių vyriausiųjų gydytojų pasipriešinimo, neužteko drąsos bei ryžto pajudinti ir pirminę sveikatos priežiūros grandį – eilėse skęstančių poliklinikų.

Taigi esminė sveikatos apsaugos reforma dar neįvyko – tai tik pirmi pokyčių daigai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialiosios ekspertės Rūtos Vainienės reformos vertinimas

Sveikatos apsaugos reformos laimėjimai:

Jų kaip ir nėra. Reformos 3R (gydymo įstaigų suskirstymo į respublikines, regionines ir rajonines bei etatų mažinimo) idėja yra gera, tačiau kelias pasirinktas administracinis.

Sveikatos apsaugos reformos ”šūviai pro šalį”:

Įvestas vaistų antkainių reguliavimas. Tai blogiausias sprendimas sveikatos politikos srityje. Kainų reguliavimas kainas ne mažina, o didina, be to, griauna verslą, ypač – smulkųjį;

Neišnaikinta korupcija (nelegalizuotos priemokos);

Privalomai įdiegti ekranai vaistinėse (esą perkamo vaisto analogų kainoms, priemokų dydžiams rodyti), kurie tik padidino vaistų pardavimo sąnaudas.

Lentelės

Valstybės biudžeto lėšos sveikatos apsaugai (mlrd. Lt)

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012

2,4 2,8 3,6 4,5 5,3 5 4,8 4,6 4,4

Sveikatos priežiūros išlaidos vienam gyventojui (Lt)

2004 1040

2005 1237

2006 1519

2007 1829

2008 2202

2009 2075

2010 2030

Šaltinis: Statistikos departamentas, Lietuvos sveikatos informacijos centras, Finansų ministerija

“Mano vertinimu, dabartinė Vyriausybė – idėjų generatorė, konceptualių sprendimų siūlytoja, bet administraciškai negebanti jų realizuoti”, – ”Veidui” teigė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šalies vadovė teisi, bet tik iš dalies, nes tokia jos išvada tinka ne tik šiam premjerui ir jo ministrų kabinetui, bet ir ankstesnėms Vyriausybėms, taip pat kitoms valdžios grandims, ypač vietinei valdžiai ir teismams.

Be to, prezidentei neužtenka konstatuoti, kad trečdaliui ministerijų vadovauja atgrubnagiai ir veltėdžiai, neužtenka informuoti, kad ši Vyriausybė patyrė fiasko tiek dėl socialinės apsaugos ir darbo, tiek dėl sveikatos reformos, tiek dėl daugiabučių renovavimo projektų. Neformaliuose pokalbiuose ji už šias sritis atsakingus ministrus ”tarkuoja” nesirinkdama žodžių ir svaidosi žaibais, bet, sakykime, Gediminas Kazlauskas vis tiek išbus visą kadenciją, be to, jam užtenka drąsos juoktis į akis ir netgi įrodinėti, kad renovacija Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus vyko iš esmės puikiai ir tik tamsūs ar nebrandūs žmonės to nesupranta.

Kiti ministrai bent akių nedrasko ir ramiai snūduriuoja savo užutėkiuose. O jų nepažadina ne tik pavasaris, bet net ir vasara. Tarkime, sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys tikriausiai iki šiol vis dar nesuprato, nei kur jis atėjo, nei ko atėjo, nei ką turi daryti. Na, o kol jis vis dar bando suprasti, kas čia aplink vyksta, mes jau galime įvertinti rezultatus. O jie apgailėtini – šios Vyriausybės sveikatos reformą geriausiai iliustruoja frazė ”pusiau nėščia”: ketinimai lyg ir buvo gražūs, bet rezultatai – anaiptol. Sutaupyti žadėta 450 mln. Lt, o sutaupyta gal 150 mln. Lt, vienas ligonines sujungti pavyko, kitų, regis, nesujungs jokia žmogiška jėga.

Kalbėti apie socialinės apsaugos reformą tas pats, kas nuo pliko plaukus pešioti, nes tos reformos paprasčiausiai nėra. Šioje srityje pavyko nuveikti tik vieną buhalterinį veiksmą – pailginti pensinį amžių. Ir viskas. Beje, tai ne pats blogiausias variantas, nes juk galima ir nieko nepadaryti ar padaryti blogiau nei buvo. Žvelgiant į prognozes, kas formuos būsimą Vyriausybę, kaip tik ir ima baimė, kad išvysime ko nematę. Blogąja prasme.

Nelabai paguodžia ir vaizdas savivaldybėse. Ten irgi šnekėtojų nors vežimu vežk, o veiksmų – vos matyti. Sakysite, tendencingi tie žurnalistai. Tada paskaitykime, ką apie Vilniaus valdymą ir jo merą mano britai, būtent šešerius metus Lietuvoje gyvenantis Markas Adamas Haroldas: ”Manau, kad Artūro Zuoko stiprybė yra įtikinėti žmones ir padėti jiems pamiršti, kad nieko iš tikrųjų neįvyko ir niekas nepasikeitė. Jis nuolat išlenda su teigiamomis istorijomis, nors nieko teigiamo nevyksta, o neigiamos istorijos pamirštamos…  Man patinka, kaip jis naudoja ”Facebook” ir pats atsakinėja žmonėms, bet manau, kad daugiausiai tai daro norėdamas užtušuoti, jog nieko nevyksta. Jis įtikina daugybę žmonių, kad yra nuostabus, jaunatviškas, kūrybingas, bet aš nematau vykstančių nuostabių, jaunatviškų, kūrybingų dalykų. Ką jis padarė? ”Fluxus ministeriją”? Pats bevertiškiausias visų laikų dalykas. Jis turėtų palikti šalį po to. Bet kas žino, koks prastas dalykas ”Fluxus ministerija” buvo? Nedaug kas, gal menininkai, kurie pasitraukė… ”Facebook” jis klausia, kokios spalvos turi būti taksi? Koks skirtumas? Suprantu, kad tai cool, bet už viso to turi būti ir rezultatai.” (citata iš bernardinai.lt)

Artėjant Seimo rinkimams „Veidas“ pasidomėjo, kaip Lietuvos gyventojai vertina šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės darbo kokybę.

Taigi po mūsų savaitraščio užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos naujausios apklausos paaiškėjo, kad aštuonetu, devynetu ir dešimtuku pagal dešimtbalę sistemą Seimo darbo kokybę vertina vos 0,4 proc. apklaustųjų. Dauguma, 70 proc., Seimo darbą vertina ketvertu, penketu ir šešetu. O visiškai neigiamai – vienetu, dvejetu ir trejetu vertinančiųjų maždaug ketvirtadalis.
Įdomu tai, kad Vyriausybės darbo kokybę respodentai vertina šiek tiek geriau nei Seimo: vertinančiųjų teigiamai – 9,4 proc., neigiamai – 23,2, o visi kiti Vyriausybei rašo ketvertą, penketą ir šešetą.

Kaip vertinate šios kadencijos Seimo darbo kokybę pagal dešimtbalę sistemą, kai vienetas reiškia blogiausią pažymį, o dešimt – geriausią? (proc.)

Ketvertu    25,8
Penketu    23,6
Šešetu    20,6
Dvejetu    11
Trejetu    8,4
Septynetu    5,6
Vienetu    4,4
Dešimtuku    0,2
Devynetu     0,2
Nežinau / neturiu nuomonės     0,2
Aštuonetu    0

Kaip vertinate dabartinės Vyriausybės darbo kokybę pagal dešimtbalę sistemą, kai vienetas reiškia blogiausią pažymį, o dešimt – geriausią? (proc.)

Šešetu    36,4
Penketu    18,8
Ketvertu    11,8
Trejetu    10,8
Dvejetu    9
Septynetu    5,2
Aštuonetu    3,6
Vienetu    3,4
Devynetu    0,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4
Dešimtuku    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. sausio 15–18 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Grupė konservatorių Seimui siūlo kreiptis į Europos Sąjungos (ES) institucijas, kad būtų susitarta dėl Bendrijos imunitetus turinčių politikų elgesio vertinimo.

Europos Sąjungos Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos Komisijai adresuojamo kreipimosi projekte siūloma priimti sprendimą dėl politikų etikos standartų ES ir valstybėse narėse.

Dokumento projektu siūloma ES institucijoms “išsamiai apsvarstyti būdus, kaip galėtų būti kontroliuojama ES imunitetus ir privilegijas turinčių politikų etika, aiškiau nustatant santykį su politikų etiką kontroliuojančių institucijų kompetencija Europos Sąjungos valstybėse narėse”.

Konservatoriai savo kreipimosi projekte pažymi, jog jį teikia reaguodami į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio atvejį, kuomet Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimas dėl europarlamentaro elgesio sulaukė priešiško vertinimo EP ir Lietuvai galėjo baigtis pažeidimo procedūra.

VTEK praėjusiais metais paskelbė, kad V.Tomaševskio “viešas elgesys ir pasirinkta veiklos forma nerodo pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumui, nedidina pasitikėjimo valstybe ir jos institucijomis”.

Tokį sprendimą panaikino teismas, konstatavęs, kad VTEK nėra kompetentinga atlikti tyrimą dėl asmens, esančio EP nariu, o pats europarlamentaras V.Tomaševskis jį apskundė Europos Parlamentui.

Europos Parlamentas priėmė sprendimą, kuriuo prašė Europos Komisijos ginant V.Tomaševskį kreiptis į Lietuvos valdžios institucijas ir prireikus pradėti ES teisės pažeidimo procedūrą, nes VTEK nepaisė EP statute įtvirtintų europarlamentaro laisvės ir nepriklausomumo principų.

Į ES dėl etikos vertinimo standartų kreiptis siūlantys parlamentarai argumentuoja, jog “kiekvienas ES valstybės narės pilietis, tuo pačiu tapdamas ir Europos Sąjungos piliečiu, nėra niekaip atribotas nuo savo šalies konstitucinių vertybių bei viešosios moralės”.

VTEK savo sprendimą dėl V.Tomaševskio praėjusių metų sausio mėnesį priėmė reaguodama į Lietuvos Sąjūdžio kreipimąsi. Organizacijos vardu išplatintą kreipimąsi pasirašiusiam konservatoriui parlamentarui Rytui Kupčinskui užkliuvo V.Tomaševskio teiginiai aukštiems ES pareigūnams, esą Lietuvoje diskriminuojama lenkų tautinė mažuma.

Federacijos Taryba nevienareikšmiškai vertina pirmojo ir vienintelio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo veiklą. Kovo 2-ąją politikui sukanka 80 metų.

Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas paragino kol kas nedaryti galutinių išvadų dėl pertvarkos rezultatų.

“Reikia palikti šį nedėkingą užsiėmimą istorikams. Tuo labiau neskubėčiau kaltinti nuo politikos pasitraukusį Michailą Gorbačiovą, ir ne todėl, kad jis švenčia jubiliejų, o todėl, kad suprantu, kokia didžiulė atsakomybė tenka valdžioje esančiam asmeniui ir kokį didžiulį stresą jis patiria, pasitraukdamas iš valdžios. Tuo labiau taip, kaip atsitiko su Gorbačiovu. Daugelis palūžta, tačiau Michailas Sergejevičius viską atlaikė”, – agentūrai “Interfax” sakė S.Mironovas.

Jis papasakojo, kad pertvarkos metais dirbo geologu Mongolijoje. “Kai vyko pirmasis liaudies deputatų suvažiavimas, iš Mongolijos atsiunčiau telegramą, kurioje pritariau demokratinėms permainos šalyje. Tuomet mane užsipuolė daugelis. Ir greičiausiai būtų išmetę iš savo partijos ne tik mane, bet ir patį Gorbačiovą”, – sakė Federacijos Tarybos pirmininkas ir pridūrė, kad pertvarkos priešininkai iki šiol gailisi, kad tada to nepadarė.

“Tačiau ir Gorbačiovo planams nebuvo lemta išsipildyti. Gorbačiovo epocha baigėsi žlugimu. Matyt, kiekvienas šalies pilietis, kuriam daugiau nei 40 metų, skirtingai vertina tą lūžio laikotarpį. Čia galima vardinti ir džiaugsmingus įvykius, ir skaudžius nuostolius”, – įsitikinęs S.Mironovas.

Federacijos Tarybos deputatas, buvęs Michailo Gorbačiovo laikų Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas pagrindine istorine ir politine M.Gorbačiovo klaida laiko SSRS žlugimą.

“SSRS žlugimas, įvykęs dėl Gorbačiovo kaltės, buvo tragedija milijonams žmonių. Nežinau, ar Gorbačiovas tai suprato, ar suvokia šiandien savo atsakomybę už Sovietų Sąjungos žlugimą – tai buvo jo neįgudusių, nelogiškų ir nenuoseklių veiksmų rezultatas. Į istoriją jis įeis kaip griovėjas, o ne kūrėjas. Ir SSRS sugriovimo jam niekada neatleis tie žmonės, kurie išgyveno šią tragediją”, – sakė N.Ryžkovas.

Antroji klaida, pasak jo, buvo ta, kad M.Gorbačiovas paleido SSRS KP. “Juk jis išaugo iš komunistų partijos, jos dėka tapo politikos veikėju. Greitai kildamas partinės karjeros laiptais tapo generaliniu sekretoriumi. Nepaisant trūkumų, komunistų partiją reikėjo išsaugoti, ją reikėjo reformuoti, tačiau M.Gorbačiovas geriau nusprendė 1991 metais komunistų partiją paleisti”, – sakė agentūros pašnekovas.

Pasak J.Ryžkovo, tuo laikotarpiu, kai jis dirbo kartu su M.Gorbačiovu, šis iš pradžių palaikęs jo ekonomines reformas, kurias darė būdamas premjeru. “Tačiau vėliau perėjo į Jelcino pusę. Gorbačiovas mokėjo gerai prisitaikyti. Jis palaikė 500 dienų reformą, nors jam sakiau, kad tai bus tragedija mūsų šaliai, ir kad šalis nepasirengusi tokioms kardinalioms ir greitoms Jelcino-Gaidaro reformoms”, – sakė N.Ryžkovas.

N.Ryžkovas prisiminė, kad 1985 metais generaliniu sekretoriumi tapęs M.Gorbačiovas turėjo didžiulį liaudies palaikymą. “Iki Gorbačiovo per pustrečių metų vienas po kito mirė trys generaliniai sekretoriai – Brežnevas, Andropovas, Černenka, ir staiga pasirodo Gorbačiovas, pakankamai jaunas politikas, kuris kalba be popierėlio ir drąsiai bendrauja su žmonėmis. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje šio didžiulio palaikymo nebeliko, jo autoritetas labai sumenko”, – pasakojo N.Ryžkovas.

Jį stebina tai, kad savo 80-metį M.Gorbačiovas minės ne Rusijoje, o Londone. “Nesuprantu, juk Gorbačiovas rusas, ir reikėtų jubiliejų minėti čia, su savo liaudimi, o ne užsienyje, ir tai dar kartą daug pasako, koks yra Gorbačiovo charakteris”, – įsitikinęs N.Ryžkovas.

Pasak politiko, nesunkiai galima paaiškinti, kodėl M.Gorbačiovas labiau mylimas Vakaruose, nei Rusijoje. “Daug dešimtmečių Vakarai ir, ypač JAV, svajojo apie Sovietų Sąjungos žlugimą, ir štai atėjo Gorbačiovas ir tą padarė per šiek tiek daugiau nei penkerius metus. Gorbačiovas vykdė tą politiką, kuri tarnavo ne Sovietų Sąjungos ar Rusijos žmonių, o JAV ir Vakarų šalių interesams. Todėl jis ten yra mylimas ir palaikomas, tačiau dabartinių Gorbačiovo pasisakymų vienu ar kitu dabartinės Rusijos politikos klausimu negalima vertinti rimtai. Jie rimtai vertinami tik Vakaruose, nes ten realios Rusijos padėties niekas nesupranta, neišmano mūsų tikrovės visų niuansų”, – pažymėjo N.Ryžkovas.

Tik penktadalis Lietuvos gyventojų gerai ir labai gerai vertina kadenciją baigiančių savivaldybių darbą. Daugiau nei ketvirtadalis jų mano, kad vietos valdžia dirbo blogai ir labai blogai.

Tai rodo BNS užsakymu atlikta rinkos ir viešosios nuomonės tyrimo kompanijos RAIT atlikta apklausa.

Labai gerai savivaldybių darbą įvertino 2,8 proc. apklausos dalyvių. 18 proc. jų teigė, kad vietos valdžios dirbo gerai.

Blogos nuomonės apie vietos valdžios darbą buvo 17,2 proc., labai blogos – 10,5 proc. apklaustųjų.

Didžioji dalis – 40 proc. – respondentų savivaldybių veiklą įvertino patenkinamai.

11,4 proc. gyventojų negalėjo atsakyti į šį klausimą.

Geresnėsnės nuomonės apie savo savivaldybę buvo mažų gyvenviečių atstovai. Ketvirtadalis apklaustųjų, gyvenančių vietovėse iki 2000 gyventojų, tvirtino gerai vertinantys vietos valdžios darbą. Tuo metu šalies vidurkis – 18 procentų.

Daugiau didmiesčių (per 180 tūkst. gyventojų) gyventojų buvo blogos nuomonės apie savo savivaldybę. 22,6 proc. (šalies vidurkis – 17,2 proc.) jų pažymėjo atsakymą “blogai”.

Pagal atsakymus atskirose savivaldybėse, didžiausias teigiamų atsakymų balansas buvo Akmenės, Pasvalio, Kėdainių, Kelmės rajonuose. Daugiausia neigiamų vertinimų sulaukė Šalčininkų, Radviliškio, Mažeikių rajonų, Šiaulių miesto savivaldybės.

Apklausos rezultatų paklaida neviršija 3 procentų.

Per reprezentatyvią apklausą, vykdytą 4-27 dienomis, apklausta 1020 15-74 metų nuolatinių Lietuvos gyventojų.

69 proc. Latvijos gyventojų neigiamai vertina naujojo šaukimo Seimo darbą, parodė apklausos, kurią surengė rinkos, socialinių ir žiniasklaidos tyrimų agentūra “TNS Latvia”, rezultatai.

Tarp jų neigiamai vertina parlamento darbą 34 proc. apklaustųjų, o veikiau neigiamai – 35 procentai.

Savo ruožtu Seimo, išrinkto 2010 metų spalio 2 dieną, veiklą teigiamai vertina vos 12 proc. apklausos dalyvių. 19 proc. respondentų šiuo klausimu neturėjo konkrečios nuomonės.

Agentūra “TNS Latvija” surengė apklausą internetu drauge su latvių kalba transliuojančio televizijos kanalo LNT laida “900 sekundžių” nuo sausio 4 iki 6 dienos. Buvo apklausti 600 ekonomiškai aktyvūs Latvijos gyventojai nuo 18 iki 55 metų amžiaus.

Grupė piliečių siūlo priimti įstatymą, kad pagal atskirus kriterijus būtų vertinamas Seimo nario darbas, o nesurinkusiems reikiamo balų skaičiaus būtų užkirstas kelias dalyvauti kituose rinkimuose.

Pataisų iniciatoriai kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) su prašymu įregistruoti iniciatyvinę grupę piliečių įstatymų leidybos iniciatyvai įgyvendinti.

Savo parengtu Seimo narių darbo vertinimo įstatymo projektu iniciatoriai siūlo parlamentaro darbo kokybę apskaičiuoti pagal matematinę formulę.

Baigęs kadenciją parlamentaras artimiausius penkerius metus negalėtų kandidatuoti jokiuose rinkimuose, jei jo sukaupta balų suma būtų mažesnė nei šeši.

Projektu parlamentarus siūloma vertinti ir įpusėjus kadencijai. Pasibaigus ketvirtai sesijai būtų atliekamas kiekvieno Seimo nario tarpinio balo skaičiavimas. Jei Seimo nario surinktas balas būtų – 0,01 (minus viena šimtoji) balo arba mažiau, Seimo narys netektų mandato.

Į atsilaisvinusią vietą patektų kitas kandidatas pagal partijos sąrašą arba būtų rengiami nauji rinkimai.

Parlamentaro darbo kokybės vertinimo balą sudarytų statistiniai lankomumo, pateiktų ir priimtų teisės aktų bei pataisų statistiniai rodikliai. Atitinkamai parlamentaras prarastų balus perėjęs į kitą frakciją, jei būtų taisomos jo anksčiau inicijuotos ir priimtos pataisos.

Naujo įstatymo svarstymą Seime inicijuoja 14 piliečių grupė: Šarūnas Gurklys, Agnė Gurklytė, Arvydas Kvieska, Marius Dapkus, Vytautas Bertašius, Almantas Gurklys ir kiti.

Savo iniciatyvą projekto autoriai skelbia tam sukurtame interneto puslapyje, prašydami finansinės paramos. Siunčiant trumpąją žinutę jiems galima paaukoti nuo 1 iki 10 litų.

Pagal įstatymą, piliečiai, norintys inicijuoti teisės akto projekto svarstymą Seime, per du mėnesius turi surinkti ne mažiau kaip 50 tūkst. jų projektą remiančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų.

Lietuvos gaiviųjų gėrimų rinka smunka antrus metus iš eilės – lietuviai ir toliau mažina išlaidas vandeniui, sultims bei vaisvandeniams.

Per dešimtmetį iki krizės gaivieji gėrimai – natūralus bei gazuotas mineralinis vanduo, vaisių ir daržovių sultys bei nektarai, taip pat saldinti vaisvandeniai – buvo tikros aukso gyslos tiek Lietuvos gamintojams, tiek šių gėrimų importuotojams, tiek prekybininkams. Kiekviena grandis sau atsiriekdavo didelius pelnus šioje palyginti nedidelės savikainos prekių grupėje, kuri buvo viena labiausiai lietuvių vartojimo įpročių pokyčius liudijančių sričių. Išmokome gerti negazuotą mineralinį vandenį, namines obuolių sultis pakeitėme egzotiškų vaisių nektarais, o pačių virta uogiene pagardintą vandenį – spalvingais vaisvandeniais.

Tačiau ekonominis sunkmetis šiai sričiai smogė žiaurų smūgį ir atgaivino tokią dar netolimą lietuvių atmintį apie “šampaną iš čiaupo”: nuo sulčių, negazuotų gėrimų ir mineralinio vandens nusisuko labai didelis nuošimtis pirkėjų – 2009 m. šių gėrimų pardavimas krito apie 30 proc., o ir šių metų tyrimai liudija, kad jų prekyba tebemažėja.

Krito ir nesikelia

Pasaulinės rinkos tyrimų kompanijos “Nielsen” duomenimis, per krizę Lietuvoje pažeidžiamiausiomis prekių grupėmis tapo sultys, negazuoti gėrimai ir mineralinis vanduo. Šiek tiek geriau išsilaikė prekyba gazuotais gaiviaisiais gėrimais, tačiau ir jie patenka į lengviausiai lietuvių sunkmečiu atsisakytų prekių dešimtuką. Tokie rezultatai gauti palyginus 2008 ir 2009 m. mažmeninės prekybos duomenis.

Padėtis menkai tepasikeitusi ir dabar. UAB “AC Nielsen Baltics” atlikta 2010 m. pirmojo ketvirčio prekybos Lietuvoje analizė liudija, kad sultys bei nektarai dar ir šiemet yra didžiausią pardavimo krytį patirianti parduotuvių lentynų prekė (kiekio nuosmukis, palyginti su tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu, viršija 20 proc.), gazuotų gaiviųjų gėrimų pardavimas sumenko daugiau nei 10 proc., o mineralinio vandens – keliais procentais.

Panašias tendencijas atskleidžia ir oficialioji statistika. Statistikos departamento duomenimis, gaiviųjų gėrimų ir į tarą pilstomo vandens lietuviai šiek tiek mažiau gerti pradėjo jau 2008 m., o pernai jų suvartojimas jau krito dramatiškai. Pavyzdžiui, sulčių išgerta beveik 30 proc. mažiau, pilstomojo vandens – 20 proc. mažiau, vaisvandenių – taip pat penktadaliu mažiau.

Tačiau reikia pripažinti, kad ir kristi buvo iš kur. Palyginti su kitais maisto produktais, nealkoholinių gėrimų rinka Lietuvoje per nepriklausomybės metus buvo išaugusi labiausiai – tai irgi nestebina, nes startuota kone nuo nulio.

Įspūdinga vien pastarojo dešimtmečio statistika. Štai vandens, pilstomo į butelius ar kitą tarą, 2000 m. teišgėrėme 32,7 mln. litrų, o 2009 m. šis skaičius siekė jau 185 mln. litrų. Vaisvandenių rinka nuo 117,3 mln. l 2000-aisiais išaugo iki 217,4 mln. l 2009-aisiais. Šiek tiek santūresni sulčių rodikliai: 2000 m. jų išgėrėme 20,8 mln. l, o 2009 m. – 29,2 mln. l.

Maisto žaliavomis prekiaujančios bendrovės “SMS-Eligita” direktorė Rasa Sabonienė yra išanalizavusi visų pagrindinių Lietuvos gaiviųjų gėrimų gamintojų produkciją, mat didžioji jos dalis pagaminta su šios įmonės tiekiamais priedais. Pasak jos, lietuvių vartojimo įpročiai per pastarąjį dešimtmetį labai supanašėjo su europietiškais – tik įvairios mados pas mus vėluoja maždaug porą metų. “Pavyzdžiui, energiniai gėrimai pirma paplito Vakarų Europoje, tik paskui užkariavo lietuvių sąmonę. Šaltųjų arbatų mada pas mus irgi atėjo pavėlavusi keleriais metais. Dabar panašiai vyksta su vadinamaisiais funkciniais, organizmui naudingomis medžiagomis papildytais gėrimais – ten jie jau paplitę plačiai, pas mus dar tik skinasi kelią”, – dėsto pašnekovė.

Jos teigimu, vartojimo kultūros pokyčių galima pastebėti netgi lyginant panašios ekonominės galios ir raidos istorijos Baltijos šalis. “Nepasakysiu jokios naujienos, kad ir gaiviųjų gėrimų srityje estai daug progresyvesni, imlesni. Tam įtakos turi ne tik jų pačių mentalitetas, bet ir didelis Skandinavijos turistų srautas – jie taip pat sėja savo įpročius”, – aiškina visos trijose šalyse prekiaujančios įmonės vadovė.

Tokius pastebėjimus patvirtina ir “Nielsen” atliktas tyrimas apie atskirų gaiviųjų gėrimų grupių suvartojimo pokyčius per pastaruosius metus nuo 2009 m. birželio iki šių metų gegužės. Štai energinių gėrimų suvartojimas Lietuvoje krito 17,5, Estijoje – 14, o Latvijoje – net 24 proc. Šaltosios arbatos pardavimas mūsų rinkoje sumenko 32,5, Estijoje – tik 20,4, o Latvijoje – 35,3 proc.

R.Sabonienė sako, kad laikotarpis iki krizės buvo labai geras Lietuvos vaisvandenių gamintojams. Iki tol šios grupės pasiūlą buvo kone okupavusi “Coca-Cola” ir “Pepsi-Cola” produkcija – ne tik kolos gėrimai, bet ir apelsinų skonio gazuoti vaisvandeniai “Fanta” bei “Mirinda” ir citrinų skonio “Sprite” bei “7 Up”. Paradoksalu, bet šių pasaulinių koncernų reklamai skiriamos milžiniškos lėšos pasitarnavo vietos gamintojams: rinkai, kurioje užsienietiška pasiūla ir reklama jau buvo suformavusi saldintų vaisvandenių poreikį, jie pasiūlė savo dažnai pigesnių, įvairesnių gaminių.

Vanduo iš čiaupo ar iš butelio?

Visame pasaulyje vis aktyviau diskutuojama, ar apskirtai verta pirkti į butelius ar kitą tarą supilstytą geriamąjį vandenį, kai daugelyje Vakarų valstybių iš čiaupo tiekiamas pakankamai geros kokybės ir gerti tinkamas vanduo. Gamtosaugai neabejingi žmonės piktinasi, kad vanduo dažniausiai pilstomas į sunkiai suyrančio plastiko butelius, o jo tarptautinis gabenimas taip pat teršia gamtą.

Pasigirsta nerimo balsų ir dėl pačių plastiko butelių poveikio žmogaus organizmui. JAV mokslininkai yra nustatę, kad plastikas į jame laikomus skysčius išskiria cheminį junginį bisfenolį A, kuris gali būti žalingas žmogaus reprodukcinei sveikatai, skatinti kraujagyslių ligas, diabetą. Tačiau skaičiuojama, kad į gėrimus išsiskiriančio bisfenolio A kiekiai yra nedideli ir pavojaus žmogaus sveikatai esą nekelia.

Vis dėlto vanduo iš čiaupo negali būti laikomas lygiaverte alternatyva natūraliam mineraliniam vandeniui. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė aiškina, kad natūralus mineralinis vanduo nuo paprasto geriamojo skiriasi visų pirma savo originalia chemine sudėtimi, kurią lemia jame ištirpusios mineralinės medžiagos, mikroelementai ir kitos sudėtinės dalys, skatinančios teigiamą vandens poveikį žmogaus organizmo fiziologinėms funkcijoms. “Be to, jis natūraliai švarus”, – priduria ekspertė.

Natūralus mineralinis vanduo turi būti pilstomas jo gavybos vietoje, griežtai draudžiama bet kokiomis priemonėmis jį dezinfekuoti ar kitaip ruošti. Tuo tarpu vandentiekio vanduo yra dezinfekuojamas cheminėmis medžiagomis, kad neliktų galimos mikrobiologinės taršos.

Beje, lygiai taip pat dezinfekuojamas ir vadinamasis stalo, arba tiesiog geriamasis, vanduo, kuris taip pat pardavinėjamas buteliuose ar didesnėje taroje. Norint nesusipainioti, svarbu skaityti etiketes – natūraliu mineraliniu vandeniu gali vadintis tik vietoje supilstytas konkretaus šaltinio, kurio vandens cheminė sudėtis taip pat nurodoma etiketėje, vanduo.

Visos Lietuvos vandentiekių vandens problema – pernelyg didelis geležies kiekis. Didieji miestai šią problemą sprendžia statydami nugeležinimo įrenginius, o štai mažesniuose miestuose iš čiaupo bėga nemalonaus kvapo ir skonio vanduo, kuriame per daug geležies, mangano. Pasak V.Galdikienės, tokį vandenį gerti galima, tačiau jis nepatrauklus ir neskanus.

Be to, esama ir specifinių kai kurių regionų požeminių vandenų problemų: šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje (Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Plungės, Telšių, Mažeikių, Šiaulių, Kelmės rajonuose) vandenyje viršijama fluoridų koncentracija, ir nuolatinis tokio vandens vartojimas gali sukelti dantų fluorozę. O Neringoje vanduo prastas dėl didelio amonio kiekio.

Savo darbe su šia problema susiduria verslininkas, vyno barų ir restoranų tinklo vienas savininkų Kristupas Baublys. “Rene” restorane Vilniuje dienos pietų metu lankytojams siūloma čiaupo vandens. “Vilniuje jis tikrai pakankamai kokybiškas, klientai mielai jį geria ir džiaugiasi nemokama paslauga”, – aiškina pašnekovas. Tačiau nieko panašaus negalima daryti “In Vino” bare Nidoje. “Neseniai Neringoje pastatyti nauji vandens valymo įrenginiai, tačiau padėtis nepagerėjo”, – apgailestauja K.Baublys.

Beje, iš čiaupo bėgantis vanduo kokybę gali prarasti ir pakeliui. Pavyzdžiui, Vilniaus požeminio vandens kokybė visur vienoda, tačiau jo išvaizda ir skonis įvairiuose mikrorajonuose skiriasi. Taip nutinka dėl skirtingos vandenviečių kokybės, pasenusių atskirų kvartalų vamzdynų.

Ir tai nėra vien specifinė Lietuvos problema: prie ES veikiančios “Water Information System for Europe” duomenimis, dėl didelės gyventojų koncentracijos didžiuosiuose Senojo žemyno miestuose net 60 proc. europiečių čiaupus pasiekia vanduo iš nepakankamai kokybiškai eksploatuojamų vandenviečių.

Pavojų gali tykoti ir perkamo vandens taroje. Pasak V.Galdikienės, pasitaiko atvejų, kai pilstomasis vanduo būna nekokybiškas, netinkamai paženklintas ir nesaugus vartoti. Pavyzdžiui, pernai padidinta mikrobinė tarša nustatyta dviejų firmų, tiekusių vandenį 19 l daugkartinėjė taroje, vandenyje – šių įmonių veikla buvo sustabdyta. Pasitvirtino ir du skundai dėl buteliais parduodamo vandens prastos kokybės.

10 rūšių natūralaus mineralinio vandens

10 rūšių gazuoto natūralaus mineralinio vandens

10 rūšių sulčių

10 rūšių saldintų gaiviųjų gėrimų

Kaip mes vertinome
*Vertinimui pasirinkome po 10 kiekvienos rūšies – natūralaus bei gazuoto mineralinio vandens, sulčių ir saldintų gaiviųjų gėrimų – produktų. Rinkomės tik natūralų mineralinį vandenį; tik iš natūralių koncentratų pagamintas sultis; kuo įvairesnius produktus iš spalvingų gaiviųjų gėrimų lentynų.
*Vertinant produktą svarbiausias dėmesys buvo skiriamas jo skoniui, kurį kompetentinga komisija vertino “gerai” (6 balai), “patenkinamai” (4 balai) arba “nepatenkinamai” (2 balai); atitinkamai po 3, 2 arba 1 balą pridėjome už pakuotę – geriausiai vertinome tas, kuriose galima lengvai perskaityti vartotojui svarbią informaciją apie gėrimo sudėtį.
*Vandens ir sulčių nereitingavome pagal sudėtį, nes visi šių kategorijų gėrimai pagaminti panašiu būdu: vanduo pilstomas iš natūralių šaltinių, sultys gaminamos iš koncentratų. Gaiviųjų gėrimų lentelėje papildomai po 2 balus pridėjome tik tiems gėrimams, kurių sudėtyje nėra dirbtinių dažiklių ir konservantų.
* Keliems gėrimams surinkus tokį pat balų skaičių, aukštesnę vietą užėmė tie, kurių kaina už 1 litrą yra mažesnė.

Vertinimo komisija
Aušra Išarienė
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja (šiuo metu išėjusi motinystės atostogų), mitybos higienos gydytoja, maisto saugos ir kokybės kontrolės srityje dirba nuo 1995 m.

Eglė Kliukaitė
Gydytoja dietologė, Lietuvos dietologų draugijos narė, konsultuoja sergančiuosius įgimtomis medžiagų apykaitos ligomis, dirba gydytoja privačioje klinikoje “Dietos sistema”, domisi medicinos naujovėmis ir jas pritaiko klinikinėje praktikoje.

Rimantas Stukas
Profesorius, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto akademinių reikalų prodekanas, Visuomenės sveikatos instituto direktorius, Nacionalinės sveikatos tarybos narys. Mokslinių tyrimų sritis – mityba ir maisto sauga.

Europos ekspertai vertins, kaip Lietuvoje užtikrinamos žmonių, kurių laivė apribota, teisės. Kitą savaitę Lietuvoje lankysis Europos komiteto prieš kankinimus ir kitokį nežmonišką, žiaurų ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) delegacija, pranešė Teisingumo ministerija.

Komiteto nariai vertins, kaip laisvės atėmimo įstaigose užtikrinamos žmogaus teisės, bei pateiks savo išvadas.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius pareiškė šį vizitą vertinąs kaip efektyvią pagalbą atliekant nešališką analizę bei identifikuojant problemiškiausias sritis. Po apsilankymo pateikta ataskaita Lietuvai leis įvertinti esamą situaciją bei pateiktomis išvadomis remtis priimant su šių įstaigų veikla susijusius sprendimus.

Teisė CPT atlikti tokias patikrinimo procedūras numatyta Europos konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kuri Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 1999 metų kovo 1 dieną.

Pagal vertintojų delegacijos pateiktas išvadas, komitetas valstybėms teikia rekomendacijas ir siūlymus dėl tikrintose įstaigose laikomų asmenų teisių apsaugos. Išvados valstybėms paprastai pateikiamos per tris mėnesius po vizito.

Komiteto nariai inspektuoja ne tik pataisos įstaigas, policijų areštines, užsienio piliečių registravimo bei pabėgėlių priėmimo centrus, bet ir psichiatrines ligonines, vaikų auklėjimo ir globos namus bei kitas įstaigas, kuriose gali būti laikomi asmenys, kurių laisvė yra apribota.

Paskutinį kartą CPT atstovai mūsų šalyje lankėsi 2008 metais. Po šio vizito komitetas Lietuvai pateikė rekomendacijas, kurių įgyvendinimo viešą ataskaitą Vyriausybė komitetui pateikė pernai rudenį.