Arogancija

Arūnas BRAZAUSKAS

Arogancija – skambi sąvoka, reiškianti nemalonią savybę. Aiškinant reikšmę prireikia ne vieno lietuviško žodžio. Žmogus nebūtinai atrodo pasipūtęs ar įžūlus, bet ilgiau pabendravus aiš­kėja, kad jis „pasinešęs“ – mano esąs geresnis už ki­tus. Psichologai teigia, kad toks daugiau ar ma­žiau pastebimas „pasinešimas“ yra gilaus nevisavertiškumo išraiška.

Arogantišką žmogų galima auklėti sentimentaloku gėdinimu, pvz., aiškinti jam, kad arogancija – patrauklumo priešė. Internetinė Sol.Veiga (toks „nikas“) rašo: „Savęs sureikšminimas ir ma­nymas, kad esi geresnis už visus, asmenybėje iš­augina pasipū­timą ir išsiurbia tolerancijos trupinius kitokiems nei tu, o tai gimdo patyčias ir kitų menkinimą.“

Psichologai kimba į aroganciją savo profesionaliais įrankiais. Tarp Lietuvos vadybos gurų patarimų apstu arogancijos vertinimų. Antai rašoma, kad arogancija tėra kaukė, po kuria slepiamas siekis vienašališkai kontroliuoti kitų veiklą, noras visada laimėti nepaisant kainos, įprotis visada slėpti jausmus, kad kitiems atrodytum racionalus. JAV Ak­rono ir Mičigano universitetų mokslininkai sukūrė darbuotojų arogancijos matavimo testą – WARS (The Workplace Arrogance Scale). Klau­simynas leidžia įvertinti tai, kas atrodo kaip „pasinešimas“:

• viešas šaipymasis iš pavaldinių ir bendradarbių idėjų;
• perteklinis patarinėjimas netgi tose srityse, kuriose patarėjas nekompetentingas;
• lipšnumas viršininkams ir bjaurumas pavaldinių atžvilgiu;
• diskusijų, aptarimų vertimas vieno žmogaus spektakliu.

Arogancijos žala – vadybos vadovėlių tema. Arogantiški vadovai, nors ir kompetentingi, linkę engti pavaldinius, šie tampa pasyvūs, kita vertus, juose kaupiasi agresija.

Arogantiški vadovai, nors ir kompetentingi, linkę engti pavaldinius, šie tampa pasyvūs, kita vertus, juose kaupiasi agresija.

Kritiškais atvejais pavaldiniai elgiasi formaliai, nekooperuoja su vadovu. Mažiau kompetentingiems vadovams „marios iki kelių“. Jie nežino ribų, elgiasi tarsi visažiniai ir gali pridaryti bėdų ne vien sau, bet ir darbdaviams.

Mažiau žinomas aro­gancijos įveikimas „pagal nurodymą“. Toks yra va­dinamojo smegenų šturmo metodas. Šiuo žo­džių deriniu populiariai vadinamas bet koks ko­lek­tyvinis idėjų generavimas. O tikrasis va­dovėlinis smegenų šturmas – pagal formalią pro­cedūrą vykstantis pokalbis, kurio pradiniame eta­pe draudžiama bet kokia išsakomų idėjų kritika.

Darbo santykius analizuojanti JAV kompanija „Payscale“ neseniai ištyrė daugiau nei 380 tūkst. žmonių, kad nustatytų, kurių profesijų darbuotojai yra labiausiai arogantiški (aprėpta 480 profesijų). Buvo sudarytas 10 arogantiškiausių profesijų sąrašas, kuriam galėtume prilipdyti žymą #tyčianesugalvosi:

1. Asmeniniai virėjai

2. Įmonių aukščiausi vadovai

3. Kūrybos vadovai (angl. art directors) – asmenys, atsakingi už spaudinių, interneto svetainių, kino, televizijos produkcijos bendrą vaizdą

4. Floristai

5. Barmenai

6. Oro uosto eismo reguliuotojai

7. Mašinų ir kompiuterijos sistemų operatoriai

8. Garso operatoriai

9. Fermeriai

10. Rančų savininkai

Keli paaiškinimai dėl sąrašo nacionalinių ypatybių. 9-oji ir 10-oji pozicijos – vis tie patys ūkininkai, tik vieni daugiau užsiima augalininkyste (fermeriai), kiti augina vien galvijus (rančų savininkai). Pro­fesijų dešimtuko atstovams būdinga tai, kad jie ma­no esantys geriausi tarp geriausių. Sąrašo pirmoje vietoje esan­čius privačius virėjus visai darbo dienai samdo tai išgalintys žmonės. Ar gali būti geresnis įvertinimas nei tai, kad tave nusamdė milijonierius? Šiek tiek kuklesnių įmonių vadovų postai ir yra jų „me­da­liai“. Kiti saviverte pertekę profesionalai arba dirba kūrybinį darbą (net ir barmenai), arba monopoliškai atsako už labai reikšmingus barus. Sąrašas sudėliotas pagal tai, kaip profesionalai vertina kitus savo srities atstovus. Kitas klausimas, ar nuo arogancijos kenčia jų klientai.

Sovietmečiu arogantiški galėjo buvo visi, kurie turėjo nors kiek valdžios. Populiaraus teiginio, kad itin arogantiški buvo buhalteriai, dabar jau nepatikrinsi. Sklinda gandas, kad nepriklausomoje Lietuvoje arogantiški yra teisininkai. Ar kas nors matavo?

Automobilių spūstys, stovėjimo vietų stygius, stresinės situacijos kelyje, o šiuo metu ir rekordiškai didelės degalų kainos – argumentai, skatinantys prieš sėdant prie vairo dukart pagalvoti. Tačiau dažniausiai galutinis sprendimas būna vienas: važiuoti. Daugeliui lietuvių automobilis yra neatsiejamas nuo kasdienio gyvenimo, namažai daliai ši transporto priemonė – svarbi jų asmenybės ir saviraiškos dalis. Paanalizuokime išsamiau, kokiais automobiliais važinėjame ir kodėl dažnam jie reiškia tiek daug.

Automobilių parkas – didelis, bet senas

Priminsime, kad 1997 m. Lietuvoje vienas automobilis tekdavo penkiems žmonėms, šiuo metu – dviem. Šalies autoparkas nuolat plėtojasi, nepaisant kintančios ekonominės situacijos ir europietiškų degalų kainų, bet neeuropietiškų atlyginimų. Transporto priemonių registro “Regitra” duomenimis, per 2010 m. Lietuvoje įregistruota dar 161 tūkst. lengvųjų automobilių – 17,6 proc. daugiau nei 2009 m. Bendras šalies automobilių skaičius metų pradžioje siekė 1,73 mln. Pagal tai, kiek automobilių tenka tūkstančiui gyventojų, Lietuva patenka tarp 25 pasaulio lyderių ir lenkia kaimynus latvius, estus ir lenkus, taip pat tokias šalis kaip Danija, Čekija, Vengrija (sąrašo viršuje – JAV ir Liuksemburgas).

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad visi tie 1,73 mln. automobilių kasdien ir važinėja šalies keliais. Kaip skelbia Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacija “Transeksta”, automobilių, kurių techninis pasas šiuo metu galioja, yra 1,18 mln. Vadinasi, beveik trečdalį šalies autoparko sudaro nenaudojami (arba naudojami neteisėtai) automobiliai.

Kalbant apie techniškai tvarkingus ir naudojamus automobilius galima išskirti du pagrindinius šalies autoparko bruožus. Tai yra transporto priemonių senumas ir vokiškų automobilių gausa.

“Transekstos” duomenimis, trys iš penkių automobilių Lietuvoje yra daugiau nei dešimties metų senumo, o dešimtadalis jų pagaminti dar iki 1990-ųjų. Vidutinis automobilio amžius Lietuvoje – 14 metų. Automobilio senumas ypač juntamas atliekant techninę apžiūrą, kurią iš pirmo karto pereina tik kas antra transporto priemonė. Dažnai tai padaryti trukdo per ilgą eksploatavimo laiką susidėvėjusi stabdžių ir išmetamųjų dujų sistema, blogai sureguliuotos šviesos.

Naujos transporto priemonės Lietuvos keliuose yra ir turbūt dar ilgokai bus retenybė. Per pastaruosius trejus metus pagaminti automobiliai sudaro menkus 0,7 proc. šalies autoparko apskritai. Pagrindinė to priežastis, kaip žinoma, yra automobilių kaina, kuri daugumai šalies gyventojų neįkandama. “Autoplius barometro” duomenimis, vidutinė parduoto automobilio kaina šalyje pernai buvo 10 tūkst. Lt. Nauji automobiliai kainuoja bent triskart brangiau, be to, jie iškart gerokai nuvertėja vos išvairuoti iš salono. Kita vertus, krizės itin stipriai paliesta naujų automobilių rinka pamažu atsigauna. Kaip skelbia bendrovė “AutoTyrimai”, pernai per mėnesį būdavo parduodama iki 500 tokių automobilių, šiemet šis skaičius padvigubėjo.

Populiariausi Lietuvoje – vokiški automobiliai

Kita itin ryški mūsų autoparko savybė – automobilių, pagamintų Vokietijoje, populiarumas. “Volkswagen” (VW), “Audi” ir “Opel” markių automobiliai pirmauja tiek pagal pardavimo, tiek pagal atliktų techninių apžiūrų skaičių. Už jų rikiuojasi prancūziški “Renault”, japoniški “Mazda” ir “Toyota”. Vokiškų automobilių paklausą taip pat didina BMW ir “Mercedes-Benz”, tačiau šių markių modeliai mūsų keliuose nėra labai jau dažni.

Pats populiariausias automobilis Lietuvoje – “VW Passat”. Jis yra pirmoje pozicijoje pagal “Autoplius barometro” (pagal tai, kiek šio modelio automobilių buvo parduota) ir “Transekstos” (pagal tai, kiek jų atliko techninę apžiūrą) statistiką. Tiesa, po vienu “Passat” vardu telpa ir senieji, 9-ame dešimtmetyje pagaminti šio automobilio modeliai, ir tie, kuriuos VW į rinką paleido pernai. Iš viso nuo 1973 m. yra sukurtos šešios “VW Passat” kartos.

Vokiškieji automobiliai tradiciškai sietini su kokybe, BMW ir “Mercedes-Benz” atveju – ir su prestižu. Tačiau automobilininko gido “Autoreviu.lt” redaktorius Vidmantas Misevičius mato daug pragmatiškesnę jų populiarumo Lietuvoje priežastį. “Turėti vokišką automobilį yra praktiška. Jei vairuoji “Volkswagen” ar “Opel” ir jis tau sugenda, gali nuvažiuoti į bet kurį servisą – kiekvienas mechanikas žinos, kaip tokį automobilį pataisyti. Atsarginių dalių taip pat bus daug, jos kainuos pigiau. Tuo tarpu jei sugenda, sakykim, “Lancia”, ją tvarkys mažiausiai mėnesį, o kaina bus nepalygiti didesnė”, – teigia V.Misevičius.

Vairavimo kultūra pamažu gerėja

Verta atkreipti dėmesį ir į socialinį automobilio aspektą, kuris Lietuvoje yra labai ryškus. Retam vairuotojui jo automobilis yra tik priemonė nusigauti iš taško A į tašką B.

“Kadaise buvo sakoma, kad Lietuva – žemės ūkio šalis. Dabar dažnai tvirtinama, kad – Lietuva krepšinio ir alaus kulto šalis. Tačiau beveik nekalbama apie tai, kad vienas svarbiausių kulto objektų atkurtos nepriklausomybės Lietuvoje – automobilis”, – teigia fotografas Mindaugas Kavaliauskas, pristatydamas savo parodą “Autoportretai ir autopeizažai”.

“Per pastaruosius dvidešimt metų lietuviui automobilis buvo naujo gyvenimo, laisvės ir rizikos pajautimo, kasdienybės, atostogų ir švenčių, būtinybės, stiliaus, saviraiškos, gyvenimo būdo atspindys, darbo įrankis ir prabangos atributas. Šalia gausaus automobilių kiekio vienam gyventojui, šiandieninė Lietuva ypatinga dideliais tarpžemyninės automobilių prekybos, priežiūros, remonto, autodalių ir kitų verslų mastu, kurie šalyse kaimynėse vos pastebimi”, – tęsia fotografas, mintis iliustruodamas nuotraukomis, kurias šį mėnesį galima išvysti Kauno fotografijos galerijose ir miesto automobilių turguje.

Svarbu tai, kad automobilio kultas – reiškinys, pasitaikantis ne tik tarp mažesnes pajamas gaunančiųjų, bet ir tarp verslininkų. Pastariesiems prabangus ir, pageidautina, didelis automobilis yra statuso įrodymas – nesvarbu, kad tokia transporto priemonė yra nepatogi mieste, o jos savininko vairavimo kultūra menka. “Važiuoju ir matau, kaip visureigį vairuoja poniutė, kuriai šis reikalingas tik iki parduotuvės nuvažiuoti. Atrodo, kad vyras mašiną nupirko vien tam, kad parodytų, jog ne tik žmoną turi, bet gali jai ir brangias dovanas dovanoti”, – ironizuoja “Autoreviu.lt” redaktorius.

Geriausiai vairuotojo prestižą parodo ne transporto priemonė, o vairavimo kultūra. Lietuvoje vis dar įprasta į vairavimą žiūrėti kaip į kovą, kur nuolat viršijamas greitis, apstu nepagarbos kitiems eismo dalyviams. Psichologo Mariaus Daugelavičiaus nuomone, toks vairavimo stilius – savotiškas “garo išliejimas”. “Lietuvoje vairavimo kultūra dar tik formuojasi. Reikia išgyventi dabartinį chaotišką etapą, kol suprasime, kad vairuoti gatvėje nėra lenktynės, o kiti vairuotojai – ne varžovai”, – teigia jis. Situacija pamažu gerėja – kitas “Veido” pašnekovas V.Misevičius pastebi, kad vis dažnesnė vairuotojų pagalba vieni kitiems, atsiranda tarpusavio supratimas, pavyzdžiui, praleidžiamas iš kiemo į judrią gatvę norintis įsukti vairuotojas, užmiestyje pamačius sugedusį automobilį sustojama pažiūrėti, kas atsitiko.

Viešasis transportas pralaimi

Analizuojant lietuvių santykį su automobiliais – iškalbinga yra naudojimosi viešuoju transportu statistika. 2009 m. “Eurobarometro” duomenimis, į darbą automobiliu važiavo 51 proc. vilniečių, viešuoju transportu – 36 proc.

Palyginkime: Paryžiuje automobiliu į darbą vyksta tik 13 proc. gyventojų. Didžioji dalis jų – net 67 proc. – renkasi metro, autobusus ar kitą miesto transportą. Vilniečių prisirišimas prie automobilio gerokai skyrėsi ir nuo Rygos (automobiliu į darbą važiavo 24 proc., viešuoju tranportu – 60 proc.), ir nuo Talino (atitinkamai 39 ir 52 proc.) ar Varšuvos (34 ir 60 proc.) gyventojų.

Žinoma, Vilniuje nėra metro, o sąlygos miesto autobusuose ar troleibusuose kartais būna antisanitarinės. Tačiau prasta viešojo transporto kokybė nėra pagrindinė jo nepopuliarumo priežastis. Situacijos ištakų reikėtų ieškoti gyventojų mentalitete. “Lietuvis yra individualistas, žmogus, vertinantis privatumą. Viešasis transportas verčia derintis prie grafiko, o automobilis asocijuojasi su nepriklausomybe, laisve”, – sako M.Daugelavičius, pastebintis, kad ateinant pavasariui, dalį žmonių iš automobilių gali išlaipinti kita transporto priemonė – dviratis.

“Daugomoje Lietuvos televizijų kuriamas kažkoks jovalas, paremtas tik nuomonėmis ir abejonėmis. Faktų beveik neliko”, – kritikuoja rašytojas Jonas Liniauskas.

“Aš irgi jau nuo Zvonkės galiu apsivemti”, – 2007-aisiais atvirai prisipažino Natalija Zonkė. Bet po ketverių metų, 2011-aisiais, padėtis mažai tepasikeitusi, ir dabar N.Zvonkė platina tokius pareiškimus: “Dabartiniame gyvenimo etape nenoriu žiniasklaidai atiduoti 100 proc. savęs. Kai išdaliji save visai Lietuvai, nieko nepasilieki sau. Noriu pasilikti ir sau…”

Nežinia, ko iš tiesų nori N.Zvonkė, bet šiandien nuo jos nepasislėpsi: ji lenda ir iš televizoriaus, ir iš radijo, ir iš kompiuterio, juokaujama, kad jau ir iš šaldytuvo. Ir ne tik N.Zvonkė. Pasislėpti net išmetęs televizorių nebegali ir nuo Irmos Jurgelevičiūtės, ir nuo “69 danguje”, ir nuo Radžio.

Štai pastarąsias tris savaites atrodo, kad svarbiausias įvykis Lietuvoje – išsiaiškinti, ar dainininkas Radžis yra brolio ir sesers vaikas. Regis, kol nebus pakalbinta pusė Vilniaus taboro gyventojų, nenurims ne tik bulvarinių, bet ir publicistinių TV laidų kūrėjai. Nors Rūta Janutienė jau aiškinosi, kodėl visiems rūpi, koks kraujas teka Radžio gyslomis, laidoje “Gyvenimas yra gražus” buvo svarstoma, ar tikrai po kilusio skandalo dainininko honorarai padidėjo, “Akistata” parodė interviu ir su Radžio seneliu, tačiau nesena dainininkės I.Jurgelevičiūtės, įtariamos vagystėmis iš vieno šokių projekto dalyvių, istorija parodė, kad skandalus dirbtinai kurti galima net du mėnesius. Pasirodo, užtenka pakalbinti kokią Kauno priemiesčio moteriškę, neva I.Jurgelevičiūtės meilužio kaimynę, ir laidos reitingai pakyla kelis kartus.

O visus rekordus, kaip galima vieną istoriją narstyti kiekvieną savaitę beveik metus, pranoko pedofilijos skandalas ir Drąsiaus Kedžio mirtis. Antroje vietoje atsiduria Kristinos Brazauskienės istorija, kuri buvo atrajojama keturis mėnesius.

Prodiuseriai įrodinėja, kad jeigu ekrane nešmėžuos žinomas veidas, tai laida nebus pavykusi. Ir visi lyg užsikirtusi plokštelė jau ne vienus metus kartoja: “Jeigu nežiūrėtų, mes nerodytume.” Tačiau juk realiai visas tas radžių ir zvonkių istorijas žiūri tik 15–17 proc. Lietuvos gyventojų, o daugiau kaip 80 proc. jomis nesidomi.

Žiūrovai jau pripratinti prie skandalų

Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas sako, kad televizijos, kurdamos laidas apie Radžį ar, pavyzdžiui, skaičiuodamos Agnės Jegelavičiūtės mielužius, auginasi sau buką žiūrovą. Be to, jau šiandien žiūrovai pripratinti prie skandalų, į kuriuos patenka žinomi žmonės. “Apsivogusi kokios nors kaimo parduotuvės pardavėja niekam neįdomi.

Kaip ir rašytojai, kurie gali tik prisigerti. Nors ir tokių šiandien labai mažai, todėl jau seniai nemačiau televizijoje nė vieno poeto ar rašytojo”, – atsidūsta J.Liniauskas.

Jo nuomone, daugelis šiandieninių laidų prie ekranų stengiasi pritraukti paauglius. Tačiau laidų kūrėjai nemano, kad kelias savaites ieškodami priežasčių, kodėl I.Jurgelevičiūtė ištekėjo už kalėjime sėdinčio vyro, daro vaikams blogą įtaką. Tai esą turėtų būti tėvų rūpestis – apsaugoti savo atžalas nuo laidų, rodomų 19–21 val. vakaro. Ir be jokių ženklų, kad informacija netinkama jaunajai auditorijai.

Pačios TV garsenybės taip pat nemato čia nieko blogo. Be to, daugeliui neatrodo, kad nuolat šmėžuojančios jų fizionomijos žiūrovams jau seniai įkyrėjo. Štai grupės “Olialia pupytės” narė Oksana Pikul ne tik pati mielai pasakoja apie tai, kaip, pavyzdžiui, didinosi krūtis, pozuoja fotografams sporto arenose, lipa į sceną kaip dainininkė, bet ir laidoje “Kažkas atsitiko” pristato Lietuvos įžymybių skandalus. “Dėmesys manęs nevargina, nes populiarumas lygu pinigai”, – savo gyvenimo kredo išduoda O.Pikul. Pasak jos, normalu, kad vienas skandalas narpliojamas kelias savaites, nes Lietuvoje žvaigždžių nedaug, todėl užsikabinus už vieno sakinio ir tenka jį apipinti ilgiausia istorija.

N.Zvonkė sako kiekvieną savaitę sulaukianti vieno ar dviejų skambučių su kvietimu dalyvauti įvairiose laidose. Ant “Žmonių” žurnalo, rašančio apie pramogų verslo atstovus, ji puikavosi net vienuolika kartų. Per pastaruosius penkerius metus kasmet fotografuojasi po du tris kartus. “Dabar jau atsirenku, kur dalyvauti. Tačiau daugelis laidų ar žurnalų reportažus pasidaro ir be manęs. Kai pranešiau apie savo nėštumą, interviu daviau tik vienai televizijos laidai ir vienam žurnalui, tačiau visa spauda ir TV apie tai mirgėjo”, – pasakoja N.Zvonkė ir priduria, kad ateis laikas, ir šių dienų Lietuvos garsenybes pakeis kitos.

Televizijose – jovalas

I.Jurgelevičiūtė neslepia, kad jautėsi labai šlykščiai, kai du mėnesius įsijungusi televizorių per visus kanalus matė save. “Mane parodė visais rakursais. Pakalbino visas bobutes, baigusias karjerą dainininkes ar politikes. Visos pasirodė ekrane, priminė apie save. Mūsų televizija – cirkas”, – mano iš skandalų pastaruoju metu neišbrendanti Irma.

J.Liniauskas televizijų laidoms negaili dar griežtesnės kritikos: “Jos neturi veido, ten vien jovalas. Kaip galima nesibjaurėti, kai net per rimtą laidą išlenda Radžio kraujomaišos skandalas?”

Laidų “KK2″ ir “Kažkas atsitiko” prodiuseris Saulius Bartkus atkerta, kad vien tik vardas niekam neįdomus, laida žiūrima, kai yra intriguojanti istorija. “Radžis jau buvo primirštas, bet atsirado sensacinga naujiena, ir visi žiūri. O kad žmonėms įdomu – matyti iš reitingų. Visais laikais būdavo smalsu sužinoti kaip įmanoma daugiau žinomų žmonių asmeninio gyvenimo detalių. Mokykloje nagrinėjant XIX a. literatūros kūrinius irgi pasakojama apie rašytojų meilužes”, – primena S.Bartkus ir priduria, kad kai jam nepatinka lietuviškos televizijos laida, jis įsijungia “History Channel”. Taip, pasak prodiuserio, gali elgtis kiekvienas, bet žmonėms įdomiau svetimi apatiniai.

“Domėtis kitų žmonių gyvenimu – tai lyg skaityti svetimą dienoraštį. Be to, lietuviai – komentatorių tauta. Kiekvienas gali patarti ir prezidentei, ir krepšinio rinktinės treneriui”, – neabejoja Marius Berenis, kadaise buvusios populiarios grupės ŽAS narys.

Jo niekada neerzino nei kuriamos istorijos apie grupę ir jį patį, nei klijuojamos įvairios etiketės. Tik atsibosdavo kelis kartus per dieną atsakinėti žurnalistams į klausimus apie skyrybas su žmona. O po buvusio ŽAS nario Lino Karaliaus apkaltos Seime M.Berenis per kelias dienas sulaukė šešių skambučių iš visų komercinių televizijų – buvo kviečiamas dalyvauti laidose ir pateikti savo komentarų.

M.Berenis prisipažįsta, kad jam jau seniai pabodo žiūrėti į tuos pačius veidus televizoriaus ekrane. Rašytojų sąjungos pirmininkas J.Liniauskas dėl tos pačios priežasties įsijungęs televizorių ir pamatęs pašnekovus iškart jį išjungia. “Vienų nuomonę žinau, kitų man neįdomi, o naujų pašnekovų žurnalistai arba neranda, arba net neieško”, – teigia J.Liniauskas ir priduria, jog situacija pasikeistų, jeigu žurnalistai baigę studijas savo parašu patvirtintų, kad laikysis etikos kodekso. Ir turėtų gauti licenciją, suteikiančią teisę dirbti, tada galbūt jaustų moralinę atsakomybę. O jaunimą, pasak poeto, reikia pradėti mokyti kritiškai mąstyti dar mokykloje.

“Daugelyje televizijų kuriamas magiškas iliuzijos pasaulis, paremtas tik nuomonėmis ir abejonėmis. Faktų beveik neliko. Kitose šalyse vidurinėse mokyklose dėstomas kritinės žiniasklaidos kursas, aiškinama, kaip atskirti faktus nuo nuomonės, užsakytą reportažą ar straipsnį nuo objektyvaus. Jeigu taip būtų, keistųsi žiūrovas ir pati televizija”, – apibendrina J.Liniauskas.

"Veido" archyvas

Reklama stengiamasi smogti taip, kad kad ji pasiektų pačius jautriausius žmonių jausmus. O dažniausiai pirkėjas piniginę įtikinamas atverti apeliuojant į vaikus ir jaunimą

Sumažėjus perkamajai galiai, reklama stengiamasi smogti taip, kad ji pasiektų pačius jautriausius žmonių jausmus. O dažniausiai pirkėjas piniginę įtikinamas atverti apeliuojant į vaikus ir jaunimą. Tai ypač jutome per pastarąjį šventinį maratoną.

Prieš Kalėdas vienuolikmetis Rokas M. ieškodamas dovanos savo bendraklasiui nusprendė, kad šiam puikiai tiktų erotinis kalendorius, kuriame savo privalumus demonstruoja pusnuogės merginos. Pats Rokas mamai užsiminė, kad ir jis norėtų tokios dovanos.

Dar viena istorija: keturmetis Martynas V., užėjęs į vaistinę ir pamatęs “Mezym forte” vaistų dėžutę, tėčiui pareiškė, jog jų reikia būtinai nusipirkti, kad per šventes neskaudėtų pilvuko. O priėjęs prie kasos vaistininkės paprašė “Prostamol uno”, nors nei vienų, nei kitų vaistų berniuko šeimoje niekas nevartoja.

O kai trejų metukų Gretai, įmetusiai į pirkinių krepšelį “Danonki” buteliuką, mama pasiūlė išsirinkti kitą jogurtinį gėrimą, mergaitė nustebo: “Kodėl? Juk nuo šito bus stiprūs kaulai.”

Tai tik keletas pavyzdžių, kurie patvirtina: nors produktas ir nėra tiesiogiai skirtas mažiems vaikams, tačiau taip užsifiksuoja jų sąmonėje, kad parduotuvėje jie mato tik dažnai reklamuojamus prekės ženklus. Taip siekiama užsiauginti lojalius klientus, kuriems jau nuo mažų dienų būtų susiformavę vartotojo įpročiai. Beje, reklama skatina ir suaugusiųjų vartotojiškumą. Mat kuriama iliuzija, kad pirkdamas tam tikrus produktus būsi laimingas – toks kaip nerūpestingai reklamoje su vaikais šėlstantis tėtis arba mama. Formuojamas įvaizdis, kad žmogus yra ne tai, kas yra, o tai, ką jis turi.

Reklama kuria emocinį ryšį su vartotoju

Atrodo, kad reklamai, kuri nuolat sukasi televizijos ar radijo eteryje, iš tolo šviečia važiuojant greitkeliu, didmiesčių reklaminiuose stenduose, atsispirti neįmanoma. Tačiau, pasak psichologo, įmonės “Kitokie projektai” konsultanto Viktoro Keturakio, suvokiant, kad reklama įtikinėja pirkti, o ne informuoja, ir žinant, kokios technologijos tam naudojamos, jos spąstų galima išvengti.

Ar kada nors susimąstėte, kodėl renkatės reklamuojamą indų ploviklį arba skalbimo miltelius, nors jų reklama ir atrodo kvaila bei neįtikinanti, kad šie produktai geriausi?

Pasirodo, vartotojas nebūtinai turi pamėgti prekės ženklą, kad jį pasirinktų. “Kai žmogaus smegenyse užsifiksuoja spalva ar forma, ji tampa atpažįstama. O pažįstamą daiktą pirkėjas daug mieliau dedasi į pirkinių krepšelį negu nematytą, ypač jeigu jų kaina nesiskiria”, – sako V.Keturakis.

Pasak psichologo, žmogaus smegenyse informacija ir vaizdiniai nusėda tam tikrame tinkle, o tie produktai, kurie yra reklamuojami, ryškiau išsiskiria iš visos informacijos, esančios žmogaus galvoje. “Žmogaus dėmesio apimtis yra ribota.

O reklama įtvirtina vieną ar kitą tam tikros kategorijos produktą kaip vieną pirmųjų”, – paaiškina VU Bendrosios psichologijos katedros dėstytojas Kęstutis Dragūnevičius.

Beveik visos reklamos kuriamos asociacijų principu – parodoma, kad vartodamas vieną ar kitą produktą žmogus patirs malonių išgyvenimų. Tai puikiai suveikia, nes, V.Keturakio vertinimu, kai reikia greitai priimti sprendimus, žmonės vadovaujasi jausmais: gražu – negražu, patinka – nepatinka. O bene geriausiai malonūs jausmai sužadinami seksualiniais dirgikliais. Todėl reklamose tiek daug tobulų kūnų ir net erotiškų vaizdų, kartais peržengiančių padorumo ribas.

“Iš esmės konkurencinėje kovoje laimi tie prekės ženklai, kuriems pavyksta užmegzti emocinį ryšį su vartotoju. Kad prekę pirktų, apie ją turi žinoti. Tačiau vien informacijos neužtenka, nes šiandien žmogų iš visur užplūsta labai didelis jos kiekis. Todėl sukūrus emocinį santykį su vartotoju šis tampa lojalus produktui ar paslaugai, o prekės ženklas – išskirtinis. Pavyzdžiui, kaip “Apple”, – paaiškina Lietuvos komunikacijos agentūrų asociacijos vadovas Gintaras Šeputis.

Ženklai tampa alternatyviu produkto pavadinimu

G.Šepučio nuomone, lengviausia įtaką vartotojui daryti reklamoje pranešant, kad viena ar kita paslauga, produktas padės išspręsti konkrečią problemą, suteiks naudos ir taip palengvins, pagerins gyvenimą. Ypač jeigu ta paslauga ar produktas iki tol buvo sunkiai prieinamas. Taip tuščią nišą Lietuvoje prieš beveik dvidešimt metų užėmė sauskelnės “Pampers”. Šis prekės ženklas taip daugeliui įkaltas į galvas, kad iki šiol yra alternatyvus produkto pavadinimas. Nors dabar aktyviai reklamuojamos daugelio gamintojų sauskelnės, dažnai jos vis tiek vadinamos “pampersais”. Kaip ir kopijavimo aparatai “kseroksais”, nes pirmasis šioje rinkoje įsitvirtino “Xerox” prekės ženklas. “Ir čia tikrai neveikia pasąmonė. Tiesiog intensyvi reklama tuščioje rinkoje taip įtvirtino kai kuriuos produktus”, – pabrėžia psichologas K.Dragūnevičius ir priduria, kad apskritai neįrodyta, jog reklama veikia pasąmonę.

O atlikti tyrimai paneigia ir 25-ojo kadro efektą. Buvo manoma, kad įdėjus svarbiausią reklamos žinutę į 25-ą kadrą žmogaus sąmonė nieko nepastebi, o pasąmonė veikiama labai intensyviai, nes, per sekundę parodžius 25 kadrus vaizdų, vienas užtrunka ilgiau ir daro didžiausią įtaką pasąmonei. Tačiau tai nepasitvirtino. “Vienoje laidoje rodant gaiviojo gėrimo reklamą, jos 25-ame kadre buvo nurodyta, kad turite tučtuojau paskambinti į studiją. Vėliau žiūrovai prisipažino, kad pamatę reklamą užsimanė atsigerti, bet beveik nė vienas neskambino”, – eksperimento išvadas atskleidžia K.Dragūnevičius.

Norėdami, kad pažiūrėję reklamą vartotojai rinktųsi būtent tą produktą, reklamos kūrėjai į pagalbą dažniausiai pasitelkia įtaigą, mėgdžiojimo, susižavėjimo sužadinimą, kuria įvaizdžius, stereotipus. “Reklamuojant finansines ar verslo paslaugas dažniau stengiamasi įtikinti dalykiškais argumentais. Pavyzdžiui, aiškinama, kodėl tam tikro verslo atstovai pasirinko šio mobiliojo ryšio operatoriaus paslaugas ir kokios naudos tai jiems davė. Prabangaus ir harmoningo gyvenimo vaizdiniais alsuojančios kavos ar šokolado reklamos remiasi žmogaus polinkiu mėgdžioti prabangą”, – teigia VU Verslo katedros dėstytoja Kristina Vasiliauskaitė.

O labiausiai mėgdžioti yra linkę paaugliai, todėl juos lengviausia paveikti. Taip tarp jaunimo susiformavo įvaizdis, kad tikrasis gazuotas gėrimas yra tik “Coca-Cola”, o mėsainis – tik iš greitojo maisto restorano “McDonald’s”.

Reklama persikėlė į socialinius tinklalapius

Reklama ne tik lemia vartotojų apsisprendimą, bet ir keičia įpročius ar net gyvenimo būdą. “Kada ir iš kur sužinojome, kas yra celiulitas, ir pradėjome su juo kovoti? Iš anticeliulitinių produktų reklamos. Žvelgiant į Rubenso paveikslus neatrodo, kad šis XXI a. moterų baubas XVI a. Olandijoje (neabejoju, ir Lietuvoje) buvo problema. Taigi įpročiai pakito, kaip ir grožio standartas”, – mano K.Vasiliauskaitė.

Reklama vis labiau tobulinama, ieškoma naujų būdų, kaip pasiekti vartotoją, stengiantis įveikti jo kritiškumą. Mat šiam informaciniam virusui, pasak psichologo V.Keturakio, žmonės įgyja pažintinį imunitetą. Kai tik buvo sukurta reklama, visi tikėjo, kad tai teisinga informacija. Vėliau vartotojai pastebėjo, kad reklamuojami produktai nebūtinai yra geri.

Todėl pradėta prekės ženklus rodyti kino filmų scenose. Taip vartotojai nejučiom patikėdavo, kad, pavyzdžiui, važinėti tam tikro modelio automobiliu yra šaunu. “Kai žmonės supranta, kad tai yra reklama, tampa labai atsargūs. Tada ieškoma naujų būdų, kad reklama galėtų vartotojus pasiekti kaip tiesa. Dabar ji persikėlė į socialinius interneto puslapius. Taip sudaromas įspūdis, kad tai kitų vartotojų nuomonė”, – atskleidžia V.Keturakis.

Šiandien dalį auditorijos reklama praranda dėl televizoriaus nuotolinio valdymo pultelio galimybių, kitą – dėl vadinamojo užtrauktuko efekto, kai vartotojas sugeba atsiriboti nuo neįdomios ir neaktualios informacijos. Tačiau ji vis tiek išlieka galingas įrankis, nes kito būdo įtikinti vartotoją pirkti – nėra.

Lietuvos reklamos biuro arbitražo komisijos neetiškomis pripažintos reklamos

• Santechnikos prekių centro UAB “Karmada” Vilnius–Kaunas automagistralėje esančios lauko reklamos užrašas “Kainos? Žemiau nebūna” dėmesį atkreipia nepadoriu būdu.

• Pernai rodyta energinio gėrimo “Red Bull” TV reklama buvo pripažinta skatinančia agresyvumą.

• UAB “Reklamos leidiniai” prekės ženklo “Olialia” žiebtuvėlių reklama spaudoje skatina smurtą, nes joje vaizduojamas korimas. O “Vakaro žinių” kalendoriaus reklama peržengia padorumo ribas.

Efektyviausios rinkodaros kampanijos, išrinktos konkurse “Password”

• 2009 m. Lietuvos buriuotojų klubo “Ambersail” projektas “Tūkstantmečio Odisėja. Vienas vardas – Lietuva”. Kampanijos rezultatas – vieningas “Tautiškos giesmės” giedojimas, kuriame dalyvavo 56 lietuvių bendruomenės visame pasaulyje, 50 Lietuvos savivaldybių ir net 46 proc. Lietuvos gyventojų.

• 2008 m. mineralinio vandens “Vytautas” prekės ženklo atnaujinimo kampanija. Reklamoje pabrėžus gėrime esančias žmogui reikalingas mineralines medžiagas, šio mineralinio vandens pardavimas padidėjo kelis kartus.

• 2007 m. fotografijų albumo “Neregėta Lietuva” pristatymas. Į rinką buvo įvestas ne tik albumas, bet ir prekės ženklas. Per dešimt dienų po albumo pristatymo parduota daugiau kaip tūkstantis egzempliorių.

Dar prieš dvejus ar trejus metus didžiavęsi, gyręsi ir savo turtais visoje žiniasklaidoje besipuikavę Lietuvos milijonieriai dabar elgiasi itin santūriai ir vengia viešumos.

Lietuva –  mažas kraštas, todėl čia visi žino, kieno automobiliai brangiausi, kas gyvena prabangiuose namuose, kas skraido nuosavais sraigtasparniais, o kas plaukioja prabangiausiomis jachtomis. Tiesa, šios žinios jau kiek senstelėjusios – maždaug dvejų metų senumo. Mat tik tada buvo madinga tuo puikuotis, tik tada bendrovės “Kauno grūdai” generalinis direktorius Tautvydas Barštys mielai fotografavosi ir filmavosi prie savo nuosavo sraigtasparnio su asmeniniu pilotu ar prie pirmojo Rytų Europoje “Lamborghini Murcielago”, ar prie “Rolls-Royce Phantom”. Tik tada verslininkas Laimutis Pinkevičius vieną po kitos priiminėjo TV operatorių delegacijas ir demonstravo savo automobilius, namus, dvarus, leido visomis įmanomomimis formomis įamžinti neregėtai prabangias savo vestuves. Tik tada Antanas Bosas “nesupykdavo”, kai jo asmeninės nuotraukos iš prabangių kelionių, medžioklių, sodybų, elnynų ar apartamentų nežinia kokiomis, neva paslaptingomis aplinkybėmis atsidurdavo viešumoje. Tik tada Artūras Zuokas pasakodavo apie savo įspūdingas jachtas ir kitus prabangius pomėgius. Tik tada Viktoras Uspaskichas rengdavo karaliaus rūmų puotas primenančius vakarėlius, didžiavosi savo neperšaunamais “Mercedesais”, prabangiais būstais su sporto salėmis ir pirtimis Briuselyje ar Kėdainius užpildavo “Da Du” ledų porcijų lietumi.

Dabar nieko panašaus nei girdėti, nei matyti. Regis, tai reiškia, jog įvyko keletas pasikeitimų: dalis verslininkų turtus prarado, dalis nebeišgali visko išlaikyti, o dalis dabar tiesiog neįstengia įsigyti naujų prašmatnių pirkinių. Bet labiausiai pasikeitė pats požiūris į didžiavimąsi savo turtais, pasikeitė netgi dalies verslininkų vertybės. Tarkime, minėtasis T.Barštys, užuot įsigijęs dar vieną lėktuvą ar brangiausią mobilųjį telefoną Lietuvoje ir apie tai pasipasakojęs televizijoms, mieliau surengė šventę ir koncertą su fejerverkais visam miestui.

Visi turi solidarizuotis

AB “Hanner” valdybos pirmininkui Arvydui Avuliui tokia situacija atrodo visiškai natūrali: “Sunkmetis visiems yra sunkmetis – ar turi mažai, ar daug. Visi turi šiek tiek solidarizuotis. Kai daugelis žmonių neteko darbo, o ir turėdami kai kas sunkiai subalansuoja savo pajamas ir išlaidas, noras pasipuikuoti turtais ar net prabanga būtų per didelis akibrokštas. Manau, verslininkai tapo atsakingesni ir atvirą turtų demonstravimą, koks buvo pirmiau, dabar keičia santūresnis požiūris. Turbūt per tą laiką mes šiek tiek subrendome ir pradėjome suprasti etiką”.

Kita vertus, pašnekovas pabrėžia, jog bent Lietuvoje didžiavimasis turtais visais laikais sukeldavo ir kelia pavydą, kartu ir negatyvią reakciją gana nemažai visuomenės daliai, nes netrunka atsirasti palyginimų, kodėl vienas gali uždirbti, o kitas – ne. “Turtuoliai tikriausiai nenori, kad juos neigiamai vertintų, tad ir stengiasi mažiau rodytis visuomenei. Tačiau žmonės turėtų žinoti, kad turtai lengvai neįgyjami – lengvų pinigų, lengvo kapitalo ar uždarbio šiuo metu tikrai nėra. Galbūt kadaise buvo lengviau, kai vienam ar kitam pasisekė sukurti verslą, bet po krizės, manau, visi suprantame, kad norint uždirbti ir sukaupti tam tikrą turtą, reikia labai daug sunkiai ir kantriai dirbti, investuoti ir rizikuoti. Kitaip tariant, kas turi daug, turi ir daug problemų, ir nemigo naktų, o kas jo turi mažiau, tam ir problemų mažiau”, – primena A.Avulis.

UAB “Norfos mažmena” valdybos pirmininko Dainiaus Dundulio nuomone, tie, kas anksčiau puikavosi turtais, galbūt tiesiog nebeturi ko rodyti: “Įmonių finansinė situacija šiandien tikrai labai prasta, todėl, manau, tie turtuoliai neturi galimybių pirkti prabangių daiktų. Juk žinote, kiek įmonių bankrutavo vien 2009 m. Kad pirktum, reikia turėti pinigų, o pinigų nebuvo net įmonių skoloms sumokėti”.

Apskritai šis verslininkas laikosi nuomonės, kad turtai –  ne tas objektas, kuriuo verta didžiuotis, nors tai kiekvieno asmeninis reikalas. “Jei pasiekei kai ko pasaulinio, pvz., sukūrei kokią nors sistemą ar panašiai – va, čia aš matau pasididžiavimo objektą. O jei nusipirkai pilį, kurios paskui net nesugebėjai atkurti, suremontuoti, ar turi mobilųjį telefoną su brangakmeniais, tai tavo vertės tikrai nerodo”, – dėsto D.Dundulis.

Ir, regis, tai suprato gana daug turtingų žmonių. Taigi dabar jie mieliau giriasi ne savo turtais, o kitais pranašumais. Be to, ir savo apetitą prabangos prekėms gerokai susimažino (dėl to per pastaruosius dvejus metus prabangos prekių rinka Lietuvoje susitraukė 5–8 kartus). Dar daugiau – išnyko netgi tam tikras socialinis sluoksnis – tai yra noriu visko karta, kuri prabangos prekes pirkdavo be saiko, kuri gyveno šūkiu leidžiu sau viską. Ir ši karta tikrai buvo Lietuvoje 2006–2008 m., bet dabar jos tiesiog neliko. Taip pat nebeliko ir ankstesnio klaidingo supratimo, kad lėktuvas, prabangus automobilis ar jachta jos savininkui suteikia kažkokio prasmingo išskirtinumo ar šiaip reprezentuoja jų vertę.

Turtuolis prilyginamas nusikaltėliui

UAB “Biovela” prekybos vadovė Birutė Kantauskienė įsitikinusi, kad atvirai rodyti turtus yra kiekvieno žmogaus vidinės kultūros reikalas: “Mano supratimu, tai yra nederamas dalykas. Pvz., mes savęs nedemonstruojame nei sunkmečiu, nei tą darėme anksčiau. Na, žurnalistai stengiasi išgauti vieną kitą sakinuką, bet tai jau kitas dalykas. Iš tikrųjų kai kam gal ir tų turtų sumažėjo. Bet iš esmės nemaža dalis jau pasikuklina šnekėti apie turtus, nenorėdami erzinti žmonių”. Pasak pašnekovės, žmonių reakcijų į turtuolius ir jų veiksmus yra įvairiausių, todėl, ar milijonierius viešins savo turtus, ar juos slėps – visuomenė manys taip, kaip norės: “Žmonių nepriversti galvoti, kaip iš tikrųjų yra. Mūsų maža šalelė, visi vieni kitus pažįsta, todėl ir apkalbų daugybė”.

AB “Panevėžio keliai” valdybos pirmininkas, UAB “Convestus” direktorius Gvidas Drobužas teigia pats neturėjęs ką rodyti nei anksčiau, nei dabar, tačiau išskiria visai kitą problemą: “Lietuvoje dabar labai madinga tokia kryptis: niekam nereikia dirbti, nes jeigu dirbsi – tai būsi turtingas. Užtat reikia prašyti pašalpos ir ją gavus būti kaip visi. Mano nuomone, artėjame prie dugno, į kurį labai smarkiai trenksimės.

Pavydėti daugiau turinčiajam ar sugebančiam irgi reikia skirti laiko, energijos – o vietoj to galėtų gi žmonės kažko imtis, ir tas kažkas galėtų duoti rezultatų. Pvz., Vokietijoje nejusti krizės – žmonės dirba, kažkuo užsiima, turi savo kryptį, todėl turi ir rezultatus”. Pašnekovas stebisi, kad Lietuvoje turtuolis prilyginamas nusikaltėliui, tačiau niekas nemato, kiek kainuoja tai, kad būtų sukurta tam tikra pridėtinė vertė.

Psichologės psichoterapeutės Aušros Griškonytės komentaras
Krizės metu rodyti savo turtus būtų truputį kvaila, nes tai būtų lyg tampyti miegantį liūtą už ūsų. Jei kažkas demonstruotų savo turtus, kai žmonės sunkiai pragyvena, tai jau būtų kone ištvirkimas. Vieniems gal tai atrodo nepadoru, kitiems – net pavojinga ar nesaugu. Kita vertus, manau, sunkmetis Lietuvoje palietė ir ne vieną turtuolį. Iškelta daug bankroto bylų, stoja ne vieno verslas – kai kuriems net nebėra kuo puikuotis.

Psichologiškai galima išskirti ir kitą aspektą. Tie žmonės, kurie anksčiau didžiavosi savo turtiniais laimėjimais, krizės laikotarpiu –  nori ar nenori, pripažįsta tai sąmoningai ar ne – priartėjo prie suvokimo, kad gyvenimas susideda ne tik iš materialių dalykų. Pačiais sunkiausiais laikais materija nebepadeda, reikia dvasinio prado.

Aišku, nereikia nuvertinti turtingų žmonių – yra ir tokių, kurie uždirbo pinigų turėdami tą dvasinį pradą. Tačiau kita, didesnioji, dalis plaukia ant materialiosios bangos, ir dabar jie tiesiog palūžo. Matome itin didelius skaičius depresyvių tendencijų tarp tų žmonių, o tai rodo, kad jie gyvenimą buvo labai aiškiai padaliję į materiją ir nemateriją, ir nematerija jiems nerūpėjo. Dabar, deja, jie nori nenori turi keistis.

Kai žmogus orientuotas tik į pinigus ir labai nori pasirodyti savo materialiais turtais, tai byloja jo narciziškumą, vidinę tuštumą, nesaugumą, silpnumą. Jei jis kažką labai nori parodyti, tai ženklas, kad to kažko iš tikrųjų nėra arba tai slepia visai kitus dalykus. Yra ir labai turtingų žmonių, kurie visiškai to nedemonstruoja, t. y. turtas jiems nėra tikslas, o jų protinių ar kūrybinių gebėjimų išraiška.

Kita vertus, tikra tiesa, jog lietuviai labai pavydūs, kad kiti sugeba uždirbti daugiau. Tas, kuris puikuojasi savo pinigais, ir tas, kuris graužia nagus ir pavydi tam, kuris puikuojasi, yra to paties lizdo paukščiai. Šiaip ar taip, žmogaus, kuris iš tikrųjų sugeba išlaviruoti tarp materialaus ir dvasinio pasaulio, turtai nei šildo, nei šaldo. Juk galima būtų ir pasidžiaugti, kad štai, Lietuvoje, turime žmonių, kurie sugeba išnaudoti save, uždirbti ir t. t. Tačiau žmonės jaučia, kad nepadarė to, ir dėl to pavydi kitiems. Tai vadinama šv. Jono kompleksu.

Apie kintančias politines, ekonomines, dvasines vertybes kebliausia kalbėti kasdienybės kontekste ir kasdieniškais žodžiais, nes tektų pakartoti nusenusio “tikro kataliko” nuosprendį, kad pasaulis galutinai žlugo, ir numoti ranka. Vis dėlto numoti ranka neišeina.

Akivaizdu, kad mūsų politika gyvena, seniai užmiršusi moralę, o ekonomika kuria naujas, su tradiciniu krikščionišku kodeksu mažai ką bendra turinčias etikos elgesio normas, bet vis dar atsiranda žmonių, ir netgi nemažai, kurie apie moralę ir etiką kalba, ir kalba ne abstrakčiai, o remdamiesi šiandienos realijomis. Valstybė, kurios paskirtis ir tėra vienintelė – ginti savo piliečius, kuo įžūliausiai juos apiplėšinėja ir apgaudinėja, o moraliausią užsienio politiką deklaruojanti Prancūzija ramiausiai parduoda Rusijai moderniausius karo laivus, ir vis dėlto pasąmonėje daugelis, jei ne absoliučiai visi piliečiai, neklystamai žino, kas yra dora ir kas yra moralu.

Šiandien populiaru sakyti, kad pasaulinė ekonominė krizė yra ne savaiminis, grynai ekonominių dėsnių nulemtas reiškinys, o senesnės ir gilesnės pasaulio moralinės, etinės krizės padarinys. Jei sutiksime, kad postmodernizmas yra totalios kultūros krizės atspindys, turėsime sutikti ir su tuo, kad pasaulio etinės, moralinės krizės lauke gyvename jau mažiausiai keturiasdešimt metų, kai pasirodė ir įsigalėjo postmodernizmo doktrina.

Ilgainiui imta kalbėti apie postmoderniąsias ideologijas, taigi ne pirmą dešimtmetį gyvename jau postmoderniose, vadinasi, krizės pakąstose santvarkose, ir visai suprantama, kad šiandien jau garsiai prabilta apie visuotinį kapitalizmo žlugimą. Taip pat ilgainiui prabilta apie postmodernius politinius diskursus, ir galbūt tai sietina su paaštrėjusiu civilizacijų konfliktu. Kitaip tariant, gili pasaulio politikos krizė išprovokavo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimą, ir šiandieninius teroro išpuolius. Ir mes nesame nuo to apsaugoti, nes, įstodami į ES ir į NATO, net geografiškai atsivėrėme visam pasauliui. Tenka mokytis naujų vertybių apsupty, dažnai tas vertybes nekritiškai ir perimant.

Kalbant apie mus ir naująjį mūsų mentalitetą, tenka dar kartą komplikuoti ir taip jau sudėtingus vertybinius klausimus: dėl visų savo vertybių painiavos ir (kai kuriais atvejais) visiško žlugimo, paprastai esame linkę kaltinti pastarąjį mūsų gyvenimo dvidešimtmetį, skirtingų, nesuderinamų santvarkų pervartą, kurios nepakėlė gležna kasdieninė piliečio sąmonė. Bet juk ką tik sakėme, kad globalios moralinės krizės aplinkoje gyvename ne dvidešimt, o mažiausiai keturiasdešimt metų. Tad kodėl dabar mums atrodo, kad prieš dvidešimt metų, nepaisant politinės ir ideologinės priespaudos, gyvenome švariau, gražiau, teisingiau. Juk ir tuomet gyvenome išverstų, išvirkščių vertybių pasaulyje.

Meilė Lietuvai mums buvo ne vertybė savaime, o savotiška “psichologinė perfokorta”, leidžianti išreikšti savo nepritarimą valdžiai ir valdantiesiems. Išgarsintoji meilė darbui taip pat nebuvo meilė darbui kaip tokiam, nes dirbome tik savo pasodybiniuose sklypuose ir talkose pas kaimynus, o oficialiose tarnybose mušėme dinderį ir vogėme. Ypaš komplikuota kalbėti apie šeimos vertybes anų dienų kontekstuose, nes anos tikrovės buitiniai ir partiniai papročiai ir reikalavimai šiuo klausimu verstų rašyti jau ne straipsnį, o disertaciją. Tarkim, kai kuriems pareigūnams partija tiesiog draudė skirtis (bet nedraudė gyventi susidėjus), ir tokie “šeimos židinio saugotojai” buvo priversti tapti net ne dvigubos, o jau trigubos moralės apaštalais: apgaudinėjamas ne tik atskiras žmogus, bet ir pati ideologija, kuriai ką tik prisiekta tarnauti. Ta pati partija vertė skirtis, jei kas nors iš sutuoktinio artimųjų buvo ištremtas ar represuotas, ir čia vėlgi kūrėsi triguba kolizija: atsižadėjęs skirtis likdavo tikru žmogumi, bet visuomeninėje hierarchijoje atsidurdavo paskutinėje vietoje. Taigi vertybės anoje visuomenėje egzistavo, bet išverstu, atvirkščiu savo pavidalu, nes jas reguliuojanti ideologija buvo apskritai priešinga žmogui ir žmogiškumui.

Ar kas pasikeitė dabar? Kapitalizmas, bent jau toks, kokį matome Lietuvoje, taip pat išlieka svetimas ir žmogui, ir žmogiškumui, tik dabar gyvename jau ne šiaip virsmo, o dvigubos etinių vertybių griūties skeveldrose. Paskutinius du tris ano amžiaus dešimtmečius gyvenome tarsi natūraliai susidariusios moralinės krizės sąlygomis, ir tos sąlygos mums nebuvo nei per sunkios, nei pernelyg priešingos, juoba kad prie jų galėjome pratintis dar kelis dešimtmečius iki joms pasireiškiant. 1990 m. virsmas buvo jau kitoks: jis palietė ne tik žmonių mąstyseną, bet ir kasdieninę jauseną, kitaip tariant, ne tik pasaulėmatą, bet ir pasaulėjautą. Ir jei šiandien mūsų visuomenėje pastebimas radikalesnis, aštresnis, brutalesnis nepasitikėjimas valdžia ir pačia valstybe, tai tik todėl, kad patys žmonės nesuvokia, po kokia duženų, aiženų krūva jie atsidūrė. Dabar juos slegia jau ne vienas – sovietinis – vertybių nuosmukis. Dabar jie patys yra naujos vertybinės sistemos griūties dalis, kitaip tariant, juos slegia ne tik išorinės ar vidinės valstybinio gyvenimo slinktys. Jie slegia patys save.

Bet kas, paklaustas apie svarbiausias šiandienos vertybes, atsakys: pinigas. Taip, nes net Konstitucijoje parašyta: nuosavybė šventa. Bet kaip galima rimtai kalbėti apie tokią vertybę, jei norėdamas ją išlaikyti turi ją perrašyti, perregistruoti artimųjų ar ir visai svetimų žmonių vardu? Vertybė tas pats pinigas buvo ir sovietmečiu. Bet dabar reikalą supainioja dar ir partinės karjeros reikalai (sovietmečiu karjera buvo jokia vertybė, ją darė tik prasisiekėliai, kuriuos visi niekino): norint turėti tos “šventos nuosavybės”, reikia stoti į partiją, o partijų žmonės kuo toliau, tuo labiau nekenčia. Vadinasi, karjera yra išvirkščia, apkeista vertybė, tik anuomet tokia ji buvo gerbiama, o dabar smerkiama. Kelis kartus šiuo atveju persimaišo vertybiniai sluoksniai? Jau nebekalbu, kuo šiandien virto tėvynės meilė ar ištikimybė šeimai. Tie dalykai gal dar kada nors susitvarkys. Kas jau tikrai nebegrįš į savo vietą, tai Dievas.

Anuomet – kas jį tikėjo, tam jis buvo neginčijama vertybė, kas netikėjo, vien iš diskretiškumo nesiliesdavo prie šios temos. Dabar Bažnyčia, Dievas virto paprasčiausiu prekės ženklu, prisisegamu priklausomai nuo užimamų pareigų. O tas, kas virsta prekės ženklu, į jokią sakralią erdvę jau niekada nebegrįš.

"Veido" archyvas

Lengvai prieinama informacija apie seksą, nuolatinis seksualumo demonstravimas žiniasklaidoje lemia tai, kad jaunuoliai anksčiau pradeda lytinį gyvenimą

Lietuvos paaugliai bręsta vis anksčiau ir be tėvų pagalbos jiems dabar itin lengva nuklysti alkoholio vartojimo bei ankstyvo sekso šunkeliais.

Iš vasaros stovyklos grįžusi dvylikmetė Luka mamai pasakoja ją pribloškusius atradimus: už ją vos dvejais metais vyresnių keturiolikmečių stovyklautojų kambariuose laisvai liejosi alkoholis, o paauglės, nė kiek to nesidrovėdamos, ryte garsiai aptarinėdavo savo nuotykius – esą jos buvusios tokios girtos, kad jau nė nepamena, ar šiąnakt permiegojo su vaikinu iš gretimo kambario. Ir tai – “Veidui” mergaitės mamos papasakoti įspūdžiai ne iš kokios pataisos darbų kolonijos išvykos, o iš prestižinio sostinės vienos bažnyčios choro poilsiavietės. Keliasdešimties choristų būryje nerūkančių buvo tik du vaikai.

Šokiruojančių atradimų iš vienos skautų stovyklų šią vasarą parsivežė ir dešimtmetė Elena. Tiesa, ten buvo susirinkęs šiek tiek jaunesnis kontingentas, tad alkoholio ir sekso dar nebuvo, tačiau dešimtmečiai ir vienuolikmečiai vaikai vakarais už palapinių žaisdavo “butelį” ir bučiuodavosi su jo “išsuktu” stovyklos draugu.

Abiejų mergaičių tėvai nustebę ir sutrikę: kas nutiko dabartiniams vaikams, kad alkoholis, cigarets ir lytiniai santykiai yra tapę kone įprasta kasdienybe jau keturiolikmečiams, ir ką daryti, jei nuo tokių pasirinkimų nori apsaugoti savo vaiką. Paauglių psichologų ir ginekologų patarimas vienas ir labai aiškus: jei savo vertybių vaikams neperduoda tėvai, šią spraga akimirksniu užpildo gatvės aplinka. O ją dabar labai tiesmukai formuoja populiarioji kultūra, brukanti vienareikšmius elgesio stereotipus: moteris privalo būti kuo seksualesnė, o vyras turi demonstruoti savo jėgą.

Viskas greityn

Neseniai Danijos mokslininkai paskelbė, kad dabartinės kartos mergaičių vidutinis lytinis brendimas prasideda joms nesulaukus nė 10 metų – o tai yra beveik metais anksčiau nei prieš 20 metų, kai buvo atliktas panašus danių paauglių tyrimas. Šio fenomeno priežastys kol kas neaiškios, tačiau specialistai linkę įtarti blogos mitybos įpročius ar maisto produktuose esančias tam tikras chemines medžiagas.

Lietuvoje tokių medicininių tyrimų nėra atlikta, tačiau su vaikais dirbantys medikai, psichologai pastebi akivaizdžią paauglių psichikos akceleraciją – vis labiau skubama tapti suaugusiais.

Mokykloje dirbanti psichologė Kristina Jackevičienė mano, kad paauglių nervų sistemai labai didelį poveikį daro spartėjantis gyvenimo tempas. “Didėja informacijos srautas, taigi stebimas ir psichinės raidos pagreitėjimas. Tačiau paaugliai dar labai ilgai turi vienokių ar kitokių vaikui būdingų bruožų, dažnam būdinga emocijų kaita, pasidavimas atsitiktinėms įtakoms, atsakomybės, pareigos jausmo stoka. Greičiau subręstama fiziškai, bet ne socialiai”, – daro išvadas specialistė.

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinė kultūra, žiniasklaidos priemonės skatina jaunuolius kuo greičiau įgyti gyvenimo patirties. “Informacijos tiek daug ir ji tokia įkyri, kad jaunuoliai tiesiog patiria spaudimą viską patirti nieko nelaukiant”, – sako ji.

Kolegėms pritaria ir privačiai paauglius konsultuojanti psichologė Ina Banionienė, teigianti, kad internete, televizijoje, žurnaluose skleidžiama informacija gali formuoti iškreiptą vertybių sistemą: moteriškumas čia dažniausiai siejamas su seksualumu, o vyriškumas – su jėgos demonstravimu.

“Tačiau iš tiesų moteriškumas turėtų sietis su švelnumu, supratimu, o vyriškumas – pirmiausia su atsakomybe”, – primena pašnekovė. Ji apibendrina, kad ankstyvesnis fizinis lytinis brendimas, lengvai prieinama informacija apie seksą, nuolatinis seksualumo demonstravimas ir jo skatinimas žiniasklaidoje lemia tai, kad jaunuoliai anksčiau pradeda lytinį gyvenimą, nes impulsų kontrolė, atsakomybės jausmas dar nebūna susiformavę.

Vaistas – tėvų atvirumas

Taigi išorinės aplinkos dirginami vaikai dabar bręsta greičiau, o adekvačios informacijos apie lytinio gyvenimo, alkoholio vartojimo žalą – mažai. Mokyklose lyg ir rengiamos lytinio švietimo pamokėlės, tačiau naudos iš jų nedaug – patys pedagogai priklauso kartai, kuriai seksualumo temos buvo laikomos tabu, todėl tik retas jų sugeba pagaviai kalbėtis šiomis temomis su mokiniais.

Pavydu klausytis apie, pavyzdžiui, JAV, Didžiojoje Britanijoje vykdomas programas, kai paaugliams ne tik aiškinama lyčių tarpusavio santykių teorija: jie taip pat privalo prižiūrėti elektronines maždaug pusės metų kūdikio dydžio lėles, kurios užprogramuotos veikti lyg tikri ne itin ramūs kūdikiai – dažnai virkauja, ištisą parą reikalauja nuolatinio dėmesio. Moksleivis, kuriam mokytojas paskiria prižiūrėti šią kūdikio imitaciją, neturi jokių galimybių jos kaip nors išjungti ir taip nutildyti – privalo nešiotis ją su savimi į pamokas, pasilinksminimus ir nuolat prižiūrėti.

Šiuolaikinius paauglius gerai pažįstantys psichologai, gydytojai ginekologai ragina tėvus pažvelgti tiesai į akis ir suvokti, kad tas ankstyvą lytinį gyvenimą jau pradėjęs paauglys yra ne kažkoks statistinis vienetas ar šunkeliais einantis kaimynų vaikas. Tai laisvai gali būti ir jūsų nekalbus sūnus ar dukra, ypač jei jūs pats vengiate su jais kalbėtis apie seksą ir jo pasekmes.

“Deja, tėvai patys dažnai nedrįsta atvirai kalbėtis su vaikais seksualumo temomis. Tikriausiai tam įtakos vis dar turi ilgą laiką mūsų visuomenėje vyravę tabu seksualumo klausimais”, – svarsto I.Banionienė.

J.Sondaitė įsitikinusi, kad didžiausia atsakomybė čia tenka tėvams. “Blaiviai įvertinkime situaciją: iš visų pusių lendanti seksualumą skatinanti informacija sužadina besikeičiančią paauglio fiziologiją, o ką su tuo daryti, jam niekas dažniausiai nepasako”, – pabrėžia specialistė.

Mokyklos psichologė K.Jackevičienė pataria, jog tėvai turi padėti susigaudyti savo vaikams, kad, priešingai nei teigia žiniasklaida, didžioji normalių santykių dalis nėra susijusi su seksu, o draugystė visų pirma reiškia bendrą darbą, pokalbius, juoką, ginčus, bendrus draugus ir smagiai kartu praleistą laiką. “Tėvai turi išaiškinti ribą tarp sekso ir meilės. Tačiau neretai jie gėdijasi apie tai kalbėti. Bet tai daryti privalu, svarbu perduoti savo vaikams teisingas vertybes”, – moko ji.

Tiesa, kontaktas su paaugliu įmanomas tik tada, jei jam nėra moralizuojama. “Supraskite, kad brendimas yra tas laikas, kai viskam norisi mesti iššūkį, ginčytis ir prieštarauti. Todėl tėvams prireikia milžiniškos kantrybės”, – perspėja J.Sondaitė. Tačiau nepraradusiųjų ryšio su savo vaikais ir pačių laukia ramesnis gyvenimas – atžalos gal ir darys savo klaidas, tačiau, jausdamos tėvų palaikymą, turės motyvacijos laiku sustoti, neteisingo elgesio pasekmės bus ne tokios skaudžios.

Ką daryti tėvams, kuriuos baugina šiuolaikinius paauglius užvaldžiusi amoralumo dvasia ir jie nenori, kad į tokią panirtų ir jų pačių atžalos? Ar leisti vaikus į vasaros stovyklas, kuriose jie greičiausiai susidurs su alkoholį vartojančiais, seksualinius santykius norma laikančiais – ar bent jau tuo besigiriančiais – bendraamžiais?

“Izoliuoti vaiką taip pat blogai. Jam reikia bendraamžių aplinkos”, – įsitikinusi J.Sondaitė. Tačiau ji pataria tėvams atidžiai pasidomėti, kokia stovykloje tvarka, kokia jos suaugusių vadovų kvalifikacija, pasiklausinėti kitų tėvų ir vaikų įspūdžių. Be to, šeimoje tvirtų vertybių suvokimą gavęs vaikas daug lengviau atsispirs blogą pavyzdį rodančių bendraamžių metamiems iššūkiams.

K.Jackevičienė ragina tėvus garsiai reikšti savo susirūpinimą, nepasitenkinimą, reikalauti saugios aplinkos savo vaikams. “Jei vaikas pasakoja apie tai, ką patyrė stovykloje, svarbu jį atidžiai išklausyti, aptarti tai, ką matė, išgyveno. Ir imtis atitinkamų veiksmų: pasikalbėti su stovyklos darbuotojais, kitais tėvais, parašyti straipsnį apie stovyklos užkulisius. Viešumas gali būti didelė jėga, keičianti situaciją”, – mano psichologė.