Praėjusį trečiadienį Vyriausybė paskelbė ekstremalią padėtį net šešiuose Lietuvos rajonuose: Druskininkų, Varėnos, Alytaus, Lazdijų, Šalčininkų, Trakų. O remdamiesi šalių, kuriose kilo afrikinio kiaulių maro židiniai, – Ispanijos, Portugalijos, Rusijos bei Baltarusijos, patirtimi, žinome, kad maro užkratas per metus vidutiniškai pasislenka nuo 300 iki 500 kilometrų. Vadinasi, netrukus ekstremalią padėtį teks skelbti jau visoje Lietuvoje, o galbūt net ir pranešti apie radikaliausią sprendimą – naikinti kiaules visiems kiaulių augintojams, nepaisant fermų dydžio.
Nuo klausimo, kiek tokia grėsmė reali, pradėjome pokalbį su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi dr. Jonu Miliumi.

J.M.: Mes darome viską, ką leidžia mūsų galimybės ir protas, kad nereikėtų skelbti radikaliausio sprendimo. Žmonių dar tikrai nereikia gąsdinti. Esame numatę visą kompleksą priemonių: nuo naminių kiaulių mažuose ūkiuose laikymo sugriežtinimo iki šernų populiacijos mažinimo. Be to, dėsiu visas pastangas, kad jau pavasarį būtų tveriama tvora pasienyje su Baltarusija, nes šernai nejuda nuolatos.
Manau, tvora išspręstų net 90 proc. visų problemų, kilusių dėl šios ligos. Mat šernų judėjimas vyksta dukart per metus: pavasarį jie iš Lietuvos miškų patraukia Baltarusijos link, nes pas mus prie sienos su Baltarusija plyti miškai, o ten – laukai, apsėti kukurūzais, bulvėmis, javais. O rudenį, kai nuimamas derlius, šernai vėl patraukia į Lietuvos miškus. Dar vienas jų judėjimo laikas – spalis, lapkritis, kai prasideda poravimasis. Tada šernai, ieškodami patelės, per dieną gali nueiti iki 100 km.
Todėl dabar vienas svarbiausių dalykų – informacijos sklaida: reikia dešimt kartų daugiau aiškinti žmonėms apie afrikinį kiaulių marą, nei aiškinome iki šiol. Juk štai dabar medžiotojai mus kaltina nehumaniškumu dėl pasiūlymo mažinti dirbtinai padidintą šernų populiaciją, bet ar humaniška būtų jei nesuvaldžius viruso plitimo tektų išnaikinti kiaulių kompleksus, kuriuose auga po 50 tūkst. šių gyvūnų?
Tie, kurie matė dokumentinį filmą, kaip Rusijoje prasidėjus afrikiniam kiaulių marui buvo deginami ištisi kiaulių ūkiai, liaujasi išvedžioję apie humaniškumą.
Antra vertus, iš tiesų, kai prieš aštuonerius metus Pietų Rusijoje, prie sienos su Gruzija, kilo afrikinio kiaulių maro protrūkis, mes visi turėjome susitelkti ir jiems visomis išgalėmis padėti, kad tai neateitų iki Europos Sąjungos. Juk profilaktika visada geriau nei gydymas. Bet dėl nesusikalbėjimo to nepadarėme. Nors tiksliai pasakyti, iš katros pusės buvo mažiau noro kalbėtis, negalėčiau. O ligoms nesvarbi nei politika, nei sienos.
VEIDAS: Mokslininkų vertinimu, afrikinis kiaulių maras yra ekonomiškai pati pavojingiausia liga. Mat, kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, kad išnaikintum šią ligą, reikia likviduoti visus gyvūnus – tiek namines kiaules, tiek šernus, po keletą kartų dezinfekuoti fermas, tvartus, įrankius, be to, iš šalies, kurioje yra toks židinys, negalima eksportuoti ne tik jokios rūšies mėsos, bet ir galvijų pašarų ar grūdų. Kalbėkime atvirai: kada ir kiti ūkininkai – galvijų, grūdų augintojai gali sulaukti embargo savo produkcijai?
J.M.: Mes tikime, kad galbūt pavyks susitvarkyti kitomis priemonėmis ir nereikės išnaikinti visų kiaulių, mat pas mus kitoks klimatas nei Portugalijoje ar Ispanijoje. Juos kankina nuolatiniai karščiai, nėra žiemų, todėl sparčiai dauginasi erkės, kurios ir platina šią ligą.
Tiesa, šis virusas yra labai pavojingas, nes nebijo šalčio. Tarkime, šaldytoje mėsoje jis išlieka gyvybingas iki trejų metų, o nuo šios ligos kritusiame lavone – net vienus metus. Bet juk mes nerandame visų kritusių gyvūnų, nes kai kuriuos kiti laukiniai gyvūnai išsinešioja, paukščiai sulesa. O jei šis virusas atsirado Lietuvoje, vadinasi, jis cirkuliuoja.
VEIDAS: Baltarusijoje kilus šios ligos protrūkiui įspėjote, kad jei Lietuvoje atsirastų bent vienas afrikinio kiaulių maro židinys, būtų sustabdytas mūsų mėsos eksportas, ir, ko gero, ne tik kiaulienos, bet ir galvijienos, paukštienos, galbūt net pašarų, grūdų. O juk žemės ūkio produkcijos eksportas sudaro apie 30 proc. viso mūsų šalies eksporto. Skaičiuojant pinigine išraiška tai būtų apie 15 mlrd. Lt per metus. Kas jau uždraudė importą iš Lietuvos ir kokios produkcijos?
J.M.: Importuoti žalią ar mažai apdorotą kiaulieną, ko ir reikėjo tikėtis, uždraudė mūsų partneriai iš Rusijos ir Baltarusijos. Mat tiek mūsų, tiek jų teisės aktuose aiškiai reglamentuota, kad kilus tokiai ligai jie privalo įvesti apsaugos priemones. Todėl į Rusiją mes nebegalime eksportuoti kiaulienos žaliavos ir gaminių, kurie apdoroti esant žemai temperatūrai. Tačiau ir toliau galime eksportuoti tuos gaminius, kurie ne trumpiau nei pusę valandos apdoroti esant ne žemesnei kaip 72 laipsnių temperatūrai.
Vis dėlto baltarusiai, mano manymu, taiko per griežtas priemones – jie uždraudė ne tik kiaulienos importą, kiaulienos krovinių tranzitą per jų teritoriją, bet ir pašarų eksportą. Bet kai židinys buvo pas juos, iš kurio mūsų teritoriją ir pasiekė ši liga, mes leidome baltarusiškos ir rusiškos produkcijos tranzitą per mūsų teritoriją į Kaliningradą. Aš viliuosi, kad tai tik laikinos priemones. Mes turime įrodyti, kad sėkmingai tvarkomės su šia liga ir kad apribojimus reikėtų taikyti tik tose teritorijose, kuriose yra židiniai, juolab kad kitose teritorijose užsikrėtusių šernų nerandame.
Iš tikrųjų mes kasdien kalbamės su kolegomis ir iš Baltarusijos, ir iš Rusijos, mūsų tarpusavio santykiai labai kolegiški, geranoriški, ir jei niekas kitas neįsikiš, mes tikrai išspręsime šiuos klausimus.
Antra vertus, gamtos nesureguliuosi. Nė vienas žmogus, mėginęs dirbtinai įsikišti ir sureguliuoti gamtos stichiją, nieko nepasiekė, o čia – stichija.
VEIDAS: Kas dar, be Lietuvos pasieniečių, nepritaria tvoros pasienyje su Baltarusija statybai?
J.M.: Iš esmės tiek vasarą, tiek praėjusią savaitę aukščiausiu lygiu sudarytos komisijos posėdyje sienos su Baltarusija statybai prieštaravo tik pasieniečiai. Bet, mano galva, jie pirmiausia turėtų galvoti apie Lietuvos ekonomiką.
Deja, daugybė žmonių, mokslininkų, patarėjų, siūlančių savo išeitis, mano, kad tai, ką jie siūlo, tikrai pasiteisins ir viruso plitimą pavyks suvaldyti. O kadangi mes neturime šios ligos patirties, tai siūlomi patys įvairiausi scenarijai. Aš kasdien prisiklausiau įvairiausių išvedžiojimų, kai kada labai keistų, ypač iš medžiotojų pusės.
VEIDAS: Kiek dėl afrikinio kiaulių maro kalti medžiotojai, kurie net vasarą šernams buvo sudarę sanatorines sąlygas – šerdavo bulvėmis, grūdais, tad šiems nereikėjo rūpintis savo išlikimu, tik daugintis?
J.M.: Tai tikra tiesa – mes patys dirbtinai padidinome šernų populiaciją keletą kartų. Šiandien Lietuvoje esanti šernų populiacija nebesveika. Tai jau nebėra laukiniai gyvūnai – mes juos pavertėme naminiais. Pastaraisiais metais šernams įveisėme „fermas“, veždavome pilnus vagonus pašarų ir juos penėjome. Negana to, miške netgi įrengtos filmavimo kameros, per kurias namie prie kompiuterio sėdintys medžiotojai stebi, kada šernai ateina, kaip jie maitinasi tose dirbtinėse šėryklose.
Bet juk mes eksportuojame į užsienį ne šernieną, o kiaulieną. Ir Lietuvos ekonomika uždirba pinigų ne iš šernienos, o iš kiaulienos bei kitų žemės ūkio produktų. Todėl pirmiausia turime galvoti apie tai.
Kita vertus, mes nesakome, kad privalome visiškai išnaikinti šią populiaciją. Tiesa, jei pažvelgtume į Daniją, kurioje kiaulių yra apie penkis kartus daugiau nei gyventojų ir kuri yra viena pagrindinių kiaulienos augintojų Europoje, pamatytume, kad ten tėra vos vienas šernas, ir tas pats atklydęs iš Vokietijos.
VEIDAS: Šiandien Lietuvoje suskaičiuojama apie 60 tūkst. šernų. O kiek jų galėtų būti normaliomis, natūraliomis sąlygomis, jei nebūtume dirbtinai padauginę šios populiacijos?
J.M.: Aš nesu biologas, bet manau, kad jei jie maitintųsi natūraliai, populiacija būtų akivaizdžiai mažesnė. Juk ką mes darėme pastaraisiais metais? Ne tik laukus pamiškėse apsėdavome kukurūzais, bet dar ir specialių šernus viliojančių kvapų pildavome.
Daugelis žmonių šiandien puikiai pelnosi iš medžioklės, tai didžiulė komercijos industrija. Tačiau reikia apsispręsti, ar mes ateityje gyvensime tik iš medžioklių, ar vis dėlto norime gyventi iš žemės ūkio produkcijos eksporto.
Iš tikrųjų labai gaila, kad mūsų sąmoningumas, valstybės reikalų, ekonomikos suvokimas toks menkas. Štai ir vakar tikrindami vieną medžioklės Jonavoje būrelį nustėrome: apdorojimo aikštelė prišnerkšta, primėtyta visokiausios rūšies atliekų.
Be to, didžiulė bėda ta, kad mes kartu su kaimynais latviais esame labai specifinės šalys. Kitaip nei Vakarų Europoje, pas mus kiaules augina ne tik stambūs ūkiai, kurie gali užtikrinti tinkamą biosaugą, bet ir nedideli ūkininkai, kaimo gyventojai. Dažno tokio valstiečio sūnus ar netgi jis pas yra dar ir medžiotojas, ir grįžęs po medžioklės ne tik eina į tvartą su tais pačiais drabužiais šerti kiaulių, bet dar ir šeria jas šernienos atliekomis. Tai jau šimtaprocentinis užkrėtimas. Vėliau tas medžiotojas dar nueina susitikti su kaimynu, kuris dirba dideliame kiaulių komplekse, ir taip užkratas keliauja.
Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje vyrauja stambūs kiaulininkystės ūkiai, tad nebėra tarpinės grandies, kuri užkratą atneštų su drabužiais. Pagaliau norėdamas patekti į tenykštį kiaulių kompleksą turi ne tik tris kartus nusiprausti po dušu, du kartus persirengti, bet dar ir kas kartą pasirašyti, kad per pastarąsias 48 valandas nebuvai jokiame kitame kiaulininkystės komplekse. Ką jau kalbėti apie tai, kad komplekso darbuotojai ar jų šeimų nariai negali būti medžiotojai.
O pas mus prieš trejus metus net 80 proc. visų kiaulininkystės kompleksų nebuvo aptverti. Beje, kai prieš keletą metų Beržų komplekse kilo klasikinio kiaulių maro protrūkis, ir dvidešimt metų dirbančio komplekso vadovo pasiteiravau, kodėl teritorija neaptverta, jis nusistebėjo, o kam ta tvora.
Aišku, šiandien dideliuose kompleksuose jau irgi laikomasi tų pačių reikalavimų kaip ir Danijoje.
VEIDAS: Bet jūs taip pat esate medžiotojas…
J.M.: Aš esu tik mėgėjas, nesu aktyvus. Kai buvau jaunesnis, buvau aktyvesnis. Iš esmės, nors medžioju su kolegomis ir Lietuvoje, ir užsienyje, tai darau labiau dėl bendravimo, o ne dėl laimikio. Man smagu bendrauti su žmonėmis.
VEIDAS: Bet savo siūlymais jūs rūstinate medžioklių patriarchą, įtakingą socialdemokratą Bronių Bradauską. Ar neišmes jis jūsų iš elitinio medžiotojų būrelio?
J.M.: Neturėtų (juokiasi). Manau, medžiotojai turi mane suprasti, nors jie ir turi savų išvedžiojimų. Aš juk nesu už visišką šernų populiacijos išnaikinimą, o tik už sumažinimą, ypač ten, kur ji buvo dirbtinai išpūsta.
VEIDAS: O ką darysite su šernų šėryklomis?
J.M.: Praėjusią savaitę priėmėme sprendimą, kad 10 km nuo sienos su Baltarusija negali būti jokių šėryklų.
Be to, šioje buferinėje zonoje, kaip paskelbta dar vasarą, negalima laikyti naminių kiaulių, nesant būtiniausių biosaugos priemonių. Taigi vasaros pradžioje ten buvo 10 tūkst., o šiandien liko 3 tūkst. kiaulių. Dauguma ūkių savininkų, užsibrėžusių ir toliau auginti kiaules, prie įėjimo į tvartus įsirengė dušus, persirengimo kambarius, kilimėlius, dezinfekavimo priemones, patys nemedžioja, užrakino tvartus, neleidžia į juos pašalinių žmonių. Tad tie, kurie laikysis reikalavimų, kiaules galės auginti, o tie, kurie ne, turės atsisakyti arba bus baudžiami.
VEIDAS: Ankstesniame interviu “Veidui” atkreipėte dėmesį, kad kai kurie Rusijos mokslininkai dėsto, esą šios ligos sukėlėjas galįs mutuoti ir tapti pavojingas žmonėms. Ar šituos įspėjimus patvirtino ir kiti mokslininkai?
J.M.: Ne, nepatvirtino, tai buvo tik mokslininkų hipotezė. Žmonėms ši liga tikrai nėra pavojinga, tad Lietuvos gyventojai gali būti ramūs dėl savo sveikatos, bet Lietuvos ekonomika rami negali būti. Mes kasmet eksportuojame įvairių žemės ūkio produktų, kurių vertė siekia 15 mlrd. Lt, ir nuolat ieškome naujų rinkų. Taigi jei nesusitvarkysime su šia liga, negalėsime ne tik rasti naujų rinkų, bet ir išsaugoti turimos 141 rinkos. Todėl turime imtis griežčiausių priemonių ir daryti viską, kad susitvarkytume.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius, veterinarijos gydytojai ir kai kurie medžiotojai ragina aukščiausius valstybės pareigūnus imtis pačių radikaliausių priemonių, kad į Lietuvą nepatektų afrikinio kiaulių maro užkratas. Bet ir pasienio su Baltarusija gyventojai, ir Vyriausybės nariai atsipūtę: premjeras Algirdas Butkevičius ir daugelis ministrų lepinasi kaitria paskutinio vasaros mėnesio saule ir apie žemės ūkio produkcijos eksportui gresiančią katastrofą dar nemąsto. Tad ko panikuoja vyriausiasis šalies veterinarijos gydytojas J.Milius?
VEIDAS: Jūsų tarnybos svetainėje skelbiama galybė informacijos apie užkrečiamąsias gyvūnų ligas ir jų protrūkius Lietuvoje bei pasaulyje. Daug kalbama apie klasikinį kiaulių marą, kuris mūsų šalyje registruotas tris kartus, pastarąjį – prieš porą metų. Prie šios ligos parašyta, kad ji žmonėms nėra pavojinga, bet štai apie afrikinį kiaulių marą, kurio protrūkis užfiksuotas kaimyninėje Baltarusijoje, nieko nepasakyta. Ar tai reiškia, kad jis labai pavojingas ir, nenorint skleisti panikos, nieko nerašoma apie pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei?
J.M.: Žmogaus sveikatai ir gyvybei afrikinis kiaulių maras nėra pavojingas. Tiesa, pastaruoju metu kai kurie Rusijos mokslininkai dėsto, esą šios ligos sukėlėjas galįs mutuoti ir tapti pavojingas žmonėms. Bet kol kas tai nėra moksliškai pagrįsta, o mokslininkai neretai mėgsta žmones pagąsdinti.
VEIDAS: Kas atsitiktų žmogui, suvalgiusiam afrikiniu kiaulių maru sergančio gyvulio ar laukinio žvėries mėsos?
J.M.: Nieko neatsitiktų, nes kiaulės ar laukinio šerno, užsikrėtusio afrikiniu kiaulių maru, mėsa nėra nuodinga. Tačiau šia liga sergantiems gyvūnams pakyla itin aukšta temperatūra, dėl to mėsoje susidaro įvairių kitų kenksmingų medžiagų. Dar vienas svarbus klausimas, ar afrikiniu kiaulių maru sirgusi kiaulė, kurios mėsos tariamai valgytų žmogus, nebuvo gydoma antibiotikais, nes dėl jų vartojimo žmogus taip pat gautų kai kurių kenksmingų medžiagų. Taigi suvalgęs afrikiniu kiaulių maru sergančio gyvūno mėsos žmogus gautų kai kurių nuodingų medžiagų, bet pats nesusirgtų ir nenumirtų.
VEIDAS: Jeigu nei klasikinis, nei afrikinis kiaulių maras žmogaus sveikatai ir gyvybei nepavojingas, kodėl veterinarijos specialistai šitaip panikuoja – na, suvalgysi užkrėstos mėsos, ir kas čia tokio?
J.M.: Žmonės dar nevisiškai supranta tikrąjį afrikinio kiaulių maro pavojų. Esmė ta, kad jis pavojingas ne tiek konkrečiam žmogui, kiek pačiai valstybei, tai yra jos ekonomikai. Mat jei Lietuvoje atsirastų bent vienas afrikinio kiaulių maro židinys, būtų sustabdytas mūsų mėsos eksportas, ir, ko gero, ne tik kiaulienos, bet ir galvijienos, paukštienos, pagaliau pašarų, galbūt net grūdų. O juk žemės ūkio produkcijos eksportas sudaro apie 30 proc. viso mūsų šalies eksporto. Skaičiuojant pinigine išraiška tai būtų apie 5 mlrd. Lt per metus.
Čia nekalbu apie išlaidas kiaulėms likviduoti, patalpoms dezinfekuoti, kompensacijoms ūkininkams mokėti. O kur dar šalies prestižas.
Mes taip pat, vos tik sužinojome apie Baltarusijoje atsiradusį afrikinio kiaulių maro židinį, ne tik uždraudėme į Lietuvą įvežti bet kokių maisto produktų, net ir dešros ar sumuštinių, bet neleidžiame importuoti ir pašarų. Nuo gegužės mėnesio, kai sužinojome apie Baltarusijoje kilusį afrikinio kiaulių maro protrūkį, pasienyje buvo konfiskuota daugiau kaip keturios tonos mėsos, jos produktų ir sumuštinių, kuriuos žmonės mėgino įsivežti į Lietuvą savo reikmėms.
Esmė ta, kad jeigu žmogus, įsivežęs užkrėstą sumuštinį ar dešros, neatsakingai numestų nesuvalgytus maisto likučius ir juos radę šernai suėstų arba jeigu būtų atiduota savoms kiaulėms, visas mūsų įdirbis siekiant suvaldyti situaciją nueitų perniek. Liga išplistų žaibiškai, jos nebesuvaldytume. Šitai rodo kitų šalių, kuriose buvo kilęs afrikinis kiaulių maras, patirtis.
VEIDAS: O apskritai ar šiandien saugu valgyti kiaulieną, šernieną?
J.M.: Šiandien valgyti tiek kiaulieną, tiek šernieną yra visiškai saugu. Aš pats šiandien per pietus valgiau kiaulienos patiekalą. Pastaruoju metu mes vykdome dar labiau sugriežtintą maisto kontrolę ir gyvūnų stebėseną, esame ištyrę daugiau kaip 3 tūkst. kiaulių ir daugiau kaip 4 tūkst. šernų kraują. Jokio užkrato nerasta. Beje, tyrėme ne tik dėl afrikinio, bet ir dėl klasikinio kiaulių maro bei kitų užkrečiamųjų gyvūnų ligų.
VEIDAS: Kur saugiausia pirkti kiaulieną ar žvėrieną: prekybos centruose, nedidelių ūkių mėsos krautuvėlėse ar turguose?
J.M.: Pirkti kiaulieną ar žvėrieną bet kuriame oficialiame prekybos taške tikrai visiškai saugu: šiandien mes vykdome jau nebe dvigubą, o trigubą kontrolę. Aišku, jei kiauliena ar žvėriena perkama neoficialioje prekyvietėje, mes negalime garantuoti, kad ji saugi, – žmonės rizikuoja.
VEIDAS: O kaip pasikeitė sumedžioto šerno veterinarinė patikra?
J.M.: Mes sugriežtinome sumedžiotos žvėrienos patikrą: anksčiau užtekdavo atvežti patikrinti kraujo mėginį, o dabar reikia atvežti šimtą proc. visų organų – patį mėsos raumenį, inkstus, kepenis, širdį, blužnį, kitus organus.
VEIDAS: Iš kokių šalių į Lietuvą šiuo metu draudžiama importuoti kiaulieną?
J.M.: Iš visų trečiųjų, tai yra Europos Sąjungai nepriklausančių šalių neleidžiama įvežti nei mėsos, nei jos gaminių, nei gyvūninės kilmės pašarų.
VEIDAS: Jūsų tarnyba stengiasi, kad ši liga neplistų, pasienyje įrengti dezinfekavimo postai, bet laukiniai žvėrys, šernai, kurie migruoja iš vienos valstybės į kitą, kojų nedezinfekuoja. Medžiotojų nuomone, dabar šernai gausiai migruoja į Baltarusijos kolūkių laukus kuisti bulvių, javų, kitų gėrybių, o rudenį grįš Lietuvon ir jų nebus įmanoma sulaikyti, dezinfekciniai kilimėliai čia nebepadės. Ką darysite?
J.M.: Mes pasiūlėme pasienyje įrengti tvorą, nes grėsmė iš tikrųjų labai didelė: šernai neturi nei partinių įsipareigojimų nenešti užkrato, nei pasų, jie eina kiaurai sienas. Jei būtų pastatyta siena, mes 90 proc. apsaugotume savo valstybę nuo afrikinio kiaulių maro. Mūsų skaičiavimais, sienos statyba atsieitų apie 10 mln. eurų. Na, gal tai atrodo labai daug, bet iš tikrųjų tai tik vienos dienos ES kiaulienos apyvartos suma. O siena tarnautų penkiasdešimt metų ir padėtų apsisaugoti ne tik nuo šernų, užsikrėtusių afrikiniu kiaulių maru, bet ir nuo pasiutligę platinančių lapių, kurios prieš keletą metų buvo atklydusios iš Baltarusijos ir pas mus platino šį mirtiną užkratą, ir nuo kitų gyvūnų, platinančių užkrečiamąsias ligas, ir nuo nelegalių migrantų.
Deja, mūsų siūlymai kol kas nesulaukė pritarimo. Įdomu, kad šios idėjos nepalaiko netgi pasieniečiai, bent jau taip buvo rašoma spaudoje, nors jų darbas įrengus sieną ir palengvėtų. Bet aš pats nebendravau su pasieniečiais – nežinau, kodėl jie nepritaria sienos statybai.
VEIDAS: Tačiau lenkai, regis, jau rimtai galvoja apie tokios sienos su Baltarusija statybą, susirūpinę netgi austrai, kurie nuo Baltarusijos gana toli. Tad kodėl lenkai, austrai jaudinasi dėl Baltarusijoje išplitusio afrikinio kiaulių maro labiau nei mes, lietuviai?
J.M.: Danijos nacionalinis rizikos vertinimo institutas neseniai atliko prognozinę studiją, iš kurios paaiškėjo, kad afrikinio kiaulių maro grėsmė labai reali ir kad ją vargiai pavyks sustabdyti. Pirmiausia ji per Baltijos šalis esą išplis į Lenkiją, iš ten – į Ukrainą, iš Ukrainos – į Vengriją ir iš čia – į Austriją. Ir tai gali nutikti vos per keletą metų.
Žvilgtelėkime, kaip afrikinis kiaulių maras išplito Baltarusijoje. Prieš aštuonerius merus afrikinio kiaulių maro protrūkis kilo Rusijoje, prie sienos su Gruzija. Kitaip tariant, per vienus metus ši liga pasislinkdavo maždaug po 300 km. Empiriniai tyrimai rodo, kad šernai per metus pajuda į priekį apie 100 km, taigi tiek mums, tiek lenkams, tiek kitoms mūsų kaimynėms – Latvijai, Estijai ši grėsmė labai didžiulė. O jei išplis mūsų regione, pavojus kyla visai Europai.
Todėl aš, kaip ES Tarybai pirmininkaujančios šalies atstovas, ką tik susikviečiau kolegas Latvijos, Estijos, Lenkijos veterinarijos tarnybų vadovus, pateikiau konkrečius mokslinius skaičiavimus ir paaiškinau visą situaciją. Lenkijos kolega labai greitai suprato jos grėsmingumą, kolegos iš Latvijos buvo pasyvesni, bet dabar ir jie jau susirūpino.
Iš tikrųjų afrikinio kiaulių maro užkratas net kritusios kiaulės ar šerno lavone gyvybingas išlieka iki 6 mėn. Ir nors man pačiam neteko matyti, rusų spaudoje skaičiau, esą Baltarusijos miškuose guli ištisos šernų vados, kritusios nuo šios ligos, nes baltarusiai nebespėja nei medžioti šernų (nors esą kasdien sumedžiojama nuo 500 iki 1000 šernų), nei deginti ar bent jau giliai užkasti, kad jokie kiti laukiniai žvėrys neiškapstytų.
Beje, Portugalija ir Ispanija, kuriose afrikinio kiaulių maro protrūkis kilo 1950 m., šią ligą visiškai išnaikino tik per penkiasdešimt metų. Iš pradžių jie manė, kad užteks sunaikinti tik sergančius gyvūnus iš didelių ūkių, vėliau suprato, kad turi būti sunaikinti visi gyvuliai, netgi tie, kuriuos laiko pavieniai ūkininkai. Ir tik kai sunaikino visas kiaules, ši liga išnyko visiškai.
Šią savaitę aš kreipiausi į mūsų zoologus, kad jie atsakytų, ar Lietuvoje yra erkių rūšis, kuri platina šį užkratą, ar ne. Jei paaiškės, kad yra, tuomet situaciją derėtų vertinti kaip ypač grėsmingą.
VEIDAS: Stebint iš šalies kartais susidaro įspūdis, kad afrikinio kiaulių maro bijo vienintelis Jonas Milius, na, ir dar Žemės ūkio ministerija, bet visiškai negirdėti nei eksportą kuruojančių ministerijų atstovų, nei paties premjero minčių. Ar jūsų, kaip vyriausiojo šalies veterinarijos gydytojo, bei sukurtos specialios darbo grupės pastangų užtenka? Ar neturėtų aktyviau įsitraukti visa Vyriausybė, pagaliau ar nereikėtų pačiam premjerui pasikalbėti su aukščiausiais Baltarusijos vadovais, kad būtų dar efektyviau dirbama?
J.M.: Na, iš tikrųjų mums irgi reikėtų dar aktyviau veikti ir kasdien aukščiausiu lygiu spręsti šią situaciją. Beje, baltarusiai dirba tikrai labai rimtai. Jie sukūrė specialų štabą, kuriam vadovauja pats vicepremjeras, jie kasdien renkasi į posėdžius ir sprendžia, ko dar imtis. Į kovą su afrikiniu kiaulių maru įtrauktos visos pajėgos: kariuomenė, specialusis OMON būrys ir net Baltarusijos KGB, bet, nepaisant tokios pajėgų gausos, jiems sunku suvaldyti padėtį.
VEIDAS: Ar afrikinis kiaulių maras yra pati pavojingiausia užkrečiamoji gyvūnų ir galvijų bei paukščių liga, kuri kada nors buvo priartėjusi prie Lietuvos, ar yra pavojingesnių tiek gyvūnams, tiek žmonėms?
J.M.: Ko gero, taip, tai pati pavojingiausia liga, nes nuo jos nėra sukurta jokios vakcinos. O nuo snukio ir nagų ligos bei nuo klasikinio kiaulių maro, kurie Lietuvoje buvo registruoti prieš kurį laiką, vakcinos sukurtos. Štai kaimyninėje Latvijoje buvo nustatyta, kad net 10 tūkst. šernų yra užsikrėtę klasikiniu kiaulių maru, bet visus juos vakcinavo oraliniu būdu, tai yra į pašarus įdėjo vakcinos, ir situacija buvo suvaldyta.
Pas mus taip pat prieš kurį laiką iš Baltarusijos buvo atklydusių pasiutligės užkratą platinančių lapių. Iš viso buvo nustatyta apie 2 tūkst. lapių, sergančių pasiutlige, bet kadangi yra vakcina, tai mes kasmet du kartus per metus iš lėktuvų išmėtome oralinę vakciną ir taip paskiepijame lapes nuo žmogui mirtinos pasiutligės.
VEIDAS: Kokia sergančių gyvūnų liga pavojingiausia žmogui, tai yra kada žmogus, suvalgęs sergančio gyvulio ar laukinio žvėries mėsos, išgėręs pieno, pats gali užsikrėsti ir susirgti ar net mirti?
J.M.: Apie 60 proc. visų parazitinių ligų yra bendros gyvūnų ir žmonių ligos. Žmonėms pats pavojingiausias – paukščių gripas, mat nors ir sukurti skiepai nuo šios ligos, bet yra daugybė paukščių gripo atmainų. Ši liga žmogui mirtina. Ekonomiškai, kaip minėjau, pats pavojingiausias yra afrikinis kiaulių maras. Mat tam, kad išnaikintum šią ligą, reikia likviduoti visus gyvūnus: ir namines kiaules, ir šernus, po keletą kartų dezinfekuoti fermas, tvartus, įrankius, iš šalies, kurioje yra toks židinys, negalima eksportuoti nei mėsos, nei galvijų pašarų, nei grūdų.
Dar žmogaus gyvybei labai pavojinga juodligė. Tai taip pat mirtina liga, kurios užkratas lieka gyvybingas net šimtą metų. Pas mus taip pat yra palaidota daugybė juodlige kadaise sirgusių naminių gyvulių, bet tos vietos, kur jie palaidoti, užbetonuotos, kad nebūtų kasinėjama, statoma ir kad bakterija neplistų toliau.
Vyrams labai pavojinga ir briceliozė, nes ji pažeidžia sėklides bei sąnarius. Taip pat žmonėms itin pavojingos ir tokios gyvulių ligos, kaip trichineliozė, salmoneliozė ar kaspinuotis.

Atviras, nuoširdus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktoriaus dr. Jono Miliaus bendravimas išskiria jį iš būrio tarnautojų. Tačiau ne vien spinduliuojama charizma ir energija lėmė, kad J.Milius šiemet tapo geriausiu Metų valstybės tarnautoju, taip pat buvo apdovanotas Lietuvos verslo konfederacijos Garbės ženklu.

„Jeigu mane uždarytų kabinete, uždusčiau. Negaliu nebendrauti“, – nusišypso Jonas Milius.
Būtent todėl jo pilna visur: J.Milius važiuoja pas miestų ir rajonų merus, kad sužinotų, su kokiomis problemomis susiduria ūkininkai ar smulkieji verslininkai, dalyvauja konferencijose, kuriose nagrinėjami maisto įmonėms aktualūs klausimai. Vieną savaitę jis skrenda į Ameriką, kitą – jau į Izraelį, norėdamas įtikinti užsienio kolegas, kad mūsų maisto produktai yra saugūs, ir padėti Lietuvos gamintojams atverti platesnes eksporto rinkas. Be to, padeda įdiegti kontrolės sistemas Balkanų šalyse, Moldovoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, nes yra Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos veterinarinės ir maisto kontrolės ekspertas. Dar jis yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tarybos pirmininkas, aktyviai dalyvauja „Rotary“ klubo veikloje.
Buvę kolegos, politikai, verslo atstovai J.Milių apibūdina kaip eruditą, savo srities profesionalą, niekuomet padėti neatsisakantį žmogų. O štai „Veido“ kalbinti maisto produktų gamintojai, prekybininkai ne visuomet teigiamai vertina VMVT ir jos direktoriaus darbą, tačiau viešai išsakyti kritikos nedrįso, manydami, kad vėliau neatsigintų VMVT inspektorių.

Platesnis požiūris į veterinarų ir inspektorių darbą

Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, su J.Miliumi artimai bendraujantis ne vieną dešimtmetį, pastebi, kad jis visose srityse siekia būti pirmas ir bet kokį darbą stengiasi atlikti tik labai gerai. Be to, yra smalsus ir kupinas idėjų. Pastebėjęs būtent šiuos J.Miliaus bruožus tuometis VMVT direktorius Kazimieras Lukauskas pakvietė jį vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai. „Nelengva Jonui buvo palikti Alytaus VMVT viršininko pareigas, nes jis labai prisirišęs prie savo gimtojo krašto, tačiau matydamas, kad Vilniuje gali daugiau nuveikti, persikraustė į sostinę“, – pasakoja A.Vrubliauskas.
Ir dirbdamas Alytuje, ir prieš tai eidamas Lazdijų rajono veterinarijos tarnybos viršininko pareigas J.Milius, pasak A.Vrubliausko, stengėsi plačiau žiūrėti į veterinarų ir inspektorių darbą. „Jis aiškindavo, kad veterinarai neturėtų apsiriboti paršelių ar karvių gydymu. Kartodavo, jog daug svarbiau šviesti ūkininkus, kad šie laikytųsi higienos reikalavimų. Mat tada pieno, kitų produktų kokybė bus kur kas aukštesnė“, – prisimena Alytaus rajono savivaldybės meras.
Prieš dvejus metus tapęs VMVT direktoriumi, J.Milius tokį požiūrį perkėlė į visą sistemą. „Nenorim būti gaisrų gesintojai ir vien tik bausti nesąžiningus gamintojus. Vadovaujamės principu, kad profilaktika geriau nei gydymas. Tad daug dirbam su verslininkais, vartotojais, o pastaruoju metu – ypač su vaikais“, – pasakoja J.Milius. Tai, pasak jo, ne vienadienės akcijos, o sistemingas juodas darbas. Mat gydytojų, dietologų komisija apmoko VMVT inspektorius, kurie paskui sveikos gyvensenos mokys pedagogus, kad šie subalansuotos mitybos principus perteiktų vaikams.
Kitas ambicingas J.Miliaus tikslas – kad dar šiais ar vėliausiai kitais metais Lietuva įgytų sveikos gyvūnų bandos statusą, pripažintą Europoje. Įrodžius, kad mūsų galvijai neužkrėsti tokiomis ligomis, kaip leukozė, tuberkuliozė, bruceliozė, smarkiai padidėtų produkcijos eksportas į užsienio šalis. „Dėl to vykdoma viena iš dvylikos stebėsenos programų – masiškai tikrinami gyventojų auginami galvijai“, – dėsto VMVT direktorius.

VMVT laboratorija – viena geriausių Europoje

J.Miliaus tvirtinimu, šiandien VMVT turi tokių techninių galimybių, kad net galima nustatyti, iš kokios šalies atkeliavo, pavyzdžiui, mėsa. Taip pat moderniausia aparatūra atpažįsta trijų šimtų rūšių pesticidus, sunkiuosius metalus, antibiotikus. Lietuvoje vienintelėje iš kaimyninių valstybių tiriama, ar mėsoje, žuvyje, piene nėra dioksino – nuodingos medžiagos, sukeliančios vėžines ligas, apsigimimus. VMVT tiriamos ir bakterijos, virusinės gyvūnų ligos, aiškinamasi, ar produktai nėra genetiškai modifikuoti.
Pasak buvusio VMVT direktoriaus pavaduotojo Artūro Bagotyriaus, tai J.Miliaus nuopelnas, kad Lietuva šiandien turi moderniausia aparatūra aprūpintas laboratorijas. Mat 2001 m. pradėjęs vadovauti Nacionalinei veterinarijos laboratorijai, kuri vėliau pervadinta į Maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą, jis rašė daugybę projektų, kad iš ES fondų būtų skirtas finansavimas laboratorijai atnaujinti. „Pradėjęs dirbti užsibrėžiau tikslą turėti pačią geriausią Europoje laboratoriją. Kad pavyko, patvirtina vokiečių nuostaba, jog mes turime kelis kartus geresnes technines galimybes nei jie. Taip pat kasmet iš Rusijos, Bulgarijos, Balkanų, Arabų šalių pas mus tobulintis atvykstantys specialistai“, – džiaugiasi J.Milius.
Svarbu ir tai, kad 2010 m. rudenį Vyriausybei J.Milių paskyrus VMVT direktoriumi gerokai sumažėjo tarnybos biurokratinis aparatas – iš 54 juridinių vienetų liko tik du. Valdymas tapo centralizuotas, visos veterinarijos tarnybos rajonuose dirba, tačiau jose neliko buhalterijos, administracijos personalo.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus pastebi, kad VMVT pastaraisiais metais tapo viena atviriausių verslui valstybės institucijų. „Inspektoriai nesiekia tik nubausti, o pirmiausia pataria, kaip reikėtų šalinti trūkumus. Verslininkai nuolat kviečiami į konsultacijas, tačiau pažeidimai, ypač pasikartojantys, netoleruojami“, – pripažįsta V.Sutkus.
„Santykius su verslininkais keitėme sąmoningai ir kryptingai. Siekėme, kad inspektoriai taptų partneriais, tad labai aiškiai nurodėme reikalavimus įmonėms, – tvirtina Lietuvos vyriausiasis valstybinės veterinarijos inspektorius. – Jau nepasitaiko tokių dalykų, kai pagal inspektoriaus nuotaiką vieną savaitę reikalaujama vienų dalykų, o kitą – visai kitų. Priekabių neieškom, tačiau radę pažeidimų imamės griežtų priemonių.“

Veterinaras, tapęs cerberiu

Vis dėlto, nepaisant J.Miliaus gebėjimo su visais rasti bendrą kalbą, VMVT kasmet ginčus su maisto pramonės įmonėmis sprendžia net teismuose. Štai šiemet UAB „Švyturys-Utenos alus“ gaminamoje giroje radus draudžiamų saldiklių, gamintojai bandė teismuose įrodyti, kad neleistinų priedų nenaudojo. „Mūsų klaida verslui gali labai brangiai kainuoti, todėl tyrimai kartojami kelis kartus, be to, mėginiai siunčiami ištirti dar bent mažiausiai į dviejų užsienio šalių laboratorijas. Tad visas bylas iki šiol laimėjome“, – darbo rezultatais džiaugiasi VMVT direktorius.
Vis dėlto UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis neabejoja, kad nė viena valstybės institucija, įskaitant ir VMVT, verslui nepadeda, o tik kaišioja pagalius į ratus. Beje, detaliau komentuoti tarnybos ir direktoriaus darbą D.Dundulis atsisakė, manydamas, kad išdėstyta kritika jam, kaip verslininkui, stipriai pakenktų.
Kiti gamybininkai taip pat ne kartą yra piktinęsi, kad J.Miliaus vadovaujama tarnyba, griežtai kontroliuodama maisto pramonės įmones, smaugia verslą. VMVT direktorius ne kartą kaltintas kyšininkavimu, esą vienus tikrina griežčiau nei kitus. Jo darbą tyrė net STT pareigūnai, tačiau jokių pažeidimų nerado.
„Esu girdėjęs kalbų, kad prieš vieną ar kitą verslininką esu priešiškai nusiteikęs dėl asmeninių priežasčių, neva kai kuriuos verslininkus reikalauju smaugti. Tačiau akmens užantyje niekuomet nelaikau, nes tiesiog nemoku pykti“, – tvirtina J.Milius.
Įsišnekėjus apie ne itin malonią valdininko darbo pusę, VMVT direktorius su nostalgija prisiminė tuos laikus, kai baigęs tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją ir paskirtas į Viduklę dirbo veterinarijos gydytoju. „Pagydai gyvuliuką, ir iškart matai darbo rezultatą, jauti žmonių dėkingumą, o dabar esu lyg cerberis“, – apgailestauja J.Milius.

Geriausias poilsis – Dzūkijos miškuose

VMVT direktorius pasakoja, kad gimęs ir užaugęs kaime, Alytaus rajone, gyvūnams didelę trauką jautė nuo mažų dienų. O veterinaro darbu susižavėjo maždaug dešimties metų, mat kaimynas veterinarijos gydytojas, važiuodamas gydyti gyvūnų, J.Milių dažnai pasiimdavo kartu.
„Esu gamtos vaikas ir dabar geriausiai jaučiuosi vaikščiodamas po Dzūkijos miškus arba numynęs per dieną šimtą kilometrų dviračiu. O maloniausias poilsis – pirtelėje prie Ančios ežero“, – kaip leidžia laisvalaikį, atskleidžia Metų valstybės tarnautojas.
Dar J.Milius turi Lazdijuose namą, kuriame dešimt metų viena šeimininkavo jo žmona. Neseniai Irena Milienė, buvusi Lazdijų darbo biržos direktorė, atsikraustė gyventi į Vilnių, tad dabar kaime Miliai augina tik daržoves.
Beje, J.Miliaus vaikai, nors užaugę kaime, tėvo pėdomis nepasuko. „Dukra Danijoje baigė ekonomikos ir tarptautinio verslo specialybę ir dabar dėsto VU Tarptautinio verslo mokykloje, o sūnus plėtoja nedidelį versliuką“, – pasakoja VMVT direktorius.
„Dabar, kai į Vilnių atsikraustė ir žmona, visa šeima gyvename sostinėje. Tačiau jie vis tiek mane retai mato – aš arba užsienyje, arba iki vidurnakčio darbe. Labai daug dirbu ir kitaip nemoku. Bet šiemet po trejų metų darbo be poilsio jau tikrai atostogausiu savo pirtelėje prie ežero“, – baigdamas pokalbį žada J.Milius.

I vieta
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius 67 balai

II vieta
Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas 57 balai

III vieta
Finansų viceministras Aloyzas Vitkauskas 55 balai

IV vieta
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis 47 balai

V vieta
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė 45 balai

Geriausi valstybės tarnautojai

VI 42
Tomas Vaitkevičius
Teisingumo viceministras

VII 40
Giedrė Švedienė
Valstybės kontrolės vadovė (valstybės kontrolierė)

VIII/IX 37
Dainius Numgaudis
Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris

VIII/IX 37
Arūnas Kazlauskas
Teisingumo ministerijos kancleris

X 36
Robertas Klovas
Aplinkos ministerijos kancleris

XI 35
Deividas Kriaučiūnas
Europos teisės departamento gen. direktorius

XII 34
Sigitas Šiupšinskas
Vidaus reikalų viceministras

XIII 33
Asta Skaisgirytė-Liauškienė
Užsienio reikalų viceministrė

XIV 31
Modestas Kaseliauskas
Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

XV/XVI 27
Rūta Baškytė
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė

XV/XVI 27
Vaidas Bacys
Švietimo ir mokslo viceministras

XVII/XVIII 26
Saulius Silickas
Nacionalinės mokėjimo agentūros direktorius

XVII/XVIII 26
Rimvydas Vaštakas
Susisiekimo viceministras

XIX 25
Nerija Putinaitė
Švietimo ir mokslo viceministrė

XX 23
Audrius Klišonis
Sveikatos apsaugos viceministras

XXI/XXIV 22
Dalius Bitaitis
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras

XXI/XXIV 22
Evaldas Gustas
Vidaus reikalų ministerijos kancleris

XXI/XXIV 22
Rolandas Kriščiūnas
Finansų viceministras

XXI/XXIV 22
Žydrūnas Plytnikas
Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius

XXV 21
Diana Varnaitė
Kultūros paveldo departamento direktorė

Kiti 55 daugiausiai balų gavę valstybės tarnautojai

Janina Kumpienė, sveikatos apsaugos viceministrė 20
Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas 20
Adomas Ąžuolas Audickas, ūkio viceministras 18
Romas Valentukevičius, Seimo kontrolierių įstaigos vadovas 18
Vilius Mačiulaitis, Valstybinės darbo inspekcijos vadovas 17
Laura Nalivaikienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkė 17
Aleksandras Spruogis, aplinkos viceministras 17
Giedrius Kadziauskas, ūkio viceministras 15
Klemensas Rimšelis, Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius 15
Gediminas Rutkauskas, kultūros viceministras 15
Mindaugas Ladiga, vidaus reikalų viceministras 14
Skirmantas Skrinskas, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius 14
Audrius Bitinas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras 13
Egidijus Meilūnas, užsienio reikalų viceministras 13
Mindaugas Kuklierius, žemės ūkio viceministras 13
Giedrius Rimša, Finansų ministerijos kancleris 13
Mindaugas Sinkevičius, Valstybinio socialinio draudimo fondo (“Sodros”) valdybos direktorius 13
Gintaras Steponas Vyšniauskas, vidaus reikalų viceministras 13
Tomas Karpavičius, susisiekimo ministerijos kancleris 12
Feliksas Petrauskas, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius 12
Arūnas Štaras, susisiekimo viceministras 12
Šarūnas Keserauskas, Konkurencijos tarybos pirmininkas 10
Audra Mikalauskaitė, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė 10
Dalia Miniataitė, žemės ūkio ministerijos kanclerė 10
Edvardas Raugalas, žemės ūkio viceministras 10
Kęstutis Sabaliauskas, Registrų centro direktorius 10
Nora Ribokienė, sveikatos apsaugos viceministrė 9
Vidmantas Žukauskas, Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininkas 9
Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė 8
Arvydas Darulis, energetikos viceministras 8
Algirdas Kunčinas, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorius 8
Ramūnas Lebedys, Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos viršininkas 8
Vitas Lopinys, Nacionalinės žemės tarnybos direktorius 8
Vytautas Umbrasas, krašto apsaugos viceministras 8
Vilija Lapėnienė, Statistikos departamento generalinė direktorė 7
Alvydas Puodžiukas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kancleris 7
Deividas Staponkus, kultūros viceministras 7
Vida Augulienė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorė 6
Michailas Demčenka, Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininkas 6
Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė 6
Daumantas Lapinskas, ūkio viceministras 6
Antanas Šipavičius, Muitinės departamento generalinis direktorius 6
Mindaugas Keizeris, Centrinės projektų valdymo agentūros l.e.p. direktorius 5
Diana Korsakaitė, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė 5
Giedrius Krasauskas, LR Prezidento kanceliarijos kancleris 5
Remigijus Rekerta, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas 5
Algirdas Skripėta, Lietuvos metrologijos inspekcijos viršininkas 5
Stanislovas Šriūbėnas, aplinkos viceministras 5
Aušrinė Burneikienė, lygių galimybių kontrolierė 4
Evaldas Ignatavičius, užsienio reikalų viceministras 4
Germanas Lamsodis, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros l.e.p. generalinis direktorius 4
Aurelija Jakaitienė, Valstybės turto fondo generalinė direktorė 4
Jonas Šimkūnas, Technikos priežiūros tarnybos generalinis direktorius 4
Brunonas Šičkus, Lietuvos standartizacijos departamento direktorius 4
Zita Zamžickienė, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovė 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius aukščiausio rango valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Šiemet dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai (iš viso skiriant aštuonis balus).
Sąraše skelbiami valstybės tarnautojai, surinkę mažiausiai po keturis balus. Už ankstesnių metų geriausio valstybės tarnautojo nominacijų laimėtojus balsuoti nebuvo galima.

Geriausios valstybės institucijos

I vieta
41 balas
Finansų ministerija

II vieta
28 balai
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

III vieta
26 balai
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Kitos daugiausiai balų gavusios valstybės institucijos (4–44 vietos)

4. Susisiekimo ministerija 25
5. Valstybės kontrolė 20
6. Valstybinė mokesčių inspekcija 19
7. Europos teisės departamentas 17
8. Žemės ūkio ministerija 16
9–10. Lietuvos bankas 14
9–10. Teisingumo ministerija 14
11–12. Registrų centras 12
11–12. Ūkio ministerija 12
13. Krašto apsaugos ministerija 11
14–15. Centrinė projektų valdymo agentūra 10
14–15. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 10
16–20. Kultūros paveldo departamentas 9
16–20. Ryšių reguliavimo tarnyba 9
16–20. Užsienio reikalų ministerija 9
16–20. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga 9
16–20. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 9
21–24. Lietuvos automobilių kelių direkcija 8
21–24. Nacionalinė mokėjimo agentūra 8
21–24. Valstybinė darbo inspekcija 8
21–24. Vidaus reikalų ministerija 8
25–30. Aplinkos ministerija 7
25–30. Generalinė miškų urėdija 7
25–30. LR Prezidento kanceliarija 7
25–30. Švietimo ir mokslo ministerija 7
25–30. Viešųjų pirkimų tarnyba 7
25–30. Vyriausioji rinkimų komisija 7
31. Muitinės departamentas 6
32–37. Centrinė hipotekos įstaiga 5
32–37. Kūno kultūros ir sporto departamentas 5
32–37. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 5
32–37. Sveikatos apsaugos ministerija 5
32–37. Valstybinė lietuvių kalbos komisija 5
32–37. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba („Sodra“) 5
38–44. Energetikos ministerija 4
38–44. Lietuvos geologijos tarnyba 4
38–44. Lietuvos standartizacijos departamentas 4
38–44. Valstybinė kelių transporto inspekcija 4
38–44. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 4
38–44. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 4
38–44. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 4

Šaltinis: „Veido“ žurnalistų atlikta aukščiausio rango valstybės tarnautojų bei Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių merų apklausa
Paaiškinimas: valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po tris geriausias, pažangiausias ir europietiškiausias valstybės institucijas. Šiemet dauguma apklausos dalyvių institucijas reitingavo už I vietą skirdami 3 balus, už II vietą – 2 balus, už III vietą – 1 balą.
Į sąrašą įtrauktos institucijos, surinkusios mažiausiai po 4 balus.

“Veido” apdovanoti geriausi valstybės tarnautojai

2012 m. Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius
2011 m. Deividas Matulionis, Ministro Pirmininko kancleris
2010 m. Jonas Milerius, Seimo kancleris
2009 m. Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos valstybės sekretorius
2008 m. Rasa Budbergytė, valstybės kontrolierė
2007 m. Valdemaras Sarapinas, Vyriausybės kancleris
2006 m. Edmundas Žilevičius, Finansų ministerijos sekretorius
2005 m. Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius

Kaip buvo renkamas Metų valstybės tarnautojas

Geriausius valstybės tarnautojus ir pažangiausias valstybines institucijas Valstybės dienos proga savaitraštis “Veidas” skelbia jau aštuntą kartą. Šiuo projektu “Veidas” siekia atkreipti dėmesį, kad tarp valdininkų, dažniau sulaukiančių kritikos žodžių nei pagyrimų, yra ir nemažai puikių specialistų, sąžiningų savo darbo profesionalų.
Geriausius valstybės tarnautojus, kaip ir kasmet, rinko patys jų kolegos – aukščiausio rango valstybės tarnautojai (ministerijų viceministrai ir kancleriai bei įvairių valstybinių institucijų vadovai). Manome, kad patys tarnautojai geriausiai pažįsta vieni kitus ir gali įvardyti savo lyderius bei didžiausius profesionalus. Be to, šiemet buvo įvesta naujovė – renkant geriausius valdininkus pirmą kartą dalyvavo šalies miestų ir rajonų savivaldybių merai. Iš viso “Veido” žurnalistų atliktoje apklausoje dalyvavo 120 tarnautojų bei merų.
Valstybės tarnautojų ir merų buvo prašoma išskirti po penkis, jų nuomone, geriausiai dirbančius valstybės tarnautojus bei vieną patį geriausią Metų valstybės tarnautoją – valstybininką. Dauguma apklausos dalyvių tarnautojus reitingavo už I vietą skirdami 5 balus, už II vietą – 4 balus, už III vietą – 3 balus, už IV vietą – 2 balus, už V vietą – 1 balą. Jei rinkimuose dalyvaujantis tarnautojas buvo paminėtas kaip valstybininkas, jam buvo pridedami trys papildomi balai. Jei apklausos dalyvis išskyrė penkis geriausius tarnautojus, bet jų nereitingavo (tiesa, tokių buvo mažuma), tuomet visiems paminėtiems tarnautojams skyrėme po vieną balą.
Atitinkama tvarka buvo renkamos ir geriausios bei pažangiausios valstybės institucijos: balsuodami už tris geriausias institucijas apklausos dalyviai jas reitingavo skirdami nuo trijų iki vieno balo, o jei buvo nurodomas geriausių institucijų trejetukas jų nereitinguojant, visoms buvo skiriama po vieną balą.
2012 m. geriausias valstybės tarnautojas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius bus apdovanotas ir kiti laureatai pagerbti per iškilmingą renginį liepos 3-iąją Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje.