Arūnas BRAZAUSKAS

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) daug metų nuolatos perspėdavo, kad randasi žinomiems vaistams atsparūs ligų sukėlėjai. Superbakterija, kurios negriebia dauguma žinomų antibiotikų, pirmąją auką numarino pernai rugsėjį, tačiau apie tai pranešta tik š.m. sausio 13-ąją.

Septyniasdešimtmetė amerikietė, kuri Indijoje buvo gydoma dėl blauzdikaulio skilimo, galiausiai grįžo į JAV ir mirė vienoje iš Nevados ligoninių. Mirties priežastis – kraujo užkrėtimas, kurį sukėlė bakterija Klebsiella pneumoniae. Ji pasirodė atspari ne vien tokiais atvejais naudojamam kolistinui, bet ir visiems 26 antibiotikams, kuriuos JAV leidžia naudoti Maisto ir vaistų administracija (Food and Drug Administration, FDA). Skrodimo duomenys parodė, kad sukėlėjas nebuvo atsparus fosfomicinui, kuris naudojamas kai kuriose Europos šalyse, bet JAV yra uždraustas.

Šis mirties atvejis laikomas pirmuoju, kai JAV gydytojams nebeliko gydymo medikamentais variantų. Tikėtina, kad FDA palengvins taisykles arba Klebsiella bakteriją susigriebusiems pacientams teks gydytis užsienyje.

Beje, užsienyje tos bakterijos ir perisi. Pavyzdžiui, Indijoje, Kinijoje vaistai yra santykinai pigūs, antibiotikai lengvai prieinami pacientams. Kita vertus, antibiotikai be saiko naudojami žemės ūkyje. Taip yra Kinijoje, kur kolistinas duodamas kiaulėms ir galvijams nepaisant PSO rekomendacijų. Taip atsiranda visos sąlygos bakterijoms mutuoti ir prisitaikyti prie aplinkos.

Net ir JAV, kur suvokiama nevaržomo antibiotikų naudojimo grėsmė, kaip rodo tyrimai, nuo 30 iki 50 proc. atvejų gydymas tokiais vaistais būna perteklinis arba apskritai skiriamas nepagrįstai.

Klebsiella bakterijos įtrauktos į žmonijos priešų sąrašą – PSO paskelbė tai esant netikėta, staigia grėsme.

Evoliucijos greičiai

Netikėtos grėsmės atsiranda tenai, kur evoliucija vyksta žaibiškai, – būtent mikroorganizmų pasaulyje. Kasmet skiepijamės nuo vis kitokios gripo rūšies. O banginiai lieka banginiais kaip ir prieš milijonus metų. Nors mokslininkai iš esmės pritaria teorijai, kad banginio protėviai prieš kokius 50 mln. metų buvo maždaug 1,75 m aukščio žinduoliai, panašūs tiek į šunis, tiek į šernus – nelygu kokia stebėtojo vaizduotė. Jei lygintume su virusų mutacijomis, tie šunys-šernai mutavo ir iš sausumos persikėlė į jūrą per labai ilgą laiką.

Atokiuose Amazonės baseino miškuose gyvenantys čiabuviai prisitaikę medžioti visokiausius gyvūnus – galbūt išmoktų įveikti ir kokius nors netikėtai atsiradusius plėšrūnus. Tačiau atsidūrę mieste tokie džiunglių gyventojai gali numirti nuo infekcijos, kurią miestiečiai lengvai pakelia. Todėl Brazilijos valdžia slepia kai kurių genčių arealus, kad būtų išvengta kontaktų, galinčių tapti epidemijų priežastimi.

Mikroorganizmų visatoje evoliucija vyksta dešimtis milijonų kartų greičiau, nei iš šerno išsivysto banginis. Didžiausias PSO rūpestis – aptikti, įvardyti ir užkardyti mikrobų siurprizus. Svarbiausia čia greitis ir mastas. Ar bus spėta laiku, ar vakcinų užteks visiems?

Farmacininkų vargai

Būdinga sąmokslo teoretikų minties kryptis – didžiosios farmacijos kompanijos seniai žino, kaip įveikti kokią nors mirtiną ligą, tarkime, vėžį, tačiau yra susimokiusios slėpti šį pasiekimą, nes brangių preparatų pardavimas duoda didžiulius pelnus. Net ir vėžio atveju tokia logika abejotina, ir jau visiškai niekam tikusi, kai kalbama apie vaistus, kurie turėtų įveikti nuolatos mutuojančias bakterijas.

Siekiant pelno fronto bare, kur netikėtai prasiveržė Klebsiella, reikia kurti naujus preparatus, o ne laikyti užspaudus kokį nors supervaistą. Be to, reikia atidžiai sekti, kad laisvos mokslinės konkurencijos sąlygomis kas nors iš naujo neišrastų to superantibiotiko ar skatikus tekainuojančio vėžį gydančio preparato.

Šiuo metu preparatai nuo vėžio sudaro apie 30 proc. (90 mlrd. dolerių) JAV receptinių vaistų rinkos (apie 310 mlrd. dolerių). Sunku įsivaizduoti labai efektyvų vėžį gydantį preparatą, kuris būtų, tarkime, pigus kaip aspirinas. Tačiau net ir triskart pigesnių vaistų pasirodymas, dėl ko rinka susitrauktų irgi triskart, pavyzdžiui, iki 30 mlrd. dolerių, nėra kažin koks didelis smūgis farmacijos kompanijų pelnams. Juk visi diversifikuoja gamybą.

„Svarbu ne pinigai, o laikas“, – teigė farmacijos giganto „Novartis“ vadovas, aiškindamas, kodėl kompanija susitelkė į vėžį gydančių preparatų tyrimus ir atsisakė šalutinių verslų, nors dėl to sumažėjo pajamas.

Neatrodo, kad eksperimentiniai kovos su vėžiu metodai būtų pigūs. Antai kraujo vėžį bandoma įveikti perprogramuojant baltuosius kraujo kūnelius taip, kad šie naikintų vėžines ląsteles. Tam tikslui visas paciento kraujas perleidžiamas per tam tikrą aparatūrą. Gali būti, kad šis būdas taps masiškesnis. Tačiau kraujo vėžys kada nors gyvenime gresia maždaug 1,5 proc. žmonių, o Klebsiella bakteriją pakanka įkvėpti ar užkrėsti ja kraują įsibrėžus. Epidemija būtų baisi tuo, kad antibiotikų pakaktų, tačiau jie neveiktų. Būtent šiame vaistų kūrimo bare laiko veiksnys yra lemiamas.

Nors nuolat girdime apie medicinos pažangą Lietuvoje, vėžiu susirgę vakariečiai vis dar turi daug geresnių šansų išgyventi ir pasveikti, nei lietuviai. Naujausi tyrimai rodo, kad Lietuva yra antra nuo galo ES pagal kovai su vėžiu skiriamas lėšas, o mirtys nuo vėžio pas mus – daug dažnesnės.

Žmonės vienodi visur. Gali skirtis jų tautybė, odos spalva, bet visi turi tą pačią anatomiją, tuos pačius vidaus organus ir serga iš esmės tokiomis pat ligomis, kad ir kokioje Žemės rutulio dalyje gyventų. Nepaisant to, net ir išsivysčiusiose šalyse žmonių šansai įveikti tą pačią ligą ir išgyventi šiandien vis dar labai stipriai skiriasi.
Ir visai nebūtina rodyti į labiausiai atsilikusias pasaulio valstybes: visa tai kaip ant delno – net ir Europoje. Tai aiškiai matyti panagrinėjus vienos klastingiausių šių dienų žmonijos ligų – vėžio rodiklius.
Tad ką rodo naujausi tyrimai: kaip skiriasi pacientų, išgirdusių diagnozę „vėžys“, šansai išgyventi skirtingose ES valstybėse?

Apskaičiuota vėžio kaina
ES vėžiu kasmet suserga apie 2,5 mln. žmonių, o daugiau nei milijonas kasmet nuo šios ligos miršta. Medicinos žurnale „The Lancet“ neseniai paskelbtas tyrimas, kurį atliekant apskaičiuota ekonominė vėžio žala ES.
Įvertinus, kiek visos ES šalys skiria lėšų su vėžio diagnostika ir gydymu susijusioms sveikatos priežiūros paslaugoms bei vaistams, kokių nuostolių patiriama dėl netekto žmonių darbingumo ir ankstyvų mirčių, taip pat įvertinus dar ir tai, kiek papildomų lėšų pareikalauja sergančiųjų vėžiu slauga jų artimiesiems, paaiškėjo, kad 2009 m. vėžys visai ES kainavo maždaug 126 mlrd. eurų (apie 435 mlrd. Lt), o iš jų su vėžio gydymu susijusios sveikatos priežiūros išlaidos sudarė 51 mlrd. eurų (176 mlrd. Lt), arba apie 40 proc. visos „vėžio kainos“.
Šis tyrimas ne tik patvirtino, kad vėžys pridaro valstybėms didžiulių ekonominių nuostolių, bet ir į dienos šviesą iškėlė tokius faktus, jog išlaidos kovai su vėžiu skirtingose ES šalyse vis dar labai smarkiai skiriasi, nors vėžio paplitimas jose iš esmės panašus.
Pasirodo, pagal vėžio diagnostikai ir gydymui skiriamas sveikatos priežiūros lėšas Lietuva 2009 m. buvo antra nuo galo ES, pralenkdama tik Bulgariją. Lietuvoje vėžiui gydyti skirtos lėšos skaičiuojant vienam gyventojui sudarė vos 18 eurų, o tokios šalys, kaip Vokietija ar Liuksemburgas, tam išleido dešimt kartų daugiau.
Taigi Lietuva ir Bulgarija yra mažiausiai vėžiui gydyti išleidžiančios šalys, nors sergamumas šia liga čia anaiptol ne mažesnis nei Vakaruose.
Dar vienas įdomus faktas – išlaidos vėžio gydymo vaistams visame sveikatos priežiūros išlaidų krepšelyje taip pat yra mažiausios būtent Lietuvoje ir sudaro vos 15 proc. visų vėžio gydymo išlaidų.
Tai tik skaičiai, bet už jų slypi daugybė neišgelbėtų gyvybių.

Modernus gydymas ateina pavėluotai
„Tai, kokioje šalyje pacientas gyvena, neabejotinai turi didelę reikšmę“, – patikino Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktorius prof. Laimonas Griškevičius.
Pasak jo, nors padėtis šiuo klausimu Lietuvoje gerėja, daugelis modernių vaistų vėžiui gydyti mūsų pacientams vis dar neprieinami. „Ekonomiškai išsivysčiusios šalys gyventojams kompensuoja daugelį naujų modernių vaistų iš karto, kai tik jie įregistruojami, o Lietuvoje kompensavimas vėluoja, ir dažnai labai stipriai, – teigia L.Griškevičius. – Mes patys atlikome tyrimą ir pamatėme, kad kai kurie nauji modernūs vaistai onkohematologinėms ligoms gydyti, kurie iš esmės keitė pacientų gydymo rezultatus, ateidavo į Lietuvą ir tapdavo visiems sergantiesiems prieinami tik praėjus septyneriems ar net dešimčiai metų po to, kai būdavo įregistruojami pasaulyje. Taigi vėžio gydymo naujovės į Lietuvą ateina vėlai.“
Profesorius priduria, kad formaliai žiūrint visi nauji vaistai pacientams Lietuvoje tampa prieinami iš karto, kai tik atsiranda rinkoje, – tereikia jų patiems nusipirkti. Bet tai ir yra didžiausia problema, nes paprastai nauji efektyvūs vėžį gydantys medikamentai kainuoja labai brangiai: vienų metų gydymo kursas gali kainuoti ir 100–300 tūkst., ir net 1–2 mln. Lt. Dauguma pacientų tokių lėšų neturi, tad valstybė vaistus turėtų kompensuoti. Vakarų šalys taip ir daro, o Lietuvoje pacientai, pradėję domėtis, kodėl negauna vaisto, kuriuo jau seniai gydosi vakariečiai, neretai išgirsta tokį atsakymą: Lietuvoje vaistas nekompensuojamas, nes nėra lėšų.
L.Griškevičius sutinka: Lietuva – neturtinga valstybė, todėl ir mūsų galimybės kompensuoti brangius vaistus gerokai mažesnės. Kita vertus, lėšų kovai su vėžiu už Lietuvą daugiau skiria net ir tokios valstybės, kurių ekonominė padėtis yra panaši. „Tai ne tik ekonominė, bet ir požiūrio problema. Tiesiog Lietuvoje tai nėra prioritetas“, – įsitikinęs gydytojas hematologas.
Todėl nestebina ir kito naujo tyrimo „Eurocare-5“ duomenys, rodantys, kad sergančiųjų vėžiu išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje vis dar atsilieka nuo Vakarų.

Nors susirgimų vėžiu Lietuvoje nustatoma vis daugiau, mirštamumas nuo šios ligos yra stabilus. Viena svarbiausių priežasčių – mokslinė pažanga diagnozuojant ir gydant piktybinius navikus.

Pagal mirštamumą vėžys išlieka viena pirmaujančių ligų pasaulyje. Prognozės taip pat nekokios – skaičiuojama, kad 2020 m. sergančiųjų vėžiu pasaulyje gali padaugėti iki 27 mln. Pasak Lietuvos onkologų draugijos pirmininkės doc. dr. Simonos Rūtos Letautienės, susirgimų vėžiu didėjimo tendencija Lietuvoje taip pat akivaizdi. „1992-aisiais Lietuvoje buvo diagnozuoti 10 398 nauji vėžio atvejai, o 2006 m. – jau daugiau nei 17 tūkstančių“, – lygina ji.
Sergamumo tendencijos ir šiandien išlieka panašios: naujausiais Vilniaus universiteto Onkologijos instituto duomenimis, 2011 m. nustatyti 17 862 vėžio atvejai. „Priešinės liaukos navikai tebėra dažniausi piktybiniai navikai ir sudaro apie 15 proc. visų naujų vėžio atvejų. Toliau eina odos (14 proc., neskaitant melanomos) ir storosios žarnos (9 proc.) vėžys, o ketvirtą ir penktą vietą užima krūties ir plaučių piktybiniai navikai“, – vardija S.R.Letautienė.
Nors kiti piktybiniai navikai diagnozuojami dažniau, lietuviai dažniausiai miršta nuo plaučių vėžio – 2011 m. mirė 1399 žmonės, arba 17 proc. visų mirusiųjų nuo vėžio šalyje. „Rūkymas yra neabejotina bėda. Tai pagrindinė ne tik plaučių, bet ir stemplės, burnos, gerklų vėžio, kai kurių kitų vėžio lokalizacijų priežastis. Negana to, plaučių vėžys yra vienas sunkiausiai gydomų – pasiseka išgydyti tik apie 10 proc. sergančiųjų“, – pabrėžia profesorė Liudvika Laima Griciūtė.

Su liga gyvenama ilgiau ir kokybiškiau

Sergamumas didėja, tačiau vis daugiau pacientų pavyksta išgydyti arba bent pailginti jų amžių bei pagerinti gyvenimo kokybę. Teigiama, kad XX a. pradžioje buvo pagydoma tik apie 5 proc. visų piktybinių navikų, o dabar išgydoma ir 20 ar net 50 proc. kai kurių tipų navikų. O štai odos vėžio gydymo sėkmė priartėjo beveik prie 100 proc. „Vis daugiau žmonių su vėžiu gyvena kaip su lėtine liga“, – pastebi prof. dr. Dainius Characiejus.
Tai pagrindžia ir statistika: 2011 m. pabaigos duomenimis, iš 88,5 tūkst. vėžiu sergančių asmenų 18,5 tūkst. jau buvo išgyvenę daugiau nei 10 metų, skaičiuojant nuo dienos, kai išgirdo vėžio diagnozę.
Geriausi išgyvenamumo rodikliai matomi tarp susirgusiųjų skydliaukės, lūpos ir priešinės liaukos vėžiu, taip pat Hodžkino limfoma – jie viršija 80 proc. O štai pesimistiškiausios prognozės tenka susirgusiems smegenų, tulžies pūslės ir ekstrahepatinių latakų, stemplės, kepenų, kasos ir vėlgi plaučių vėžiu. „Vis dėlto Onkologijos instituto analizė parodė džiugią tendenciją – susirgusiųjų daugumos lokalizacijų piktybiniais navikais išgyvenamumas gerėja. Ryškiausias pagerėjimas nustatytas tarp susirgusiųjų prostatos vėžiu“, – tvirtina S.R.Letautienė.
Prie to daug prisidėjo mokslo pažanga bei taikomi modernūs diagnostikos bei gydymo metodai. VU Onkologijos institute įkurtame Mokslinių tyrimų centre vykdomi tarptautinio lygio moksliniai tyrimai molekulinės onkologijos, genomikos, proteomikos, transkriptomikos, visuminio tyrimo, nanomedicinos ir kitose srityse. Tam sukaupta nemažai modernios mokslinių tyrimų aparatūros: galima paminėti dviejų dimensijų nanoskyrų chromatografą, mikrogardelių spausdinimo aparatą, titano-safyro lazerį ar molekulinės skyros mikroskopą su skenuojamuoju zondu.
Taip pat daug dirbama biomedicininės fizikos srityje, kur koncentruojamasi į lazerinės spinduliuotės sąveikos su biologiniais objektais, navikinių darinių ankstyvosios diagnostikos ir vaizdinimo tyrimus. „Įdiegėme optinės biopsijos metodą, kuriuo vertinami apgamų pakitimai, piktybiškumo laipsnis. O, pavyzdžiui, naujas intraarterinės fotodiagnostikos metodas padeda nustatyti burnos ertmės navikų lokalų išplitimą ir tai, kiek radikalus spindulinis gydymas ar chemoterapija padėjo jį sunaikinti“, – naujovių pavyzdžių pateikia S.R.Letautienė.
Taigi daug prie mirštamumo stabilizavimosi prisideda ne tik gydymas, bet ir naujos ankstyvosiosios diagnostikos galimybės. Ankstyvoji vėžio bei ikinavikinių ligų diagnostika ne tik palengvina navikų gydymą, bet ir gali apskritai užkirsti ligai kelią. Kaip pabrėžia L.L.Griciūtė, vėžys niekada neatsiranda sveikame organe, o formuojasi ikinavikiniame fone, kada jau galima pamatyti įvairių ląstelių pakitimų. Beje, laikantis tokio požiūrio Lietuvoje pradėtos vykdyti gimdos kaklelio vėžio prevencijos, krūties, prostatos bei storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programos.

Savaitės pradžioje projekto „Nedelsk” komanda kartu su projekto iniciatore Agne Zuokiene pirmą kartą lankėsi Panevėžio moterų pataisos namuose. Čia gydytojai onkologai patikrino 135 nuteistąsias, iš jų vienai rastas galimas krūties vėžio įtarimas, kitoms nustatyti gerybiniai krūtų pakitimai. Taip pat kalinėms buvo patikrinta skydliaukė, tačiau rimtesnių susirgimų nerasta. A. Zuokienė su pataisos namų administracija ir nuteistosiomis aptarė sveikatos priežiūros klausimus.

„Nuteistosios kreipėsi į mane laiškais, prašydamos atvykti į jų įkalinimo įstaigą ir atlikti patikras, tačiau apsilankyti šioje įstaigoje mes jau planavome – būtina tikrinti šias izoliuotas moteris, nes uždelstos, vėlyvųjų stadijų krūties vėžio gydymas mokesčių mokėtojams kainuotų dešimteriopai daugiau, – sako A. Zuokienė. Ji pabrėžia, kad valstybė turėtų į tai atsižvelgti ir nenurašyti nuteistųjų gydymo vien įkalinimo įstaigų administracijos kompetencijai arba privačioms iniciatyvoms, tokioms kaip „Nedelsk“.

Patikros Panevėžio moterų pataisos namuose – dalis jubiliejinės – 10-osios – sveikatinimo projekto „Nedelsk“ autobusėlio kelionės per Lietuvą. Nuo birželio 1-osios jau aplankytos 137 šalies vietos, 28 miestai. Per vasarą patikrintos 7325 moterys bei vienas vyras. Rasti 69 galimi krūties vėžio įtarimai, net 5 iš jų – Varėnos rajone.

„Pradėjus veiklą, svarbiausias mūsų tikslas buvo nuvykti pas moteris, kurios per kasdienius rūpesčius pamiršta rūpintis savimi, tuo, kas žmogui svarbiausia – sveikata. Ir dažna tokio delsimo priežastis – didelis atstumas iki ligoninės, kurioje moteris gali pasitikrinti, – pasakoja A. Zuokienė. – Vis dėlto galime pasidžiaugti, jog mirtingumas nuo krūties vėžio per pastaruosius 10 m. Lietuvoje sumažėjo – projekto dėka daugeliu atvejų liga nustatoma ankstyvojoje stadijoje, todėl ją lengviau išgydyti ir išsaugoti moters gyvybę.“ Anot A. Zuokienės jau pastebima padidėjusi ir pačių moterų iniciatyva tikrintis, kartais net viršijanti projekto galimybes: „Per dieną specialistai gali patikrinti apie 100 moterų, tačiau kai kuriuose miestuose jų susirenka gerokai daugiau, būna taip, kad fiziškai negalime suspėti visų patikrinti”. Projekto iniciatorė pastebi, kad aktyvesnės miestų ir miestelių gyventojos, tuo metu kaimuose moterys vis dar tikrinasi vangiai, reikia jas raginti.

„Nedelsk dėl savęs ir dėl tų, kurie tave myli“ – su šiuo devizu jau 10-tus metus prevencinio projekto prieš krūties vėžį „Rožinio kaspino“ autobusėlis suka ratą aplink Lietuvą. Dažniausiai per vieną dieną jis aplanko dvi gyvenvietes, kiekvienoje jų patikrinama po 50 moterų. Tyrimai rodo, jog daugumai moterų tai būna pirmoji profesionali konsultacija. Kas penktai moteriai randamos gerybinės krūtų ligos, vienai iš 100 – krūties vėžio ženklai.

Per projekto veiklos dešimtmetį iš viso patikrinta daugiau kaip 80 tūkst. moterų. Rasti 706 galimi krūties vėžio įtarimai. Šiais metais rožinio „Nedelsk” autobusėlio kelionė dar nesibaigė: jis pakartotinai aplankys Palangą, Kretingą, taip pat rugsėjį bus tikrinamos Vilniaus moterys. Kaip pastebi projekto iniciatorė A. Zuokienė, net ir po dešimtmečio „Nedelsk” išlieka reikalingas, nes aptinkamų krūties vėžio atvejų, deja, nemažėja.

Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga. Itin svarbu reguliariai tikrintis, nes liga gali ilgus metus tūnoti moters organizme, nesukeldama skausmo ar nemalonių pojūčių.

Apie tris milijonus žmonių Europoje kasmet išgirsta vėžio diagnozę, tačiau žinoma, kad 50 proc. piktybinių navikų galima būtų išvengti. Tad šiandien pasaulio ir Lietuvos mokslininkų iššūkis – moksliniai tyrimai vėžio profilaktikai.

Siekiant suvaldyti šio amžiaus ligą – vėžį, kuriami vis nauji gydymo būdai, plečiami diagnostikos metodai ir tobulinama aparatūra, tačiau norint užkirsti kelią šiai klastingai ligai bene svarbiausia yra profilaktika.
Mokslininkai įrodė, kad pirminė higieninė vėžio profilaktika – rizikos veiksnių įvardijimas ir jų vengimas. Svarbiausias tarp visų žinomų vėžio rizikos veiksnių – tabako rūkymas. Daugiau nei 90 proc. visų plaučių vėžio atvejų priežastis – rūkymas. Tai viena pagrindinių ir burnos ertmės, ryklės, gerklų, skydliaukės, kasos, skrandžio, šlapimo pūslės bei kitų piktybinių navikų priežasčių. Netinkama mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu taip pat skatina formuotis piktybinius navikus.
Antrinė klinikinė vėžio profilaktika – ikinavikinių pokyčių nustatymas ir jų gydymas. Čia labai svarbios patikros programos – pagavus vėžį ankstyvosiose stadijose, gerėja susirgusiųjų išgyvenamumas. Taip pat nustatomos ikivėžinės ligos, kurios lengvai išgydomos ir užkertamas kelias vėžiui išsivystyti.
Tretinė vėžio profilaktika – antirecidyvinė. Tai tolesnė pacientų stebėsena po gydymo. Deja, kol kas dar ir mokslininkams neaišku, kaip būtų galima valdyti metastazavimo procesus.
VU Onkologijos instituto Mokslinių tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. Janina Didžiapetrienė pabrėžia, kad negalima kalbėti apskritai apie visų navikų profilaktiką. Mat yra 100 navikų tipų ir apie 700 potipių. Profilaktika galima tų navikų, kurių žinomos ir prieinamos reguliuoti priežastys, nustatyti rizikos veiksniai bei žinomi ir įmanomi gydyti ikinavikiniai procesai. Tarp tokių navikų yra gimdos kaklelio vėžys.
Vokiečių mokslininkas Haraldas zur Hausenas įrodė, kad yra priežastinis ryšys tarp gimdos kaklelio vėžio ir žmogaus papilomos viruso (ŽPV). Už šios krypties tyrimus mokslininkas 2008 m. buvo įvertintas Nobelio premija, tačiau, anot J.Didžiapetrienės, neužtenka žinoti vien tik šį faktą. Kaip ir pasaulio mokslininkai, VU Onkologijos instituto mokslo darbuotojai atlieka detalesnius ŽPV tyrimus, kurie pasitarnaus ne tik gimdos kaklelio vėžio, bet ir nosiaryklės, gerklų, išangės vėžio lokalizacijų, kurios taip pat siejamos su ŽPV, profilaktikai.

Gimdos kaklelio vėžys – besivystančių šalių problema

Nors gimdos kaklelio vėžio profilaktika yra galima – sukurtos profilaktinės programos prieš ŽPV, kuriamos net ŽPV gydomosios programos, tačiau ši klastinga liga dar nesuvaldyta.
VU Onkologijos instituto Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vyriausioji mokslo darbuotoja Giedrė Smailytė sako, kad gimdos kaklelio vėžys – besivystančių šalių problema, čia moterų piktybinių ligų struktūroje jis pirmauja, o išsivysčiusiose šalyse juo sergama rečiau. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų onkologinių ligų atvejų. Tarp moterų piktybinių ligų gimdos kaklelio vėžys užima penktą vietą (5,5 proc.), o moterų mirčių nuo onkologinių ligų priežasčių sąraše patenka net į septintą vietą. Beje, tai dažniausia piktybinė liga, diagnozuojama 25–35 metų moterims, šioje amžiaus grupėje susirgimai gimdos kaklelio vėžiu sudaro apie 20 proc. moterų onkologinių ligų.
„Apie šį naviką jau sukaupta daug mokslinių žinių, be to, remiamės kitų šalių patirtimi vykdant profilaktikos programas, tad yra visos prielaidos ir sergamumo, ir mirštamumo nuo gimdos kaklelio vėžio mažėjimui. Tiesa, ryškių pokyčių dar nematome, tačiau rezultatams pasiekti reikia laiko. Štai Suomijoje patikros programa vykdoma 50 metų, todėl ir sergamumo rodiklis ten yra keturi penki atvejai iš šimto tūkstančių gyventojui, o pas mus – dvidešimt penki“, – atskleidžia G.Smailytė.
Vis dėlto ir mes jau galime pasidžiaugti pirmaisiais teigiamais rezultatais. „Gimdos kaklelio vėžio programa iš keturių šiuo metu vykdomų profilaktikos programų buvo pradėta pirmoji – 2004 m. vasarą visos Lietuvos mastu. Nors tai trumpas laikas, be to, Lietuvoje patikrinama tik 50 proc. numatyto amžiaus moterų, kai turėtų būti 80 proc., tačiau daugėja pirmos ir antros stadijos ligos atvejų. O kuo mažesnė stadija, tuo geriau mokame gydyti, todėl gerėja susirgusiųjų išgyvenamumas. Didėja ikivėžinių ligų nustatymas, o ginekologai gali jas lengvai išgydyti. Taip užkertamas kelias vėžio išsivystymui“, – dėsto VU Onkologijos instituto konsultacinės poliklinikos skyriaus vadovė Daiva Kanopienė.
Gydytoja akušerė-ginekologė primena, kad visoms moterims nuo 25 iki 60 metų amžiaus kas trejus metus nemokamai atliekamas citologinis tyrimas – nuo gimdos kaklelio imamas citologinis tepinėlis, kuris parodo, ar moteris neužsikrėtusi ŽPV.

Mokslininkai kelia vis naujus klausimus

J.Didžiapetrienė pabrėžia, kad patikros dėl gimdos kaklelio patologijos programos svarba vėžio profilaktikai pagrįsta moksliniais tyrimais, o dėl to tik dar svarbesnis tampa ŽPV tyrimas įvairiais aspektais. Šiandien vis didesnis dėmesys kreipiamas į viruso aktyvumo molekulinius žymenis, kurie gali padėti atsakyti į klausimą, ar ŽPV yra gimdos kaklelio vėžio atsiradimo priežastis, ar šios ligos vystymosi katalizatorius.
„Vėžio priežastis ir rizikos veiksnys nėra tas pats. Gal virusas tik skatina vėžinę mutuotą ląstelę progresuoti? Reikia sužinoti, kokie vyksta molekuliniai pokyčiai – kaip virusas susideda su ląstele“, – kokius klausimus kelia mokslininkai, atskleidžia J.Didžiapetrienė.
Profesorė pabrėžia, kad atsakymai būtų labai svarbūs onkologui renkantis gydymo taktiką. Mat žinant, kaip galėtų progresuoti mažo, vidutinio ir didelio laipsnio ikivėžiniai gimdos kaklelio pokyčiai, būtų galima parinkti efektyvesnį gydymą. Be to, remiantis molekuliniais tyrinėjimais galima tobulinti profilaktines programas prieš ŽPV. Taip pat nuo mokslinių žinių apie ŽPV priklauso vakcinų kūrimo perspektyvos.
Beje, Lietuvoje pirmieji ŽPV tyrimai pradėti apie 1998 m. Kauno visuomenės sveikatos centre. Labai greitai į juos įsitraukė Kauno medicinos universiteto (dabartinis Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) ir VU Onkologijos instituto mokslininkai. Šiame institute vėžio profilaktikos tyrimai turi labai senas tradicijas – šiandieninių mokslininkų mokytojai yra profilaktikos atstovai. Štai prof. Laima Griciūtė – eksperimentinės profilaktikos kūrėja, Elena Moncevičiūtė-Eringienė – imunologijos profilaktikos pradininkė Lietuvoje, Mečislovas Stukonis – epidemiologinės krypties atstovas.
„Šiandien jau galime disponuoti gautais rezultatais bei sėkmingai bendradarbiauti su pasaulio mokslininkais, taip įsitraukdami į tyrimus platesniu mastu“, – džiaugiasi J.Didžiapetrienė.

Tyrimų išvadomis naudojasi gydytojai

Lietuvoje pirmųjų atliktų ŽPV tyrimų rezultatai parodė, kad mūsų šalyje virusinė infekcija nustatoma du kartus dažniau nei kitose Europos šalyse, todėl ir gimdos kaklelio vėžys dažniau diagnozuojamas. Tiesa, jei nustatomas ŽPV, dar nereiškia, kad moteris serga gimdos kaklelio vėžiu. Tai tik vienas rizikos veiksnių.
„Mokslininkams buvo įdomu sužinoti, kokie kiti veiksniai turi įtakos, ar pats organizmas imlus infekcijai. Tad buvo atlikti detalesni tyrimai, gilinantis į viruso ir organizmo tarpusavio santykių tyrimus, ieškoma naujų būdų, kuriuos pasitelkus būtų įmanoma pagerinti gimdos kaklelio patologijos diagnostiką bei išaiškinti moteris, turinčias didesnę riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu ar ikivėžinėmis ligomis“, – pasakoja VU Onkologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, pagrindinė šios krypties tyrėja Živilė Gudlevičienė.
VU Onkologijos institutas kartu su Valstybiniu patologijos centru tyrinėjo naujas skystas terpes, kurias naudojant pagerinama gimdos kaklelio diagnostika, iš tos pačios medžiagos atliekamas ir ŽPV tyrimas. „Skystos terpės patogesnės naudoti, pacientei mėginys imamas tik vieną kartą, jis saugomas, todėl prireikus vėl galima skirti molekulinius tyrimus“, – paaiškina Ž.Gudlevičienė.
Kito projekto metu, bendradarbiaujant su VU Biotechnologijos institutu ir UAB „Fermentas“, buvo nustatyta, kokie ŽPV tipai, kurie priklauso nuo geografinės vietovės, dažniausiai identifikuojami Lietuvos moterims, ir pagal jų spektrą sukurtos naujos ŽPV diagnostinės sistemos, skirtos mūsų šalies rinkai. Šie tikslesni ŽPV tyrimai nuo pernai buvo įdiegti VU Onkologijos institute.
Reikšminga ir dar viena Lietuvos mokslininkų išvada. „Nustatėme, kad virusas labai anksti pradeda skverbtis į ląstelės genetines struktūras. Jas pažeidžia ir atsiranda pokyčių, galinčių progresuoti. Moterims, kurioms dar nebuvo nustatyta pokyčių, bet paaiškėjo, kad virusas yra integravęsis į ląstelę, po pusės metų jau pastebėti pakitimai. Vadinasi, tokias moteris reikia dažniau tikrinti, kad būtų užkirstas kelias pokyčiams vystytis“, – apibendrina Ž.Gudlevičienė.

Dažniausi piktybiniai navikai tarp mirčių nuo vėžio Lietuvoje (proc.)

Plaučių, trachėjos, bronchų    17
Skrandžio    8
Krūties    8
Priešinės liaukos    7
Gaubtinės žarnos    6
Tiesiosios žarnos, išangės    6
Kasos    5
Inkstų    4
Leukemija    3
Kiti     2

Dažniausios piktybinių navikų lokalizacijos Lietuvoje (proc.)

Priešinės liaukos    18
Odos piktybiniai navikai    13
Krūties    9
Plaučių, trachėjos, bronchų    8
Skrandžio    5
Gaubtinės žarnos    5
Tiesiosios žarnos, išangės    4
Inkstų    4
Gimdos kūno    3
Kasos    3
Kiti    29
Šaltinis: VU Onkologijos institutas

JAV ir Europos mokslininkai skelbia, kad 2012-ieji gali tapti paskutiniais nepagydomo vėžio metais, ir tam pateikia net kelias priežastis. Pirmoji ir pati svarbiausia – mokslininkai tikina, jog genų tyrimai padėjo suvokti, kad iki šiol vėžys nepakankamai efektyviai buvo išgydomas todėl, kad medikai gydymą skirdavo atsižvelgdami ne į genetinius konkretaus žmogaus ląstelių pakitimus, sukėlusius ligą, o į vėžio lokalizaciją. Kitaip tariant, iki šiol buvo gydoma pasekmė, o ne priežastis. Organizacijos “Human Genome Project” tikslas – kad vadinamasis asmeninis vėžio gydymas būtų pradėtas taikyti jau šiemet. Regis, tai visai realu, nes Kembridžo, Masačusetso ir Šenzenio (Kinija) mokslininkai teigia radę greitą ir pigų būdą šį metodą taikyti praktiškai. “Bus palyginamos mutavusi ir sveika to paties žmogaus ląstelės, ir genomų pagalba pagal gerąjį pavyzdį sutvarkoma susirgusioji”, – paprastai aiškina mokslininkai.
Tiesa, šis metodas tiks ne visoms vėžio rūšims, tad mokslininkai rengia dar vieną revoliucinę naujovę. Jie teigia visiškai priartėję prie vakcinos nuo vėžio sukūrimo. Kembridžo imunologijos profesorius Douglas Fearonas tikina, kad šis skiepas nuo vėžio “išjungs” tam tikrą baltymą, kuris iki šiol neleisdavo organizmui pačiam kovoti su vėžiu, o nuo pernai atliekami bandymai patvirtina, kad ši vakcina iš tiesų veikia.
Galiausiai JAV ir Didžiojoje Britanijoje šiemet prabilta apie trečią naujovę – periodišką visų gyventojų skenavimą nuo vėžio nepriklausomai nuo jų sveikatos būkls. Tam siekiama jau šiemet ištobulinti iki šiol naudojamus, bet gana kenksmingus tomografus, kad skenavimas būtų visiškai nepavojingas sveikatai ir leistų aptikti  ankstyviausių stadijų auglius, kai pacientai dar nejunta jokių simptomų.

Sergančiųjų onkologinėmis ligomis visame pasaulyje nemažėja, tačiau vis daugiau jų įveikia klastingą ligą. Lietuvoje taip pat pavyko pažaboti kai kurių formų vėžį.

VUL Santariškių klinikų hematologai, analizuojantys penkiolikos metų duomenis apie sergančiųjų kraujo vėžiu išgyvenamumą ir mirštamumą Lietuvoje, paskelbė pirmuosius rezultatus. Tyrimas atskleidė, kad kraujo vėžys vis dažniau pagydomas. Štai 2000 m. iš dešimties sergančiųjų Ne Hodžkino limfoma mirdavo trys, o dabar neišgyvena tik vienas. Gydant dažniausiai pasitaikančią limfomos rūšį – difuzinę didelių B ląstelių limfomą, pacientų iki 60 metų grupėje, net esant išplitusiai ligos III–IV stadijai, pasveikimo tikimybė jau viršija 80 proc. Anksčiau tokia tikimybė nesiekė 50 proc.
Mirčių nuo lėtinės mieloleukemijos per pastarąjį dešimtmetį taip pat sparčiai mažėjo. Anksčiau kiekvienais metais mirdavo kas trečias ar ketvirtas sergantis šia liga žmogus, dabar – kas dešimtas. Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro duomenimis, didesnis nei 80 proc. siekiantis išgyvenamumas – ir tarp sergančiųjų skydliaukės, priešinės liaukos, lūpos vėžiu, Hodžkino limfoma.
Vis dėlto daugiausiai sergančiųjų onkologinėmis ligomis gyvybių nusinešantis plaučių vėžys, taip pat skrandžio, kepenų, stemplės, kasos vėžiai kol kas nesuvaldomi. Sergančiųjų šių rūšių vėžiu išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje nesiekia nė 15 proc. Panaši padėtis ir Vakarų Europoje, tačiau susirgusiųjų krūties vėžiu išgyvenamumas mūsų šalyje ir, pavyzdžiui, Suomijoje ar Švedijoje, gerokai skiriasi. Ten penkerių metų išgyvenamumas yra daugiau kaip 85 proc., o Lietuvoje tik – 63,4 proc.

Kraujo vėžys – jau ne nuosprendis

VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas prof. Laimonas Griškevičius sako, kad su kraujo vėžiu sėkmingai grumiasi vis daugiau pacientų, nes padidėjo modernios molekulinės diagnostikos, naujausių gydymo technologijų ir bazinio chemoterapinio gydymo prieinamumas. „Labai svarbu, kad ligonių gydymas ir priežiūra buvo sukoncentruota kraujo ligų centruose. Anksčiau sergančiuosius kraujo vėžiu gydydavo ne tik hematologai, bet ir kitų sričių specialistai. Teisingai nusistatėme diagnostikos ir gydymo prioritetus, todėl vis daugiau pacientų pasveiksta ir gali gyventi visavertį gyvenimą“, – pabrėžia L.Griškevičius.
Kad kraujo vėžys šiandien jau nėra nuosprendis, patvirtina klaipėdietės Redos Pakultinienės istorija. Jai lėtinė mieloleukemija buvo diagnozuota prieš dešimt metų. Gydytojai sakė, kad 22-ejų mergina išgyvens vos penkerius metus, tačiau šiandien Reda augina sūnų, dirba ir tik kasdien vartojami vaistai jai primena, kad ji serga kraujo vėžiu. „Pirmus metus gėriau senosios kartos vaistus, nuo kurių man svaigdavo galva, jaučiau nuovargį, krėsdavo drebulys, o ir liga vis paūmėdavo. Tačiau gydytojai ragino nenuleisti rankų, bandė įkvėpti vilties, kad medicina sparčiai žengia į priekį ir aš sulauksiu naujos kartos vaistų, – prisimena R.Pakultinienė. – Tie vaistai Lietuvoje atsirado po dvejų metų nuo mano diagnozės nustatymo ir aš juos iškart gavau. Jau po savaitės kraujo tyrimų rezultatai pagerėjo, tačiau prasidėjo ligos mutacija, kurios man paskirti vaistai neveikia. 96 proc. sergančiųjų jie sustabdo ligą, o man tik pristabdo progresavimą.“
Nors Reda džiaugiasi, kad vartodama naujos kartos vaistus jokio šalutinio poveikio nejaučia, kas tris mėnesius atliekami tyrimai rodo, jog liga nepasitraukusi ir bet kada gali paūmėti. Tačiau vilties, kad liga bus suvaldyta, 32-ejų metų moteris nepraranda. Mat jau sukurti vaistai, stipriai veikiantys mutaciją ir užtikrinantys ligoniams visavertį gyvenimą. JAV, daugelyje Vakarų Europos šalių sergantiesiems jie yra kompensuojami. Lietuvos vaistai kol kas dar nepasiekė. Nors mėnesio gydymas šiais vaistais kainuoja daugiau kaip 10 tūkst. litų, Reda tikisi, kad Valstybinė ligonių kasa kompensuos jų kainą, nes tokių ligonių šalyje yra vos keletas.
Pasak L.Griškevičiaus, pacientams skiriant imunoterapiją bei taikinių terapiją, taip pat šiuos modernius gydymo būdus derinant su kaulų čiulpų transplantacija, sergančiųjų išgyvenamumas kasmet padidėja po keliolika ar net keliasdešimt procentų, nes pavyksta užkirsti kelią šalutiniams reiškiniams ir ligos atsinaujinimui, sustabdyti jos progresavimą. „Pagrindiniai dalykai, siekiant mažinti mirštamumą nuo kraujo vėžio, jau pasiekti, tačiau net patys naujausi metodai ne visiems tinka, todėl kuriami vis nauji. O mūsų tikslas, kad jie atkeliautų į Lietuvą ir būtų pasiekta dar geresnių rezultatų“, – atskleidžia medikas.

Sergančiųjų daugėja, bet jų miršta mažiau

Nors mirštamumas nuo kai kurių onkologinių ligų mažėja, vėžio diagnozę kasmet išgirsta vis daugiau žmonių. Pavyzdžiui, vienos dažniausių kraujo vėžio rūšių – Ne Hodžkino limfomos naujų atvejų šiemet nustatyta beveik dvigubai daugiau nei prieš dešimt metų. Daugiau nustatoma ir gimdos kaklelio, krūties vėžio atvejų. „Sergančiųjų daugėja, nes vykdant diagnostikos programas daugiau atvejų yra išaiškinama. Tačiau onkologinės ligos vis dažniau nustatomos ankstyvos stadijos, todėl gydymas būna efektyvesnis ir tiek pacientų, kiek anksčiau, nemiršta“, – aiškina LSMU Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė Elona Juozaitytė.
Ji priduria, kad 2009 m. pirmos stadijos krūties vėžys buvo diagnozuotas 28 proc. moterų, ketvirtos stadijos – tik 7 proc. iš visų nustatytų šios onkologinės ligos atvejų. O prieš penkerius metus ketvirtą stadiją pasiekęs krūties vėžys buvo diagnozuotas 14 proc. moterų.
Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vadovo pavaduotoja Giedrė Smailytė pabrėžia, kad sergančiųjų onkologinėmis ligomis išgyvenamumas ilgėja, kai piktybinis navikas diagnozuojamas ankstyvos stadijos ir pacientas pradedamas gydyti kiek įmanoma greičiau, taikant naujausias ir veiksmingiausias gydymo priemones.
Pernai pagal nemokamas prevencines programas sveikatą dėl gimdos kaklelio vėžio tikrinosi 101 270 moterų, dėl krūties vėžio – 61 475 moterys, dėl prostatos vėžio – 76 547 vyrai, dėl storosios žarnos vėžio – 88 317 žmonių. Kaip sako VU Onkologijos instituto direktorius Konstantinas Povilas Valuckas, tai per mažas kontingentas, kad pradinės stadijos ligos atvejų būtų nustatyta daugiau. „Į patikros programas neįtraukiami net visi sergantieji, kurie turi būti nuolat tiriami. Taip yra todėl, kad Lietuvoje prastai organizuojamos programos. Šiuo darbu turėtų užsiimti išmanantys specialistai, tai yra onkologai, o ne Valstybinė ligonių kasa“, – kritikuoja K.P.Valuckas.
Jo nuomone, nereikia išradinėti dviračio, kad mažėtų mirštamumas nuo onkologinių ligų. Štai Suomija pagal mirštamumą nuo gimdos kaklelio vėžio pirmavo Europoje, o pradėjus efektyviai vykdyti patikros programas, dabar išgyvenamumo rodikliai šioje šalyje geriausi. „Lietuvoje buvo vykdoma kovos su vėžiu programa, parengta pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, tačiau pernai ji nutrūko. Toks eklektiškas programų vykdymas neduos tinkamų rezultatų“, – mano Onkologijos instituto direktorius.

Atliktos vos kelios prevencinės operacijos

Santariškų klinikų onkogenetikas Ramūnas Janavičius sako, kad norint mažinti mirštamumą nuo onkologinių ligų ir pagerinti sergančiųjų gyvenimo kokybę, labai svarbu kuo anksčiau identifikuoti rizikos grupes. Užbėgti vėžiui už akių padeda genetiniai tyrimai, kuriuos atlikus nustatomas polinkis sirgti onkologinėmis ligomis. Lietuvoje tokie tyrimai atliekami nuo 2009-ųjų ir šiuo metu tiriama, ar pacientas neturi genetinio polinkio sirgti krūtų, kiaušidžių ir storosios žarnos vėžiu. „Tyrimus tikslinga atlikti tik esantiesiems didelės rizikos grupėje, jeigu šeimoje tam tikros lokalizacijos vėžiu sirgo ne vienas asmuo, ir prieš tai ištyrus patį sergantįjį“, – paaiškina R.Janavičius.
Lietuvoje per dvejus metus, kai atliekami onkogenetiniai tyrimai, rizika susirgti buvo nustatyta dviem šimtams žmonių. Vakarų Europoje genetinis polinkis nustatomas vienam iš trijų šimtų. „Išaiškinus rizikos grupes, ligos galima visai išvengti, pavyzdžiui, pakeitus gyvenimo būdą, anksčiau pradėjus tikrintis ir dažniau tą darant. Taip pat galima imtis prevencijos priemonių. Moterims, turinčioms genetinį polinkį susirgti kiaušidžių vėžiu, sulaukus 40 metų rekomenduojama kiaušidžių šalinimo operacija. Nuo krūties vėžio gali apsaugoti prevencinė krūties pašalinimo operacija“, – sako R.Janavičius.
Deja, Lietuvoje kol kas vos viena kita moteris ryžtasi prevencinėms operacijoms, nors jos vėžį leidžia pagauti dar nulinės stadijos, kai liga galėtų pasireikšti po kelių mėnesių. „Didžiojoje Britanijoje tokios operacijos jau įprastos. Tai lemia kultūriniai dalykai ir požiūris į sveikatą. Juk prevencinės priemonės kainuoja kur kas mažiau nei gydymas“, – apibendrina R.Janavičius.

"Scanpix"

Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas (Hugas Čavesas) ketvirtadienį pripažino, kad jam buvo atliktos operacijos, per kurias aptiktas ir pašalintas vėžinis navikas.

Prezidentas tai pareiškė savo pirmame kreipimesi per televiziją nuo tada, kai birželio 10 dieną dėl skausmingo dubens absceso (pūlinio) buvo paguldytas į ligoninę Kuboje.

Ši H.Chavezo kalba nutraukė ne vieną savaitę sklandžiusius gandus apie jo sveikatos būklę ir jo beprecedentį pasitraukimą iš visuomeninio gyvenimo.

“Tyrimai patvirtino naviko su vėžinėmis ląstelėmis egzistavimą”, – sakė valstybės vadovas.

Per pirmąją operaciją auglys buvo aptiktas, o per antrąją buvo pašalintos vėžinės ląstelės.

Emocingame interviu, kuris Venesueloje buvo parodytas ketvirtadienį vakare, 56 metų H.Chavezas išreiškė viltį, kad jam pavyks visiškai pasveikti, ir pripažino padaręs “esminę klaidą”, kai daugybę metų nesirūpino savo sveikata.

Šis prezidento perskaitytas 15 minučių trukmės kreipimasis gerokai skyrėsi nuo įprastų ilgų ir improvizuotų jo kalbų per televiziją.

Vaizdo įraše H.Chavezas, kuriam iš vieno šono buvo Pietų Amerikos nepriklausomybės kovų didvyrio Simono Bolivaro portretas, o iš kito – Venesuelos vėliava, atrodė pastebimai sublogęs, tačiau kalbėjo gana gyvai.

“Esu informuojamas ir kontroliuoju Venesuelos vyriausybę”, – pabrėžė H.Chavezas ir pridūrė, jog “palaiko nuolatinį ryšį” su viceprezidentu Eliasu Jaua (Eliasu Chaua) bei savo administracijos nariais.

BFL

Mobiliųjų telefonų vartotojams galimai gresia didesnis pavojus susirgti smegenų vėžiu, todėl jiems patariama naudotis laisvųjų rankų įranga arba vietoje pokalbių rašyti SMS žinutes, kad būtų sumažinta šių prietaisų skleidžiamos spinduliuotės grėsmė, paskelbė Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) onkologinių ligų ekspertai.

Mobiliųjų telefonų skleidžiamos radijo bangos “tikriausiai yra kancerogeninės žmonėms”, Tarptautinė vėžio tyrimo agentūra (IARC) paskelbė antradienį, baigiantis aštuonias dienas Prancūzijos mieste Lione vykusiai konferencijai.

Ekspertai “nustatė šią klasifikaciją, remdamiesi žmonių (stebėjimo) duomenimis, gaunamais iš epidemiologinių studijų”, kurie rodo, jog intensyvus mobiliųjų telefonų naudojimas didina gliomos – smegenų vėžio atmainos – riziką, paskelbė IARC darbo grupės pirmininkas Jonathanas Sametas (Džonatanas Sametas).

Šią išvadą labiausiai pagrindžia du didžiausi per pastarąjį dešimtmetį atliktu tyrimai, kurie rodo, jog didžiausia smegenų vėžio rizika kyla “intensyviausiai naudojantiems tokius telefonus”, J. Sametas sakė per telefoninę spaudos konferenciją.

Kai kurie per šiuos tyrimus stebėti asmenys pastaruosius dešimt metų mobiliaisiais telefonais naudodavosi vidutiniškai 30 minučių per parą.

“Mes paprasčiausiai nežinome, kas gali nutikti, kai žmonės naudojasi telefonais ilgesnį laikotarpį, galbūt visą gyvenimą”, – pabrėžė J. Sametas.

Pasaulyje šiuo metu naudojama apie 5 mlrd. mobiliųjų telefonų. Kelerius pastaruosius metus telefonų skaičius ir vidutinis jų naudojimo laikas nuolat didėjo.

IARC perspėjo, jog esami moksliniai duomenys leidžia daryti išvadą tik apie galimą, o ne įrodytą ryšį tarp mobiliųjų telefonų naudojimo ir susirgimų vėžiu.

“Esama kai kurių įrodymų apie padidėjusią gliomos riziką”, taip pat tikimybę išsivystyti nepiktybiniams augliams – vadinamajai klausos nervo neurinomai, sakė IARC ataskaitų apie potencialiai vėžį sukeliančius veiksnius vyriausiasis redaktorius Kurtas Straifas.

“Tačiau šiuo metu nėra aiškiai nustatyta, kad naudojimasis mobiliaisiais telefonais tikrai sukelia vėžį žmonėms”, – pridūrė jis.

IARC nepateikė oficialių rekomendacijų šiai rizikai mažinti, bet ekspertai nurodo įvairius būdus, galinčius sumažinti pavojų mobiliųjų telefonų vartotojams.

“Tikriausiai didžiausią poveikį daro kalbėjimasis mobiliuoju telefonu, – sakė K. Straifas. – Jeigu naudojate jį žinutėms rašyti arba kalbatės naudodami laisvųjų rankų įrangą, tai aiškiai sumažina spinduliuotės poveikį ištisa seka (dešimt kartų).”

Prieš metus IARC padarė išvadą, kad nėra jokio ryšio tarp naudojimosi mobiliaisiais telefonais ir smegenų vėžio, tačiau ankstesnė ataskaita buvo kritikuojama, kad joje remiamasi pasenusiais duomenimis.

Naująją apžvalgą atliko 31 mokslininkas iš 14 šalių, o jos išvados buvo priimtos “visišku sutarimu”, sakė galutinės ataskaitos rašymui vadovaujantis Robertas Baanas (Robertas Banas).

“Tai pirmasis mokslinis visų šia tema, susijusia su padidėjusia vėžio rizika, paskelbtų leidinių įvertinimas”, – pabrėžė jis.

IARC potencialiais vėžį sukeliančius veiksnius klasifikuoja kaip karcinogeninius, tikriausiai karcinogeninius, galimai karcinogeninius ir “tikriausiai nekarcinogeninius”. Kai kurie veiksniai taip pat gali būti pripažįstami “nesuklasifikuojamais”.

Pavyzdžiui, rūkymas, deginimasis ir asbestas priskiriami pirmajai, pavojingiausių veiksnių, grupei.

Mobilieji telefonai dabar priskiriami 2B – “tikriausiai karcinogeninių” veiksnių – grupei.

Tačiau mobiliojo ryšio pramonės grupės šių išvadų nesureikšmina.

Pasaulinė mobiliojo ryšio organizacija “CTIA-The Wireless Association” pareiškė, kad Jungtinių Tautų (JT) agentūra yra “atlikusi daug apžvalgų, o praeityje buvo pateikusi tokį patį (keliamos vėžio rizikos) įvertinimą, pavyzdžiui, marinuotoms daržovėms ir kavai”.

“Galima rasti kai kurių ribotų statistinių tyrimų duomenų, tačiau rezultatus taip pat gali lemti išankstinis nusistatymas ir kitos duomenų ydos”, – pridūrė telekomunikacijų organizacija.

Lietuvoje mirštamumas nuo krūties vėžio 1989–2006 m. sumažėjo vos 1 proc. Tai rodo naujausias žurnale “British Medical Journal” išspausdintas tyrimas, kuriame apžvelgiami 30 Europos šalių rezultatai. Tuo tarpu visoje Europoje mirštamumas nuo krūties vėžio vidutiniškai sumažėjo 19 proc.

“Sumažėjęs mirštamumas Vakarų Europos šalyse sietinas su ankstyvesne diagnostika, nes Lietuvoje krūties vėžio mamografinė patikra pradėta tik nuo 2005-ųjų”, – paaiškino dr. Giedrė Smailytė iš Onkologijos instituto.

Vis dėlto pagal šį rodiklį Europos šalyse padėtis smarkiai skiriasi: nuo 45 proc. sumažėjusio mirštamumo Islandijoje iki 17 proc. padidėjusio Rumunijoje. 1989–2006 m. daugiau žmonių nuo krūties vėžio mirė ir Latvijoje, Estijoje bei Graikijoje.

Mokslininkai tvirtina, kad Centrinėje ir Rytų Europoje, taigi ir Lietuvoje, mirštamumo nuo šios ligos tendencijos nėra džiuginančios todėl, kad mamografijos aparatūros čia buvo mažai, o šiuolaikiški vaistai nuo vėžio žmonėms menkai prieinami. Be to, žlugus komunistiniam režimui šiose šalyse sparčiai padidėjo krūties vėžio rizikos veiksniai, tokie kaip mažėjantis vaisingumas ir didėjantis pirmojo vaiko susilaukiančių moterų amžius.

Pasaulio vėžio tyrimų fondo surinkta naujausia statistika rodo, kad 2008 m. Lietuvoje iš 100 tūkst. moterų 46-ioms diagnozuotas vėžys, šešiolika mirė. Krūties vėžys – dažniausia vėžio forma, nuo kurios nukenčia Lietuvos moterys. Antroje vietoje pagal mirštamumą yra storosios žarnos (10,9 iš 100 tūkst.), trečioje – gimdos kaklelio vėžys (7,1 iš 100 tūkst.). Tačiau pagal sergamumą šios dvi ligos apsikeičia vietomis: gimdos kaklelio vėžiu suserga 21 iš 100 tūkst., o storosios žarnos – 20 iš 100 tūkst.

Mokslininkų teigimu, išsivysčiusiose šalyse maždaug keturių iš dešimties krūties vėžio atvejų galima būtų išvengti, jei moterys nepriaugtų antsvorio, mažiau gertų alkoholio ir būtų fiziškai aktyvesnės. Beje, krūties vėžio riziką sumažina ir maitinimas krūtimi.

O Lietuvos vyrams dažniausiai diagnozuojamas prostatos vėžys (66,7 iš 100 tūkst.), nuo kurio miršta 22,9 iš 100 tūkst. Antroje vietoje plaučių, trečioje – storosios žarnos vėžys.

Mokslininkai gąsdina: jei kaitinsitės saulėje – gausite odos vėžį, bet jei nesikaitinsite – susirgsite krūties ar prostatos vėžiu.

Vengdami saulės spindulių, dar galite gauti hipertenziją, išsėtinę sklerozę, pirmojo tipo diabetą, reumatoidinį artritą, prarasti atmintį ir net susirgti gripu. Ką daryti?

Jei viešėdami Australijoje sunegaluosite, tikėtina, kad, be įprastų kraujo ir šlapimo tyrimų, gydytojas jums skirs dar vieną, kuris padės nustatyti vitamino D kiekį jūsų organizme. Kodėl? Ogi tam, kad sužinotų, ar nesergate vėžiu. Tokie tyrimai saulės nutviekstoje šalyje tapo šeimos gydytojų kasdienybe, tuo tarpu Lietuvoje vitamino D kiekis žmonių organizme tiriamas itin retai.

Ne tik rachitas ir osteoporozė

“Vitaminas D yra statybinė hormonų medžiaga, geriausiai žinoma dėl savybės absorbuoti kalcį. Be šio vitamino kaulai negali prikaupti pakankamai kalcio, dėl to mažiems vaikams vystosi rachitas, o vyresniems sumažėja kaulų mineralų, vystosi osteoporozė”, – paaiškina Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė Regina Budrionienė.

Bet pastaraisiais dešimtmečiais pasaulio mokslininkai pateikia vis daugiau įrodymų, kad šis vitaminas dalyvauja daugelyje sudėtingų organizmo procesų, o jo stoka gali lemti ne tik minėtas ligas, bet ir tai, ar susirgsite išsėtine skleroze, pirmojo tipo diabetu, reumatoidiniu artritu, kęsite raumenų silpnumą, vargsite dėl padidėjusio kraujospūdžio ir net prarasite atmintį. O karščiausia šių dienų diskusijų tema – vitamino D įtaka vėžiui atsirasti.

JAV Ročesterio medicinos centro universiteto mokslininkai dvylika metų stebėjo 512 moterų, kurios sirgo krūties vėžiu. Buvo nustatyta, kad nuo to, ar organizme yra pakankamai vitamino D, priklauso, jos pasveiks ar ne. Negana to, paaiškėjo, kad trūkstant šio vitamino vėžys gali atsinaujinti.

Neseniai šešių Europos valstybių mokslininkai išanalizavo net 520 tūkst. žmonių iš dešimties valstybių vėžinių ligų rezultatus. Nustatyta, kad kraujyje pakankamai vitamino D turintiems žmonėms rizika susirgti gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu sumažėja net 40 proc. Šiuo vėžiu serga apie 9 proc. visų onkologinių ligonių, Lietuvoje kasmet suserga apie 700–800 žmonių.

Yra įrodymų, kad nuo vitamino D kiekio organizme moterims priklauso kiaušidžių, o vyrams – prostatos vėžys. Kodėl mokslininkai taip intensyviai ėmė tirti šį vitaminą? Pirmiausia juos suklusti privertė Australijoje atlikti tyrimai. Pasirodo, kad šalies, kurios gyventojai negali skųstis saulės stoka ir dažniausiai iš visų planetos gyventojų serga jos sukeltu odos vėžiu, kenčia ir nuo vitamino D stokos. O jis, kaip žinome, žmogaus odoje gaminasi tik tuomet, kai ją apšviečia saulė, t.y. kai oda gauna ultravioletinių spindulių.
Sidnėjaus universiteto “Bosch” instituto fiziologijos profesorė Rebecca Manson tikina įvairiuose Australijos regionuose daugumai jaunų žmonių nustačiusi lengvą ar vidutinį šio vitamino trūkumą. “Vitamino D nepakankamumo epidemija turi priežastį, – sako profesorė. – Ją išprovokavo mūsų gyvenimo pokyčiai – per mažai būname saulėje”.

Kyla klausimas: jei Australijos žmonės turi per mažai vitamino D, tai kiek jo yra vidutinių platumų ir Šiaurės kraštų gyventojų organizmuose? Gal ištyrę galėtume paaiškinti spartų onkologinių ligų plitimą? Juolab kad vis daugėja mokslo tyrimų, įrodančių, jog vėžys labai priklauso nuo vietos, kurioje gyvenate, ir nuo to, kiek ten saulės gaunate. Pavyzdžiui, jei gyvenate Lietuvoje, septynis kartus labiau rizikuojate susirgti krūties vėžiu nei gyvenančiosios kuriame nors tropiniame krašte.

Galima perdozuoti

Dar labiau suintriguoja kita paradoksali žinia: saulės spinduliai, kurie sukelia odos vėžį, taip pat gali padėti išvengti šios ligos. “Bosch” instituto tyrimų rezultatai rodo, kad vitamino D junginiai, kurie kaupiasi odoje, kai ji veikiama saulės, gali padėti sumažinti ultravioletinių spindulių žalą odos ląstelėms, taigi padėti išvengti odos vėžio.

Negana to, žmonėms, kurie jau serga kai kurių rūšių vėžiu, pavyzdžiui, gaubtinės žarnos arba stemplės, pakankamas vitamino D kiekis gali padėti išgyventi. Per ketverius metus trukusį tyrimą JAV Nebraskos mieste buvo įrodyta, kad vyresnės nei 55-erių metų amžiaus moterys, vartodamos vitamino D su kalciu maisto papildų, gali išvengti krūties vėžio.

Yra tyrimų, kurie rodo, kad kuo daugiau organizme esama vitamino D, tuo geresnis rezultatas ir gydantis vėžį, todėl Australijos krūties vėžio institutas jau analizuoja vitamino D kiekį moterų, kurioms nustatytas krūties vėžys, organizme.

Lietuvoje krūties vėžys – itin paplitusi liga. Jeigu vitamino D terapija yra perspektyvi, kodėl sveikatos apsaugos institucijos nei Lietuvoje, nei kitur pasaulyje nerekomenduoja visiems vartoti tam tikrų maisto papildų ir taip sumažinti tikimybę susirgti šios rūšies vėžiu? “Reikia ištirti, ar saugu ilgai vartoti vitamino D papildus”, – sako Australijos “Menzies” tyrimų instituto profesorius Bruce’as Tayloras.

“Vitamino D galima perdozuoti, – tvirtina ir R.Budrionienė. – Kadangi šis vitaminas tirpsta riebaluose, jo perteklius iš organizmo nepašalinamas. Viena šio vitamino formų reguliuoja kalcio fosfatų jonų apykaitą, tad esant per dideliam vitamino kiekiui gali imti kalkėti audiniai, vidaus organai, ypač inkstai, juose gali imti kauptis akmenys. Pirmieji vitamino D perdozavimo požymiai – šleikštulys ir vėmimas”.

Kas gali nutikti vartojant per daug vitamino D, paaiškėjo dar per Antrąjį pasaulinį karą ir tuoj po jo: hitlerinėje Vokietijoje kažkoks gydytojas Charnapas sugalvojo, kad naujagimiams rachito profilaktikai reikėtų ne kasdien skirti po mažai vitamino D, o iš karto duoti metinę jo dozę. Netrukus imta registruoti masinę hipervitaminozę – kalcis ėmė kauptis mažylių aortose, sukeldamas jos susiaurėjimą ir širdies nepakankamumą.

Šis gydytojas buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą, tačiau rusų kariuomenė netrukus jį išvadavo ir paskelbė nacių auka. Po karo šiam šarlatanui pasitaikė puiki proga tęsti eksperimentus: jis vėl ėmė skelbti, esą 60 mikrogramų vitamino D dozė išgelbės vaikus nuo rachito. Šią mintį pasigavo SSRS ir kitų socialistinio lagerio šalių medikai. Už patiklumą jiems ir ypač jų pacientams teko brangiai sumokėti.

Dabar Lietuvos medikai vadovaujasi normomis, kurios atitinka Europos Sąjungos rekomendacijas: paaugliai ir suaugę žmonės per dieną turi gauti 5 mikrogramus vitamino D. Vaikams, nėščioms moterims ir vyresniems žmonėms jo reikia daugiau – iki 10 mg, o perkopusiems 70-ties metų slenkstį – net 15 mg.

Be to, pagal dabar galiojančias normas laikomasi nuostatos, kad vitamino galima perdozuoti, jei suaugęs žmogus jo suvartoja 100 mg per dieną. Tačiau mokslininkai palengva griauna tokį nusiteikimą. Pavyzdžiui, neseniai atlikto “Triverdi” tyrimo metu buvo įrodyta, kad saugu vartoti net po 2,5 mg vitamino D kasdien. Ir tai veiksmingai mažina osteoporozinių lūžių riziką. Žinoma, tokią terapiją gali skirti tik gydytojas ir kol kas – tik mokslo tikslais.

Kaip elgtis?

Kol mokslininkai ginčijasi, kiek reikia vitamino ir kada, ką daryti paprastam žmogui? “Užtektų saulėje pasikaitinti maždaug 15 min. Ir nebūtina visiškai išsirengti – trumpos rankovės ir plikos kojos kaip tik”, – įsitikinusi Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytoja Jolita Gibavičienė, gelbstinti odos vėžiu sergančius žmones. Deja, Lietuvoje rudenį ir žiemą gali nepavykti pasikaitinti nė vieno karto per mėnesį. Ką daryti tuomet?

Naujagimiams ir senyvo amžiaus žmonėms dabar skiriama vitamino D papildų, tačiau Vilniaus universiteto Santariškių klinikų dietologė Žana Antonova pabrėžia, kad sveikiems žmonėms nereikėtų jų vartoti. Užtektų pabūti saulėje, ir netgi žiemą, pasivaikščiojus lauke, gali pasigaminti pakankamas kiekis šio vitamino.

Be to, kai kuriuose maisto produktuose irgi yra šio vitamino, tiesa, ne tiek daug, kad juo apsirūpintume užtektinai, taigi saulės vis tiek reikės. Vis dėlto nepakenktų per savaitę suvalgyti bent dvi porcijas jūrų žuvų, po du kiaušinius ir kasdien po sumuštinį su fermentiniu sūriu. Tik turėkite galvoje: jei valgysite žuvies ir sūrio, bet nebūsite saulėje – vitamino nepasigamins.