BFL

Ne tik apie profesionalus profesionalų Vyriausybės viceministrų postuose – ir apie paguodos prizus pralaimėjusiems rinkimus, lyg copy paste panašias kai kurių politines biografijas, neįtikėtino masto klerkų karjeros šuolį ir atėjimą į valdžią iš protestuotojų prieš ją gretų.

Aušra LĖKA

Laikai, kai valdančiosios daugumos partijos pasidalydavo ne tik ministrų, bet ir viceministrų kvotas, – praeityje. Vadinamosios profesionalų Vyriausybės ministrams žadėta, kad jie patys galės formuotis savo komandas. Bet kai kurie paklausti niekaip negalėjo atsiminti viceministrų pavardžių. Atrodo, nelabai daug buvo ir besiveržiančiųjų į šiuos postus: praėjus beveik mėnesiui po Vyriausybės priesaikos šeštadalis viceministrų (sausio 9 d. duomenimis, kai šis „Veido“ numeris išsiųstas į spaustuvę) dar nebuvo paskirti. Krašto apsaugos, švietimo ir mokslo ministras tebuvo radę po vieną, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos, susisiekimo ministrai – po du viceministrus.

Profesionalai į valdžią nenori

Jei rinkimų favoritai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) Vyriausybę užsimojo formuoti iš ministrų profesionalų, tai viceministrai juo labiau turėtų būti tokie, nes būtent jiems tenka atsakomybė už atskiras ministerijos kuruojamas sritis, tad dalykinių žinių jiems reikia net daugiau nei ministrams. Tačiau žadėdami profesionalus valdžioje „valstiečiai“, tikėtina, neturėjo omeny valdininkų, nes juk todėl rinkėjai ir nušlavė ligšiolinę valdžią, kad jų netenkino valstybės aparato darbas. Bet pritraukti į valstybės valdymą profesionalų iš šalies sekėsi sunkiai.

Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson pavyko rasti tokius du viceministrus. Gintautė Žemaitytė (43 m.) – semiotikė, menotyros mokslų daktarė, Dailės akademijos mokslo darbuotoja, dėstytoja, 2014 m. buvo išrinkta Lietuvos kultūros tarybos nare. Audronis Imbrasas (52 m.) – gerai žinomas šokio kritikas, kultūros vadybininkas. Jis vadovavo jo iniciatyva įkurtam Lietuvos šokio informacijos centrui, rengiančiam kasmetį tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kūrybinių industrijų centrui „Menų spaustuvė“.

Tiesa, šis viceministras – retas atvejis politikos istorijoje, mat atstovauja opozicinei partijai. A.Imbrasas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą 2015 m. išrinktas pagal Liberalų sąjungos sąrašą, nors ir nėra šios partijos narys. Panašus atvejis ir Energetikos ministerijoje: ten vienas iš viceministrų – taip pat nepartinis, bet į rinkimus ėjęs su „Tvarka ir teisingumu“.

Trečiasis kultūros viceministras archeologas Renaldas Augustinavičius (37 m.) lig šiol dešimt metų dirbo Kultūros ministerijai pavaldžiame Kultūros paveldo departamente Kontrolės skyriaus vyriausiuoju valstybiniu inspektoriumi.

Susisiekimo viceministru tapęs Paulius Martinkus (32 m.) – nepriklausomas valstybės valdomų įmonių ekspertas, profesionalus valdybų narys. Iki paskyrimo viceministru jis buvo Bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse prezidentas, anksčiau vadovavo Valstybės valdomų įmonių valdymo koordinavimo centrui. Ši jo patirtis pravers ir dirbant neskaidrumo skandalų krečiamų „Lietuvos geležinkelių“ valdyboje. P.Martinkus baigęs ekonomiką ir verslo administravimą Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje, tobulinosi daugelyje kursų ir mokymų užsienio šalyse.

Kitą viceministrą susisiekimo ministras Rokas Masiulis rado Užsienio reikalų ministerijoje: Ričardas Degutis (50 m.) Užsienio reikalų ministerijoje dirbo 1991 m. – ambasadose Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, vadovavo įvairiems ministerijos departamentams, buvo Lietuvos ambasadorius Gruzijoje ir Latvijoje. R.Degutis turi nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadorius rangą.

Sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai pavyko į viceministrus pasikviesti medicinos mokslų daktarę prof. Gintarę Šakalytę (51 m.). Ji 25 metus dirbo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikoje. Garsi kardiologė atliko daugiau nei 20 klinikinių tyrimų, publikavo daugiau nei 100 mokslinių straipsnių, yra trijų vadovėlių studentams bendraautorė, įgyvendino daug tarptautinių projektų ir net laisvą nuo darbo laiką skiria visuomeninei veiklai kardiologijos srityje.

Kita sveikatos viceministrė Kristina Garuolienė (44 m.) 17 metų dirbo Valstybinėje ligonių kasoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pastaruosius 12 metų – Vaistų kompensavimo skyriaus vedėja. 12 metų ji taip pat dirba mokslinį bei pedagoginį darbą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. K.Garuolienė turi du diplomus – gydytojo pediatro bei viešojo administravimo magistro, ji – biomedicinos mokslų daktarė.

Švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei pavyko į ministeriją susigrąžinti doc. dr. Giedrių Viliūną (53 m.): 2002–2007 m. jis buvo visuomeninis, vėliau etatinis švietimo ir mokslo ministro patarėjas, 2007–2009 m. – ministerijos sekretorius. Po to dirbo Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėju, departamento direktoriumi, o nuo 2010 m. – Mykolo Romerio universitete (MRU) buvo studijų prorektorius. Filologo išsilavinimą turintis G.Viliūnas vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs mokslo knygų, vadovėlių, vadovavo darbo grupėms, kurios parengė humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros strategiją, šių mokslo sričių infrastruktūrų plėtros galimybių studiją.

Iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovų į socialinės apsaugos ir darbo ministrus atėjęs Linas Kukuraitis į bendražygius ir naujame poste pasikvietė Maltos ordino pagalbos tarnybai vadovavusį, pagal išsilavinimą – tarptautinio verslo bakalaurą Eitvydą Bingelį. Iš jau paskirtų viceministrų jis jauniausias, jam 28-eri, bet jau turi patirties socialinės aprėpties, bendruomenių plėtros srityje, už kurią dabar atsakingas. Nuo penkiolikos metų E.Bingelis – aktyvus savanoris ir savanorystės projektų kuratorius, ilgametis maltietis. Jis – Nacionalinio skurdo tinklo organizacijų valdybos narys.

Kita socialinės apsaugos ir darbo viceministre tapo per 13 metų ministerijoje dirbanti Eglė Radišauskienė (42 m.), pastaruoju metu vadovavusi Darbo departamentui. Teisės magistro išsilavinimą turinti E.Radišauskienė buvo naujo Lietuvos socialinio modelio kūrimo ir įtvirtinimo projekto vadovė. Jo įsigaliojimas atidėtas pusmečiui, tad naujosios viceministrės pirmiausia ir laukia nelengvas darbas galutinai užbaigti šį daug diskusijų sukėlusį įstatymų paketą.

Du – specialistai. O kas tas trečias?

LVŽS lyderiai ne kartą žadėjo, kad valdžios postai nebebus partiečių darbo birža. Viena vertus, nieko blogo, jei viceministrais ar patarėjais tampa kvalifikuoti partijų nariai. Tačiau kai kurie paskyrimai kelia abejonių, ar pasirinkimą lėmė kompetencija.

Štai vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas rado du vidaus reikalų sistemoje patyrusius viceministrus. Česlovas Mulma (48 m.), atsakingas už viešąjį saugumą, baigęs Lietuvos policijos akademiją, 1989 m. tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo nuo eilinio, vėliau dirbo kriminalinėje tarnyboje, po to Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viršininku. Pastaruosius aštuonerius metus ėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas.

Viceministras Darius Urbonas (42 m.), atsakingas už viešąjį administravimą ir valstybės tarnybą, vidaus reikalų sistemoje nuo 1994 m. Pastaruoju metu jis buvo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vyriausiasis patarėjas, prieš tai dvejus metus dirbo Kauno apylinkės teismo teisėju. D.Urbonas – socialinių mokslų teisės krypties daktaras, MRU docentas.

O štai trečias viceministras, Birmingamo universiteto diplomatijos ir Vilniaus universiteto   Europos studijų magistras Giedrius Surplys (36 m.), lig šiol gilinosi į komunikacijos sritį, bet bus atsakingas už regioninę politiką ir elektroninės valdžios klausimus. Taip, jis irgi iš vietinių resursų – dešimt metų dirbo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) įsteigtoje viešojoje įstaigoje „Jungtinis techninis sekretoriatas“, aptarnaujančioje ES finansuojamas bendradarbiavimo per sieną programas, bet čia buvo komunikacijos vadovas. Beje, čia dirbdamas jis dar suskubdavo eiti ir kitas pareigas: tuo pat metu buvo, kaip pats rašo anketose, ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbų rašytojas, o prieš tai šalia darbo VRM įstaigoje dar patarinėjo užsienio reikalų ministrui, dėstė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ir direktoriavo bendrovėje „Morkus“.

G.Surplys savo biografijoje nurodo, kad jis – LRT žaidimo „Auksinis protas“ trečios vietos laimėtojas. Bet kur kas prasčiau jam sekėsi Seimo rinkimuose: LVŽS narys savo partijos sąraše buvo 56-tas, po rinkėjų reitingavimo pakilo į 51 vietą, bet to neužteko parlamentaro mandatui gauti, o Naujosios Vilnios vienmandatėje apygardoje liko penktas. Gal viceministro postas – paguodos prizas? Beje, anksčiau G.Surplys buvo Krikščionių demokratų partijos narys, jaunimo skyriaus pirmininkas, su šia partija yra dalyvavęs rinkimuose, bet irgi nesėkmingai.

Tarp aplinkos viceministrų vieno paskyrimas irgi kelia panašias asociacijas. Martynas Norbutas (35 m.) Seimo rinkimuose LVŽS sąraše pelnė tik 99 vietą, o rinkėjai jį nureitingavo dar trimis žemiau. Lietuvių filologijos ir semiotikos specialistas jau įsisukęs į politinę veiklą: dirbo Seimo nario padėjėju, Europos Parlamento nario patarėju, pastaruoju metu buvo Europos Parlamento nario „valstiečio“ Bronio Ropės asistentas. Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai laikotarpiu jis dirbo Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje, planavo ir organizavo Europos Komisijos narių vizitus į Lietuvą.

Tiesa, M.Norbutas turi įdirbio ir aplinkosaugos projektuose: prieš penkerius metus veiklą šioje srityje pradėjo nuo smulkių iniciatyvų, vėliau ėmėsi platesnių veiklų – vadovavo „Eko“ redakcijos kolektyvui, rengė ekologinius seminarus, diskusijas, organizavo ekologinio meno parodas, konkursus, vedė pamokas moksleiviams.

O dar vienas aplinkos ministro Kęstučio Navicko pasirinkimas – vienas netikėčiausių ligšiolinėje Lietuvos politikoje: advokatė, MRU ir Vilniaus dailės akademijos lektorė Rėda Brandišauskienė (34 m.) paskirta aplinkos viceministre, kuruosiančia statybos ir būsto bei teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros sritis. Nei tos srities išsilavinimo, nei darbo patirties neturinčios R.Brandišauskienės paskyrimas į tokį postą atrodytų netinkamas, jei ne jos visuomeninė veikla: ji – Užupio Respublikos kanclerė ir teisingumo ministrė, neseniai vedusi Užupio aktyvistus į kovą prieš „MG Valdos“ daugiabučių invaziją ant Vilnelės kranto.

„Lietuvai pasiųstas aiškus signalas – plėtristinė arogancija ir nihilizmas nuo šiol nebebus globojami ministeriniu lygmeniu“, – džiaugiasi architektūros ir kultūros portalas „Pilotas.lt“, pripažindamas, kad tai – rimtas iššūkis jaunai advokatei, iki šiol į urbanistiką ir architektūrą žvelgusiai iš gynybinių visuomeninių apkasų. Antra vertus, po ligšiolinio ministro Kęstučio Trečioko urbanistikos ir architektūros „reguliavimo“ bet koks valdymas skatina šviesesnius lūkesčius.

O dar vienas aplinkos viceministras Mindaugas Gudas (39 m.) kuruos tas sritis, kuriose Aplinkos ministerijos sistemoje dirba jau per 15 metų, – taršos prevencijos, atliekų, vandens išteklių ir nuotekų. M.Gudas vadovavo Aplinkos apsaugos agentūros Upių valdymo, Aplinkos būklės vertinimo departamentams, Hidrografinio tinklo skyriui. Jo daktaro disertacijos tema taip pat buvo apie Lietuvos upių vandens būklę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

BFL/K.Kavolėlis

Aušra LĖKA

Valstybės dienos išvakarėse už sąžiningą tarnystę valstybei „Veidas“ pagerbs jau dvyliktą kartą surengtų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų nugalėtojus.

Susisiekimo ministerijos kancleris Tomas Karpavičius (nuotraukoje) pernai papildė geriausiųjų valstybės tarnautojų klubą. Jame –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius Rimantas Kairelis (2005 m.), Finansų ministerijos sekretorius Edmundas  Žilevičius (2006 m.),Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas (2007 m.), valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė (2008 m.), Ūkio ministerijos kancleris Gediminas Miškinis (2009 m.), Seimo kancleris Jonas Milerius (2010 m.), Ministro Pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis (2011 m.), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius  Jonas Milius (2012 m.), Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (2013 m.), Europos teisės departamento generalinis direktorius  Deividas Kriaučiūnas (2014 m.).

Kaip išaiškinome geriausiuosius

Kas rinko: ministrai, viceministrai, ministerijų kancleriai, merai, savivaldybių administracijų direktoriai, valstybės institucijų, verslo asociacijų ir kt. institucijų vadovai.

Kaip balsavo: nurodė penkis, jų manymu, profesionaliausius ir inovatyviausius valstybės tarnautojus ir penkias geriausiai dirbančias valstybės institucijas.

Kaip skaičiuoti balai: už kiekvieną gautą pirmą vietą skirti penki, antrą – keturi, trečią –  trys, ketvirtą – du, penktą – vienas balas.

Geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Už ką buvo negalima balsuoti: už pastarųjų trejų metų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos vardą pelniusius asmenis ir institucijas (Susisiekimo ministerijos kanclerį T.Karpavičių, Lietuvos banko valdybos pirmininką V.Vasiliauską,  Europos teisės departamento generalinį direktorių D.Kriaučiūną; Lietuvos automobilių kelių direkciją, Užsienio reikalų ministeriją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą). Taip pat buvo negalima balsuoti už savo atstovaujamą instituciją ir jos darbuotojus.

Prizas: geriausiu išrinktas valstybės tarnautojas apdovanojamas dailininko Rimanto Dūdos oda įrišta Konstitucija.

Ar šie rinkimai objektyvūs? Toks klausimas, ypač tiems, kurie retai priartėja prie lyderių, kyla bene kasmet. Atsakymas: objektyvūs tikrai ne daugiau nei bet kokie rinkimai, nes tai – subjektyvi balsuotojų nuomonė, o ne koks pasveriamas ar pamatuojamas matmuo.

Tenka pripažinti, kad ir renkamųjų sąrašuose yra painiavos: idėja rengti geriausių valstybės tarnautojų rinkimus prieš dvylika metų „Veidui“ kilo norint pagerbti karjeros, o ne politinio pasitikėjimo tarnautojus, politikus. Bet teisės aktų požiūris juos skirstant į politinius ir nepolitinius kinta, o aukščiausias karjeros hierarchijoje kanclerio postas kai kuriose institucijose – politinio pasitikėjimo. Yra painiavos ir tarp „klasikinių“ valstybės tarnautojų bei statutinių pareigūnų. Šiuose rinkimuose siekiame įvertinti visų pirma „civiliokus“.

Net ir valstybės institucijos – vienos įtrauktos į Valstybės tarnybos departamento sąrašus, kitos ne, mat skiriasi jų teisinis statusas. Bet kiekvienas balsuotojas galėjo pats rinktis, už ką balsuoti, o susumavus šių metų „Veido“ organizuotų geriausio valstybės tarnautojo ir geriausios valstybės institucijos rinkimų rezultatus lyderiai buvo akivaizdūs, nors personalijos ir institucijos susipynė, nes jei geras vadovas – gera ir institucija.

A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė Diana Vilytė.

Pagal rinkimų rezultatus išvesti gero valstybės tarnautojo formulės neįmanoma. Šiemet pusė dešimtuko – veteranai, valstybės tarnyboje dirbantys per 20 metų. Toks ir rinkimų favoritas Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Jį balsavusieji gyrė už gebėjimą išklausyti ir įsiklau­syti į kito nuomonę, už kompetenciją. „Vy­riau­sybės kanceliarija – gera, inovatyvumo įnešanti institucija, bent kiek sušvelninanti pastaruoju metu ryškias „feodalines“ tendencijas valstybės tarnyboje, mat vis labiau tai ne viena valstybės tarnyba, o atskirų ministerijų karalystės“, – taip A.Mačiulio vadovaujamą Vy­riausybės kanceliariją įvertino VšĮ „Eu­ro­pos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai pro­jektai“ (ESTEP) valdybos pirmininkas Klau­di­jus Maniokas.

Bet A.Mačiuliui nedaug tenusileido ir vos prieš pusantrų metų į valstybės tarnybą atėjusi Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorė Diana Vilytė. Tiesa, jai vadovaujamas darbas – ne naujiena: iki šio posto ji septynerius metus buvo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros direktoriaus pavaduotoja, paskui direktorė.

D.Vilytės vadovaujama VPT pelnė „sidabrą“ ir tarp valstybės institucijų. Kiekvienas pilietis, atsivertęs VPT interneto svetainę, galėjo pastebėti, kad tarnyba tapo daug atviresnė visuomenei, vadinasi, ir skaidresnė. O viešųjų pirkimų srityje taip ypač aktualu.

VPT vadovę giria ir tiesiogiai susiduriantieji su viešaisiais pirkimais. „Kaip gerą, principingą vadovę D.Vilytę pažįstu dar nuo to laiko, kai ji vadovavo Verslo paramos agentūrai. Ir naujame poste ji principinga, turi aiškius prioritetus, priima teisingus sprendimus“, – VPT vadovę vertina Transporto investicijų direkcijos direktorius Gintautas Predkelis.

Tarp kolegų valstybės tarnautojų, politikų ir verslo asociacijų pripažinimą įgyja ir jaunesnė valdininkų karta. Akivaizdus autoritetas – 43-ejų valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys, į šį postą paskirtas vos prieš metus ir porą mėnesių. Jis tarp valstybės tarnautojų šiemet nusipelnė trečios vietos, o jo vadovaujama institucija – lyderė.

Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos.

„Valstybės kontrolė ir jos vadovas pasižymi inovatyviu požiūriu į vykdomas funkcijas: darbo organizavimu, kompleksišku požiūriu į Kons­ti­tucijoje ir įstatymuose nustatytų funkcijų įgyvendinimą. Taip pat išskirtiniu dėmesiu ne tik į fi­nansinį, tačiau ir veiklos auditą, kuris neretai at­skleidžia neefektyvų išteklių ir lėšų paskirstymą valstybės institucijose. Manau, kad Valstybės kontrolės vadovo holistinis po­žiū­ris į finansinio ir žmogiškųjų išteklių darnaus paskirstymo svarbą prisideda prie valstybės finansinės drausmės bei valstybės rai­dos“, – geriausia išrinktą instituciją – Vals­tybės kontrolę ir jos vadovą A.Dulkį vertina Sei­mo kontrolierių įstaigos vadovas Au­gus­tinas Nor­man­tas.

Jaunesnė valstybės įmonių vadovų karta į mūsų valstybės tarnybą atsineša ir vakarietišką patirtį: štai 41-erių Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas dvejus metus yra dirbęs Jungtinės Karalystės valstybės tarnyboje, studijavęs Londone.

Šiuolaikinis geras valstybės tarnautojas pa­nei­gia seną stereotipą, kad tai biurokratas prie po­pierių stirtos: A.Mačiulis, A.Dulkys, Š.Ke­se­rauskas – mokslų daktarai, jauniausias geriausiųjų dešimtuke Automobilių ke­lių direkcijos vadovas 35-erių Egidijus Skrodenis – doktorantas.

Žinoma, atsidurti tarp lyderių lengviau vadovams tų institucijų, kuriose susieina daug įvairių interesų. Bet neliko nepastebėti ir kiti. „Sau­lė­ly­džio komisijoje vyriausiasis valstybės archyvaras Ramojus Kraujelis pasirodė esąs tikras lyderis netikėtoje srityje“, – giria ESTEP valdybos pirmininkas K.Maniokas.

O Muitinės departamento generalinis direktorius  Arūnas Adomėnas savo vertinimą pakomentavo taip: „Tiesą sakant, labai sunku vertinti institucijas ir tarnautojus, su kuriais neteko tiesiogiai bendradarbiauti. Vertinti tik tas institucijas ir tarnautojus, su kuriais asmeniškai teko bendrauti, būtų neobjektyvu ir šališka. Todėl pasistengsiu pateikti objektyvų vertinimą kaip eilinis Lietuvos pilietis, pastebintis teigiamus ir neigiamus pokyčius tam tikrose valstybės valdymo srityse.“

Politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Vertindamas tokiais kriterijais, pagal pasiektus rezultatus, A.Adomėnas tarp institucijų išskyrė Energetikos ministeriją (šįkart rinkimuose ji užėmė dvyliktą vietą) už tai, kad sugebėjo priartėti prie vieno svarbiausių Lietuvai tikslų – energetinės nepriklausomybės ir energetikos rinkos demonopolizavimo, o rezultatą pajuto kiekvienas Lietuvos gyventojas – sumažėjo dujų kaina. Antrą vietą tarp institucijų jis skyrė Specialiųjų tyrimų tarnybai, kuri, jo vertinimu, sugebėjo pa­siekti tokį profesionalumo lygį, kuris leidžia atskleisti, ko gero, stambiausius korupcinius ry­šius Lietuvoje, o jos vadovui Sauliui Urba­na­vi­čiui už tai skirtų geriausio valstybės tarnautojo vardą.

O jei reikėtų įvardyti prasčiausiai savo funkcijas vykdančią instituciją, A.Adomėnas nurodytų Sveikatos apsaugos ministeriją: „Nes visi Lietuvos gyventojai moka dideles privalomojo svei­katos draudimo įmokas, bet nemokamų svei­katos apsaugos paslaugų negauna, o jei gau­na, tai pavėluotai ir nekokybiškas.“

Tikimės, kad taip – pagal pasiektus re­zul­ta­tus, o ne partiškumą, asmenines simpatijas ar, kaip paaiškėjo netyčia prisisegusiame laiš­ke, organi­zuojant „palaikymo akciją“ sa­vam vadovui, „Vei­do“ rengiamuose rinkimuose balsavo dauguma.

Beje, politinių postų turėtojų – ministrų, vi­ce­ministrų – šįsyk neprašėme vertinti. Juos spalį įvertins rinkėjai.

Alminas Mačiulis (55 m.)

Vyriausybės kancleris

Išsilavinimas: VGTU, transporto inžinierius ekonomistas, socialinių mokslų daktaras

Stažas valstybės tarnyboje: 25 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2782 eurai

Šeima: žmona Lidija, medikė, duktė Irmunda, finansininkė, ekonomistė, sūnus Lukas, medicinos studentas

Pomėgiai: kelionės, aktyvus poilsis gamtoje, skaitymas

Diana Vilytė (52 m.)

Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė

Išsilavinimas:  VU, ekonomistė

Stažas valstybės tarnyboje: 1,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2630 eurų

Šeima: gyvenimo draugas – Tomas

Pomėgiai:  domisi visais „gyvenimo kaip reiškinio aspektais“; iš menų artimiausia fotografija ir teatras, iš sporto – irklavimas ir dviračiai, iš kolekcionavimo – grybavimas, iš muzikos – klasika ir Leonardas Cohenas. Aktyvi visuomenininkė, prisidėjusi prie daug nevyriausybinių institucijų susikūrimo ir veiklos

Arūnas Dulkys (43 m.)

Valstybės kontrolierius

Išsilavinimas: VU, ekonomistas, socialinių mokslų dr.

Stažas valstybės tarnyboje: 10 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 3600 eurų

Šeima: žmona Dalia, dukros Kotryna (18 m.),

Barbora (16 m.), Ditė (9 m.)

Pomėgiai: istorinė, politinė, grožinė literatūra, kino menas; knygų „Lietuvos banknotai“, „Lietuvos monetos“ konsultantas ir bendraautoris, trijų dokumentinių filmų ciklo „Iš lito istorijos“ konsultantas

Robertas Klovas (44 m.)

Aplinkos ministerijos kancleris

Išsilavinimas: VU, teisė

Stažas valstybės tarnyboje: 21 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 3121 euras

Šeima: žmona Gintarė, 3 vaikai: Adomas (15 m.), Rūta (4 m.), Emilis (2 m.)

Pomėgiai: sportas, kelionės, medžioklė

Dainoras Bradauskas (50 m.)

Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas

Išsilavinimas: VU, ekonomistas

Stažas valstybės tarnyboje: 26 m.

Atlyginimas iki mokesčių: 2469 eurai

Šeima: žmona Airė, sūnus Karolis, dukra  Arielė

Pomėgiai: netrukdo darbui

Osvaldas Šarmavičius (60 m.)

Valstybės tarnybos departamento direktorius

Išsilavinimas: KTU, inžinierius technologas, MRU, teisė (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 18 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2500 eurų

Šeima: žmona  Aldra, sūnūs Jurgis ir Vainius

Pomėgiai: Lietuvos ir Europos istorija

Egidijus Skrodenis (35 m.)

Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius

Išsilavinimas:  VGTU, miestų statyba ir planavimas (diplominis darbas parengtas ir apgintas Erfurto (Vokietija) technikos universitete); VGTU, miestų inžinerinės informacinės sistemos (magistras); nuo 2006 m. VGTU doktorantas

Stažas valstybės tarnyboje: 9 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2600 eurų

Šeima: nevedęs

Pomėgiai: badmintonas, skaitymas, kelionės

Remigijus Baniulis (52 m.)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius

Išsilavinimas: Rusijos Federacijos VRM Valstybinės priešgaisrinės tarnybos akademija, priešgaisrinės technikos ir saugumo inžinierius

Stažas priešgaisrinėje apsaugoje: 33,5 metų

Atlyginimas iki mokesčių: 2755 eurai

Šeima: žmona Renata – ugniagesių gelbėtojų mokyklos skyriaus vedėja,  sūnūs Evaldas (28 m.), Martynas (25 m.), Dominykas (16 m.)

Pomėgiai: krepšinis, numizmatika, sodo darbai

Jūratė Raguckienė (55 m.)

Užsienio reikalų ministerijos kanclerė

Išsilavinimas: LEU, matematika, MRU, viešasis administravimas (magistras)

Stažas valstybės tarnyboje: 23 metai

Atlyginimas iki mokesčių: 2948 eurai

Šeima: vyras Egidijus

Pomėgiai: kelionės, knygų skaitymas, asilų statulėlių kolekcionavimas

Šarūnas Keserauskas (41 m.)

Konkurencijos tarybos pirmininkas

Išsilavinimas: VU, teisė; Londono universiteto Karaliaus koledžas, Europos studijos; filosofijos daktaras (teisės srityje)

Stažas valstybės tarnyboje: 5 m. valstybės tarnyboje Lietuvoje, 2 m. Jungtinės Karalystės sąžiningos prekybos tarnyboje

Atlyginimas iki mokesčių: 2753 eurai

Geriausi 2016 m. valstybės tarnautojai (11–21 vietos)

11.                 Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

12–14.           Arūnas Kazlauskas, Teisingumo ministerijos kancleris

12–14.           Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė

12–14.           Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė

15–16.           Giedrius Krasauskas, Prezidento kanceliarijos kancleris

15–16.           Romas Valentukevičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas

17.                 Dalia Miniataitė, Žemės ūkio ministerijos kanclerė

18.                 Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas

19–21.           Daiva Raudonienė, Seimo kanclerė

19–21.           Živilė Mikėnaitė, Kalėjimų departamento direktorė

19–21.           Feliksas Dobrovolskis, Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius

Geriausios 2016 m. valstybės institucijos

1.                   Valstybės kontrolė

2.                   Viešųjų pirkimų tarnyba

3.                   Finansų ministerija

4.                   Susisiekimo ministerija

5.                   Valstybinė mokesčių inspekcija

6.                   Konkurencijos taryba

7.                   Lietuvos bankas

8.                   Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas

9.                   Ūkio ministerija

10.                 Teisingumo ministerija

Geriausio 2016 metų valstybės tarnautojo rinkimų rėmėjai

Ministerijų vadovybėje daug partijų senbuvių, uolių karjeristų ir net skandalistų, bet per mažai savo srities autoritetų.

Po šešioliktojo Ministrų kabineto priesaikos praėjus pustrečio mėnesio – du viceministrai jau pasitraukę ir lig šiol nebaigtos formuoti kai kurių ministrų komandos. Konkrečiais darbais ar įžvalgomis daugelis viceministrų kol kas nespindi, bet, paanalizavus kai kurių ankstesnę darbo patirtį, išsilavinimą, reputaciją, nelabai ko reikėtų ir tikėtis.

Tipiškas socialdemokratų viceministras: 50 metų partijos senbuvis

Pusė socialdemokratų viceministrų – peržengę 50 metų ribą, dauguma jų – “išsitarnavę” šį postą lojalumu partijai, o neretas jau ir anksčiau buvęs ministru, viceministru ar užėmęs kitą aukštą postą valstybės tarnyboje. Patirtis – pranašumas, žinoma, jei ji įgyta ne tik partijos aparate ir bet kokios srities poste, koks atsiranda kaip atlygis už lojalumą partijai.
Kadangi ši Vyriausybė – per pastaruosius dvidešimt trejus metus vyriausia amžiumi, premjeras socialdemokratas Algirdas Butkevičius iš dalies tesėjo pažadą tai atsverti skirdamas jaunimą į kitus postus. Tačiau dviejų jauniausių socialdemokratų viceministrų didžiausias išskirtinumas tėra jaunystė ir lojalumas partijai, bet, deja, ne kompetencija ar išskirtinis išsilavinimas.
Štai aplinkos viceministras 33-ejų metų socialinis pedagogas Linas Jonauskas lig šiol su aplinkosauga neturėjo nieko bendra, išskyrus pomėgį žvejoti. Tačiau jis nuo dvidešimties kaip pereinamoji gairelė eina iš vieno į kito socialdemokrato rankas: vis dirba Seimo narių padėjėju, o premjerui Gediminui Kirkilui yra patarinėjęs nelabai konkrečioje srityje – jaunimo klausimais.
32-ejų Marius Skarupskas taip pat nuo jaunumės domisi Socialdemokratų partijos veikla. Jis jau padirbėjęs sostinės savivaldybėje, buvo Verslo licencijavimo ir leidimų skyriaus vedėjas. Tapęs ūkio viceministru naudojasi savo, kaip viešųjų ryšių specialisto, žiniomis ir gana dažnai patenka į TV kamerų fokusą. Tačiau po savo jaunojo pirmtako – ankstesnėje kadencijoje 29-erių ūkio viceministru tapusio Adomo Audicko jis neatrodo turintis šiam postui reikalingą žinių bagažą.
Lygiai kaip kompetencijos stoka, taip ir reputacijos duobės turėtų neprileisti į aukštus postus kad ir labai atsidavusių partiečių. Tačiau socialdemokratai, deleguodami viceministrus, nebuvo linkę prisiminti ankstesnių skandalų. Štai švietimo ir mokslo viceministrui dr. Rimantui Vaitkui šįsyk karjeros nesugadino senas skandalas dėl jo pasirašytų suklastotų pažymų, kuriomis bandyta legalizuoti rusiškojo Latvijoje registruoto Baltijos universiteto absolventų diplomus. Tai R.Vaitkui kartą kainavo karjerą – tuometis prezidentas Valdas Adamkus nepritarė socialdemokratų siūlymui skirti jį švietimo ir mokslo ministru.
Savotiškai atrodo ir socialdemokrato teisingumo ministro Juozo Bernatonio pasirinkimas: viceministru jis paskyrė Paulių Griciūną, kuris teisės klausimais patarinėjo apkaltos būdu iš posto pašalintam prezidentui Rolandui Paksui.
Socialdemokratai nesuabejojo ir Mariaus Busilo tinkamumu būti ūkio viceministru, nors prognozuojama, kad tiek metų dirbus Energijos vartotojų, Prekybos įmonių asociacijų atstovu jam bus sunku atsilaikyti netapus jų lobistu ar bent jau nuolat keliant abejonių dėl interesų derinimo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Valdymo inovacijos: premjero patarėjai – aukščiau už ministrus, o šie net negali patys rinktis asmeninio politinio pasitikėjimo komandos.

„Chaotiškas gerų draugų ir interesų grupių stumiamų žmonių įdarbinimas“, – taip 16-osios Vyriausybės ministrų politinių komandų formavimą vertina konservatorius prof. dr. Kęstutis Masiulis – ne tik opozicijos atstovas, bet ir viešojo sektoriaus vadybos tyrimo srityje daug metų dirbęs ekspertas.
Ministrų komandos dar tebeformuojamos, tačiau pagal dabartinį viceministrų ir patarėjų „korpusą“ akivaizdu, kad kur nesiekia prezidentės galios, ten negalioja ir jos suformuluotas „standartas“ vykdomosios valdžios vadovaujantiems asmenims – tos srities kompetencija, skaidrumas, anglų ar kitos pagrindinės ES kalbos mokėjimas. Vienas kitas specialistas, bet daugiausia – rinkimų „lūzeriai“, viskam „tinkantys“ partijų visažiniai, ministrų buvę asmeniniai padėjėjai, interesų grupių statytiniai. Abejonių kelia ir kai kurios valdymo reformos.
Tiesa, galima oponuoti, kad ir ankstesnė Vyriausybė turėjo panašių nuodėmių, ko ir K.Masiulis neneigia. Klausimas, kokio jos masto ir ar tai atskiri atvejai, ar jau sistema.

Kadrų valymas prasideda
Trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių – nauja valdžia reformuoja ankstesnės Vyriausybės padarytas valdymo reformas. Andriaus Kubiliaus pasididžiavimas – Ministro pirmininko tarnyba tuoj vėl atvirs į Vyriausybės kanceliariją. “Dėl šios permainos premjero politinio pasitikėjimo tarnautojų skaičius tikrai nepasidės.  Netgi pora trejetu tarnautojų sumažės”, – „Veidui“ aiškino naujasis ministro pirmininko kancleris Alminas Mačiulis.
Bet ministerijose – atvirkštinis procesas. „Būdami opozicijoje dabartiniai valdantieji mus kritikavo, kad per daug politinių postų, tačiau anksčiau dalis ministerijų turėjo po du tris viceministrus, o dabar jau norima keturių. Kad tilptų į mokos fondą, norima naikinti karjeros tarnautojų, pavyzdžiui, ministerijų vyriausiųjų patarėjų etatus“, – kritikuoja Seimo narys konservatorius Jurgis Razma.
Bet šie pokyčiai, palyginti su praėjusios kadencijos revoliucijomis, menkučiai. Tada sistema apversta aukštyn kojomis: karjeros tarnautojus ministerijų sekretorius pakeitė politinio pasitikėjimo viceministrai. Tiesa, argumentus buvo galima suprasti – tie sekretoriai buvo paskirti ankstesniosios valdžios, tad ministrai būtų likę su visai menkute savo politinio pasitikėjimo komanda.
Tačiau, nors dabar politinio pasitikėjimo komandos pakankamai gausios, tuo neapsiribojama – jau prasidėjo vadovaujančių karjeros valstybės tarnautojų „kadrų valymas“. Belieka pridurti, kaip ir prieš ketverius metus. Štai anuometis vidaus ministras Raimundas Palaitis atleido iš Valstybės tarnybos departamento vadovų Osvaldą Šarmavičių, o naujoji valdžia jau spėjo „savo noru“ pažeminti pareigose anos valdžios departamentui vadovauti paskirtą Laimą Tuleikienę ir susigrąžino savo kadrą. Sveikatos apsaugos ministerijoje laukiama naujo kanclerio – vieša paslaptis, kad dabartinis – Rimantas Remeika taip pat „savo noru“ sutiko apleisti postą.
Eilėje laukia ir valstybės valdomų įmonių vadovų kaita. “Achemoje” darbavęsis Arvydas Vaitkus konkuruoja dėl Susisiekimo ministerijos, vadovaujamos 24-erius metus toje pačioje „Achemoje“ dirbusio Rimanto Sinkevičiaus, kuruojamo Klaipėdos uosto vadovo posto, iš kurio nelaukdamas atleidimo pats pasitraukė ankstesnio ministro liberalsąjūdiečio pasiskirtas bendrapartietis Eugenijus Gentvilas. Tačiau reikia pripažinti – jis buvo bene vienintelis valstybės valdomos įmonės vadovas iš partijų elito. Nors dešinieji pakeitė praktiškai visų svarbiausių valstybės valdomų įmonių, žinoma, išskyrus amžinuosius „Lietuvos geležinkelių“ ir Generalinės miškų urėdijos, vadovus, bet keitė  į specialistus. Ar ir dabar taip bus? Laikas parodys, ar be reikalo įtarinėta, kad ir buvusio Vilniaus apskrities viršininko, sovietmečiu – Lietuvos komjaunimo CK pirmojo sekretoriaus Alfonso Macaičio skyrimas susisiekimo ministro patarėju – ne galutinė jo karjeros stotelė, o tik laukiamasis į kurios nors stambios šios ministerijos valdomos įmonės vadovo postą. Bent jau tokią nuojautą turi susisiekimo eksministras Eligijus Masiulis.

Premjero patarėjai – aukščiau už ministrus?
Naujoji dauguma ėmė taikyti ir kontroversiškai vertinamas viešosios vadybos inovacijas. Štai nors viceministrus skiria ir atleidžia ministrai, tačiau pagal naujosios valdžios suderėtas kvotas tai tapo formalumu – viceministrai ir dar skirtingų partijų ministrams tiesiog nuleidžiami.
Viešosios vadybos ekspertas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. dr. Vitalis Nakrošis tame įžvelgia ir pliusų, ir minusų: nedominuojant vienai partijai galima padėti užtikrinti visos Vyriausybės politikos nuoseklumą, antra vertus, gali iškilti sunkumų apsisprendžiant dėl ministerijos prioritetų, mažesnė tikimybė, kad politinė komanda bus vieninga.
Pagal kvotas partijų “nuleisti” viceministrai jau imasi “atskirosios” politikos – kultūros viceministrui Edvardui Trusevičiui įteisinti dvikalbius vietovardžių užrašus ir nelietuviškų pavardžių rašybą dokumentuose suformulavo ne ministras, o jį delegavusi Lenkų rinkimų akcija (LLRA). Pačiam premjerui teko švelninti siatuaciją aiškinant, kad Vyriausybė šių klausimų nė nesvarsčiusi.
Finansų ministras Rimantas Šadžius patyrė dar vieną akibrokštą. Maža, kad jam į viceministrus tvarkiečiai nuleido Vytautą Galvoną, labiausiai pagarsėjusį skandalais dėl vis krentančių milijoninių įtarimų plėtojant „Šiaurės miestelį“ Vilniuje, visišką nesiskaitymą pademonstravo ir pats premjeras. Vadovauti darbo grupei dėl mokesčių sistemos reformos Algirdas Butkevičius pasirinko ne finansų ministrą ar bent jau kurį nors iš senbuvių finansų viceministrų, o savo patarėją finansų klausimais Stasį Jakeliūną. O finansų ministro ar kurio nors viceministro į darbo grupę apskritai neįtraukė.
„Kai premjero patarėjai ima kviesti ministrus į pasitarimus, o finansų ministras paliekamas nuošaly sprendžiant esminius valstybėje mokesčių politikos klausimus, kyla abejonių, ar šalia premjero nesiformuoja kažkoks antstatas virš ministerijų, realioji Vyriausybė. Jei čia bus sukoncentruota politinė galia, tada jau nesvarbu nei kas ministras, nei kas viceministras“, – nerimauja Seimo opozicijos atstovas J.Razma.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.