Scanpix nuotr.

Aušra LĖKA

Pokšt! Startas Seimo rinkimų politinei kampanijai duotas! Bet, užuot rinkėjams aiškinę, kaip spręstų esmines valstybės problemas, esantieji valdžioje rūpinasi, kur dar „chaliavai“ (t.y. veltui) nuskridus ir ką dar iš savų įtaisius į „riebius“ postus.

Politinis ciklas baigiasi keista politine novatoryste, kai viskas lyg ir atvirkščiai nei normalioje demokratinėje valstybėje. Jau neminint visiško absurdo, kai vidaus reikalų ministru siūlytas per „violetinę revoliuciją“ teisės principus bandęs paneigti Povilas Gylys, ir naujasis vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas kelia abejonių. Ne tik dėl to, kad valdininkas – dukters krikštatėvio, buvusio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio protežė.

Politikai dedasi nepolitikais

Stebina, kad T.Žilinską delegavusios „Tvar­kos ir teisingumo“ partijos lyderis Rolandas Paksas niekaip negalėjo atsakyti į elementarų klausimą, iš kur šį ministerijos klerką pažįstantis. Nebent iki paskyrimo visai apie tokio egzistavimą nė nežinojęs. O ir pats paskutiniam kadencijos pusmečiui šviežiai iškeptas ministras, dar nepriėjęs iki savo kabineto, pareiškė, kad yra nepartinis, ir žadėjo būti nepriklausomas nuo jį delegavusios partijos. Tiesa, kelias valandas pasėdėjęs ministro kėdėje jau žadėjo šį bei tą su ja paderinti.

Asmeniškai S.Skvernelis kažkodėl nejautė diskomforto būdamas tokios partijos atstovu.

Beje, ir jo pirmtakas Saulius Skvernelis, taip pat nepartinis, tos pačios partijos deleguotas į šį postą, mintijo tą patį beveik žodis žodin. Bet išprašomas iš posto LRT laidoje „Teisė žinoti“ pareiškė, kad „didžiausiai partijai, solidžiausiai šiuo metu koalicijos partnerei, turbūt turėtų būti diskomfortas, kai koalicijoje dalyvauja partija, kuri kaip juridinis asmuo šiandien turi pareikštą įtarimą korupcijos, kyšininkavimo byloje, o partijos pirmininkas irgi turi specialų statusą“. Tačiau asmeniškai S.Skvernelis kažkodėl nejautė diskomforto būdamas tokios partijos atstovu. Jis puolė menkinti ir būsimo ministro, savo pavaldinio, gebėjimus dirbti, nors pats tuo metu dar buvo atsakingas už jo darbo kokybę.

Nepartinių, vadinamosios specialistų, vyriausybės paprastai formuojamos esant krizinei situacijai valstybėje. Bet Lietuvoje – amžina krizė. Ne tiek valstybėje, kiek partijose, tarp savo deklaruojamų keliolikos tūkstančių narių nesugebančiose rasti dviejų trijų tinkamų būti ministrais.

Lietuvoje atvirkščiai: didžiausias privalumas, jei politikas nepartinis, o dar ir skelbiasi nesąs politikas.

Demokratiniame pasaulyje politiką strateguoja politikai, o partijos yra politinės. Lietuvoje atvirkščiai: didžiausias privalumas, jei politikas nepartinis, o dar ir skelbiasi nesąs politikas. O tie, kurie pagal įstatymą net negali politikuoti, pavyzdžiui, statutiniai policijos pareigūnai, uoliai įsitraukia į veiklą, labai jau panašią į politikavimą.

Net partijos Lietuvoje nori būti nepartinės, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Štai turime naują Seimo rinkimų favoritų tandemą Ramūną Karbauskį ir S.Skvernelį, vieną kaimo, kitą miesto skoniui, kurie atstovaus partijai – Valstiečių ir žaliųjų sajungai, besididžiuojančiai, kad jai atstovaus ne jos nariai, o pabira kompanija, tarpusavyje bendra teturinti tiek, kad vienas, kaip R.Karbauskis, velnio lašų gyvenime nėra ragavęs, o kitas, kaip Egidijus Vareikis, jau negeria – girtas nesiblaško oro uostuose ir nemuša žmonos. Ir jokia kliūtis, kad tas, kuris jau negeria, ką tik buvo partijos, kuri kertiniais valstybės raidos klausimais laikosi priešingos pozicijos nei ta, kuriai dabar ketina atstovauti, narys.

Kur dingo ligšiolinė Tėvynės sąjunga? Ar ligšiolinius jos narius uždarė į kokį politinių dinozaurų rezervatą?

Tiesa, ir toji partija, kuri lig šiol lyg ir laikėsi kertinės provakarietiškos krypties, staiga apsiskelbė, kad ji – nauja partija, nors tuo pačiu pavadinimu, ir išklijavo visą Lietuvą naujais (visomis prasmėmis – ne tik amžiumi, bet dažnai ir stažu šioje partijoje) veidais. Kur dingo ligšiolinė Tėvynės sąjunga? Ar ligšiolinius jos narius uždarė į kokį politinių dinozaurų rezervatą?

Šioje keistoje kakofonijoje negirdėti svarbiausio, nuo ko turėtų prasidėti rinkimų kampanija, – pagrindinių darbų, kurių ketinama imtis, ir kertinių žmonių, kurie juos atliktų, sąrašo pristatymo.

Gresia įstrigti vidutiniokės raidos etape

„Paruoštukus“, ką Lietuva privalo nuveikti, kad netaptų atsilikusia Europos provincija, ne kartą surašė ir tarptautinės institucijos. Štai neseniai Europos Komisija (EK) paskelbė Lietuvos ekonomikos iššūkių analizę, kurios pagrindu gegužės mėnesį bus priimtos konkrečios rekomendacijos.

Valstybės skola po dešimties metų gali pasiek­ti 51 proc. BVP, o vėliau viršyti ir 60 proc.

Lietuvai skirta pora komplimentų: po didelio nuosmukio per krizę Lietuvos BVP 2011–2014 m. augo 4,1 proc., sumažėjo nedarbas. Tačiau, daro išvadą EK, šalis susiduria su iššūkiais, kurie galėtų daryti neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai ateityje. EK dokumente nurodytas ilgas sąrašas metų metais kartojamų grėsmių ir siūlymų, ką daryti. Pavyzdžiui, pereiti prie ekonomikos augimui palankesnių mokesčių, keisti pasenusius darbo teisės aktus.

Bene pirmą kartą taip akcentuotos ir didžiausios ilgesnio laikotarpio grėsmės: dėl lėtai didėjančio darbo našumo ir demografinių problemų galime įstrigti vidutines pajamas teturinčios valstybės vidutiniokės raidos etape.

Prognozės, tikrai verčiančios nedelsiant reaguoti: valstybės skola po dešimties metų gali pasiek­ti 51 proc. BVP, o vėliau viršyti ir 60 proc.

Dėl mažo gimstamumo, emigracijos, gy­ventojų senėjimo ir jų prastos sveikatos iki 2030 m. gali būti prarasta apie 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Tai didžiausi praradimai ES. Pritrūks darbo jėgos išteklių, kils grėsmė ekonomikos augimui, pensijų sistemos tvarumui.

Investicijų srautai daugiausia pildosi iš ES struktūrinių fondų, tačiau po 2020 m. jų gerokai sumažės. EK įspėja, kad mažėjantis gyventojų skaičius ir mažos investicijos gali pakenkti Lietuvos augimo potencialui. Tačiau užsienio investicijas atgraso ir pasenę darbo teisės aktai. Deja, antri metai svarstomame socialinio modelio projekte, kuriame siūloma liberalizuoti darbo teisę, iš pirminio projekto teksto neliko akmens ant akmens. Darbo kodeksui – 600 pataisų!

Tarp ES šalių Lietuva labiau tarp atsilikėlių pagal išlaidas moksliniams tyrimams ir inovacijoms, pagal darbo našumą. Lėčiau nei tikėtasi pe­reinama prie didesnę pridėtinę vertę teikiančios ekonomikos. Gana prasti inovacijų srities rezultatai ir gebėjimai įsisavinti naujas technines žinias.

EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Nors statistika apie mūsų išsilavinimą blizga, kokybės rodikliai – ne. Išsilavinimo lygis smarkiai padidėjo, tačiau didelė dalis moksleivių neturi pakankamų pagrindinių gebėjimų. Esama trūkumų, susijusių su dėstymo aukštosiose mokyklose kokybe ir jų gebėjimu skatinti inovacijas. Švietimo sistema prasilenkia su darbo rinkos poreikiais. Tad EK įspėja, kad konkuruoti su kitomis šalimis taps vis sunkiau.

Vyriausybė darbų įgyvendinimo terminą nukėlė… po rinkimų

Beje, o ką Lietuva padarė vykdydama ankstesnes Europos Tarybos rekomendacijas? Štai išvados apie 2015-uosius.

Pirmoji rekomendacija – dėl valstybės finansų tvarumo. Siūloma išplėsti mokesčių bazę ir gerinti mokesčių surinkimą, nes esame vieni nesąžiningiausių mokesčių mokėtojų. Europos Komisija šios rekomendacijos įgyvendinimą vertina taip: „Nedidelė pažanga“.

Antroji rekomendacija: spręsti darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą gerinant švietimo atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinti sveikatos priežiūrą, mokesčių naštą perkelti toms sritims, kurių apmokestinimas mažiau kenktų ekonomikos augimui, nes dabar mokestinės pajamos daugiausia priklauso nuo netiesioginių mokesčių ir darbo jėgos apmokestinimo, o iš aplinkos ar turto mokesčių surenkamų pajamų dalis tebėra nedidelė. Atliktų darbų vertinimas toks pat kuklus: „Nedidelė pažanga“.

Trečioji rekomendacija: imtis išsamios pensijų sistemos reformos, spręsti nedarbo ir socialinės paramos aprėpties ir adekvatumo klausimus. Deja, ir čia vertinimas –  „Nedidelė pažanga“.

Įvertinimas toks, kokios ir buvo pastangos rekomendacijas įgyvendinti. Kiekviena šalis, EK rekomendacijas patvirtinus ES Tarybai, parengia jų įgyvendinimo priemonių planus. Lietuva taip pat. Ūkio ministerijos tinklalapyje galima rasti, kaip gelbėsimės nuo nerimą keliančių prognozių likti nekonkurencinga, senstančia, socialiai neteisinga, menkų finansinių galių visuomene („Europos Sąjungos Tarybos rekomendacijų Lietuvai 2015–2016 metams įgyvendinimo priemonių planas“).

Tik anekdotiškai atrodo, kad ankstesnių rekomendacijų įgyvendinimo plane 2015–2016 m. daugumos priemonių įgyvendinimo terminas nurodytas 2016 m. IV ketvirtis. Kas buvo nurodyta 2015 m. pabaigai, su mažomis išimtimis susiję su socialinio modelio priėmimu, bet, kaip žinome, jo projektai tebetaršomi Seime.

IV ketvirtis prasideda spalio 1 d., o spalio 9-ąją – naujo Seimo rinkimai. Taip, nauja Vyriausybė suformuojama gruodžio pradžioje. Bet paskutinių kadencijos metų IV ketvirtis – jau tikrai ne tas laikas, kai vyksta rimti strateginiai darbai. Taigi dabartinė Vyriausybė suplanavo, kad už atliktus darbus jau turi atsiskaityti naujoji. Gudru.

Todėl visai nestebina, kad šiemet ES prognozėse Lietuvai nurodyti beveik identiški kaip ir pernai prioritetiniai darbai. Tačiau matant, kad valstybė nededa rimtų pastangų situacijai keisti, prognozės dar liūdnesnės.

Spėti kuo toliau nuskristi

Kadencija baigiasi ir nueinančiųjų nuo valdžios ciniškais bandymais pasinaudoti valdžios privalumais. Visiems reikia spėti suskraidyti į kuo egzotiškesnes ir tolimesnes šalis. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė turbūt graužiasi, kad kilus triukšmui nenuskrido į Mongoliją. Per kelis paskutinius kadencijos mėnesius ji dar ketino aplankyti ne tik Japoniją, bet ir Kiniją, Kazachstaną, Gruziją, jau neminint artimesnių taškų. Gal buvo užsimojusi apskristi tiek šalių, kad galėtų konkuruoti su kokia Angela Merkel, ar bent jau susipainiojo, manydama esanti Lietuvos užsienio reikalų ministrė?

Kai kurie valdžiažmogiai, jausdami šios gerovės pabaigą, net įsitempę bando iššluoti kuo daugiau pinigų. Vien palyginti su 2014 m., pernai valdžios išlaidos reprezentacijai, ekspertams, komandiruotėms, kvalifikacijos kėlimui, transportui padidėjo 10,3 mln. eurų ir pasiekė 79,8 mln. eurų. Seimo Audito komitetas, išanalizavęs 2010–2015 m. valdžios institucijų išlaidas, suskaičiavo, kad beveik kasmet išlaidos tik didėjo.

Seimo Audito komiteto narius stebina toks jokių priežasčių ir net jokios logikos neturintis išlaidų didėjimas. Pavyzdžiui, palyginę 2015 ir 2014 m. skaičius matome, kad kvalifikacijos kėlimas pabrango 17,3 proc., o palyginti su 2012 m., šios kadencijos pradžia, – 50 proc., iki 3,6 mln. eurų. Ir į šį skaičių neįeina didžiulės ES lėšos kvalifikacijai kelti.

Jau keleri metai iš eilės didėja ir išlaidos darbo užmokesčiui, vien pernai, palyginti su užpernai, – 43,5 mln. eurų (apie 5 proc.). Pučiasi išlaidos ne tiek pareiginei algai, kiek viršvalandžiams, priedams, priemokoms (jos per metus padidėjo net penktadaliu), kitoms išmokoms. Per vieną IV ketvirtį pernai priemokoms atseikėta net 14,9 mln. eurų, keliais milijonais daugiau nei visų kultūros darbuotojų visų metų algoms padidinti.

Jei kasmet vis daugiau išleidžiama valdininkų kvalifikacijai kelti, vadinasi, jų kvalifikacija kyla. Tačiau nepaisant milijoninių investicijų į valdininkų kvalifikaciją, vis augančių papildomų priemokų už aukštesnę kvalifikacinę klasę ir puikų darbą, stulbinamai didėja ir išlaidos ekspertams. Per kadenciją ekspertai pabrango 128,6 proc.: išlaidos pakilo nuo 4,9 mln. iki 11,2 mln. eurų.

Palyginti su 2012 m., išlaidos reprezentacijai pūtėsi 46,2 proc., iki 5,7 mln. eurų. Neįtikėtinos išlaidos transportui, lyg valdžios pagrindinė funkcija būtų keleivių vežimas: jos nuo kadencijos pradžios didėjo 28,2 proc., iki 40,9 mln. eurų. Lėšų komandiruotėms dabar prireikia 25,2 proc. daugiau nei prieš ketverius metus – 18,4 mln. eurų. Palyginimui: išlaidos transportui ir komandiruotėms prilygsta valstybės investicijoms sausumos, oro ir jūros pajėgoms kartu sudėjus. O juk deklaruojame, kokia svarbi šalies gynyba.

Apetitai visoms išlaidoms neįtikėtinai pakyla metų pabaigoje – bandoma iššluoti iki nulio visas leistinas pinigų sumas, reikia ar nereikia. Štai pernai IV ketvirtį transportui atseikėta 38 proc. visų metams skirtų lėšų, 44 proc. išlaidų – kvalifikacijai, net 56 proc. – ekspertams.

Išlaikyti valdžią vis brangiau, maža to, ši našta kiekvienam valstybės piliečiui vis sunkėja, nes ją tenka pasidalyti vis mažesniam kiekiui valstybės gyventojų. Kad bent viešųjų paslaugų kokybė gerėtų. Deja.

Kadencijos finišo tiesiojoje valdantieji demonstruoja tik dar didesnį politinį ciniškumą. Konkursą į „riebų“ Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos postą vėl stebuklingai laimėjo kandidatė, susijusi su ministrės Virginijos Baltraitienės atstovaujama Darbo partija. Verta priminti: tą patį postą, kurio buvusi vadovė Daiva Gineikaitė, taip pat turėjusi sąsajų su ta pačia partija, melavo girta vairavusi automobilį, o savo patarėju buvo įsidarbinusi buvusį „darbiečių“ ministrą Gintarą Furmanavičių, prieš porą savaičių sulaikytą STT.

Bet, valdančiųjų įsitikinimu, viskas būtų gerai, jei ne viešumas. Tad bent jau išeinantis Seimas suskubo priimti Baudžiamojo proceso pataisas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už neviešų teismo posėdžių medžiagos atskleidimą ir viešą paskelbimą. Juk net liaudies išmintis sako: akys nemato – širdies neskauda.

Gal todėl Lietuvoje tokia populiari nuoroda „Vilniaus oro uostas. Išvykimas realiuoju laiku“. Su bilietu į vieną pusę.

Tomas Žilinskas / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atleido Saulių Skvernelį iš vidaus reikalų ministro pareigų ir nuo balandžio 14 dienos paskyrė į šias pareigas Tomą Žilinską. 5 faktai apie naująjį Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovą.

1. 38-erių T.Žilinskas jau beveik 20 metų dirba vidaus reikalų sistemoje.

Viešojo saugumo politikos departamento direktoriaus pareigas šiuo metu Vidaus reikalų ministerijoje einantis T. Žilinskas taip pat turi ir tarptautinio darbo patirties – trejus yra dirbęs teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje, VRM Tarptautinių ryšių ir Europos Sąjungos departamento direktoriaus pavaduotoju bei Tarptautinio bendradarbiavimo ir Europos integracijos tarnybos komisaru inspektoriumi Policijos departamente.

2. T.Žilinskas yra įgijęs teisės magistro laipsnį Mykolo Romerio universitete, moka anglų, prancūzų ir rusų kalbas.

3. Artimi ryšiai su buvusiu ministru.

T.Žilinsko dukros krikštatėvis yra buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis. Pasak alfa.lt, T.Žilinskas dalyvavo kandidato į Seimą bei tuo pačiu savo viršininko R.Palaičio rinkimų štabo Palangoje atidaryme, dalijo agitacinę medžiagą, ragino balsuoti už R.Palaitį Seimo rinkimuose.  R.Palaitis į Seimą nepateko.

4. Premjeras – gyrė.

„Jis yra gana ambicingas ir patyręs vidaus reikalų sistemoje kaip dirbantis darbuotojas, taip pat jis turi nemažą tarptautinę patirtį, (…) taip pat jis yra dirbęs labai atsakingose pareigose Policijos departamente“, – T.Žilinsko kandidatūrą pristatė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius.

5. Pirmtakas – kritikavo.

VRM vadovo postą paliekantis S.Skvernelis labai kritiškai atsiliepė apie T.Žilinską. „Kai baigęs atašė kadenciją Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje T.Žilinskas nusprendė, kad nori vadovauti Viešojo saugumo politikos departamentui, ši pozicija dar buvo užimta. Departamentui tuo metu vadovo profesorius Alvydas Šakočius, bet T.Žilinskas su R.Palaičiu savo tikslą pasiekė“, – lrytas.lt cituoja S.Skvernelį.

BFL

Trys klausimai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriui Tomui Janeliūnui.

– Ar Povilo Gylio siūlymas vidaus reikalų ministru buvo „trolinimas“, ar tai vis dėlto reali kandidatūra?

– Rolandas Paksas į vidaus reikalų ministrus P.Gylį siūlė kaip realų kandidatą. Tai patvirtina faktas, kad socialdemokratai šią kandidatūrą svarstė keletą dienų ir to nepalaikė balandžio 1-osios pokštu. Spėju, kad tik kilus triukšmui žiniasklaidoje premjeras Algirdas Butkevičius buvo priverstas pakeisti savo nuomonę.

R.Paksui, kaip partijos lyderiui, ši kandidatūra buvo tinkama.

– Kaip vertinti, kad į vidaus reikalų ministro kėdę siūlomas žmogus, kuris dar neseniai buvo priešingoje barikadų pusėje ir mėgino kovoti su sistema?

– Vidaus reikalų ministerija – tai jėgos struktūra, jai reikia nepriekaištingos reputacijos vadovo, kuris nepiktnaudžiautų gauta galia. Vis dėlto tai statutinė jėgos struktūra su aiškia hierarchija ir bet koks piktnaudžiavimas gali kelti grėsmę valstybei. P.Gylys, kaip matėme iš jo biografijos, neatitinka nešališko vadovo kriterijų. Jo konfliktas su teisėsaugos institucijomis buvo gana didelis, ilgalaikis ir tai būtų kėlę įtampą jam tapus ministru. Vien faktas, kad jis nėra ir negali būti nešališkas, galėjo būti pagrindas atmesti jo kandidatūrą.

Jei kalbėtume apie tai, kad ministrais skiriami nepartiniai asmenys, tai nėra geras politikų įprotis, tačiau Lietuvoje toks valdymo būdas neišvengiamas.

Jei kalbame apie R.Paksą, šis politikas pats turi bėdų su teisėsaugos institucijomis ir negali būti vadinamas nešališku. Jis pats atsidūręs teisėsaugos akiratyje ir galvoja, kaip kovoti su pareigūnais, o ne apie tai, kaip gerinti jų darbą ir tobulinti sistemą. Jo interesas – perimti vadovavimą šiai organizacijai.

Nepamirškime, kad partijos, kuriai atstovauja P.Gylys, lyderė slapstosi, ir tai galėjo būti papildomas pavojaus faktorius. Negalime atmesti ir teorinės tikimybės, kad  „Drąsos kelio“ partijos nariai galėjo gauti prieigą prie konfidencialios informacijos. Tą greičiausiai apsvarstė ir pareigūnai, vertindami, ar kandidatas tinka šioms pareigoms. Kai vilkas įleidžiamas į vištidę, nukenčia vištos.

– Kokių grėsmių galėjo kilti valstybei, jei P.Gylio kandidatūra vis dėlto būtų buvusi patvirtinta?

– Statutiniai pareigūnai nebūtų pasitikėję tokiu vadovu ir minis­trui tai keltų sunkumų vadovaujant įstaigai. Jo nutarimai nebūtų vykdomi arba vykdomi visiškai formaliai ir aplaidžiai. Tai paralyžiuotų institucijos veiklą, nes pagrindinė energija tokiais atvejais skiriama ne darbui, o kilusiems konfliktams spręsti ir gesinti.

Jei kalbėtume apie tai, kad ministrais skiriami nepartiniai asmenys, tai nėra geras politikų įprotis, tačiau Lietuvoje toks valdymo būdas neišvengiamas. Kai kurios partijos tiesiog neturi tinkamų kandidatų ir ieško žmonių iš šalies. Jos taip atskleidžia, kad negali veikti kaip normali politinė jėga. Per rinkimus partijos tarsi įsipareigoja iškovotus postus skirti politikams, nes tik jie gali geriausiai įgyvendinti programas, už kurias balsavo rinkėjai.

Po susitikimo su premjeru / BFL nuotr.

Vidaus reikalų ministras sako jau turįs kitą darbą, jei jo atsistatydinimo prašymas būtų patenkintas. Bet po vos ne visaliaudinės, tarp jų ir didesnės dalies Seimo narių, paramos būtų daugiau nei keista, jei taip atsitiktų. Kaip ir mažai kas abejoja, kad vos prieš metus ministru tapęs S.Skvernelis – ne kokia trumpaamžė politikos supernova. Jis – geidžiamiausias bet kurios partijos garvežys Seimo rinkimuose, o po kelerių metų – gal net visos valstybės vadovas.

Aušra LĖKA, Vaiva SAPETKAITĖ

Jis neprimena švarcnegeriško raumenų kalno, už kurio saugios jaustųsi ne tik iš susižavėjimo alpstančios damos. Bet S.Skvernelis sugebėjo keisti policiją ir piliečiai juo patikėjo: pasitikinčiųjų ja padaugėjo vos ne penktadaliu, o jis pats reitinguose neprilygsta tik Prezidentei ir premjerui.

Jo elgsena kartais primena jį į vidaus reikalų ministrus pasiūliusio Rolando Pakso „širdžių premjero“ modelio klonavimą į „širdžių ministrą“, kai pusė tautos tirpsta iš susižavėjimo, kad kažkas eina prieš pagrindinę srovę ir pačią Prezidentę. Nors ir jis pats šiek tiek panašus į Dalią Grybauskaitę, kai karingoji eurokomisarė kaip koks pranašas nusileisdavo iš dangaus Briuselio reisu ir įžeidžia fraze nokautuodavo kokį valdžios didžiavyrį.

Jis – šios Vyriausybės „Ingrida Šimonytė“: irgi ministras technokratas, ne itin paisantis jį delegavusios partijos, bet ir neatsispiriantis partijų vilionėms derėtis dėl rinkimų sąrašų.

Jo veidą taip dažnai matai televizoriuje, portaluose ar dienraščių pirmuose puslapiuose, kad gatvėje sutikęs galėtum apkabinti kaip kokį giminaitį. Ir jis, bent toks susidaro įspūdis, atsakytų tuo pačiu, nes visai „nepasikėlęs“.

Kartais karštakošiškai užsiplieskiantis ir įžeidžiai atkertantis, jei kas, jo manymu, nepelnytai pasikėsina į jo vadovaujamos srities garbę. Bet dažnai jis tik vienintelis išdrįsta garsiai pasakyti tai, iš ko kikename tyliai.

Kas jis, apie atsistatydinimą pareiškęs vidaus reikalų ministras 45-erių S.Skvernelis: nauja akla masių politinė meilė ar ateities politiko etalonas?

Sąmokslo teorijų – daugybė

S.Skvernelis dėmesio centre atsidūrė toli gražu ne pirmąkart. Tiesa, ne tiek dėl visą valstybę drebinančių įvykių ar nuveiktų darbų, kiek dėl savo retorikos ir gebėjimo vis priešgyniauti kur kas už save aukštesnių pareigomis valstybės veikėjų pozicijai, kas dar pakeldavo jo reitingus. Gal S.Skvernelis taps didžiausią pasitikėjimą turinčiu valstybės asmeniu, kai po gėdingo policijos apsižioplinimo tapo dviejų iš aukščiausio valdžios triumvirato politikių kritikos taikiniu?

Kad tai įvaizdžio profesionalų gudrybė, S.Skvernelis neigia, tikindamas, kad jokių įvaizdžio specialistų nei būdamas policijos generaliniu komisaru, nei ministru nesamdė. Tiesa, jo patarėjas, atsakingas už viešuosius ryšius, Tomas Beržinskas prisiima „nuopelnus“ dėl to, jog prieš porą mėnesių į ministro lūpas buvo įdėta, kad L.Graužinienė – „Pilypas iš kanapių“, kad jai reikia apsaugos nuo žmones juokinančio kalbėjimo, ir patarė pasinaudoti paieškos sistema „Google“, kad sužinotų, ką S.Skvernelis yra sakęs pabėgėlių klausimu. „Ranką prie širdies pridėjęs sakau: tai aš savavališkai panaudojau literatūrinės raiškos priemones, šį bei tą pagražinau“, – tikina T.Beržinskas.

Birželį S.Skvernelis L.Graužinienę, pasiūliusią keisti Vadovybės apsaugos departamento vadovo skyrimo tvarką, apkaltino politiniu cinizmu ir viešai pasidalijo įtarimais, kad jos aplinkoje yra žmonių, turinčių su juo asmeninių sąskaitų.

Galiausiai ministras L.Graužinienės paprašė „netrukdyti dirbti“, kai ši telefonu uždavė klausimų apie situaciją, kai Vilniuje viešint aukštiems Europos šalių politikams po miestą šlaistėsi policininkų „kalašnikovu“ ginkluotas 17 kartų teistas narkomanas.

Su Prezidente S.Skvernelio nuomonės dėl įvairių reformų taip pat neretai susikerta. Gal toks dėsningas tampantis S.Skvernelio priešgyniavimas prieš, kaip ironizuojama, dvi politikos damas (kažin kodėl niekas nesako – politikos ponai?) yra socialdemokratų rinkimų strategijos dalis? Su jais, kaip ir kitomis partijomis, dėl pozicijų artėjančiuose Seimo rinkimuose kalbasi ministras. Juk socialdemokratai kuždasi, kad gal reikėtų rinkimų kampaniją „statyti“ ant kritikos D.Grybauskaitei, kuri pasibaigus kadencijai galėtų dėtis prie konservatorių ir taip sukelti rimtą konkurenciją socialdemokratams. O su Darbo partija socialdemokratams tenka nuolat dalytis kairesnių pažiūrų elektoratu. Jei S.Skvernelis nemato reikalo valdytis, kai L.Graužinienė tikrai duoda pagrindo iš jos šaipytis, kodėl jis savo sąmojo nedemonstruoja po premjero Algirdo Butkevičiaus nusišnekėjimų?

Vis dėlto kas dera politikos apžvalgininkams ir kitiems visuomenės atstovams, ne visuomet telpa į politinės kultūros rėmus bendraujant dviem valstybės institucijų vadovams. Vyriausybės nario retorikoje lyg ir norėtųsi ribos pojūčio, kai tyčiojimasis iš asmens virsta tyčiojimusi iš parlamentinės valstybės svarbiausios institucijos.

Nors po Seimo pirmininkės pasipiktinimų ministras tikino neatsistatydinsiąs, sulaukęs Prezidentės kritikos persigalvojo. Bet tuoj pat prakalbo apie politines intrigas, dėl kurių mažėja noras likti politikoje. Tačiau didžiulis vidaus reikalų institucijų bendruomenės ir visuomenės palaikymas jam neva irgi neleidžia likti nuošalyje. Nepralošiama partija: panašu į bandymą atsistatydinant neatsistatydinti?

Bet politikoje sužaisti nepralošiamą partiją – greičiau komplimentas nei priekaištas. Dabar S.Skverneliui ir be partijų vienas juokas surinkti tūkstantuką parašų ir savarankiškai eiti į Seimo rinkimus.

Ir tai būtų tik pliusas, nes Seime ne tik išmanančių, kaip gerinti valstybės kokybę, bet ir praktiškai įrodžiusių, kad sugeba tai padaryti, tikrai nedaug.

Kas porą metų – karjeros laiptas

S.Skvernelio karjera kai kam net kelia įtarimų, kad jis kažkieno stumiamas. Bet kai kas ir vėl klusteli, kaip jis iš kelių patrulio taip greitai karjeros laiptais užšuoliavo iki aukščiausios pozicijos visoje vidaus reikalų sistemoje, jis šiek tiek sudirgsta ir visų pirma patikslina, kad niekuomet nedirbęs kelių patruliu ir kad jo, paprastų tėvų vaiko, nebuvo kam stumti.

S.Skvernelis gimė Kaune, bet mažas būdamas persikėlė su tėvais į Marijampolę. Mama ten tebegyvena, tėčio nebėra. Ministras turi seserį. Paklaustas, gal ji irgi policininkė, sako, kad niekas iš artimųjų šioje sistemoje netarnavo ir netarnauja. „Aš kaip Pilypas iš kanapių išlindau“, – dar kartą pademonstruoja savo humoro jausmą.

Mažas būdamas, kaip daugelis vaikų, norėjo būti, kaip tais laikais vadinosi, milicininku, bet svajonės dažnai keisdavosi. Vis dėlto po mokyklos (o čia jis buvo pavyzdukas, pirmūnas, baigė sidabro medaliu – iki aukso šiek tiek pritrūko) įstojo į civilinę – automobilių ir autoūkio specialybę Vilniaus Gedimino technikos universitete.  Penktame kurse skelbimų lentoje pamatęs, kad Mykolo Romerio universitetas, tuometė Policijos akademija, ieško dėstytojų, ten nuėjo, bet paskubėjo, nes dar neturėjo diplomo.

S.Skvernelis studijas baigė parašydamas tiriamąjį mokslinį darbą apie Lietuvos autobusų parko vystymą, net gavęs pagal autorinę sutartį atlyginimą, mat katedra sudarydavo konkrečius užsakymus, vienas toks buvo ir jo darbas. Gavęs mechanikos inžinieriaus diplomą, rengėsi pradėti dirbti, bet sutiko dėstytojus iš Policijos akademijos ir tie pasakė – ateik, jei dar nori.

Taip pažangus absolventas ketveriems metams tapo Lietuvos policijos akademijos Policijos teisės ir profesinės taktikos katedros asistentu. Jaunam specialistui patiko dirbti su studentais ir studentai mėgo jauną iškalbų dėstytoją. Ten buvo ir stažuočių policijoje. O kai vienas kolega dėstytojas, tapęs Trakų komisariato viršininku, paklausė, ar ateitų dirbti komisaru inspektoriumi, S.Skvernelis atsakė „taip“.

Iš teorinių mokslų patekusį į realią policiją jį ištiko šokas. Nors dirbo nemažai net jo paties studentų, jie dirbo ne taip, kaip buvo mokomi, nes vyravo „senoji gvardija“, kuri valdė tuos jaunus policininkus.

Bet tuo metu policijoje, kaip pasakoja S.Skvernelis, ėmė pūsti nauji, teisingi vėjai – kad čia turi būti kuo daugiau teisininkų, tad ir jam darbinantis net buvo sąlyga baigti teisės mokslus. Jau dirbdamas įstojo studijuoti administracinės teisės į dabartinio MRU Teisės fakultetą ir, nors su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu galėjo tiesiai eiti į magistro, baigė ir bakalauro, ir magistro studijas.

Nuo 1998-ųjų liepos, kai pradėjo dirbti Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaru inspektoriumi, toliau kas nepilnus dvejus metus S.Skvernelis vis kopdavo po laiptelį: netrukus tapo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos Kelių policijos tarnybos Organizacinio skyriaus komisaru inspektoriumi, paskui Lietuvos viešosios policijos biuro Eismo priežiūros tarnybos Kelių patrulių rinktinės, Lietuvos policijos eskortavimo rinktinės komisaru, Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybos viršininku.

Nuo tol laikas tarp karjeros laiptelių prailgėjo iki dvejų trejų metų, bet ir postai – patys aukščiausi: 2008 m. – policijos generalinio komisaro pavaduotojas, 2011 m. – jau generalinis komisaras, 2014 m. lapkričio 11 d. paskiriamas vidaus reikalų ministru.

Pasak buvusių S.Skvernelio kolegų, jis tikrai nėra iš tų žmonių, kurie liptų per galvas – jo kopimas karjeros laiptais grįstas užsidegimu tobulinti sistemą ir pagarba šį darbą dirbantiems žmonėms. Jo kandidatūra vis dažniau atsirasdavo tarp labiausiai aptariamų, vos tik atsilaisvindavo koks nors aukštesnis postas.

Ilgametis jo pažįstamas Policijos departamento Veiklos organizavimo ir prevencijos skyriaus Patrulių poskyrio viršininkas Vaidas Giršvildas, su S.Skverneliu dirbęs nuo pirmosios jo darbo dienos Lietuvos policijos akademijoje, o vėliau daug kur dirbęs jam vadovaujant, „Veidui“ yra pasakojęs: „Jis – ne sisteminis žmogus net šiek tiek aplenkęs savo laiką, bent jau toje erdvėje, kurioje atsidūrė. Jis visada turėjo tokių minčių ir idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo net per drąsios. Bet laikas parodė, kad jos teisingos.“

Pakeitė policijos filosofiją

„Kai kas sako – nieko jis nepadarė. Ir aš sakau: vienas – nieko. O su bendraminčiais daug padarėme“, –  sako S.Skvernelis.

Būtent jam priskiriami nuopelnai pasiekus karo keliuose lūžį – tai jo pastangomis maždaug prieš dešimtmetį atsirado teisės aktai, gerinantys eismo saugumo situaciją. Jis – tikras reformatorius: jam vadovaujant įvairiems padaliniams, o paskui ir visai policijai, įgyvendinta krūva pertvarkų ne tik eismo saugumo užtikrinimo srityje, atkurta kelių policija, kuri vienu metu kaip ir buvo sunaikinta, įvykdytos viešosios policijos, patrulinės tarnybos, kriminalinės policijos, apylinkių inspektorių darbo pertvarkos, atsirado bendruomenės pareigūnai.

„Jis – idealistas, kuriam rūpi viešojo saugumo situacija valstybėje, ir jis nori ją tobulinti. Jis pakeitė pačią filosofiją – kad esame ne ginkluotas partijos būrys, kaip kad šūkiuose rašydavo sovietinės okupacijos metais, o socialines paslaugas teikianti institucija. Tuo jis pelnė žmonių pasitikėjimą“, – pasakoja vienas S.Skvernelio bendražygių.

Policijos sistemoje ilgai buvo laikomasi požiūrio, kad nereikia nešti purvinų baltinių į išorę. Tuomečiam policijos generaliniam komisarui būdavo priekaištaujama, kodėl skelbiama, kiek pagavo korumpuotų ar neblaivių pareigūnų, mat jei niekas nežinotų, ir nuomonė apie policiją būtų geresnė. S,Skvernelis pakeitė šią neteisingą filosofiją.

Vis dėlto jis neslepia, kad nebūtų kandidatavęs antrai generalinio komisaro kadencijai: „Ne veltui sugalvotos kadencijos. Gyvenimas rodo, kad teisingiems sprendimams ir nemažai darbų padaryti penkerių metų pakanka. Turėjau idėjų, ką toliau veikti jau ne šioje sistemoje, bet gyvenimas pasisuko kitaip, atsidūriau kitoje mėsmalėje.“

Iki kadencijos policijos vadovo poste pabaigos buvo likę daugiau nei metai, kai kilus galimos korupcijos skandalui Vidaus reikalų ministerijoje iš jos „dėl sveikatos“ pasitraukė tuometis ministras Dailis Barakauskas, o šį „tvarkiečiams“ priklausantį postą daug kam netikėtai R.Paksas pasiūlė nepartiniam S.Skverneliui, šis sutiko, ir net nespėjus kandidatūros apsvarstyti partijoje ministerija turėjo naują vadovą. Tiesa, ministras su antpečiais nelabai dera prie demokratijos etalono, bet tai nesutrukdė S.Skverneliui sulaukti ir įvairių partijų, ir visuomenės palaikymo – Visuomenės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausoje pirmą kartą reitinguotas S.Skvernelis iš karto buvo trečias po Prezidentės ir premjero.

Buvę ministro kolegos neabejoja, kad jis atėjo ne pasimėgauti postu, o įžvelgė galimybę atlikti darbus, kurių negalėjo padaryti komisaro poste, pavyzdžiui, kad pagaliau būtų priimtas kelerius metus Seime marinuotas Vidaus tarnybos statutas. Ir tai pavyko padaryti – nuo Naujųjų metų sistemos institucijos „išstatutinamos“, t.y. darbuotojai, kurie neturi nieko bendra su tiesioginėmis funkcijomis, bet gauna priedus už pavojingas sąlygas, turės rinktis, ar pereiti į statutines pareigybes, ar tapti valstybės karjeros tarnautojais. Gatvėse turėtų atsirasti dukart daugiau policininkų, kurie būtų tinkamai apmokyti, aprengti, apginkluoti ir pradėtų oriai gyventi gaudami didesnį atlyginimą.

Tapęs ministru S.Skvernelis atsigręžė į gilumines problemas, jis sistemą supranta kaip visumą, jo pastangomis atsirado didesnė bendrystė ir sinergija tarp vidaus sistemos institucijų.

Kylant pareigoms, kolegų tikinimu, S.Skvernelis didybės manija nesusirgo ir nematyti pavojaus susirgti – jis liko prieinamas paprastiems žmonėms. Po rezonansinių įvykių visi į tarnybinio elektroninio pašto dėžutes gauna jautrius ministro laiškus. Prieš reformas jis paaiškina, ką daro ir ko tuo siekia. Esami ir buvę pavaldiniai pasakoja, kad S.Skvernelis – demokratiškas vadovas, ne diktatorius. Diskusijose jis impulsyvus, būna ir aštresnių epitetų, bet neįžeidžia. Nors leidžia sau neapsimesti nepastebintis, jei kas kvailai kalba.

Nėra ir taip, kad pasakė, ir šventa: gali pakeisti savo nuomonę, ieško kompromisinio varianto, jei išgirsta svarių argumentų. Taip, jis impulsyvus, bet gerąja prasme: yra užsidegęs daryti konkrečius darbus, dirbti ne dėl proceso, o dėl rezultato.

Skuba ginti munduro garbę

Žinoma, S.Skvernelio karjeros laiptai ne tik rožėmis kloti. Nuo pat karjeros pradžios nepasidavęs jokiam spaudimui, jis netruko susidurti su nusikaltėlių grasinimais. Prisipažįsta kartais per naiviai pasitikėjęs savo pavaldiniais ir besąlygiškai juos gindavęs, nors vėliau paaiškėdavo, kad šie ne visada būdavę teisūs.

Pastarąją savybę S.Skvernelis atsinešė ir į ministro postą. Kartais susidaro įspūdis, kad jis net ieško pigaus populiarumo, kai dar iki oficialaus tyrimo iššoka su pareiškimais, pavyzdžiui, gindamas pareigūną, nušovusį 18-metį įtariamą kontrabandininką. O Prezidentės pareiškimas atsakingiau naudotis šaunamuoju ginklu paskatino ilgą emocingą ministro laišką pareigūnams su raginimais „nesiklaupti prieš BAIMĘ“. Ir pats pažada „NEBIJOTI ir ginti į bėdą papuolusius dorus pareigūnus“.

Net po tikrai absurdiškų pastarųjų įvykių, kai tik gavę „kalašnikovus“ vienas policininkas pašauna benamį, kitas ginklą palieka nusikaltėliui, paklaustas, ar po to neturėtų visų pirma atsistatydinti policijos generalinis komisaras, S.Skvernelis atrėžė: „Atsiprašau, bet tai visiška kvailystė. Jei nebūtų teisiniais aktais ir generalinio komisaro pasirašytais dokumentais aprašytos ginklo naudojimo procedūros, jei būtų sisteminės problemos – tada taip. O dabar viskas sureguliuota, o tai buvo konkretaus vieno žmogaus aplaidumas.“

Žinoma, jei po kiekvieno incidento ministras tik muštųsi į krūtinę, ten skylę pramuštų. Vis dėlto kartais, užuot gynęs munduro garbę, verčiau palauktų oficialaus tyrimo išvadų. Bet S.Skvernelio buvę bendradarbiai tikina, kad tokia jo reakcija – ne noras aklai ginti munduro garbę, o palaikyti žmones, dirbančius tokį sunkų darbą.

Kad žmonės vertina tokius vadovus, kurie sugeba ne tik barti, bet ir užtarti, parodė ir ši savaitė, kai ministro ginti puolė net profsąjungos, nors jos paprastai oponuoja vadovams.

Tiesa, ministras sulaukia ir kritikos, pavyzdžiui, dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos pertvarkos, ypač Lazdijų padalinio panaikinimo dabar, kai auga nelegalios migracijos srautai per vidines ES sienas (ar bereikia pridurti, kad jei ministras – už reformą, Prezidentė – prieš).

Kai ministras nurodė pavaldžių septynių įstaigų vadovams informuoti apie planuojamus darbinius susitikimus su valstybės politikais, buvo apkaltintas bandymu užčiaupti pareigūnus taikant nedemokratinius, policinius metodus.

O buvęs generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas, teisiamas už tai, kad esą žinojo ir neužbėgo už akių Drąsiaus Kedžio vendetai, teisme pareiškė, kad jam ir dar keturiems pareigūnams iškelta byla – tai tuomet naujai paskirto generalinio komisaro S.Skvernelio bandymas susidoroti su neparankiais ar neįtikusiais aukštais pareigūnais. TV atstovų liudijimai teisme patvirtino V.Račkausko žodžius, esą S.Skvernelis buvo pasikvietęs vieną TV laidų vedėją pasikalbėti, atskleidė operatyvinę informaciją, kuri V. Račkauskui galėjo prišaukti televizininkų ugnį.

Namai – tvirtovė

Į asmeninį gyvenimą S.Skvernelis įsileisti nenori. Oficialiose anketose – lakoniškos eilutės: vedęs, turi dukrą. Laisvalaikis – sportas.

Ministras sako norintis apsaugoti savo šeimą nuo viešumo. Nenoriai atskleidžia, kad jo žmona – finansininkė („Nors vienas žmogus šeimoje protingas“, – pajuokauja). O dukrai šešeri suėjo kaip tik šią įtemptą savaitę.

Jis sakosi bandantis darbinių įtampų namo nesinešti, bet šeima vis tiek tai mato. Juk jis atsakingas už apie 20 tūkst. vien statutinių pareigūnų, kurie kasdien vaikšto ant skustuvo ašmenų, o jis sakosi kiekvieną jų sėkmę ar nesėkmę išgyvenantis kaip savo.

S.Skvernelis pasakoja laisvalaikiu daug metų mėgėjiškai sportuojantis, tik dabar rečiau tam randantis laiko. Su draugais, kolektyvu krepšinį, tinklinį, futbolą pažaidžia, dviratį pamina, knygas skaito – prisiperka, o paskui ieško laiko perskaityti  per atostogas ar komandiruotėje. Nors gyvena prie Neries, jis – ne žvejys. Ir ne medžiotojas.

Šeimomis su kolegomis nebendrauja: kai būna progos, profesinės šventes – susiburia. „Bet šeimos draugai – kiti draugai, kuriems aš Saulius, ir tik“, – sako ministras.

Politinės aukštumos garantuotos

Po šios savaitės akivaizdu, kad S.Skvernelio žvaigždė politikos padangėje – ne trumpalaikė. Nors pats užsiminė apie politines intrigas, kad ir kas jose būtų S.Skvernelis – auka, taikinys, aktorius ar kažkiek ir pats režisierius, akivaizdu, jog tai jam pasitarnavo kaip tramplinas į politinę karjerą.

Bet kas galėjo lažintis, kad ministras leisis premjero įkalbamas likti poste. Bet S.Skvernelis atkerta: „Nemanau, kad premjeras turi įkalbinėti, jis – Vyriausybės vadovas. Mes su juo turime aptarti, kokia situacija, kodėl tai įvyko, kokios pasekmės, ar nėra sisteminių priežasčių, jei taip – ką reikia padaryti. Nesuprimityvinkime: kalbame apie didelius sisteminius dalykus, klausimas, ar premjeras pasitiki manimi, ir kaip spręsti klausimą, kad nepakenktume ministerijai ir Vyriausybei. Neturiu jokių asmeninių ambicijų. Čia ne ambicijos – čia pasitikėjimo klausimas.“

Beveik niekas neabejoja ir tuo, kad S.Skvernelis eis į rinkimus. „Džiaugiuosi, kad niekas neabejoja, tiesa, išskyrus mane“, – ironizuoja.

Ši savaitė parodė: rinkimuose jis gali būti bet kurios partijos garvežiu. Bet labai negerai jį turėti varžovu, juo labiau priešu.

Bet jei situacija pasisuktų kitaip, S.Skvernelis patikina jau turįs kur dirbti. Jei jo neliktų politikoje, būtų nuostolis, nes jis savo darbu įrodė, kad moka formuluoti tikslus ir sugeba jų pasiekti. Beje, niekad nepabrėždamas „aš“ – kartodamas, kad tai padarė su komanda. Jam, priešingai nei daugeliui politikų, žmonės rūpi ne tik pusmetį prieš rinkimus.

Jo retorika kartais peržengia politinės kultūros ribas. „Taip, esu impulsyvus. Jei esu sporto aikštelėje, visos emocijos ten – viską atiduodu, išspaudžiu paskutinį prakaito lašą. Jei žiūriu krepšinį arenoje, tai darau iš širdies, kartu su komanda – net šlapias būnu, kartais ir žodį kokį aštresnį pasakiau. Bet bendraudamas su žmonėmis nesu rėkęs“, – save vertina S.Skvernelis.

Sakosi toks esąs ir darbe: „Tikiu tuo, ką darau, tikiu savo komanda, į rezultatą įdedu visą širdį ir noriu, kad žmonės tai matytų ir tuo patikėtų. Todėl ir išgyvenu, nes tai – mano gyvenimo dalis, nes nesu abejingas. Matau daug žmonių, kurie daro darbą be širdies, be ugnies, todėl ir rezultatas būna valdiškas. Noriu uždegti kiekvienam bendraminčiui širdyje ne ugnelę, o laužą. Tada ir pasiekiamas rezultatas. Kas nieko nedaro, tam ir emocijų nėra.“

Ūmus užgauliojantis berniukas mergaičių smėlio dėžėje, politinių žaidimų (kitų ar savo paties?) įkaitas, o gal – svajonių politiko etalonas? Galima ginčytis, kuris šių apibūdinimų labiausiai tinka apie atsistatydinimą pareiškusiam vidaus reikalų ministrui. Bet nenuginčijama, kad dar nė vieno politiko nestojo ginti tiek įvairiausių žmonių, kaip ir tai, kad ne jam labiau reikia šio posto, o postui – jo.

S.Skvernelio nereikėtų nei sudievinti, nei iškelti virš konstitucinės valstybės valdžios hierarchijos. Bet klausimas elementarus: ar mums reikia ministro, kuriuo tiki 7 proc., ar kuriuo tiki 55 proc. piliečių?

Dėl pastabų apie holokaustą iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pasitraukusio Petro Stankero advokatė ketvirtadienį teismą paragino kritiškai vertinti vidaus reikalų ministro teiginius, nes esą jis yra suinteresuotas bylos baigtimi.

“Iš atsakovo pusės kalbėję liudytojai buvo suinteresuoti, šališki (…) Tiek pats ministras, tiek Bendrojo departamento direktorius Alvydas Genys”, – posėdžio metu kalbėjo advokatė Rūta Andriulevičiūtė.

Ketvirtadienį Vilniaus apygardos administracinis teismas toliau nagrinėjo P.Stankero skundą dėl ministro įsakymo jį atleisti. P.Stankeras siekia, kad atleidimas būtų pripažintas neteisėtu ir prašo grąžinti jį į buvusias pareigas bei priteisti darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

P.Stankeras dėl pernai lapkričio pradžioje savaitraštyje “Veidas” publikuoto ir kritikos sulaukusio straipsnio iš pareigų buvo atleistas savo paties prašymu lapkričio 25-ąją. Tačiau istorikas tą pačią dieną savo prašymą atšaukė ir teigė norintis likti dirbti iki gruodžio 29 dienos, nes esą prašymą atleisti parašė būdamas streso būklės ir spaudžiamas.

Pasak R.Andriulevičiūtės, nors susidaro įspūdis, kad P.Stankeras pats pageidavo būti atleidžiamas, tai nebuvo tikroji jo valia.

” (…) nesutapo tikroji valia su ta, kuri buvo išdėstyta pareiškime dėl atleidimo iš pareigų. Ji buvo įtakota išorinio poveikio, ministro nurodymo, pareiškėjui būnant streso būsenoje”, – tikino pareiškėjo atstovė.

Ji tvirtino, kad P.Stankerui buvo liepta atsistatydinti ir kuo greičiau, ir esą laikas nuo pokalbio su ministru lapkričio 25-osios ryte iki parašyto prašymo atleisti buvo labai trumpas, ir pareiškėjas dėl streso būklės nesuprato savo veiksmų. Be to, ji pabrėžė, kad ministerijoje nebuvo visiškai aiškinamasi dėl minėto straipsnio.

“Ministras pareiškė, kad tokie mano straipsniai yra nesuderinami su valstybės tarnautojo etika ir jis prašo, kad aš paduočiau pareiškimą išeiti iš valstybės tarnybos, ir pareiškė, kad kol jis bus vidaus reikalų ministras, mano kojos VRM nebus”, – anksčiau yra sakęs P.Stankeras.

Tuot tarpu vidaus reikalų ministras praeitame posėdyje aiškino, kad P.Stankerui siūlyta ne palikti pareigas, o tiesiog pagalvoti apie savo veiksmus.

Advokatė taip pat pabrėžė, kad vasario viduryje Generalinė prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl minėto straipsnio pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą, be to toje byloje ekspertai konstatavo, kad straipsnyje žodžio “holokaustas” net nėra, o skirtas jis yra aprašyti Niurnbergo procesą.

Tuo tarpu Vidaus reikalų ministerijos atstovė Dovilė Gotceitaitė tvirtino, kad P.Stankeras buvo atleistas laikantis normų, savo paties prašymu, jo valia buvo išreikšta tinkamai.

Pasak atsakovo atstovės, P.Stankeras teismo posėdžių metu neįrodė, kad jam buvo liepta atsistatydinti.

Ketvirtadienį teismo posėdžio metu savo parodymas pateikė žurnalo “Veidas”, išspausdinusio straipsnį, vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas. Pasak jo, straipsnyje buvo išsakyta autoriaus pozicija dėl Niurnbergo proceso objektyvumo, tačiau jokiu būdu ne apie holokaustą.

“Autorius abejoja tam tikromis istorinėmis tiesomis, jis pradeda svarstyti, ar nebuvo Niurnbergo procesas šiek tiek šališkas, nes buvo nugalėtojų teismas. Mus tai pasirodė įdomus kampas ir mes išspausdinome (…) Straipsnis ne apie žydus ir holokaustą o apie Niurnbergo procesą”, – kalbėjo G.Sarafinas.

Jis tvirtino, kad turinys redakcijoje nebuvo keistas, tiesiog straipsnis “sutvarkytas apimties, logikos, stiliaus, gramatikos, dizaino, fotografijos ir kitomis prasmėmis”. Straipsnyje žodis “būgtai” buvo pakeistas žodžio “neva”.

“Kai prasidėjo ambasadorių reakcija, spaudos reakcija, mes skaitėme sakinį ir supratome, kad sakinį interpretuoti galima įvairiai ir žodis “neva” yra ne toje vietoje”, – kalbėjo “Veido” vyriausiasis redaktorius.

Anot jo, išsyk į interneto tinklalapį ir į kitą numerį buvo įdėti pataisymai ir atsiprašymai.

“Ponas Stankeras teigia, kad jis neneigia holokausto, tai yra tik gramatinė klaida”, – sakė G.Sarafinas.

Savo verdiktą Vilniaus apygardos administracinis teismas turėtų pateikti kovo 14-ąją.