Lietuvos didvyris, tikras patriotas, iki panagių kariškis su savo garbės kodeksu, galintis kartu su pareigūnais nubėgti 10 kilometrų, o ne vien sėdėti ir vadovauti štabe. Taip apie buvusį Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadą Sergejų Madalovą (70) atsiliepia daugelis su juo susidūrusių kolegų.
Dovaidas PABIRŽIS
„Jis yra žmogus, išmanantis savo reikalą. Apie 1993 metus kartu dalyvavome kursuose apie krizių valdymą ir kovą su terorizmu JAV, jau tada jis kalbėjo angliškai, buvo matyti, kad tai specialistas, kuris žino, ką kalba. Nuo tų laikų atsimenu jį kaip didelį mūsų valstybės draugą, laikantį Lietuvą savo antrąja tėvyne“, – buvusį VST vadą apibūdina brigados generolas, vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų Česlovas Jezerskas.
Įspūdį daro ir rami, solidi, šiek tiek rusiško akcento atskiesta generolo kalba, iš pažiūros šaltai ir užtikrintai atremianti bet kokius jam mestus šešėlius ar kaltinimus.
Tačiau tuo pat metu akis bado skandalinga situacija jo buvusioje tarnyboje: šimtai giminystės ryšiais susijusių darbuotojų, fiktyvūs įdarbinimai, valstybei galbūt nelojalūs ir Rusiją garbinantys pareigūnai, VST poligonuose laisvai šaudantys bei Lietuvos šaulius užgauliojantys Rusijos desantininkų uniforma pasipuošę veikėjai, angaruose saugomos privačios jachtos, tarnybos transportui rūdijant lietuje.
Daugumą šių faktų žiniasklaidai atskleidė pusmetį VST vadovaujantis pulkininkas, buvęs Karo policijos vadas Ričardas Pocius, netiesiogiai dėl šios padėties apkaltindamas į atsargą išėjusį buvusį tarnybos vadovą generolą S.Madalovą.
„Atėjęs čia jaučiuosi kaip Sovietinėje armijoje su „didžiosios“ armijos sindromu vidury Lietuvos. Čia viskas grindžiama šeimynine ir giminės ranga, privačiais interesais ir nelegaliais verslais, ir visa tai turi politinę priedangą bei gražią paradinę pusę. Paradai, „pakazuchos“, viešieji ryšiai ir politinis protekcionizmas – tarnybos prioritetas, tarnyba buvo pristatoma vos ne kaip elitinė. O iš tikrųjų vidus yra supuvęs ir merdintis“, – vaizdžiai padėtį nušvietė R.Pocius.
Tokia padėtis nesusiklosto per vieną naktį, todėl akivaizdu, kad generolui S.Madalovui VST ilgą laiką netrukdomai leista tvarkytis savarankiškai. Neoficialiai buvo galima išgirsti tarnybą vadinant asmenine S.Madalovo kariuomene, kurios pareigūnai besąlygiškai paklūsta tik savo vadui.
Tačiau brandžioje demokratinėje valstybėje pirmoje vietoje visada yra institucijos, o ne joms vadovaujanti asmenybė, kuriai pasikeitus kyla abejonių dėl pareigūnų lojalumo ir veiklos. Tad kaip šiam generolui pavyko taip ilgai kurti tarnybą, kurios organizacija ir veikimo principai labai primena „valstybę valstybėje“?
Pasižymėjo sunkmečiu
Čečėnas S.Madalovas gimė 1945-ųjų birželį. Sovietų okupacijos metais tarnaudamas Sovietinės armijos daliniuose Lietuvoje ir kitur gavo pulkininko laipsnį. 1986-aisiais atsisakęs dalyvauti gresiančiame pilietiniame kare Uzbekistane iš kariuomenės pasitraukė ir ėmėsi verslo.
1991-aisiais tuometis vidaus reikalų viceministras Arvydas Svetulevičius prikalbino S.Madalovą grįžti į Lietuvą ir kurti vidaus tarnybos pulką. Situacija tuomet buvo ne iš lengvųjų – iš Maskvos valdomos sovietinės vidaus reikalų struktūros grasino nutraukti Lietuvos kalėjimų apsaugą ir paleisti apie 13 tūkst. nuteistųjų į laisvę. S.Madalovas skubiai ėmėsi tarnybos, galinčios perimti šią funkciją, formavimo. Sudėtingomis sąlygomis – kai kurie pirmieji kalėjimų sargai budėjo ir su mediniais automatais, bet tai pavyko sėkmingai įgyvendinti.
„Kai jam buvo patikėta sukurti kalėjimų apsaugą, tuomet pulkas net uniformų neturėjo, su senomis sovietinėmis budėjo, tik Vyčio ženklelius ant jų prisisiuvo“, – giria S.Madalovą Č.Jezerskas.
Viena iš pasakojamų istorijų apie 1-ąjį pulką – iš 1992-ųjų vasaros. Tuomet buvo suimtas ir Lukiškėse įkalintas Lietuvoje dar dislokuotos Rusijos kariuomenės jūrų pėstininkų brigados vadas Ivanas Černychas, užsimojęs tapti Klaipėdos kariniu gubernatoriumi. Tuomet pasklido kalbos, kad Rusijos 7-oji oro divizija nusprendė jėga jį išvaduoti. Ginti Lukiškių kalėjimą buvo nutarta patikėti 1-ojo pulko savanoriams. Į Vilnių atvyko daugiau nei 100 pareigūnų, kurie saugojo kalėjimą 10 dienų. Tiesa, stoti į mūšį tuomet neprireikė, krizė buvo išspręsta politinėmis priemonėmis.
„Tai buvo unikalu – paskirti čečėną vadovauti tokiai struktūrai. Buvo ir tam tikros rizikos, kita vertus, tuo metu tarp Lietuvos ir Čečėnijos susiklostė geri santykiai. S.Madalovas kai kuriems Lietuvos politikams buvo reikalingas ir kaip tarpininkas“, – pasakoja buvęs vidaus reikalų ministras (1992–1996) Romasis Vaitekūnas.
Jis vardija ir daugiau sudėtingų to meto situacijų, su kuriomis S.Madalovo vadovaujamas pulkas sėkmingai tvarkėsi arba bendradarbiavo su kitomis institucijomis: Pasienio policijos departamento kūrimas, popiežiaus Jono Paulio II vizitas Lietuvoje 1993 m., pakaunės savanorių maištas.
„Jį dabar kaltina tuo, kad pasinaudojo Jurijaus Borisovo sraigtasparniu, bet mes taip ir darėme – iš kur tik galėjome gauti kokių nors išteklių, tuo ir naudojomės. 1994 m. susiklostė geri santykiai su Artimosios Pomeranijos ministru, buvau pas juos sykį, S.Madalovas buvo du kartus. Ten mūsų ir klausia: nurašome visą automobilių parką, Vakarų Vokietija mus perginkluoja, norite – padovanosime jums? Taip gavome 300 automobilių su draudimu ir atgabenimu, tereikėjo iš Klaipėdos pasiimti, nemažai gavo ir S.Madalovas. Padėvėti automobiliai tie buvo, bet mes neturėjome ir tokių“, – prisimena tuometis vidaus reikalų ministras.
Seimas – prieš V.Adamkaus veto
Iki pat 2004-ųjų vidaus tarnybos pulkų pagrindą sudarė šauktiniai kariai, kurių čia tarnavo daugiau nei tūkstantis, todėl ne kartą buvo keliama idėja prijungti šiuos pulkus prie kariuomenės. Vis dėlto 2002-aisiais pradėta jų reorganizacija, pamažu pereinant prie profesionalios tarnybos. Tuo metu buvo nuspręsta priimti specialų įstatymą ir pulkus reorganizuoti į Vidaus reikalų ministerijai (VRM) pavaldžią VST.
Tarp tarnybai numatytų užduočių buvo riaušių ir kitų neramumų malšinimas, strateginių objektų ir Lietuvoje apsilankančių svarbių asmenų apsauga, kalinių konvojavimas, dingusių žmonių paieška. VST pareigūnai taip pat teikia pagalbą kariuomenei, policijai ir pasieniečiams, atlieka specialias kovines užduotis, vasarą palaiko viešąją tvarką kurortuose.
2006–2007 m. svarstant tarnybos ateitį Seime susidūrė dvi priešingos pozicijos: arba vidaus tarnybos pulkus perduoti policijos struktūroms, arba steigti atskirą tarnybą – VST. Seimas pasirinko pastarąjį variantą, kurį vetavo Prezidentas Valdas Adamkus, tačiau Seimas V.Adamkaus veto tuomet atmetė.
Tuometis vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys „Veidui“ aiškino, kad daugelyje Europos Sąjungos valstybių egzistuoja specialūs padaliniai, skirti ypatingoms užduotims vykdyti, o viena pagrindinių šios tarnybos funkcijų yra gana represinė – atkurti viešąją tvarką po masinių riaušių ar neramumų.
„Turint galvoje, kad policininko paskirtis viešajame gyvenime yra būti tarsi žmogaus pagalbininku ar gynėju, tam tikrose situacijose, kai siaučia minia sirgalių ar chuliganų, pareigūnas su ta pačia uniforma negali panaudoti specialiųjų priemonių, kai nėra kažkokio aiškaus ir konstatuoto nusikaltimo. Priemonių prieš civilius neturėtų imtis pareigūnas, kurį žmogus laiko savo pagalbininku. Tokios pajėgos turi būti ir specialiai parengtos, ypač svarbus kovinis, fizinis pasirengimas, taip pat ir psichologija“, – gina VST variantą R.Šukys.
Argumentas, kad tokia tarnyba būtina, pasak buvusio vidaus reikalų ministro, buvo Bronzinio kario perkėlimo Estijoje istorija. Estai tokių specialių pajėgų neturėjo ir dėl to kilo rimtų problemų, teko net ikiteisminio tyrimo pareigūnus skubiai mobilizuoti, aprengti uniformomis ir siųsti į gatves rusų riaušių malšinti. Nepakako net specialiųjų priemonių, todėl kreiptasi pagalbos į kitas šalis. Padėti Estijai tuomet ėmėsi ir Lietuva.
Panaši situacija susiklostė ir Lietuvoje, kai 2009 m. pradžioje prie Seimo susirinko naktine mokesčių reforma nepatenkinti žmonės ir chuliganai. Tuomet neramumams numalšinti buvo pasitelki VST pareigūnai.
S.Madalovas sugebėjo vinguriuoti
2007-aisiais, kai sujungus Kauno ir Vilniaus vidaus tarnybos pulkus buvo sukurta VST, jai vadovauti paskirtas pulkininkas S.Madalovas. Kaip teigia R.Šukys, kandidatų, atitinkančių įstatyme nurodytus kriterijus, tuomet buvo keletas, bet S.Madalovas buvo užsirekomendavęs kaip labai principingas, padorus ir kvalifikuotas. Be to, vienas pasirinkimo motyvų buvo ir tas, kad VST vadavietę nuspręsta įkurdinti Kaune. Dėl šių priežasčių abejonių nekilo nei socialdemokratų premjerui Gediminui Kirkilui, nei kitiems Vyriausybės nariams.
Kad tiek metų išliktum Kauno vidaus tarnybos pirmojo pulko, o vėliau VST vadu, nuo pat 1991-ųjų reikėjo turėti politinį užtarimą ir palaikymą tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų. Tačiau, kaip „Veidui“ tvirtino buvęs vidaus reikalų ministras R.Vaitekūnas, S.Madalovą visuomet labiau palaikė dešinieji. Šis „Veido“ pašnekovas pabrėžia generolo sugebėjimą diplomatiškai vinguriuoti tarp įvairių politikų, siekiant visokeriopai padėti savo tarnybai.
„Per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją vieni politikai labiau mėgsta Krašto apsaugos ministeriją, kiti – Vidaus reikalų ministeriją, yra toks savotiškas susipriešinimas. Paprasčiausiai jie laukia, kuri struktūra prašaus pro šalį, o tada mes tai sureikšminame. Tai kenkia Lietuvai. Bet S.Madalovas viešai niekada nepolitikavo, nėra nieko pasakęs“, – sakė „Veidui“ buvęs ministras R.Vaitekūnas.
Kita vertus, ilgo S.Madalovo buvimo aukštumoje receptas gali būti ir paprastesnis. Ne paslaptis, kad daugelis VRM struktūrų finansuojamos nepakankamai, tačiau iš VST dėl to jokių skundų ar protestų politikai niekada ir nesulaukdavo.
„Jis yra tikras kariškis, gauna įsakymą ir jį vykdo. VRM, o aš vadovavau per pačią krizę, per didžiausią pinigų trūkumą, didesnių problemų dėl mažesnio finansavimo turėjome su policija – buvo visko: demonstracijų, policininkai vaikščiojo basi ar pakirptais kruvinais sparnais. Su VST ir generolu S.Madalovu taip niekada nebuvo – paaiškini, kad krizė, pinigų nėra, o jis atsako: taip, aš supratau, yra biudžetas, ir vykdysiu, nėra pinigų tai nėra, galbūt bus rytoj“, – pasakoja 2008–2012 m. VRM vadovavęs Raimundas Palaitis.
Pasak jo, tuomet jokios neigiamos informacijos, išskyrus apie pareigūnų muštynes ne darbo metu, nebuvo. Buvęs ministras atmetė ir teiginius, kad VST nebuvo tinkamai prižiūrima ir tikrinama. R.Palaitis dabar aiškina, kad tai darė Valstybės saugumo departamentas. Tuo metu skubos tvarka buvo priimtas ir įstatymas, leidęs pratęsti S.Madalovo galimybę vadovauti, iki jam sukaks 65-eri. Po to R.Palaitis pratęsė terminą net iki 70 metų. Tam pritarė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Seimas priėmė įstatymo pataisą ir pakeitė tą tarnybos laiko limitą. Taip tapo galima S.Madalovui pratęsti tarnybą, ji ir buvo pratęsta. Negaliu komentuoti Seimo veiksmų, čia yra 141 tautos atstovas, o ministrai tik vykdo įstatymus“, – tuometį sprendimą komentuoja ministras. Jis nutyli, kad ir pats su bendrapartiečiu R.Šukiu prisidėjo prie kuo skubesnio šios pataisos priėmimo.
Kodėl triukšmas kilo dabar?
Atrodo, kadencijos pabaigoje S.Madalovui nepavyko užtikrinti visiškos VST vadovybės kontrolės. Žiniasklaidoje jau nuskambėjo istorija apie tai, kaip VST priklausančiame Rūdninkų poligone čia treniruotis norėjusi Šaulių sąjunga pernai susidūrė su nedraugiškai nusiteikusiais ir Rusijos kariuomenės uniforma vilkinčiais vieno sostinės šaudymo klubo nariais.
Kai buvo bandoma kreiptis į VST vadus, VST Vilniaus dalinio vadas Sandrius Survila, „Veido“ šaltinių žiniomis, tuomet priminė, kad Vilniuje vadovauja jis, o S.Madalovo į tai nebūtina painioti.
S.Madalovas iš VST vadų buvo atleistas šių metų viduryje. Nepaisant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atliekamo tyrimo dėl nenusišalinimo sprendžiant sau artimų asmenų tarnybos reikalus, liepą Prezidentė D.Grybauskaitė apdovanojo jau atleistą iš darbo S.Madalovą ordinu. Nuo tada, kai Šaulių sąjunga informavo valstybės vadovus ir kitas valstybės institucijas apie istoriją su rusiškomis uniformomis vilkinčiais veikėjais Rūdninkų poligone, buvo praėjęs pusmetis. „Veido“ žiniomis, įsikišus Prezidentūrai šis poligonas buvo uždarytas lygiai prieš metus.
Pulkininkas R.Pocius informaciją apie padėtį VST paskelbė netrukus po to, kai sprendimą likti savo poste pranešė ministras Saulius Skvernelis. Vėliau paaiškėjo, kad skandalinga padėtis VST jau kurį laiką stebima, nors surinktą medžiagą apie tai teisėsaugai ketinama perduoti tik kitąmet.
R.Pocius papasakojo ir apie apverktinos būklės BTR šarvuočius, prastą pareigūnų apginklavimą standartų neatitinkančiais automatais „Kalašnikov“, tuščius amunicijos sandėlius, kuriuos dar labiau ištuština nuolat rengiami šou aukštiems valdžios atstovams. Todėl toks R.Pociaus ėjimas gali būti suprantamas ir kaip bandymas atkreipti dėmesį ir galbūt gauti papildomo finansavimo ar paramos.
„Veido“ kalbinti pašnekovai piktai vertino naujojo VST vado ėjimą į viešumą. Visi aiškino, kad tokius dalykus karininkams derėtų slėpti, o su problemomis reikėtų tvarkytis patiems arba kreiptis pagalbos į valdžią. Kita vertus, visi, kurie Lietuvoje yra ką nors veikę, supranta, kad tik viešumas gali priversti politikus imtis greitų ir ryžtingų priemonių pradėti reformas, kurioms VRM sistemoje ypač priešinasi įtakingos profsąjungos.
Akivaizdu, kad S.Madalovo ir panašių pareigūnų veiklos tipas bei metodai labai tiko ir atrodė normalūs pereinamųjų laikų suirutėje, kenčiant nuolatinį nepriteklių, kai pasižymėjęs karininkas gali pagal savo supratimą ir gebėjimus tvarkytis pats, bet tokios ir panašios improvizacijos nebėra pateisinamos praėjus 25-eriems atkurtos nepriklausomybės metams. Lietuvoje galioja ar bent jau turėtų galioti ES standartai ir normos.
Loading ...