Galbūt drąsu šnekėti apie vidaus vartojimo atsigavimą šiandien, kai dauguma gyventojų gauna nepakeliamas sąskaitas už komunalines paslaugas, o nedarbas pasiekė iki šiol neregėtą lygį. Nors 2010 metus prekybininkai baigė taip pat be didelių fejerverkų, tačiau paskutinių mėnesių rodikliai teikia vilčių, kad prekybos apimtys 2011 m. didės. Tą lems keli veiksniai: didesnė infliacija, pamažu atsitiesiantys lūkesčiai ir itin žema palyginamoji bazė.

Mažmeninės prekybos apyvarta to meto kainomis 2010 m. gruodį buvo didžiausia per dvejus pastaruosius metus. Metinė prekybos, neįskaitant variklinių transporto priemonių, apyvarta pernai siekė 25,8 mlrd. Lt ir įsitvirtino 2006 m. lygyje. Prekyba automobiliais įdarbino dar 4,7 mlrd. Lt. Būtent transporto priemonių rinka davė didžiausią postūmį prekybos apyvartai didėti per pastaruosius kelis mėnesius. Metinė automobilių verslo apyvarta, 2009 m. susitraukusi beveik perpus, pernai šoktelėjo 9,6 proc. Palyginamosiomis kainomis transporto priemonių pardavimo augimas buvo dar stipresnis (14,4 proc.), tačiau šiame straipsnyje daugiau operuojama einamosiomis kainomis – juk būtent jas sumoka gyventojai ir verslas, nuo jų skaičiuojami mokesčiai ir priklauso biudžetas.

Bendrovės “AutoTyrimai” duomenimis, trijų Baltijos šalių naujų automobilių rinka 2010 m. išaugo 9 proc. Estijoje augimas buvo santūrus (5 proc.), tačiau šiai šaliai atiteko net 42 proc. visos naujų automobilių rinkos Baltijos šalyse.

Lietuvoje naujų lengvųjų automobilių pernai buvo įregistruota 7 proc. daugiau nei 2009 m., o Latvijoje šis rodiklis pašoko iki 18 proc. Tiesa, ne visą staigesnį prieaugį galima paaiškinti atsigaunančia paklausa: nemenką poveikį turėjo ir reeksportas – maždaug penktadalis Baltijos šalyse registruotų naujų automobilių netrukus iškeliaudavo į kitas šalis. Tai patvirtina ir VĮ “Regitra” duomenys: per praėjusius metus Lietuvoje įregistruotų transporto priemonių skaičius beveik nedidėjo, o krovininių automobilių vis dar traukėsi. Galima nebent pasidžiaugti, kad automobilių parkas buvo šiek tiek atnaujintas.

Kitų prekių metinis apyvartos didėjimas nebuvo įspūdingas, o palyginamosiomis kainomis per 12 mėn. pardavimas smarkiau ūgtelėjo tik naudotų prekių parduotuvėse (9,6 proc.), teigiamą pokytį pajuto ir prekiaujantieji informacijos bei ryšių technologijomis. Visos kitos prekybos rūšių apyvartos vis dar buvo įklimpusios raudonoje zonoje.

Nors, prekybininkų vertinimu, Lietuvos gyventojai Kalėdas šventė vis dar labai santūriai, pastarųjų kelių mėnesių rodikliai ir tendencijos jau rodė tvirtesnį atsigavimą: dviženkliais tempais didėjo darbužių, garso ir vaizdo įrangos pardavimas. Šių metų apyvartas išpūsti padės ir prognozuojama spartesnė infliacija. Brangstantys ištekliai stumia į viršų maisto produktų kainas ir skatina kitų prekių brangimą.

Beje, mažmeninės prekybos rezultatus gali paveikti ir Vyriausybės ryžtas užgniaužti šešėlinę ekonomiką. Sveikintini užmojai gali šiek tiek atkurti status quo rinkoje (ypač tabako pramonėje, degalų ir spirituotų gėrimų prekybos srityje). Tačiau reikėtų pasiruošti ir kitokiam scenarijui: išsekus pigesnės nelegalios produkcijos šaltinėliams, gyventojų perkamoji galia dar labiau smuks ir pamažu įsibėgėjantis vartojimas vėl pradės buksuoti.

Kita vertus, namų ūkių lūkesčiai, metų gale stabtelėję ties 2008 m. rudens lygiu, turėtų vėl atsigauti pasibaigus šildymo sezonui, pavasarį laukiame ir aktyvesnio bedarbių skaičiaus mažėjimo – šie pokyčiai turėtų pakelti vartotojams nuotaiką. Per dvejus metus mažmeninei prekybai smigus iki itin žemo lygio, 2011 m. galime laukti spartesnio – iki 5 proc. – šio sektoriaus augimo. Taigi tikėtina, kad šiemet vidaus vartojimas po ilgos pertraukos vėl prisidės prie bendro ūkio atsigavimo.

2010 m. pradžioje lietuviai rinkos tyrimų bendrovės “Nielsen” sudaromame vartotojų pasitikėjimo reitinge užėmė paskutinę vietą tarp 52 pasaulio šalių. Praėjusių metų pabaigoje mūsų nuotaikos šiek tiek pasitaisė ir jau jaučiamės laimingesni už krizės kamuojamus, bet taupyti nenorinčius graikus ar portugalus. Kita vertus, prasidėjus šildymo sezonui didžiausias lietuvių rūpestis pakito – didelės komunalinių paslaugų išlaidos nustelbė net jaudinimąsi dėl šalies ekonomikos, o pagal šį rūpestį mes pirmi pasaulyje.

Apie lietuvių vartotojų nuotaikas, pirkėjų elgsenos pokyčius ir skirtumus, palyginti su kitais europiečiais, “Veidas” kalbasi su rinkos tyrimų bendrovės “ACNielsel Baltics” direktoriumi Baltijos šalims ir Baltarusijai Artūru Urbonavičiumi.

VEIDAS: Jūsų duomenimis, kaip dalies ekonominių rodiklių gerėjimas mūsų šalyje atsiliepia pirkėjų elgesiui?

A.U.: Rinkoje iš tiesų daugėja teigiamų žinių – didėja eksportas, įmonių pelningumas, bet Lietuva turi didelę problemą: gyventojų perkamoji galia labai maža. Ne kaip atrodo ir makroekonominiai skaičiai – BVP, nedarbas, o vartojimas tiesiogiai priklauso nuo šių veiksnių. Tad vartojimas, drastiškai kritęs 2009-aisiais, mažėjo ir 2010-aisiais. Šiuo metu pastebime, kad vartojimo kritimas stabilizuojasi. Mano manymu, pasibaigus šildymo sezonui, 2011 m. pavasarį greito vartojimo prekių pirkimas jau turėtų pagyvėti.

VEIDAS: Pagal “Nielsen” matuojamą vartotojų nuotaikų indeksą Lietuva praėjusių metų pirmoje pusėje buvo paskutinė pasaulyje. Kaip lietuvių nuotaikos pasikeitė metų gale?

A.U.: 2010 m. pirmąjį pusmetį Lietuva buvo kritusi į rekordines žemumas ir užėmė paskutinę vietą pasaulyje pagal vartotojų pasitikėjimo indeksą, kurį “Nielsen” skaičiuoja daugiau nei 50-yje šalių. “Nielsen” indeksas susideda iš trijų punktų: kaip žmonės vertina darbo perspektyvas savo šalyje per artimiausius 12 mėnesių, asmeninių finansų perspektyvas ir kaip mano, ar dabar geras laikas pirkti.

Įdomu, kad trečiojo ketvirčio apklausose, kurios vyko rugsėjį, Lietuvos vartotojų pasitikėjimo rodiklis pakilo 11 procentinių punktų. Mes analizavome, kas galėjo paskatinti tokį staigų optimizmą, ir neradome kito paaiškinimo, kaip po karštos vasaros dar neprasidėjęs šildymo sezonas ir vykęs pasaulio krepšinio čempionatas.

Praėjusią savaitę gauti ketvirtojo ketvirčio duomenys rodo, kad Lietuva pagal šį indeksą jau pakilo iš paskutinės vietos ir užima 47 vietą tarp 52 valstybių. Metų pabaigoje nuotaikos šiek tiek prastesnės nei trečiąjį ketvirtį, bet jei lyginsime su praėjusių metų pradžia, padėtis daug geresnė. 2010 m. pirmąjį ketvirtį gerai savo finansines perspektyvas vertino tik 19 proc., o dabar – 30 proc. lietuvių. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos bankų depozituose dar niekuomet nebuvo tiek gyventojų santaupų, kiek dabar. Tačiau žmonės vis dar mano, kad šiuo metu nėra toks geras laikas pirkti.

Beje, vartotojų pasitikėjimo indeksas rodo, kad dabar už mus nelaimingesni ar ekonomika labiau nepasitikintys jaučiasi japonai, rumunai, graikai, portugalai ir kroatai. Akivaizdu, kad vartotojų pasitikėjimas priklauso ne tik nuo turimų pinigų kiekio. Ekonomika labiausiai pasitiki budistinės šalys – Indija, Filipinai. Pagal pasitikėjimą į pirmūnes išsiveržia ir ypač turtingos valstybės bei tos, kuriose išlaikomas darbo ir socialinio gyvenimo balansas.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl lietuviai pasauliniuose tyrimuose visuomet patenka į pesimistų gretas?

A.U.: Siečiau tai su šiaurietišku mūsų mentalitetu. Pažiūrėkite, kaip lietuviai vaizduoja Dievą – kaip liūdintį rūpintojėlį. Tik lietuvių vaizduojamajame mene Dievas toks liūdnas. Prisideda ir posovietinė sąmonė. Turėjome labai nekantrų lūkestį, kad gyvenimas nepriklausomybės metais drastiškai pagerės. Mes iš tiesų reikalavome kur kas daugiau iš savęs, kur kas daugiau iš kitų. Šiek tiek su pavydu žiūrime į Vakarų Europą ir norime būti tokie kaip jie, bet mums nepavyksta. Ir todėl mes tokie pikti.

VEIDAS: Kokios problemos lietuvius labiausiai kamuoja šiuo metu?

A.U.: Naujausias “Nielsen” indeksas rodo, kad ketvirtąjį ketvirtį pats didžiausias rūpestis lietuviams – kylančios komunalinių paslaugų (elektros, dujų, šildymo) kainos. Pagal žmonių, kuriuos jaudina ši problema, skaičių pasaulyje esame lyderiai: pasaulyje komunalinių paslaugų kainų didėjimas jaudina tik 7 proc. apklaustųjų, Lietuvoje – 20 proc. Kiti didžiausi rūpesčiai, kamuojantys lietuvius, – ekonomika, darbo garantija, darbo ir asmeninio gyvenimo balansas ir kylančios maisto kainos. O pasaulyje didžiausias rūpestis – ekonomika. Jos padėtis jaudina 18 proc. visų apklaustųjų.

VEIDAS: Kaip pasikeitė Lietuvos pirkėjas per sunkmetį?

A.U.: Iš daugybės daromų tyrimų pastebime, kad namų ūkiai šiek tiek mažėja. Tai susiję su emigracija. Kai atlikome apklausą 2010 m. pradžioje, 19 proc. lietuvių sakė, kad ruošiasi emigruoti. Dėl emigracijos lieka mažiau mokesčių mokėtojų, mažiau vartotojų, išleidžiančių pinigus Lietuvoje. Aš labai bijau to, kas bus, kai atsidarys Vokietijos darbo rinka. Iki šios šalies iš Lietuvos netoli…

Kitas dalykas, kurį matome, – šiek tiek mažėja pirkėjų pajamos. Namų ūkių mažėjimas ir pirkėjų pajamų mažėjimas lemia tai, kad per apklausas gerokai daugiau gyventojų pradėjo save priskirti prie žemiausios ar žemesnės ekonominės grupės, kuriai pajamų užtenka tik būtiniausioms reikmėms patenkinti. 2008 m. priskiriančiųjų save prie neturtingų buvo tik 20 proc., o 2010 m. – 31 proc.

Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad krizė lietuviams šiek tiek įkrėtė proto – jie, kaip pirkėjai, tapo racionalesni.

2009–2010 m. stebėjome, kad lietuviams pagaliau kaina tampa vis svarbesniu veiksniu perkant, renkantis prekes. Bet įdomus dalykas, kad dėl prekių kokybės ir asortimento lietuviai kompromisų vis dar nedaro. Palyginę Lietuvos, Latvijos ir Estijos statistinį pirkėją matysime, kad  istoriškai lietuviams svarbiausias dalykas apsiperkant būdavo pirkimo patogumas ir asortimentas. Tik latviai į mus panašūs, o estai visada buvo racionalesni ir jiems, kaip ir Vakarų europiečiams, kainos ir kokybės santykis perkant visada buvo pirmoje vietoje.

VEIDAS: Kuo dar Lietuvos pirkėjas skiriasi nuo Vakarų Europos pirkėjo?

A.U.: Didžiausias skirtumas nuo Vakarų europiečio, kad labai didelę lietuvio išlaidų dalį užima maisto produktai ir būtiniausios prekės – 51 proc. Lietuvio išlaidos būtiniausiems produktams siekia 285 eurus per mėnesį, o Europos vidurkis – 327 eurai. Lietuviai, gaudami palyginti mažas pajamas, išleidžia beveik tiek, kiek vidutinis europietis. Mažiau nei lietuviai būtiniausioms prekėms išleidžia portugalai, latviai, britai, slovėnai, olandai, estai, vokiečiai, čekai. Per didelė mūsų pinigų dalis išleidžiama būtiniausioms prekėms, todėl žmonės taip jautriai reaguoja į bet kokį kainų kilimą – net į natūralų.

Kai kalbama apie Lietuvos ir Vakarų Europos skirtumus, dar reikėtų paminėti, jog 2010-aisiais pastebėta tendencija, kad europiečiai šiek tiek mažiau vaikščiojo į parduotuves, o Lietuvoje, nors vartojimas krinta, vizitų į parduotuves daugėja. Taip yra todėl, kad Lietuvoje padaugėjo nuolaidų medžiotojų, o 2010 m. pradžia pasižymėjo didžiulių nuolaidų gausa.

VEIDAS: Kokia šiemet buvo kalėdinė prekyba?

A.U: Išankstiniai duomenys rodo, kad stebuklo neįvyko. Nors lūkesčių būta nemažų, kalėdinės prekybos apyvarta didėjo ne daugiau kaip 2–3 proc., palyginti su praėjusių metų labai susitraukusia kalėdine prekyba. Produktų pirkėjų krepšeliuose gausėjo irgi labai nestipriai – tik 1–2 proc., tačiau pastebime, kad kalėdiniu laikotarpiu lietuviai pradėjo pirkti šiek tiek brangesnius produktus. Gal šiek tiek atsigavo pramoninių, ilgesnio vartojimo prekių – elektros prietaisų, avalynės, drabužių rinka.

VEIDAS: Sunkmečiu lietuviai smarkiai susiveržė diržus. Kokių produktų ir paslaugų sąskaita taupoma labiausiai?

A.U.: Kaip mes ir prognozavome, taip ir įvyko – per apklausas daugiausiai lietuvių sakė, kad leidžia mažiau pinigų naujiems drabužiams. Pažiūrėkite, kaip krito drabužių pardavimo apyvarta. Antra, mažinama išlaidų pramogoms mieste – pasilinksminimams, restoranams. Matome, kad šis verslas irgi stipriai susitraukė. Trečioje vietoje – taupymas komunaliniams mokesčiams už dujas, elektrą ir t.t. Praėjusių metų trečiojo ketvirčio duomenys rodo, kad padaugėjo ir tokių, kurie sakė, jog taupys telefono pokalbio sąskaita ir dels keisti pagrindinius daiktus namų ūkyje, tokius kaip baldai, šaldytuvas ir kiti buities prietaisai.

VEIDAS: Kaip skiriasi lietuvių taupymo įpročiai nuo latvių ir estų?

A.U.: Latviai ir estai kur kas dažniau nei lietuviai taupo pirkdami pigesnius produktus. Kitas ryškus skirtumas – lietuviams labai svarbios atostogos. Per apklausas 48 proc. latvių ir 45 proc. estų sakė, kad taupo ilgųjų savaitgalių išvykų sąskaita, o metinių atostogų išlaidas nukarpo 24 proc. latvių ir 29 proc. estų. Tuo tarpu tik 12 proc. lietuvių sako taupantys ilgųjų savaitgalių, o 5 proc. – atostogų sąskaita.

VEIDAS: Lietuviai pirkti labiausiai mėgsta prekybos centruose. O kiek jie pirkdami naudojasi internetu?

A.U.: Internetinė prekyba Lietuvoje prigijo lėtokai. Tai susiję su interneto paplitimu šalyje. Tik pernai pasiekta, kad internetu naudojasi daugiau nei 50 proc. šalies gyventojų. Iš interneto vartotojų net 59 proc. ketina pirkti internetu. Interneto vartotojai internetu dažniausiai perka bilietus į koncertus ir kitus renginius (25 proc.), lėktuvo bilietus (24 proc.), kompiuterinę įrangą (16 proc.), knygas (15 proc.), elektroniką (15 proc.). Tačiau tarp visų Lietuvos gyventojų tik 14 proc. apklaustųjų sako, kad perka internetu. Šitoje srityje tikrai esame atsilikę, ir čia matau apylaisvę nišą.

Spartaus vidaus vartojimo atsigavimo dar ir kitąmet sunku tikėtis, teigia analitikai.

Tačiau “Danske” banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė sako, kad ypatingos rizikos, galinčios pakeisti atsigavimo kryptį, nėra.

“Išorinė aplinka mums palanki ir leidžia jaustis tvirtai, dauguma pagrindinių prekybos partnerių sparčiai atsigauna -Vokietija, Lenkija, Šiaurės šalys, Rusija. Tačiau mūsų ekonomika turi būti dar labiau priklausoma nuo eksporto, tik taip galėtume siekti didesnių ekonomikos augimo tempų”, – “Verslo žinioms” sakė V.Klyvienė.

“DnB Nord” vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis prognozavo, kad džiugus turėtų būti ir ketvirtasis šių metų ketvirtis: “Jis bus geresnis nei antrasis ir trečiasis, ūkis turės aiškų pliusą. Kiti metai taip pat gali būti geresni negu optimistiškiausios prognozės, jei mums svarbiose rinkose ekonomika toliau augs”.

Tačiau R.Rudzkis nemano, kad eksportas ir toliau kils dviženkliais procentiniais šuoliais.

“Kitąmet eksportas nebus toks pat stiprus lokomotyvas kaip šiemet. Tolesnis jo augimas glaudžiai susijęs su investicijomis, ir tai keblu, nes įmonės investavo mažai”, – pažymėjo R.Rudzkis.

V.Klyvienė teigė, jog matomas aiškus atotrūkis tarp to, ko reikia darbdaviams, ir to, ką galima rasti “bedarbių masėje”.

“Įmonėms reikia aukštesnės kvalifikacijos žmonių, tačiau jų rasti sunku arba nesulaukiama visiškai. Toks nedarbas gali tapti ilgalaikis, nes visiškai neaišku, kaip perkvalifikuoti daugumą bedarbių, atėjusių iš statybų sektoriaus. Matyt, perkvalifikavimo procesas nėra toks, koks turėtų būti, galbūt esama rimtų Darbo biržos veiklos trūkumų. Šias problemas būtina spręsti kuo greičiau, juolab kad tam skiriamos didžiulės ES paramos lėšos”, – sakė V.Klyvienė.