LVCA nuotr.

Vidmantas VALIUŠAITIS

Viešojoje erdvėje – vėl įtampa dėl galimo politikų manipuliavimo žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo duomenimis. Sudarinėjama Seimo laikinoji komisija toms manipuliacijoms tirti. Aistros. Nesutarimai.

Ar slaptųjų pažymų naudojimas prieš as­menis – naujas politinės veiksenos Lie­tuvoje metodas? Sovietinės okupacijos metais tai buvo KGB rutina. Apie tai rašyti nuobodu, daug prirašyta. Nusikalstama organizacija atitinkamai ir veikė.

Ar specialiųjų tarnybų skambūs vardai nebuvo kartais saugi priebėga nedidelio išsilavinimo informatoriams ir etikos bei kompetencijos stokojantiems paprasčiausiems skun­dikams?

Įdomiau pažvelgti į tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikus. Kaip buvo tada? Ar specialiųjų tarnybų perduodamos žinios politikams ir valdininkams visais atvejais buvo nepriekaištingos? Ar jos nebuvo panaudojamos politiniais sumetimais? Ar specialiųjų tarnybų skambūs vardai nebuvo kartais saugi priebėga nedidelio išsilavinimo informatoriams ir etikos bei kompetencijos stokojantiems paprasčiausiems skun­dikams? Tokius patogu naudoti politinėms reikmėms. Tarpukario Lietuvos policininko biografijos vingiai kalba ir dabarčiai.

Buvo uostęs parako

Praėjusių metų pabaigoje išleidau didelę, 700 puslapių knygą apie savo giminės praeitį „Va­liušaičiai: 400 metų istorijoje“. Užtruko 15 metų surinkti medžiagą iš archyvų, senų laikraščių, giminės laiškų, išlikusių artimųjų pasakojimų. Ten pasakojama ir apie Joną Valiušaitį (1902–1957), mano dėdę, karį savanorį, Klai­pė­dos atvadavimo žygio dalyvį (1923), prieškario nepriklausomos Lietuvos policininką.

Jo gyvo neprisimenu, tebuvau vienų metų, kai jis mirė. Dėdės Jono paveikslas iškilo man vėliau, iš artimųjų pasakojimų, nuotraukų, ar­chyvinių dokumentų.

Jonas buvo valstiečių Nikodemo ir Emilijos Damaševičiūtės Valiušaičių sūnus. Savo 1928 m. curriculum vitae rašė: „Gimiau 1902 m. gruo­­džio mėn 7 d. Juodupių kaime, Baisogalos vals­čiuje, Kėdainių apskrityje. Augau ir pradžios mokslą gavau pas tėvus, kurie gyvena aukš­čiau paminėtame kaime. 1920 m. įstojau į Šeduvos „Saulės“ progimnaziją ir 1922 m. baigęs tos progimnazijos IV klases įstojau į ka­riuomenę. Tarnavau 7-tame pėstininkų Ž[emaičių] k[unigaikščio] Bu­te­geidžio pulke 2-je kuopoje vyr. puskarininkio laips­nyje, eidamas viršilos pareigas. Dalyvavau Klai­pėdos krašto atvadavime.“

Atidžiau pasklaidžius archyvinius dokumentus tapo aišku, kad Jono Valiušaičio kelias į tarnybą policijoje nebuvo toks paprastas.

1932 m. sausio 17 d. pirmojo Lietuvos policijos tarnautojų surašymo anketoje randame apie jį įdomių žinių. Jonas Valiušaitis tuo metu tarnavo Biržuose, ėjo nuovados viršininko pa­dėjėjo pareigas. Bendras mokslo cenzas – vidurinis, specialus policijos – aukštesnysis. Ku­riomis kalbomis, be lietuvių, gali susikalbėti – ru­sų ir lenkų. Iki surašymo dienos buvo ištarnavęs valstybės tarnyboje 7 metus, 2 mėnesius ir 17 dienų. Policijoje – 3 metus, 5 mėnesius ir 12 dienų. Skaičiavo tada tiksliai!

Nebuvo teistas, neturėjo tarnybinių ar kitokių nuobaudų. Neturėjo ir jokio turto – nei žemės, nei kitokio. Jo alga buvo 225 litai 60 centų per mėnesį. Tai atitiko VI kategorijos I laipsnio valstybės tarnautojo atlyginimą.

Atidžiau pasklaidžius archyvinius dokumentus tapo aišku, kad Jono Valiušaičio kelias į tarnybą policijoje nebuvo toks paprastas.

Atlikęs savanorio pareigą kariuomenėje Lietuvos kūrimosi metu, 1923 m. sausį dalyvavęs Klaipėdos žygyje ir ištarnavęs joje daugiau kaip dvejus metus – nuo 1922 m. rugpjūčio 1 d. iki 1924 m. spalio 1 d., 1924 m. lapkričio 1 d. stojo Panevėžio miesto policijos nuovadoje tarnauti policininku-raštininku. Eilinio policininko alga tikriausiai nebuvo didelė, net ir viengungiui vyrui verstis iš jos, matyt, nebuvo paprasta, tad 1925 m. birželio 1 d. Jonas gavo darbą Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijoje, dirbo jaunesniuoju mokesčių techniku.

Galima spėti, kad Jonui, kaip parako uosčiusiam vyrui, valdininko darbas ilgainiui pabodo. Išdirbęs mokesčių inspekcijoje trejetą metų, ėmėsi žygių grįžti į policiją. Pasirūpino ankstesnių tarnybų atestacijomis ir pateikė prašymą VRM Piliečių apsaugos departamento direktoriui priimti į darbą policijoje ir leisti mokytis aukštesniojoje policijos mokykloje. Čia prasidėjo įdomūs nuotykiai.

„Pareigas atlikdavo geri ir sąžiningai“

Jono Valiušaičio VRM asmens byloje saugomas įdomus brolio Broniaus – Rygos lietuvių gimnazijos matematikos mokytojo – 1928 m. rugsėjo 2 d. laiškas nenurodytam adresatui Kaune. Greičiausiai kokiam nors Vidaus reikalų ministerijos pareigūnui, kurio žodis galėjo turėti reikšmės Jono prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo reikalui.

Savo laiške Bronius aprašo Jono istoriją, iš kurios aiškėja daugiau brolio biografijos detalių ir tam tikra intriga: „Gerbiamasai Tamsta! Naudodamasis senesnių laikų pažintimi, drįstu kreiptis į Tamstą žemiau sekančiu prašymu. Praėjusį pavasarį mano brolis Jonas, tarnaująs Panevėžio apskrities Mokesnių inspekcijoj, įteikė prašymą Vidaus reikalų ministerijai, Piliečių apsaugos departamentui paskirti jį Panevėžio arba kitame kuriame nors apskrityje nuovados viršininko pagalbininku. Jis yra baigęs keturias gimnazijos klases, 1923 metais da­lyvavo Klaipėdos krašto atvadavime, o vė­liau tarn­avo III pėstininkų pulke ir ėjo viršilos pa­reigas. Išstojęs iš kariuomenės, trumpą laiką tar­navo Panevėžio miesto milicijoj. Vėliau, no­rėdamas pastoti į tuomet Panevėžyje buvusius vakarinius miškininkų kursus, išstojo iš milicijos ir perėjo tarnauti mokesnių inspekcijon, kur nereikėjo vakarais dirbti. Bet tais pačiais metais minėtieji kursai Panevėžyje buvo likviduoti. Taigi, jis savo tikslo neatsiekė.“

Juk policija – sta­­tutinė organizacija, politikavimui vietos nė­ra. O pasirodo – ne, būta ryžtingų „pokiliminių“ veiksmų.

Toliau Bronius rašo, kad į Vidaus reikalų mi­nisterijai paduotąjį prašymą neseniai Jonas gavo neigiamą atsakymą. Kiti du jo draugai, to­kio pat išsilavinimo ir panašios patirties, kar­tu su juo tuo pat reikalu padavę prašymus Vidaus reikalų ministerijai, policijon buvę priimti. Bronius tęsia: „Žinodamas, kokios didelės svar­bos pastojant kurion nors tarnybon turi re­komendacija visuomenėje žinomų asmenų, nutariau kreiptis į Tamstą ir prašyti šiame reikale paramos: ar negalėtumei Tamsta rekomenduoti jį, mano brolį Joną, ponui Piliečių apsaugos departamento direktoriui priėmimui po­licijon nuovados viršininko padėjėjo pareigoms eiti. Manau, kad Tamstai rekomenduojant, p. Piliečių apsaugos departamento direktorius išklausytų mano brolio prašymą. Nors man jį, kaip brolį, ginti nepatogu, vienok galiu tvirtinti, kad jam pavestas pareigas jis stengtųsi išpildyti kosąžiningiausiai.“

Rašydamas šį laišką Bronius nežinojo tikrosios priežasties, kodėl Jonui buvo atsakyta neigiamai. Visose ankstesnėse tarnybose Jonas Va­liu­šaitis vertintas palankiai: jam pavestas pareigas „visuomet atlikdavo gerai ir sąžiningai. Teis­mu bei drausmės būdu baustas nebuvo. Pa­liuo­suotas iš kariuomenės kaipo ištarnavęs nustatytą laiką“, – rašoma 7-ojo pėstininkų Žemaičių ku­nigaikščio Butegeidžio pulko vado (pavardė ne­įskaitoma) 1924 m. spalio 1 d. atestacijoje. Pa­nevėžio mokesčių inspektoriaus 1928 m. gruo­džio 22 d. išduotame liudijime sa­ko­ma, kad „Jonas Valiušaitis nuo 1925 metų bir­­želio mė­nesio 1 dienos iki šiam laikui tarnauja man pa­ves­toje Inspekcijoje, jaunesniojo mokesčių techniko pareigas eidamas. Tar­na­vimo metu pasižymėjo blaivumu, punktualumu ir sąžiningumu“.

Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, menkas dalykas: kalbama apie žemo rango policininko pa­reigas. Joms atitikti svarbu visų pirma patikimu­mas, iš­tikimybė šaliai, fizinės ir moralinės savybės, įgalinančios vykdyti policininkui pavedamą misiją. Ankstesnė kario savanorio, policijos ir mokesčių inspekcijos tarnautojo patirtis liu­dijo, kad jis tas sąlygas puikiai atitiko. O to­kios ar kitokios nepartinio žmogaus politinės sim­patijos – antraeilis dalykas. Juk policija – sta­­tutinė organizacija, politikavimui vietos nė­ra. O pasirodo – ne, būta ryžtingų „pokiliminių“ veiksmų.

„Vyrukas nedaug tenusimano“

Reikia prisiminti, kad 1928-aisiais buvo praėję dar tik geri metai nuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai su kariuomenės pagalba iš pareigų buvo pašalintas teisėtas prezidentas Kazys Grinius ir valdžią į savo rankas suėmė Antanas Smetona. Ministru pirmininku buvo paskirtas Augustinas Voldemaras. Tai buvo de­šiniųjų, valdžią perėmusių ne konstituciniu ke­liu, pozicijų konsolidavimo ir stiprinimosi valstybės aparate metas.

Būtent tuo metu iškilo ir sustiprėjo naujosios valdžios netiesiogiai proteguojama sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“, kurios organizatorius ir štabo narys karininkas Al­gir­das Sliesoraitis, A.Voldemaro tvirtinimu, buvo Lietuvos saugumo pareigūnas. Organizacija buvo įregistruota kaip sporto klubas, bet pamažu ginklavosi. Naujoji valdžia valstybės jėgos struktūromis nelabai pasitikėjo, protegavo atsiradimą naujų, paralelinių, jos pačios visiškai kontroliuojamų.

„Geležinio vilko“ pirmasis tikslas buvo stabilizuoti politinę padėtį po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, užtikrinti susidariusios valdžios funkcionalumą. Statute pasakyta, kad „Gele­ži­nis vilkas“ „nėra partija ar sąjunga su tam tikra parengta ir vykdoma programa, bet yra aktyvi sar­gyba, vidaus kariuomenė. <…> Ji skirta ko­vai su antitautiškumu ir svetimu priešvalstybiniu gaivalu“. Jos vadas buvo A.Smetona, tiesiogiai patronavęs ir Lietuvos specialiąsias tarnybas.

Atrodytų, viskas gražu: „aktyvi sargyba“ nėra labai smerktinas dalykas, kiekvienas pozityvus kūrybos darbas reikalingas apsaugos, kad nebūtų ardomas, griaunamas, sužlugdytas. Įskaitant valstybės kūrimo darbą. Tačiau neaiškumų kyla iškart, kai pradedi aiškintis, kas yra „svetimas priešvalstybinis gaivalas“. Ar šiuo nekonkrečiu, be aiškaus turinio apibrėžimu ne­ga­li būti naudojamasi kaip politiniu vėzdu ne­būtinai „priešvalstybiškai“ nusiteikusiems, bet tik kritiškai valdančiųjų politiką vertinantiems žmonėms talžyti?

Ko gero, taip ir buvo. Labai stebėtis netenka. Dabartinės Lietuvos politikai irgi primetinėja vieni kitiems tikrus ar tariamus „an­tivalstybinius“ veiksmus. O tada juk buvo griežtas autoritarinis režimas!

Taigi, ko nežinojo Bronius ir Jonas Va­liu­šaičiai anuomet, dabar žinome mes. Pa­nevėžio miesto ir apskrities viršininkas Bronius Sto­siūnas 1928 m. spalio 16 d. VRM Piliečių ap­saugos departamento direktoriui siunčia trumpą pranešimą su grifu „slaptai, asmeniškai“, kuriame raportuoja: „Turiu garbės Tamstai pranešti, kad pil. Jonas Valiušaitis yra skaitomas nenusistovėjusio būdo ir neaiškaus politinio nusistatymo. Vyrukas nedaug tenusimano, bet mėgsta kartais paniurnėti. Tegu tuo tarpu dar patarnauja pas Mokesnių inspektorių, paskui gal pavyks apie jį surinkti nuodugnesnių žinių.“

Apskrities viršininkas apie eilinį mokesčių inspekcijos tarnautoją, suprantama, negalėjo nieko žinoti, turėjo remtis kažkokiais šaltiniais. Tuos „šaltinius“ atskleidžia VRM Kriminalinės policijos valdybos taip pat slapta 1928 m. liepos mėn 17 d. pažyma. Augustinas P?vilaitis, būsimasis Lietuvos saugumo vadas, kurį Smetonos valdžia, priėmusi 1940-aisiais birželio 14-osios ultimatumą, sutiko atiduoti sovietams, kad vėliau Maskvoje būtų nužudytas, tuo metu laikinai ėjo Kriminalinės policijos Operatyvinės-Žinių sekcijos vedėjo pareigas. Jis pranešė, kad „surinktomis žiniomis pil. Valiušaitis Jonas yra kairiųjų pažiūrų žmogus ir griežtai nusistatęs prieš dabartinę valdžią“. Kitoje pažymos pusėje užrašyta rezoliucija: „Prašymo nepatenkinti. VII/12. B.R.“

Siuntė gandą

Iškalbinga slaptųjų pažymų praktikavimo detalė! Į tokias pažymas gali sudėti, ką nori. Tiksliau sakant, ko reikia valdantiesiems. Duodi užsakymą – gauni rezultatą. Niekas ne­patikrins, nesužinos, neapskųs, neužprotestuos! Ir niekaip niekam nepasiteisinsi! Kai stoti į kariuomenę, ginti neturtingą šalį jos kūrimosi pradžioje ir drauge su ja vargą kęsti, leistis į rizikingą žygį atgauti Klaipėdos krašto – tada pažiūros tinkamos! Bet gauti menką valdišką tarnybėlę beturčiam jaunam žmogui iš daugiavaikės šeimos – jau nebe!

Ši apgailėtina pažyma daugiau pasako apie to meto kriminalinę policiją negu apie Joną Valiušaitį. Įstaiga užsiiminėjo aiškiai ne savo darbu – užuot rūpinusis kriminalinių nusikaltimų užkardymu, ji bandė vykdyti politinį žmonių sekimą, eikvojo žmogiškuosius ir finansinius išteklius beprasmiams darbams – gandeliams rankioti ir jokiais rimtais duomenimis nepagrįstoms slaptoms pažymoms siuntinėti.

Kokio lygio „analitikai“ sėdėjo toje kontoroje, gerai parodo kita kriminalinės policijos pažyma Panevėžio miesto ir apskrities viršininkui (1928 m. liepos mėn., diena nenurodyta) su grifu „visai slaptai“. Joje tvirtinama: „Esa­mo­mis žiniomis Mokesnių inspekcijos tarnautojas Valiušaitis Jonas yra kairiųjų pažiūrų žmogus ir griežtai nusistatęs prieš dabartinę vyriausybę. Valiušaitis pasakojo vienam asmeniui, jog jis padavė prašymą ir gaus vietą nuovados viršininko padėjėju, tai tada kiek leis aplinkybės trauksiąs į policijos tarnautojus savo – kairiųjų pažiūrų žmones. Be to, pridūrė, jog tokia tvarka ilgai negali būti ir anksčiau ar vėliau fašizmas turi būti nuverstas.“ Pasirašo du valdininkai, parašai neįskaitomi.

Sakė taip Jonas Valiušaitis ar nesakė, šiandien, žinoma, nei patvirtinsime, nei paneigsime, bet kad kriminalistai tokias kvailystes rašė savo pažymose – faktas. Bent vidutinių protinių sugebėjimų žmonės turėtų būti pajėgūs suprasti, kad policininkai to rango, į kurį pretendavo Jonas, jokios kompetencijos spręsti personalo klausimus neturėjo ir negalėjo turėti, nepaisant kas ką apie tai kalbėtų. Kita vertus, kvalifikuoti tyrėjai apie žmones sprendžia ne iš gandų ar atsitiktinai nugirstų frazių, bet iš žmogaus veiklos, jo anksčiau atliktų darbų kokybės, pagaliau jo šeimos, artimosios aplinkos. Šiuo požiūriu priekaištų Jonui pareikšti nebuvo galima.

Tačiau to meto Lietuvos valstybės personalo politikos praktika, matyti, buvo grindžiama ki­tais „dėsniais“. O jie buvo štai tokie.

„Vilkui“ – keliai atviri

„Geležinį vilką“ paminėjau neatsitiktinai. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma daug medžiagos apie šią mįslingą organizaciją, daug dalykų dar nė istorikai nėra iki galo išsiaiškinę. Kiekvienu atveju neabejotina tai, kad „Geležinis vilkas“ buvo aktyviai ir kietai naudojamas vidaus politinio gyvenimo procesuose, ir Jono Valiušaičio istorija tai patvirtina.

Vienoje iš „Geležinio vilko“ dokumentų bylų radau netikėtą dokumentą – „vilko“ Jono Va­liušaičio 1928 m. gruodžio 16 d. raportą Lie­tu­vių tautinės apsaugos (LTA) „Geležinis vilkas“ Pa­nevėžio miesto kuopos vadui. Jame skaitome: „Turiu garbės prašyti Pono Vado malonės padaryti žygius, kad aš galėčiau pastoti aukštesniojon policijos mokyklon.“ Įspūdį daro šio dokumento rezoliucijos: viskas nuasmeninta, nurodomos tik pareigos, nėra personalijų, asmenys atpažįstami tik iš braižo: „Dėl paduoto raporto J.Va­liušaičio pastojimui į aukštesn[ąją] policijos mo­kyklą, prašyčiau Tamstos tarpininkavimo. Kuo­pos Vadas. 20/II-29 m.“ Kita: „Vy­riausiajam Štabui. Tarpininkauju. Panevėžio grupės Vadas. 1929.II.20 d.“ Trečia: „In­fo­rm[ormacijos] sk[yriaus] V[iršinin]kui. Sudaryti. 25/II-29 P.S. Goš­tautas telefonu pranešė, kad jau pasiųstas Polic[ijos] Mokyklon.“ Pastaroji pasirašyta, ta­čiau parašas neįskaitomas.

Štai taip. Kur paslaptis? Įminimas – LTA „Ge­ležinis vilkas“ Panevėžio grupės narių knygoje. Storoje, kelių tūkstančių narių knygoje ran­dame ir Jono Valiušaičio pavardę. Ten pa­žymėta, kad Jonas yra davęs organizacijai prie­saiką ir į narius priimtas 1928 m. gruodžio 2 d. Anketoje yra šiokių tokių žinių apie asmenį. Priklausė ar priklauso politinėms partijoms? Ne. Ar buvo teistas? Ne. Pragyvenimo šaltiniai? Alga.

Reikia manyti, Jonui buvo iškelta sąlyga: nori tapti policininku? Pirmiau tapk „Geležinio vilko“ nariu. O žmogaus, kurio vienintelis pragyvenimo šaltinis – alga, spėčiau, ilgai įkalbinėti nereikia. Bet įdomiausia matyti, kaip toliau veikia tie patys valdininkai.

Dar tik spalio viduryje taip aikštingai nuomonę reiškęs apie nedaug tenusimanantį „ne­nusistovėjusio būdo ir neaiškaus politinio nusistatymo“ vyruką, Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas B.Stosiūnas jau gruodžio 28 d. VRM Piliečių apsaugos departamento direktoriui raportuoja ką kita (taip pat su žyma „slaptai, asmeniškai“): „Turiu garbės patiekti pil. Valiušaičio Jono prašymą nuovados viršininko padėjėjo vietai gauti. Nuodugniai patikrinus žinias, darau išvadą, kad pil. Valiušaičio prašymas galima patenkinti.“

Toliau reikalai klostosi lyg sviestu patepus. 1929 m. vasario 27 d. VRM policijos referentas Goštautas Joną Valiušaitį informuoja, „kad Tamsta esi nuo š.m. kovo mėn. 5 d. priimtas tarnybon, laikinai paskirtas pasienio policijos Seinų baro eilin[iu] sargybin[iu] ir nuo dienos priėmimo tarnybon komandiruojamas į aukšt[esniąją] polic[ijos] mokyklą, nuovadų viršininkų padėjėjų kursus. Baigęs kursus Tamsta būsi užskaitytas kandidatu į viešosios policijos valdininkus ir, susipažinęs su policijos tarnyba ir atsiradus liuosai vietai, pirmoje eilėje paaukštintas“. Ten pat nurodoma, kad privalu ne vėliau kaip 1929 m. kovo 5 d. 9 val. ryto atvykti į policijos mokyklą Kaune, Links­mad­varyje, su savimi „reikia atsigabenti pagalvę, paklodes, antklodę, maišą šienikui, ne ma­žiau trijų porų baltinių, rankšluoščius ir kitus reikalingus daiktus. Mokykla kursantus aprūpins butu, kuru, šviesa ir valgių gaminimu“.

Išviešina pasekmės

Štai tokiu sudėtingu, o tiksliau – iškreiptu keliu, kai valstybė nesugeba ir nemoka susiorganizuoti priemonių, leidžiančių atpažinti ir iškelti į pareigas jai lojalius ir įsipareigojusius piliečius, bet naudoja atgrasius pajungimo metodus, Jonas Valiušaitis tapo statutiniu policijos pareigūnu. Baigė policijos mokyklą, tarnavo Panevėžio, Biržų, vėliau Vabalninko policijos nuovadų viršininko padėjėju.

Policininko uniforma, o ypač – „savanoriškai priverstinė“ narystė „Geležiniame vilke“, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, žinoma, jam būtų atsirūgę. Tačiau pašlijo sveikata. Iš tarnybos policijoje turėjo pasitraukti dar iki okupacijos. Ir sveikatos būklė buvo tokia, kad sovietai jau nebelaikė jo priešu – paliko ramybėje represijų nepaliestą. Mirė palyginti jaunas – 55-erių.

Koks šitos istorijos moralas? Manipuliacijų slaptosiomis pažymomis srityje šiuolaikinėje Lietuvoje matyti proveržis. Eiliniais policininkais vargu jau užsiiminėjama. Tokios „nereikšmingos“ istorijos į viešumą bent jau neiškyla. Nebent tie policininkai visiškai „basi“. Domina reikšmingesnės figūros: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadai, viceministrai, kandidatai į ministrus. Kai tampa „nereikalingi“ ar „išsišoka“ ne vietoje, ne laiku.

Viena tokia pažyma prieš dvylika metų iš­vertė iš posto ir prezidentą. Nors vėliau paaiškėjo, kad pažymoje pateikti faktai nepasitvirtino – juos paneigė teismas, bet liko pasekmės. Didelis nusivylimas politiniu procesu. Politiko profesijos infliacija. Visuomenės susipriešinimas, susvetimėjimas. Netikėjimas ateitimi. Cinizmas. Nevaldoma emigracija.

Net ir slaptų pažymų slaptumas tampa sąlygiškas, kai jomis manipuliuojama. Manipu­liuojama savanaudiškai – proteguojamų politinių grupių ar konkrečių pareigūnų populiarumui didinti, jų oponentams kompromituoti ir triuškinti. Jas neišvengiamai išviešina visuomenei pražūtingos pasekmės. Kadangi visi žmonės, anot lordo Chesterfieldo, iki tam tikro laipsnio tampa tokiais, su kokiais bendrauja.

BFL

Vidmantas VALIUŠAITIS

Eidamas 96-uosius metus po sunkios ligos JAV mirė iškilus Lietuvos ir JAV diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras Vytautas Dambrava. Po Antrojo pasaulinio karo pasitraukęs į Vakarus V.Dambrava atkūrus nepriklausomybę 1992–1999 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Pietų Amerikos šalyse, o vėliau ir Ispanijoje.

Į diplomatinę tarnybą V.Dambrava buvo priimtas 1969 m. liepos 27-ąją, kai JAV prezidentas Richardas Nixonas paskyrė jį nuolatinei karjeros diplomatinei tarnybai. Praėjus beveik dvejiems metams po paskyrimo JAV generalinio konsulato Monterėjuje ministras George’as A.Rylance’as Valstybės departamentui apie savo pavaldinį lietuvį, konsulą ir informacijos agentūros USIS viešųjų reikalų regioninį direktorių, rašė: „Kilęs iš Vidurio Europos, ponas Dambrava yra labai išsilavinęs ir turi puikią politinę įžvalgą. Jo intelektualinis pajėgumas, kaip ir jo politinė nuovoka, pranoksta bendradarbių lygį Generaliniame konsulate. Jis turi europinę erudiciją ir įžvalgumą, visada mandagus, ypač su moterimis, kupinas Senojo pasaulio elegancijos, kuri jam taip tinka.“

V.Dambravai baigiant tarnybą Meksikoje, konsulinis korpusas Monterėjaus italų klube „Dante Alighieri“ 1971 m. rugpjūčio 30 d. surengė atsisveikinimo išleistuves. Meksikos filosofas Augustinas Fernandezas del Valle’as pasakė įsimenančią kalbą, kurią paskelbė dienraštis „El Tiempo“: „Prisipažinsiu, buvau nustebintas šio Amerikos lietuvio diplomato, įsiveržusio kaip staigus vėjo gūsis ir parodžiusio aiškų nusistatymą keisti stereotipus. Supratau, kad Vytautas Dambrava buvo konsulas „Duende“. Tai ne vien gabumai – tai kerintis stilius, tai kraujas. Degtinė, pianinas, daina – viskas jam gali tarnauti ardant kliūtis ir užmezgant santykius tarp „aš ir tu“. Natūraliai draugiškas ir tikrai dosnus, kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorėjęs. Manau, kad Valstybės departamentas (JAV informacijos agentūra) dar tik pradeda suvokti nepaprastas šio fantastiško „Duendės“ savybes ir galimybes, kurias išreiškia konsulas Vytautas.“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki pat 1999-ųjų jis ėjo Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Venesueloje pareigas, turėdamas įgaliojimus atstovauti Lietuvai ir kai kuriose kitose Pietų Amerikos šalyse. Postas, be abejo, buvo svarbus. Jis daug pasitarnavo kovoje dėl politinio Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo Lotynų Amerikoje tuojau po nepriklausomybės paskelbimo. Ambasadorius dėjo daug pastangų siekiant energetinės Lietuvos nepriklausomybės.

Tačiau turint galvoje V. Dambravos asmenybės formatą, jo diplomatinę patirtį, nepaprastai plačius tarptautinius ryšius, o tuo pat metu – patyrusių diplomatų trūkumą pačioje Užsienio reikalų ministerijoje, nėra abejonės, kad jo potencialu Lietuva pasinaudojo minimaliai. Tokį žmogų 10 metų laikyti Pietų Amerikoje, mano nuomone, nebuvo labai išmintinga.

1999–2004 m. V.Dambrava atstovavo Lietuvai Ispanijos Karalystėje. „Atvykęs į Madridą, ambasadoje radau du tarnautojus ir tris „Mercedes“. Bet tarp Ispanijos politinio elito mažai kas žinojo, kad yra tokia šalis Lietuva“, – sykį karčiai prasitarė ambasadorius.

Per savo kadencijos penkmetį, net būdamas jau garbaus amžiaus, sugebėjo veikti efektyviai, palenkti Ispanijos politinio elito bei karinio generaliteto opiniją Lietuvai palankia linkme ir užtikrinti stiprų Ispanijos palaikymą Lietuvai stojant į NATO.

79-erių V.Dambrava, 1999-aisiais pakeitęs Mad­ride keturiasdešimtmetį „ekscelenciją“, savo entuziazmu ir energija privertė Ispaniją atrasti Lietuvos valstybę ir sugebėjo jos aktualiuosius rūpesčius įrašyti į šios įtakingos šalies darbotvarkę!

„Šiuo apdovanojimu yra vainikuojamas kelių dešimtmečių darbas, kovojant už pavergto krašto laisvę, įtvirtinant Lietuvos valstybę Vene­sueloje ir pasaulyje, – per V.Dambravos pagerbimo iškilmes Karakase kalbėjo Venesuelos užsienio reikalų ministras Burellis Rivas. – Draugiškai mes jį vadinam Vytas aeternus – amžinasis Vytautas. Dėl jame amžinai liepsnojančios tėvynės meilės, besiskleidžiančios dideliais ir drąsiais darbais. Jį pažįstame kaip pasižymėjusį žurnalistą, intelektualą, diplomatą, bet svarbiausia – kaip lietuvį, be perstojo kėlusį Lietuvos vardą pasaulyje. Jis užsibrėžtą tikslą pasiekė. Todėl mes jį išskirtinai gerbiame: ne vien dėl draugiškumo ar protokolinių motyvų, bet ir dėl jo atliktų nepaprastų darbų.“

O kaip Lietuva? Ar suprato savo dispozicijoje turėjusi šio masto asmenybę?

„Mes, kaip valstybė, nevisiškai panaudojome ir pasinaudojome jo gabumais, jo iniciatyvomis, jo sugebėjimais įtvirtinti Lietuvą tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose, energetiniuose reikaluose, kuriuos jis gerai suprato ir stengėsi, kad Lietuva greičiau ir anksčiau išeitų į energetinę nepriklausomybę, kurios kelyje jau esame nemažai pasiekę“, – sakė Vytautas Landsbergis, kai praėjusią savaitę buvo pranešta, kad V.Dambrava mirė.

Situaciją būdingai atspindi epizodas, kurį man pasakojo pats Vytautas, su tam tikra melancholiška šypsenėle prisiminęs 2000 m. gegužės pabaigos vizitą Vilniuje. Užsienio reikalų ministerijoje prie jo priėjo aukštas įstaigos pareigūnas: „Pone ambasadoriau, jums išvykus į Madridą, dabar tvarkome Amerikos šalių archyvą. Pakėlėme jūsų medžiagą. Viešpatie, kiek padaryta! Kiek padaryta…“

Su vien jam būdingu žaismingumu ambasadorius pakėlė antakius: „O jūs tik dabar pastebėjote?“

Nors laisvės deklaraciją Lietuva paskelbė 1990 m. kovo 11-ąją, kovos dėl nepriklausomybės atkū­rimo kulminacija, be abejo, įvyko 1991 m. sausį. Tai buvo neeilinis lietuvių atsparumo ir jų pasiryžimo ginti savo apsisprendimo teisę išbandymas, kurį pasaulis sekė sulaikęs kvapą. Kadangi matė nelygią Dovydo ir Galijoto kovą, kurios baigtį, racionaliai vertinant jėgų santykį, nuspėti nebuvo sunku.

Tūkstantinės minios, suplūdusios iš visos Lie­tuvos prie parlamento, giedojo, meldė­si ir laukė stebuklo. Tarsi prašydamos šilk­­medžio: „Išsirauk ir pasisodink jūroje“ (Lk, 17,5). Ir stebuklas įvyko – tankai sustojo, Lie­tu­va laimėjo. Galėčiau liudyti: mačiau, kaip šilk­­­me­di­s pakilo ir bloškėsi į bekraščius vandenis.

Stebuklas įvyko todėl, kad Lietuva buvo nai­vi kaip vaikas. Ir kaip tik dėl tos priežasties – sa­vo nepatirties ir nelygstamo pasitikėjimo vi­sais, ku­rie tarė jos vardą – turėjo tą išganingą ti­kė­ji­mą. Mažą, nelyginant garstyčios grū­dą, tačiau ne­pa­lau­žiamą ir viltingą, esmingai pakeitusį jos li­ki­mą. Prieš visa tai turėtų nublankti mūsų pa­žiū­rų skir­tumai, politinės simpatijos ar antipatijos, as­meninių santykių emocijos.

Praėjo 25-eri metai. Šiandien galime savęs klausti: ar tas mažas garstyčios grūdelis, teikęs pras­­mės anam pasiryžimui ir įkvėpęs drąsos ne­sitraukti atgręžtų vamzdžių akivaizdoje, iš­augo į didingą Tiberiados ežero pakrančių me­dį – sim­bolį žmogaus tikėjimo galios, pa­verčiančios fiziškai neįmanomus dalykus tikrais?

Į tą klausimą iš dalies atsako iškalbingas fak­tas: Laisvės premija, simbolizuojanti ano ti­­kė­ji­mo išsipildymą, šiemet nebuvo teikiama. To var­­do žymens prasmę nustelbė daug metų trun­­­kan­čios neatlaidžios ir kerštingos politinės ko­vos pa­sekmės – ilgai nešiotos asmeninės nuo­skau­dos, po­litikų asmenybinis susmulkėjimas, pa­­gie­žin­gam revanšui atsivėrusi pro­ga. Tai po­tė­pis Lie­tu­vą vairuojančio elito charakteristi­kai apie jo iš­min­ties ir politinio sąžiningumo išteklius.

Neįrodinėsiu, vertas V.Landsbergis Laisvės pre­­mijos ar ne. Būtų kvaila. Lygiai kaip kvaila yra aiš­kinti, kad tuo metu jis nebuvo valstybės va­dovas. Svarbiau pažvelgti į priežastis, kodėl vi­­­suomenės susipriešinimas Lietuvoje neatslūgsta nė po 25-erių nepriklausomybės metų, o po­litinis elitas, plaudamasis rankas dėl precedento Eu­ro­poje neturinčios emigracijos bei vi­suomenės nu­si­vylimo neteisingos valstybės kū­ri­mo procesu, vis dažniau kartoja Poncijaus Pi­lo­to klausimą: „Kas yra tiesa?“ Tarsi tiesų bū­tų daug. Tarsi būtų rink­tis lyg nuo švediško stalo.

O tiesa yra paprasta. 1990-aisiais Lietuvos ir Es­­­tijos socialiniai bei ekonominiai parametrai bu­vo panašūs: planinės ekonomikos ir ne­efek­ty­vaus sovietinio ūkininkavimo abi vienodai nu­ste­kentos, be Maskvos globos nepajėgios užtikrin­ti rinkų nei savo pramonės, nei že­mės ūkio pro­dukcijai. Abi turėjo pertvarkyti savo politines ir ekonomines sistemas taip, kad būtų pajėgios kon­­­kuruoti pasaulyje ir už­tikrinti deramą pra­gyvenimo lygį savo piliečiams. Tam tie piliečiai ir pasisakė už atsiskyri­mą nuo sovietinės im­pe­rijos ir balsavo už ne­priklausomybės sąjūdžius.

Kokį balansą randame po 25-erių metų? Pa­žvel­kime į Statistikos departamento 2015 m. duo­­­­menis. 1990 m. Lietuva turėjo 3,7 mln., Es­­tija – 1,5 mln. gyventojų. 2015 m. Lietuva – 2,921 mln., Estija – 1,313 mln. Nedarbo lygis Lie­­­tuvoje bu­vo 9,4 proc., Estijoje – 6,5 proc., vi­du­tinis dar­bo už­mo­kestis atitinkamai – 714 ir 1010 eurų, mi­ni­mali al­ga – 325 eurai ir 390 eu­­rų, vidutinė se­nat­vės pen­sija – 242 ir 372 eurai, tie­s­ioginės už­sie­nio in­vesticijos – 12,46 mlrd. ir 16,39 mlrd. eu­rų, vienam gyventojui tenkančios in­vesticijos – 4279 ir 12 479 eurai, valstybės sko­­la – 14,91 mlrd. ir 2,05 mlrd. eurų, vienam gy­ven­tojui tenkanti sko­los dalis – 5121 euras ir 1564 eurai. Protingam – pakaks.

Pridurti galima nebent tai, kad Lietuvos po­ten­cialas 1990 m. buvo didesnis už Estijos, tu­rint galvoje gyventojų ir teritorijos dydžius bei su tuo susijusias ūkio galimybes. Šiandien Lie­tu­va kenčia nuo antrojo sodybų tuštėjimo me­to, o Estija emigracijos net neįvardija kaip problemos.

Ką tai turi bendra su nepaskirta Laisvės pre­mija? Ryšys – tiesioginis. Jis atspindi Lie­tu­vos va­­­dovaujančio elito politinės kultūros lygį. Po­litinė kultūra nurodo priežastinį ryšį tarp pilietinės visuomenės kokybės ir politinio elgesio bei valstybinės santvarkos pobūdžio. Ji lemia politinių sprendimų kokybę. Ir tie spren­dimai paaiškina Lietuvos atsilikimo nuo Estijos priežastis.

Lietuvos politinė kultūra pradėjo vystytis tarpu­­kariu. Lenkijai 1920 m. atplėšus Vilniaus kraš­­­­tą, formavosi agresyvus istorinis tautiškumas (tautininkai). Stipresnis Katalikų Baž­ny­čios veiks­nys turėjo įtakos visuomeninei sąrangai, po­litinio autoriteto sampratai, individualiems įsitikinimams (krikščionys demokratai). Po­­litinę kul­tūrą taip pat veikė per rusiškas mo­kyk­las atė­ju­sios socialistinės bei revoliucinės pa­žiū­­ros, persmelkusios dalį inteligentijos. Šios pa­­žiūros, vie­na vertus, brandino antikatalikiškus nusistatymus (valstiečiai liaudininkai, socialis­tai), kita vertus, fanatizmą (ko­mu­nistai).

Pasaulėžiūra grįsta politinė diferenciacija truk­­­dė kompromisinį politinį procesą. Ypač dėl griežto priešinimosi valstybės ir Bažnyčios santykių klausimais. Iš Vakarų perimta demokratijos samprata praktikuota labiau Rusijos pavyzdžiu – be kompromiso ir pakantumo tradicijos. 1926 m. gruodžio 17-osios perversmas kaip tik dėl tos priežasties Lietuvoje rado palankią dir­vą. Įsipilietino stipraus valdžios autoriteto tradicija, laisvę tapatinanti su anarchija, teisinį autoritetą – su silpnumu ir neefektyvumu, gal net gra­­­­sančiu nepriklausomybei.

Sovietinis režimas praktiškai sunaikino šiuos veiksnius, primetė naujų faktorių visuomenės są­­mo­­nės ir politinės kultūros formavimosi raidai. Tur­­to nacionalizavimu, deportacijomis ir fiziniu nai­­­kinimu buvo naujai persluoksniuota vi­suo­me­nė, sudaryta politinė bazė vienpartiniam ideologiniam valdymui. Pilietinė visuomenė sunaikinta to­ta­liai.

Tarpukario autoritarinė tradicija stalininio te­roro ir brežnevinės stagnacijos sąlygomis at­ro­dė kaip politinės santvarkos ir valstybinio gy­ve­nimo idealas. O demokratinio ir parlamentinio gyvenimo laikotarpis (1920–1926) dėmesį pa­­­trau­kian­čiais politinės raiškos pavyzdžiais vi­suomenės są­mo­nėje neįsirėžė. Todėl Lietuvos po­­litinė kultūra susiklostė komplikuotai, iš „dau­­­gelio sluoksnių“. Įskaitant simpatijas autori­tarinėms praktikoms, ateinančioms iš tarpu­ka­­rio perversminės Lie­tuvos, taip pat sovietinio ūkininkavimo tradicija grindžiamus refleksus, kai pasijuntama, kad kas nors „trukdo dirbti“.

Tos dvi galvosenos tradicijos slepia savyje gi­lu­minį konfliktą, nuolatinį atsiskaitymo ir re­van­­šizmo politiniams oponentams troškulį. La­biau plaukiantį, manyčiau, iš pasąmonės negu iš blogos valios. Tą procesą stebime nuo pat 1990-ųjų. Nepriklausomai nuo rinkimų laimėtojų.

Neatlaidi, dažnai kerštinga kova su oponentais turi savo kainą. Visuomenės susvetimėjimas politikai, valdžios autoritetui, apatija, atsisakymas dalyvauti procese, įsitikinimas, kad politikų elgesys yra lemtas pasipelnymo, iš dalies yra šios beatodairiškos tarpusavio ko­vos pasekmė.

„Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net klanus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš bū­čiau niekas“ (1 Kor 13, 2), – sako apaštalas Pau­lius. Ir atsako į klausimą, kodėl tas mažytis tikėji­mo grūdas, įprasminęs 1991-ųjų sausio dienas, ne­išaugo į garstyčios medį – kasdienę meilę savo ar­timui. Taip pat – ir politikos darbais.

Ir tai paaiškina, kodėl mūsų visuomenė – tiek kartų apvilta – nebe naivi, kaip tada, bet ciniška.

„Kad manęs niekas nepastebėtų“, – tokį norą savo laiške (1970-03-30) bičiuliui filosofui Antanui Maceinai yra reiškęs Juozas Brazaitis. Kitam draugui istorikui Zenonui Ivinskiui rašė dar kiečiau: „Žiūrėk, mielas Zenonai, į mane kaip į „kovotoją“ – „dingusį be žinios“. Tegul gyvenimas eina toliau, o kas su juo nepaspėjo, turi iš kelio pasitraukti.“ (1963-03-04).

Vidmantas VALIUŠAITIS
Tokiems norams Juozas Brazaitis turėjo priežasčių. Ir juos diktavo visų pirma jo moralinė sankloda. 1963 m. J.Brazaitis liko vienas. Jo sutuoktinei, socialinio statuso pa­­sikeitimas – nuo populiarios ir įtakingos vi­suomenės figūros, kokia buvo J.Brazaitis karo metais Lietuvoje ir pokary Vokietijoje, žmonos, literatūrinių žurnalų autorės ir saloninių vakarėlių skaitovės iki fabriko darbininkės ir jo­kio laisvalaikio neturinčio laikraštininko su­tuok­tinės Amerikoje – buvo nepakeliamas. Su­­­­tikusi turtingesnį, daugiau laiko turintį, žmo­­­na vyrą paliko.

J.Brazaitis dėl to labai išgyveno, pasielgė „brazaitiškai“. Nebūdingai lietuvių praktikuojamai viešajai raiškai. Nepaisant įkalbinėjimų, iš visuomeninio gyvenimo faktiškai pasitraukė. Manė, kad žmogus, kuris turi sunkumų asmeniniame gyvenime ir negali būti pavyzdys vi­suomenei, negali stovėti tos visuomenės priešakyje.

Šis straipsnis – ne apie J.Brazaitį. Bet paminėjau jį neatsitiktinai. Ir ne vien dėl to, kad J.Brazaičio ištarmė „kad niekas manęs nepastebėtų“ lygia dalimi tinka asmenybei, kurią čia noriu pristatyti. Ji susijusi su J.Brazaičiu galbūt labiau negu bet kas kitas po to, kai jis liko gyventi be šeimos. Tačiau rašau apie šį žmo­gų ne todėl, kad jis susijęs su J.Brazaičiu. Rašau todėl, kad ši asmenybė yra atlikusi unikalių darbų, apie kuriuos Lietuva maža ką ar net ir visai nieko nežino.

Tai Rožė Šomkaitė, Jungtinėse Valstijose gyvenanti chemijos mokslų daktarė, išvykusi iš Lietuvos 1944-aisiais, bet visuomeniniais darbais pasitarnavusi Lietuvai kiek retas kuris ki­tas. Šiemet vasario 11-ąją ji pažymėjo savo 90-metį. Sukaktis Lietuvoje praėjo nepastebėta, kaip jubiliatei, įpratusiai laikytis nepastebėtai, spė­čiau, „galėjo patikti“. Tačiau galima tad trokš­ti, „kad niekas nepastebėtų“ asmeniškai, bet, to paties Antano Maceinos įžvalga, „negalima būti nepastebimam prasmeniškai“.

A.Maceina, rašydamas apie šv. Pranciškaus Asyžiečio tarnybą ligoniams, yra tvirtinęs, kad „ligos ištiktas žmogus trokšta būti tarp kitų; liga esanti nesugriaunamas įrodymas, kad žmo­gus yra apspręstas būti drauge“. Tačiau čia kaip tik ir kylanti egzistencinė drama: „Kiek ligonis ieško kitų, tiek šie kiti vengia ligonio. Mat visuomenei žmogus yra įdomus tik tol, kol yra našus: visuomenė yra nepasotinama. Todėl kai liga žmogaus našumą sumenkina ar net sustabdo, visuomenė greitai jį palieka ir net pamiršta.“

O tam tikrus dalykus atsiminti dažnusyk rei­kia ne vien iš pagarbos asmenims, svarbius dar­bus atlikusiems. Prancūzai turi posakį „noblesse oblige“ – kilnumas įpareigoja. Todėl at­minti tai reikia ir dėl pačios visuomenės, kad ji neužsimirštų kasdienybėje, kad suvoktų save ne vien šiandienos parametrų rėmuose, bet ir ugdytųsi gebėjimą matyti istorijos proceso raidą, įžvelgti ateities galimybes.

Vienas nuostabiausių dr. R.Šomkaitės vi­suomeninių darbų – jos drąsus pasitarnavimas lais­vo žodžio sklaidai sovietų okupacijos me­tais. Ne taip daug lietuvių inteligentų, juo la­biau – su moksliniais laipsniais, ryžosi rizikuoti savo statusu ir veltis į Lietuvos pogrindžio veiklą. Tai buvo pavojinga net ir Vakaruose gyvenantiems žmonėms. Todėl tik nedaugeliui iš tų, kuriems būdavo suteikiami leidimai trum­pam atvykti į „tarybinę Lietuvą“, užtekdavo drąsos, apdairumo ir apsukrumo nepastebimai susisiekti su pogrindžio žmonėmis, užsiimti faktiškai nelegalia, pagal sovietinius įstatymus baudžiama veikla. Daktarė Rožė buvo viena iš jų.

Apie tai pasakoja Virginijaus Savukyno dokumentinis filmas „Dovydas prieš Galijotą“ (2013 m.), pristatantis „LKB kronikos“ gyvavimo ir išlikimo istoriją. R.Šomkaitė ten kalba: „Atvykau į Suomiją, Helsinkį, kur vyko tarptautinis chemikų suvažiavimas. Iš ten paskiau vykau į Lietuvą. Mane suvedė tuomet su kunigu Sigitu Tamkevičium viena vienuolė. Buvo išsiaiškinta, kas užsienyje veikia, kokie yra informacijos centrai, kas galėtų „LKB kroniką“ platinti.“

„O pirmąjį „Kronikos“ numerį jūs perdavėte į Vakarus?“ – klausia filmo autorius. R.Šom­­­kaitė: „Taip, per mane. Kiekvieną kar­tą, kai sutikdavau kunigą Tamkevičių, būdavo paduodamas kitas ženklas, kad neišaiškintų. Būdavo taip. Sakydavo, skaityk atvirlaiškį. O atvirlaiškiai tikrai praeidavo, jų nesulaikydavo. Ir, žiūrėk, viena raidė bus parašyta atbulai. Ta raidė reiškia, kad jau naujas „Kronikos“ nu­meris parengtas. Ir būdavo taip. Gauni knygą. Atplėši ją. Knygos nugarėlėje fotojuosta su per­fotografuotos „LKB kronikos“ numeriu įk­lijuota. Išsiimi, ir viskas.“

Įveikti „geležinę uždangą“, nors buvo ne­leng­vas, tačiau tik vienas iš sudėtingo „LKB kronikos“ informacinės sklaidos uždavinio etapų. Periodiškai leisti tokį leidinį Lietuvoje ir ilgesnį laiką neįkliūti, efektyviai išplatinti jį Vakaruose, kad pasiektų atitinkamas auditorijas, formuojančias viešąją opiniją, ir paskui ra­dijo bangomis informacija grįžtų į Lietuvą, bu­vo didelis iššūkis ir didelis projektas.

Jungtinėse Valstijose veikė Lietuvių katalikų religinės šalpos fondas, kurio informacijos tarnybai Niujorke vadovavo Gintė Damušytė, dabartinė Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja, ambasadorė. Vienas fondo vadovų ku­­­­nigas Kazimieras Pugevičius rūpinosi „LKB kronikos“ vertimu į užsienio kalbas, jos sklaida Vakaruose.

V.Savukynui jis pasakojo: „Paskambindavo kažkas. Sakydavo, turim dovanėlių iš Lietuvos. Atveža dėžę saldainių. Atidarom – saldainiai. Ieškom to, kur popieriukyje ne saldainis, o fil­ma. Arba dantų pastoje būdavo paslėpta. Arba moteriškoje pudroje. Per savo informacijos tar­­­nybą išplatindavome „Laisvės“ radijui, Va­ti­kano radijui, „Amerikos balsui“, laisvosios Lie­­­tuvos atstovybėms. Anglų kalba platinom nuo Australijos iki Austrijos. Po visą pasaulį.“

R.Šomkaitė man yra pasakojusi, kaip ji su­sitikinėjo su pogrindžio žmonėmis Vilniuje, ne­atpažįstamai pakeitusi savo išvaizdą – užsidėjusi peruką ir persirengusi jai nebūdingais dra­bužiais. Kad nebūtų atpažinta, jeigu seklių iš tolo būtų fotografuojama. Vilniuje jai pasise­kė – niekad nebuvo pričiupta. O štai Mask­voje sykį buvo įkliuvusi. Muitinėje buvo nuodug­niai patikrinta ir iš jos buvo atimta dantų pas­tos tūbelė su paslėptu naujausio „Kro­ni­kos“ numerio mikrofilmu.

Atsitikimą aprašė „Izvestijų“ laikraštis. Nuo didesnių pasekmių išgelbėjo jos mokslininkės statusas ir tai, kad sovietai negalėjo įrodyti, jog nelegalus daiktas per sieną buvo vežamas sąmoningai, o ne „atsitiktinai“ patekęs į jos bagažą.

Dėsningumas ar sutapimas, kad būtent R.Šom­kaitei teko dalia priglausti J.Brazaitį sa­vo namuose, kai jis, netekęs šeimos, paskutinia­­me savo gyvenimo etape sunkiai susirgo ir jau buvo reikalingas globos? Dr. Rožės namai virto J.Brazaičio „ligonine“.

Kiek pagerėjus sveikatai J.Brazaitis ėmėsi faktiškai jau paskutinio savo darbo, kurį užbaigė prieš pat mirtį. Jis parašė įvadinį straipsnį pir­­majam „LKB kronikos“ tomui. 1974 m. ba­lan­d­žio 4 d. laiške Kaziui Ambrozaičiui rašė: „Per­nai netikėtai pakliuvau į bėdą – sutikau pa­­rašyti įvadą Čikagos vyrų leidžiamų „Kro­ni­kų“ knygai. O kai patikrinau „Kronikų“ teks­tą, teko jo iškraipymus atstatinėti pagal originalą. Ir rezultatas: vietoj poros savaičių įvadui dirbu jau pusę metų visai knygai. Ir dar nesu baigęs.“

Paskutiniu savo tekstu J.Brazaitis įprasmino ir R.Šomkaitės visuomeninio darbo reikšmę. Kai pasaulio įtakingieji tylėjo, nedrįsdami parodyti balso priespaudos akivaizdoje, kuk­li mergina, chemijos mokslų daktarė iš Nau­jojo Džersio, veikė drąsiai, prisiimdama Do­vydo kovos prieš Galijotą pasiuntinės misiją ir ti­kėdama savo žygio prasme. Straipsnyje „LKB Kronika tautos istorijoje“ Brazaitis rašė:

„Kova su religiją, Bažnyčia ėjo kartu su kova prieš tautinę sąmonę. Religinė ir tautinė są­monė visuomet buvo glaudžiai sutapusios Lie­tuvoje, o ypačiai išorinio pavojaus metu. Tai Maskva žinojo. Tą jos rūpestį viešai skelbė ir Vakarų spauda. O kai Brežnevo politika nuo 1965 sustiprino tautybių asimiliacijos pastangas, sustiprino drauge ir kovą prieš tikėjimą jau atvirai policinėm priemonėm. Šiai bendrai ko­vai prieš tautinę ir religinę sąmonę įpareigo­jo 1971 kompartijos XXIV kongresas. <…> Ši­tokiose nuotaikose ir gimė LKB Kronika. <…>

LBK Kronika nėra pirmas dokumentas, iš pavergtos Lietuvos pasiekęs Vakarus. Pir­muo­ju tektų laikyti partizanų atneštą Lietuvos ka­talikų laišką Šv. Tėvui Pijui XII ir įteiktą 1948 m. per apaštališkąjį delegatą kan. F.Kapočių.

Atsakymo į laišką iš Vatikano nesulaukta. Dokumentas nebuvo pateiktas nė 1953 m. Kers­teno komisijos tyrinėjimų dokumentacijai. Bet laiško kopijos plačiai buvo pagarsintos vokiškai kalbančioje Šveicarijoje ir Vo­kie­tijoje. Išverstas taip pat angliškai ir prancūziškai. <…>

Kodėl neatsiliepta? Neatsiliepta, turbūt, dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ne visi ir Lietuvoje kelia balsą prieš persekiojimus ir tik tyliai kenčia: tyli dėl baimės, kad gali būti blogiau.

Vakarų oficialių institucijų tyla kyla iš to­kios pat baimės, kad savo balsu nepakenktų per­sekiojamiem ar kad nepakenktų saviem in­teresam. <…>

J[ungtinės] Tautos šiuo pragmatizmo keliu yra nuėjusios iki cinizmo. Jos imasi kelti balsą dėl persekiojimų Čilėje, nes Čilė maža valstybė ir antikomunistinis yra jos režimas. Bet jos tyli dėl Lietuvos tikinčiųjų skundo, nes jis nu­kreiptas prieš Žmogaus persekiojimą, vykdomą galingos komunistinės vyriausybės. Jung­ti­nės Tautos atsisako kelti tokius klausimus, dėl kurių galėtų susilaukti nemalonumo. Dėl tokio JT charakterio Vakaruose kai kurie publicistai davė jom patronu Poncijų Pilotą. <…>

Pragmatizmas sveria ir Vatikano tylą. Va­ti­ka­no monsinjoro A.Casaroli, vadinamo kartais Vatikano užsienių reikalų ministeriu, politika ta pati, kai dabar J. Valstybių: negotiation, not confrontation: išgauti komunistų valdomuose kraštuose Bažnyčiai šiek tiek laisvės de­rybų keliu. <…>

Kronikos dokumentinė reikšmė šiam istoriniam laikotarpiui tokia pat, kaip J.Daumanto Partizanų ankstesniem laikam – penktam-šeštam dešimtmečiui, kada ėjo kova dėl krašto lais­vės ir dėl lietuviškos gyvenimo sistemos.

Kronikos laikotarpis organiškai išplaukė iš Partizanų laikotarpio ir jį pratęsė. <…>

Ir kiekvienas, kas Kronikas rimtai paskaito ir susimąsto; kas ima jos informacijas skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis.“

„Esu populiarus dėl to, kad nesu populiarus“, – sakydavo Australijos lietuvis A.Viliūnas, medicinos daktaras iš Sidnėjaus. Nebuvo „populiarus“, nes nevengdavo pasakyti to, ką galvoja. Ne veltui Rytų išmintis sako: „Kai sakai tiesą – laikyk koją balnakilpėje.“

Neturiu žirgo. Negaliu iškart įkišti kojos į bal­nakilpę. Nors žinau, kad šis komentaras „populiarumo“ man nepridės, bet sie­kiant pažangos kas nors turi prisiimti pasipiktinimo naštą, pasakytų J.Brazaitis.

Keli mano draugai, intelektualai, kurių nuomo­nes vertinu, pasisakymus skaitau, o jų nuomonėms dažnai pritariu, neseniai pakvietė į „Talką“. Tokiu vardu išeivijoje ilgai veikė palyginti įtakinga tautininkų visuomeninė-politinė organizacija. Lietuvoje šiuo pavadinimu rugsėjo pradžioje kilo visuomeninė iniciatyva „už valstybinę kalbą“. Buvau kviečiamas. Suprantama, ne į išeivijos sambūrį. Pasirašyti peticiją. Ginančią „savo abėcėlę“.

Pratylėjau. Turiu paaiškinti, kodėl.

1989 m. pirmąsyk gavau užsienio pasą. Per savo 33-ejus ligtolinius gyvenimo metus nebuvau drįsęs nė pagalvoti, kad politinio kalinio vaiką sovietai būtų galėję išleisti į užsienį. Ir staiga – prizas: leidimas savaitei vykti Prancūzijon! Kiek buvo džiaugsmo! Aplink – Sąjūdis, vėliavos, pasaulio dėmesys! Nepriklausomybės nuojauta! Mes – ne tie, kuo mus laikė 50 metų!

O drauge ir apmaudas. Imu į rankas „об­ще­граж­данский зaграничный паспорт СССР“ su Prancūzijos viza. Manęs – nėra. Nėra to, kuo pats save laikiau. Yra tik „Ваюшайтис“ ir nie­kad anksčiau nematytas „Valiouchaitis“. Maskva pasistengė, kad prancūzai „perskaitytų teisingai“. Bet iš tiesų – parodė tik nelaisvo, aparato stumdomo valdinio vietą: jo tapatybė jam pačiam nepriklauso. Kas jis, sprendžia ne pats. Sprendžia už jį. Pasako, kuo jis gali ir privalo būti. Taškas.

Aš nenorėjau būti sovietinis „Valiouchaitis“. Norėjau būti toks pat kaip mano tėvas, senelis, kurių Lietuvos Respublikos išduotuose pasuose mūsų giminės pavardė buvo rašoma „Va­liu­šai­tis“. Nepaisant to, kad prieš tai beveik 100 metų ra­šė „Ваюшайтис“, o dar anksčiau, prieš daugiau kaip 200 metų – „Wałuszaytis“.

Dabartinė kova už „savo abėcėlę“ primena sovietų elgseną. Dedamės esą dideli vakariečiai. Veržlūs kritikuoti sovietinį paveldą. Rusiją ir Putiną. Tačiau mūsų pačių elgesio modeliai kartais nedaug skiriasi nuo autoritarinės praktikos. Lenkų mažumos pageidavimai dėl pavardžių rašybos ir dvikalbių gatvių pavadinimų – kaip tik tie atvejai.

Ambasadorius V.Dambrava, diplomatas par excellence, nuolat kartoja: kas svarbu – dvigubai svar­bu, kas nesvarbu – dvigubai nesvarbu. Ne­pa­jė­­gu­mas atskirti svarbius dalykus nuo antraeilių – dau­giausia lemia mūsų šiandienės politikos ne­sėk­mes. Ir vidaus, ir užsienio. Ma­tome detales, o neįstengiame įžvelgti tendencijų. Procesų raidos. Atskirti tikrų rizikų nuo tariamų.

Populiaru gąsdinti žmones V.Tomaševskiu ir jo partija. Tačiau Lenkų rinkimų akcijos iškilimas ir stiprėjantis vaidmuo yra ne kas kita, kaip mūsų vidaus politikos nesėkmė. Kur partijų programos Rytų Lietuvos raidos perspektyvai? Už­degančiai ir įkvepiančiai to krašto žmones. Kad jomis pa­ti­kė­tų. Kad įsijungtų. Veiktų drauge.

Kur autoritetingi, vietos žmonių pasitikėjimą turintys lenkai, baltarusiai, rusai tose partijose? Jų nėra. Arba beveik nėra. Nes tas kraštas partijoms nerūpi. Tai kodėl to krašto žmonėms turi rūpėti Lietuvos partijos? Mūsų socialinė sankloda stumia juos į tautinį getą, kuris vadinasi LLRA.

Lietuva kartoja tą pačią klaidą, kurią prieš­ka­riu darė Klaipėdos krašte. Ne bandė klai­pė­die­čių kitoniškumą suprasti, pripažinti ir palenkti savo pusėn patrauklesne už Vokietijos gundymus socialine alternatyva, bet skubėjo juos „atlietuvinti“. Išaiškinti vietos memelenderiams, kad jie – tik „nutautėję lietuviai“. Pasekmes žinome.

P.Žadeikis, Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone, susitikęs su J.Toliušiu, iš Klaipėdos krašto kilusiu licencijuotu Niujorko advokatu, dirbusiu Klai­pė­doje, promemorijoje Užsienio reikalų ministerijai 1939 m. sausio 25 d. rašė: „Paklaustas, kaip jis vertina Klaipėdos krašto praeitį, p. To­liu­šius pasakė, kad tai yra Lietuvos valdžios klaidų litanija: Lietuvos valdžia, aklai pasitikėdama signatarais, varinėjusi aukštą politiką – kalbėjusi tik su Paryžiumi, Londonu, Ro­ma, dirbusi Ženevoje ir Hagoje, bet pamiršusi dirb­ti su Klaipėdos lie­tuviais, jais nepasitikėjusi; eko­nomiškai at­bai­džiusi laukininkus nuo Lie­tu­vos ir apsodinusi vi­sas įstaigas savo dažnai ne­vy­kusiais valdininkais gelž­kely, pašte, muitinėse.“

Daug žmonių mano, kad priešindamiesi „w“ raidei Lietuvos piliečių asmenvardžiuose jie gina „lietuvišką interesą“ ir „savo abėcėlę“. Iš tiesų jie gina nykų sovietinį uniformizmą, neigiantį prieškario lietuviškos pavardžių rašymo tradicijos tęstinumą.

Šiandien esam didesni tautininkai ir už smeto­ninius. Prieškario pavardžių rašymo įstatymas nustatė, kad „lietuvio pavardė rašoma bendrinės kalbos rašyba ir lytimis“, o nelietuvio pavardė „rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“.

Ar reikia dar aiškiau ir suprantamiau?

Todėl M.Römeris galėjo būti ne tik Römeriu, bet ir Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi bei jo rektoriumi. Dėl to umliauto jis netapo mažesniu Lietuvos patriotu. Priešingai. Šiandien iš jo raštų daugelis lietuvių mokosi ne tik konstitucingumo pagrindų, bet ir patriotizmo, įsipareigojimo tėvynei.

Kaip elgiasi laisvę atgavusi Lietuva? Paneigia prieškario tradiciją ir eina „sovietinio patriotizmo“ keliu: primeta naują tapatybę didžiai as­me­nybei, kuri jau tyli ir reikšti protesto nebegali. Universitetas šiandien vadinasi M.Ro­me­rio, nes V.Kapsuko universiteto auklėtiniai kal­bi­ninkai naudoti autentiško vardo neleido.

Čia – apie mirusįjį. Bet reikia pagalvoti ir apie gyvuosius. Kaip jaučiasi žmonės, kurie savo tė­vų, senelių ir protėvių antkapiuose mato vardus, parašytus su „w“, o Lietuvos „nauji ponai“ lie­pia jiems rašyti kitaip? Jie turi perkalti antkapių užrašus? Žmonės tarpusavyje kalbasi „poprostu“, žino, kaip miesteliuose vadinasi gatvės jiems suprantama kalba, turi prisisukę lenteles su jų pavadinimais, greta lietuviškų. O iš Vilniaus atvykę valdininkai bando jas nulupti? Nes taip, girdi, rašo įstatymas kalba, kuria jie to įstatymo nei perskaityti, nei suprasti nepajėgia.

Kam tos lentelės trukdo? Dar kartą cituoju prieškario teisės aktus. „Toms vietoms, kurios, svetimiems valdant Lietuvą, dokumentuose ir oficialiuose raštuose buvo vadinamos kitokiu vardu, ne tuo, kuriuo tos pat vietos gyventojų vadinamos, turi būti paliktas žmonių vartojamas vardas“, – rašoma įsakyme dėl žmonių vardų, pavardžių ir vietų vardų rašymo.

Kokie jausmai kyla žmonėms, kai elgiamasi priešingai? Vietiniais dėtas, aš irgi sakyčiau byd­ło, ne kitaip. Patys pilam anglių į V.Tomaševskio lo­komotyvą, paskui nepatenkinti, kad garsiai švil­­pia.

Galima, žinoma, ir toliau brukti per prie­var­tą. Bet „prievarta – tai tik prisipažinimas, kad ne­sugebate aiškiai reikšti minčių“, – rašė britų žur­nalas „Times“.