Tag Archive | "Viduramžiai"

Didysis pasaulio teatras (I dalis)

Tags: , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Teatro istorija skaičiuoja tūkstantmečius – jo ištakos siekia ankstyvųjų bendruomenių religines apeigas, kuomet vaidinimais garbintas konkretaus dievo gimimas, mirtis ir prisikėlimas. Pastarąjį faktą liudija Senovės Egipto graikiškojo-romėniškojo laikotarpio šventyklos, pvz., Esna, Dendera, Kalabša. Šių šventovių architektūriniame plane užkoduota „pamaldų-teatro“ funkcija.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Anot šaltinių,minint Naujuosius metus, žyniai išnešdavo dievybės statulą iš požeminės kriptos ir pastatydavo wabet (liet. „tyroji koplyčia“; maža koplytėlė šventyklos teritorijoje, skirta dievybei atgimti – aut.), ten šventikai ją prausdavo, rengdavo ir lydint procesijai, vakariniais laiptais, užkeldavo ant šventyklos stogo, kur pietvakariniame kampe stovėjo atvira pavėsinė. Čia, saulės spinduliuose, statula likdavo atgimti bei kaupdavo gyvybiškai svarbią energiją ateinantiems metams. Galop, nuleidę rytiniais laiptais, žyniai dievybę vėl paslėpdavo kriptoje[1]. Per kasmetę vietinių dievų gimimo šventę statulų porą statydavo specialioje koplyčioje – mammisi (liet. „gimimo namai“), kur neva gimdavo jų atžala.

Vis dėlto Europoje teatras atliko kultūrinį, politinį ir socialinį vaidmenį, todėl straipsnių cikle aptarsime ne tik šiuos teatro raidos etapus, operos gimimą Abiejų Tautų Respublikoje, bet ir perteiksime įvairių kraštų teatrinę atmosferą.

Pirmoji teatro epocha

Pirmoji didi teatro epocha Vakarų civilizacijos istorijoje prasidėjo V a. pr. Kr. Graikijoje. Ten viena svarbiausių švenčių, Mažosios Dionisijos, davė žodį „tragedija“ (gr. tragos ožka“ – pirmąją šventės dieną aukota ožka arba paskutinę įteikiama kaip prizas)[2]. Tuo tarpu Lėnajos šventė buvo skirta linksmybėms, ir iš jos elementų vėliau išsirutuliojo komedija (gr. comos – „pasilinksminimas“).

Vokiečių filosofas Frydrichas Vilhelmas Hėgelis (Wilhelm Friedrich Hegel, 17701831) antikines tragedijas laikė vienomis „iškiliausių, visais atžvilgiais nuostabiausių visų laikų meno kūrinių“. O Antigonę vadino „nuostabiausia asmenybe, kada nors gyvenusia šioje žemėje“[3]. Kaip vyko antikinės šventės, iliustruoja Partenono frizas, tačiau teatriniai kostiumai palaipsniui kito. Tragedijos aktorius pažįstame iš amforų tapybos: Jie dėvėjo puošnius, dažnai ryškiaspalvius, gausiai siuvinėtus audinius ir avėdavo paaukštintus batus, šitaip mėgdžiodami Dionisą. Vėliau drabužius iškimšdavo, o ūgį padidindavo peruku ir storais batų padais[4].

Pagrindinis kostiumo atributas buvo kaukė, pasak tradicijos, įvesta Tespido (Θέσπις, VI a. pr. Kr.); ji leido trims tragedijos aktoriams vaidinti po keletą vaidmenų. Kiekvienas iš daugiau kaip trisdešimties žinomų kaukių tipų nurodė ne tik veikėjo amžių, padėtį, lytį, bet ir vyraujančią emociją. Bemaž priešingai atrodė komedijos aktorius, kurio laisvesnis kostiumas leido atlikti akrobatikos triukus.

Įėjimas į teatrą iš pradžių buvo laisvas, bet vėliau rinktas nedidelis mokestis (vargšams išdalydavo reikiamą pinigų sumą, nes Dionisijose dalyvavimas buvo privalomas).

Jis paprastai avėdavo minkštomis šlepetėmis, mūvėdavo kūno spalvos aptemtas kelnes, vilkėdavo trumpą, juokingai kimštą tuniką, o Aristofano laikų komedijose – dar turėdavo didžiulį raudoną odinį falą. Kaukės komiškumo dėlei buvo išdidintos[5].Nepaisant komedijų populiarumo, vienintelis žymus autorius buvo Menandras (Μένανδρος, 342292 pr. Kr.), kurio penkios dramos pasiekė mus. Jis turėjo nepaprastą reputaciją, ir esama pakankamai kūrinių frangmentų, kad galėtume įvertinti jo Naująją komediją, taip pavadintą skiriant nuo Aristofano Senosios komedijos[6]. Beje, įėjimas į teatrą iš pradžių buvo laisvas, bet vėliau rinktas nedidelis mokestis (vargšams išdalydavo reikiamą pinigų sumą, nes Dionisijose dalyvavimas buvo privalomas).

Svarbiausia romėnų teatrų siūloma prekė buvo šiurkštūs ir nešvankūs farsai daugiausiai girtuoklystės, gobšumo, svetimavimo temomis, prikaišioti vulgarybių ar akrobatikos numerių, atliekamų menkai apsirengusių šokėjų.

Heladoje teatras buvo ne tik linksmybių vieta, bet ir kaip svarbi politinė erdvė, kur susirinkdavo demo (teritorinė apygarda Senovės Graikijoje – aut.) piliečiai, pvz., Ramnos kaime. Juolab, Atėnams prarandant politinį statusą, krizė aiškiausiai justa scenoje: atsirado dramų, keliančių socialinės nelygybės klausimus. Taigi teatras tapo pagrindiniu graikų bendruomenės simboliu, bet jo vaidmuo pasikeitė. Tas pokytis ryškus Megalopolio teatro griuvėsiuose. Iš pradžių teatras čia žvelgė tiesiai į asamblėją, tačiau II a. pr. Kr. vidur. tarp jų išmūryta siena, nukertanti bet kokį šių dviejų institucijų ryšį.

Dar labiau teatras modifikavosi Romos imperijos laikais, nes kalvos šlaito amfiteatrus keitė lygioje vietoje dygstantys teatrai, apsupti milžiniško mūro. Svarbiausia romėnų teatrų siūloma prekė buvo šiurkštūs ir nešvankūs farsai daugiausiai girtuoklystės, gobšumo, svetimavimo temomis, prikaišioti vulgarybių ar akrobatikos numerių, atliekamų menkai apsirengusių šokėjų. Taip geros reputacijos aktoriai virto atstumtaisiais.

Liturginė vaidyba viduramžiais

Viduramžiais išnykus antikinei dramai, Vakarų Europą užkariavo liturginė vaidyba. Bažnyčios Tėvai griežtai draudė lankyti spektaklius ar juose vaidinti, tačiau Bizantijoje vis tiek mėginta pritaikyti senąjį teatrą naujoms reikmėms. Ironiška, bet drama, nepaisant draudimų, atgimė pačioje krikščionių kulto širdyje; o teatrą labiausiai draudė tie, kurie prieš atsiversdami patys jame mėgo lankytis, pvz., Šv. Augustinas (Agostino d’Ippona, 354430). Taip liturginė drama išsikristalizavo iš krikščioniškos liturgijos, ypač iš Velykų apeigų[7].Vaidinimai įprastai vyko lauke, o bažnyčios durys atstodavo foną ir pro jas buvo įleidžiami bei išleidžiami pagrindiniai aktoriai.

Vėlyvaisiais viduramžiais į Vakarų Europos meninę sceną įžengė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.

Kita vertus, Ispanijoje religinės pjesės jau XV a. vid. vaidintos didikų dvaruose. Įdomu, kad ir komizmas viduramžių teatrui buvo nesvetimas, pavyzdžiui, Velykų vaidinimuose pirmieji įvesti komiški personažai buvo pirkliai, kurių krautuvėje apsistodavo vykstančios prie kapo Marijos, norėdamos nusipirkti Kristaus kūnui balzamuoti reikalingų medžiagų[8]. Žinoma, kitos istorijos buvo dramatiškos: Danielius liūtų duobėje, Lozoriaus prisikėlimas, Šv. Pauliaus atsivertimas. Kiekvienai pjesei reikėjo nemažai aktorių, iki 300. Daugelis buvo vietiniai berniukai ar vyrai, bet Prancūzijoje leista vaidinti ir moterims[9].

Be to, vėlyvaisiais viduramžiais į Vakarų Europos meninę sceną įžengė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai sietina su pirmosiomis teatro apraiškomis, kurios Lietuvoje pastebimos liturginėse dramose, parateatriniuose renginiuose, klajojančių aktorių pasirodymuose. Pirmos žinios apie teatro užuomazgas LDK siekia XV a., kai popiežius Sikstas IV (Sisto IV, 1414–1484) Nekaltojo Prasidėjimo šventei suteikė oktavą (1482)Vilniaus bernardinai iškilmėms pritaikė vaidinimus[10], kurie siejosi su panašiomis kanonizuotomis religinio meno formomis.

Teatro tradicija Renesanso laikotarpiu

Kilus Reformacijos bangai, 1548 m. Paryžiuje uždrausti religiniai vaidinimai; ir nors savo dramų turėjo tiek Reformacija, tiek Kontrreformacija, jų reikėjo veikiau propagandai, o ne teatro tikslams.

Italija tam pasipriešino. Remdamiesi Senovės Romos architekto ir karo inžinieriaus Marko Vitruvijaus Polio (Marcus Vitruvius Pollio, 80–15 m. pr. Kr.) architektūros veikalais, rašytais 16–13 m. pr. Kr. ir pirmąsyk su iliustracijomis išspausdintais 1511 m., teatro architektai perkėlė romėnų teatro architektūrinius principus į itališkus statinius[11]. Tad žvilgtelėjus į Vinčensos Teatro Olimpico (15801585) su nepakartojama frons scaenae (lot. scenos išorė – dekoruota romėniško teatro skenė (scenos fonas) – aut.), nekyla abejonių, kad tai – tipiškas akademinės tradicijos renesanso teatras; vienas iš trijų (likusieji, Teatro all’antica (15881590) Sabonetoje ir Teatro Farnese (1618) Parmoje) išlikusių Renesanso teatrų pasaulyje.

Sostą paveldėjus Žygimantui Augustui (1520–1572), esminių muzikinio gyvenimo naujovių į Vilniaus dvarą atnešė iš Italijos pakviestas žymus vengrų kilmės liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas.

Tarp kitko, greta klasikinių dramų, Italijoje egzistavo gyvastinga commedia dell’arte. Ši teatro forma kliovėsi ne dramaturgu, o aktoriais. Jos dialogas, prasidėjęs paprastu dviejų komikų apsikeitimu frazėmis ir išaugęs į ištisą pjesę, toliau vykdavo improvizuotai. Tyrinėjant žanrą, peršasi aliuzija į graikų dramas, kur kostiumo atributu buvo kaukės. Jei XVI a. sustorėjęs aktorius prarasdavo deramą figūrą ar įgydavo kokią parankią komišką savybę, – pilvuką ar riešutų gliaudiklio profilį, –  tai galėdavo atsisakyti jaunatviškos heroikos ir iškeisti ją į juokdario papliaušką. Žinoma, buvo ir garsių arlekinų, pantalonių ir kapitonų, kurių tikruosius vardus paslėpė kaukės.

Visgi labiausiai Renesanso mada veikė LDK kultūrą. 1518 m. Žygimantui Senajam (14671548) vedus Boną Sforcą (Bona Sforza d’Aragona, 14941557), į Lietuvos ir Lenkijos valdovo rūmus atvyko grupė Italijos menininkų. Tarp jų – žymus vargonininkas Alesandras Pasenti, kurį laiką buvęs Vilniaus katedros kapitulos kanauninku[12]. Sostą paveldėjus Žygimantui Augustui (15201572), esminių muzikinio gyvenimo naujovių į Vilniaus dvarą atnešė iš Italijos pakviestas žymus vengrų kilmės liutnininkas ir kompozitorius Valentinas Bakfarkas (Balint Bakfark, 15061576). Šis menininkas labai aiškiai perteikė Italijoje gyvavusią muzikinės estetikos mintį, kuri padėjo atsirasti naujajam baroko muzikos žanrui – operai, tuo metu vadintai dramma per musica[13].

Lietuvoje barokinės pasaulėjautos teatrališkumo simbolis yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios interjerą puošia daugiau nei 2 000 figūrinių skulptūrų, teatro scenos uždangos aliuzijos.

Dera pridurti, kad oficialioje istoriografijoje opera laikoma Renesanso vaisiumi. Paprastą, muzikos lydimą pjesę mitologiniu siužetu, kur svarbiausi žodžiai, italų kompozitorius Klaudijus Monteverdis (Claudio Monteverdi, 15671643) perkeitė į naują meno rūšį, kurioje muzika turėjo didžiausią reikšmę. Kita vertus, prie itališkos kultūros populiarumo prisidėjo XVI a. LDK klestėjusi „lietuvių kilmės iš romėnų teorija“, kuri skatino gyventojus domėtis savo tariamos tėvynės istorija bei papročiais. LDK didikai lankėsi Italijoje, sekė tos šalies mecenatystės tradicijomis, humanistine pasaulėjauta. Italų kompozitoriai Oracijus Vekis, Di Džo Batista, Otavijus Vernicis, Rokas Rodis, Supraslio stačiatikių vienuolyno fundatoriui, LDK didikui Aleksandrui Chodkevičiui (1475–1549) dedikavo savo kūrinių rinkinius, kuriuos išspausdino Venecijos natų leidėjai[14]. Vienaip ar kitaip, baroko pasirodymui LDK diduomenė ruošėsi nuo XVI a. pr., todėl nenuostabu, kad ši kultūrinė epocha lygiagrečiai plėtojosi visoje Europoje.

Baroko teatrališkumas

Įsigalėjusi nuomonė, esą Baroko laikų žmogus jau ne renesansinis konkistadoras, o aktorius, kurio gyvenimo pjesės autorius yra Dievas. Šis pasaulis – tai scena, arba didžioji iliuzija[15]. Tokia samprata pirmiausia susiformavo Viljamo Šekspyro (William Shakespeare, 15641616) kūryboje, o vėliau paplito protestantiškuose ir katalikiškuose kraštuose. Lietuvoje barokinės pasaulėjautos teatrališkumo simbolis yra Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios interjerą puošia daugiau nei 2 000 figūrinių skulptūrų, teatro scenos uždangos aliuzijos. Tai religinis teatras, kur svarbiausias aktorius yra piligrimas – nusidėjėlis, o svarbiausias žiūrovas – Dievas Švč. Trejybės pavidalu[16].

Lygiai tokios pat nuomonės laikėsi Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas, filosofijos, teologijos ir teisės daktaras Jonas Kazimieras Vaišnoravičius (?1680), žmonių gyvenimą prilyginęs komedijai: Žmonės, gyvenantys žemėje, yra aktoriai, o visa tai tvarko Dievas[17]. Be to, baroko dvasia vyravo Vilniaus akademijoje, kuri pirmoji šalyje įsteigė mokyklinį teatrą. Buvo sukurta įvairaus pobūdžio vaidinimų, rašomi ir spausdinami iškilmių scenarijai bei dramos. Renginiuose skambėjo muzika, atliekama didelės ir pajėgios Vilniaus akademijos kapelos[18].

Itin teatro menu domėjosi Vilniaus akademijos auklėtinis, poetas ir ATR valdovo Vladislovo Vazos (15951648) rūmų pamokslininkas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (15951640), kuris su vaidyba susipažino Romoje veikusioje jėzuitų kolegijojeCollegium Germanicum, kur dirbo garsūs dramma per musica korifėjai.

Tačiau kodėl barokas yra toks teatrališkas? Į šį klausimą atsako Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (Louis le Grand, 16381715) epocha. Šventiniai pasirodymai buvo labai svarbūs Liudviko XIV laikų Prancūzijoje, ypač kai pati dvaro institucija priminė teatrą[19]. Karalius laikė save Apolonu, ištrinančiu ribas tarp realybės ir vaidybos, žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių. Tai atspindi architektūra, skulptūra, tapyba. Šarlio de la Foso (Charles de la Fosse, 16361716) paveikslas „Apolonas ir Tetidė“ (1688), vaizduojantis dievą, grotoje lankantį nimfą, įkvėpė Versalio rūmų teritorijoje Trianono dvaro statybas, kur dieviškasis valdovas ilsėdavosi nuo karališkųjų darbų ir slėpė savo meilės nuotykius intymioje erdvėje[20].

Šventė prasidėjusi paradu ir aristokratišku karinio jojimo meno demonstravimu, vėliau iškilmes tęsė baletas, naktiniai pasirodymai aplink fejerverkais apšviestus fontanus ar baseinus.

Be to, anot šaltinių, tuo metu leistos milžiniškos sumos aktorių kostiumams bei scenos mechanizmams; nenuostabu, patys Versalio rūmai buvo pjesė su scenos viduryje vaidinančia monarchija. Nė vienas karalius iki Liudviko XIV taip pretenzingai neritualizavo valgymo meto, kai pietaujantį valdovą mirtinoje tyloje stebėdavo apsupę dvariškiai[21].Nemažiau ištaigingai rengtos legendinės šventės. Bene puošniausios „Žavingosios salos malonumų“ iškilmės organizuotos 1664 m. gegužės 79 d. italų dekoratoriaus Karlo Vigarani (Carlo Vigarani, 16371713) daugiau nei 600 svečių. Šaltiniuose teigiama, kad šventė prasidėjusi paradu ir aristokratišku karinio jojimo meno demonstravimu, vėliau iškilmes tęsė baletas, naktiniai pasirodymai aplink fejerverkais apšviestus fontanus ar baseinus.

Visą teatralizuotą šventę apjungė tema, paremta italų poeto Ludoviko Ariosto (Ludovico Ariosto, 1474–1533) epine poema Orlando Furioso („Orlando įtūžis,“ 1516)[22]. Įdomu, kad vaidinimų metu scenoje ne kartą pasirodė ir pats valdovas, kuris siekė pakerėti šiomis iškilmėmis ne tiek dvarą, kiek savo jaunąją favoritę kunigaikštienę Luizą la Valeri (Louise La Vallière, 16441710). Apie šventės rafinuotumą liudija vienintelės devynios prancūzų menininko Izraelio Silvestro (Israël Silvestre, 16211691) graviūros, kur skrybėlėtas monarchas atpažįstamas sėdintis publikos centre.

Versalio rūmų teatras rėmėsi prancūziškos operos pradininko Žano Baptisto Luli (Jean-Baptiste Lully, 16321687) įvestomis naujovėmis, pvz., baleto įtraukimu, instrumentine interliudija, išplėtota uvertiūra. 1680 m. karalius Saulė paskelbė dekretą, pasak kurio, dvi konkuruojančios aktorių grupės privalo susijungti, sudarydamos Comédie Française – organizaciją, kuri tęsė dramaturgo Žano Baptisto Pokeli, žinomo Molijero (Jean-Baptiste Poquelin, dit Molière, 1622–1673) slapyvardžiu, tradicijas[23]. Kitai grupei –Comédie Italienne – suteiktos teisės rengti spektaklius tame pat teatro pastate (Hôtel de Bourgogne) kaip Comédie Française iki 1697 m., kai markizės de Mentenon (Marquise de Maintenon, 16351719) prašymu karalius juos išvarė iš miesto.

Mūsų didikai, kaip rodo šaltiniai, kvietėsi pas save tarnauti nemažai to laikmečio muzikos ir teatro įžymybių.

Baroko epochoje LDK kultūriniu paveldu nenusileido Prancūzijos ar Italijos rūmams. Mūsų didikai, kaip rodo šaltiniai, kvietėsi pas save tarnauti nemažai to laikmečio muzikos ir teatro įžymybių. Vieni tokių – Galilėjų šeima, plačiai žinomi muzikai, tarp kurių net keli dirbo LDK aristokratų rezidencijose. Florencijos kameratos nario Vinčenso Galilėjaus (Vincenzo Galilei, 15201591) vienas sūnų, garsiojo astronomo brolis, liutnininkas virtuozas Mikelandželas Galilėjus (Michelagnolo Galilei, 15751631) du kartus (15931599 ir 16001606 m.) buvo atvykęs į Lietuvą. 1600 m. laiške atvykdamas antrą kartą į mūsų kraštą M. Galilėjus nurodė puikias sąlygas, kurias jam žadėjo lenkų ponas: maistą ir aprūpinimą, kaip kitiems savo dvariškiams, du tarnus, keturiais arkliais kinkomą karietą ir 200 vengriškų dukatų per metus[24].

Deja, nežinome, pas ką konkrečiai dirbo italas; istorikai kelia prielaidas, kad tai galėjo būti Radvilos, kurie dažnai keliaudavo po Italiją, arba Lietuvos didysis taurininkas Jonas Pacas (15501610), Italijoje apsistojęs pas Galilėjus (vieni pastarosios šeimos užrašai mini Giovani Lituano)[25], arba grafai Tiškevičiai. Vienaip ar kitaip, subręsti operai itin didelę įtaką turėjo muzikos teorijos atsiradimas – basso continuo, kuris Lietuvą pasiekė daug greičiau negu dramma per musica, pvz., įrašai aptinkami Sapiegų albume.

Pirmųjų operų pastatymai LDK sietini su Švedijos dinastijos atstovu V.Vaza, kuris garsėjo rafinuotu muzikiniu išprusimu, kadangi jo tėvo Zigmanto Vazos (1566–1632) rūmuose dirbo puikių italų muzikų, tarp jų – Džiovanio Pjerluidžio de Pelestrinos (Giovanni Pierluigi da Palestrina, 15251594) mokinys Anibalas Stabilė (Annibale Stabile, 15351595). Be to, pats Z. Vaza neblogai grojo klavesinu, išmanė pasaulietinę ir bažnytinę muziką. Žinoma, didžiausios įtakos V.Vazos muzikiniam skoniui turėjo 16241625 m. kelionė po Vakarų Europą. Kadangi pats princas kelionės dienoraščio nevedė, apie muzikinius įspūdžius lakoniškai dėstė jo palydovai Albertas Stanislovas Radvila (15931656) ir Steponas Pacas (15871640). Taigi kuo kelionėje mėgavosi V. Vaza?

Birželio 30 d. princui lankantis Vienoje, Šv. Romos imperatorienė Eleonora Gonzaga (Eleonora Gonzaga, 15981655) pristatė komediją, kur dainuojama, ir tai sukėlė žiūrovų pasigėrėjimą. Teigta, esą šių muzikantų niekas negali pralenkti, nes pastariesiems neįtikėtinai daug mokama. Tuo tarpu apie viešnagę Briuselyje S. Pacas mini, kad jie buvo priimti pas kunigaikštį Karolį Aleksandrą van Krua (Karel Alexander van Croÿ, 1574–1624), ten 12 panelių ir 12 kavalierių baletą bei intermedijas svečio garbei rodė[26].

Kodėl lietuvių ir lenkų delegaciją taip žavėjo moterys dainininkės? Pagrindinė priežastis – moterų balsai jiems buvo didelė naujiena, kadangi Vazų kapeloje dainavo tik vyrai.

Tačiau ypač keliautojus žavėjo Italija, kurios muzikinė kultūra, tartum švyturio šviesa, žibėjo Senajame kontinente. Pavyzdžiui, Parmoje svečiai turėjo progą susipažinti su spalvinga muzikinio gyvenimo įvairove. Čia XVII a. instrumentinę muziką puoselėjo Farnezių šeima, todėl tikėtina, kad princas galėjo lankytis Palazzo della Pilotta kunigaikčio Ranučijo I Farnezės (Ranuccio I Farnese, 15691622) įrengtame teatre. Kelionės aprašyme nurodoma, kad Parmoje V. Vaza taipogi žiūrėjo komediją, kuri galėjo būti suvaidinta Collegio dei Norbili teatre[27]. Taip pat šiame mieste princas klausėsi garsios dainininkės Septimijos, o kitą rytą išklausė mišias, kuriose giedojo pastarosios mokinė. Atsižvelgiant į melomano V.Vazos interesus, jam buvo sudarytos galimybės pasiklausyti puikios dainininkės Setimijos Kačini (Settimia Caccini, 1591–1638),dramma per musica pradininko ir kūrėjo Džiulijaus Kačinio (Giulio Caccini, 1550–1618) jauniausios dukters[28]. Neapolyje keliautojams pasirodė kita garsi baroko dainininkė Adriana Bazili-Baroni (Adriana Basile-Baroni, 15801642) su dukromis Katerina ir Eleonora.

Tačiau kodėl lietuvių ir lenkų delegaciją taip žavėjo moterys dainininkės? Pagrindinė priežastis – moterų balsai jiems buvo didelė naujiena, kadangi Vazų kapeloje dainavo tik vyrai. O Vakaruose moterys pirmą kartą scenoje pasirodė 1660 m. gruodžio 8 d. Anglijoje, kur Margaret Hug (Margaret Hughes, 16301719)Vere Street teatre atliko Dezdemonos vaidmenį[29].

Taigi princas ne veltui kvietė neapolietes atvykti į LDK, tačiau šiems norams nebuvo lemta išsipildyti. Reikia pridurti, jog V. Vazos kapela buvo elitinis kolektyvas, vienu metu garsėjęs Vidurio ir Šiaurės Europoje. Jis taip pat atliko edukacinę misiją: plačiai skleidė su atlikimo menu susijusius atradimus, repertuarą, muzikinės stilistikos bei kompozicinės technikos naujoves.

Florencijoje pristatytos brandžiausios čia sukurtos operos, kurių dekoracijų piešiniais V.Vaza praturtino savo „įdomybių kabinetą“[30]. Besibaigiant kelionei, svečiai pabuvojo Venecijoje, kur kiekvieną vakarą vyko iškilmės, šokiai, rodytos komedijos. Ryškiausių muzikinių įspūdžių keliautojams galėjo palikti pasirodymai Didžiajame Kanale ir K. Monteverdžio madrigalinė opera, arba draminė kantana Il Combattimento di Tancredi e Clorinda („Tankredžio ir Klorindos dvikova“, 1624) pagal dramaturgo Torkvato Taso (Torquato Tasso, 1544–1595) tekstą[31]. Šaltiniuose minima, jog V. Vaza kvietė K. Monteverdį į mūsų šalį, bet šis, motyvuodamas garbingu amžiumi, kvietimo nepriėmė. Taigi grįžęs į tėvynę princas užsimojo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmuose pastatyti operas.

Profesionalus muzikinis teatras Abiejų Tautų Respublikoje

Profesionalus muzikinis teatras, atitinkantis visus to meto dramma per musica bruožus, ATR pradėjo veikti apie 1635 m. Jis turėjo nuolatinę, kryptingai sudarytą trupę, keliaujančią su valdovo dvaru. Istoriografija skelbia, kad tarp atlikėjų būta ir europinio masto solistų, pvz., kastratas Baltazarė Feris (Baldassarre Ferri, 16101680), pasižymėjęs nepaprastu balsu, gavęs begalę apdovanojimų iš Europos karališkųjų šeimų ir laikytas operinio dainavimo etalonu. Per visą Vazų teatro istoriją (1628–1648) galėjo būti parašyta daugiau kaip 10 operų. Tai net su atskiruose Italijos miestuose pastatytomis operomis buvo įspūdingas skaičius[32].

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kur už Italijos ribų 1636 m. atlikti dramma per musica kūriniai. Kaip ir kitur, šie pasirodymai turėjo politinį aspektą.

Įdomu, kad kai kuriuos pastatymus tiesiogiai įkvėpė buvusi kelionė. Viešint Bredoje (Nyderlandai), Tėvų Jėzuitų bažnyčioje, princą pakerėjo marmuru dekoruotos sienos. Ten matytas dekoras, manoma, vėliau galėjo paskatinti marmurą panaudoti puošiant Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią ir galbūt kuriant Vilniaus valdovų rūmuose statomos operos scenografiją – su marmuro piešiniais imituotų rūmų sienas, sudarant prabangos ir didybės iliuziją[33].

Vilnius tapo pirmuoju miestu, kur už Italijos ribų 1636 m. atlikti dramma per musica kūriniai. Kaip ir kitur, šie pasirodymai turėjo politinį aspektą. Tai buvo valdovo politinės diplomatijos dalis, nes siejosi su tam tikromis datomis, tarpvalstybiniais ryšiais grindžiamomis vedybomis, pasiuntinių priėmimu ir kt. Bemaž žinomiausios čia parodytos operos: Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli, 15991654) „Elenos pagrobimas“ (1636), buvusi ne tik pirmoji sostinėje parodyta opera, bet ir vienintelis V.Vazos teatre sukurtas tokio tipo veikalas, „Andromeda“ (1644) ir „Apviltoji Kirkė“ (1648), rengta Prancūzijos pasiuntinio Ludviko d’Arpajono (Louis, duc d’Arpajon, 16011679) atvykimo proga, tačiau šiam nepasirodžius, rodyta antrajai karaliaus žmonai Marijai Luizai Gonzagai (Louise-Marie de Gonzague, 16111667). Didžiausiame Šiaurės Europoje Varšuvos rūmų teatre rodytos operos „Dafnė“ (1635), „Šv. Cecilija“ (1637), „Enėjas“ (1641), „Amūro ir Psichės naktis“ (1646)[34].

Esminių naujovių į Vilniaus rūmuose vykusius pasilinksminimus įnešė V. Vazos pirmoji žmona Cecilija Renata Habsburgaitė (Cäcilia Renata von Österreich, 16111644). Ji iš tėvo perėmė „baletų“ rengimo patirtį. Tokiose iškilmėse paprastai būdavo išplėtotų baleto scenų, o jų vokalinės introdukcijos įgavo dramų pobūdį.Apie Valdovų rūmuose rengtas šventes 1639 m. užsiminė A. S. Radvila: Pilyje naktį buvo surengti šokiai: karalienė, karalaitė ir karalienės dvaras pasirodė su įspūdingomis kaukėmis. Užgavėnių švenčių linksmybės tęsėsi tris dienas iki trečiadienio aušros[35]. Karalienė Cecilija Renata parengė 13 panašių didesnės ar mažesnės apimties baletų, kurie panašėjo į teatralizuotas iškilmes.

Taigi V.Vazos operas siejo antikinio Olimpo tematika, buvo įsigalėjusios tam tikros konstrukcinės schemos, kuriomis sekė libretų kūrėjai. V.Pučitelio, kaip ir daugelio dramma per musica tekstų autorių, temos siejosi su antikos poetų kūryba, dažniausiai Publijaus Ovidijaus Naso (Publius Ovidius Naso, 43 m. pr. Kr.17/18 m. po Kr.). Visgi tai buvo ne pirminiai šaltiniai, o veikiau perpasakota vėlyvojo renesanso literatūra. Per ateinančius šimtmečius teatras patyrė ryškių transformacijų, kurios vaidinimus pavertė labiau patraukliais paprastiems žmonėms, bet apie tai plačiau kalbėsime antroje straipsnio dalyje.

_____________

[1]Egypt. The world of the pharaohs, edit., Schulz R. ir Seidel M., London, 2004, 297 p.

[2] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija, Vilnius, 1998, 10 p.

[3] Sichtermann B., 50 žymiausių pasaulio moterų, Vilnius, 2002, 29 p.

[4] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………16 p.

[5]Ibid., 18 p.

[6]Ibid., 22 p.

[7]Medieval Drama: An Introduction to Middle English Plays [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.luminarium.org/medlit/medievaldrama.htm.

[8] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………45 p.

[9]Theatre History 101 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://blanckd.yolasite.com/theatre-history.php.

[10] Gidžiūnas V., Pranciškonų observantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV ir XVI amžiuje //Lietuvos katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, 9 T., Roma, 1982, 79 p.

[11] Hartnoll P., Teatras. Trumpa istorija………51 p.

[12]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, sud., Trilupaitienė J., Vilnius, 2010, 11 p.

[13]Ibid., 11 p.

[14]Ibid., 12 p.

[15] Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija 10091795, Vilnius, 2005, 352 p.

[16]Ibid., 325–353 p.

[17]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….14 p.

[17]Ibid., 11 p.

[18]Ibid.,13 p.

[19] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau, London, 2007, 46 p.

[20] Benoit J., Les dames de Trianon, Paris, 2012, 10 p.

[21]Entertaining from Ancient Rome to the Super Bowl, edit., Adamson W. M.,  Segan F., I T., London, 2008, 275 p.

[22]Versailles in 1668, festivities and entertainments [interaktyvus]. Prieiga per internetą:http://www.versailles3d.com/en/discover-the-3d-scale-models/1668.html.

[23] Börsch-Supan H., Masters of French art. Antoine Watteau…………46–47 p.

[24]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….17 p.

[25]Ibid., 18 p.

[26]Ibid., 24 p.

[27]Ibid., 24 p.

[28]Ibid., 26 p.

[29]Margaret Hughes, first lady of the stage //Madame Guillotine. December 8, 2010.

[30] Jagiełło J., Etienne de la Hyre?, „Gabinet sztuki królewicza Władysława Zygmunta Wazy“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  http://culture.pl/pl/dzielo/etienne-de-la-hyre-gabinet-sztuki-krolewicza-wladyslawa-zygmunta-wazy.

[31]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….34 p.

[32]Ibid., 36–37 p.

[33]Ibid., 23 p.

[34]Grespini M., In Lituania Pellegrino “svela” la figura di Virgilio Puccitelli,http://www.ilsettempedano.it/2014/06/01/in-lituania-pellegrino-svela-la-figura-di-virgilio-puccitelli/#prettyPhoto

[35]Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose…….43–44 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. birželio 8 d.

Karingasis princas Respublikos soste

Tags: , , , , ,


Henrikas Valua

Lietuvių–lenkų istoriografijoje Henriko Valua (Henri de Valois, 1551–1589) valdymo periodas įvardintas „prancūzišku eksperimentu“, kadangi tai buvo pirmasis svetimšalis Abiejų Tautų Respublikoje (toliau – ATR) bei monarchas, negebėjęs atlikti formalių pareigų. ATR valdžios modelis Vakarų Europoje buvo nežinomas, tad vien dėl to prie absoliutinės monarchijos pratusius valdovus rinkimai į sostą šokiravo. Greičiausiai sistema laikyta utopine ir veikiau aptarinėta filosofiniuose disputuose nei įgyvendinta realiai. Tad nieko keisto, kad pirmasis kandidatas nepateisino lūkesčių. Apie Henriką Valua mūsų istoriografija kalba fragmentiškai, todėl straipsnyje atskleisiu įvairiapusę „karaliaus stovuko“(1) biografiją.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Ketvirtasis sūnus iš dešimties Prancūzijos karaliaus Henriko II (1519–1559) bei italės Katerinos de Mediči (Caterina de’ Medici, 1519–1589) vaikų gimė 1551 m. Fontenblo rūmuose, kur pakrikštytas Aleksandro Eduardo vardu ir gavo Angulemo hercogo titulą (1566 m. – Anžu kunigaikštis). Norint įtvirtinti glaudesnę užsienio politiką, krikštatėviais pakviesti Anglijos karalius Edvardas VI (1537–1553) ir Vandomos kunigaikštis, o vėliau – Navaros karalius Antuanas de Burbonas (Antoine de Burbon, 1518–1562) su žmona Žana Albretiete (Jeanne d’Albret, 1528–1572).

Henriko Valua auklėjimas Ambuazo pilyje buvo persunktas humanizmo.

Įdomu tai, jog šimtmečio pabaigoje būtent jų sūnus Henrikas Navarietis (1553–1610) pradės šalyje Burbonų dinastiją. Po kelerių metų mirus karaliui Henrikui II, jaunasis princas persivadino Henriku, o jo brolis Pranciškus II (François II, 1544–1560) buvo karūnuotas. Tačiau mirtingumas nepriklausomai nuo socialinės padėties XVI a. buvo aukštas, tad iš visų valdovo vaikų mirė beveik pusė. Ne išimtis ir jaunasis monarchas(2), kuris kentėjo nuo sinkopės, taigi po septyniolikos mėnesių sostą perleido Karoliui IX (Charles IX, 1550–1574).

Henriko Valua auklėjimas Ambuazo pilyje buvo persunktas humanizmo. Jo mokytojais tapo rašytojas Žakas Amijo (Jacques Amyot, 1513–1593) ir intelektualas Fransua de Karnavalė (François de Carnavalet, 1519–1571). Nepaisant karališkos prigimties, giminės pomėgiais, t.y. medžiokle bei fiziniu lavinimu, princas nesidomėjo. Jam labiau rūpėjo fechtavimasis, menas, filosofija, literatūra (skaitė F. Desportė, M. Montenį, Ž. Davi du Peroną), kaip manoma, princą paveikė motina, kuri sudarė palankias sąlygas Prancūzijoje klestėti menams.

Tačiau Henrikas buvo kandidatas į sostą, todėl politikos neišsižadėjo. Tam rengėsi nuo mažens, pavyzdžiui, būdamas keturiolikos lydėjo karalių su regente turnė po šalį lankant provincijos parlamentus. Be to, valstybę draskė katalikų ir protestantų ginčai, tad karališkoji dinastija nuolat laviravo tarp dviejų ugnių. Pagal tradiciją Valua rėmė katalikus, tačiau jaunasis Henrikas nevengė akibrokštų. Istoriografijoje minima, jog devynmetis princas vadindavo save „mažuoju hugenotu“, giedojo seseriai Margo protestantų psalmes, liepdavo šiai keisti religiją, kartą įmetė princesės Bibliją į židinį, atsisakydavo dalyvauti mišiose bei apdegino Šv. Pauliaus skulptūros nosį. Tačiau palaipsniui persimetė į katalikybę, tapdamas aršiu protestantų persekiotoju(3).

Nors Henrikas mieliau leido laiką kabinete, pasižymėti kautynėse tai nesutrukdė.

Anot šaltinių, Karolis IX buvo silpnas, bailus, motinos kontroliuojamas monarchas, todėl Katerina de Mediči soste geidė matyti mylimiausią sūnų Henriką, dažnai vadintą chers yeaux („mielos akys“). Savo charakterį princas įrodė jau šešiolikos, kai buvo paskirtas karalystės generolu leitenantu. Šis įtakingas postas buvo antrasis po karaliaus, todėl įsiutino vieną iš hugenotų lyderių princą Kondė (Louis I de Bourbon, prince de Condé, 1530–1569), atnaujinusį religinius karus.

Nors Henrikas mieliau leido laiką kabinete, pasižymėti kautynėse tai nesutrukdė. Aštuoniolikmetis sužavėjo tautiečius įkarščiu Žarnako mūšyje (1569 m. kovo 13 d.), kur netekęs žirgo narsiai tęsė kovą. Ten po pasidavimo buvo nužudytas princas Kondė, o jo kūnas dar kelias dienas ant asilo iškilmingai vedžiotas po Žarnaką, besityčiojant katalikams. Ne ką prasčiau elgėsi ir Monkontūro mūšyje (1569 m. spalio 3 d.), nepabūgęs arkebūzų ugnies stačia galva puolęs prieš eskadronus(4). Tai stiprino jo autoritetą Europoje, bet tuo pat metu blogino santykius su karaliumi.

1570 m. princą bandyta apvesdinti su Anglijos karaliene Elžbieta I (1533–1603), bet sandėriui sukliudė svarbūs veiksniai.

Vis dėlto motina neprarado vilties per vedybas pasodinti sūnų į užsienio sostą. Tačiau Henrikas simpatizavo velionio princo Kondė marčiai Marijai de Klev (Marie de Clèves, 1553–1574). Teigiama, jog mergina išsiskyrė grožiu, tad iškart krito vyrui į akį. Šią karštą meilę, jei tikėsime poetu Filipu Desporte (Philippe Desportes, 1546–1606), kuris buvo atsidavęs Henriko Valua šalininkas ir vyko kartu į Respubliką, liudija poezija: O šviesiausioji princese, mano drąsos įkvėpėja, / Mano brangusis troškime, mano liūdesy, mano kankintoja! / Kaip greitai, deja, jūsų netekus / mano likimas pakeitė savo veidą(5).

Nepaisant to, 1570 m. princą bandyta apvesdinti su Anglijos karaliene Elžbieta I (1533–1603), bet sandėriui sukliudė svarbūs veiksniai: pirma, poros religija (Elžbieta buvo protestantė, o Henrikas – katalikas); tai karalienei atrodė pasibjaurėtina. O antra, netaktiškas elgesys. Teigta, esą princas išvadino karalienę putain publique (valstybine prostitute), nepamiršdamas pabrėžti amžiaus skirtumo.

Kiti šaltiniai užsimena, kad Elžbieta I dėl išsiplėtusių venų šlubčiojo, tad Henrikas pasišaipė pavadindamas „senu padaru žaizdota koja“(6). Dėl nesėkmingų vedybų prancūzų istoriografija daro prielaidą, jog Henrikas buvo homoseksualus(7). Tačiau remiantis istorikais Pierre Champion’u, Pierre Chevallier, tai tebuvo protestantų ir katalikų oponentų šmeižtas, vaizduojant monarchą sumoteriškėjusį (mėgo auskarus, seges, kostiumai turi moteriškų atributų, rafinuotos manieros, sukūrė dvaro rūmų reglamentą, tiksliai nusakantį, kaip bendrauti su monarchu), nuolaidžiaujantį savo ydoms sodomitą, kuris negali susilaukti palikuonio.

Karaliaus homoseksualumui prieštarauja gausūs liudijimai apie jaunystės ištvirkavimą su moterimis, o vėlesniame amžiuje karštas atsidavimas žmonai.

Manoma, jog gandai buvo naudingi Katalikų lygai, siekiančiai po 1585 m. užtikrinti paveldėjimo teisę kardinolui Karoliui de Burbonui (Charles de Burbon, 1523–1590)(8). Nenuostabu, kad grįžus iš ATR Henriko autoritetas sumenko, todėl visuomenėje paplito įžeidžiantys paskviliai. Be kita ko, karaliaus homoseksualumui prieštarauja gausūs liudijimai apie jaunystės ištvirkavimą su moterimis, o vėlesniame amžiuje karštas atsidavimas žmonai Luizai de Loren(9).

Tuo remiasi ir modernūs istorikai, pvz., Jean-Francois Solanon’as, Nicolas Le Roux, pabrėždami jo santykius su daugybe meilužių bei pagarsėjusį princo skonį gražioms moterims ir tai, jog nėra identifikuota nė vieno vyriško partnerio(10). Katherine Crawford mano, jog Henriko reputacijai milžinišką poveikį turėjo favoritizmo bei prabangos ir nuosmukio sąjunga(11). Būtent favoritai (mignons („meilučiai“)), supę princą po grįžimo iš ATR, vaidino esminį vaidmenį. Su kai kuriais, pvz., Žanu Liudviku de Nogarė, hercogu Ėpernonu (Jean-Louis de Nogaret, duc d’Épernon, 1554–1642) ir hercogu Ane de Žojesu (Anne de Joyeuse, 1560–1587), suverenas mėgo medžioklėje rengti pokylius, žaisti rutuliu ar bibokė. <…>

Anoniminiai autoriai šaipėsi iš karaliaus, kuris „nei vyras, nei merga, o galvoj jo netvarka“(12). Visgi nei karalius, nei favoritai švelnūs nebuvo. Priešingai, meilučiai sudarė efektyvią Henriko III personalinę apsaugą ir pasirodydavo ypač drąsūs kovoje. Šie numylėtiniai atliko lemtingą politinį vaidmenį, sudarydami atsvarą hercogo Alensono ar hercogo de Gizo valdžiai(13).

Tiesioginių įrodymų apie jo veiklą skerdynių naktį nesama, vis dėlto teigta, kad princo kareiviai prisidėjo prie protestantų armijos žudymo.

Prieš išvykstant į Respubliką, Prancūziją sukrėtė Šv. Baltramiejaus skerdynės, kurių pradžią paskelbė Šv. Žermeno Oserijė bažnyčios varpas. Per naktį visoje šalyje išžudoma nuo 2 tūkst. iki 70 tūkst. hugenotų(14). O kur tuo metu buvo Henrikas Valua? Tiesioginių įrodymų apie jo veiklą skerdynių naktį nesama, vis dėlto teigta, kad princo kareiviai prisidėjo prie protestantų armijos žudymo(15). 1573 m. Henriko biografijoje paženklinti perversmu. Sausio mėnesį jis vadovavo La Rošelio, protestantų tvirtovės, apgulčiai, tačiau miestas buvo taip puikiai apsaugotas, kad katalikai patyrė milžiniškų nuostolių. O jau metų viduryje Henrikas sulaukė netikėtos žinios: jis kviečiamas užimti ATR sostą.

Paskutinis Jogailaičių valdovas Žygimantas Augustas (1520–1572) mirė likus septynioms savaitėms iki Šv. Baltramiejaus skerdynių. Apie tai istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677) rašė: Mirė Žygimantas Augustas <…>, Knišine liepos 18 d., eidamas penkiasdešimtuosius gyvenimo metus. Mokytas tai buvo valdovas, bet savo mokytumą suteršė prietaringu smalsumu; kai reikėjo veikti, bergždžiai leido dienas, todėl juokais jį pravardžiavo Gaišliu; tikėjimo dalykais nesirūpino, šitai atvėrė vartus visokioms sektoms, paplitusioms valstybėje; mėgo laikyti rūmuose mokytus žmones, bet labiausiai – sąmojingus vyrus(16).

Naujo monarcho rinkimų kampanija lietuvių–lenkų didikams tapo kovos dėl įtakos valstybėje pagrindu bei kėlė valdovą varžančias sąlygas.

Tuoj po laidotuvių Senatas išsiuntė Teodorą Zenkevičių pas Maskvos didįjį kunigaikštį, ragindamas nesinaudoti šalyje atsivėrusiu vakuumu. Valdovas žadėjo nepuldinėti Lietuvos pakraščių, o laišką užbaigė pirmą kartą pasivadinęs caru, į ką lietuviai, nenorėdami ardyti taikos, nutarė kurį laiką nekreipti dėmesio. Naujo monarcho rinkimų kampanija lietuvių–lenkų didikams tapo kovos dėl įtakos valstybėje pagrindu bei kėlė valdovą varžančias sąlygas(17).

LDK politikai rūpinosi sutvirtinti savo padėtį Respublikoje. Daugiausiai šalininkų turėjo Šv. Romos imperatoriaus sūnus Ernestas Habsburgas (Ernst III von Habsburg, 1553–1595), Henrikas Valua bei Rusijos caraitis Fiodoras (Фёдор I Иванович, 1557–1598). LDK didikai Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, dar esant gyvam valdovui, sutarė jo seserį Oną Jogailaitę (1523–1596) ištekinti už Ernesto Habsburgo, o po karaliaus mirties paskelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, žinoma, jeigu tas sutiks LDK pareigybes teikti tik jos bajorams bei grąžins lenkų atplėštas Kijevo, Voluinės, Podolės žemes.

Kol egzistavo bevaldystė, lietuviai vengė dalyvauti lenkų suvažiavimuose, tikėdamiesi sulyginti Respublikoje teises. Visgi Habsburgai nesiryžo priimti LDK sąlygų, tad lietuviai kreipėsi į Rusiją, tačiau ir čia matant derybas žlugsiant, nenorėdami nutraukti unijos su Lenkija, o Rusijai demonstruojant karinę jėgą Livonijoje, LDK atstovai savaitę pavėlavę 1573 m. balandžio 13 d. atvyko į elekcinį seimą Varšuvoje bei gavę Henriko Valua įgaliotinio Valensijos vyskupo Žano de Monluko pažadą vykdyti LDK didikų reikalavimus, parėmė jį per rinkimus(18).

Tai buvo pirmoji valstybės konstitucija, pagal kurią vėliau prisiekdavo renkami valdovai.

Rugsėjo 13 d. vienuolikos Lietuvos–Lenkijos pasiuntinių delegacija, vadovaujama Kujavijos vyskupo Adomo Konarskio, priimta Teisingumo rūmuose, dalyvaujant karalienei motinai ir karališkai Navaros šeimai. Į šią delegaciją paskirtas M. K. Radvila Našlaitėlis visaip demonstravo savarankiškumą: vyko į Paryžių atskirai nuo delegacijos, skelbėsi atstovaująs LDK ir jos vardu paskelbė atskirą Henriko pripažinimo Respublikos valdovu deklaraciją(19). Rinkimų įsakymas pasirašytas 107 senatorių ir patvirtintas 121 antspaudu. Priesaikos metu karaliaus vardu buvo surašytas ir tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais(20). Jais valdovas įsipareigojo niekada nepaversti sosto paveldimu, seimus šaukti ne rečiau, kaip kas dveji metai, saugoti krašto sienas ir be seimo nutarimo nešaukti į karą visos bajorijos. Tai buvo pirmoji valstybės konstitucija, pagal kurią vėliau prisiekdavo renkami valdovai. Kitame dokumente Pacta conventa karalius įsipareigojo Respublikos finansų ir karo srityse(21).

Po ceremonijos įvyko pokylis Luvre. Sąjunga su Respublika džiaugėsi visa Prancūzija, nes tai galėjo pažaboti Habsburgų ambicijas. Kaip kad išsitarė Karolis IX prieš brolio išvykimą: <…> „Dabar mūsų rankose abi vadelės.“22 Į naująjį sostą gruodžio 3 d. Henrikas išvyko lydimas 1 200 didikų palydos, o Krokuvą pasiekė 1574 m. vasario 18 d.

Euforija atslūgo per karūnaciją (vasario 21 d.). Kuomet karalius priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir davė priesaiką, tada Krokuvos vaivada Janas Firlejus, nenusiėmęs kepurės, priėjo prie altoriaus. Jis buvo nepatenkintas tradicine priesaikos formuluote ir reikalavo, kad Henrikas atskirai prisiektų ištikimybę Varšuvos konfederacijos principams. <…> Jis nenorėjo, kad Lenkijoje pasikartotų antroji Šv. Baltramiejaus naktis(23).

Juos bandžiusiam išskirti rūmininkui Andriui Vapovskiui S.Zborovskis smogė lazda ir užmušė.

Tačiau valdovas nesipriešindamas sutiko. Rodės daugiau jokių rūpesčių nebus, tačiau po dviejų dienų buvo įvykdyta žmogžudystė. Jos kaltininku tapo prancūzų šalininkų Zborovskių giminės narys Samuelis, kuris per turnyrą metė pirštinę, tačiau nė vienas lygus priešininkas jos nepakėlė. Tad prieš jį stojo eilinis Tenčinskių šeimos kareivis, o tai didikas palaikė įžeidimu ir karaliaus akivaizdoje užpuolė patį Tenčinskį. Juos bandžiusiam išskirti rūmininkui Andriui Vapovskiui S.Zborovskis smogė lazda ir užmušė. Pagal Respublikos įstatymą, už žmogžudystę, vykstant seimui, bausta mirtimi. Keršto reikalavo ir mirusiojo našlė, paguldžiusi vyro kūną priešais karaliaus langus.

Vis dėlto pirmasis Henriko sprendimas rėmėsi kompromisu. Karalius nuteisė S.Zborovskį amžinai tremčiai. Visi liko nepatenkinti, nes tai buvo per griežta Zborovskių atžvilgiu ir per daug atlaidu visos bajorijos atžvilgiu. Nuo šio įvykio prasidėjo nesantaikos ir kraujo kerštai, kurie tęsėsi ištisus dešimtmečius(24).

Opiausia problema buvo Ona Jogailaitė, kurią Paryžiuje įsipareigojo vesti princas.

Ne ką geriau sekėsi sutarti ir su seimu, kuris nesileido būti valdomas, o karalius puoselėjo absoliutizmo svajonę. Nors per pirmąjį susitikimą senatoriai dovanojo brangių dovanų: kupranugarių ir vergų totorių, tačiau vėliau kilo barniai. Henrikas netgi grasino bado streiku, jei nebus pasiektas sutarimas, bet opozicija toliau reikalavo konkretesnių garantijų, deklaruotų Varšuvos konfederacija. Užsienio politikoje nesisekė taip pat, nes tikėjimas, jog lenkų–prancūzų–turkų koalicija padės atremti Habsburgus, kaip tartasi Bramonto konferencijoje Lotaringijoje, žlugo dėl nepaliaujamų Respublikos ginčų rytinių sienų klausimu su rusais ir totoriais bei dėl Moldavijos protektorato su turkais. Tačiau opiausia problema buvo Ona Jogailaitė, kurią Paryžiuje įsipareigojo vesti princas.

Apie paskutiniąją iš Jogailaičių informacijos beveik nesama. Šiek tiek idealizuotai ji minima istorikų Aleksandro Pšezdeckio (1814–1871) ir Juliano Bartoševičiaus (1821–1870) knygose bei rašytojo Pavelo Jasenicos (1909–1970) kūrinyje „Ostatnia z rodu“ (Paskutinė iš giminės, 1965), o Janas Mateika įamžino piešinių cikle „Poczet królów i książąt polskich“(25).

Steponas Batoras nepasitikėjęs žmona, bijodamas nunuodijimo, nes ši per motiną esą gerai išmaniusi nuodų meną.

Taip nutiko, nes princesė neturėjo spalvingos biografijos, nepasižymėjo intelektu, charizma. Ji dažnai vaizduota kaip niurzganti, komiška senmergė. Tą iliustruoja keletas faktų, pvz., susitikimo su Henriku proga, apimta aistringos meilės jaunam vyrui, liepusi kambarinėms visas jos suknias išsiuvinėti lelijom. Jos vyras Steponas Batoras (István Báthory, 1533–1586), pasak nuncijaus Jano Andžėjaus Kaligari (Jan Andrzej Caligari), nepasitikėjęs žmona, bijodamas nunuodijimo, nes ši per motiną esą gerai išmaniusi nuodų meną. Tad karalius verčiau leisdavo laiką Lietuvoje, palikęs karalienę Varšuvos rūmuose(26).

Pastarasis teiginys, matyt, turėjo pagrindo, nes po Zigmanto Senojo mirties Bona Sforca su dukterimis išvyko į Mazoviją, kur rūpinosi princesių auklėjimu. Visgi vienintelė Ona liko netekėjusi, nors dar esant gyvam broliui, planuota išleisti ją už Danijos kunigaikščio(27). Taip po Žygimanto Augusto mirties ji įgijo Infans Regni Poloniae titulą. Bet prislėgta dėmesio laiške seseriai Sofijai guodės: Kaip gyventi, nei ant vienos princesės neužgriuvo tiek šlovingų dalykų, kaip ant manęs vienos(28). Taigi santuoka su Henriku atrodė verta pasididžiavimo, bet šis, nesitikėdamas sulaukti įpėdinio su senyva moterimi, vestuves atidėliojo, vengdamas užeiti netgi į kambarį.

Taip pat žeidė senatorių ir seimelių atstovų pasipūtimas bei sunkiai suprantama lenkų kalba.

Apskritai, Respublikos papročiais, kaimų skurdu, plikais laukais, bajorų išgėrinėjimais valdovas bjaurėjosi. Be to, ruošėsi pertvarkyti Vavelio pilį, kadangi itališka mada nežavėjo. Taip pat žeidė senatorių ir seimelių atstovų pasipūtimas bei sunkiai suprantama lenkų kalba. Kita vertus, tarp dokumentų randame pagyras Lietuvai, kur Kaunas pavadintas Respublikos puošmena(29).

Gelbėdamasis nuo melancholijos, Henrikas ėmė vartoti vaistus, dažnai leisdavo laiką medžioklės namelyje Niepoflomicuose. O ypač susirūpino gavęs žinią apie brolio ligą. Kuomet vyko derybos dėl ATR sosto, niekam nešovė mintis, jog princas yra Prancūzijos įpėdinis, tačiau Karolio IX ligos ženklai pasireiškė vos uždėjus Henrikui karūną. Taigi katalikų grupuotės Paryžiuje vadovas Filipas Hurolt de Ševerni (Philippe Hurault, comte de Cheverny, 1528–1599) parašė, jog karaliaus mirties atveju Henriko pareiga – tuoj pat grįžti į tėvynę, kad išsaugotų katalikišką dinastiją. Neilgai trukus, 1574 m. gegužės 30 d., Krokuvą pasiekė žinia apie Prancūzijos valdovo mirtį.

Iki šiol lieka daugybė klausimų, kaip Henrikui pavyko pasprukti nepastebėtam, nes jo kambarius saugojo sargyba, o prie lovos stovėjo tarnai.

Išgirdęs naujieną, Henrikas sudvejojo. Susitikęs su Senatu birželio 15 d. kreipėsi patarimo, o į Paryžių motinai išsiuntė regentystės dokumentus. Birželio 18 d. valdovas dar juokavo ir šoko su lenkų aristokratais, tačiau vakarop, atsisakęs kvietimo pas Oną Jogailaitę, nuėjo anksti gulti. Iki šiol lieka daugybė klausimų, kaip Henrikui pavyko pasprukti nepastebėtam, nes jo kambarius saugojo sargyba, o prie lovos stovėjo tarnai.

Visgi persirengęs jojimo drabužiais su keletu kompanionų išsliūkino pro duris, paslėptas po apmušalais. Vienas bendrininkų, gavęs nuo Vavelio vartų raktus, pristatė karalių kaip „kapitoną Lamotą“. Persikėlę per Vyslą jie pasiekė nuošalią koplyčią, kur laukė žirgai ir iki aušros jau buvo sukorę 30 km. Sužinojęs apie pabėgimą, karo kaštelionas Jonas Tenčinskis su 200 raitelių ir totorių šaulių būriu išsiruošė vytis. Paskutinis žmogus, matęs bėglius, buvo Osvencimo seniūnas, kuris, iš visų jėgų plaukdamas Vyslos viduriu link jo, šaukė: „Jūsų Šviesybe, kodėl jūs bėgate?“(30).

Valdovas norėjo išlaikyti abu sostus, mat prisivijus J.Tenčinskiui esą žadėjęs sugrįžti, tačiau pažado netesėjo, nors iki mirties titulavosi lenkų karaliumi.

Taigi Respublikoje Henrikas karaliavo 118 dienų. Manoma, jog šitaip elgdamasis valdovas norėjo išlaikyti abu sostus, mat prisivijus J. Tenčinskiui esą žadėjęs sugrįžti, tačiau pažado netesėjo, nors iki mirties titulavosi lenkų karaliumi. Ankstyva Karolio IX mirtis sudavė smūgį Lenkijos eksperimentui, smūgį, kurio niekas nesitikėjo(31). Įdomu tai, jog Paryžiaus pirmojo viešo laikrodžio, Karolio V įsaku įrengto ant Teisingumo rūmų (Konserži kalėjimo dalis) bokšto, fasadą po skulptoriaus Žermeno Pilono (Germain Pilon, 1528–1590) restauracijos (užsakytos 1585 m. Henriko III) puošia ATR herbai, kur tarp Valua lelijų matyti įamžintas Vytis.

Arturas Grotgeris „Henrikas Valua sprunka iš Lenkijos“, 1860 m., Varšuvos Nacionalinis muziejus

Prieš grįždamas į Paryžių, Henrikas aplankė Vieną, Veneciją, Padują, Ferarą, Mantują bei Monzą. Praėjus trejiems metams po Šv. Baltramiejaus tragedijos, Prancūzija buvo kaip niekada susiskaldžiusi, o tuo naudojosi Loreno prekybos namų vadovas hercogas de Gizas (Henri, duc de Guise, 1549–1588). Situacijai pakenkė ir „nelaimė“ karūnacijos dieną.

1575 m. vasario 15 d. Reimso katedroje karūnuotas Henrikas III, uždėjus ant galvos sunkią iš Šarlemanės atgabentą karūną, pasiskundė: „Ji mane slegia.“ Jis sudejuoja, ir karūna nukrenta ant žemės(32). Kai kurie istorikai teigia, jog valdovą veikė sielvartas, nes prieš tai prašė Marijos de Klev išsiskirti su vyru ir tekėti už jo, tačiau šioji nespėjusi duoti atsakymo mirė, tad sugniuždytas monarchas gedėjo keletą mėnesių, kol galų gale vedė Luizą de Loren-Vodėmon (Louise de Lorraine-Vaudémont, 1553–1601), buvusią itin panašią į mylimąją.

Pagrindinis naujojo karaliaus uždavinys buvo atkurti pilietinę taiką, sutaikant katalikus su protestantais. Kad patrauktų kilmingus katalikus, 1578 m. jis įkūrė Šventosios Dvasios ordiną. Be to, neramino katalikų interesų gynėjo hercogo de Gizo veikla, nukreipta prieš laisves, pernelyg silpnos karaliaus valdžios suteiktas protestantams. Hercogą gąsdino bevaikis valdovas (Henrikas III dėl to kaltino savo bei valstybės nuodėmes ir didžiumą laiko leido užsidaręs vienuolyne), nes po mirties sostas atitektų protestantui Henrikui Navariečiui (jauniausias karaliaus brolis mirė 1584 m.). Taigi hercogas slapta mezgė ryšius su Ispanijos Burbonais bei kurstė prastuomenę prieš karalių.

Kai jis įžengia į Senąjį kabinetą, jį netrukus užpuola karaliaus žmonės, garsieji Keturiasdešimt penki vyrai, sudarantys jo asmeninę apsaugą. Žmogžudystė tampa skerdynėm.

Įtampa pasiekė kulminaciją, kai de Gizas įžengė į Paryžių, tuo tarpu Henrikas III įsakė įvesti prancūzų ir šveicarų dalinius. Mieste kilo panika, statytos barikados, nes baimintasi, jog valdovas rengia „Šv. Baltramiejų katalikams“(33). Visgi visuomenė rėmė de Gizą, todėl, neturėdamas kitos išeities, suverenas paspruko iš Tiuileri į Blua pilį, o hercogas pasiskelbė „Paryžiaus karaliumi“. Bet išsižadėti sosto Henrikas III nusiteikęs nebuvo. 1588 m. spalį jis dar kartą bandė kliautis diplomatija, sušaukęs generalinių luomų atstovus, tačiau de Gizas nesileido į kalbas, tikėdamasis tapti naujuoju monarchu. Toks pasipūtimas Henriką III įžeidė, todėl gruodžio 23 d., pasikvietęs hercogą pas save, surengė pasalą. Kai jis įžengia į Senąjį kabinetą, jį netrukus užpuola karaliaus žmonės, garsieji Keturiasdešimt penki vyrai, sudarantys jo asmeninę apsaugą. Žmogžudystė tampa skerdynėm. Hercogas gauna ne vieną dūrį, bet negriūva. Jis badomas tol, kol pagaliau parkrinta į kraujo klaną(34).

Žvelgdamas į lavoną, monarchas ištarė: „Miręs jis yra dar galingesnis nei gyvas.“ Rytojaus dieną panašus likimas ištiko hercogo brolį kardinolą Liudviką de Loreną (Louis II de Lorraine, 1555–1588), o kūnai buvo sumesti į negesintas kalkes, bijant, jog sąmokslininkai pavers juos relikvijomis.

Taip atsikratęs priešų Henrikas III tikėjosi atgauti valdžią, nekreipdamas dėmesio į motinos perspėjimus. „Jūs nužudėte hercogą de Gizą, – sako ji, – bet Dievas norėtų, jog ši mirtis anaiptol nebūtų priežastis to, kad taptumėte niekieno Karaliumi.“(35). Ir visgi suverenas tapo nekenčiamas didžiojoje šalies dalyje.

Pasipriešinus valdžiai Orleane bei Amjene, įsiplieskė sukilimai, kuriuose broliai de Gizai skelbti karaliaus tironijos kankiniais. Norėdamas išvengti visiškos katastrofos, Henrikas III susivienijo su Henriku Navariečiu, bet tai įplieskė dar karštesnę katalikų agresiją. Valdovas buvo pravardžiuojamas „Šėtono parankiniu“. Siekdamas atsiimti Paryžių, jis kartu su sąjungininku apsupo sostinę, kurią gynė 45 tūkst. kareivių, apginkluotų Ispanijos karaliaus Pilypo II (Felipe II de España, 1527–1598). Vis dėlto apsiaustis davė vaisių ir, ketindamas šturmuoti miestą, Henrikas III įkūrė stovyklą Sen Klode.

Perdavęs šūsnį popierių, jis iškilmingai pranešė turįs slaptą žinią valdovui, ir kuomet Henrikas III pasivedė į šoną, sušnabždėjęs į ausį dūrė peiliu monarchui į pilvą.

Būtent čia 1589 m. rugpjūčio 1 d. jis priėmė dominikonų vienuolį Žaką Klementą (Jacques Clément, 1567–1589), patekusį su suklastotu leidimu ir neva atnešusį svarbių dokumentų. Perdavęs šūsnį popierių, jis iškilmingai pranešė turįs slaptą žinią valdovui, ir kuomet Henrikas III pasivedė į šoną, sušnabždėjęs į ausį dūrė peiliu monarchui į pilvą. Žudikas buvo užmuštas iš karto. Karaliaus žaizda iš pradžių atrodė nepavojinga, tačiau jausdamas, kad ryto nesulauks, mirties patale paskelbė Henriką Navarietį įpėdiniu. Kitą dieną Henrikas III mirė.

Tragiška Henriko III mirtis buvo pirmoji karališka žmogžudystė nuo Kapetingų laikų. Šaltiniuose minima, jog Paryžiuje naujiena sutikta džiaugsmingai, tarsi Dievo atpildas už brolių de Gizų nužudymą. O popiežius Sikstas V žudiką pavertė kankiniu bei rengėsi kanonizuoti(36). Bet net ir trumpas Henriko Valua valdymas ATR leido mūsų šaliai įsijungti į didžiosios istorijos žaidimą bei įamžino svarbiausią LDK simbolį Vakarų Europos sostinėje.

***

_____________

1Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 132 p.

2 Romier L., La Conjuration d’Amboise. L’aurore sanglante de la liberté de conscience, le règne et la mort de François II, Paris.; Mariéjol H. J., Catherine de Médicis, Paris, 1979, 94–95 p.

3 Leonie F., Catherine de Medici:Renaissance Queen of France, New York, 2006, 179–180 p.

4Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 132 p.

5 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 450 p.

6 Loades D., Elizabeth I: The Golden Reign of Gloriana, London, 2003, 53–54 p.; Leonie F., Catherine de Medici… 179–180 p.

7Henri III était homosexuel [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tatoufaux.com/?Henri-III-etait-homosexuel.

8 MacCulloch D., Reformation: Europe’s House Divided, Penguin, 2004.

9 Ferguson G., Queer (Re)Readings in the French Renaissance: Homosexuality, Gender, Culture, Hamphsire, 2008, 179 p.

10 Solnon F. J., La Cour de France. Paris, 1987; Le Roux N., Un régicide au nom de Dieu, l’assassinat d’Henri III, Paris, 2006; Boucher J., La cour de Henri III , Paris, 1986.

11 Crawford B. K., Love, Sodomy, and Scandal: Controlling the Sexual Reputation of Henry III // Journal of the History of Sexuality, 12 T, 2003, 513–542 p.

12Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 135 p.

13Ibidem., 135 p.

14Saint Bartholomew’s Day, Massacre of, Encyclopaedia Britannia, Chicago 2008.

15 Roux le R., La faveur du roi, Mignons et courtisans au temps des derniers Valois (vers 1547-vers 1589), Paris, 2001, 85 p.

16 Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija, Kaunas, 1989, 755 p.

17 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A., Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 1995, 272 p.

18Ibidem., 273 p.

19Ibidem., 273 p.

20Lietuvos istorija, red. Šapoka A., Kaunas, 1989, 280 p.

21 Makauskas B., Lietuvos istorija, Kaunas, 2000, 138 p.

22 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 447 p.

23Ibidem., 448 p.

24Ibidem., 448 p.

25Anna Jagiellonka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ruinyizamki.pl/poczet-zon/anna-jagiel.htm.

26Ibidem.

27Matki królów i intrygantki [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://funandstory.blog.pl/2013/10/03/matki-krolow-i-intrygantki/#more-3280.

28Anna Jagiellonka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://ruinyizamki.pl/poczet-zon/anna-jagiel.htm.

29 Афанассьев Д . «Материалы для географии и статистики России. Ковенская губерния», Санкт-Петербург, 1861, 341 c.

30 Davies. N., Dievo žaislas. Lenkijos istorija, I t. Vilnius, 2008, 451–452 p.

31Ibidem., 453 p.

32Jie kūrė pasaulio istoriją. Nuo Renesanso iki Švietimo epochos, Vilnius, 2003, 133 p.

33Ibidem., 134 p.

34Ibidem., 134–135 p.

35Ibidem., 135 p.

36 Selon l’historien Jacques de Thou, il a publiquement fait son éloge le 11 septembre 1589 // Histoire universelle, liv. XCVI.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2015 m. balandžio 23 d.


Stebuklai ir prietarai Europos kasdienybėje

Tags: , , , ,


M.Paloni "Šv.Kazimiero karsto atidengimas" / Autoriaus nuotr.

Tikėjimas stebuklais visuomenėje rodo negebėjimą racionaliai paaiškinti nesuprantamų kasdienybėje pasitaikančių įvykių. Reta Vakarų Europos biblioteka tamsiaisiais amžiais saugojo daugiau nei šimtą knygų, kai maurų valdoma Kordoba (Ispanija) garsėjo turinti 80 tūkst. inkunabulų kolekciją. Taigi trūkstant patikimų šaltinių atsirado palanki dirva bręsti mistifikacijai. Šiame straipsnyje apie tai kalbėsime plačiau, tyrinėdami įvairias mistines istorijas, palikusias atgarsį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Vakarų Europoje.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Visų pirma, didžiausia reikšmė teikta antgamtiniams išgijimams. Bene kurioziškiausias atvejis – Šv. Medardo traukuliai, vykę to paties pavadinimo kapinėse Paryžiuje. Tikėdamiesi išgyti ligoniai guldavosi ant asketo diakono Fransua Perio (François Pâris, 1690–1727) kapo ir nuo paminklo semdavo žemės balzamams ir įvairiems kompresams daryti. Jų kūnai lyg apsėstųjų, apimti transo, būdavo tąsomi į visas puses paslaptingos jėgos, akys paklaikdavo, iš burnos verždavosi putos. Tai netruko atkreipti Prancūzijos karaliaus policijos dėmesį.

Skandalingiausia, sakė vienas informatorius, kad į vyrų rankas patekdavo gana gražios ir gerai sudėtos jaunos merginos. Tad gydydami vyrai galėdavo patenkinti savo aistras, nes merginos dviem ar kelioms valandoms būdavo paliekamos pražiotomis burnomis, nuogomis krūtinėmis, numautais sijonais, iškeltomis kojomis[1]

Po šio tyrimo 1732 m. sausio 29 d. kapinės buvo uždarytos.

Visgi plačiausiai diskutuota apie mėgėjišką skrofuliozės (lėtinė kaklo limfmazgių tuberkuliozė) gydymą. Viduramžiais vieninteliai Anglijos ir Prancūzijos monarchai dalijosi privilegija gydyti skrofuliozę, nes tvirtino turintys dievišką galią (divinitus) liečiant ligonį atbaidyti ligą[2]. Pirmasis Anglijos monarchas, praktikavęs „karališkąjį prisilietimą“, buvo šv. Edvardas Išpažintojas (Saint Edward the Confessor, 1003–1066), tačiau prancūzai su tuo niekada nesutiko, argumentuodami, esą anglai mėgdžiojo Prancūzijos karalių (Roberto II (Robert le Pieux, 987–1031) ir Pilypo I (Philippe I, 1059–1108)) gebėjimus.

Čia kyla dilema – prancūzų istorikai nesutaria, kuris jų valdovas ėmėsi pareigos šitaip gydyti. Fizikas Andrė du Lorenas (André du Laurens, 1558–1609) teigė, kad pirmasis buvo Chlodvigas I (Clovis I, 481–511), o istorikas Frenkas Barlau (Frank Barlow, 1911–2009) šių gabumų genezę priskyrė šv. Liudvikui IX (Saint Louis, 1214–1270)[3].

Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.

Vienaip ar kitaip, ritualas žadino kitų dinastijų pavydą ir tapo simbolinės kovos dėl prestižo priežastimi. XII a. prancūzų aristokratija neabejojo valdovo gebėjimais, nes tai asocijavosi su karūnacijos ceremonija, kuomet monarchą patepdavo šventu aliejumi, saugomu Reimso katedroje. Anot legendos, dangiškasis aliejus (aliejaus ampulę Reimso vyskupui atnešė balandis) suteikė valdovui kaip Kristui galią daryti stebuklus[4].

Iš pradžių ceremonialas vyko be iškilmių, pvz., šv. Liudvikas lietė sergančius kiekvieną dieną, kai ligoniai jo laukdavo išeinant po mišių. Vėliau apeigoms nustatytos taisyklės, t. y. ligonį apžiūrėdavo medikai, valdovas liesdamas tardavo: „Karalius tave paliečia, Dievas tave pagydo.“ Manoma, kad sergantieji greičiausiai pasveikdavo savaime ar dėl psichologinio įsitikinimo.

Įdomu, kad tarp sergančiųjų būta ir lietuvių – Žemaitijos vyskupas Mikalojus Radvila (1492–1530), atvykęs į Paryžių 1517 m. gauti karaliaus Pranciškaus I palaiminimą[5]. Deja, Lietuvoje nėra tyrimų, ar panašių situacijų pasitaikė daugiau.

Volteras paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“

Nuo XVII a. „gydymo ceremonijos“ virto įspūdingais reginiais, apie kuriuos per didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas, Sekmines) skelbė šaukliai. Žmonės į didžiąją Luvro salę plūdo miniomis, pvz., 1715 m. per Sekmines Liudvikas XIV palietė 1 700 ligonių. Nors paprasti žmonės laikėsi prietarų, švietėjai ironizavo. Volteras (Voltaire, 1694–1778) paniekinančiai rašė, esą praradęs pasitikėjimą karališku prisilietimu, išgirdęs, kad Liudviko XIV meilužė mirė nuo skrofulio, nors karalius „labai stipriai ją lietė!“[6] Galima teigti, kad ir patys monarchai prarado viltį, nes formalioji frazė įgijo miglotą prasmę: „(Tegul) Dievas tave pagydo, (nes) karalius tave palietė.“ Nepaisant augančios pompastikos ir aštrėjančios kritikos, „karališkasis prisilietimas“ išliko iki XIX a. Paskutinė ceremonija vyko Karolio X (Charles X, 1757–1836) karūnacijos metu 1825 m. gegužės 29 d., tuomet valdovas palietė 121 ligonį[7].

Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, o vengrų monarchai gydė geltligę.

Žinoma, tai nebuvo vienintelis stebuklingas būdas pasveikti. Išgydyti mikčiojimą skelbėsi galintys Habsburgai, kuriems tereikėjo sergantįjį pabučiuoti į lūpas[8], Kastilijos karaliai turėjo galią išvaryti iš apsėstųjų demonus, tiesiog nubrėždami kryžių ir šaukdamiesi Dievo, o vengrų monarchai gydė geltligę. Kiek tvirtesnį vaidmenį turėjo šventieji, pvz., Portugalijos karalienė, vargšų globėja šv. Elžbieta (Isabel de Aragão, 1271–1336), atgailaudama rankose laikytą stiklinę vandens pavertė vynu, o neregys, pakėlęs nukirstą kankinės Elenos Švedės (Elin av Skövde, 1101–1160) pirštą su žiedu, nejučia praregėjo. Taigi stebuklai tik įtvirtino šventojo kultą ir sustiprino bažnyčios autoritetą.

Kita vertus, šventieji gebėjo nulemti net teismų sprendimus, kaip pažymi šv. Viljamo iš Jorko (William of York, ?–1154) pasakojimas. Apie 1200 m. Jorke moteris buvo apkaltinta žmogžudyste. Palaikius delne karštą geležį(taip tikrintas nekaltumas, kadangi tik ant kaltųjų įkaitusi geležis palikdavo pūsles), ant odos pastebėta riešuto dydžio pūslelė. Tad kaltinamoji pasmerkta mirti. Tačiau šioji paprašė leidimo pasimelsti prie Šv. Viljamo kapo. <…> Moteriai įėjus į koplyčią pūslė išnyko. Teisėjai nusprendė ją esant nekalta, tad atsisakė pasmerkti[9].

Visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.

Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, „teismo procesas“ kelia nemažai abejonių, nes teisiamoji galėjo būti tiek pat kalta, kiek ir teisi (viduramžiais kriminalinės bylos tirtos vangiai). Tačiau tamsiaisiais amžiais į racionalų mąstymą niekas nekreipė dėmesio, nes visuomenė bet kuriame gyvenimo etape tikėjo prietarais.

Tai atspindėta vienoje Olandijos legendų apie kunigaikštienę Margaretą van Haneberg (Margaretha van Henneberg, 1234–1276). Istorija byloja, kad kunigaikštienė kartą pasišaipė iš elgetos su dviem kūdikiais, sakydama, kad anie nuo skirtingų vyrų. Įsižeidusi vargeta kreipėsi į Dievą, melsdama tapti liudininku jos dorumui įrodyti, ir prakeikė įžūlią didikę, tardama, kad tegul pati pagimdo tiek vaikų, kiek metuose dienų; ir tegul tie vaikai būsią pelės dydžio, bet žmogaus formos. Prakeiksmas išsipildęs – moteris tikrai Didįjį penktadienį pagimdė 365 vaikus, kuriuos, anot šaltinių, krikštijo vyskupas Gvidas iš Utrechto didžiuliame inde; visiems berniukams duotas Jano vardas, o mergaitėms – Elžbietos. Visgi tiek vaikai, tiek motina tą pačią dieną mirė ir buvo palaidoti Lozduineno (Loosduinen) kaimo bažnyčioje netoli Hagos.

Istorija taip ir būtų likusi legenda, jei ne gausūs šaltiniai įvairiuose istoriniuose bei medicininiuose traktatuose, be to, kunigaikštienė – realus istorinis asmuo, mirusi vienuolyno celėje.

Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja.

Tad iš kur atsirado šis pasakojimas? Ankstyviausiame olandų šaltinyje Tabula Egmundana, sudarytame XIII a., rašoma: 1276 m., Velykų metu, kunigaikštienė Margareta van Haneberg pagimdė 365 sūnus bei dukteris ir ramiai kartu su visais mirė. Jos kapas yra Lozduinene stovinčiame akmeniniame sarkofage, puoštame epitafija metalinėmis raidėmis[10]Įdomu, jog 1500 m. šaltiniuose iš tiesų minima, kad bažnyčios interjere matytos senovinių kapų liekanos bei kabėjusi medinė memorialinė lenta su istorijos aprašu, o palei sieną buvusi didžiulė krikštykla, kurioje esą krikštyti didikės naujagimiai. Pasakojimas taip paveikė Vakarų Europą, kad pagimdė prietarą, jog nevaisingos moterys, nusiplovusios šioje krikštykloje rankas, neva pagyja. 1572 m. Olandijos pilietinio karo metu bažnyčia buvo sugriauta, todėl po kelerių metų šventovę atstatęs pastorius Jakobas Meursijus vėl pakabino memorialinę lentą ir liepė sukurti krikštyklos kopiją. Ir nors toji nėra originali, moterys vis tiek joje mėgsta nusiplauti rankas iki šiol.

Bėgant amžiams legenda taip įsismelkė į europiečių sąmonę, kad apie ją imta kalbėti net karalių rūmuose. Teigta, esą Danijos karalius Frederikas III savo Kunst kabinete turėjo vieną nykščio dydžio kunigaikštienės kūdikį, kurį laikė mažoje stiklinėje dėžutėje, kabančioje ant auksinės grandinėlės. Apie 1820 m. jis pateko į Karališkąjį gamtos muziejų iš kurio dingo be pėdsakų[11].

Pasakojimas pasiekė kulminaciją XVIII a., kuomet Olandijos kaimelį lankę keliautojai iš viso žemyno bandė moksliškai paaiškinti įvykį. Škotų akušeris Džonas Mobrėjus (John Maubray, 1700–1732) knygoje „Moterų gydymas“ (The Female Physician, 1724) rašė: Jei olandų moterys ilgai stovi šalia karštos krosnies, gali pagimdyti pailgą, į žiurkę panašų, mažą gyvūnėlį, vadinamą Suyger ar Sooterkin[12]. Tyrinėdamas pasakojimą gydytojas įsivėlė į gėdingą skandalą, kai beraštė anglų valstietė Meri Toft iš Godalmingo apgavo karalių Džordžą I bei kelis mokslininkus, girdamasi, kad pagimdė 17 triušių.

Elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.

Šiandien mokslininkai mano, kad kunigaikštienė turėjo gimdoje cistų, o tai viduramžiais, matyt, laikyta kūdikiais. Juolab kad tokių istorijų dokumentuose pasitaiko, pvz., Velfų dinastijos atstovė kunigaikštienė Irmentruda iš Altdorfo (Vokietija) taip pat įžeidusi vargetą pagimdė 12 sūnų ir, bijodama aplinkinių apkalbų, nusprendė 11 paskandinti, tačiau kelyje tarnaitę sutikęs kunigaikštis, kuris pripažinęs vaikus savais. Arba prancūzų Trazegnies šeima, kurioje 1276 m. moteris, išjuokusi elgetą, pagimdė 13 vaikų, sulaukusių Velfų palikuonių likimo. Tad elgetos viduramžiais laikyti tarpininkais tarp dviejų pasaulių, gebančiais pakeisti bet kurio luomo narių lemtį.

Prietarams neabejingas buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila (1348–1434), kuriam 1433 m. Baltijos jūros žvejai dovanojo keistą padarą, nuskustą kaip vienuolio galva ir stambiu žuvies kūnu; jis pramintas „žuvimi vyskupu“[13]. Sakoma, valdovas norėjęs jį pasilikti ir kalbinęs lenkų, lotynų kalbomis, bet anas graudžiai stebėdamas žmones tylėjo. Gyvis atsisakė bet kokio maisto ir ėmęs silpti kreipėsi į katalikų vyskupą, melsdamas sugrąžinti į jūrą. Paleista žuvis vyskupas iš dėkingumo peržegnojo jį supusius žmones ir visam laikui dingo Baltijos bangose. Vandenynai nuo seniausių laikų baugino žmones, pvz., lamantinai Antikoje laikyti undinėmis, o žuvis vyskupas, manoma, buvęs gigantiška manta, iš tikro turinti galvos keterą ir plačius pelekus.

Vis dėlto labiausiai viduramžiai neatsiejami nuo šventųjų relikvijų, kurios masino įvairaus plauko perėjūnus. Kartą Groningeno pirklys pavogė Šv. Jono Krikštytojo ranką ir kol ją slėpė namie, tol turtai augo, bet paslapčiai išaiškėjus, buvo priverstas elgetauti, o relikvija grąžinta į bažnyčią[14].

Šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais.

Nepaisant bausmės, vogti relikvijas rodėsi naudinga. 828 m. iš Aleksandrijos Šv. Morkaus koptų bažnyčios katakombų du Venecijos pirkliai, padedami graikų vienuolio, pavogė šv. Morkaus kūną (galva liko Aleksandrijoje) ir atgabeno į Veneciją. Pastarasis įvykis šaltiniuose akcentuotas kaip šventa tikinčiojo pareiga, nes krikščionių kapavietės arabų žemėse neretai buvo siaubiamos. Kita vertus, relikvijų vagystės buvo tam tikras siekis išaukštinti savo kraštą ar giminę, nes paskiros šventųjų kūno dalys nenoriai dalytos net imperatoriams. Kai valdovas Justinianas iš Konstantinopolio prašė dalelės neįkainuojamo paties Šv. Petro kūno, jam kategoriškai atsakė ir vietoj jo pasiuntė vieną skepetaitę, nuleistą pro specialų langelį[15].

Vis tik kai kada relikvijų dalybos reiškė įprastą gestą ir šventojo artimiesiems. XV a.iškilmingos šventės proga Karolis VI Mylimasis (13681422) dalijo protėvio, šventojo Liudviko, šonkaulius Pjerui d’Aili ir savo dėdėms – Beri ir Burgundijos kunigaikščiams, o prelatams davė pasidalyti vieną koją[16].Čia dera pridurti, kad palaikai dalyti ne dėl jų galių, o dėl noro sustiprinti dinastiją.

Nežinomas tapytojas "Maras Vilniuje, 1710 m." / Autoriaus nuotr.

Kuo daugiau fiksuota stebuklų, tuo šventasis populiarėjo ir kapas tapdavo piligrimystės centru. Pavyzdžiui, šv. Liudviko kūnas rodė stebuklus iškart po mirties, tačiau įdomiausia, kad jie vyko ne tik su kietomis kūno dalimis, t.y. kaulais, bet ir su viduriais. Du iš tų stebuklų (kūno vidurių) pripažino bažnyčia. Nutiko ir dar du stebuklai, pervežant karstą iš Šiaurės Italijos į Parmą, o trečiasis stebuklas įvyko prie Paryžiaus vartų[17].Žmonės tikėjo, kad palaikai gydo – reikėjo tik prisiliesti prie kapo, kur jie būdavo[18].

Dėl anksčiau minėto šventojo stebuklų Sen Deni katedroje, Prancūzijos karalius Pilypas Gražusis (Philippe le Bel, 1268–1314) sumanė dalį kaulų, t. y. galvą ir šonkaulius, perkelti į Šventąją koplyčią (Sainte-Chapelle). 1306 m. gegužės 17 d. palaikai pervežti. <…> Notre-Damo katedrai taip pat teko relikvija – Šv. Valdovo šonkaulis[19]. Vis dėlto šiuo pervežimu Sen Deni vienuoliai patenkinti nebuvo, nes jiems liko šv. Liudviko dantys, smakras ir apatinis žandikaulis. Tad, kai 1306 m. staiga mirė vyskupas, o medžioklėje susižeidė karalius, tai palaikyta šventojo pykčiu dėl relikvijų išskirstymo. Tiesa, XIX a. atidarius šventojo palaikų skrynelę, rasta tik emalio bei padrikų kaulų dalys – tai įrodo svarbą bažnyčioms turėti bent menką šventojo dalelę.

Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje.

Žinoma, šventasis nebuvo vien geradaris, jis lygiai taip pat galėjo demonstruoti ir pyktį. Šv. Tomas Beketas (Thomas Becket, 1119–1170) iš Kenterberio yra bene ryškiausias Anglijos šventasis, todėl jo asmuo apipintas legendų. Anot vienos, kartą anglo Jordano Fitz-Eisulfo namus užpuolė liga. Mirė jauniausias sūnus. Bet kaip tik tuo metu pas nelaimėlį užėjo piligrimai iš Kenterberio, nešini švęstu vandeniu iš Šv. Tomo koplyčios ir tėvas nusprendė išbandyti galimybę. Jis supylė velioniui į burną švęsto vandens ir šis stebuklingai atgijo. Atsidėkodamas, Jordanas prisiekė pats nukeliauti į Šv. Tomo koplyčią, bet kelionę vis atidėliojo, nors šventasis jam apsireiškė sapne. Galop Šv. Tomo kantrybė trūko. Įtūžęs šventasis nužudė vyriausiąjį Jordano sūnų ir tada anglas su šeima pagaliau nuvyko į Kenterberį[20].

Stebuklai prie šv. Kazimiero (1458–1484) kapo detaliai aprašyti Vilniaus katedros kapitulos kanauninko Grigaliaus Svencickio (1577–1617) knygoje. Jis mini, kad mirus karalaičiui žmonės traukdavo prie kapo prašyti palaiminimų bei išpildyti norus. Net vargu ar galima suskaičiuoti tuos, kurie paskatinti stebėtinų dalykų garso, ateidavo prie jo kapo norėdami atgauti sveikatą ir tai, ko norėjo, atgaudavo. <…> Aklieji čia atgaudavo regėjimą, kurtieji – klausą, nebyliai – galimybę kalbėti, šlubiai – vaikščioti, bet kas yra nuostabiausia – kai kurie, iš kurių mirtis, didžiausias blogis, buvo atėmusi gyvastį ir sąmonę, tarsi sugrąžintą iš tremties, gyvybės ir sąmonės gėrį atgaudavo dangiškojo Kazimiero pagalba[21].

Tokia mistifikacija artima Naujajame Testamente aprašytiems Kristaus stebuklams, kuriais kliovėsi ankstyvosios Bažnyčios mokymas; tuo įsitikiname žvelgdami į kvatročento laikotarpio (apima meno stilius viduramžių pabaigoje, ypač gotiką ir ankstyvąjį Renesansą) italų tapytojo Mazačo (Masaccio, 1401–1428) freskas Brankačių koplyčioje (Florencija). Pirmieji krikščionys pasirodė turį panašių į Jėzaus galių. Iš Evangelijos sužinome, kad sergantieji pasveikdavę, mirusieji atgydavę, kaliniai būdavo stebuklingai išvaduoti. <…> Stebuklingi ženklai stiprino jų skelbiamą išganymo žinią, taip pat įspėjo apie Dievo bausmės realumą[22].

Mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu pamatė lyg ir atgaunant kvapą.

Tad Lietuvos šventasis nebuvo nė kiek išskirtinis; tą grindžia mergaitės Uršulės prisikėlimas iš mirusiųjų, atvaizduotas italų tapytojo Mikelandželo Paloni (Michele Arcangelo Palloni, 1637–1713) freskos siužete Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Kaip rašo G.Svencickis, mirus Uršulei tėvai nunešė mergaitę prie šv. Kazimiero kapo, melsdami malonės. Ir kai tik buvo prisimintas dangiškasis Kazimieras, abu (tėvai) pamatė lyg ir atgaunant kvapą (mergaitę)[23]. Freskos kompozicija liudijo šventojo galią bei kvietė maldininkus Dievo apdovanotojo prašyti įvairių malonių.

Tačiau atmetus mistiką, stebuklą įmanu paaiškinti mediciniškai. Kituose šaltiniuose minima, kad mergaitė mirė iš bado, vadinasi, patyrusi didelį išsekimą trumpam prarado sąmonę, o tai senais laikais klaidingai laikyta mirtimi (viduramžiais gyvųjų palaidojimų pasitaiko) ir, kol ją atnešė koplyčion, tiesiog atsipeikėjo.

Daug platesnis kontekstas lydi šv. Kazimiero karsto atvėrimą, taip pat įamžintą M.Paloni freskoje. Atverti šventųjų karstus visais laikais buvo populiaru, ypač perkeliant relikvijas į kitą vietą arba vykdant kanonizacijos procesą. Pavyzdžiui, Anglijoje vienuolis Jocelinas Branelondietis 1198 m. aprašė, kaip padėjo perkelti kankinio šv. Edmundo (Edmund the Martyr, 841–869) kūną į didįjį vienuolyno bažnyčios altorių. Nekantraudami skubiai atvožėme karstą. Abatas sakė seniai troškęs pamatyti savo globėją[24], tačiau baiminosi šventojo pykčio, kadangi ankstesnysis vienuolyno vyresnysis palietęs kaulus buvo paralyžuotas.Visas vienuolynas miegojo, kai mes atsargiai pakėlėm kūną dengiantį šilką. Imdamas galvą į ranką abatas šnibždėjo maldą: „O, šventasis kankiny, nepasmerk manęs, nuodėmingojo, pražūčiai už tai, kad drįstu tave liesti. Juk supranti mano atsidavimą ir tikslą.“[25]

Nemažiau išraiškingai G.Svenciskis aprašo 1604 m. rugpjūčio 16 d. šv. Kazimiero karsto atidengimą. Lietuvos šventojo kūnas buvo palaidotas kartu su raudonu šilkinio audinio apdangalu, į kurį buvo įsuptas. <…> Jis buvo rastas visas ir nepaliestas; nuostabiai maloniu kvapu, gausiai pasklidusiu po bažnyčią, atgaivino dvasininkus ir pasauliečius. <…> Tris dienas, per kurias šventojo <…> kapas buvo prieinamas, <…> žmonės jautė tą patį kvapą[26]. Be to, vidurnakty į Vilniaus katedrą švietusi ryški šviesa, kuri išsilaikė ir kitą dieną.

Katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.

Jei lyginsime aprašymą su šventųjų minėjimais Vakarų Europoje, išvysime, kad yra daug bendro, t.y. velionis visada skleidžia malonų kvapą, palaikai retai kada būna suirę (tas atsispindi ir koplyčios freskoje, kur matomas karste gulintis karūnuotas šv. Kazimieras, kurio galvūgalyje klūpi kanauninkas G.Svencickis), o patį karsto atvėrimą gaubia stebuklingi gamtos reiškiniai. Bet, kita vertus, kiekvienas toks stebuklas iš dalies susijęs su tuo metu valstybėje egzistavusia politine situacija, šiuo atveju Reformacijos judėjimu Lietuvoje, todėl katalikų bažnyčia naudojo mistiką, siekdama savo pusėn patraukti daugiau tikinčiųjų.

Pastarajam teiginiui antrina Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabantis nežinomo autoriaus paveikslas „Maras Vilniuje, 1710 m.“, kuriame susipina tiek XVIII a. Lietuvos sostinę užgriuvusi tragedija, tiek Faencoje (Italijoje) įvykęs stebuklas. Paveikslo siužete iškalbingai perteiktas 1710 m. Vilniuje plintantis maras, t.y. daugybė besivoliojančių mirusiųjų kūnų, juos laidojantys žmonės, kaulėta giltinė su dalgiu bei dangiškos rūstybės strėles laužanti Dievo Motina. Fone įžvelgiama Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Trijų kryžių kalnas ir Aukštutinė pilis. Įtampą dar labiau stiprina kruvinos, rausvo dangaus spalvos, todėl nereikia stebėtis, kad visuomenėje tikėta, jog maras – Aukščiausiojo bausmė už žmonijos nuodėmes.

Šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui.

Tačiau apie kokį stebuklą čia kalbama? Istorikas Mindaugas Paknys, kalbėdamas apie kitą toje pat bažnyčioje esantį „Švč. Mergelės Marijos Maloningosios portretą“ (1650), teigia: Paveikslo originalas XV a. pr. buvo sukurtas Faencoje, kaip padėka už Švč. Mergelės Marijos užtarimą miestą apėmusios maro epidemijos metu. 1412 m. siaučiant marui, karštai besimeldžiančiai kilmingai poniai Joanai pasirodė Dievo Motina, rankose laikanti sulaužytas strėles (kaip lietuviškame paveiksle). Ji ragino miestiečius laikytis pasninko ir tris dienas vyskupui rengti iškilmingas procesijas, o tada pažadėjo sušvelninti savo Sūnaus rūstybę taip, kaip sulaužiusi šias strėles[27].

Kai tai buvo atlikta, maras liovėsi, tad vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656), 1653 m. Vilniuje kilus marui, šio paveikslo kopiją dovanojo Antakalnio bažnyčiai (toks Švč. Mergelės Marijos įvaizdis pasirodė ir vėlesniuose maro siužetuose), tikėdamas, kad parapijiečiai išmels užtarimą nuo plintančios epidemijos. Taigi šventenybė viduramžių žmonėms dažnai apsireiškia vykstant nerimą keliančiam dvasinio ir kūniško prado sąlyčiui[28].

Krikščionybės įsigalėjimas atnešė kapinių priartėjimą prie gyvenamųjų vietų, nes viduramžiais žmonės siekė būti palaidoti kuo arčiau pirmųjų šventųjų. Tuo būdu šventųjų kapų lankymas peraugo į masinio tipo piligrimystę. Piligrimų norui išvysti šventąsias vietas netrukdė net istorinės nelaimės, pvz., kai Al Hakimas, „pakvaišėlis“, 1009 m. sugriovė Kristaus Kapo bažnyčią[29].

Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams.

Tačiau bene populiariausia tai buvo Europoje. Pavyzdžiui, kelyje į Kenterberį stovi Ailesfordo vienuolynas, kur sustodavo ilsėtis keliautojai. Jis įkurtas XIII a. karmelitų, saugančių šv. Simono Stoko (Simon Stock, 1165–1265) kaukolę, kurią, pasak legendos, vienuoliui vizijoje nurodė Švč. Mergelė Marija. Tai būdavo paskutinė stotelė iki didžiausios kada nors pastatytos traukos vietos Anglijoje, Kenterberio katedros, kur nužudytas šv. Tomas Beketas. Anot 1316 m. Kenterberio bažnyčios relikvijų sąrašo, ten buvo 12 šventųjų kūnų, 3 galvos, 12 rankų, Jėzaus kryžiaus gabalėliai, apyvarpė, lopšys, kapas, nesuskaičiuojamas kiekis kaulų, plaukų ir kraujo. Piligrimai apeidavo katedrą ir laiptais lipdavo į švenčiausią bažnyčios vietą Šv. Tomo koplyčią, puoštą auksu ir brangakmeniais. Čia gulėjo jo palaikai, kuriuos apžiūrėti buvo galima, einant iš šonų visai prie pat relikvijoriaus[30].

Skaitant panašius sąrašus, tenka apgailestauti, kad Lietuvoje nėra gausu relikvijų, matyt, todėl piligrimystė šalies viduje vyko pasyviai.

Laikui bėgant piligrimystė „išsigimė“. Ji tapo pasipelnymo šaltiniu, kuris nešė ypač gerus pinigus vienuolynams. Kuo piniginis kapitalas augo, tuo išradingesni tapo sukčiai. Taip pamažu vystėsi korupcija ir relikvijų padirbinėjimas – tą byloja daugelis viduramžių metraščių.

1270 m. buvo palaidotas vienuolis Vateris Šv. Edmundietis. Kartą pas vienuolius atėjo vyrai ir pasiūlė jiems praturtėti. Vienuoliai paklausė, kaip. Vateris garsėjo šventumu. Sukčiai paaiškino, kad prie jo kapo nutikus keletui stebuklų būtų galima pasipelnyti. Kai vienuoliai paklausė, kaip be Dievo įsikišimo gali įvykti stebuklai, vyrai atsakė. Vienas iš apgavikų teigė turėjęs 24 vyrus, kurie jo įsakymu klastojo stebuklus. Siuntė juos po įvairias Anglijos vietas daryti stebuklų už pinigus[31]. Žinoma, šv. Kazimiero atveju toks stebuklų klastojimas mažai įtikimas, tačiau įmanomas. Nors galima daryti prielaidą, kad dėl Lietuvos šventojo stebuklų tikroviškumo prisidėjo ir XVI–XVII a., kuomet masinės relikvijų korupcijos banga jau buvo išblėsusi.

Galų gale netgi viduramžiais sklido pašaipos apie kai kurias Europos šventoves, laikančias buteliukuose Šv. Dvasios čiaudulį. Su šia relikvija, ironiškai kalbant, gali konkuruoti tik maža bažnyčia prie Blua (Prancūzija), kuri turi „uch“, ištartą šv. Juozapo, kai šis skaldė malkas. Deja, tokių dalykų niekada nebus įmanoma įrodyti moksliškai.

Priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų.

1982 m. paskelbtame Italijos dienraščio Respubblica straipsnyje apie relikvijas teigiama, kad yra priskaičiuojama dešimt šv. Jono Krikštytojo kaukolių ir apie dvidešimt šv. Jurgio skeletų. Ir bažnyčia skelbia, kad visos šios relikvijos yra autentiškos. Be to, nustatyta daugiau kaip 1 150 vietų, kuriose laikomas tikrasis Kristaus kryžius arba jo dalys. Nemažiau stebina relikvijų gausa, priskiriama asmeniškai Jėzui Kristui. Iki XX a. pr. buvo garbinama daugybė Dievo sūnaus bambagyslių, pieninių dantų ir apyvarpių. Bažnyčia turėjo netgi Gelbėtojo „laiškus“, nukritusius iš dangaus. Paskutinis reliktas yra aiškiai sukurtas pačios bažnyčios, siekiant pateisinti savo veiksmus. O įvairiose Europos šventovėse saugomu Švč. Mergelės Marijos krūtų pienu būtų galima pagirdyti pusę pasaulio.

Taigi, stebuklai ir prietarai mus lydi nuo žmonijos aušros, tik, visuomenei kylant į mokslo aukštumas, jie akivaizdžiai praranda veiksmingumą ir lieka neįprasti simboliai.

***

_______________

[1]Didžiosios žmonijos paslaptys, Vilnius, 2005, 113 p.

[2] Sturdy David J., The Royal Touch in England. European Monarchy: Its Evolution and Practice from Roman Antiquity to Modern Times, London, 1992, 190 p.

[3] Finley-Crosswhite A., Princes and Princely Culture: 1450–1650, London, 2003, 139–144 p.

[4]Didžiosios žmonijos paslaptys…………….248 p.

[5] Ragauskienė R., XVI a. Radvilų požiūris į Lietuvos vietą Europoje, Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius, 2002, 63–77 p.

[6] Hampson N., Crook M., Doyle W., Forrest A., Enlightenment and Revolution: Essays in Honour of Norman Hampson, London, 2004, 60 p.

[7] Barlow F., The Norman Conquest and Beyond, London, 1983, 9, 44–47 p.

[8] Krieger D., Therapeutic Touch as Transpersonal Healing, London, 2002, 7–9 p.

[9]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti, BBC, London, 2009.

[10] Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children // Journal of the Royal society of medicine, 89 V., December 1996, 712 p.

[11]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………

[12]Ibid., Bondeson J. Molenkamp A., The Countess Margaret of Henneberg and her 365 children………

[13] Mitford-Bruce M., Ženklai ir simboliai, Vilnius, 1998, 29 p.

[14] Sabatier P., Life of St. Francis of Asisi [interaktyvus], London, 1919. Prieiga per internetą:http://www.gutenberg.org/files/18787/18787-h/18787-h.htm.

[15] Brown P., Šventųjų kultas, Vilnius, 1999, 118 p.

[16] Huizinga J., Viduramžių ruduo, Vilnius, 1996, 207 p.

[17] Гофф Ле Ж., Людовик IX Святой, Maskva, 2001, 235 p.

[18]Ibid., 237 p.

[19]Ibid., 239 p.

[20]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………

[21] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604 //Ankstyvieji Šv. Kazimiero „gyvenimai“, sud. M. Čiurinskas, 2004, 141 p.

[22]Biblijos žinynas, sud. Alexander P., Alexander D., Vilnius, 2001, 605 p.

[23] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604…………141 p.

[24]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….

[25]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti……….

[26] Svencickis G., Šv. Kazimiero gyvenimas, 1604………………225 p.

[27]Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai, sud., Jankevičiūtė G., Vilnius, 2010, 141 p.

[28] Goff le J., Viduramžių vaizduotė, Vilnius, 2003, 158 p.

[29] Lenzenweger J., Stockmerier P., Amon K., Zinnhobler R., Katalikų bažnyčios istorija, T. I, Vilnius, 1996, 337 p.

[30]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti………

[31]Inside the Medieval mind. Belief by editor, prof. Robert Bartelti…….

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. balandžio 18 d.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...