BFL

Jau šiais metais atsiras progimnazijų, o iki 2015 m. rugsėjo 1 d. vidurines mokyklas pakeis gimnazijos. Tai numatyta naujosiose mokyklų tinklo kūrimo taisyklėse, kurias trečiadienį patvirtino Vyriausybė.

Gimnazijos, kurios neatitiks Švietimo įstatyme ir Mokyklų tinklo kūrimo taisyklėse nustatytų reikalavimų, turės būti reorganizuotos iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Pagrindinės mokyklos, turinčios 1-8 arba 5-8 klases, iki 2012 m. sausio 1 d. taps progimnazijomis.

Nauja tvarka aprėps jau atliktą mokyklų tinklo pertvarką ir neseniai priimto Švietimo įstatymo naujos redakcijos nuostatas.

Pasak švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus, nauja mokyklų tinklo kūrimo tvarka garantuos įvairių lygių ugdymo ir poreikių įvairovę, tautinių mažumų mokyklų ateitį, daugiau galių bus suteikta gyventojų bendruomenių iniciatyvai formuojant švietimo sistemą, pavyzdžiui, steigiant daugiafunkcinius centrus, nevalstybines mokyklas.

“Savivaldybės įgyja daugiau teisių ir atsakomybės kuriant konkretaus regiono poreikius atitinkantį mokyklų tinklą. Sudaromos visos sąlygos išlaikyti pedagoginių sistemų unikalumą – steigti netradicines ir savitas mokyklas, veikti specializuotoms menų ir sporto mokykloms, taip pat ugdyti itin gabius ar specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Tankiai gyvenamose tautinių mažumų vietovėse mokyklos, kuriose dėstoma lietuvių ar tautinių mažumų kalba, vienuoliktas klases galės steigti, jeigu bus ne mažiau negu 10 vaikų. Iki šiol buvo nustatyta 12-15 mokinių skaičiaus riba”, – pranešime spaudai cituojamas G. Steponavičius.

Vyriausybė įpareigojo mokyklų savininkus – Švietimo ir mokslo ministeriją ir savivaldybes – iki 2012 metų vasario parengti ir patvirtinti bendrojo ugdymo ir profesinių mokyklų tinklo pertvarkos 2012-2015 metams bendruosius planus ir juos pristatyti gyventojų bendruomenėms.

Mokyklų tinklo pertvarka buvo pradėta keičiantis demografinėms aplinkybėms. Ją vykdant siekiama užtikrinti švietimo įstaigų ir paslaugų įvairovę, prieinamumą, atnaujinti mokymo bazę efektyviai naudojant valstybės ir Europos Sąjungos lėšas, ugdymą ir jo aplinką labiau pritaikyti skirtingų amžiaus tarpsnių mokiniams. Pertvarkant mokyklų tinklą laikomasi principo: mažiausiems mokykla – kuo arčiau namų, vyresniems – kuo geriau aprūpinta moderniomis mokymosi priemonėmis.

"Veido" archyvas

Šiemet mokyklų direktoriai įpareigoti abiturientams brandos atestatus išduoti iki liepos 15 dienos, pranešė švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys.

Trečiadienį Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete (ŠMKK) pristatęs pasirengimą šių metų brandos egzaminų sesijai viceministras teigė, kad pernai dėl to būta problemų, todėl šiemet griežtai nustatytas terminas.

Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą grafiką, pagrindinės sesijos rezultatai turi būti paskelbti iki liepos 12 dienos.

Pakartotinės sesijos ir apeliacijų rezultatai turėtų paaiškėti iki liepos 22-osios.

Mokyklinių brandos egzaminų sesijos rezultatai skelbiami per penkias darbo dienas, gimtųjų kalbų – per devynias darbo dienas.

Brandos atestatui gauti mokinys turi būti išlaikęs du egzaminus. Iš viso jis gali rinktis ir laikyti ne daugiai kaip penkis egzaminus.

Pernai kilo problemų dėl ankstesniais metais baigusių abiturientų brandos atestatų. Atestatus jie privalėjo patys pristatyti į priėmimo punktus.

Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, nepateikusiųjų atestatų praėjusiais metais buvo rekordiškai daug – per 2500 iš beveik 9000.

V. Bacys taip pat priminė, kad šiemet egzaminus laikantys jaunuoliai vertintojams privalės palikti tik atsakymų lapus, kitus užrašus jie galės išsinešti.

“Netgi valandą po egzamino moksleiviai galės ateiti ir pasiimti savo darbus, palikdami tik atsakymų lapus, nes tik jie svarbūs vertintojams”, – tvirtino viceministras.

Tokiu būdu abiturientai galės su savo mokytojais pasitikrinti, ar teisingai išsprendė užduotis, atsakė į klausimus.

Šiemet pagrindinė brandos egzaminų sesija prasidėjo gegužės 7 dieną, ji baigsis birželio 16 dieną. Laikyti brandos egzaminus registravosi 49 tūkst. 609 kandidatų.

Nuo kitų mokslo metų vidurinėje mokykloje faktų kalimo mažės, o dėmesio kūrybingumui ir praktiniam žinių naudojimui daugės. Tačiau ką to siekiant iš mokymo programų reikia išmesti, o ką įdėti?

Pagal moksleivių tarptautinių olimpiadų rezultatus Lietuva tarp visų šalių patenka į protingiausių vaikų trisdešimtuką. Tačiau mūsų moksleiviams tarptautiniame tyrime buvo sunkiai įkandamas klausimas, kodėl rūgsta agurkai. Jie žino visus Prancūzijos revoliucijos etapus, tačiau nežino, kokia jos įtaka šiandienos Europos gyvenime. Galų gale, pagal europinius tyrimus, Lietuvos žmogiškųjų išteklių ir švietimo rodikliai geri, tačiau pagal novatorių ir inovacijų šalyje skaičius lenkiame tik ES naujokes Bulgariją ir Rumuniją bei kaimynus latvius. O estai pagal šiuos rodiklius jau pralenkė net ES vidurkį.

Beje, Estijos visuomenė, moksleivių tėvai tiesiog spaudžia švietimo strategus ir politikus keisti mokymo programas mokyklose, faktų kalimo sistemą keičiant į kūrybingumo, praktinio žinių panaudojimo gebėjimų ugdymą. Lietuvos plačioji visuomenė į diskusijas nei kviečiama, nei veržiasi, nors būtent švietimas – brangiausiai, kasmet apie 6 mlrd. Lt, mokesčių mokėtojams atsieinanti biudžeto dalis.

Sprendimą, ką keisti vidurinės mokyklos (vienuoliktokų ir dvyliktokų) mokymo programose, planuojama priimti iki Naujųjų metų. Taigi kas laukia vidurinės mokyklos jau nuo kitų mokslo metų?

Idėjoms reikia žinių

Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, iki politinės karjeros vadovavęs Šiaulių Didždvario gimnazijai, pasakoja atlikęs eksperimentą – pabandęs “laikyti” istorijos egzaminą, atsakymų variantuose apibraukdamas pasirinktą raidę. Ir “išlaikė”! Schematizuotos egzaminų užduotys mokymosi procesą pavertė faktų ir datų kalimu.

“Ar klausiame “kodėl” ar tik “kada”? Ar chemijos mokymas mokykloje turi prasmę, jei paprastas pilietis, atėjęs į “Maximą”, nesugeba suprasti ant produkto pakuotės užrašytos cheminės sudėties lentelės ir nežino, kas yra tasai E?” – aiškina poreikį keisti mokymo turinį, akcentuojant mąstymo ugdymą ir praktinį žinių taikymą, viceministras.

V.Bacys neabejoja, kad Lietuvos vidurinis mokslas jau “nebepataiko” į realybės reikalavimus. O juk mąstyti reikėtų ne apie tai, kaip mes patys mokėmės ir net ne apie šiandieną, o apie tai, ko moksleiviui reikės po keliasdešimties metų. Mokykla turėtų gyventi ateitimi, o ne praeitimi. “Gal po 20 ar 30 metų brandos atestatas bus išduodamas už tai, kad moksleivis sukūrė penkiolika idėjų?” – spėlioja viceministras.

Pagrindinės mokyklos programos atnaujintos prieš porą metų, o vidurinės patvirtinos dar 2002 m. Programas reikia ir papildyti: juk po 2002 m. įvyko nemažai esminių įvykių – negi vaikams nereikia dėstyti, ką reiškė Lietuvai tapti ES ir NATO nare? Tačiau programos – ne guminės, norint įdėti kažką naujo, reikia ką nors išmesti.

Juolab moksleivių krūviai tokie, kad abiturientai mokymuisi skiria ir po 10–11 valandų, t.y. maždaug trečdaliu daugiau, nei trunka suaugusio žmogaus darbo diena. Tačiau vos Švietimo ir mokslo ministerijai užsiminus apie mokymo programų mažinimą ir jų keitimą, paliekant laiko diskusijoms, kūrybiškai analizei, visuomenėje kilo nuogąstavimų, ar moksleiviai neliks analfabetai, ar vaikantis sunkiai konkrečiais rezultatais pamatuojamos europinės mados mokyti vaikus laisvės reikšti savo mintis nebus prarasta tai, kuo dabar galime didžiuotis, – pakankamai brandūs teorinių žinių pagrindai.

“Kad mąstytum, turi turėti apie ką mąstyti. Žiūrėdamas televizijos šou, daug neprimąstysi”, – pabrėžia vienas mokymo programos pataisų redaktorių, buvęs ministras Darius Kuolys. Jo įsitikinimu, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros programoje išrinkti ir pamatiniai, ir kontekstiniai kūriniai bei autoriai, tad mokytojų ir mokinių pasirinkimo galimybės labai didelės, tereikia jomis pasinaudoti.

Viceministras V.Bacys sutinka, kad be žinių nebus ir idėjų. Tačiau jis tikina, kad bazines visų dalykų žinias moksleiviai gauna pagrindinėje mokykloje, o tie, kurie toliau tęsia mokslą vidurinėje, per paskutinius dvejus metus turėtų gauti naujų žinių ir turėti laiko joms suvokti.

Taigi ką reikėtų iš programų išmesti ir ką įdėti, kad taip ir nutiktų?

Mažiau praeities ir pasaulio, daugiau dabarties ir Lietuvos

Buvęs istorijos mokytojas V.Bacys istorijos programos pokyčius iliustruoja tokiais pavyzdžiais: niekas nesako, kad nereikia mūsų moksleiviams dėstyti antikos istorijos, kas ir yra daroma pagrindinėje mokykloje. Tačiau kas svarbiau – mokytis, kaip keičiasi Romos imperatoriai, ar vaikams paaiškinti, kodėl Lietuvos gyventojai kovojo dėl laisvės? Ar esmė žinoti, kada įvyko Durbės, Pabaisko mūšiai, ar ką jie lėmė? Arba, pavyzdžiui, kodėl būtent iš Suvalkijos kilę tautinio atgimimo vadai? “Kodėl” – esminis klausimas, nes mokykla turi ugdyti ne mechaniškai žinias kaupiantį, o mąstantį žmogų.

Dar vienas keliamas programos keitimo tikslas – atsikratyti provincijos kompleksų. Vienas lietuvių kalbos programos redaktorių D.Kuolys pritaria idėjai pateikti ištisą pasakojimą apie Lietuvos kultūrą, visuomenę, tautą. “Dabar nagrinėjami atskiri kūriniai, atskiri autoriai, bet jaunoji karta negauna išsamaus pojūčio, kas yra toji jo tauta. Kai šiandien tiek saviniekos ir nepasitikėjimo savimi, jaunajai kartai nekenktų suprasti, kad XVI a. lietuviai turėjo ir tautinę savimonę, ir politinę sąmonę, ir tokių kūrinių, kurie mažai skiriasi nuo Vakarų Europos literatūros”, – pabrėžia D.Kuolys.

Atnaujintoje programoje ne abstrakčiai nurodyta kurio nors autoriaus kūryba, o nurodomi konkretūs kūrinių pavadinimai. Pasak Kauno rajono Ugnės Karvelis gimnazijos direktoriaus pavaduotojo lituanisto Kęstučio Juškos, galima diskutuoti, kodėl, pavyzdžiui, privalomoje programoje nėra Salomėjos Nėries “Diemedžiu žydėsiu”, pelniusio valstybinę premiją, o įtrauktas “Prie didelio kelio”; yra Vinco Mykolaičio-Putino “Tarp dviejų aušrų”, bet nėra brandžiosios poezijos, apimančios XX a. penktąjį šeštąjį dešimtmetį; akcentuojamas Vincas Kudirka, tačiau privalomoje programoje neliko jo satyrų.

Vis dėlto, K.Juškos manymu, didesnė problema ne tiek vienas ar kitas diskusinis programos momentas, kiek egzamino rašymo dalies vertinimo normos, dėl kurių kyla nemažai lituanistų diskusijų. O juk nuo šio vertinimo nemažai priklausys mokinio stojimo į aukštąją mokyklą rezultatai.

Žinoma, mąstymo, kūrybingumo lygį patikrinti kur kas sunkiau, nei įvertinti pasirinktų atsakymų variantų teisingumą. “Valstybinių egzaminų sistema leido išvengti korupcijos švietimo sistemoje, tačiau mažėjo kūrybingumo, interpretacijos laipsnis, o tai “sustriukino” humanitarinius mokslus”, – neabejoja D.Kuolys.

Viceministras V.Bacys priduria, kad tai sukūrė ir korepetitoriavimo sistemą, orientuojantis tik į gebėjimą gerai išlaikyti egzaminus. Keičiantis mokymo programoms bus keičiama ir egzaminų sistema. Tačiau viceministras nemano, kad kils didelių sunkumų vertinant moksleivių gebėjimus, – tik ne vien mokiniams, bet ir pedagogams reikės išmokti dirbti kūrybiškai.

Pavyzdžiui, dabar per egzaminus klausimas formuluojamas taip: kas anksčiau – traktorius ar lėktuvas? Tačiau esmė ne žinoti tikslų atsakymą į šį klausimą, o suvokti, kaip pakeičia žmogaus gyvenimą vienas ar kitas įvykis. Kur kas svarbiau būtų, pavyzdžiui, paprašyti išvardyti tris esminius dalykus, pakeitusius žmogaus gyvenimą XX amžiuje. Vieni gal nurodytų karus, kiti ekonomines krizes, treti internetą – ir visi šie atsakymai teisingi.

“Vaikai turi mokėti ne tik apibrėžti atsakymo varianto raidę, bet ir patys suformuluoti mintį bei ją užrašyti”, – įsitikinęs V.Bacys. Tai valstybei kainuotų brangiau, bet atsipirktų aukštesniu piliečių kūrybingumo ir mąstymo lygiu.

Modernių mokytojų, naujos įrangos ir sutarimo

Keistis, žinoma, turės ne tik mokymo programos, bet ir mokymo būdai bei mokytojai. Už 70 mln. Lt iš ES struktūrinių fondų į mokyklas ateina moderni laboratorijų įranga, molbertai, muzikos kabinetuose instaliuotos programos muzikai kurti. Bus pakoreguoti kai kurie vadovėliai, prie kitų bus išleistos papildomos brošiūros, kaip daroma net tokiose turtingose šalyse, kaip Vokietija. Daug dėmesio bus skiriama metodiniams nurodymams, skirtiems mokytojams, nes pagal naujas programas bus neįmanoma dirbti po senovei.

“Vidurinės mokyklos mokymo programos tik koreguojamos, tai ne revoliucija o evoliucija. Vakarų valstybėse tokie procesai praktiškai vyksta nuolat”, – pabrėžia Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėjos pavaduotoja Audronė Šuminienė.

Siūloma keisti iki trečdalio programų. Iki šių metų pabaigos turėtų būti patvirtinti programų pakeitimai, 2011 m. rugsėjį pagal jas pradėtų mokytis tuometiniai vienuoliktokai, kurie 2013 m. pirmieji išbandys egzaminus pagal naują tvarką.

Žinoma, jei bus susitarta. Viceministras V.Bacys neslepia: jei nepavyks ministerijai, pedagogams ir tėvams pasiekti konsensuso dėl kurios nors programos pakeitimų, liks galioti senosios. Paskaičius, kaip uoliai prie programų projekto internete mokytojai lituanistai kapojasi, kas kam atstovauja ir kas ką kur pasakė, o ne kuris kūrėjas labiau vertas būti įtrauktas į programą, gerų idėjų pergale kol kas patikėti sunku.

Savaitraštis “Veidas” septintą kartą sudarė visų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą.

Šiųmetis gimnazijų reitingas išryškino net tris didžiules naujienas. Pirmoji – per septynerius metus nebeliko daugiau kaip pusšimčio gimnazijų ir vidurinių mokyklų. Kai prieš septynerius metus sudarėme pirmąjį gimnazijų reitingą, iš viso vertinome net 545 gimnazijas ir vidurines mokyklas, šiandien jų teliko 499.

Tiesa, tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad dar kelių gimnazijų ir vidurinių mokyklų neįtraukėme į šiųmetį gimnazijų reitingą dėl to, kad jose pernai nebuvo abiturientų, tad palikti jas toje pačioje sąrašo vietoje kaip ir pernai būtų buvę netikslu, bet kitąmet šias mokyklas, jei tik jose bus baigiamųjų klasių, įtrauksime į reitingą kaip ir ankstesniais metais.

Antra naujiena – geriausią Lietuvoje mokyklą Vilniaus licėjų iš pirmosios vietos išstūmė amžina šios mokslo šventovės konkurentė Kauno technologijos universiteto gimnazija. Šios dvi elitinės mokyklos metai iš metų rungtyniauja, kuri bus pirma.

Šiemet nutiko dar vienas ypač netikėtas dalykas – Vilniaus licėjų aplenkė Vilniaus jėzuitų gimnazija, pakilusi iš septintosios pozicijos į antrąją, bei VšĮ Kauno jėzuitų gimnazija, iš šeštosios vietos šoktelėjusi į trečiąją. Tai tikrai labai rimtas iššūkis. Ypač žinant tą faktą, kad kasmet po keliolika Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivių laiko egzaminus ir bando įstoti į Vilniaus licėjų, bet dalis jų, sėkmingai pasirodę ir gavę kvietimą mokytis elitinėje mokykloje, juo nepasinaudodavo ir toliau likdavo savo gimnazijoje. Beje, Vilniaus jėzuitų gimnaziją lanko daug vaikų iš ypač religingų šeimų. Stodami į licėjų jie mėgina savo sėkmę ir nori pasitikrinti žinių bei gebėjimų lygį.

Lygiai tokie pat reiškiniai vyksta ir Kaune. Kai kurie Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviai irgi tikrinasi žinias, stodami į Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją, bet net gavę laimingąjį bilietą ir toliau tęsia mokslus katalikiškoje mokykloje.

Taigi, atrodo, šiandien jau turime kalbėti ne apie dvi elitines Lietuvos mokyklas, o apie keturias. Bet ypač svarbu štai kas: KTU gimnazijoje ir Vilniaus licėjuje mokosi tik rinktiniai vaikai iš visos Lietuvos, o štai Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijose mokosi tik šių miestų vaikai iš šeimų, pamatine vertybe laikančių Dievą, tikėjimą ir dvasingumą.

Ir trečia šiųmečio reitingo staigmena – net mokyklų autsaiderių, metai iš metų nepaliekančių reitingo dugno, absolventai nesirenka studijų Lietuvos universitetuose ir išvyksta studijuoti į svetimų šalių aukštąsias mokyklas. Tad ką jau kalbėti apie pažangiausias pirmojo šimtuko gimnazijas ir vidurines mokyklas – iš jų abiturientai srūte srūva studijuoti užsienin. Ir ne po vieną, o dešimtimis. Tam, kad pamatytume šio reiškinio mastą, šiemet į reitingą įtraukėme visiškai naują parametrą, pavadintą “įstojo į užsienio universitetus”.

Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ne visos gimnazijos ir vidurinės mokyklos pateikė atsakymus apie praėjusių metų laidos abiturientus, pasirinkusius studijas užsienyje. Kai kurioms gimnazijoms ir vidurinėms mokykloms tradiciškai “pritrūko laiko” per du mėnesius atsakyti į mūsų savaitraščio pateiktą klausimą apie jų absolventų tolesnius planus. O kitų būdų šiems duomenims gauti, kaip tik teirautis pačių mokyklų, nėra, mat daugumos miestų ir rajonų švietimo skyriai nekaupia tokios informacijos, Švietimo ir mokslo ministerijai išvykstančiųjų studijuoti užsienin mastas kol kas irgi nekelia didesnio susidomėjimo.

Jeigu būtume gavę atsakymus dar iš maždaug trečdalio mokyklų, matyt, būtų tekę stvertis už galvos – ypač universitetams ir šalies politinei valdžiai. Mažėja ne tik vaikų gimstamumas, bet ir jau suaugusių jaunuolių pasitikėjimas savo šalies aukštojo mokslo, o gal ir visa politine sistema bei savo perspektyvomis savame krašte gyventi, dirbti ir užsidirbti. Juk maždaug du trečdaliai, o gal ir daugiau išvykusiųjų niekada savo kraštui nekurs pridėtines vertės ir niekada nemokės pensijų savo nusenusiems tėvams – jie kurs gerovę sotesnių kraštų pensininkams.

Kaip vertinome gimnazijas

Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, visas Lietuvos gimnazijas ir vidurines mokyklas vertinome pagal tą patį kriterijų: kiek kiekvienos jų absolventų įstojo į Lietuvos universitetus vadinamuoju pirmuoju pageidavimu ir kiek jaunuolių išvyko studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. Atkreipiame dėmesį, kad šis reitingas sudarytas remiantis praėjusių – 2009 m. abiturientų laidos mokslo rezultatais, nes šiųmečiai bus susisteminti tik kitų metų pradžioje.

“Veidas” ir toliau laikosi pozicijos, kad skaičius, rodantis, kiek jaunuolių ne apskritai, o pagal pirmąjį norą įstojo į mūsų šalies universitetų konkrečias studijų programas, atspindi tiek konkretaus moksleivio per dvylika metų įgytų žinių ir gebėjimų lygį, tiek jį parengusios konkrečios mokymo įstaigos darbo kokybę arba broką.

Kita vertus, jei vertintume gimnazijas ir vidurines mokyklas tik pagal tai, kiek iš viso jų absolventų bet kuriuo pageidavimu įstojo į aukštąsias universitetines mokyklas, reitingas būtų šiek tiek kitoks. Bet jis neatspindėtų abiturientų pajėgumo įstoti ten, kur jie nori, o ne kur lieka vietų.

Žinoma, šiemet, kaip ir ankstesniais metais, pamatysite ir visiškų atsitiktinimų. Pavyzdžiui, kai metai iš metų aukštą vietą užėmusi gimnazija netikėtai nučiuožė žemyn, oa buvusi nevykėlė vidurinė mokykla iškilo į aukštumas. Tokių atsitiktinimų kasmet užfiksuojame, nes daug ką lemia ir konkrečios abiturientų laidos gebėjimai. Vis dėlto norint įsitikinti, ko verta konkreti gimnazija, reikėtų pasižiūrėti į kelerių metų tendencijas. Šitai, beje, irgi rasite – pateikiame praėjusių ir užpraėjusių metų gimnazijų reitingo vietas.

Dar kartą primename, kad sudarydami gimnazijų reitingą rėmėmės pernykščių abiturientų mokslo rezultais.
Tiesa, kasmet vis atsiranda bambančių pedagogų, ypač tų, kurių atstovaujamos gimnazijos metai iš metų tūno reitingų dugne, kam mes įtraukiame duomenis apie užsienio universitetus, juk tai esą nieko nerodo: viena vertus, dalis jaunuolių įstoja į gerokai prastesnius užsienio universitetus nei mūsiškės aukštosios mokyklos, o prestižinių mokyklų studentai neretai ten pakliūva tik dėl putlios tėvų piniginės.

Mūsų savaitraščio vertinimu, tokiose kalbose yra šiek tiek tiesos, bet kur kas daugiau jaunuolių į prestižinius užsienio universitetus įstoja dėl ypatingų savo talentų ir gebėjimų, o ne dėl tėvų piniginių. “Veidas” ne kartą rašė apie Lietuvoje besidarbuojančius “intelekto medžiotojus”, kurie važinėja po visą Lietuvą ir jau nuo dešimtos klasės “verbuoja” talentingiausius Lietuvos vaikus vykti studijuoti į svečių šalių geriausius universitetus. Dažniausiai tie vaikai būna iš pirmojo gimnazijų reitingo penkiasdešimtuko.

Už savo pinigus į pasaulyje pirmaujančius universitetus įstoja vos vienas kitas lietuvis – mūsų tėvų piniginių turinys dar per liesas. O ir į prastus užsienio universitetus stoja gal tik vienas kitas. Mūsų jaunimo neapdumsi – jie puikiai šneka mažiausiai viena svetima kalba, dažniausiai anglų, o kai kurie ir keliomis, bei visą informaciją apie konkretaus universiteto ar tam tikros studijų programos lygį susirenka internete. Praėjo tie laikai, kai mūsų abiturientai važiavo studijuoti į užsienio universitetus kaip tos naivios kaimo mergelės, patikėjusios vietinių sąvadautojų pažadais, kaip jos prižiūrės karšinti paliktus senukus ir vartysis gerovėje kaip inkstai taukuose.

Mūsų jaunuoliai traukte traukia vieni kitus vykti studijuoti į gerą studijų lygį garantuojančius universitetus – tokia informacija jie dalijasi specializuotuose jaunimo pokalbių forumuose.

Beje, tyrinėdami reitingą atkreipkite dėmesį, kad privačios mokyklos, prieš trejus metus šoktelėjusios iš paskutinių reitingo pozicijų į pirmąjį šimtuką, ne tik nenukrito žemyn, bet ir sistemingai kyla.

Tuo tarpu kalbėti apie atsilikėles gimnazijas ir vidurines mokyklas – bergždžias reikalas. Joms nė motais jų vertinimas. Prastas mokymo įstaigas keistis privers nebent naujasis revoliucinis Švietimo įstatymas. Tiesa, ar šis įstatymas sukels audrą bendrojo lavinimo mokyklose, priklausys nuo politinės valios arba politinio išgvėrimo. Mat per praėjusią Seimo sesiją parlamentarams nepavyko susitarti dėl daugybės nuostatų ir iki liepos mėnesio, kaip buvo numatyta, priimti šio įstatymo. Taigi jo įsigaliojimas vėl bus atidėtas iki dar kitų mokslo metų pradžios.

Įstatymu siekiama supurtyti apkiautusias mokyklas

Naujasis Švietimo įstatymas labiausiai turėtų supurtyti apkiautėles bendrojo lavinimo mokyklas, mat juo siekiama mokyklų tinklą pertvarkyti iš pagrindų: greta pagrindinės mokyklos atsiras progimnazijos, kuriose vaikai irgi galės įgyti pagrindinį išsilavinimą. Skirtumas tas, kad pagrindinėse mokyklose mokslas truks šešerius metus, o progimnazijose – ketverius. Progimnazijos bus savotiška gimnazijų “kadrų kalvė”. Nors to įstatyme ir nepasakyta, bet, kaip mūsų savaitraštis jau rašė, įstatymų rengėjai turi numanomą tikslą, kad progimnazijose mokytųsi tik gabūs ir smalsūs vaikai.

Pagrindinės mokyklos, ypač tos, kuriose mokslas truks šešerius metus, labiau orientuosis į mažiau gabius ar motyvaciją praradusius vaikus. Mat naujuoju įstatymu dar kartą įtvirtinama nuostata, kad Lietuvoje privalomas bazinis išsimokslinimas iki kol jaunuoliui sukaks šešiolika metų. Kitaip sakant, vaikai, praradę motyvaciją mokytis, negalės palikti mokyklos anksčiau, nei jiems sukaks šešiolika metų. Jie privalės toliau tęsti mokslus ilgesnį pagrindinį išsilavinimą teikiančiose pagrindinėse mokyklose. Jose nemotyvuoti vaikai įgis ir profesinį parengimą. Beje, šis žingsnis turėtų sustiprinti ir gimnazijų dėstymo lygį, mat tai didina galimybes, kad į šias mokyklas neateis jaunuolių, nemotyvuotų mokytis.

Kitas įstatymo rengėjų slaptas noras – šiuo sprendimu paraginti ne tokius gabius jaunuolius rinktis profesinį išsilavinimą, o ne visomis išgalėmis siekti aukštojo mokslo diplomo. Pagrindinėmis mokyklomis arba progimnazijomis liks ir kai kurios menų bei sporto mokyklos.

Vidurinės mokyklos bei gimnazijos irgi negalės dirbti taip, kaip ligi šiol. Jos išliks, bet dauguma jų mokys moksleivius nebe ketverius, o tik dvejus metus. Tiesa, įstatymo projektas numato išlygų: kai kurios gimnazijos, galinčios pasigirti giliomis tradicijomis ir gerais absolventų mokslo rezultatais, galės ir toliau mokyti jaunuolius ketverius ar net visus dvylika metų. Išimtys taip pat bus taikomos konfesinėms, bendruomenių mokykloms bei gimnazijoms, esančioms atokiuose kaimuose ir miestų paribiuose. Tokios mokyklos, pasak Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio, galėtų turėti, kaip ir anksčiau, pirmas–dvyliktas arba aštuntas–dvyliktas klases.

Vidurinių mokyklų jau po dvejų metų turėtų iš viso nebelikti. Jos bus reorganizuotos į pagrindines arba gimnazijas. Tiesa, tiek V.Stundys, tiek jam oponuojantis komiteto narys socialdemokratas Edvardas Žakaris neslepia, kad dėl to, jog vidurinės mokyklos išliktų tokios, kokios jos dabar yra, kils nemenka kova plenarinių posėdžių salėje. Valdžios partijos nori mažinti neefektyviai dirbančių vidurinių mokyklų skaičių, o opozicija stoja ginti tokių savo rinkėjų.

Tad nors įstatymo nuostatai, kad gimnazijos bus tik dvimetės arba keturmetės, jau pritarta po svarstymų, tiek V.Stundys, tiek E.Žakaris įsitikinę, kad atėjus metui priimti šį įstatymą rasis 29 parlamentarų grupė, kuri teiks alternatyvius siūlymus.

Vis dėlto aišku viena: dalis vidurinių mokyklų ir gimnazijų pedagogų arba turės pereiti dirbti į pagrindines mokyklas, arba neteks darbo.

Šią prognozę ypač sustiprina tai, kad naujoji Švietimo įstatymo redakcija, žinoma, jei tik jai bus pritarta Seime, palengvins privačių bendrojo lavinimo mokyklų steigimąsi. O svarbiausia tai, kad valdžios atstovai, ypač ministras Gintaras Steponavičius su komanda, siekia grąžinti anksčiau Vyriausybės priimtą, bet per projekto svarstymą pakeistą nuostatą – privačioms mokykloms, kaip ir valstybinėms bei savivaldybių ugdymo įstaigoms, skirti visą mokinio krepšelį. Iki šiol privačios mokyklos gauna tik dalį mokinio krepšelio lėšų, joms neskiriama pinigų vadinamosioms ūkio išlaidoms. Opozicija pasistengė, kad ši nuostata liktų ir toliau galioti, bet valdžios partijos renka 29 parlamentarų desantą šiai nuostatai keisti ir privačioms mokykloms atiduoti visą mokinio krepšelį.

Taigi akivaizdu, kad jei privačios mokyklos gaus visą mokinio krepšelį, tai paskatins aktyvesnius dabartinių valstybinių ir savivaldybių mokyklų direktorius bei pedagogus steigti nuosavas privačias mokyklas. Šis žingsnis paskatintų konkurenciją ne tik valstybinių ir savivaldybių, bet ir privačių mokyklų sektoriuje, nes kai kurios privačios mokyklos vis dar pataikauja pinigingų tėvų atžaloms ir nereikalauja iš savo mokinių tvirtų žinių bei gebėjimų.

Valstybinėms ir savivaldybių vidurinėms mokykloms bei gimnazijoms ši žinia pavojinga tuo, kad naujų privačių mokyklų vadovai, be jokios abejonės, persivilios pas save geriausius pedagogus.

Tuo tarpu tėvams šis įstatymas teikia vilčių, kad pagaliau bent šiek tiek atpigs mokslas privačiose mokyklose ir jie galės savo atžalas leisti į kokybiškesnį mokslą garantuojančias ugdymo įstaigas, o ne į kai kurias vidutiniokiškas savivaldybių ir valstybines mokyklas.

Kita vertus, neaišku, kaip suprasti įstatymo nuostatą, kad moksleivis privalės mokytis arčiausiai gyvenamosios vietos esančioje ugdymo įstaigoje, o tik tada, jei liks laisvų vietų, galės rinktis kitą mokyklą. Negana to, patyliukais uždrausta mokykloms rengti priėmimo konkursus. Juk tai prieštarauja įstatymo tezei, kad kiekvienas vaikas turi teisę gauti kokybiškas švietimo paslaugas.

Aiškinti nereikia: aukšto lygio švietimo paslaugas teikia ne kiekviena šalia namų esanti mokykla. Tai kur čia pasirinkimo teisė? V.Stundžio ir E.Žakario tvirtinimu, taip siekiama, kad neatsirastų elito ir prasčiokų mokyklų. Esą kai kurios mokyklos, kaip perpasakojo parlamentarų nuomonę V.Stundys, ištuštės ir nebeturės ugdytinių.

Bet palaukite, ponai prisiekusieji, kodėl mūsų vaikai turi rūpintis, kad apsileidėlės mokyklos neturės su kuo dirbti? Gal tegul tuo rūpinasi prastų mokyklų vadybininkai direktoriai ir nieko nenorintys matyti mokyklų steigėjai.

Kol kas negirdėti ir pedagogų nuomonės dėl šio įstatymo projekto. “Veidas” mėgino juos pakalbinti, bet visi kol kas įjungę “atostogų pavarą”.

Tik Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktoriaus Raimondo Dambrausko vadovaujama gimnazijų asociacija šiek tiek anksčiau aptakiai išdėstė ministerijos sekretoriui Alvydui Puodžiukui nepasitenkinimą dėl ketinimo gimnazijas paversti dvimetėmis, o garsesnių veiksmų kol kas negirdėti. Mokyklų vadovų asociacija taip pat it vandens į burną prisisėmusi.

E.Žakaris pasakoja, kad šių organizacijų atstovai dalyvavo visuose jų komiteto posėdžiuose, kai buvo svarstomas įstatymo projektas, bet balso nekėlė. “Tie, kurie jau turi gimnazijų statusą – ramūs, piktinasi tik vidurinių mokyklų, kurioms gresia virsti pagrindinėmis, bei profsąjungų atstovai”, – reziumuoja E.Žakaris.