Oficialioji statistika teigia, kad per metus vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje padidėjo kone 8 proc., o analitikai tikina, kad jau uždirbame daugiau negu prieš krizę ir šiemet uždirbsime dar daugiau. Bet žmonių akyse džiaugsmo kažkodėl nedaug: nors darbdaviai pripažįsta, kad atlyginimus ir šiemet teks kelti, kaip traukė, taip ir tebetraukia jie į svečias šalis laimės ir didesnės algos ieškoti, o likusieji aidu kartoja, kad gal kam nors ir moka daugiau, bet jiems – tai jau tikrai ne. Kažkaip nesueina galai… O jei nesueina, tai kodėl?

Birutė ŽEMAITYTĖ

Vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje pernai išaugo 7,9 proc., arba 57 eurais, po mokesčių – 46 eurais. Įvertinus kainų pokyčius, realus vidutinis darbo užmokestis šalyje pernai didėjo 7,3 proc. Tokius duomenis neseniai paskelbė Lietuvos statistikos departamentas. Pristatydama 2016 m. rezultatus departamento direktorė Vilija Lapėnienė pastebėjo, kad sparčiau, net 9 proc., atlyginimai kilo privačiame sektoriuje, bet ir viešajame jie vidutiniškai ūgtelėjo 6,1 proc.

Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lietuvoje 2016 m. trečiąjį ketvirtį (išsamūs ketvirtojo ketvirčio duomenys dar nepaskelbti), palyginti su 2015 m. trečiuoju ketvirčiu, šalies ūkyje, neskaitant individualių įmonių, padidėjo iki 793,3 eurų, o realus atlyginimas, ikikrizinį pranokęs 2016-ųjų viduryje, per tą patį laiką išaugo iki beveik 616 eurų. Privačiame sektoriuje augimas dar didesnis: 8,6 proc. „ant popieriaus“ ir net 8,1 proc. „į rankas“.

Kaip ir ankstesniais metais, didžiausi vidutiniai atlyginimai buvo finansų ir draudimo įmonių sektoriuje – vidutiniškai 1430 eurų. Antroje vietoje – informacinių technologijų ir ryšių sektorius, kuriame vidutinis atlyginimas siekia 1300 eurų.

Mažiausi atlyginimai didėjo labiausiai

Analitikų teigimu, darbo užmokesčio kilimui įtakos turėjo darbuotojams palanki padėtis darbo rinkoje: naujų darbuotojų poreikis yra nemažas, ir nors nedarbo lygis siekia 8 proc., struktūrinis nedarbas lemia, kad dalis įmonių jau susiduria su reikalingų specialistų trūkumu, todėl darbuotojai drąsiau reikalauja didesnio atlyginimo, o darbdaviai dažniau sutinka su jų reikalavimais. Tikėtina, kad tai šiek tiek sumažino ir atlyginimų vokeliuose patrauklumą, tačiau, ekspertų teigimu, atlyginimo „į rankas“ didėjimui įtakos turėjo nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitusi neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) skaičiavimo tvarka bei padidintas papildomas NPD. Jį augino ir padidintas darbo užmokestis asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, didesnės darbų apimtys bei nuo 2016 m. sausio iki 350, o nuo liepos 1 d. – iki 380 eurų padidinta minimali mėnesinė alga (MMA).

„Tai reikšmingai pagerino mažiausiai uždirbančių darbuotojų padėtį: prieš dvejus metus minimalusis atlygis sudarė tik 42, o šiuo metu – jau net 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Kadangi šių darbuotojų pajamos didėjo sparčiau nei visų kitų, turėjo mažėti pajamų nelygybė“, – paskelbus šiuos rezultatus komentavo Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas Tomas Šiaudvytis.

Jam pritaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis. Savaitraščiui „Veidas“ jis sakė, kad nors ne visuose sektoriuose atlyginimai kilo vienodai, darbo užmokesčio augimo tendencija akivaizdi, o labiausiai tą augimą turėjo pajusti uždirbantys mažiausiai, nes uždirbantys daugiau ne tokie jautrūs MMA ir NPD kilimui.

„Kaip ir anksčiau, labiausiai darbo užmokesčio padidėjimą jautė dirbantieji apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančiose įmonėse – čia 2016 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mėnesio atlyginimas iki mokesčių buvo 13,5 proc. didesnis negu tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veikloje fiksuotas 10,7 proc. darbo užmokesčio augimas. Meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo veikloje – 4 proc., kitoje aptarnavimo veikloje – 9,8 proc. Vidutinis atlyginimas apdirbamojoje pramonėje, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, variklių transporto priemonių ir motociklų remonto sektoriuose augo 9,3 proc., – vardijo R.Dargis ir pridūrė: – Pirmose trijose kategorijose mokami mažiausi atlyginimai, todėl čia augimas didžiausias ir susijęs su MMA didinimu. Šių gyventojų pajamos iki mokesčių per 2016 m. išaugo 17 proc.“.

Gal kam ir didėja, bet ne man

Vis dėlto daugybė žmonių sako nejaučiantys, kad alga padidėjo, o kai kurie priduria prieš dešimtmetį galėję sau leisti gerokai daugiau. Neseniai gatvėje nugirdau dviejų moteriškių pokalbį. Viena jų pasakojo apie Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) tikrintojų vizitą į įmonę, kuriai vadovauja: „Vartė vartė jie dokumentus ir klausia, kodėl jūs atlyginimų darbuotojams jau keleri metai nedidinate. O iš ko mes didinsime, jei visi penki darbuotojai, įskaitant mane, akcininkai ir viską, ką įmonė uždirba, išsidalijame? Klientų yra tiek, kiek yra; jei kainą kelsime, jų dar labiau sumažės, ir nė tiek neuždirbsime.“

Dar nugirdau, kad „į rankas“ ji su kolegomis uždirba kiek daugiau negu po 400 eurų. Prieš krizę tai esą buvo nemaži pinigai, o dabar ašaros… Juo labiau kad darbas „prie kūrybos“ – čia tau ne gatves šluoti ar indus plauti.

Nespėjau paklausti, kokia veikla užsiima įmonė, – moteriškės išlipo iš troleibuso. Tačiau pakanka labiau įtempti ausis eilėje prie kasos maisto produktų parduotuvėje, kad įsitikintum: nors oficialioji statistika tikina, kad atlyginimai didėja, tautiečiai tai neigia. Ir kaip neneigsi, jei pasižiūrėjęs į piniginę ar banko sąskaitos išklotinę matai akivaizdų faktą: nei ten, nei ten pinigų daugiau neatsirado. „Gal kam ir didėja, bet tik ne man, – trūkteli pečiais dažnas, išgirdęs klausimą, ar jo alga padidėjo. Ir priduria: – O kainos tai auga“…

Su tokiu vertinimu niekaip nenori sutikti Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas. Priminęs, kad vidutinis dydis geriausiai atspindi situaciją, atlyginimus jis lygina su mišku: esą kaip norėdami apibūdinti jo amžių nevardijame kiekvieno medžio amžiaus atskirai, bet pasakome vidurkį, taip ir visų žmonių atlyginimus „suvedame į vidurkį“. Pasak jo, suprantama, kad vienų alga pakilo daugiau, o kitų gal nepasikeitė, bet natūralu, kad skundžiasi tie, kuriems atlyginimas nepakilo, nes aktyvesnė ir garsesnė esanti ta pusė, kurios gyvenimas nepagerėjo.

Teiginį, kad atlyginimai kilo ir brangiau apmokamų darbo vietų atsirado daugiau, Ž.Šilėnas grindžia „Sodros“ duomenimis: „Palyginus 2015 ir 2016 metų lapkritį matyti, kad žmonių, kurie dirbo visą darbo dieną ir uždirbo iki 500 eurų „ant popieriaus“, sumažėjo, o tokių, kurie uždirbo daugiau, padaugėjo.“

Per metus „ant popieriaus“ peršokusių 500 eurų kartelę 2016 m. lapkritį, pasak Ž.Šilėno, buvo apie 50 tūkst. daugiau negu 2015 m. lapkritį.

Dar vieną priežastį, dėl kurios nemažai gyventojų linkę sakyti, kad jų atlyginimai nekyla, įžvelgia ekonomistė Rūta Vainienė. Pasak jos, tokio reikšmingo darbo užmokesčio didėjimo kaip pastaraisiais metais seniai nebuvo, bet labai daug lemia „didžiųjų skaičių fenomenas“ ir kiekvieno iš mūsų požiūris į atlyginimą.

„Jei atlyginimas reikšmingai pakyla dėl to, kad pasikeitė pareigos ar darbuotojas perėjo į kitą darbovietę, jis tikriausiai mano, kad ne darbo užmokestis pakilo, o jis užsidirbo tą didesnę algą. Sieja ją su rezultatu, nes jam daugiau mokama ne už tą patį darbą, bet už didesnę atsakomybę ar didesnį darbo krūvį. Jei toje pačioje įmonėje gavo didesnę kintamąją dalį ar priedą už darbo rezultatus, jis to taip pat nevadina algos pakėlimu, nes mano, kad tą priedą užsidirbo“, – mintimis dalijasi ekonomistė.

R.Vainienė sako mananti, kad didinant MMA ją gaunantys žmonės tai laiko savame suprantamu dalyku, o ne algos pakėlimu, „nes jau seniai turėjo tai padaryti, nes man iki šiol per mažai mokėjo“. Be to, kai atlyginimas didinamas visiems, žmogus psichologiškai tai kitaip vertina. „Nors tiems, kurie gauna 380 eurų, ir 10 eurų yra reikšminga suma, jie to nevertina. Yra toks didžiųjų skaičių fenomenas – žmogus sakytų, kad jo atlyginimas padidėjo, jeigu šis padidėtų dvigubai“, – aiškina ekonomistė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m

D.Imbrasas

Vertinant perkamosios galios skirtumus Baltijos valstybėse gana dažnai diskutuojama dėl tų šalių vidutinio darbo užmokesčio neatitikimų.

Darius Imbrasas, vyresnysis LB ekonomistas

Kaip žinoma, vidutinis darbo užmokestis Estijoje ir Latvijoje gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vykstant tokioms diskusijoms neretai pamirštami kiti analizės aspektai – kitos nei darbo užmokestis pajamos bei skirtingas kainų lygis – ir daromos kartais net drastiškos išvados, kad Lietuvoje kone didžioji dalis tautos skursta. Tačiau tų aspektų analizė rodo, kad tikroji padėtis nėra tokia bloga, kaip bandoma tvirtinti.
Pažvelkime į darbo našumo skirtumus Baltijos valstybėse. Naujausiais duomenimis, 2015 m. Lietuvoje darbo našumas buvo kur kas didesnis nei Latvijoje ir šiek tiek viršijo Estijos rodiklį. Atsižvelgiant į darbo našumo skirtumus tarp Baltijos valstybių būtų galima tikėtis, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje turėtų būti gerokai didesnis nei Latvijoje ir panašus į Estijos rodiklį. Tačiau darbo užmokesčio statistika piešia kitokį paveikslą. Remiantis ja, Lietuva pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį atsilieka tiek nuo Latvijos, tiek nuo Estijos. Pavyzdžiui, 2016 m. antrąjį ketvirtį Lietuvos vidutinis darbo užmokestis sudarė 1048 eurus ir buvo 17 proc. mažesnis nei Estijos (1262 eurai), keliais procentais jis atsiliko nuo Latvijos (1064 eurai) darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad šiame komentare vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotas naudojant nacionalinių sąskaitų
duomenis ir sąlyginį darbuotojų skaičių. Šis rodiklis skiriasi nuo dažniausiai viešojoje erdvėje cituojamo vidutinio darbo užmokesčio rodiklio, iš esmės rodančio darbo užmokestį „ant popieriaus“. Tai daroma, nes į pastarąjį darbo užmokestį neįtraukiamos su darbu susijusios arba skatinamosios piniginės perlaidos, darbuotojams teikiamos prekės ir paslaugos, atlyginimai „vokeliuose“.

Norint suprasti, kodėl atsiranda tokių neatitikimų tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbo našumas apskaičiuojamas remiantis perkamosios galios paritetu, t.y. atsižvelgiama į kainų lygio valstybėse skirtumus, o vidutinis darbo užmokestis yra vertinamas to meto (nominaliosiomis) kainomis. Tai svarbu, nes nominaliojo darbo užmokesčio dydis ne viską pasako apie gyventojų pragyvenimo lygį. Daugelis sutiks, kad svarbu ne tik tai, kokio dydžio darbo užmokestis yra gaunamas, bet ir tai, ką už jį galima įsigyti. Taigi svarbu žiūrėti ne tik į nominaliojo darbo užmokesčio dydį, bet ir į prekių bei paslaugų kainų lygį.

Būtent prekių ir paslaugų kainų lygio analizė atskleidžia, kad bene visų pagrindinių prekių ir paslaugų grupių kainos Lietuvoje mažesnės nei Estijoje ir Latvijoje. Mažiausi kainų skirtumai matyti tarp prekių ir paslaugų, kurias galima importuoti ar eksportuoti, tokių kaip apranga ir avalynė, degalai, būsto apstatymo ir apyvokos prekės, maistas ir gėrimai.

Kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai

Jų kainų skirtumai sudaro iki 15 proc. Kur kas didesni skirtumai išryškėja tarp prekių ir paslaugų, kurių importuoti ar eksportuoti neįmanoma. Kai kurių iš jų, pavyzdžiui, sveikatos, švietimo ar susijusių su būsto eksploatacija paslaugų, kainos Lietuvoje iki 45 proc. mažesnės nei Latvijoje ar Estijoje.
Atsižvelgiant į minėtus Baltijos valstybių kainų lygio skirtumus, Lietuvos vidutinis darbo užmokestis vertintinas pozityviau. Pavyzdžiui, 2015 m. Lietuvoje nominalusis vidutinis darbo užmokestis buvo 21 proc. mažesnis nei Estijoje ir beveik 6 proc. atsiliko nuo Latvijos rodiklio. Tačiau atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainų skirtumus, Lietuvos gyventojų
perkamosios galios atsilikimas nuo Estijos sumažėja iki 5 proc., o Latvijos rodiklis netgi viršijamas beveik 4 proc.
Kitas svarbus, tačiau dažnai ignoruojamas aspektas yra tas, kad darbo užmokestis sudaro tik dalį namų ūkių pajamų. Gyventojai pajamų gauna ir iš ūkinės veiklos, sukaupto kapitalo, valstybės institucijų ir užsienyje gyvenančių artimųjų pervedamų lėšų. Kadangi į disponuojamąsias pajamas patenka socialinės išmokos, dividendai ir kitos su darbo santykiais
nesusijusios pajamos, pravartu vertinti disponuojamąsias pajamas ne vienam samdomajam darbuotojui, o vienam gyventojui.
Lietuvos ir Estijos nominaliosios namų ūkių disponuojamosios pajamos, tenkančios vienam gyventojui, yra gana panašios – 2014 m. vieno Lietuvos gyventojo nominaliosios disponuojamosios pajamos buvo tik 5 proc. mažesnės nei Estijos gyventojo, o atitinkamą Latvijos rodiklį viršijo daugiau nei 10 proc. Tokius nedidelius skirtumus lemia tai, kad Lietuvos gyventojai kur kas daugiau pajamų gauna iš asmeninio verslo ar sukaupto kapitalo.
Skaičiai iškalbingi: prie vidutinio 269 eurus sudarančio darbo užmokesčio vienam gyventojui tenka 380 eurų kitų pajamų, iš kurių 222 eurus gyventojai gauna iš asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ar kitos panašios veiklos ir 158 eurus – iš perlaidų iš užsienio, socialinių išmokų bei kitų valstybės perlaidų. Lietuvoje gyventojai kitų nei darbo užmokesčio pajamų dydžiu gerokai lenkia tiek Latvijos, tiek Estijos gyventojus. Vienam Latvijos gyventojui minėtų pajamų tenka 290 eurų, Estijos gyventojui – 315 eurų.
Tiesa, tokia situacija, kai Lietuvos gyventojai didesnę nei latviai ar estai savo uždirbamų pajamų dalį gauna ne darbo užmokesčio forma, turi neigiamos įtakos valdžios sektoriaus finansams. Tokia padėtis susidaro dėl to, kad asmeninio verslo, sukaupto kapitalo ir panašios pajamos apmokestinamos kur kas mažiau nei su darbo santykiais susijusios pajamos.
Taigi, nors nominalus darbo užmokestis Lietuvoje gerokai mažesnis nei kitose Baltijos valstybėse, daryti išvados, kad Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygis yra reikšmingai žemesnis nei Latvijos ar Estijos piliečių, nederėtų. Kitų veiksnių – kainų lygio skirtumo ir namų ūkių pajamų struktūros analizė rodo, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia artima kitų Baltijos valstybių gyventojų perkamajai galiai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA