Naujausi mokslininkų tyrimai teikia vilties, kad esama būdų, kaip apsiginti nuo vienatvės jausmo senstančioms išsivysčiusių šalių visuomenėms.
Vokietijoje, Heidelbergo universitete, atliktas tyrimas atskleidžia, kad žmonės, jausdamiesi vieniši, ima bendrauti su naminiais gyvūnais, televizija ar savimi. Psichologės Corinne Reichl teigimu, taip socializuojantis jaučiamasi taip, lyg dalyvaujant tikruose socialiniuose dialoguose.
Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. dr. Albinas Bagdonas pritaria, kad yra daugybė būdų, leidžiančių pritildyti įkyrų vienatvės jausmą. Kalbėjimasis su savimi – vienas jų. “Jei žmogus neturi su kuo bendrauti, ima kalbėtis su savimi – socializacija mums visiems būtina. Todėl atsiskyrę nuo žmonių imame rūpintis gyvūnais, daržais ar augalais balkone”, – aiškina VU profesorius.
Jis atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei vaikai, suaugusieji išgyvena vidinius monologus, kurie taip pat yra savotiška savarankiško kalbėjimo forma. Tiesa, jie neformuluojami garsiai, o išgyvenami tylumoje kalbantis su savimi.
“Esame socialios būtybės, todėl po ilgesnio laiko vienumoje pasigendame bendravimo. Iš dalies dėl to kalti psichologiniai mūsų mechanizmai (noras pagelbėti kitam, jaustis reikalingam bei pripažintam ir pan.), įkalti ilgos evoliucijos raidos. Taigi turime daug priežasčių, skatinančių palaikyti ryšius su kitais individais“, – apibendrina A.Bagdonas.

Daugiau nei penktadalį pirmosios Naujųjų metų paros Lietuvos gyventojai praleido prie televizorių ekranų. Sausio 1-ąją vienas mūsų šalies gyventojas televizorių vidutiniškai žiūrėjo 5 val. 21 min. Tuo metu vidutinė vieno gyventojo prie TV praleisto laiko trukmė praėjusiais metais buvo 3 val. 36 min. Tai parodė rinkos tyrimų kompanijos TNS LT tyrimas, atliekamas TV metrų metodu.

Taip pat nemenkas televizijos žiūrimumo aktyvumas fiksuotas ir praėjusių metų paskutiniąją dieną – gruodžio 31-ąją, kai vienas gyventojas prie TV ekrano vidutiniškai praleido 5 val. 6 min.

LR prezidentės Dalios Grybauskaitės naujametinis sveikinimas, transliuotas paskutiniąją praėjusių metų valandą per LNK, TV3 ir PBK kanalus, prie televizorių ekranų pritraukė 12,1 proc. Lietuvos gyventojų.

Šalies gyventojai televizorių nepamiršo ir kalėdiniu laikotarpiu. Pirmą šv. Kalėdų dieną – gruodžio 25-ąją – įvairios televizijos programos užėmė 5 val. 3 min. Lietuvos gyventojų laiko, kuomet gruodžio 26 d. šis rodiklis siekė 5 val. 1 min. Sąlyginai mažesnis televizorių žiūrimumo aktyvumas nustatytas per Kūčias – gruodžio 24-ąją – jos metu lietuviai televizoriui skyrė 4 val. 34 min.

Pateikiami 2012 m. gruodžio 24 d. – 2013 m. sausio 1 d. TNS LT TV metrų metodu atliekamo tyrimo duomenys. Tyrime dalyvavo 1150 Lietuvos gyventojų nuo 4 metų amžiaus.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Vis daugiau žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje gyvena vieni. Mūsų šalyje jau trečdalį visų namų ūkių sudaro namų ūkiai vos iš vieno asmens.

Senuosiuose Vilniaus mikrorajonuose maždaug penktadalis butų jau yra visiškai tušti – juose niekas nebegyvena, o daugiau nei pusėje būstų gyvena vos po vieną žmogų. Tokiais pastebėjimais su „Veidu“ dalijasi per 2011 m. Lietuvos visuotinį surašymą surašinėtoju dirbęs vilnietis Edmundas Narkūnas.
Surašinėtojas pernai aplankė apie penkis šimtus butų sostinės Lazdynų gyvenamajame rajone. Pasak E.Narkūno, apie 60 proc. šių butų gyventojų buvo pagyvenusio amžiaus, be to, daugiau nei pusėje surašinėtojo aplankytų butų žmonės gyveno po vieną. „Daugiausia po vieną gyvena pagyvenusios moterys – našlės. Kita grupė – vienišos moterys, kurios niekada nebuvo susituokusios arba išsiskyrė. Tarp jaunesnio amžiaus žmonių, kurie gyvena po vieną, vyrauja studentai ir jaunuoliai arba tie, kurių artimieji yra emigravę į užsienį“, – komentuoja surašinėtojas.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje jau 31,5 proc. visų namų ūkių sudaro namų ūkiai, kuriuose gyvena vos vienas asmuo. Žmonių, gyvenančių po vieną, daugėja. 2008 m. vieno asmens namų ūkių dalis siekė 26 proc., 2009 m. – jau 29,3 proc., o 2010 m. padidėjo iki 31,5 proc.
Tokios pat tendencijos, kad vis daugiau žmonių gyvena po vieną, stebimos ir kitose šalyse. Rytų ir Vakarų Europos valstybėse vieno asmens namų ūkiai sudaro apie 30 proc. visų namų ūkių, Skandinavijos šalyse jau siekia 40–50 proc., o mažiausiai po vieną linkę gyventi pietiečiai – portugalai, ispanai, graikai.
Žvelgiant tolėliau nuo Europos, vaizdas labai panašus. Žymus amerikiečių sociologas, Niujorko universiteto profesorius Ericas Klinenbergas savo naujoje knygoje „Going Solo: The Extraordinary Rise and Surprising Appeal of Living Alone“ rašo, kad gyvenimas vienam tampa nauja visuomenės norma. Pasak profesoriaus, Amerikoje 1950 m. vieno asmens namų ūkiai sudarė tik 9 proc. visų namų ūkių, o pernai tokių namų ūkių jau buvo 28 proc.
Niujorko universiteto profesorius tikina, kad dauguma žmonių, kurie gyvena vieni, anaiptol nėra nei vieniši, nei izoliavęsi: daugelis jų gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą ir bendrauja su aplinkiniais netgi daugiau nei kai kurie santuokas sukūrę žmonės. E.Klinenbergui ir jo komandai apklausus apie tris šimtus amerikiečių paaiškėjo, kad daugelis jų gyvendami vieni jaučiasi pakankamai laimingi, nes vertina savo laisvę ir turi daugiau saviraiškos galimybių.

Tarp vienišių – dvigubai daugiau moterų

Grįžkime į Lietuvą. Kokios priežastys skatina žmones rinktis tokį gyvenimo būdą?
Kaip teigia mūsų kalbinti sociologai ir psichologai, jų gali būti labai daug. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje tarp gyvenančių vienų asmenų moterų yra dvigubai daugiau nei vyrų. Be to, maždaug pusę visų vieno asmens namų ūkių sudaro vyresni nei 65 metų gyventojai. Vyrai Lietuvoje gyvena vidutiniškai vienuolika metų trumpiau, tad šalyje turime daug vienų gyvenančių pagyvenusių  našlių. Be to, daug moterų gyvena vienos, nes apskritai nebuvo sukūrusios šeimos arba buvo susituokusios, bet išsiskyrė.
Tarp jų – ir 69 metų žymi Kauno aktorė ir rašytoja Doloresa Kazragytė. Nuo to laiko, kai 1999-aisiais išsiskyrė su vyru taip pat aktoriumi ir režisieriumi Viktoru Šinkariuku, su kuriuo susilaukė sūnaus rašytojo Tomo Šinkariuko, ji naujiems santykiams nebesiryžo ir štai jau apie trylika metų gyvena viena. „Niekas iš ryto man nepasako „labas rytas“, viena pati geriu rytinę kavą ir mąstau, surūkau cigaretę. Kai iš kur nors parėjusi atsirakinu duris, visada žinau, kad nieko viduje nėra, tik mano muzika, knygos. Bet man vienai labai gerai. Kai su vyru išsiskyrėme, supratau, kad viduje visada troškau būti viena“, – pasakoja D.Kazragytė.
Aktorė teigia nesijaučianti vieniša, nes daug bendrauja su žmonėmis: palaiko artimus santykius su savo keturiasdešimtmečiu sūnumi, turi keletą draugių, daug važinėja po Lietuvą į susitikimus su savo kūrybos gerbėjais – vaidina spektaklių ištraukas, pristatinėja savo knygas.
Vis daugiau jaunų moterų pirmenybę teikia išsilavinimui ir karjerai, o šeimos kūrimo planus atideda, todėl tarp tų, kurie gyvena vieni, daugėja ir jaunų žmonių. Moterų padėtis visuomenėje per pastaruosius keletą dešimtmečių labai pasikeitė: jos siekia karjeros ir pačios save išlaiko, todėl nebeliko prasmės kurti ankstyvas santuokas.
Vienos didžiausių Vilniaus verslo advokatų kontorų advokatė 32 metų Elzė Matulionytė taip pat šiuo metu labiau susitelkusi į karjerą, o šeimos kurti dar neketina. Pasak teisininkės, taip susiklostė natūraliai: ji šiuo metu viena ne todėl, kad mano, jog karjera ir šeima yra nesuderinami dalykai, o todėl, kad išsiskyrė su ilgamečiu draugu ir naujos draugystės dar neužmezgė.

Visuomenė keičiasi. Kas toliau?

Kaip sako sociologė Aušra Maslauskaitė, Lietuvoje dauguma žmonių vieni gyvena ne todėl, kad tokį gyvenimo būdą sąmoningai pasirinko, – tiesiog taip susiklosto aplinkybės: „Žinoma, taip pasirinkusių žmonių daugėja ir Lietuvoje, bet jų kol kas yra daug mažiau nei labiau išsivysčiusiose vakarietiškose visuomenėse.“
Pasak sociologės, tai susiję pirmiausia su pasikeitusiu šeimos formavimo modeliu. Visuomenėje atsiranda vis naujų gyvenimo būdo formų: santuoka atidedama arba visai nekuriama, o žodžiai „senmergė“ ar „senbernis“ jau baigia visai išnykti iš mūsų žodyno, nes nesusituokęs žmogus niekam nebekelia nuostabos. Atsiranda ir tokių porų, kurios apsisprendžia neturėti vaikų. Dar vienas naujas reiškinys – poros, kurios net susituokusios nusprendžia gyventi atskirai, tai yra po vieną savo atskiruose būstuose, nes mano, kad taip išvengs rutinos.
Ar tokios sutuoktinių poros gali jaustis laimingos? Sociologė Giedrė Purvaneckienė mano, kad taip: jei tokių porų atsiranda (jų daugiau Skandinavijos šalyse), vadinasi, daliai žmonių toks gyvenimo būdas priimtinas. Sociologė taip pat pastebi, kad dėl globalizacijos bei kintant pačiai šeimos sampratai atsiranda pačių įvairiausių gyvenimo būdo formų. Pavyzdžiui, kai sutuoktiniai arba partneriai gyvena skirtingose šalyse, nes yra kitataučiai ir turi jau nusistovėjusį gyvenimo būdą, kurio nė vienas nenori keisti. Na, o vyresni žmonės kartais ir būdami tame pačiame mieste apsisprendžia bendro ūkio nekurti, tai yra susitikinėti, vaikščioti pas draugus ir į renginius, retsykiais sykiu nakvoti, bet gyventi po vieną. G.Purvaneckienės teigimu, tai ypač būdinga tiems, kurie praeityje jau buvo sukūrę santuokas, bet jos iširo, kurių vaikai suaugę, turtas užgyventas ir netgi būsimas palikimas jau padalytas, tad vėl susisaistyti su ko nors santuokos saitais nebematoma prasmės.
Sociologų žodžius patvirtina tikros istorijos. Štai vienas didžiausių privačių miško savininkų šalyje 55 metų Kazimieras Šiaulys, kuriam priklauso medienos padėklų gamybos verslas, turi ketveriais metais jaunesnę širdies draugę, su kuria kartu pasistatė namą vaizdingoje vietoje Trakų rajone, tačiau bendra buitis jų nesieja. K.Šiaulys padeda draugei tvarkyti jų bendro namo aplinką, jie kartu keliauja, lankosi spektakliuose, bet gyvena atskirai: už 16 km, kaimo vietovėje Elektrėnų savivaldybėje, verslininkas turi kitą namą ir iš jo kraustytis neplanuoja.
„Esu patenkintas dabartiniu savo gyvenimu: daug dirbu, važinėju po šalį, kada noriu – medžioju ir žvejoju. Neužkraunu draugei skalbti mano kojinių, tvarkyti namų – tam turiu ekonomę, kuri ir atlieka visus buities darbus. Branginu savo asmeninę laisvę, todėl nusprendžiau trečiąkart nevesti“, – neslepia vyriškis, kuris jau buvo dukart vedęs ir iš pirmos santuokos turi tris suaugusias dukras.
Išsituokusi ir K.Šiaulio draugė, su kuria jis dažniausiai susitinka maloniai praleisti laisvalaikio, bet gyvena jie, kaip minėta, atskirai. Tiesa, verslininkas pripažino, kad tokiam jo sprendimui įtakos turi ir finansinis aspektas. Antrosios skyrybos jam kainavo apie milijoną litų, tad norėdamas ateityje išvengti galimų turto dalybų nutarė daugiau nebevesti.
Na, o kas laukia ateityje? Galbūt ilgainiui vieni gyvens jau dauguma žmonių, o šeimas kurs, vaikus augins tik pavieniai gyventojai? Sociologė A.Maslauskaitė mano, kad šitaip niekada neatsitiks. Tačiau, pasak jos, turime pripažinti, kad bėgant laikui visuomenė ir šeima išgyvena nuolatines metamorfozes. Ir mums belieka jas priimti.

Boksas
Psichologės Rūtos Bačiulytės komentaras
Anksčiau žmonių bendruomenėms buvo įprasta laikytis kartu, tarpusavio ryšiai buvo itin glaudūs, nes kitaip nebuvo įmanoma išgyventi. Net ir apsirūpinti maistu vienam būdavo sudėtinga. Šiuolaikinėje visuomenėje žmogui gyventi vienam yra pakankamai patogu. Būdamas vienas žmogus jau gali patenkinti iš esmės visus poreikius, išskyrus fizinio ir emocinio artumo poreikį. Galime pirkti bet kokias paslaugas, tarp jų – netgi intymias, nebėra būtina patiems auginti gyvulių mėsai ar daržovių. Nebereikia būti fiziškai stipriems, kad turėtume visko, ko gyvenime reikia. Netgi emocinio artumo poreikį iš dalies galime patenkinti bendraudami su kitais žmonėmis. Ypač jei gyvenama aktyviai, tai palengvina ir šiuolaikinės technologijos.
Kita vertus, šiuolaikinis žmogus, nors ir prisitaikęs bei išvystęs intelektinius gebėjimus, iš tiesų yra gana nebrandus, vienpusiškas, linkstantis į narciziškumą, asmeninį išskirtinumą. O kai žmogus nebrandus, jam sunkiau užmegzti visaverčius artimus santykius. Gyvenimas su kuo nors 24 valandas per parą tokį žmogų gąsdina, jis bijo susilieti, prarasti save, galų gale toks buvimas reikalauja pastangų. Tuo tarpu norint prisitaikyti šiuolaikinėje visuomenėje pakanka žinoti mandagumo taisykles ir paviršutiniškai komunikuoti. Tai, kad dalis žmonių nusprendžia gyventi vieni, lemia visuomenės susvetimėjimą, atsiranda vis daugiau paviršutiniškumo. Žmogus tampa atitolęs, egocentriškas, labiausiai susitelkęs tik į save.

Kur žmonės gyveni vieni
(vieno asmens namų ūkių proc. tarp visų šalies namų ūkių)

Švedija    47
Danija    46,2
Vokietija    39,8
Didžioji Britanija    34
Lietuva    31,5
Japonija    31
JAV    28
Rusija    25
Pietų Afrika    24
Brazilija    10
Indija    3

Šaltinis: „Euromonitor International: U.S. Census“, LR statistikos departamentas, „Eurostat“

"Veido" archyvas

Įsigykite augintinį ir pasiimkite jį su savimi į iškylą

Seniai žinoma, kad santuoka neapsaugo nuo vienatvės, o vienišės – ne vargšelės, kurių niekas nenori vesti. Pasirodo, galima jaustis laimingoms ir neturint antrosios pusės – tereikia tuo patikėti.

Faktas, badantis akis

Gyvena sau vienos daugybė moterų: ir einančios aukštas pareigas valdininkės, ir dailininkės, bibliotekininkės, buhalterės, kulinarės… Kai kurioms iš jų vienatvė – įprotis, kurio nesinori atsikratyti, kitoms – bausmė, trečioms – baisus sapnas, kuriame kone kiekvienas sutiktas žmogus jaučia pareigą paklausti: “Ką, dar netekėjusi? Kodėl?” Arba užjausti: “Vargšelė, tau tikriausiai labai sunku…”

Faktas, kad nemūvite vestuvinio žiedo, neturite ilgamečio draugo ar rimto (ne slapto) gerbėjo, nežinia kodėl “vyrams” ir “žmonoms”, netgi tiems, kurie jau buvo laimingai susituokę ir spėjo išsiskirti, tiesiog bado akis. Argi normalu, kad jauna, graži, sveika, išsilavinusi, mokanti šeimininkauti ir netgi apie vaikų auklėjimą išmananti moteris tebėra sena pana? Ką tai galėtų reikšti? Bijote tekėti, nekenčiate vyrų, laukiate pasakų princo ar iš tikrųjų esate tokia baisi, kad nesugebėtumėte suvilioti net Frankenšteino? Ir tik vienas kitas pagalvoja, kad galbūt gebate jaustis laiminga ir neturėdama vyro pašonėje.

Būti su bet kuo tik todėl, kad aplinkiniai nustotų protinti ar užjausti – ar gali būti kvailesnė išeitis? Šiandien vieniša, bet niekas nežino, kas bus rytoj – juk galima gyventi mėgaujantis šia diena ir tikint, kad akiratyje pasirodys žmogus, kurio pasiūlymui būti drauge nesinorės priešintis. O kol šis stebuklas nutiks, jokiu būdu nesislapstykite ir atsispirkite pagundai apverkti savo vienišą likimą – geriau išnaudokite jo pranašumus. Ir būtinai pasinaudokite mūsų patarimais.

Viena vakarėlyje – na ir kas?

Patiktų lankytis vakarėliuose, draugų ir nepažįstamų žmonių susibūrimuose, tačiau atkakliai nekeliate kojos iš namų. Tiesiog tai – pernelyg sunkus išbandymas, nes būdama viena nesijaučiate laisvai, saugiai, nemokate atsipalaiduoti. Atrodo, tarsi visų akys susminga tik į jus, todėl paprastai elgiatės taip, kad niekam neužkliūtumėte – neriate į kokį tamsiausią kampą ir visą vakarą niekam neištariate nei žodelio, netgi nenusišypsote…

Be abejo, puikiai suvokiate, kad uždaras gyvenimo būdas labai apriboja galimybes tobulėti, susirasti artimą žmogų, naujų pašnekovų ar tiesiog maloniai praleisti laiką. Tad, ką daryti?

• Pirmiausia turite save padrąsinti ir žengti pirmąjį žingsnį – būtinai kur nors nueikite viena. Patikėkite, baisu bus tik pirmą kartą…

• Pasvarstykite, kodėl iš tikrųjų vengiate viešumo ir traukiatės nuo nepažįstamų žmonių? Gal tiesiog laikote juos neįdomiais, paviršutiniškais, egoistiškais, smulkmeniškais, pasipūtusiais, kitaip tariant, nevertais jūsų brangaus laiko? Galbūt iš tikrųjų jaučiatės už kitus menkesnė tik dėl to, kad kol kas nepavyko susirasti gyvenimo partnerio? Tada panašu, kad užmiršote vieną esminį dalyką – jūsų orumas neturėtų priklausyti nuo to, ką turite: vyrą, darbą ar pinigų…

• Draugai kviečia pailsėti aktyviai: pašokti, pažaisti stalo tenisą, paskraidinti aitvarus. Atsispirkite pagundai nesutikti! Jeigu pramogoms atsiduosite visa širdimi, neliks nei laiko, nei noro graužtis ar liūdėti dėl to, kad namie laukia tik nebaigtas mezginys, penki kaktusai ir vėžliukas…

• Bendradarbiai, mokslo laikų draugai ir vasarą, ir žiemą dažnai būna gamtoje. Kaskart, kai kur nors išsirengia, bando sugundyti ir jus, tačiau nesėkmingai – atsisakote kur nors važiuoti, nes esą puikiai žinote, kad nebus smagu. Būkime atviros: antrosios pusės tikrai negausite kaip gimtadienio dovanos, gražiai supakuotos ir perrištos kaspinėliu – ją kada nors sutiksite arba ne. Vadinasi, kol taip dar nenutiko, galite ramiai džiaugtis “senmergyste”: įsigykite augintinį ir pasiimkite jį su savimi į iškylą. Tikrai sulauksite išskirtinio dėmesio (nesvarbu, kad iš pradžių aplinkinius labiau domins šunelis ar katė) ir tikrai nesijausite vieniša…

Laiminga vienišė – tai įmanoma!

Ar verkiate dėl to, kad žiemą prisninga, o vasarą kepina saulė? Tikriausiai ne, tiesiog susitaikote su faktu. Taigi pirmoji jūsų užduotis – nustokite liūdėti dėl to, ko negalite pakeisti ir nepraraskite tikėjimo, kad padėtis bet kada gali pasikeisti. Juk gyvenimas nestovi vietoj – ir pirmosios meilės sugrįžta, ir naujų žmonių akiratyje pasirodo, ir noras su kuo nors dalytis buitį kyla…

Beje, nežinia kodėl, labiausiai trokštame kaip tik to, kuo džiaugiasi kiti: viengungiai pavydi turintiems šeimas, pastarieji svajoja apie laisvės akimirkas be priekaištaujančios antrosios pusės ir zyziančių vaikų…

Kai nustosite savęs gailėtis ir pradėsite galvoti apie vienišės statuso pranašumus, gyvenimas neatrodys neteisingas.

• Užduotis – patikėti, kad svajones galite įgyvendinti ir neturint sutuoktinio ar gyvenimo partnerio. Juk aplankyti Indiją galima su draugais, užsirašyti į dailės studiją – su bendradarbe…

• Netrypčiokite vietoj, pradėkite gyventi ne nuo kito pirmadienio, o tuojau pat. Norite išmokti siūti, lipdyti iš molio, vairuoti, užsirašyti į kalbos kursus – taip ir padarykite. Jeigu būsite atvira naujiems įspūdžiams, turėsite įdomios veiklos, neliks nei laiko, nei jėgų save graužti!

Kelionės – ne vienišėms. Kas taip pasakė?

Turite šimtą draugių, su kuriomis galite paplepėti, išgerti kavos, aptarti dienos įvykius ar pasidalyti naujais receptais, tačiau kartu išsiruošti į kelionę ne visada pavyksta. Nesutampa atostogų laikas, arba jos turi šeimas… Taigi išvykstate atostogauti viena ir po kelių dienų pasijuntate labai nelaiminga – būnant tarp laimingų šeimų su vaikais, burkuojančių porelių, širdis tiesiog krauju apsipila…

• Gal geriau nusiraminkite ir pradėkite skaičiuoti pliusus? Juk iš tikrųjų, jūs turite daugiau galimybių puikiai pailsėti: nereikia rūpintis vaikais, tupinėti aplink vyrą, derintis prie jo pomėgių, draugų… Patikėkite, nemažai jūsų bendrakeleivių svajoja apie vienatvės minutes ir mielai apsikeistų su jumis vietomis. Juk net juoda spalva nėra tokia tamsi kaip atrodo…

• Keliaujate su nepažįstamų žmonių grupe? Vadinasi, nėra reikalo jaudintis dėl to, ką jie apie jus mano – galbūt su jais daugiau niekada gyvenime nesusitiksite. Maža to: kai žmonės poilsiauja, paprastai nesuka galvos dėl kitų – patikėkite, jie netyrinėja jūsų pro didinamąjį stiklą. Kas nors iš bendrakeleivių pasirodė pernelyg smalsus, nemandagus? Tai – jo, blogai išauklėto vargšelio, problema. Jūs, užuot įsižeidusi ar sutrikusi, geriau nusijuokite.

• Vietovės, kuriose ilsitės, apylinkes tikrai galite aplankyti viena. Jeigu norite draugijos, pamėginkite pasikviesti ką nors iš bendrakeleivių – nemanykite, kad atsisakys tik dėl to, kad esate netekėjusi. Beje, tai gera proga ką nors artimiau pažinti. Nepavyks – nieko tokio. Beje, nepamirškite, kad jūs – ne vienintelis žmogus žemėje, kuris ilsisi vienas…

Jeigu įkyriai ragina tekėti

Pačios norėtumėte spręsti, ko jums reikia, o ne vykdyti kažkieno kito valią, todėl aplinkinių raginimai kuo greičiau susirasti vyrą kelia nemalonius jausmus. Deja, iki šiol yra žmonių, kurie mano, kad gali kištis į kitų gyvenimus – ne tik ragina susirasti antrąją pusę, bet ir patys jos aktyviai ieško. Jie mat žino, kaip jums geriau. Kaip į tai reaguoti?Svarbiausia – nesikarščiuokite. Juolab neskubėkite pildyti kitų žmonių norų ir pageidavimų. Juk neprašysite pirmo pasitaikiusio priešingos lyties atstovo nuvesti jus prie altoriaus, “nes draugė, teta, mama ir tėtis to labai nori…” Ir nepamirškite, kad kai kada žmonės įkyriai patarinėja tik todėl, kad patys niekada neturėjo galimybės rinktis.

Kartais gerai paleisti liežuvį

Kelios išmoktos gudrios frazės puikiai suveikia – jas išgirdę įkyruoliai iškart atšoka kaip teniso kamuoliukai. Išbandykite.

1 situacija. Tėvai: “Dukra, galėtum su kuo nors susipažinti, štai kaimynės sūnus…”
Jūs: “Kol kas nesutikau protingo ir padoraus vyro, kuris būtų vertas peržengti jūsų namų slenkstį”.

2 situacija. Buvęs vaikinas: “Tai kiek turi gerbėjų?”
Jūs: “Ne vieną ir ne du. Dabar skaičiuoju visų jų pranašumus ir trūkumus – nenorėčiau dar sykį suklysti…”

3 situacija. Tetulės: “Kada, vaikeli, ištekėsi? Užteks būti sena pana”.
Jūs: “Vieni sutinka savo meilę darželyje, kiti – senelių namuose. Aš, matyt, priklausau pastariesiems…”

4 situacija. Draugė: “Ar vyrams ne per didelius keli reikalavimus? Ieškai pasakų princo ant balto žirgo…”
Jūs: “Žinai, nenorėčiau tekėti už bet ko, o paskui kaip tu inkšti, kad mano vyras – kietaširdis, tinginys ir mergišius…”

"Veido" archyvas

Interneto, mobiliųjų telefonų ir nuolatinių automobilių spūsčių amžiuje gyvenimas yra pagreitintas. Skubėdami kartais nebespėjame išsaugoti artimų ryšių su kitais žmonėmis, o kartais – ir su pačiais savimi. Tačiau ir vienatvės trūkumas, ir jos perteklius vienodai skaudūs.

Bendravimas būtinas kaip maistas

Bendravimas ir žmonių artumas – vienas svarbiausių mūsų poreikių. Mums neužtenka tik gyventi tarp žmonių, reikia juos ir jausti. Reikia turėti kam išsipasakoti savo bėdas, kai liūdna, ir kam pasigirti, kai sekasi. Tai bendra mums visiems.

Todėl natūralu, kad šio poreikio nepatenkindami jaučiamės nevisaverčiai. Lygiai taip pat, kaip mums trūksta jėgų, kai esame alkani. Bendravimas mums reikalingas kaip maistas – jo netekę išgyvename sunkiai.

Bendravimas bendravimui nelygu

Tik štai bet kokio bendravimo mums taip pat nepakanka. Na, ir kas, jei kartais persimesime vienu kitu žodžiu su kaimynais ar kolegiškai pasikalbėsime su bendradarbiais, – tai neapsaugos nuo neišpasakytai nemalonaus vienišumo jausmo. Mat vienišumas – tai ne šiaip sau noras, kad kažkas jums palaikytų kompaniją. Tai jausmas, kad esame atskirti nuo žmonių.

Vieniši pasijuntame tada, kai mums trūksta artimo ryšio. Galime turėti dešimtis draugų, tačiau jeigu mums atrodys, kad jie mūsų nesupranta, jausime vienišumo kartėlį. Mums vis tiek trūks to vienintelio žmogaus, kuris suprastų mus taip, kaip mes norime, – taip, kaip suprantame patys.

Artumo trūkumas sieloje sukuria tuštumą ir pripildo ją ilgesio. Šie jausmai iš pradžių sumenkina mūsų emocinę savijautą. Vienišumo jausmas pasireiškia giliu liūdesiu ar depresija.

Tačiau tai dar ne pati didžiausia vienišumo kaina. Nepatenkintas artimo bendravimo poreikis paveikia ir fiziškai. Mat dėl nuolatinio vienišumo jausmo išsiskiria streso hormonai. O šie tai jau netingi atlikti juodo darbo: per ilgą laiką dėl jų poveikio padidėja kraujospūdis, atsiranda bėdų dėl  arterijų ir net gali suprastėti atmintis.

Vienišumas pagydomas

Būti vieniši nepasirenkame patys: dėl mūsų vienišumo kaltos aplinkybės arba aplinkiniai žmonės. Todėl nuo vienišumo jausmo niekada nesame apsaugoti. Štai, pavyzdžiui, išsiskiriate su draugu ir prarandate patį artimiausią jums žmogų. Arba išsikraustote gyventi į kitą šalį, kurioje nepažįstate ničnieko. Ką tada daryti?

• Nesileiskite užvaldoma neigiamų emocijų. Taip, šią akimirką jūs vieniša, tačiau nebūtinai privalote tokia likti ir rytoj ar poryt.

• Nebijokite ieškoti naujų ryšių su žmonėmis. Manote, kad jau niekada neturėsite tokio artimo žmogaus, kokį kažkada turėjote ir praradote? Tokiomis mintimis pastatote aplink save sieną. Jūs norite artumo, bet neprisileidžiate prie savęs žmonių. Iš užburto rato išėjimo nėra.

• Dėkite pastangų. Nieko nepakeisite vien tik savęs gailėdamasi. Verčiau pagalvokite, ką galėtumėte padaryti, kad padėtis pasikeistų. Pavyzdžiui, paieškoti visai šalia esančių žmonių artumo. Tarkime, su kolegomis visada bendraujate tik darbo reikalais. Bandykite pakeisti šiuos santykius, gal būtent tarp kolegų rasite nors vieną žmogų, kuris galės išklausyti viską, ką norite pasakyti.

Viena, bet ar vieniša?

Vienišumas dažnai painiojamas su vienatve. Taip, abu žodžiai panašūs, o ir abu reiškia buvimą vienam. Tik štai šis buvimas visiškai kitoks.

• Vienatvė – tai buvimas pačiam su savimi, kurį pasirenkame patys. Su niekuo nesikalbame ir nebendraujame – ilsimės nuo kitų žmonių. Tačiau jūs visai nesijaučiate vieniša, nes vienatvės ir buvimo tarp žmonių akimirkos jūsų gyvenime keičia viena kitą.

• Vieniša galite būti ir nebūdama viena. Vienišumą reiškia visai ne fizinis buvimas tarp žmonių, o jausmai jūsų sielos gelmėse. Tokia pat vieniša jaučiatės ir viena namie žiūrėdama filmą, ir pietaudama su kolegomis. Tarp žmonių vienatvė skaudžiausia: bendraujate ir vis tiek nejaučiate nė su vienu žmogumi stipraus emocinio ryšio. Su kažkuo kalbatės akis į akį, o atrodo, kad bendrautumėte per telefono ragelį, būdami skirtinguose žemynuose. Kiti žmonės atrodo nuo jūsų nutolę.

Vienus vargina, kitus atgaivina

Kodėl kai kurie žmonės bijo vienatvės? Pasilikę tuščiuose namuose, jie skuba pasikviesti svečių, o paprastam pasivaikščiojimui visada ieško draugijos. O kiti, priešingai, regis, tik apsidžiaugia, kai visi išeina iš namų ir jie gali praleisti vakarą vieni, tik su gera knyga. Todėl įprasta skirstyti žmones į intravertus ir ekstravertus.

• Intravertai linkę jausmus ir emocijas laikyti savo viduje.

• Ekstravertai, priešingai, išlieja jausmus ir emocijas į išorę.

Būdami visiškai skirtingi, vienatvę bei vienišumą intravertai ir ekstravertai taip pat suvokia nevienodai.
Štai ekstravertams bendravimas būtinas kaip oras ir maistas, nes bendraudami su žmonėmis jie gauna energijos. Ir, priešingai, būdami vieni jie energijos netenka, todėl jaučiasi nejaukiai. Kurį laiką pabuvę vieni, ekstravertai nebeištveria – čiumpa telefono ragelį ir skambina draugams. Bendravimo jiems reikia per pusryčius, pietus ir vakarienę.

Intravertai – kitokie. Bendraudami su žmonėmis jie išeikvoja savo energiją ir pavargsta. Taip, kaip ekstravertams reikalingas bendravimas, intravertams būtinas laikas patiems su savimi. Tik vieni jie gali pailsėti, tik vieni sugeba sudėlioti į lentynėles savo mintis. Kai intravertas neturi laiko vienatvei, jis beprotiškai pavargsta.

Žinoma, tai tik apibendrinimai. Dauguma žmonių turi tiek ekstravertams, tiek intravertams būdingų bruožų. Todėl ir įsitikinimas, kad ekstravertai – linksmi ir komunikabilūs žmonės, o intravertai – savyje užsisklendę vienišiai, daugeliu atvejų tėra stereotipas. Intravertas gali lygiai taip pat kaip ir ekstravertas laisvai bendrauti su žmonėmis ir net dirbti nuolatinio komunikabilumo reikalaujantį darbą. Jis gali būti puikus dėstytojas, konsultantas ar pardavėjas ir kasdien kalbėtis su šimtais žmonių. Skirtumas tik tas, kad intravertui po tokio darbo būtų gyvybiškai reikalinga vienatvė – galimybė nors valandėlę pabūti vienam.

Geriausia draugija – aš pati

Jei gyvenate mieste, žmonės jus supa visur: namie, darbe, gatvėje, parduotuvėje. Tačiau būdama tarp žmonių niekada nesate tikrąja savimi. Jūs tik atliekate vieną iš daugelio savo vaidmenų. Namuose jūs – mama, darbe – ištikima kolegė, o kieme – draugiška kaimynė.

Bendraudami su žmonėmis, prie jų taikomės ir taikydamiesi keičiamės. Mes esame tokie, kokių tą akimirką reikia aplinkai.

Kai esame vieni, viso šito nebelieka. Nebėra aplinkos, prie kurios reikėtų prisitaikyti, nebėra vaidmenų, nebėra jokių griežtų taisyklių. Nereikia rūpintis, kaip atrodome ir ar reikiamus žodžius tariame. Juk likome tik mes ir mūsų mintys.
Tokios vienatvės akimirkos – apmąstymų ir atsinaujinimo akimirkos. Tai laikas, kai galime suvokti save: kas mes esame ir ko norime. Būdami tarp žmonių apie tai pagalvoti nespėjame.

Tai asmeninio tobulėjimo akimirkos: nuolat skubėję, pagaliau sustojame ir pagalvojame. Visai nesvarbu, apie ką: savo išgyvenimus ar tik tai, kur norėtume atostogauti šią vasarą. Svarbiausia, kad mes skiriame laiko sau!

Nepamirškite tokių akimirkų. Nebijokite vienatvės ir išmokite ja džiaugtis. Juk sakoma: jei jautiesi blogai būdamas vienas, vadinasi, esi prastoje kompanijoje.

Tad išeikite pasivaikščioti viena, stebėkite gamtą ir aplinkinius žmones. O penktadienio vakarą šeimynos palikta viena namie neliūdėkite, įsijunkite savo mėgstamiausios muzikos ar susiraskite seniai norėtą perskaityti knygą… Juk kada dar turėsite tokią galimybę?