Didmiesčių vienišiai: vis labiau socialūs, besimėgaujantys gyvenimu ir pasižymintys didesnėmis galimybėmis nei jų pirmtakai. Ši mada įsivyrauja ir Lietuvoje, kur jau niekas tokių žmonių nedrįsta vadinti senberniais ar senmergėmis.

“Man nepriimtina, kai žmonės vienišumą traktuoja kaip ligą. Tai būsena, iš kurios panorėjęs gali išeiti kiekvienas, tačiau mūsų visuomenėje dažnas laukia, kol kiti jį išgelbės. Šiandien, kai kone visas pasaulis – po mūsų kojomis, nuodėmė sėdėti nieko neveikiant”, – greitakalbe beria muzikologė ir televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė.
63-ejų metų pašnekovė nėra sukūrusi šeimos ir neaugina vaikų, tačiau, priešingai nei daugelis jos bendraamžių, spinduliuoja pavydėtinu optimizmu ir meile gyvenimui. To, kad sėkmingai nesusiklostė asmeninis jos pačios gyvenimas, Z.Kelmickaitė nedramatizuoja.
“Savarankiškų žmonių likimai labai savotiški. Pažvelkite kad ir į pasaulinio garso pripažinimą pelniusią operos solistę Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną. Ne visiems lemta tvarkytis buityje ir vaikus auginti, žinoma, tai pačių žmonių pasirinkimas. Šeima ir man – vienas gražiausių dalykų gyvenime, bet kiekvienam savo”, – tikina televizijos filmavimo metu pagauta Z.Kelmickaitė.
Profesiniu požiūriu aktyviai ir visapusiškai gyvenanti ir daug keliaujanti muzikologė neabejoja, kad ateis toks laikas, kai dabartines apsukas teks sulėtinti ir jai pačiai, bet tada ji žada tipenti mažais žingsneliais.

35 proc. vienišių
Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė atkreipia dėmesį, kad žmonės gyventi vieni nusprendžia dėl skirtingų priežasčių: siekdami karjeros, sąmoningai atsisakydami tėvystės ir motinystės, dėl taip susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių ir pan. “Šiandien jau niekas nesistebi, kad savaitgalį miesto gatvėse rytinę kavą gurkšnoja ir laikraštį skaito pavieniai asmenys. Veikiausiai retas savęs beklausia: ar šis žmogus turi šeimą?” – svarsto D.Leinartė.
Tačiau iki pat paskutinio XX a. dešimtmečio Lietuvoje nebuvo socialinės aplinkos, kuri skatintų vienišą gyvenimo būdą, kaip asmeninio gyvenimo scenarijų, kai jį sąmoningai renkasi ne tik išskirtinių profesijų atstovai, bet ir paprasti moterys bei vyrai. O šiandieninėje Lietuvoje gyventi po vieną renkasi ne vienas visuomenės narys.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje jau 35 proc. visų namų ūkių sudaro namų ūkiai, kuriuose gyvena vos vienas asmuo. Žmonių, gyvenančių po vieną, kasmet vis daugėja (tai lemia ir gerėjančios gyvenimo sąlygos). Paanalizavus statistiką matyti, kad dar 2008 m. vieno asmens namų ūkių dalis siekė 26 proc., 2009 m. – 29,3 proc., 2010 m. – 32 proc., 2011 m. – 34 proc., o 2012 m. padidėjo iki 35 proc.
Gyvenimo po vieną tendencijos pastebimos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tarkime, Skandinavijos šalyse vieno asmens namų ūkiai sudaro apie 40–50 proc., Vakarų Europoje – 30–40 proc. Kur kas mažiau nei Baltijos valstybių gyventojai gyvenimą po vieną linkę rinktis pietiečiai (ispanai, portugalai).
Pasak garsaus amerikiečių sociologo, Niujorko universiteto profesoriaus Erico Klinenbergo, gyvenimas vienam tampa nauja savotiška visuomenės norma. Profesorius atkreipia dėmesį, kad anaiptol ne visi žmonės, kurie gyvena vieni, jaučiasi vieniši ar izoliavęsi. Priešingai, daugelis jų gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą, tuo mėgaujasi ir bendrauja su aplinkiniais kur kas daugiau nei šeimas sukūrę jų bendraamžiais.
Pasak E.Klinenbergo, vienišių madą diktuoja ir individo kultas: asmuo jaučia daugiau įsipareigojimų sau pačiam negu šeimai ar vaikams.

Anksčiau – atstumtųjų dalia
D.Leinartė mano, kad vienišių gyvenimo būdo populiarėjimą pasaulyje galima paaiškinti remiantis evoliucija. Kaip pavyzdį jį mini XVIII a., kai vieniši žmonės Vakarų Europoje sudarė vos 25 proc. visų gyventojų.
“Dažnai tai skatino specifinė paveldėjimo sistema, kada žemė ir ūkis buvo paliekami vienam sūnui ar dukrai. Kiti vaikai, likę be finansinės paramos, traukdavo į miestus ir ieškojo darbo sparčiai besiplėtojančiose pramonės šakose. Dirbdami ir gyvendami savarankiškai, jie kaupė santaupas ir ruošėsi kurti šeimas. Tačiau dauguma jų nesukurdavo, nes po industrinių revoliucijų Vakarų miestai teikė galimybę dirbti ir gyventi vieniems. Panašų gyvenimo scenarijų pasirinkdavo ir neturtingi provincijų jaunuoliai. Būtent jie atvykę į miestus ir buvo pirmieji iš tų, kurie vėliau sąmoningai rinkosi vienišių kelią”, – pasakoja profesorė.
Tuo metu Lietuvoje XIX a. vienišas gyvenimo būdas nebuvo toleruojamas. Neištekėjusios dukterys ir nevedę sūnūs prarasdavo socialinį statusą ir likdavo tarnauti brolių ar seserų šeimose. Kitaip tariant, jų laukdavo Juozo Tumo-Vaižganto Mykoliuko ir Severiutės likimas. Taigi žvelgiant evoliuciškai sąmoningai pasirinktas vienišo žmogaus gyvenimo būdas Lietuvoje praktiškai buvo neįmanomas iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Nedideles išimtis sudarė tik kai kurie išsilavinę tautinio atgimimo veikėjai (pvz., Vincas Kudirka). Paprasti vieniši XIX a. pab.–XX a. pr. gyventojai mieliau emigruodavo už Atlanto, nei likdavo kaime.
Kur kas palankesnė aplinka gyventi vieniems dėl kūrybinių inspiracijų ar dėl tam tikrų asmeninio gyvenimo aplinkybių susiklostė tarpukario Lietuvoje ir po Antrojo pasaulinio karo. Tuo metu jau buvo tokių, kurie sąmoningai apsispręsdavo nekurti šeimos ir paskirti savo gyvenimą kūrybinei ar intelektinei veiklai. Kaip pavyzdį galima paminėti žurnalistą ir rašytoją Juozą Keliuotį arba kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmoną Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, kuri po vyro mirties sąmoningai nesirinko antros santuokos ir atsidavė kūrybai bei visuomeniniam darbui.
Tačiau jau sovietinėje visuomenėje reta vieniša moteris ar vyras išvengdavo stigmos. Iki pat 1995-ųjų vienišos moterys Lietuvos spaudoje vadinamos senmergėmis, o nevedę vieniši vyrai įtarinėjami nepakankamu lytiniu pajėgumu arba netradicine seksualine orientacija.