Bažnyčios turtas. Pranciškonams Vilniuje niekada nebuvo lengva. Jų gretas retino maras, represijomis baudė caro valdžia. Ir pastaruosius kelis dešimtmečius broliai garsiau linksniuojami ne dėl savo gerų darbų, bet dėl vis nesibaigiančios Vilniaus pranciškonų vienuolyno ansamblio grąžinimo ordinui istorijos.

Mažesniųjų brolių konventualų ordino atstovas Lietuvoje brolis Marekas Adamas Dettlaffas pačioje praėjusių metų pabaigoje sulaukė Ūkio ministerijos užsakymu atliktos ekspertizės išvadų. Jos patvirtino tai, kas pranciškonams jau seniai buvo akivaizdu: per laikotarpį, kol vienuolynas buvo nacionalizuotas, jame nebuvo padaryta reikšmingų konstrukcinių pakeitimų. O tai reiškia, kad jokių kliūčių grąžinti vienuolyno pastatus ordinui nebėra.

Tačiau raštas su ekspertizės išvadomis didelio džiaugsmo neįpūtė nei patiems vienuoliams, nei Vilniaus šviesuomenei, remiančiai jų siekius. Kadangi Vyriausybė žengti tolesnių žingsnių neskuba, o visuomenėje pasigirsta vis naujų balsų, raginančių susilaikyti nuo pastato grąžinimo ordinui, vienuoliams belieka susitaikyti, kad šioje istorijoje taškas dar nepadėtas.

Aukščiausiasis Teismas dar 2013 m. pradžioje paskelbė neskundžiamą sprendimą, pagal kurį nuosavybės teisė į vienuolyno pastatą, nuo nepriklausomybės atkūrimo neteisėtai valdytą privačios bendrovės, perduota valstybės žinion. Mažesnieji broliai konventualai (pranciškonai) to siekė du dešimtmečius: dešimt metų bandė atgauti pastatus savomis jėgomis, dar devynerius – bylinėdamiesi teismuose. Kitas žingsnis po Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kuriuo turėjo būti užbaigtas restitucijos procesas, – perduoti pastatus ordinui. Bet taip neatsitiko.

Vienuolynas 2013-ųjų lapkritį atsiduria Valstybės turto fondo, užsiimančio valstybės valdomo turto privatizacijos reikalais, žinioje. Ir prasideda veiksmai, kuriais ieškoma pagrindo turto negrąžinti, reikalaujama vis naujų įrodymų, kad pastatas nėra perstatytas, ieškant galimybių pritaikyti Religinių bendrijų ir teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo išimtis. Pagal vieną jų, pastatai ar kiti statiniai negrąžinami juos perstačius taip, kad bendrasis plotas padidėja daugiau negu vienu trečdaliu. Kita išimtis, suteikianti teisę turto negrąžinti, – daugiau kaip 50 proc. pakeista pagrindinė konstrukcija.

Dar tebevykstant bylos nagrinėjimui teisme buvo atlikta ekspertizė ir nustatyta, kad dokumentų, patvirtinančių vienuolyno pastato rekonstrukciją, nėra. Ir Kultūros paveldo departamento rašte, persiųstame Ūkio ministerijai, patvirtinama, kad nebuvo atlikta jokių reikšmingų pakeitimų – nuo 1940 m. pastatas išsiplėtė tik 41,75 kv. m, tai yra mažiau nei vienu procentu viso pastato ploto.

Turtą siekiantiems susigrąžinti vienuoliams buvo įteiktas dar vienas argumentas: Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė priminė, kad sovietiniais metais vienuolynas nebuvo restauruojamas, o tai, jog buvo perdažytos jo vidinės sienos, nereiškia jo konstrukcijos pakeitimų. G.Drėmaitės nuomone, pastatai neginčytinai privalo būti grąžinti vienuoliams, jei esame teisine valstybe, kurioje laikomasi įstatymų.

Praėjusį gruodį gavęs dar vieną Ūkio ministerijos raštą su dar vienos ekspertizės išvadomis, brolis M.A.Dettlaffas kreipėsi į ministrą pirmininką prašydamas imtis iniciatyvos atkurti vienuolyno nuosavybės teises į pastatų kompleksą „sklandžiai ir be nepagrįsto delsimo“. Laiškas išsiųstas sausio pradžioje, tačiau jokio atsakymo iš Vyriausybės vis dar nėra.

„Jei ir toliau nebus paisoma teisingumo, teks vėl kreiptis į teismą. Vienuolyną stengiamės atgauti jau 23 metus, devynerius iš jų bylinėjomės. Teismo sprendimas buvo palankus mums – vienuolynas perduotas Vyriausybei, dabar ji privalo vykdyti restituciją“, – sakė „Veidui“ M.A.Dettlaffas, primindamas, kad dar 1992-aisiais Vyriausybė išleido potvarkį dėl vienuolyno grąžinimo ordinui.

Kol politikai delsia priimti sprendimą dėl pranciškonų vienuolyno, pretendentų tapti jo šeimininkais atsiranda vis daugiau. Didžiulis pastatų ansamblis, įrėmintas Trakų, Pranciškonų, Kėdainių ir Lydos gatvių, įsikūręs itin patrauklioje sostinės vietoje, pačiame Senamiesčio centre. Vos tik pranciškonų vienuolyno ansamblis atsidūrė Turto fondo žinioje, jį valdyti panoro Vilniaus universitetas, po vienuolyno skliautais siekęs įkurdinti lituanistikos mokslo centrą. Buvo priminta, kad šis kultūros paveldo objektas itin reikšmingas išsaugant lietuvybę Vilniaus krašte. Pastate yra gyvenęs tautos patriarchas, Vasario 16-osios akto signataras Jonas Basanavičius. Prieš daugiau nei šimtą metų tarp šių sienų buvo įsteigta pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla, 1908–1917 m. veikė Lietuvių mokslo draugija, buvo įkurta biblioteka.

Susidomėjimą vienuolyno pastatais yra išreiškęs ir Lietuvos nacionalinis muziejus, ir grupė žinomų istorikų, raginančių įkurti jame kultūros istorijos centrą, patiems vienuoliams tepaliekant kelis šimtus kvadratinių metrų patalpų.

Atsvara šioms iniciatyvoms tapo Lietuvos katalikų mokslo akademijos narių kreipimasis, kuriuo priminta, kad bažnyčia pranciškonams konventualams buvo grąžinta dar 1998 m., bet vienuolynas – iki šiol ne. Kreipimosi autoriai pasmerkė kampaniją, anot jų, vykdomą pagal sovietinius ateizmo skleidimo ir tautų supriešinimo modelius, ir į ją įsitraukusius mokslo bei kultūros veikėjus.

„Ypač aktualus yra finansinis aspektas, kurį bandoma pridengti tradicijų vertybėmis, kultūriniais interesais ar švietimo mokslo idėjų plėtra“, – pagrindinę nuosavybės atkūrimo į pastatus vilkinimo priežastį įvardija pranciškonas M.Dettlaffas.

Vienuolyno ansamblį sudaro daugiau nei 6 tūkst. kvadratinių metrų, pastatų vertė – beveik 9 mln. eurų.

M.A.Dettlaffą ir kitus brolius pranciškonus skaudina visuomenėje formuojama nuomonė, esą šeši lenkų vienuoliai siekia užvaldyti pastatus, kurie priklauso Vilniui ir vilniečiams. Konventualai (pranciškonai) pabrėžia, kad ordinas Lietuvoje veikia nuo XIII amžiaus. XIV amžiuje jis įsikūrė Vilniuje, netoli tuometinio Trakų kelio. Konventualai savo misiją vykdė daugelį amžių, alinami karų, gaisrų, per visas okupacijas. 1710 m. beveik visi Vilniaus pranciškonai užsikrėtė maru, patarnaudami sergantiems miestiečiams, ir išmirė. Po 1863 m. sukilimo carinė Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Pranciškonai į Vilnių sugrįžo prieškariu, bet savo vienuolyną atgavo tik 1938 m. Sovietų okupantai vienuolyną 1941 m nacionalizavo, o 1949-aisiais uždarė bažnyčią.

Tačiau grupė Vilniaus intelektualų, įrodinėjančių pranciškonų vienuolyno išsaugojimo Lietuvos visuomenei svarbą, šių pastatų su šiandien dėl jų kovojančiais vienuoliais nesieja. Rašte, kuris išsiuntinėtas aukščiausioms valdžios institucijoms, teigiama, kad 1938 m. „okupacinės Lenkijos valdžios sprendimas dabartinėje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje yra niekinis, prieštaraujantis senosios Lietuvos kultūros paveldui ir teisei“.

„Lietuva, pradedant nuo Vytenio, Gedimino laikų, rūpinosi pranciškonais – suteikė jiems pastatus, žemės valdas. Didysis kunigaikštis Vytautas, kiti Lietuvos valdovai, svarbūs pareigūnai, didikai dovanodavo žemes, ežerus, pievas, miškus… Per šimtmečius jiems viską teikė Lietuva, todėl šiandien tai yra Lietuvos valstybės ir visuomenės nuosavybė“, – aiškina vienas iš intelektualų iniciatyvos autorių, istorikas, paveldosaugininkas dr. Romas Batūra, kartu su bendraminčiais raginantis vienuolyno ansamblyje kurti kultūros ir mokslo židinį.

Tradiciškai pranciškonų kolektyvai buvo daugiataučiai. Dabar, pasak R.Batūros, tarp Vilniaus pranciškonų – vieni lenkai, įskaitant iš Gdansko atvykusį M.A.Dettlaffą. Istorikas primena, kad atgimimo metais XX amžiaus pradžioje susiformavo kategoriškas reikalavimas vengti bet kokios Lenkijos bažnyčios įtakos, kurį taikliausiai nusako prelato Adomo Dambrausko 1906 m. suformuluota nuostata: imtis atgaivinti mūsų vienuolynų gali kiekvienas doras svetimšalis – prancūzas, italas, vokietis, belgas, tik ne lenkas.

„O dabar toje bažnyčioje įsikūrė lenkystės platintojai. Ten trys kunigai laimino Valdemaro Tomaševskio Lietuvos lenkų rinkimų akciją, o juk jis užsiima antilietuviška, antivalstybine veikla“, – dėsto R.Batūra.

Be to, jis kaltina M.A.Dettlaffą apgaule. Esą šis nutyli, kad Vilniaus valdžia, vadovaudamasi Vyriausybės nutarimu, dar 2004 m. atkūrė Mažesniųjų brolių konventualų ordino nuosavybę – atidavė daugiau nei 270 kv. m plotą, skyrė pinigų dar 44 kv. m patalpoms išpirkti bei žemės sklypą tarp bažnyčios pastato ir Trakų gatvės. „Jie turi milžiniškas patalpas, kiekvienas vienuolis ten gali turėti kone po atskirą aukštą“, – skaičiuoja pranciškonų turtus R.Batūra.

Vis dėlto pranciškonų bažnyčia Vilniuje atvira ne tik lenkams. Joje vyksta pamaldos ir lenkų, ir lietuvių kalbomis. M.A.Dettlaffas apgailestauja, kad nuolat bandoma Mažesniųjų brolių konventualų ordiną sieti su V.Tomaševskio partija. Ordino atstovas teigia, kad jo bažnyčia atvira visiems žmonėms, įvairioms institucijoms, kad renginių metu čia yra lankęsi Prezidentas Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, kiti žinomi politikai bei kultūros veikėjai. Vilniečiai taip pat jau įsidėmėjo vienuolyno erdves kaip kultūros židinį. Čia nuolat vyksta parodos, koncertai, bendradarbiaujama su Vilniaus dailės akademija, Lietuvos nacionaline filharmonija, „Piano.lt“ ir „Banchetto musicale“ projektais, kitomis kultūros bei visuomeninėmis institucijomis.

Jūratė Kiliulienė

Pranciškonai ir lietuvybė

Pranciškonai konventualai prisidėjo prie švietimo ir kultūros skleidimo, lietuvybės stiprinimo. XVI–XVII a. prie visų pranciškonų konventualų parapijų veikė pradžios mokyklos, XVII–XVIII a. antrojo laipsnio kolegijoje buvo vykdomos filosofijos ir teologijos studijos, kurių metu pranciškonų profesoriai savo žinias, įgytas Europos universitetuose, perteikdavo vilniečiams.

Vilniaus pranciškonų vienuolyne buvo užrašytas pirmasis lietuviškų poterių tekstas. 1516 m. broliai parašė laišką popiežiui, kad Lietuvos karalaitis Kazimieras būtų paskelbtas šventuoju. Vienuolyno ordino kunigai pamokslavo lietuvių kalba.

Pranciškonų konventualų vienuolyno patalpose buvo įkurta pirmoji lietuviška mokykla. Vienuolyne gyveno daug žymių žmonių, tarp jų ir Jonas Basanavičius bei Juzefas Montvilas.

Šiuo metu pranciškonų konventualų vienuolynai veikia Vilniuje, Klaipėdoje ir Medininkuose.

Lietuva nespėjo pamatyti dvejus metus trukusių Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblio tvarkybos darbų rezultato – artimiausiu laiku žiniasklaidoje, matyt, mirgės tik naikinančio ugnies siautėjimo vaizdai.

Dar visai neseniai, 2011 metų rūgpjūtį, kai apie įspūdingąjį baroko ansamblį rašė “Statyba ir architektūra”, statybininkai ir restauratoriai rengėsi restauravimo darbų vienuolyne pabaigtuvėms. Buvo baigiami dengti vienuolyno ir bažnyčios stogai, tuo pat metu buvo planuojamas antrasis darbų etapas – likusių bažnyčios problemų sprendimas. Akivaizdu, kad darbų pobūdis naktį į sausio 26-ąją stipriai pasikeitė.

“Statyba ir architektūra” kartoja praėjusių metų rugpjūtį skelbtą straipsnį apie vieną garsiausių Lietuvos sakralinės architektūros paminklą.

Paveldo lobius randa ne kiekvienas
Bendrovės „Restauracija“ specialistų nuopelnas – žymiausių Lietuvos kultūros paminklų atnaujinimas

Vladas ŠERELIS

Tinkamai restauruoti paveldo objektus, prikelti juos antram gyvenimui seksis tik tuomet, jei rankoms ir protui vadovaus širdis. Bent jau taip atrodo klausantis Kauno bendrovės „Restauracija“ specialistų. Šių profesionalų darbų sąraše – patys žinomiausi ir iškiliausi kultūros objektai pradedant bažnyčiomis, baigiant pilimis.

Archyvų ieško ir užsienyje
Užrištomis akimis restauravimo darbų niekas nepradeda. Pirmiausia ne tik rengiamas projektas, bet ir atliekami kruopštūs objekto tyrimai. „Juk negalima tiesiog nuskusti visus dažų sluoksnius iki mūro – kiekvieną reikia atsargiai valyti, žiūrėti, ar po juo kas neslypi“, – aiškino Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto direktorė Eglė Čiurlienė.

Institute dirbantys atestuoti istorikai projekto rengimą įprastai pradeda nuo archyvinės medžiagos paieškų. Kartais dėl informacijos tenka važiuoti į užsienio: Lenkijos, Švedijos ar kitų istoriškai su Lietuva susijusių šalių – archyvus. Surinktos medžiagos pagrindu atliekami tyrimai, tuomet gimsta ir projektas.

Restauravimo darbus koordinuoja Restauravimo taryba, kurią sudaro bene labiausiai patyrę šalies restauratoriai, įvairių sričių: tapybos, lipdybos, medienos, chemijos – ekspertai. Kai jie pateikia projekto vertinimą, patvirtina užduotį ir darbų atlikimo metodiką, įrankių gali imtis restauratoriai.

Vienas objektų, kuriame šiuo metu pluša „Restauracijos“ auksarankiai – XVII–XVIII amžiuje statytas Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ansamblis Kelmės rajone. Čia darbas irgi pirmiausia prasidėjo nuo tyrimų. Istoriniams ir polichrominiams tyrimams reikia nemažai laiko, o Tytuvėnų vienuolyno restauravimo projekto rengėjai jo turėjo vos du mėnesius. Anot „Restauracijos“ direktoriaus Kęstučio Vaikšnoro, projektas parengtas gerai, todėl ir darbai vyksta sėkmingai.

„Žinoma, diskusijų visuomet kyla: ar tikrai buvo taip, o ne kitaip, ar čia buvo praėjimas, ar kitoje vietoje, ar anga buvo sienoje, ar užmūryta naujomis plytomis. Tyrimais turime atsakyti į kuo daugiau klausimų“, – sakė E. Čiurlienė.

Daug darbų liko ateičiai
Iki įžengiant restauratoriams, Tytuvėnų bernardinų vienuolynas ištvėrė daugybę įvairių remonto darbų, pertvarkymų, per kuriuos turbūt nedaugeliui rūpėjo išsaugoti autentiškas šio statinio detales. Ypač daug remontų būta sovietmečiu. Vis dėlto bendrovės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojas Andrius Striūna situacijos nedramatizuoja.

„Negalima sakyti, kad neberadome autentikos. Atradome net daugiau, negu tikėjomės, ypač sieninės tapybos darbų. Tai ir yra pats įdomiausias momentas restauratoriaus darbe, kai atidengęs dažų ir tinko sluoksnius po jais ką nors randi. Mūsų darbe dviejų vienodų objektų nebūna, visi yra unikalūs – bemaž kiekviename sekasi rasti tai, ko kituose nėra“, – pasidžiaugė A. Striūna.

Žinoma, ir šiuo atveju darbus vienuolyne restauratoriai pradėjo rimtai pasiruošę. Buvo surinkta informacija, kas kokiose vietose galėjo būti, rasta ir rašytinių šaltinių, kuriuose paminėta, kad vienuolyno celės buvo ištapytos. Tačiau restauratoriai nesitikėjo, kad freskų bus tokia gausa.

„Kiekviena celė buvo vienaip ar kitaip dekoruota. Suprantama, vyrauja religinė tematika. Tik meninis darbų lygis nėra labai aukštas, mat vienuoliai patys tapydavo kuris kaip mokėdavo“, – pasakojo A. Striūna.

Kur kas vertingesnės freskos atidengtos pirmojo aukšto koridoriuose. Vieną po kito nuimant sienų dažų ir tinko sluoksnius pasiektas pats pirmasis, kur rastos XVII amžiumi datuojamos freskos. Restauruoti tokio garbingo amžiaus sienų tapybą reikia ypatingo kruopštumo ir, žinoma – pasirengimo. Atlikti tai gali tik aukščiausios kategorijos restauratoriai.

Restauravimo technologija buvo sudėtinga, nes freskos šiame vienuolyne tapytos gana minkštais dažais. Restauratoriai daro prielaidą, kad tuomet vienuoliai nebuvo labai turtingi ir nepirkdavo kokybiškesnių, taigi ir brangių, dažų, tiesiog jų pasigamindavo patys. Todėl dabar atidengus tokius piešinius pirmiausia skubama sutvirtinti dažus, kad šie nenutrupėtų.

„Dar prieš pradedant darbus buvo matyti vienas kitas simbolis, o kai ėmėme dirbti, išvydome tikrai labai daug įvairių piešinių. Buvo atvejų, kai atidengus tinką rasdavome tapybos darbą, o netrukus paaiškėdavo, kad po juo yra dar ankstyvesnių. Tuomet tekdavo diskutuoti, kuris vertingesnis, kurį palikti. Atsižvelgėme į bendrą koncepciją – kokį laikotarpį norima labiau pabrėžti. Aklai nesilaikėme taisyklės, kad vertingiausia yra tai, kas seniausia, nors bemaž 90 proc. ši tiesa pasitvirtina. Pasitaiko ir išimčių, kai seniausias darbas būna visiškai sunykęs ir jį atkurti praktiškai neįmanoma. Tuomet paliekami vėlyvesnio laikotarpio darbai“, – aiškino A. Striūna.

Panašiai nutiko ir su krosnimi, kurią restauruoti nebebuvo iš ko – teko tiesiog statyti iš naujo. Pagal archeologų rastus autentiškų koklių likučius, kurie iš pradžių buvo atiduoti muziejui, pagaminti nauji. Stengtasi atkurti faktūrą, spalvą, ornamentiką. Tiesa, pirmiausia teko nemažai diskutuoti dėl krosnies vietos, nes kur ji stovėjo anksčiau – tiksliai nežinota.

Restauratoriai apgailestavo, kad darbų apimtis varžė pinigų stygius. Anot bendrovės „Restauracija“ direktoriaus pavaduotojo, rasta ir atidengta gal tik pusė visų piešinių, daug darbų teko palikti ateičiai.

Patys pasigamina detalių
Medžiagų, tinkamų restauruoti ne vieną šimtmetį skaičiuojantį paveldą, Lietuvoje nėra sudėtinga rasti. Anuomet pagrindinės statybinės medžiagos buvo molis, upės žvyras, kalkės. Tiesa, su šiomis kiek sudėtingiau, nes geros kokybės kalkių rasti yra sunkiau. Anksčiau buvo net specialiai apmokomi kalkių gesintojai, dabar tokių specialistų nebėra. Dažnai kalkių tenka atsivežti iš užsienio.

Bendrovė „Restauracija“ turi cechą, kuriame veikia kalvė, yra medžio ir metalo apdirbimo staklės. Tad nemažai detalių, reikalingų unikaliems pastatų fragmentams restauruoti, įmonė pasigamina pati. Tarp tokių – ir durų apkaustai, langų užraktai. „Restauracijos“ metalo restauravimo meistras Raimondas Bridikis pripažino, kad tokias detales gaminti ypač sunku, tačiau ir labai įdomu. Jis gamino ir Tytuvėnų vienuolyno durų apkaustus, kitas detales.

„Kai įstatėme duris, daugelis klausinėjo, kas jas pagamino – atrodė tikrai autentiškos. Man įdomiausia būna tuomet, kai istoriniuose statiniuose randama dar visiškai nesudūlėjusių detalių, kai dar matyti, kaip pagaminta, kiek kartų vinį ar apkaustą palietė kalvio kūjis“, – kalbėjo R. Bridikis.
Taip buvo ir Tytuvėnų vienuolyne, kur vienas duris užteko atnaujinti, o kitas – pagaminti visiškai naujas, bet pagal išlikusių pavyzdį.  „Vienos durys buvo nuostabios, pagamintos kirviu, su tapybos elementais. Kai jas pamačiau, net šiurpuliukai per kūną nuėjo. Jos labai daug pagelbėjo atkuriant neišlikusias duris“, – sakė metalo restauravimo meistras.

Sparta priklauso nuo finansavimo
Darbai vienuolyne prasidėjo 2009 metų rugpjūtį. Finansavimas buvo numatytas visam objektui restauruoti, tačiau pradėjus darbą meno vertybių rasta tiek daug, kad joms visoms atkurti lėšų neužteko. Kiti projekte suplanuoti darbai atlikti: sutvarkytos sienos, nutiesti inžineriniai tinklai. Tad vienuolynas jau gali funkcionuoti, o restauravimo darbus planuojama baigti šių metų rugsėjį.

„Sulaukiame priekaištų, kad ilgai užtrunkame su tyrimais, bet jų negalime pradėti nepatvirtinus finansavimo. Restauravimas nėra paprasti statybos ar remonto darbai, o finansuojant tokius projektus restauravimas atskirai nė neišskiriamas“, – apgailestavo E. Čiurlienė.

Specialistams ydingiausia atrodo lietuviška lėšų kultūros paveldo objektams skirstymo tradicija: visiems po truputį, bet nė vienam tiek, kad užtektų. Restauruojamiems objektams tai visiškai netinka – geriau tvarkyti mažiau objektų, bet iki galo.

Restauratoriai galėtų papasakoti daugybę istorijų, kaip statiniai nukenčia finansavimui nutrūkus jau įpusėjus darbus. Tada viską tenka užkonservuoti, ir neretai praeina ne vieni metai, kol restauravimas pratęsiamas. Laikas negailestingas net ir užkonservuotoms vertybėms, tad atsiradus lėšų dažnai tenka pirmiausia pulti taisyti anksčiau atliktus darbus.

Gausus patirties bagažas
Bendrovė „Restauracija“ gali išties pasigirti atlikusi darbus daugelyje pačių žymiausių kultūros paveldo objektų. Kultūros paveldo departamente prie Kultūros ministerijos atestuoti aukštą kvalifikaciją turintys specialistai atliko itin atsakingus restauravimo darbus tokiuose objektuose kaip Kauno arkikatedra bazilika, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bazilika, Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis, Kauno rotušė, Kauno kunigų seminarija, Kauno ryšių muziejus, Kauno IX fortas, Kražių bažnyčia, Tenenių bažnyčia, Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, Laukuvos bažnyčia, Zapyškio bažnyčia, Čekiškės bažnyčia, Raudonės pilis, Tauragės pilis, administracinis Kauno miesto savivaldybės pastatas.

sa.lt

Tarp Vakarų Europos gyventojų itin populiaru savaitei ar mėnesiui nuo didmiesčio šurmulio pabėgti į vienuolyną. Lietuvoje taip pat daugėja žmonių, kurie vietoj egzotinės kelionės ar poilsio prie jūros renkasi meditacijas, maldas, kitas dvasines praktikas vienuolyne ar Indijos ašrame. Čia jie mokosi atsipalaiduoti ir ieško atsakymų į egzistencinius klausimus.

Šiaulietė Kristina Gulbinienė šią žiemą iš Indijoje įsikūrusio Sai Babos ašramo (vienuolyno, labiau primenančio stovyklą, skirtą ieškantiems dvasinių tiesų) grįžo jau vienuoliktą kartą. 67-erių metų moteris į Indijos ašramus pradėjo važinėti nuo 1995 m. ir ten praleidžia nuo trijų savaičių iki kelių mėnesių. „Nevykstu į poilsines ar pažintines keliones, tačiau renkuosi tokias vietas, kuriose galėčiau susitelkti į save, mokyčiausi valdyti reakcijas, nuraminti emocijas“, – sako K.Gulbinienė.
Po kiekvienos tokios kelionės, pabuvusi ramioje aplinkoje, bent trumpam atitrūkusi nuo kasdienybės ir triukšmo, ponia Kristina grįžta vis kažką naujo sužinojusi apie save. Teigia, kad kiekvieną kartą sustiprėja teisingumo jausmas, pavyzdžiui, priimdama sprendimus ji mokosi elgtis nesavanaudiškai.
Šiaulietė iš kelionių grįžta sustiprėjusi ne tik dvasiškai. Mat apsistojusi ašrame daug laiko skiria ir vietinių apylinkių lankymui, mėgaujasi ajurvedinėmis sveikatinimo procedūromis, plaukioja atviruose baseinuose. „Ašrame, į kurį aš keliauju, vyksta meditacijos, paskaitos apie dvasingumą, giedamos dvasinės giesmės, tačiau atsiskirti nuo pasaulio nereikalaujama. Atvirkščiai, skatinama gyventi visavertį gyvenimą. Tad ten viešint galima ne tik pajusti meilės, ramybės bangą, bet ir susipažinti su Indijos gyvenimu, kultūra, aplankyti vietines įžymybes“, – pasakoja K.Gulbinienė.
Vis dėlto didžiausią įspūdį moteriai kaskart daro suvokimas, kad keičiasi jos charakteris, stiprėja vienovė su Dievu. Ponia Kristina jau ne vieną dešimtmetį medituoja, stengiasi įminti harmoningo gyvenimo su savimi ir aplinkiniais paslaptis, o štai jos vyrą tokie dalykai mažai domina, tačiau gyvenimas Sai Babos ašrame ir jį sužavėjo. „Ten atvykus atrodo, kad atsidūrei visai kitame pasaulyje. Įspūdis, lyg būtum ne Žemėje. Iš viso pasaulio susirinkę žmonės šypsosi, visi laimingi. Nepamatysi susirūpinusio ar liūdno veido. Daugelis pabuvę Sai Babos ašrame kardinaliai keičia savo gyvenimą. Mano gyvenimas taip pat tapo harmoningesnis“, – atskleidžia Alfonsas Gulbinas.

Galima išmokti medituoti, groti, gaminti maistą

Kelionių organizatoriaus „Voyage-Voyage“ verslo plėtros vadovė Ingrida Navickaitė, savaitę praleidusi viename iš Rišikešo, Indijos jogų sostine vadinamo miesto, ašramų, mano, kad šią šalį daugelis lietuvių be reikalo idealizuoja. „Esama labai daug įsitvirtinusių stereotipų, kad vos palietęs Indijos ar, pavyzdžiui, Šri Lankos žemę tapsi kitoks, pajusi dieviškumą ir pan. Norint, kad pasikeistų gyvenimas, nebūtina taip toli važiuoti. Juk pokyčiai vyksta žmogaus viduje, ir nesvarbu, ar tuo metu būsi Druskininkuose, ar kokiame Indijos ašrame“, – tvirtina I.Navickaitė.
Nors ji neidealizuoja laiko, praleisto ašrame, tačiau norėtų ten dar kartą sugrįžti. „Pagrindinis tokių vienuolynų-stovyklų tikslas, kad žmonės išmoktų atsipalaiduoti ir jaustųsi gerai. Dienotvarkė disciplinuota, tačiau užsiėmimus kiekvienas renkasi pagal savo poreikius. Pavyzdžiui, galima medituoti, lankyti filosofijos paskaitas, mokytis jogos pratimų, groti įvairiais muzikos instrumentais, gaminti maistą ir net mokytis kalbos“, – dėsto I.Navickaitė.
Jos žodžiais, daugelis į ašramą atvykusių žmonių pirmas kelias dienas visai nekalba, kad galėtų labiau susikaupti, įsigilinti į save. Jie vaikšto su specialiomis kortelėmis, tad kiti jiems netrukdo.
Vilnietei įdomiausia buvo susipažinti su ašramų sistema, iš arti pamatyti, kaip ten gyvena žmonės, ir patobulinti jogos pratimų techniką, taip pat palyginti, kaip jogos mokoma Lietuvoje ir kaip šalyje, kurioje ji gimė.
„Lankantis sporto klube dažniausiai išmokstama tik fizinių pratimų, o į filosofiją nesigilinama, tačiau profesionalūs mokytojai ir mūsų šalyje, ir Indijoje vadovaujasi tais pačiais principais“, – neabejoja I.Navickaitė.
Ji sako, kad savaitę pagyvenusi ašrame puikiai praleido laiką ir pailsėjo. O didžiausią nuostabą jai kėlė tai, kad iš viso pasaulio susirinkę žmonės šiltai bendrauja vieni su kitais, nejusti pykčio, sklinda tolerancija kitaip mąstančiam ar atrodančiam. „Iš kiekvieno sutikto žmogaus ten gali išmokti ko nors naujo“, – įspūdžiais dalijasi moteris.

Teigiama energija ar nušvitimas – tušti žodžiai

36-erių vilnietė Milda Petrauskytė taip pat mano, kad žmogui, kuris iki tol neužsiiminėjo dvasine praktika, neverta tikėtis, jog atvykus į vienuolyną įvyks nušvitimas. „Gyvenimas vienuolyne – tai ne aplinkos pakeitimas ar pabėgimas nuo problemų, o rimtas darbas su savimi, reikalaujantis daug pastangų“, – tvirtina M.Petrauskytė.
Šiemet ji jau penktą kartą keliaus į Prancūzijoje įsikūrusį vienuolyną, kuriame vyksta trijų savaičių mokymai pagal senąsias tibetiečių tradicijas. Moteris ten šešias dienas per savaitę laikosi gana griežto dienos ritmo. Mat nuo šeštos valandos ryto prasideda meditacijos, vyksta vandens bei maisto aukojimo ritualai, mokymai ir privatūs pokalbiai su mokytoju. Nors niekas netikrina, ar visur dalyvauji, tačiau čia atvažiuoja sąmoningi žmonės, žinantys, ko atvyko, tad visą dėmesį skiria užsiėmimams. Tiesa, laisvą dieną daugelis atvykusiųjų keliauja po apylinkes, kuriose yra daug puikiai išsilaikiusių pilių.
Beje, vienuolyno teritorijoje draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, rūkyti, triukšmauti, turi būti rodoma pagarba mokytojui.
„Žmonės čia atvažiuoja pagilinti tam tikrų dvasinių praktikų, kad pasiektų asmeninių religinių tikslų. Taip pat pabendrauti su bendraminčiais, – pasakoja M.Petrauskytė. – Įsivaizdavimas, kad pagyvenęs vienuolyne įsikrausi energijos – tik tušti žodžiai. Vakariečių manymas, kad mokytojas yra apgaubtas ypatingos auros ar energijos, kurios galima įsikrauti, tibetiečiams atrodo juokingai. Jie apie tokius dalykus net nekalba. Vienuolyne išgyvenamas vidinis patyrimas, kurį žodžiais sunku nusakyti.“
Vis dėlto moteris tvirtina po mokymų kitaip pradedanti žvelgti į pasaulį. Pavyzdžiui, iki tol buvusios sudėtingos problemos ima atrodyti lengvai išsprendžiamos, viskas klostosi kur kas nuosekliau. Taip pat keičiasi pasaulėžiūra, daugelio dalykų supratimas. „Linksmybės, pramogos, prabanga tampa tuščiais ir beprasmiais dalykais. Štai prieš mokymus ėjau Paryžiuje Senos pakrante ir besilinksminantys žmonės atrodė žavūs, o po trijų savaičių, praleistų vienuolyne, į tą patį vaizdą žvelgiau kaip į cirką“, – kaip keičiasi požiūris į aplinką, atskleidžia M.Petrauskytė.
Tačiau ji pabrėžia, kad žmonės, kurie važiuoja į vienuolynus tik pabėgti nuo kasdienybės ir grįžę į įprastą gyvenimą neužsiima dvasinėmis praktikomis, tokius potyrius labai greitai pamiršta. „Galima kasmet važiuoti vis į kitą vienuolyną, tačiau jeigu žmogus viduje nepriims sprendimų, jis nesikeis ir nieko naujo neatras“, – neabejoja moteris.

Gyvenimas vienuolyne – ne kurortas

Beje, klaidingas ir įsivaizdavimas, kad vienuolyne galima pagyventi lyg kurorte. „Į mokymus atvažiavę žmonės gyvena sename pastate, naudojasi bendrais dušais, viename kambaryje dažniausiai miega šešiese ar aštuoniese, nors mokėti už tai reikia nemažai. Mokymai, kelionė, maitinimas atsieina mažiausiai tūkstantį eurų“, – kiek kainuoja dvasinės paieškos, skaičiuoja M.Petrauskytė.
Tiesa, visame pasaulyje populiarėjant dvasiniam turizmui, nemažai vienuolynų prisitaiko prie keliautojų poreikių. Štai Indijos ašramai, pasak I.Navickaitės, siūlo apsistoti itin prabangiuose apartamentuose, kuriuose už nakvynę gali tekti pakloti net po kelis šimtus eurų, tačiau paprastesni kambariai nėra brangūs. K.Gulbinienė už mėnesį dviviečiame kambaryje Sai Babos ašrame mokėjo apie 250 Lt. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė atsieina apie 5 Lt. O patiekalus galima rinktis ne tik indiškos, bet ir europietiškos virtuvės.
I.Navickaitė priduria, kad tikras jogos mokytojas Indijoje už užsiėmimus niekuomet neima konkrečios pinigų sumos. Kiekvienas aukų dėžutėje palieka tiek, kiek gali. Žinoma, dar reikia pridėti bilieto į Indiją kainą (mažiausiai apie 2 tūkst. Lt). Tad harmonijos su savimi ir atsakymų į egzistencinius klausimus paieškos kainuoja nepigiai. Tačiau daugelis po tokių kelionių pamato mažų kasdienių darbų prasmę, išmoksta girdėti šalia esančius žmones. Be to, atranda maldos svarbą, suvokia, kad reikia gyventi ne praeitimi ar ateitimi, o visus jausmus išgyventi dabar.

Šiandien draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ iniciatyva Kelmės rajono savivaldybėje vykusio susitikimo metu aptarti jau įvykdyti gaisro sukeltą žalą Tytuvėnų vienuolyne mažinantys veiksmai ir susitarta pagreitinti procedūras, skirtas likviduoti gaisro padarinius bei pradėti vienuolyno atstatymą.

Susitikime dalyvavo Kelmės rajono savivaldybės meras, draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ atstovai, Tytuvėnų piligrimų centro direktorius ir Tytuvėnų klebonas.

„Susitikimo metu buvo nuspręsta nelaukiant gaisro tyrimo išvadų ruoštis vienuolyno atstatymui: rengti atstatymo projektą, rinkti visus reikalingus dokumentus. Tikimės, kad bendrų pastangų dėka greitai Tytuvėnai vėl galės didžiuotis vienu įspūdingiausių barokinių ansamblių“, – sakė Kelmės rajono savivaldybės meras Kostas Arvasevičius.

Pasak Tytuvėnų vienuolyną apdraudusios „Gjensidige Baltic“ atstovo, draudimo bendrovė deda visas pastangas, kad žalos vertinimo procesas būtų kuo greičiau baigtas.

„Esame sukaupę ilgametę žalų administravimo patirtį, leidžiančią operatyviai vertinti objektui padarytą žalą ir išmokėti pagal sutartį priklausančią draudimo išmoką. Susitikimo metu raginome atsakingas institucijas kuo greičiau užbaigti visas reikalingas procedūras, kad vienuolyno atstatymo darbai galėtų būti pradėti jau pavasarį“, – teigė Kęstutis Motiejūnas, draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo generalinis direktorius.

Praėjusios savaitės pabaigoje „Gjensidige Baltic“ paskyrė nepriklausomus licencijuotus turto vertintojus gaisro sukeltiems nuostoliams Tytuvėnų vienuolyne vertinti. Žalos dydis turėtų paaiškėti per mėnesį.

Tytuvėnų vienuolyno pastatas apdraustas bendrovėje „Gjensidige Baltic“ praėjusių metų gruodžio 3 d. Draudimo suma sudaro 10,5 mln. Lt. 7000 kub. metrų tūrio dviejų aukštų vienuolyno pastatas apdraustas nuo ugnies, gamtinių jėgų, vandens, vagystės ir trečiųjų asmenų veikos. „Gjensidige Baltic“ yra įsipareigojusi atlyginti vienuolyno pastatui padarytus nuostolius, t.y. finansuoti paties vienuolyno pastato atstatymo darbus be puošybos elementų ir kitų pastate buvusių vertybių, kurios nebuvo apdraustos.

Ko vertas šiandienos žmogus, nors ir prisitaikęs prie globalizacijos madų, bet praradęs paprasčiausią žmogiškumą? Šiandien konkuruojame tarpusavyje turtais, grožiu, sugebėjimais darbe ir visuomeniniais laimėjimais, bet ne tuo, kokią sukūrėme šeimą, ar sugebėjome ją išsaugoti ir ar dorus auginame vaikus. Kodėl tik po mirties žmogus gali būti deramai įvertintas, nors gyvas buvo drabstomas purvais? Galbūt dvasiškai subrendusi asmenybė kaip tik ta, kuri stengiasi išsiskirti paprasčiausiai gerais darbais.
Apie šeimą, tautą, valstybę Vėlinių išvakarėse kalbamės su Dominikonų ordino vienuoliu broliu Pijumi Eglinu OP.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl mūsų visuomenė, nors ir patyrusi įvairių istorinių sukrėtimų, suskubo taikytis prie šiuolaikinio pasaulio blizgučių, atmesdama dvasines vertybes?
PIJUS: Kiekvieno žmogaus prigimtis – būti laimingam. Vartotojų visuomenė prieš akis turi vieną tikslą – materialinę gerovę, kuri, jos įsitikinimu, žmogų padarys laimingą. Štai čia ir glūdi mūsų suklupimo akmuo. Siekiant tokio tikslo, bet kokios priemonės pamažu tampa pateisinamos. Nieko nuostabaus, kad tokios nesveikos, visiškai nekontroliuojamos konkurencijos į priekį stumiamas žmogus tiesiog sužvėrėja. Tipiški mūsų visuomenės vaizdai, kai laukdami kokio nors išpardavimo žmonės vos ne iš vakaro užsiima eilę. Mes stebėtinai greitai tapome tobulais vartotojais, o tokioje visuomenėje bet kokios priemonės yra pateisinamos.
Vienas dažniausiai šiuo metu skambančių pasiūlymų šiuolaikiniam žmogui – būk laisvas. Laisvas nuo ko – nuo savo įsitikinimų, nuomonės? Taigi žodžiai ir sąvokos visiškai susipainiojo. Šiandien žodis “laisvė” iš tiesų yra vergystės verbalinė išraiška. Tad nieko nuostabaus, kad nūdienos žmonės yra sutrikę. Mes vis dar esame paauglystės amžiuje, išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kai norai neatitinka galimybių. Tuomet daiktų gausa tarsi suteikia mums įsivaizduojamą laisvę.
VEIDAS: Gal kaip tik visa tai kyla dėl mūsų skurdo, neturėjimo?
PIJUS: Kai pažiūri laidą apie kokius nors Kambodžos vaikus, tarti žodį „neturiu“ – gėda. Iš bado siaurąja žodžio prasme Lietuvoje niekas nemiršta. Mus dažniausiai provokuoja neteisingai suvokta konkurencija. Pavyzdžiui, žvelgiant į kaimyną kyla noras turėti tiek, kiek jis, arba dar daugiau. Bazinės pasaulėžiūros nebuvimas ir nesveikai suvokta konkurencija mus verčia sužvėrėti.
VEIDAS: Nuo senų laikų religija vaidino tautos moralės sergėtojos vaidmenį. Šiandieninis gyvenimas dažnai pamina net elementarią moralę. Kas mus gali išgelbėti nuo tokio užkrečiamo nuopuolio?
PIJUS: Vertybės – tai priemonė siekti tam tikro tikslo. Vertybės kabinamos tarsi drabužiai ant stabilios pakabos. Šiandien žmogus turi vertybių, bet neturi kur jų sudėti. Kažkas panašaus, kai tu ateini į svečius, ir nėra kur padėti palto. Tuomet jį meti ten, kur yra vietos: į miegamąjį, ant grindų.
Žmonės puikiai suvokia, kas yra tiesa, meilė, gerumas, tolerancija, bet tiesiog nėra pakabos, ant kurios visa tai sukabintų. Turiu meilę, kurią dedu ant lovos, turiu šeimą, kurią metu ant grindų. Žmogus neturi tvirtos atramos ir aiškiai suformuluoto aiškesnio tikslo, kuriam tos vertybės galėtų tarnauti.
Kas yra tikintis žmogus? Ne tas, kuris moka maldas ir reguliariai vaikšto į bažnyčią. Pirmoji tikinčio žmogaus tiesa, kad jis turi tikslą ir jo siekia. Religija sako, kad jei Dievas yra, tai aš esu pasiryžęs siekti tik paties aukščiausio tikslo. Tai ir yra tvirta atrama, ir tada vertybės įgauna prasmę. Kad kas minutę galėtum savęs paklausti, ar tai, ką šiandien darai, tarnauja tavo galutiniam tikslui. Ar po tokio poelgio galėsi pažvelgti Dievui į akis? Kai nėra objektyvaus tikslo, tuomet vertybės lieka tik subjektyviai vartojamos prekės.
VEIDAS: Kokią išeitį siūlote materialinio arba dvasios skurdo draskomam žmogui: pasinerti į sielovadą, rekolekcijas, maldą?
PIJUS: Jei kreipsitės pagalbos į psichologą, jis pasakys – atrask tikėjimą savimi. Tai tiesiog trypčiojimas vietoje, ir nieko daugiau. Toks pasakymas nenubrėžia aiškaus tikslo, kurio reikėtų siekti visą likusį gyvenimą. Vienam orientyras – meilė, o kitam – gal kerštas ir žudymas. Subjektyviai pažvelgus ir vienas, ir kitas yra sau teisūs. Šiandien kiekvienas turi savo tiesą. Objektyvi tiesa arba ignoruojama, arba garsiai šaukiama, kad tokia iš viso neegzistuoja. Tuomet kuo toliau, tuo labiau žmonės gyvena subjektyvų gyvenimą ir praranda motyvaciją atsižvelgti į kitą žmogų. Religija suteikia objektyvų orientyrą, o tikėjimas – tam tikrą nuorodą žvelgti toliau.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl dvasininkai dažnai atsiriboja nuo pasaulietinio gyvenimo aktualijų?
PIJUS: Matyčiau dvi priežastis. Žmonės, kurie turėtų kalbėti bendruomenės, o tai reiškia – Bažnyčios vardu, dažnai tiesiog bijo būti sutrypti. Jei kalbėsi nepopuliaria kalba ir kalbėjimo turinys neatitiks minios lūkesčių, būsi sutryptas.
Pavyzdžiui, prasidėjus karui Irake Vatikanas aiškiai nurodė, kad šio karo neremia. Popiežius tiesiog norėjo atkreipti dėmesį, kad būtume garbingi ir tiesiai šviesiai įvardytume, jog siekiama ekonominės naudos. Pamatytumėte, kokie buvo žiaurūs internautų komentarai ir visiškai neadekvati pasakymui minios reakcija.
Netgi matydamas, kad tiesiog privalai pasisakyti, bijai panašios visuomenės reakcijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje svarstant šeimos koncepciją daugelis pasipiktino, kodėl Bažnyčia kišasi į pasauliečių gyvenimą. Bet juk Bažnyčia yra bendruomenė, irgi turinti savo nuomonę ir norinti dalyvauti demokratinėje diskusijoje.
Kita vertus, šiais laikais kiekvienas krikščionis turi būti sąmoningas ir suprasti, kad kunigais norintys tapti studentai neateina iš Dangaus Karalystės. Jie ateina iš tipiškos vartotojų bendruomenės. Šiais laikais žmogus privalo kritiškai vertinti net ir tuos dalykus, kurie turėtų būti lyg ir šventi.
VEIDAS: Kas mėnesį regite daug besituokiančių jaunų žmonių. Prieš altorių jie prisiekia meilę ir ištikimybę, bet gana greitai kas trečia pora išsiskiria. Kodėl šių laikų žmogus taip lengvabūdiškai žiūri į Santuokos sakramentą?
PIJUS: Tikiu, kad prie altoriaus prisiekdami vienas kitą mylėti ir gerbti iki mirties žmonės tikrai tuo tiki. Tačiau ką reiškia – aš tave mylėsiu? Dažnai suvokiama, kad tai – tiesiog jausmas, emocija. Tarsi žmonės sakytų: aš tikiuosi, kad tai, ką jaučiu tau dabar, iki pat mirties nepradings. Meilė yra kur kas daugiau: kai tu tiki, pasitiki tuo žmogum. Meilė šeimoje – kai sutuoktiniai stengiasi išlaikyti vienas kito gyvenimą savo rankose, kad jis neiškristų ant žemės.
Bijodamas kritiškai mąstyti apie ateitį žmogus dažnai užsimerkia ir guodžiasi abstrakčiu pasakymu, kad viskas bus gerai. O tai tiesiog aklas bėgimas nuo tiesos. Kai ant tokių pagrindų statomi santykiai, nenuostabu, kad greitai ištinka krizė. Būna net ir taip, kad ta krizė jau stovi prie pat altoriaus. Todėl Bažnyčia primygtinai rekomenduoja, kad prieš priimdami Santuokos sakramentą pasiryžusieji tuoktis būtų draugavę apie dvejus metus. Tai laiko tarpas, kai poros jau būna paragavusios ir gero, ir blogo.
VEIDAS: Vis didesnę meškos paslaugą mums daro užsienio įtaka. Ar tikite, kad lietuvių tauta gali atlaikyti globalizacijos šiukšlių antplūdį?
PIJUS: Turime suprasti, kad esame neatskiriama pasaulio dalis ir kaip nors izoliuotis neįmanoma. Pats žmogus privalo ugdytis sąmoningumą.
Sakyčiau, kad ekonominė krizė daug kam atvėrė akis. Iki jos daugelis savo gyvenimą kūrė ant materialinės gerovės pamatų, manydami, kad tai ir yra esmė. Ekonominė krizė tiesiog per tris dienas sugriovė tai, ką tu tiek metų statei. Tačiau namai buvo statomi ant smėlio, o ne ant tvirtų pamatų, gyvenimas kuriamas ne ant uolos, o ant dalykų, kurie tiesiog pabyra mažiausiam pasipriešinimui atsiradus. Jei žmogus nėra kvailas, jis turėtų suvokti, kad iš savo klaidų reikia pasimokyti.
Šiandien džiaugiuosi ne tuo, kad vis daugiau žmonių ateina į bažnyčią, o tuo, kad jie kapsto giliai, nori kitaip pažvelgti į savo gyvenimą. Kitaip sudėlioti knygas lentynoje, nes prieš tai buvo visiškas chaosas.
Žinoma, aplinkybės dažnai susiklosto taip, kad neturime laiko ar galimybių suformuoti savo tvirtą ir daug apimančią pasaulėžiūrą. Reikia bėgti, skubėti, nes jei aš to nedarysiu, konkurentas mane aplenks. Nieko nuostabaus, kad tuomet išsiugdome paviršutinišką požiūrį.
Paradoksalu, kad daugelis tėvų ieško prasmės savo vaikuose, užuot patys jiems tą prasmę suteikę. Pati didžiausia neatsakomybė, netgi nuodėmė, kai tėvai nenori, bijo, nesugeba savo vaikui parodyti gyvenimo krypties ir padėti surasti gyvenimo tikslo. Pasislepiama už populiarių frazių, kad vaikas yra laisvas žmogus ir kai užaugs – pats pasirinks. Įsivaizduokime, kiek tam vaikui reikės išeikvoti gyvenimo metų, kol jis pats atras gyvenimo tikslą.
VEIDAS: Galbūt Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje steigiamo kariliono varpų gausmas mus paskatins geriems sukrėtimams? Gal toks ir yra šio dominikonų sumanymo tikslas?
PIJUS: Dominikonų vienuolynas Prahoje, kuriame gyvenau studijų metais, yra senamiestyje. Aplinkui ten – mažiausiai 50 bažnyčių. Kiekviena jų turi laikrodį ir varpą. Varpai ten skamba vos ne kas 15 minučių. Kai įpranti prie tokio varpų gausmo, tai tampa neatskiriama ir labai prasminga kasdienio gyvenimo dalimi.
Kiekvienas varpas turi vardą ir netgi surašyti jį gaminusių žmonių arba fundatorių vardai. Varpo dūžis – tai malda. Kiekvienas varpas tarsi meldžiasi už jam atsirasti padėjusius žmones.
Kita vertus, manau, kad tai miesto puošmena, kai išskirtinėmis progomis galime klausytis varpų muzikos kaip kokioje Olandijoje, kur beveik kiekvienas miestas turi savo karilioną. Lietuvos žmonės išgąsdinti ekonominės krizės, bet, visiems kooperuojantis, manau, po keleto metų varpai Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje skambės.

"Veido" archyvas

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė aplankė Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį ir apžiūrėjo jame įrengto muziejaus ekspoziciją.

Bendraudama su muziejaus darbuotojais, Tytuvėnų bendruomenės atstovais, šalies vadovė pasidžiaugė, kad mažuose Lietuvos miesteliuose gyvena žmonės, kurie myli savo gimtą kraštą, jį puoselėja ir stengiasi išsaugoti jo istorinį ir kultūrinį paveldą, tradicijas.

“Tytuvėnų vienuolynas yra reikšmingas Lietuvos istorinis paminklas. Gerų ir iniciatyvių vietos žmonių dėka jis yra restauruojamas, atkuriamas jo autentiškas veidas ir Tytuvėnai tampa dar viena istorine, savo kraštą reprezentuojančia vieta”, – sakė Prezidentė.