Į 2015-uosius žengiame apsisprendę mažinti verslą kontroliuojančių institucijų, bet politinės valios spręsti esmines viešojo sektoriaus problemas nėra.

 

Aušra Pocienė

 

Premjeras Algirdas Butkevičius išdidžiai sako, kad ši Vyriausybė vis dėlto ryžosi iš pagrindų konsoliduoti verslą prižiūrinčių institucijų tinklą, ir skaičiuoja, kad, atsižvelgiant į Vyriausybės strateginio komiteto sprendimus, nebeliks šešiolikos iš daugiau nei 60 ūkio subjektus prižiūrinčių institucijų. Jos bus sujungtos, likviduotos arba neteks kontrolės funkcijų. Taip siekiama mažinti priežiūros naštą verslui, padaryti efektyvesnę šių institucijų veiklą ir naudingiau panaudoti biudžeto lėšas.

Vyriausybė jau pritarė sprendimui į vieną sujungti tris vartotojų teises ginančias organizacijas, Valstybinę ne maisto produktų inspekciją ir Lietuvos metrologijos inspekciją prijungiant prie Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Pritarta siūlymams sujungti Audito ir apskaitos tarnybą, Turto vertinimo priežiūros tarnybą ir Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos į Audito, apskaitos, turto vertinimo ir bankroto valdymo instituciją.

Aplinkos apsaugos srityje priežiūros institucijų veikla konsoliduojama dviejose tarnybose. Vietoj Aplinkos apsaugos agentūros, Valstybinės miškų tarnybos, Lietuvos geologijos tarnybos, aštuonių regionų aplinkos apsaugos departamentų verslo priežiūrą vykdys Valstybinė aplinkos apsaugos tarnyba, o nepriežiūrinės funkcijos bus perkeltos į steigiamą Aplinkos apsaugos tarnybą.

Dešimt teritorinių visuomenės sveikatos centrų bus sujungti į konsoliduotą priežiūros instituciją, o Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba ir Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba jungiamos į vieną instituciją.

A.Butkevičius užsimena, kad yra ir kitų, anot jo, radikalių pasiūlymų. Pavyzdžiui, suformuoti daugiasektorinį reguliuotoją, sujungus Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Ryšių reguliavimo tarnybą ir Valstybinę energetikos inspekciją.

Siekiant paspartinti statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procesą, vietoj 15 statinio projektą tikrinančių institucijų turėtų likti septynios įstaigos, o statybą leidžiantis dokumentas būtų išduodamas dvigubai greičiau. Taip pat pritarta siūlymui sukurti bendrą ir aiškią leidimų darbams nekilnojamojo kultūros paveldo statiniuose vykdyti sistemą.

Premjeras prognozuoja, kad visas priežiūros institucijų konsolidacijos procesas, atsižvelgiant į pokyčių mastą ir sudėtingumą, galėtų būti baigtas iki 2015 m. vidurio ar pabaigos. Sudėtingesni procesai turėtų būti baigti iki 2016 m. pradžios.  Jau suskaičiuota, kad iš viso reikės pakeisti beveik 1500 teisės aktų, tarp jų – daugiau nei šimtą įstatymų.

Jau pradėta įgyvendinti iniciatyva po vienu stogu sutelkti viso valstybės ir savivaldybių turto priežiūrą. Valstybės turto fondas prijungtas prie valstybės įmonės Turto banko, kuris nuo šių metų spalio 1 dienos vykdo centralizuotą turto valdymą. „Inventorizavus ir vienose rankose sutelkus visą nekilnojamąjį turtą ir akcijas bus galima efektyviau jį išlaikyti ir atnaujinti ar privatizuoti nereikalingą perteklių. Tai leis užtikrinti efektyvią valstybės turto kontrolę ir sutaupyti papildomų lėšų“, – žada A.Butkevičius.

 

Reformas žlugdo politinė priešprieša

 

Sužinoti, kiek po šios reformos kontroliuojančiose institucijose sumažės darbuotojų, nepavyko. Ūkio ministerijos Verslo aplinkos gerinimo departamento direktorė Jolita van Otterlo tik informavo, kad šiuo metu į konsolidacijos procesą įtrauktose institucijose priežiūros funkcijas atlieka daugiau kaip 8 tūkst. priežiūros specialistų, per metus atliekantys daugiau nei 260 tūkst. ūkio subjektų veiklos patikrinimų.

Šiaip ar taip, premjeras vertas pagyrimo ne tik už tai, kad ryžosi mažinti išpūstą verslo kontrolierių skaičių, bet ir už tai, kad tęsia savo politinių priešininkų – dešiniųjų Vyriausybės iniciatyvą.

Vis dėlto, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Vitalio Nekrošio, šis atvejis yra labiau išimtis nei taisyklė. „Gaila, jog taip nevyksta kitose viešojo sektoriaus srityse, o šią išimtį lėmė tai, kad, be politinių partijų, čia yra ir kitų veiksnių, padedančių įgyvendinti reformą ir užtikrinti jos tęstinumą“, – atkreipia dėmesį viešojo sektoriaus ekspertas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Išpūstas viešasis sektorius disponuojant palyginti kukliais finansiniais ištekliais – valstybės bėda, kurią išsprendus nereikėtų desperatiškai ieškoti, ką dar apmokestinti.

„Reikia iš tiesų peržiūrėti, ar ne per daug viešajame sektoriuje turime darbuotojų“, – revoliucingai pareiškė finansų ministras Rimantas Šadžius pernai spalio 1 d. ir dar kartą pakartojo lapkritį. Sužibo viltis, kad bent kažkas valstybės valdžioje pastebėjo, jog gyventojų mažėjimo tempai kur kas spartesni nei viešojo sektoriaus, o kitos šalys pasiekia geresnių rezultatų turėdamos mažiau nei mes mokytojų, medikų ar policininkų, ką jau kalbėti apie valstybės tarnautojus. Bet, deja, kol kas tuo revoliucija ir baigėsi.
Spalį ministras pripažino, kad, jo žodžiais tariant, ant Vyriausybės stalo – tik ši mintis, bet dar ne parengti projektai. Tačiau vos tik bus patvirtintas valstybės biudžetas, ir to bus imtasi. Juolab pirmininkavimas ES Tarybai baigėsi, nebeliks kai kurių funkcijų. Tvirtinant biudžetą pernai gruodžio pabaigoje į siūlymą 2014 m. bent jau valstybės tarnautojų skaičių mažinti 5 proc., kad nors kiek biudžete būtų atsvertos Konstitucinio Teismo dėka aukštiems valdininkams atkurtos algos, ministras R.Šadžius atsakė: „Pasiūlymas tikrai svarstytinas.“
Tačiau dabar ministras, nors neišsižada minties, kad viešojo sektoriaus optimizacija neišvengiama, sako, jog tai – ne jo sritis ir pataria ieškoti optimizacijos planų Vidaus reikalų, Ūkio ministerijose.
Tiesa, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius atviresnis: jis yra prisipažinęs, kad valdančiosios daugumos politinio apsisprendimo dėl viešojo sektoriaus mažinimo nėra, tad artimiausiu laiku sprendimų lūkuriuoti neverta. Vyriausybė pasirinko kitą kelią ieškoti pinigų, kad tesėtų pažadus pensininkams: vieną savaitę užsimoja apmokestinti alų, kitą – automobilius, trečią – bulvių traškučius. O juk „lobiai“ slepiasi ant paties premjero stalo.

Daugiau ir mokytojų, ir medikų, ir policininkų, ir valdininkų
„Ydinga tai, kad Lietuvoje siūloma įvesti naujus mokesčius, net nepradėjus mažinti viešojo sektoriaus“, – piktinasi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnioji ekspertė Kaetana Leontjeva.
Ji lygina Lietuvos rodiklius su pažangiausias ir turtingiausias šalis vienijančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) vidurkiu, ir tampa akivaizdu, nors nelogiška, kad mes sau leidžiame kur kas daugiau nei jos. Štai, Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. net 35,4 proc. dirbančiųjų darbavosi valstybės sektoriuje. Tai gerokai daugiau nei EBPO šalių vidurkis, kuris 2011 m. sudarė 15,5 proc. Pagal šį santykį lenkiame net skandinaviška socialine gerove garsėjančią Švediją, kur valstybė įdarbina 26 proc. dirbančiųjų.
Žvelgdami į sveikatos apsaugos sektoriaus statistiką matysime, kad tūkstančiui gyventojų 2011 m. Lietuvoje teko 4,4 gydytojo, o tai gerokai viršija EBPO šalių vidurkį – 3,2. Tūkstančiui mokinių pas mus tenka net 92 mokytojai, o tai vėlgi daugiau nei EBPO šalių vidurkis – 78.
„Mokesčių mokėtojus bauginti turėtų ne tik ši liūdna statistika, bet ir dinamika, kaip šie santykiniai rodikliai keitėsi per pastarąjį dešimtmetį“, – pabrėžia K.Leontjeva. 2004 m. tūkstančiui gyventojų teko šeši valstybės tarnautojai, o pernai – jau net dešimt. Taigi per tokį trumpą laikotarpį biurokratų ir gyventojų santykinis rodiklis beveik padvigubėjo.
Tūkstančiui mokinių tenkančių pedagogų skaičius nuo 89-ių 2001 m. mažėjo iki 80-ies 2006 m., tačiau per pastaruosius porą metų vėl didėjo ir pernai pasiekė 92, o tai yra pats didžiausias lygis per pastaruosius dvylika metų. „Eurostato“ duomenimis, 2011 m. Lietuvoje vienam mokytojui vidutiniškai teko vos aštuoni moksleiviai. Tai žemiausias santykis Europos Sąjungoje ir šis skaičius kasmet vis mažėja nuo pat 2001 m., kai siekė keturiolika mokinių vienam mokytojui. Tačiau mokymosi rezultatai progreso, deja, nerodo.
LLRI ekspertas Laurynas Rekašius kelia klausimą: šildyti tuščias klases ar pirkti geresnes knygas? Valdžia renkasi pirmąjį variantą. Remiantis LLRI sudaromo Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, 2002 m. vienam mokiniui Lietuvoje teko apie 10 kv. m, o 2012 m. šis plotas jau artėjo prie 15 kv. m. Savivaldybės, išleisdamos mažiau lėšų pustuštėms klasėms šildyti, galėtų investuoti į švietimo kokybę – į vertingesnes knygas ir kitas mokymosi rezultatus galinčias pagerinti priemones. Deja, dabartinės valdžios pataikavimas periferijos rinkėjui, norinčiam mokyklos ar sveikatos įstaigos po langais, permainų žada nebent į priešingą pusę.
K.Leontjeva atkreipia dėmesį, kad gal kai kam atrodo, jog viešojo sektoriaus išlaidų santykis su BVP Lietuvoje (36,1 proc.) yra nedidelis, ypač jei lygintume su kai kuriomis kitomis šalimis. Tačiau ar protinga lygiuotis į šalis, labiausiai apmokestinančias savo gyventojus ir labiausiai išlaidaujančias iš mokesčių mokėtojų surinktais pinigais? Dideli mokesčiai ir išpūstas viešasis sektorius kartu su per dideliu reguliavimu mažina tokių šalių, kaip Prancūzija, konkurencingumą. Prancūzai per viešąjį sektorių perskirsto net 57 proc., tai yra daugiau nei pusę, BVP.
„Jeigu norime mažo ir efektyvaus viešojo sektoriaus ir atitinkamai mažesnių mokesčių, mums reikėtų lygiuotis į tokius pavyzdžius, kaip Honkongas, kur viešasis sektorius išleidžia mažiau nei 20 proc. BVP, ar Singapūrą, kur šis skaičius siekia vos 17 proc. Neatsitiktinai Honkongas ir Singapūras dažniausiai pirmauja ir ekonominės laisvės indeksuose. Turėdamos mažus viešuosius sektorius ir taikydamos nedidelius mokesčius, šios šalys palieka daugiau erdvės vertę kuriančiam privačiam sektoriui ir leidžia žmonėms laisviau kvėpuoti“, – pranašumus vardija K.Leontjeva.

Lietuvoje įvykus politinei krizei, viešojo administravimo įstaigas kiekvieną kartą ištinka paralyžius, o darbo našumas jose krinta kartais net iki nulio.

Politinio pasitikėjimo komandos tarsi sustingsta ir sprendžia klausimą, kas užims kokias pozicijas ir kaip viskas gali išsidėstyti. O karjeros specialistai vadovaujasi dažnai pasiteisinančia taisykle: gal rytoj viso to ir nereikės, tai kam dabar eikvoti energiją. Nors mokesčių mokėtojai ir politinei audrai kilus jiems moka algą, paslaugos kuriamos daug lėčiau arba jų kūrimas visai sustoja.
Daugiametę patirtį turintys viešojo administravimo specialistai teigia, kad vykstant politinėms audroms viešojo administravimo produktyvumas, palyginti su normalia situacija, sumažėja 15–30 proc. Jei įvertinsime kitas nuolatines ministerijų išlaidas – patalpų šildymą, kompiuterių eksploataciją, apsaugą ir t.t., šie mokesčių mokėtojų nuostoliai išauga dar kelis ar net keliasdešimt kartų.
Mes, mokesčių mokėtojai, esame suinteresuoti, kad tos darbo našumo „duobės“ viešajame sektoriuje būtų kuo mažesnės. Receptas paprastas – visi viešųjų paslaugų teikėjai turi kuo aiškiau žinoti, ką reikia daryti. Šiuo metu atsakymų į klausimą, ką kuri pareigybė ar skyrius turi daryti, dažniausiai ieškoma pareigybinėse instrukcijose ir kituose veiklą reglamentuojančiuose normatyviniuose dokumentuose. Bet ką konkrečiai reikia daryti šiandien, šį mėnesį ar šiais metais, reglamentuose neįrašysi.
Konkretumo pasieksime į administracinę veiklą įdiegdami įvairaus lygio strateginius planus. Juose turi būti aiškus išdėstymas, ką ir per kokį laikotarpį konkreti viešojo sektoriaus organizacija turi nuveikti. Tai, atrodo, paprastas ir plačiai naudojamas sprendimas, bet jo įgyvendinimas dažnai nepateisina mūsų vilčių. Daugeliu atvejų planuose numatyti įsipareigojimai yra fiksuoti tradiciniuose popieriniuose dokumentuose. Tačiau sklandžiai sekti, kaip įgyvendinami šie planai popieriuje, tai yra valdyti šį procesą, sunku, nes tai reikalauja daug administracinių išteklių. Planus perkėlus į IT įrankius, lengvai prieinamus visiems administravimo procese dalyvaujantiems specialistams, atsirastų galimybė operatyviai sekti, ką, kada ir kas turi padaryti, sunaudojant kur kas mažiau išteklių ir gaunant aiškų vaizdą, kaip įgyvendinami priimti įpareigojimai.
Tiesa, net ir labai racionali planavimo sistema nepašalina funkcinės darbo kultūros problemos, neužtikrina sklandaus visų proceso dalyvių bendradarbiavimo. Funkcinį mąstymą ir tuo pagrįstą darbo organizavimą reikėtų keisti procesiniu. Juk dabar įprasta teigti: „Aš atlikau savo funkciją, kuri nurodyta mano pareigybinėse instrukcijose ar kituose reglamentuojančiuose dokumentuose, ir esu visiškai nekaltas, kad visas procesas nedavė rezultatų.“ Jei atlieki savo funkciją, tavo veikla vertinama gerai arba bent yra pateisinama. O tai gali privesti net iki absurdo.
Standartizuoti kokybės vadybos metodai leidžia matuoti proceso greitį, palyginti atskirus procesus tarpusavyje ir šiuos rezultatus paviešinti. Vien viešumas užtikrins, kad dalis procesų vykdytojų ims veikti greičiau ir efektyviau, nes tuos specialistus, padalinius, kurie dirba lėčiausiai, elementari savisauga verčia greitį padidinti.
Be šalies gynybos ar žvalgybos reikalų, viešajame sektoriuje nėra paslapčių, nors administravimo specialistai dažnai stengiasi įslaptinti tai vieną, tai kitą procesą. Bet ar tai išties slapta, jei už tai moka mokesčių mokėtojai? Turi būti sudarytos sąlygos matyti viešojo administravimo procesą nuo pirmo iki paskutinio žingsnio. Skaidrinimo mechanizmai parodytų, kur procesai sulėtėja ar sustoja. Ir jeigu tai aiškiai sutaptų su politinėmis audromis, galėtume politikams konkrečiai pasakyti, kiek kainavo jų vienos ar kitos ambicijos tenkinimas.
Tikėtina, kad šiuolaikinėmis administracinio darbo tobulinimo priemonėmis pavyktų sumažinti politinio nestabilumo sukeltą darbo produktyvumo sumažėjimą per pusę, taigi gautas efektas būtų gerokai didesnis nei tam reikalingos investicijos, ypač žinant, kad nemaža jų dalis dengiama europine parama.

Įkarta
Politinių audrų metu viešojo administravimo produktyvumas sumažėja 15–30 proc.

Kodėl turtingiesiems vokiečiams užtenka santykinai vos ne perpus mažesnio valstybės sektoriaus nei lietuviams.

Teoriškai esame sveiki, išsilavinę, saugūs, puikaus susisiekimo ir efektyvios energetikos valstybės gyventojai, nes tuo rūpinasi išskirtinai gausus valstybės sektoriaus personalas, teikiantis iškirtinai daug viešųjų paslaugų. Pagal pedagogų, medikų, policininkų skaičių dešimčiai tūkstančių gyventojų lenkiame ne tik kaimynus lenkus, latvius ir estus, bet ir turtinguosius danus, vokiečius, daugelį kitų Vakarų europiečių. Lietuva pagal valstybės sektoriaus dydį – daugiau nei skandinaviškos gerovės šalis. Tačiau, atvirkščiai, keiksnojame prastą švietimą ir sveikatos apsaugą, o viešojo sektoriaus darbuotojai net streikuoja dėl oriai gyventi neleidžiančių algų.
Desperaciją patiria ir privatus verslas, kuriame dirba tik kiek mažiau nei trečdalis visų valstybės gyventojų, arba 63,4 proc. visų dirbančiųjų. Vadinasi, išpampusį valstybės sektorių ir jau nebedirbančius ar dar nebedirbančius bendrapiliečius išlaikyti tenka nepilnam trečdaliui valstybės piliečių, dirbančių privačiame versle. O jei bus norima valstybės sektorių ir toliau išlaikyti tokio dydžio kaip dabar, tai neabejotinai reikš tolesnį mokesčių naštos sunkėjimą.
Kitaip kaip akligatviu nepavadinsi: privatus sektorius niršta, kad jam tenka išlaikyti didelį valstybės sektorių, šio darbuotojai streikuoja dėl menkų algų, o visi kartu nepatenkinti prastomis viešosiomis paslaugomis.

Gyventojų mažėja, o valstybės sektoriaus darbuotojų – ne

Valstybės sektoriuje šiuo metu dirba 397 tūkst. žmonių, arba 12,2 proc. visų valstybės piliečių ir 36,6 proc. dirbančiųjų. Šiais skaičiais pasaulio rekordų nepagerinsime: Kinijoje valstybės sektoriuje darbuojasi pusė dirbančiųjų, o Japonijoje – vos 4 proc. Metodologijos, ką priskirti prie valstybės, ar vadinamojo viešojo, sektoriaus, skirtingos, bet remiantis Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) statistika galima konstatuoti, kad Lietuvoje jame dirba vis dėlto neadekvačiai daug žmonių. Vokietijos valstybės sektoriuje įdarbinta vos 7,3, Lenkijoje – 9,4, Jungtinėje Karalystėje – 9,7 proc. visų gyventojų, santykinai mažesnis ir latvių bei estų valstybės sektorius.
Dar labiau valstybės ir privataus sektoriaus proporcijas iškreipė krizė. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) analitikas Aleksandras Izgorodinas atkreipia dėmesį, kad valstybės sektorius lėtai ir pavėluotai reagavo į krizę: privačiame versle (be individualių įmonių) 2009 m. darbuotojų skaičius sumenko 18,2 proc., o valstybės – vos 3,2 proc.
Tai pakoregavo ir šių sektorių darbuotojų proporcijas: 2008 m. valstybės sektorius sudarė 36 proc., 2010 m. – jau 40 proc., pernai proporcija buvo 39 proc. Tačiau palyginti su 2010 m., pernai valstybės sektorius susitraukė vos 0,2 proc., o darbo jėgos proporcija pakito vien dėl beveik dešimtadaliu padidėjusio privataus verslo darbuotojų skaičiaus.
„Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad valstybės sektorius turi fenomeną atgimti: „Jis kaip slibinas: nukerti vieną galvą – dvi atauga. Jį reikia nuolat karpyti, nes jei atleisi vadžias, jis automatiškai auga.“
A.Izgorodinas atkreipia dėmesį į dar vieną anomaliją: Lietuvoje gyventojų mažėja, nes emigracija didžiulė, miršta daugiau žmonių nei gimsta, tad būtų logiška, jei trauktųsi ir valstybės sektorius. Tačiau jo dalis, palyginti su prieškrizine, net padidėjusi. „Tokios tendencijos prasilenkia su logika. Buvo bandymų sumažinti viešąjį sektorių, bet problema, kad Lietuva kopijuoja kitų valstybių viešojo sektoriaus struktūrą – kiekvienai funkcijai kuriami atskiri departamentai, bet juk Prancūzijoje ar Italijoje gyventojų nepalyginti daugiau. Esame maža ekonomika, tad didelis valstybės sektorius nepakeliamai brangus“, – vertina LPK analitikas A.Izgorodinas.
Didelį nerimą ir toliau kelia sparčiai augantis darbo užmokestis viešajame sektoriuje, ir tai jau turi realių pasekmių valstybės finansams. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. trečiąjį ketvirtį valstybės sektoriaus darbo užmokesčio fondas buvo 2,2 mlrd. Lt, tai yra 62,5 mln. Lt (arba 2,9 proc.) didesnis nei tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu. Šį didėjimą iš esmės lėmė spartus vidutinio darbo užmokesčio prieaugis valstybės tarnautojams.
„Turint omeny sulėtėjusį Lietuvos ūkio augimo tempą, besitęsiančius neramumus pasaulio finansų rinkose (kurie lemia brangų valstybės skolinimąsi, svyruojantį ties grėsminga 7 proc. riba), reikšmingą 2011 m. valstybės biudžeto plano neįvykdymą, valstybės sektoriaus darbo fondo užmokesčio didėjimas kelia nerimą ir mažina taupymo priemonių efektą“, – nerimauja A.Izgorodinas.
Jo manymu, tai dar pavojingiau nei pats valdžios sektoriaus darbuotojų skaičius. Beje, nors šis po truputį mažėja, bet mažėjimo tempas lėtėja. A.Izgorodinas sakosi nenustebsiąs, jei šių metų pabaigoje valdininkų net kiek pagausėtų.

Mokytojų, medikų, policininkų – dukart daugiau nei kitur

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros dėstytojas Eugenijus Skietrys primena, kad valstybės sektoriaus dydis tiesiogiai priklauso nuo valstybės prisiimtų funkcijų, kiek ji prisiima užduočių. Valstybės sektoriui priskiriamos biudžetinės įstaigos – švietimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo, kultūros, viešojo valdymo ir kitos, viešosios įstaigos, taip pat įmonės, kurių 50 ir daugiau procentų įstatinio kapitalo yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.
Ekonomisto Ž.Maurico vertinimu, didelę Lietuvos valstybės sektoriaus darbuotojų proporciją labiausiai lemia tai, kad nemažoje dalyje sektorių, tokių kaip transportas, vyrauja valstybės įmonės, Lietuvoje procentiškai daug daugiau nei kitose šalyse mokytojų, medikų. Per pastaruosius kelerius metus apie 6–7 proc. sumenko valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojų gretos, tačiau jie sudaro vos apie 3 proc. viso valstybės sektoriaus.
Gausiausia Lietuvos valstybės sektoriuje – 142,4 tūkst. švietimo darbuotojų armija. Praėjusią savaitę dalis mokytojų surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami, švelniai tariant, keisto dalyko: nors mokinių kasmet sumažėja apie 20 tūkst., mokytojai reikalauja užtikrinti jiems darbo krūvį, neuždarinėti sumenkusių mokyklų. Dabar vienam mokytojui tenka 9,7 mokinio, tai yra antras rezultatas ES po Maltos, o turtingose Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje vieno pedagogo užtenka dvidešimčiai mokinių.
Beveik 80 tūkst. žmonių dirba sveikatos bei socialinės priežiūros srityje. Medikų, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje beveik 40, o Lenkijoje, Eurostato skaičiavimu, beveik perpus mažiau, tačiau įvairiose pacientų apklausose tarp ES šalių Lietuva kartu su rumunais, bulgarais, latviais – tarp autsaiderių.
Santykinai daugiau nei daugelyje kitų šalių ir policininkų: Europos valstybių saugos tarnybų konfederacijos (CoESS) duomenimis, vienam Lietuvos policininkui tenka 290 gyventojų, Latvijos – 300, Vokietijos – 326, Estijos – 412, Danijos – net 503 gyventojai.
„Valstybės sektorius – tai toks pat paslaugų sektorius, jame mokame pinigus kaip kirpdamiesi ar gaudami paslaugas privačiame sektoriuje. Tačiau pinigų valstybės sektoriui mokame nemažai, čia daug darbuotojų, o viešosios paslaugos nepakankamai kokybiškos. Būtina gerinti jų kokybę“, – pabrėžia Ž.Mauricas.
Dar 26 tūkst. žmonių dirba valstybės sektoriaus transporto ir saugojimo įstaigose, per 17 proc. – kultūros ir pramogų baruose. Daugiau nei kas dešimtas valstybės sektoriaus darbuotojas dirba administracines ir aptarnavimo paslaugas teikiančiose įstaigose. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, beveik 18 proc. Lietuvos valstybės sektoriaus darbuotojų dirba valstybės valdomose įmonėse, Estijoje tokių darbuotojų – 15,6, Jungtinėje Karalystėje – 9,5, Danijoje – vos 7,7, tačiau Vokietijoje – per ketvirtadalį, Lenkijoje – daugiau kaip pusė. Ž.Mauricas aiškina, kad valstybės laikosi įvairios praktikos: pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės valdo monopolines energetikos įmones, bet jose darbuotojų nedaug, jos dirba labai efektyviai, kaip ir privačios įmonės.
Vis dėlto, LPK analitiko A.Izgorodino manymu, ypač turint nedaug viešųjų pinigų, tikslinga būtų perduoti dalį funkcijų privačiam sektoriui. Nemažai valstybių, kurios taip reformavo valstybės sektorių, pavyzdžiui, Kanada, netruko pajusti naudą: valstybės biudžetas sutaupė lėšų, o paslaugų kokybė pagerėjo, nes privatus sektorius paprastai dirba efektyviau, greičiau prisitaiko prie pokyčių.

Reforma būtina, klausimas – kokia

„Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Ž.Mauricas įsitikinęs, kad Lietuvos problema – nesugebėjimas apsispręsti, kokios sistemos norime: Skandinavijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje valstybės sektoriaus santykis su privačiu gerokai didesnis nei, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje, Kanadoje ar Australijoje, kur valstybės sektorius atlieka tik tas funkcijas, kurių negali atlikti privatus. Čia, kur tik nereikia didelių investicijų, pavyzdžiui, bendrosios praktikos gydytojai ar socialinių mokslų, teisės universitetai, atiduodami privačiam sektoriui, o brangiai kainuojančias studijas – medicinos ar biochemijos – ant savo pečių prisiima valstybė.
„Lietuva, palyginti su šalies BVP, viena prasčiausiai mokesčius surenkančių valstybių, čia didžiulis šešėlinės ekonomikos lygis. Tad pagal mokesčių surinkimo lygį turėtume rinktis modelį, labiau panašų į Australijos ar Kanados, tačiau paslaugas teikiame kaip prancūzai. Todėl toks nesuderinamumas: surenkame mažai mokesčių, o teikiame daug paslaugų. Valstybės sektoriuje daug darbuotojų, bet jie mažai uždirba ir stengiasi prisidurti iš šalies. Esame patekę į spąstus: privatus sektorius sumažėjęs, valstybinis išlikęs beveik toks pat, o šis disbalansas verčia arba turėti deficitinį biudžetą, arba valdžios sektoriaus darbuotojai gauna neadekvačiai mažą atlygį. Reikėtų atlikti reformą: arba pereiti prie Australijos modelio su mažu valdžios sektoriumi, arba didinti mokesčius, gerinti jų surinkimą ir likti prie skandinaviško modelio“, – apibendrina Ž.Mauricas.
O KTU dėstytojas E.Skietrys pastebi, kad Lietuvos valstybės sektorius dirba pagal privataus verslo modelį: jam svarbu tik pajamos, o vertybių, kurias turėtų skleisti – demokratijos, visų asmenų lygybės, tolerancijos, ekologinio gyvenimo būdo ir pan., mažoka. Pasaulyje kinta valstybės ir privataus sektoriaus samprata, jie gana smarkiai persipina. Einama prie naujesnės sanglaudos, kai privatus, nevyriausybinis ir valstybės sektorius, įskaitant visuomenės judėjimus, susijungia į vieną veiklos tinklą. Tačiau Lietuvoje valstybės ir privataus sektoriaus partnerystė nepasiteisina, nes praleistas esminis momentas visuomenei įtraukti į partnerystę.“

Valstybę išlaiko 30 proc. gyventojų
(2011 m.)
Iš viso: 3,245 mln.
Privatus sektorius     30,3 proc. (982 tūkst.)
Valstybės sektorius     12,2  proc. (397 tūkst.)
Pensininkai      20 proc. (650 tūkst.)
Bedarbiai     7,7 proc. (249 tūkst.)
Vaikai iki 15 m.     16,2 proc. (526 tūkst.)
Jaunuoliai nuo 15 m., studentai, neįgalieji, kiti nedirbantys asmenys ir kt.     13,6 proc. (441 tūkst.)
Šaltinis: Statistikos departamentas

Valstybės sektoriaus* darbuotojų pagal ekonomines veiklos sritis (2011 m., tūkst.)

Švietimas    142,4
Viešasis valdymas, gynyba, privalomasis socialinis draudimas    80,1
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas    79,7
Transportas ir saugojimas    26
Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla    17,2
Administracinė ir aptarnavimo veikla     10,9
Elektros, dujų, garo tiekimas, oro kondicionavimas    9,2
Profesinė, mokslinė ir techninė veikla    9,2
Vandens tiekimas, nuotekų valymas, atliekų tvarkymas    8,9
Žemės ūkis, miškininkystė    5,1
Informacija ir ryšiai    2
Nekilnojamojo turto operacijos    1,7
Statyba    1,4
Apdirbamoji gamyba    1,1
Finansinė ir draudimo veikla    0,9
Kita aptarnavimo veikla    0,5
Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla    0,3
Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas    0,2
Iš viso    396,7
Šaltinis: Statistikos departamentas

* Apima biudžetines įstaigas ir organizacijas (švietimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo, kultūros, viešojo valdymo ir kt.), viešąsias įstaigas ir įmones, kurių 50 ir daugiau proc. įstatinio kapitalo – valstybės ar savivaldybės nuosavybė

Lietuvos valstybės sektorius – didžiulis
Valstybės sektoriaus darbuotojų proc. tarp visų gyventojų    Valstybės sektoriaus darbuotojų proc. tarp visų dirbančiųjų
(pagaliukai)
Vokietija    7,3    15,4
Lenkija    9,4    22,4
Jungtinė Karalystė    9,7    21
Estija    11,9    28
Latvija    12,3    29,1
Lietuva    12,3    36,4
Danija    17,1    35,1
Šaltinis: LABORSTA, Lietuvos statistikos departamentas, 2010 m.

Nuo antradienio Vilniaus gatvėmis pradeda kursuoti pirmieji Lietuvoje surinkti troleibusai. Troleibusai kursuos dviem maršrutais: 3-iuoju „Karoliniškės–Žvėrynas–Žygimantų g.–Antakalnis“ ir 21-uoju „Saulėtekis–Šilo tiltas–Žirmūnai“.

„Amber Vilnis 12 AC“ žemagrindžiuose troleibusuose sumontuotos elektroninio bilieto sistema, vaizdo stebėjimo įranga, įlipančių ir išlipančių keleivių skaičiavimo sistema. Naujos kartos Vilniuje surinkti troleibusai gali nuvažiuoti net 1000 metrų be elektros srovės, dėl to jie yra labiau manevringi,“- sakė vicemeras Romas Adomavičius.

Troleibusai buvo renkami beveik du mėnesius.  Ateityje vieno troleibuso surinkimui parko specialistai planuoja skirti 15 dienų. Abiems nuo antradienio į Vilniaus gatves išriedėsiantiems troleibusams buvo atliktos sertifikavimo procedūros, jos metu specialistai įvertino troleibuso atitikimą galiojantiems Europos Sąjungos reikalavimams.

„Vadovybei praėjusių metų pradžioje reikėjo apsispręsti – ar pirkti naujas transporto priemones, ar ieškoti kitų būdų atnaujinti eksploatuojamus troleibusus, kurių amžius viršijo 15 – 18 metų. Išnagrinėję visus pasiūlymus, nusprendėme patys surinkinėti troleibusus“, – sakė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Striška.

Dalys troleibusams buvo gabenamos iš keturių šalių – Baltarusijos, Čekijos, Lenkijos ir Vokietijos. Vieno sostinėje surinkto troleibuso kaina – apie 720 tūkst. litų, tai yra 1,6-2,6 karto pigiau negu įsigyti jau paruoštą troleibusą.

Įmonės, valdžios institucijos, organizacijos pastaruoju metu sukaupia daugiau duomenų nei kada iki šiol. Manoma, kad šįmet visame pasaulyje sukurtų ir padaugintų duomenų kiekis sieks 1,8 eksabaito – tai apie 1,8 mlrd. terabaitų.

Ketvirtadalis šio kiekio tenka organizacijoms. Ir maždaug kas pusantrų metų jų kiekis, kaupiamas įvairių informacinių sistemų, išauga dvigubai.

Atrodytų, kad šiuo metu, turint tiek skaitmeninės informacijos apie įmonės veiklą, gyventojus bei procesus yra lengviau nei bet kada žinoti viską ir daryti faktais pagrįstus sprendimus.

„Tačiau informacija pati savaime yra kaip naudingieji ištekliai po žeme – kol jie neišgauti, neapdirbti, tol jie tiesiog yra ir neteikia jokios naudos. Taip pat ir su informacija – jos neapdirbus, neišnaudojamas teikiamas potencialas. Vieno tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad efektyviai duomenis panaudoja trečdalis kompanijų“, – aiškino „Affecto Lietuva“ veiklos analizės departamento direktorius Viktoras Bulavas.

Siekiant išnaudoti sukauptos informacijos potencialą, šiuo metu sparčiai investuojama į informacines sistemas, vadinamomis veiklos analizės sistemomis – išlaidos šiai sričiai 2010 metais augo 13,4 proc., kai bendrai investicijos į IT didėjo apie 8 procentais.

Veiklos analizės sistemas galima sulyginti su naftos perdirbimo gamyklomis, perdirbančiomis žalią naftą į benziną, dyzeliną ir kitus produktus, paruoštus naudoti.

Žino, kokių prekių reikės po 3 dienų

Organizacijose veiklos analizės sistemos, sujungdamos įvairias atskiras sistemas – pardavimo, rinkodaros, personalo, apskaitos, logistikos ir kitas, integruodamos iš jų gaunamus duomenis, padeda optimizuoti veiklą, greičiau reaguoti į pokyčius rinkoje, didinti našumą, sumažinti sukčiavimų skaičių.

Svarbu tai, kad dabartinės veiklos analizės sistemos veikia greitai – anksčiau organizacijų vadovai gaudavo ataskaitas apie praėjusį mėnesį ar net ketvirtį. Dabar jie gali gauti dienos ar net kelių valandų šviežumo informaciją – tai leidžia veikti itin dinamiškai ir operatyviai.

Veiklos analizės suteikiama informacija padeda ir pažvelgti į ateitį, numatyti tendencijas, poreikius ir priimti sprendimus, pagrįstus faktais, o ne intuicija.

„Pavyzdžiui, vienas prekybos tinklas Suomijoje, turintis daugybę parduotuvių, žino, kokių prekių reikės vienai ar kitai parduotuvei po trijų dienų ir gali taip sutvarkyti pristatymą, kad pirkėjai nepajustų trūkumo, o tiekimas veiktų efektyviai, – aiškino V.Bulavas. – Taip dirbančių prekybininkų randasi ir Lietuvoje.“

JAV Pensilvanijos universiteto Wharton‘o mokyklos ir Masačiūsetso technologijų instituto mokslininkai, ištyrę 179 dideles kompanijas, nustatė, kad tos, kurios sprendimus darė pasiremdamos duomenimis, pasiekė 5-6 proc. didesnį produktyvumą.

Populiarėja ir Lietuvos viešajame sektoriuje

Tie patys dalykai – efektyvumo didinimas, kova su sukčiavimu, aptarnavimo gerinimas ir spartinimas yra svarbūs ir viešajam sektoriui.

„Veiklos analizė ypač aktuali viešajam sektoriui, nes dėl įvairių biudžeto suvaržymų ir mažėjančio finansavimo reikia dirbti greičiau ir efektyviau“, – tvirtino V.Bulavas. Anot jo, Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijos vis labiau kreipia dėmesį į informacijos svarbą darant pagrįstus sprendimus, o „Affecto Lietuva“ jau yra įdiegusi veiklos analizės sistemas kelioms viešojo sektoriaus organizacijoms.

Viena tokių – „Sodra“, kuriai įdiegta sistema suteikia galimybę matyti kiekvieno gyventojus aptarnaujančio padalinio darbo kokybę, efektyvumą. Artimiausiu metu atsiras galimybė stebėti ir kiekvieno darbuotojo darbo kokybę. Be to, patys darbuotojai galės matyti savo efektyvumo rezultatus, pasilyginti su kolegomis bei pasidalinti geriausiomis praktikomis sprendžiant tam tikrus klausimus ir greičiau ir kokybiškiau aptarnauti žmones.

„Prognozuojame, kad ir kitose institucijose, kur veikia vienas langelis ir kur aptarnaujama daug gyventojų, veiklos analizė padės pagreitinti konsultantų darbą, sutaupys pinigų, o gyventojas greičiau gaus reikalingą atsakymą“, – teigė „Affecto Lietuva“ veiklos analizės departamento direktorius.

Veiklos analizės sistemos gali artimiausiu metu padėti gerinti studijų kokybę – tokį poreikį V.Bulavas teigė pastebintis bendraudamas su universitetų atstovais. Iš turimų įvairių studijų proceso duomenų, studentų rezultatų, apklausų duomenų kartu su studijų kokybės skyriaus žmonėmis galima išryškinti tam tikrus scenarijus, kaip tą kokybę gerinti. „Kadangi ši informacija taptų prieinama ne tik kokybės skyriui, bet ir dėstytojams, jie gali pagal tai gerinti savo darbą“, – pabrėžė V.Bulavas.

Finansinių institucijų, pavyzdžiui, bankų priežiūroje veiklos analizei taip pat yra ką veikti – priežiūros, teisėsaugos institucijos, stebėdamos finansinius srautus, gali laiku – pagal tam tikrus požymius aptikti įtartinus reiškinius. Tai suteikia galimybes operatyviai reaguoti ir laiku užkirsti kelią sukčiavimams.

Mato esamą situaciją

Anot V.Bulavo, viena pagrindinių veiklos analizės krypčių šiuo metu yra tikrojo laiko veiklos analizė – kai organizacijos savo veiklos rodiklius gali stebėti realiuoju laiku, matyti tą akimirką vykstančius pokyčius.

„Viešajame sektoriuje realaus laiko sprendimų diegimas jau irgi prasidėjo ir iki 2015 metų, manome, kad kas antra valstybės įstaiga priims savo sprendimus naudodama realaus laiko veiklos analizės duomenis, t.y. remdamasi dabartine situacija, o ne praėjusios mėnesio ar dar senesnėmis tendencijomis“, – teigė V.Bulavas.

Pasaulinė tyrimų agentūra „Gartner“ teigia, kad 2014 metais 30 proc. veiklos analizės programų turės prognozavimo ir numatymo funkcijas.

Į veiklos analizės sistemas vis dažniau įtraukiami ir vadinamieji nestruktūruoti duomenys, tokie kaip vartotojų komentarai tinklalapiuose, įrašai „Facebook“ portaluose, straipsniai, organizacijų darbuotojų el. laiškai ir panašiai, ir tai padeda greičiau ir geriau analizuoti nuotaikas, reakcijas, išgauti daugiau aktualios informacijos, kuri šiaip nėra sudėliota į tvarkingas duomenų bazes.

Plačiau apie viešojo transporto Lietuvoje padėtį kalbamės su „Lietuvos geležinkelių“ keleivių vežimo direkcijos direktoriumi Raimondu Burkovskiu.

– Kokį dabartinės Lietuvos viešojo transporto sistemos paveikslą nupieštumėte?
R.B.: Už Lietuvoje teikiamas viešojo transporto paslaugas atsakingos kelios institucijos: savivaldybės ir Susisiekimo ministerija. Yra sričių, kuriose veikia privatūs vežėjai ir transportas nepatenka į viešųjų paslaugų sąvoką, t.y. transporto paslaugas teikia įmonės, kurios išsilaiko iš pajamų, gaunamų už bilietus.
Pagrindinė problema ta, kad trūksta skirtingų transporto rūšių teikiamų paslaugų tarpusavio koordinavimo, kurį galėtų vykdyti viena valstybės institucija. Šiuo metu susidaro situacija, kai privatūs vežėjai tarp didžiųjų miestų dažniausiai orientuojasi tik į pelningus maršrutus, aptarnauja tuos reisus, kurie pirmiausia naudingi ne visuomenei, o tik jiems patiems verslo požiūriu. Tokiu atveju savivaldybių žiniai lieka nepelningi, bet socialiai būtini maršrutai, o tam reikia daugiau valstybės lėšų.
Taip pat nereti maršrutų dubliavimo atvejai: panašiu ar net tuo pačiu maršrutu ir laiku važiuoja skirtingų savivaldybių užsakyti autobusai arba keleiviniai traukiniai. Akivaizdu, kad tai išskaido vežėjų už bilietus gaunamas pajamas ir dar labiau didina valstybės lėšų poreikį.
Esant tokiai sistemai neužtikrinama darni įvairių transporto rūšių sąveika, neišnaudojamos skirtingos kiekvienos jų stipriosios savybės. Pavyzdžiui, traukiniai vienu metu gali vežti daug keleivių, pasižymi punktualumu, saugumu ir labiausiai tinka susisiekimui didesniais atstumais tarp didžiųjų miestų, o autobusai efektyvesni, kai reikia vežti mažiau keleivių iš ar į mažesnius miestus, gyvenvietes.
– Jau anksčiau kelių sistemos atstovai pabrėžė geležinkelių dotacijos problemą Lietuvoje. Kuo ji dabar tokia aktuali?
R.B.: Veždama keleivius bendrovė patiria nuostolių, o valstybė iš biudžeto skiria gerokai mažesnes sumas nei patiriamo nuostolio dydis. Įsigaliojus ES reglamentui „Dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų“, atsirado teisinė bazė tinkamai sudaryti viešųjų įsipareigojimų sutartis bei numatyta prievolė valstybei dotuoti keleivių vežimą geležinkeliais. Šiuo metu iš visų ES valstybių šis reglamentas prasčiausiai įgyvendinamas Lietuvoje.
Susisiekimo ministerija puikiai suvokia problemos esmę, todėl matome jos pastangas spręsti susidariusias problemas, o tai jau didelis žingsnis į priekį. Kol kas bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ savo sąskaita ne tik dengia keleivių vežimo nuostolius, bet ir atnaujina keleivinius riedmenis, remonto bazes, informacines sistemas. Valstybės požiūriu neišsprendus keleivių vežimo dotavimo, sudėtinga kalbėti apie rinkos liberalizavimą, naujų vežėjų atsiradimą.
– Kokie dar svarbūs klausimai aptarti konferencijoje?
R.B.: Tinkamas ES teisės aktų vykdymas, vežėjų, teiksiančių viešąsias transporto paslaugas, tinkamas parinkimas, sutarčių su jais turinys, trukmė, teisingas atlyginimas už jų visuomenei suteiktas paslaugas buvo viena pagrindinių konferencijos temų. „Lietuvos geležinkeliams“ tai ypač aktualu, nes kai nėra viso nuostolių, patiriamų vežant keleivius, kompensavimo, bendrovė jį turi dengti iš krovinių vežimo veiklos pajamų. Tačiau taip nukenčia krovinių siuntėjai: į jų pervežimo kainą turi būti įskaičiuota papildoma dalis, skirta keleivių vežimo veiklos nuostoliams dengti. Tai sukuria ir kur kas didesnę problemą – visos šalies krovinių vežimo konkurencingumo mažėjimą.
Latvijos vyriausybei nusprendus visiškai atlyginti keleivių vežimo jų šalyje geležinkeliais veiklos nuostolius, kaimyninės šalies krovinių pervežimo tarifo ši našta daugiau neslegia, ir krovinių siuntėjams ji gali pasiūlyti pigesnes paslaugas. Todėl yra rizika, kad krovinių srautai persiskirstys ne mūsų uostų naudai.
Kita iškelta problema buvo ta, kad kai kuriose šalyse, taip pat Lietuvoje, geležinkelio infrastruktūros išlaikymo ir plėtros finansavimas perkeltas ant naudotojų pečių, todėl vežimo kainoje žymi dalis tenka šioms išlaidoms dengti. Taip vėlgi mažinamas transporto sistemos konkurencingumas, į rinką sunku įsilieti naujiems vežėjams. Todėl aiškiai pasisakoma už infrastruktūros plėtros ir netgi išlaikymo dalinį finansavimą valstybės lėšomis, kaip panašiai vyksta su automobilių keliais.
Kitas svarbus klausimas yra geležinkelių įmonių integralumas. Ryškėja tendencijos ir jau aiškiai suvokiamos padarytos klaidos išskaidant geležinkelių įmones. Veikdamos atskiruose regionuose, jos neužtikrina visos sistemos tinkamo funkcionavimo, kyla problemų dėl sąveikos, be to, ryškėja atskirų regionų finansinių galimybių skirtumai, dėl to turtingesnių šalių geležinkelių vežėjai paprasčiausiai ateityje išstums iš rinkos silpnesnius vežėjus. O tai vėlgi tas pats rinkos monopolizavimas.
– Dabar labai populiaru vartotojus vilioti ekologiškų produktų, net ekologiškų paslaugų etiketėmis. O kas yra ekologiškas transportas?
R.B.: Be abejo, ekologiškumas šiuo metu nemaža dalimi yra tik mados reikalas ir dažnai nieko bendra neturi su ekologija. Kur kas svarbiau yra mažinti aplinką teršiančių energijos šaltinių naudojimą ir priklausomybę nuo importuojamų iškastinių žaliavų.
Daugelyje ES šalių geležinkelio transportas yra varomas elektra, todėl laikomas ekologiška transporto rūšimi. Net ir tada, kai keleiviai ar kroviniai gabenami naudojant dyzelinius degalus, vis tiek, palyginti su automobiliais, degalų suvartojima gerokai mažiau, nei tam pačiam kiekiui kelių transportu pervežti.
Beje, ekologijos ir keleivių vežimo efektyvumo požiūriu, palyginti su kitomis transporto rūšimis, geležinkeliai jau dabar yra ryškūs lyderiai. Juk traukiniu vienu metu galima vežti tiek keleivių, kiek jų netilps į kelis autobusus.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie atsinaujinančius energijos šaltinius. O kas šioje srityje jau konkrečiai nuveikta?
R.B.: Iš tiesų politikai deklaruoja strateginius tikslus mažinti priklausomybę nuo iš kitų šalių įsivežamų energijos žaliavų, sumažinti transporto išmetamų taršių dujų kiekį, mažinti finansinius išteklius, susidarančius dėl transporto spūsčių, avarijų ir jų padarinių (apskaičiuota, kad kasmet Lietuva dėl eismo įvykių keliuose patiria apie 2 mlrd. Lt nuostolių). Tačiau nesubalansuota viešojo transporto sistema kliudo siekti šių tikslų.
Kita problema yra ta, kad viešasis transportas nėra pakankamai finansuojamas arba atsiskaitymai stipriai vėluoja. Tokiomis aplinkybėmis transporto įmonės neturi galimybių gerinti teikiamų paslaugų kokybės. Susidaro užburtas ratas: nesant tinkamos viešojo transporto kokybės, vartotojai ieško alternatyvių kelionės būdų, iš kurių realiausias tiems, kurie išgali, – nuosavas automobilis. Nesinaudojantys viešuoju transportu keleiviai mažina jo pajamas, nes neperka kelionės bilietų.
O kalbant apie tai, ką nuveikėme ir ką planuojame nuveikti, svarbu paminėti geležinkelių sistemos elektrifikavimo projektus. Iki 2015 m. numatyta elektrifikuoti geležinkelio atkarpą nuo Vilniaus iki valstybės sienos su Baltarusija. Iki 2020 m. planuojame elektrifikuoti geležinkelių koridorių, einantį į Klaipėdos uostą, o į tolimesnius planus įtrauktas ir geležinkelių ruožo iki Kaliningrado elektrifikavimas. Neabejotinai tai bus didelis indėlis į transporto ekologiškumą, o kartu ir į jo efektyvumą.

Lapkričio 22 d. Vilniuje vykusios konferencijos „Efektyvus viešasis transportas – kokia kaina?“ dalyviai ne tik pateikė saugaus, netaršaus transporto, jo paslaugų Europoje viziją, bet ir iš arčiau pažvelgė į susisiekimo sistemos problemas, aptarė jų sprendimo būdus.

Susisiekimo ministerijos globojamoje konferencijoje, kurią organizavo Europos geležinkelių transporto įmonių ir infrastruktūros valdytojų bendrija (CER), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) ir bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, pranešimus skaitė bei mintimis apie transporto ateitį dalijosi EK viceprezidento pavaduotojas transporto klausimais Keiras Fitchas, Lenkijos infrastruktūros viceministras Andrzejus Masselis, VGTU dėstytojai ir profesoriai. Konferencijai pirmininkavo 77 Europos geležinkelių transporto bei infrastruktūros įmones vienijančios CER bendrijos vykdomasis direktorius dr. Johannesas Ludewigas.
Šios konferencijos dalyviai vieningai sutarė, kad valstybės turėtų atverti nacionalines rinkas konkurencijai, o žmonėms turėtų būti užtikrintos lengvai prieinamos, aplinkai nekenksmingos viešojo transporto paslaugos. Todėl daug dėmesio skirta EK transporto politikos Baltojoje knygoje iškeltam tikslui padidinti judrumą bei sumažinti oro užterštumą.
Renginio organizatoriai priėmė deklaraciją, kuria, tarp kitų tikslų, pabrėžė siekį tinkamai finansuoti viešojo transporto paslaugas, kad šios būtų našios, taip pat stengtis socialinius, ekonominius ir politinius pranašumus paversti konkrečiomis investicijomis gyventojų naudai.
Tačiau ką reikėtų daryti, kad šios skambios kalbos virstų realybe? Specialistai ir politikai pripažįsta – reikalingos didesnės investicijos į infrastruktūrą ir eksploataciją. J.Ludewigas tvirtino, kad kol valdžios institucijos užsakinės viešojo transporto paslaugas, tačiau neskirs joms būtino finansavimo, žymesnės pažangos šioje srityje nebus. Nutarta stiprinti ir viešojo transporto reguliatorių vaidmenį. Konferencijoje viešėjęs susisiekimo viceprezidentas Arūnas Štaras neslėpė, kad visa tai reikalauja permainų.

Nors šiuo metu Vilniuje kursuoja daugiau autobusų ir troleibusų nei pernai, sostinės viešojo transporto parkas, palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, susitraukė apie 10 proc. „Viešuoju transportu žmonės dažniausiai važiuoja į darbą. Prasidėjus ekonominei krizei, pradėjo didėti nedarbas, tad ir klientų sumažėjo. Atsižvelgdami į tai, sumažinome ir autobusų, ir troleibusų skaičių“, – informuoja Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ direktorius Gintas Bliuvas.
Vidutinis miesto autobusų amžius Vilniuje dabar siekia 11, o troleibusų – 18 metų. „Apie 20 proc. troleibusų yra pakankamai nauji, tačiau kitų būklė tragiška“, – neslepia G.Bliuvas.
Mažėja viešojo transporto ir Kaune. „Užtenka pasižiūrėti į senų tvarkaraščių archyvą: prieš 15 metų troleibusai piko metu važinėjo kas 5–9 min., o dabar kas 8–15 min. ar dar rečiau“, – teigia vienas viešojo transporto tvarkaraščius pateikiančio tinklalapio „Maršrutai.lt“ autorių Julius Majauskas.
Traukiantis viešojo transporto parkui, šalies automobilių parkas išaugo daugiau nei tris kartus: nuo 0,53 mln. 1991-aisiais iki 1,76 mln. šiemet. Kaip rodo „Eurobarometro“ tyrimas, automobiliu į darbą ar mokslo įstaigą važiuoja 51 proc. vilniečių. Rygoje šis skaičius siekia 24 proc., Taline – 39 proc. Ten populiaresnis būtent viešasis transportas – juo važiuodami į darbą ar mokslo įstaigą naudojasi 60 proc. Rygos ir 51 proc. Talino gyventojų. Vilniuje viešuoju transportu besinaudojančių gyventojų – 34 proc.

Metai    Autobusų ir troleibusų skaičius Vilniuje
2007    559
2008    564
2009    505
2010    485
2011    505
Šaltinis: SĮ „Susisiekimo paslaugos“

 

Daugiau nei pusseptinto tūkstančio Vilniaus miesto autobusų ir troleibusų keleivių buvo apklausti šių metų balandžio 4–24 dienomis. Anketinės apklausos rezultatai parodė, kad rytinio piko metu viešuoju transportu daugiausia miestiečių vyksta iš namų į darbą (64 proc. viso keleivių srauto) ir reikalingą vietą pasiekia neperlipdami į kitą autobusą ar troleibusą (64 proc.). Didžiajai daliai apklaustųjų tai – įprastinės kelionės, kurios kartojasi 5 kartus per savaitę. Pagrindiniai sostinės traukos rajonai rytinio piko metu yra Centras, Senamiestis ir Naujamiestis.

 

„Susisiekimo paslaugų“ Eksploatacijos ir tyrimų skyriaus vadovės Modestos Gusarovienės teigimu, tyrimo rezultatai parodo, kad Vilniaus viešojo transporto sistema vis labiau atitinka gyventojų poreikius.

 

„Faktas, kad daugumai miestiečių vykstant į darbą nereikia keisti transporto priemonės, yra džiuginantis. Tai reiškia, kad troleibusais ir autobusais keliaujantys žmonės taupo savo brangų laiką, kurį jiems planuoti darosi vis lengviau. Sekėme ir seksime keleivių judėjimo srautus, reaguosime į pokyčius. Analizuojame sėkmingus Vakarų Europos miestų pavyzdžius ir siekiame, kad viešasis transportas taptų greičiausia ir patogiausia susisiekimo priemone miestiečiams darbo ar laisvalaikio kelionėms“, – pažymi M.Gusarovienė.

 

Šiuo metu sostinėje yra 67 autobusų ir 20 troleibusų maršrutų, kuriais kasdien kursuoja beveik 400 viešojo transporto priemonių. Per 2010 metus Vilniaus miesto autobusais ir troleibusais buvo vežta 183 mln. keleivių.