Dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas keistas jau 39 kartus, tačiau padėtis šioje srityje kaip buvo, taip ir lieka prasta. Kodėl?

Viešųjų pirkimų tvarką Lietuvoje nuoširdžiai keikia dauguma tų, kurie su ja susiduria. Norimiems pirkėjams parengtos viešųjų pirkimų konkurso sąlygos, darbus stabdanti apskundimų praktika, prasta atliktų darbų ar suteiktų paslaugų kokybė bei didelės laiko ir pinigų sąnaudos kovojant su korupcija – tai tik dalis dabartinės viešųjų pirkimų sistemos problemų.
O juk viešųjų pirkimų būdu Lietuvoje kasmet nuperkama prekių ir paslaugų, vertų beveik 15 mlrd. Lt. Tai sudaro daugiau nei pusę Lietuvos valstybės biudžeto.

Viešųjų pirkimų tvarka apsunkina mokslinę veiklą

Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centro darbuotojas doc. dr. Mikas Vengris tiesiai šviesiai sako, kad dabartinė viešųjų pirkimų sistema suriša mokslininkams rankas. Pasak jo, ydinga, kad tokia sritis, kaip mokslas, traktuojama panašiai kaip ūkinė veikla: tyrimų rezultatų, taigi ir prireiksiančių medžiagų ar įrangos, dažnai negalima iš anksto numatyti, ir tada tampa aišku, kokia nelanksti yra viešųjų pirkimų sistema.
„Jei prireikia ko nors neplanuoto, tenka pradėti ilgas procedūras. Viso to parengimas, paskelbimas ir sutarčių pasirašymas užtrunka kokią pusę metų, ir tai, jei viskas gerai sekasi. Taigi dėl to paties, ką kaip privatūs asmenys pirkdami gautume per kelias dienas, užtrunkame pusmetį”, – piktinasi M.Vengris.
Taip, jei universitetas yra sudaręs sutartį su tiekėju, turinčiu tai, ko reikia, viskas būna paprasčiau, vis dėlto dažniausiai laimėję tiekėjai negali aprūpinti viskuo, ko prireikia mokslininkams. Taigi paplitusi praktika, kad jei tiekėjas, be pagrindinių prekių, gali parduoti dar kažkokių papildomų mokslinei veiklai reikalingų dalykų, yra perkama iš jo, nes taip tiesiog paprasčiau. Tada ir nutinka taip, kad ne visada gaunama optimali kaina ar nuperkama tikslui pasiekti tinkamiausia prekė arba įranga.
„Kad viskas vyktų greičiau, viską, ką tik įmanoma, stengiamasi pirkti iš laimėjusio tiekėjo, nors gal iš kito tiekėjo tą patį ir pavyktų gauti pigiau. Visi stengiasi, kad tik nereikėtų laukti daug mėnesių ir stabdyti tyrimų, – teigia mokslininkas. – Būtų idealu, jei gavus mokslinės veiklos finansavimą aš iš karto savo vardu gaučiau kreditinę kortelę su ta tyrimams paskirta suma ir būčiau paskutinis sprendžiantis žmogus grandinėje. Savaime suprantama, tada man tektų ir visa atsakomybė. ”
Užsienio šalyse taip ir yra daroma. “Mačiau kaip dirbama užsienio laboratorijose. Visi dokumentai ten blizga, visos sąskaitos-faktūros tvarkingos, todėl nesuprantu, kodėl mums reikėjo taip viską apsunkinti. Tikrai žinau, kad taip yra JAV, lygiai tą patį iš vidaus mačiau rengdamas disertaciją Olandijoje. Jei pirkimų skyriui pasakai, ko tau reikia, tai ryt ar poryt šitai guli ant tavo stalo”, – tvirtina mokslininkas ir prideda, kad pinigais disponuojančio žmogaus atskaitomybė vis tiek yra.
Tiesa, nors menkų, bet teigiamų poslinkių šioje srityje lyg ir esama. Kaip teigia Viešųjų pirkimų tarnybos Prevencijos skyriaus vedėja Sonata Vaitutytė, atsižvelgus į mokslininkų pasiūlymus jau nuo sausio 1 d. įsigaliojo keletas Viešųjų pirkimų įstatymo pataisų. Pavyzdžiui, numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos pakeitimai: įtvirtinta, kad numatomo pirkimo vertė yra perkančiosios organizacijos numatomos sudaryti pirkimo sutarties (buvo – pirkimo sutarčių) vertė, skaičiuojama imant visą mokėtiną sumą be PVM, įskaitant visas sutarties pasirinkimo ir atnaujinimo galimybes.

Mažiausios kainos kriterijus nereiškia geriausio pasirinkimo

Beje, problemų kyla ne tik mokslo, bet ir kitose srityse. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Gediminas Rainys pastebi, kad viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje lemia daug negerovių: lėšų nepakankamumą visam projektui įgyvendinti, blogesnius prekės ar paslaugos kokybinius ar ilgalaikiškumo parametrus, be to, dažnokai išeina taip, kad pasitelkus viešuosius pirkimus rezultatai būna prastesni, nei būtų be jų.
„Tiek įstatymų įgyvendinamieji aktai, tiek apskundimų ir teismų sprendimų praktika neretai remiasi tuo, kad pasiūlius mažiausią kainą tarsi atmetami kiti kriterijai, – pastebi G.Rainys. – Dažniausiai mažiausią kainą pasiūlęs ir nelaimėjęs pareiškėjas sprendimą apskundžia, jei laimėjo didesnę kainą pasiūlęs, nors ir papildomų privalumų pridėjęs pareiškėjas. Deja, paprastai palaikoma pirmoji pusė.”
Pasak jo, reikėtų atsikratyti požiūrio, kad pigiausia lygu geriausia, ir būtų pravartu pereiti į balų sistemą, pagal kurią kainai tektų tam tikras balų skaičius, bet taip pat būtų atsižvelgiama ir į kitus svarbius kriterijus, tokius kaip kokybė ar aptarnavimas po projekto įgyvendinimo. Svarbiausia ne mažiausia kaina, o maksimalus ekonominis naudingumas.
Vis dėlto, kaip pabrėžia Šakių rajono savivaldybės administracijos ūkio skyriaus vyresnioji specialistė, vykdant viešąjį pirkimą ir pasitelkiant ekonominio naudingumo kriterijų procedūros užtrunka daug ilgiau, nei vertinat pagal mažiausios kainos kriterijų.
O štai VPT direktorius Žydrūnas Plytnikas mano, kad ir su dabartine sistema galima gyventi. Pasak jo, svarbiausia, kad reikalinga prekė ar paslauga būtų tinkamai aprašytos, tinkamai nustatytos vertinimo sąlygos, tada tikrai niekas nieko neprikiš.

Viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje itin sujaukta ir labai nutolusi nuo jai keliamų uždavinių.

Terminas “viešieji pirkimai” gana atgrasus, tačiau iš tiesų jis toks neturėtų būti ir daugumai Lietuvos gyventojų turėtų labai rūpėti, nes per metus juose prasisuka 12–13 mlrd. Lt, o tai daugiau nei du trečdaliai valstybės biudžeto pajamų, neskaičiuojant ES paramos lėšų. Pats pavadinimas sako, kad viešieji pirkimai turėtų užtikrinti viešumą. O šis turėtų užtikrinti skaidrumą, didelę konkurenciją, mažą kainą už kokybišką prekę ar paslaugą. Bet tai teorija, o gyvenime viskas dėliojasi visiškai kitaip, dažnai netgi bjauriai… bent jau Lietuvoje.
Jei kalbėsime be jokių užuolankų, viešųjų pirkimų sistema Lietuvoje itin sujaukta ir labai nutolusi nuo jai keliamų uždavinių. Ir čia mažai ką pakeisti gali netgi visai principingai dirbanti Viešųjų pirkimų tarnyba. Tiesiog pati sistema arti išsigimimo ribos. Ir ne viename kažkuriame sektoriuje, o visur.
Lietuvoje sustabdyta neįsivaizduojama daugybė projektų, nepanaudota milijardai ES paramos vien dėl to, kad mūsų viešųjų pirkimų sistema ydinga, o įvairiausios interesų grupės išmoko ją pergudrauti ir pakreipti norima linkme. Todėl nė kiek ne keisti atrodo įvairių ekspertų vertinimai, kad maždaug trečdalis viešiesiems pirkimams Lietuvoje išleidžiamų sumų iššvaistoma ar pasisavinama.
Kad būtų aiškiau, vertėtų pateikti keletą pavyzdžių. Iki 2014 m. Lietuvoje turėjo būti panaudota 450 mln. Lt europinių lėšų ir pastatyta apie dešimt biologiškai skaidžių atliekų gamyklų. Tačiau šiandien nė viena net nepradėta. Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis net violetinis iš pykčio ir nevilties, tačiau formaliai sunku prikibti, mat absoliuti dauguma su aptariamomis gamyklomis susijusių viešųjų pirkimų rezultatų apskųsti teismuose. Teismai gali vykti ir porą metų, o kol jie vyks, projektai iš mirties taško ir nejudės.
Arba dar vienas atvejis, tik jau iš kitos srities. Įrenginėjant naują ligoninės korpusą Santariškėse viena bendrovė apskundė viešųjų pirkimų rezultatus, todėl korpuso atidarymą teko atidėti, o ligoninė dėl to patyrė per milijoną litų nuostolių. Vėliau po teismo skundusi bendrovė įrenginėjo tam tikrus komponentus bei mazgus, ir jų kokybę medikai šiandien iš širdies keikia.
Ne ką mažiau apgailėtinai atrodo ir tie atvejai, kai viešųjų pirkimų rezultatai apskundžiami statybų ir informacinių technologijų aprūpinimo srityse. Tada, kol vyksta teismai, technika, statybinės technologijos pasensta ir kai po teismų prekė ar paslauga būna gaunama, paaiškėja, kad ji pasenusi tiek morališkai, tiek fiziškai, o jei nusprendžiama pirkti naujesnę, jau būna per mažai numatytų lėšų. Taigi padėtis suvis idiotiška.
Stambiuose viešuosiuose pirkimuose dalyvauja stambūs koncernai ir bendrovės, kurie samdo brangius teisininkus, o šie suranda begalę landų ir apėjimų, taigi galiausiai gera viešųjų pirkimų idėja sukompromituojama ir patys viešieji pirkimai tampa pajuokos objektu arba korupciniais sandėriais.
Apie tai, kad mūsų viešųjų pirkimų taisyklės prasilenkia su sveiku protu, legendos jau sklando ir užsienyje. Įvairių prekių tiekėjai iš kitų valstybių niekaip negali suprasti, kodėl Lietuvoje viešųjų pirkimų metu dažniausiai siekiama įsigyti pigiausią, tai yra prasčiausią, o ne kokybiškiausią prekę.
Tad išmintingiausia dabartinėmis aplinkybėmis būtų ne priešokiais prie Viešųjų pirkimų įstatymo prikabinti po vieną kitą pataisą (paprastai naudingą tam tikriems politikams ar tam tikriems rinkos dalyviams), o sistemiškai peržiūrėti visą įstatymą ir jį esmingai pakeisti. Tada būtų mažiau korupcijos, mažiau apskundimų teismuose, prekės ir pasaugos viešųjų pirkimų būdu būtų įsigyjamos kokybiškesnės, o svarbūs projektai nebūtų sustabdomi metų metams.

Daugybė Lietuvos įmonių save vadina socialiai atsakingomis, nors iš tiesų socialiai atsakingų įmonių mūsų šalyje tik kelios dešimtys.

Pastaraisiais metais įmonių socialinei atsakomybei (ĮSA) pasaulyje skiriama vis daugiau dėmesio, ji vis dažniau patenka tiek į ES, tiek į Jungtinių tautų organizacijos (JTO) darbotvarkes. Lietuvoje ĮSA taip pat populiarėja, tačiau verslas tai labiau suvokia kaip neblogą viešųjų ryšių priemonę, o ne kaip tikrą įsipareigojimą.
Iš tiesų vieno bendro ĮSA apibrėžimo nėra, tad įvairiose šalyse akcentai sudėliojami skirtingai. Galima išskirti nebent dažniausius: saugią, ekologiškai švarią aplinką, stiprią socialinę sanglaudą, skaidrią, etišką verslo praktiką bei išlaikomą įmonių konkurencingumą, nekenkiantį su verslu susijusioms grupėms. Europos Komisija taip pat nepateikia tikslaus apibrėžimo: “Tai kai užsiimdamos kasdienine verslo veikla bendrovės socialinėje ir aplinkos srityse savanoriškai siekia didesnių tikslų nei nustatytieji pagal teisės aktus bei gali apimti įvairias sritis”.
Kiek aiškiau įmonių socialinę atsakomybę apibrėžia Archie B.Carroll 4 dalių piramidės modelis, išskiriantis verslo ekonominius, teisinius, etinius bei labdaros, filantropijos įsipareigojimus. Ekonominiai orientuoti į tai, kad akcininkai gautų pakankamą investicinę grąžą, darbuotojams būtų užtikrintos tinkamos darbo sąlygos bei atlyginimas, o klientai gautų geros kokybės produktus ar paslaugas už pagrįstą kainą. Toliau sekantys teisiniai įsipareigojimai nurodo laikytis įstatymų ir “žaidimo taisyklių”, etiniai – kalba apie teisingą elgesį, nekenkiantį aplinkai ir visuomenei, o piramidės mažiausią dalį užima socialiai atsakingo verslo pareiga prisidėti prie bendruomenės, kurioje veikia, reikalų ir gerovės kėlimo.
Beje, čia vertėtų atkreipti dėmesį, kad net ir socialiai atsakingo verslo prioritetas yra siekti kuo didesnio pelno.

Kiek realybė skiriasi nuo ataskaitų

Kaip pastebi darnios plėtros vystymo ekspertas Liudas Jurkonis, ribų socialinės atsakomybės principų taikymui nėra, tad ir įvertinti, kada įmonė pasiekia „tikrai atsakingo verslo“ lygmenį, sudėtinga.
Būtent tai ir leidžia daugeliui Lietuvos įmonių save afišuoti socialiai atsakingomis. “Kadangi įmonių socialinės atsakomybės sąvoka daugiaaspektė, jos platumas sukelia sunkumų suvokiant kas tai iš tikro yra”, – komentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakingos už ĮSA veiklą Lietuvoje, specialistė Jelena Polijančuk.
Žvelgiant formaliai, Lietuvoje veikiantis nacionalinis atsakingo verslo įmonių tinklas (NAVĮT) vienija per 130 narių. Visgi ir šio skaičiaus pagrįstumas kelia abejonių. Kad įmonė taptų NAVĮT, o kartu ir JT Pasaulinio susitarimo tinklo (Global Compact) nare, ji turi pateikti paraišką, ją apsvarsto NAVĮT ir nusiunčia į JT Pasaulinio susitarimo būstinę Niujorke. Tada, jei pasirodo, jog įmonė atitinka dešimtį miglotų Pasaulinio susitarimo atsakingo verslo principų, ji tampa nare. O tuomet telieka kas tam tikrą laikotarpį teikti socialinės atsakomybės ataskaitas. Bėda ta, kad niekas netikrina, kiek tos ataskaitos skiriasi nuo realybės.
“Įmonių socialinės atsakomybės vertinimas dažniausiai vyksta iš popierių ir giluminės analizės pagal visus parametrus nėra”, – sako Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas.
Pasirodo, Lietuvoje nebuvo nė vienos įmonės, išbrauktos iš NAVĮT sąrašo, nors buvo nuskambėję ir gana skandalingų istorijų. Pavyzdžiui, NAVĮT vadovavęs skandinavų bankas “Swedbank” nuolat selbiasi esantis socialiai atsakinga įmonė, tačiau per krizę jo elgesys su socialine atsakomybe prasilenkė šviesmečiais.
“Jų santykiai su klientais tiesiog amoralūs. Turime daug pavyzdžių, kai iki ekonominio sunkmečio šis bankas, turėdamas labai gerus klientus, lengva ranka dalino jiems paskolas, tačiau atėjus sunkmečiui ėmė žiūrėti tik savo interesų ir stengėsi maksimaliai išnaudoti savo buvusius partnerius, klientus. Dėl to daug įmonių bankrutavo”, – teigia D.Arlauskas.
Svarbu ir tai, kad šio banko pavadinimas figūravo istorijoje dėl kartelinių didžiųjų šalies bankų susitarimų, kuomet nepagrįstai ribotos konkurentų galimybės veikti grynųjų pinigų tvarkymo bei inkasavimo paslaugų rinkose. Tada “Swedbank” po Konkurencijos tarybos tyrimo buvo paskirta daugiau 14 mln. Lt. bauda, o tuo tarpu kitam taip pat NAVĮT sąraše esančiam šios istorijos dalyviui “SEB” – beveik 25 mln. Lt.
“Man nepatinka, kad Lietuvoje ištraukiamas koks nors vienas aspektėlis ir iš jo jau sprendžiama apie įmonės socialinę atsakomybę – aš žiūrėčiau į tai charakterizuojančių aspektų visumą ir tokį statusą suteikčiau tik toms įmonėms, kurios ne vienoje, o visose veiklos srityse elgiasi iš tiesų socialiai atsakingai”, – pažymi D.Arlauskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kad būtų aiškiau, apie kokios svarbos valstybės gyvenimo sritį kalbamės su Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktoriumi Žydrūnu Plytniku, pirmiausia keli skaičiai.

Suma, kuri šiemet suksis viešuosiuose pirkimuose, grįžta į prieškrizinį lygį – bus netoli 13 mlrd. Lt. Tai maždaug 1,5 mlrd. Lt daugiau nei visos šių metų „Sodros“ išlaidos ir per 3 mlrd. Lt daugiau nei pajamos, arba daugiau nei du trečdaliai valstybės biudžeto pajamų, neskaičiuojant ES paramos lėšų. O įvairūs ekspertai tvirtina, kad maždaug trečdalis viešiesiems pirkimams Lietuvoje išleidžiamos sumos iššvaistoma ar pasisavinama.
Ar apmaldė nesąžiningų asmenų apetitą tarpti valstybės sąskaita pastaruosius kelerius metus sugriežtinta pirkimų kontrolė?

Ž.P.: Tarnybai vadovauju pustrečių metų ir matau: įžūlumas neslūgsta. Viešųjų pirkimų sistemoje sukasi dideli pinigai, ir yra didelis tam tikrų jėgų bei struktūrų interesas bet kokia kaina apeiti įstatymą.
Griežta STT, Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų tarnybos kontrolė, kai kurios Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos užkardė dalį tokių galimybių, bet viešieji pirkimai tokia sritis, kad čia vos užtaisoma viena landa – jau atsiveria kita. Prie to prisideda ne tik prekių ar paslaugų tiekėjai – ir pačiose perkančiosiose organizacijose bandoma gudrauti surašant tam tikras sąlygas, o viešuosius pirkimus reglamentuojantį įstatymą politikai bando patempti kiekvienas į sau naudingą pusę.
Viešųjų pirkimų įstatymas – vienas dažniausiai keičiamų: neskaičiuojant nepriimtų siūlymų, 2010 ir 2011 m. jis keistas po penkis kartus, 2012 m. dukart. Vienu keitimu kažkas liberaliau nustatoma – kitu sugriežtinamas reglamentavimas, vienu sumažinama administracinė našta – kitu didinama ir pan. Visų pirma reikėtų visiems sutarti, kokia linkme siekiama tobulinti viešųjų pirkimų sistemą, o tada keisti įstatymą sistemiškai. Tačiau tam politikai turi norėti skaidrinti šiuos procesus.
VEIDAS: Esate viešai paskelbęs konkrečių faktų, kaip stambiausių viešųjų pirkimų laimėtojų sąrašai koreliuoja su partijų stambiausių rėmėjų sąrašais. Ar, jūsų manymu, partijų finansai bent kiek skaidrėja uždraudus jas remti juridiniams asmenims?
Ž.P.: Politika ir verslas taip glaudžiai suaugę, kad, manau, turės praeiti daug laiko, kol politika Lietuvoje bus tikra politika, o verslas eis savo nepolitizuotu keliu. Manau, vienas neigiamiausią efektą davusių pastarųjų metų pokyčių – kad politinės partijos neteko perkančiųjų organizacijų statuso, todėl joms neprivalomas Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų taikymas. Kad politinės partijos sau pasidarė išimtį, skaidrumo neprideda. Jokioms institucijoms, taip pat ir partijoms, kurios naudojasi valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšomis, išimčių neturėtų būti. Europos Komisija netrukus turėtų pareikšti nuomonę, ar tokia išimtis gali būti taikoma.
O kaip kai kurios partijos elgiasi su pinigais, puikiai iliustruoja dabar nagrinėjama Darbo partijos byla. Jei partijoms būtų taikomas Viešųjų pirkimų įstatymas, dalis potencialių piktnaudžiavimo atvejų atsisijotų, būtų daugiau skaidrumo, o tada mažiau valstybės lėšų reikėtų ir partijoms remti. Vien draudimo juridiniams asmenims remti partijas neužtenka.
VEIDAS: Kurie VPT tirti viešieji pirkimai jus pribloškė įžūlumu?
Ž.P.: Tarp pažeidėjų išsiskiria Vilniaus savivaldybė. Tikrindami „Vilniaus energijos“ skaitiklių pirkimo konkursą nustatėme, kad beveik 172,5 mln. Lt sutartis pažeidžiant įstatymą buvo pasirašyta su bendrove „Axis Industries“. Net su policija bandėme surasti įtarimų sukėlusius asmenis: jie ir iš darbo bėgiojo, ir atostogų pasiimdavo, ir policijai namie durų neatidarydavo – tempė kiek įmanydami, nes žino, kad yra senaties terminai, kurie viešųjų pirkimų tyrimuose galėtų būti daug ilgesni.
Dar vienas įžūlus pavyzdys – Visagino atominės elektrinės pirkimai, kai pirkdama teisininkų, žiniasklaidos paslaugas perkančioji organizacija neteisėtai save priskyrė prie komunalinio sektoriaus įmonių, kad galėtų pasirinkti sau naudingesnį neskelbiamų derybų pirkimo būdą.
VEIDAS: Tačiau viešuosiuose pirkimuose vyraujantis mažiausios kainos kriterijus (priešingu atveju beveik garantuotas pralaimėjimas konkurso rezultatus skundžiant teismui) neretai tampa ne taupumu, bet išlaidavimu ir pažangos stabdžiu. Ar taip nemanote?
Ž.P.: Viešųjų pirkimų įstatymas numato du lygiaverčius pasiūlymų vertinimo kriterijus: ekonomiškai naudingiausio ir mažiausios kainos, o supaprastintuose nedidelės vertės pirkimuose leidžiama įvertinti pateiktus pasiūlymus pagal pirkimo dokumentuose nusistatytus kriterijus.
Pagal mažiausią kainą dažniausiai perkami automobilių degalai, elektros ar šilumos energija, darbai, kai perkančioji organizacija jau turi išsamią projektinę dokumentaciją. Bet geriau tinka ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus, kai svarbu pasiekti, kad perkamas objektas būtų kuo kokybiškesnis, funkcionalesnis, pigesnis aptarnaujant ir plėtojant, efektyvesnis. Tokiais atvejais VPT siūlo pasiūlymus vertinti pagal ekonominės naudos kriterijų. Tačiau jis taikomas vos 5–6 proc. visų viešųjų pirkimų.
Kodėl? Pirma, ankstesnė VPT politika buvo tokia, kad propaguota mažiausia kaina, kaip lengvesnis ir neva mažiau problemų keliantis pirkimas, nors paskui reali prekės ar paslaugos kaina išauga trigubai, jei pirksi, pavyzdžiui, prastą kompiuterį. Taip neefektyviai išleidžiamos lėšos ir nepasiekiama rezultato.
Ekonominio naudingumo kriterijaus platesnį naudojimą stabdo viešųjų pirkimų specialistų kompetencijos stygius ir nenoras atsidurti teismuose, nes daug sudėtingiau aprašyti visus reikalavimus, jiems suteikti lyginamuosius svorius. Tačiau pasitaiko, kad tyčia naudojamas mažiausios kainos kriterijus, iš tikrųjų taip tik išauginant kainą.
VEIDAS: Kodėl tuomet VPT domisi formaliomis procedūromis, bet ne galutiniu rezultatu, pavyzdžiui, kaip atrodo ir kiek iš tikrųjų kainavo mažiausios kainos principu įgyta paslauga išasfaltuoti kokį kelio ruožą?
Ž.P.: Viešųjų pirkimų įstatymas nustato, kad konkursų reikalavimai būtų daugiau orientuoti į galutinį rezultatą. Pernai spalį VPT įkūrėme naują Sutarčių priežiūros skyrių, nors kol kas jame dirba tik trys žmonės. Jie stebės, kokios buvo sąlygos konkurso pradžioje ir ar tikrai pagal jas nupirktas produktas ar paslauga. Iki tol galutinio rezultato VPT netikrindavo.
Žinoma, perkančioji organizacija turi sekti darbų eigą ir reikalauti, kad galutinis produktas būtų toks, koks aprašytas konkurso sąlygose. Jei atsiranda pretenzijų ar kyla įtarimų, tada VPT tiria, ar projektas įgyvendintas pagal viešojo pirkimo dokumentus.
Pavyzdžiui, Šiaulių bendrovėje “Toksika” pastatyti įrenginiai neatitinka konkurso sąlygų reikalavimų, todėl gamykla iki šiol neveikia. Mūsų Kontrolės skyrius visą surinktą medžiagą perdavė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai. Kiek žinau, dabar vyksta ikiteisminis tyrimas.
VEIDAS: Lietuvos viešųjų pirkimų sistema kritikuojama už tai, kad stambiuose projektuose suabejojus dėl pirkimų skaidrumo projektai stoja ir taip kartais patiriama didelė finansinė žala. Užsienio šalyse tokiu atveju projektas vykdomas toliau, o jei įtarimai pasitvirtina, pažeidėjas atlygina padarytą finansinę žalą, nukentėjusysis gauna kompensaciją.
Ž.P.: Stengiamės nestabdyti projektų, bet jei VPT Kontrolės ar Rizikos skyriai įvertina, kad gali būti rimtų pažeidimų, tenka tai daryti. Jei jau pačioje projekto pradžioje kyla įtarimų dėl galimo piktnaudžiavimo, tikėtina, kad jis gali būti visai neįgyvendintas. Be to, jei įtarimų keliantys projektai nestabdomi jų pradžioje, paskui sunku išieškoti nuostolius iš kaltųjų, nes įmonės bankrutuoja, kaltų nelieka, valstybė praranda didžiules lėšas, laiką, galų gale ir patį projektą.
VEIDAS: Bet, pavyzdžiui, Danijoje toks mechanizmas veikia, tai kodėl pas mus negalėtų?
Ž.P.: Kai pasieksime Danijos mentalitetą, gal veiks ir pas mus. Visose šalyse yra viešųjų pirkimų pažeidimų, bet Švedijoje, Danijoje, kitose šalyse žmonės orientuojasi į valstybės gerovę, nes suvokia: jei padarys gerai ir teisingai, ir patiems bus geriau. Deja, pas mus dėmesys neretai nukreiptas tik į savo kišenę. Lygintis su tokiomis šalimis Lietuvai dar sunku. Kai bendrauju su švedų ar danų viešųjų pirkimų tarnybomis, jų darbuotojai nesupranta kai kurių mūsų aktualijų.
VEIDAS: Tad ar sustabdžius Klaipėdos suskystintų dujų terminalo dujotiekio statybos projekto sutarties pasirašymą nebus sutrikdyta Lietuvai svarbaus projekto eiga?
Ž.P.: VPT sustabdė šį viešąjį pirkimą gavusi dviejų vokiečių kompanijų pretenzijas dėl galimų Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų, o įvertinusi šių pažeidimų riziką padarė išvadą, kad tokie įtarimai gali pasitvirtinti. Kadangi sutartis dar nepasirašyta, VPT gali įpareigoti perkančiąją organizaciją ištaisyti pažeidimus. Nekreipiant dėmesio į gautas pretenzijas, Lietuvai tai gali daug kainuoti, nes neteisėtai sudaryta sutartis turi būti nutraukta, nebus pasiektas pirkimo tikslas ir bus prarasti pinigai. Stabdydama sutarties pasirašymą kokiam mėnesiui dviem, kol gaus dokumentus ir įvertins pirkimo teisėtumą, VPT siekia apginti viešąjį interesą.
VEIDAS: O ar normalu, kad viešųjų pirkimų konkursai taip dažnai skundžiami, ir dažniausiai dėl formalių reikalavimų? Kaip atbaidyti nuo noro piktnaudžiauti šia teise?
Ž.P.: Skųsti konkurso rezultatus – kiekvieno tiekėjo teisė. Tačiau teisybė – yra piktybinių skundėjų, kurie nelaimėję bando sužlugdyti projektą. Teismo procesas, skaičiuojant su apeliacijomis, trunka ir iki dvejų metų, o po tiek laiko projektas gali būti jau nebereikalingas. Beje, teismai patys galėtų rodyti iniciatyvą už nepagrįstus skundus piktybiniams skundėjams taikyti baudas.
Su teisingumo ministru Juozu Bernatoniu kalbėjomės, kad išgelbėtų specializuotas teismas, arba jei būtų įsteigta kokia speciali institucija, panašiai kaip prie VPT apie 2002-uosius veikusi ikiteisminių ginčų komisija. Tiesa, jos trūkumas buvo, kad teisinius dalykus sprendė ne teisininkai. Bet tokia komisija galėtų veikti nebūtinai prie VPT, svarbu, kad ji turėtų galių atsijoti akivaizdžiai nepagrįstus skundus.
VEIDAS: Esate siūlęs VPT darbuotojų skaičių didinti iki 277. Vis dėlto ar tikrai padėtų, jei prie kiekvieno pastatytume po kontrolierių? Gal įmanoma nesąžiningumą viešųjų pirkimų srityje užkardyti sisteminiais pokyčiais, įstatymų pataisomis?
Ž.P.: Neabejoju, kad VPT pasieks tokį darbuotojų skaičių. Dabar VPT yra 85 darbuotojai, tačiau keletą metų tarnybai buvo skiriamos naujos funkcijos, o darbuotojų – ne. Šiandien VPT patikrina tik 4 proc. viešųjų pirkimų, pagaunama tik maža dalelytė pažeidėjų.
VPT darbuotojų gausinimas susijęs ne tik su kontrolierių skaičiumi – jų reikia ir mokymų konsultavimo, sutarčių vykdymo priežiūrai, viešojo intereso gynimui, viešųjų pirkimų teisinės bazės stiprinimui. Esant tokiai situacijai, kokia dabar susidariusi Lietuvoje, užkardyti nesąžiningumą organizuojant viešuosius pirkimus tik įstatymų pataisomis neįmanoma. Jei nesąžiningi viešojo pirkimo dalyviai, ypač jei tiek konkurse dalyvaujančioji, tiek perkančioji organizacija, visada bus rastas būdas, kaip apeiti net ir patį tobuliausią įstatymą. Pavyzdžiui, sudarant įvairius draudžiamus susitarimus su kitais viešojo pirkimo dalyviais, ar kai pati perkančioji organizacija yra nesąžininga ir tik imituoja pirkimą. Pastarąją problemą būtų galima išspręsti, jei perkančiajai organizacijai būtų numatyta atsakomybė už tinkamai ir efektyviai jų veiklai skirtų lėšų panaudojimą, į tai būtų atsižvelgiama skiriant finansavimą kitiems metams.
VEIDAS: Kurios pastarųjų kelerių metų naujovės davė didžiausią teigiamą efektą, o kurios gal ir neigiamą? Ką dar siūlytumėte keisti?
Ž.P.: Teigiama tai, kad reikalaujama ne mažiau kaip 50 proc. pirkimų vykdyti elektroninėmis priemonėmis, įvesta prievolė pirkimo dokumentus skelbti kartu su su skelbimu apie pirkimą, reikalavimas perkančiajai organizacijai pirkimo dokumentuose pateikti subrangovų keitimo tvarką.
Naujovė – nuo šių metų Centrinė pirkimų agentūra tapo savarankiška viešąja įstaiga, gavo dideles galias ir per šiuos metus turi pasirengti nuo 2014 m. įsigaliosiančiai naujai tvarkai, kai valstybės įstaigos privalės pirkti pačias stambiausias, standartines prekes ir paslaugas per centrinę perkančiąją organizaciją.
Dar siūlysime priimti bendras supaprastintų pirkimų taisykles, nes dabar visi į jas prisirašo ko tik nori, ir padaugėjo pažeidimų. Skaidrumą taip pat padidintų viešai skelbiami viešųjų pirkimų komisijų protokolai. Pradėjome kurti elektroninę rizikos sistemą: dabar tikrintinus pirkimus, įvertindami rizikos veiksnius, atrenka VPT darbuotojai, o ateityje tai vertins elektroninė pirkimų rizikos sistema, nepriklausoma nuo žmogiškojo faktoriaus. Taip pat ketiname įkurti skambučių centrą, kuris konsultuos tiek tiekėjus, tiek perkančiąsias organizacijas.
Kursime ir naują centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą. Šiandien jau 83 proc. pirkimų vyksta elektronine forma. Tačiau problema ta, kad 2007 m. VPT su ES finansine parama įsigyta sistema lyg ir nebloga, bet VPT negali jos valdyti ar tobulinti: pagal sutartį penkerius metus ją aptarnavo sistemą pardavusi įmonė, o toliau 50 metų visos jos valdymo teisės perduotos trečiajam asmeniui – švedų įmonei „EUS Holdings Limited”, o už tos sistemos priežiūrą reikalaujamas 50–100 tūkst. Lt mėnesio mokestis. Tokių pinigų mes neturime, tad bandysime įsidiegti naują, paprastesnę ir lankstesnę sistemą, o svarbiausia – savo sistemą, kurią patys galėsime valdyti ir tobulinti.
VEIDAS: Ar tai nereiškia, kad ir pati VPT vykdė abejotino skaidrumo pirkimą?
Ž.P.: Praktiškai tai buvo pinigų išmetimas į balą, sąmoningai valstybę pririšant prie ilgalaikių įsipareigojimų. Be kita ko, vadovaujant ankstesniam direktoriui sistemą pirko iš “Hewlett Packard” bendrovės, kurioje dirbo ir akcijų, tegu ir labai nedaug, turėjo Rimantas Žylius, 2008 m. tapęs ūkio viceministru, vėliau ir ministru, ir kuravęs viešuosius pirkimus. Kaip jis galėjo būti atsakingas už VPT, nežinau. O mūsų etikos sargams – VTEK tai atrodė normalu.
Apskritai pastaruosius porą metų dėl viešųjų pirkimų tarp politikų nebuvo nei sutarimo, nei supratimo, nei aiškaus plano, kaip juos skaidrinti. Tikiuosi, dabar tai atsiras.

Finansų ministerija baigia vykdyti finansų valdymo ir apskaitos informacinės sistemos (FVAIS) kūrimo ir diegimo projektą, kuris buvo finansuojamas Europos Socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis. Sistema jau įdiegta Finansų, Teisingumo, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijose, taip pat ja naudojasi apie 150 kitų viešojo sektoriaus subjektų. Iš viso šiose įstaigose yra registruota apie 500 sistemos naudotojų.

Vykdydama minėtą projektą, ministerija finansų valdymui ir apskaitai pradėjo naudoti „Microsoft Dynamics NAV“ pagrindu sukurtą standartizuotą sistemą. Šio sprendimo įgyvendinimas taupo išlaidas skirtingų institucijų finansų valdymui ir sukuria galimybes dar labiau taupyti mokesčių mokėtojų pinigus. Debesų kompiuterijos principų pritaikymas užtikrina valstybės institucijų duomenų saugumą, vientisumą ir patikimumą, leidžia lengviau analizuoti informaciją pasitelkiant standartizuotas ataskaitas.

Ieškota lėšas taupančio patikimo sprendimo

Siekdama užtikrinti apskaitos duomenų ir finansų valdymo efektyvumą ir kokybę, Finansų ministerija 2005 metais pradėjo viešojo sektoriaus buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sistemos reformą. Viešajame sektoriuje pereinant prie buhalterinės apskaitos tvarkymo taikant kaupimo principą nuspręsta standartizuoti procesus, automatizuoti duomenų perdavimą.

„Anksčiau naudota apskaitos sistema nebeatitiko reikalavimų ir buvo technologiškai pasenusi. Iki reformos viešasis sektorius naudojo įvairias informacines sistemas, o kai kurios institucijos apskaitą vis dar tvarkė rankiniu būdu. Didelė sistemų įvairovė, atskiros sistemos atskiroms apskaitos funkcijoms trukdė standartizuoti procesus, automatizuoti duomenų perdavimą. Be to, šių sistemų kūrimui ir palaikymui reikėjo skirti nemažai žmogiškųjų ir finansinių resursų“, – sako Diana Seredokaitė, Finansų ministerijos Informacinių technologijų departamento direktorė.

Atsižvelgta į pasaulines tendencijas ir geriausią Vakarų Europos šalių patirtį

Anksčiau standartizuoti IT sprendimai tarp skirtingo pavaldumo organizacijų Lietuvos viešajame sektoriuje nebuvo taikomi, todėl ieškant geriausio varianto buvo išsamiai analizuojama skirtingų šalių (Danijos, Estijos ir kitų) patirtis. Be to, buvo vertinamos galimybės integruoti iki tol naudotas sistemas, lyginami skirtingi IT sistemų modeliai, institucijų poreikiai ir kiti aspektai, atsižvelgiama į IT tendencijas. Ši analizė lėmė sprendimą sukurti naują standartizuotą finansinės apskaitos informacinę sistemą, tenkinančią daugumą viešojo sektoriaus subjektų apskaitos tvarkymo poreikių.

„Toks sprendimas dar prieš penkerius metus atrodė sunkiai įgyvendinamas, net apie debesijos paslaugas viešajame sektoriuje nebuvo kalbama. Vis dėlto finansinis vertinimas parodė, kad tai yra galimybė sutaupyti valstybės lėšų mažinant sąnaudas dėl centralizuotos informacinės sistemos priežiūros ir palaikymo ir didinti darbo efektyvumą naudojant inovatyvius debesijos pagrindu kuriamus sprendimus“, – sako D. Seredokaitė.

Sistema padėjo pereiti prie apskaitos tvarkymo taikant kaupimo principą, kurį per pastarąjį dešimtmetį naudoja vis daugiau valstybių ir tarptautinių institucijų.

Įdiegtą sprendimą bus paprasta plėsti ir naujinti

„Vienas pagrindinių sukurtos sistemos privalumų yra lankstumas. Sukurtas funkcionalumas atitinka visus dabartinius viešojo sektoriaus poreikius, bet sistemą bus galima bet kada atnaujinti ar tobulinti atsižvelgiant į pasikeitimus“, – sako Darius Bužinskas, „Alna Business Solutions“ Verslo plėtros direktorius.

Projektą Finansų ministerijos užsakymu vykdė UAB „Alna Business Solutions“, projekto partneris – UAB „Sintagma“.

Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Portugalijoje ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių viešojo sektoriaus išlaikymas suvalgo vis didesnę biudžeto dalį ir ima lenkti net visuomet viešosiomis paslaugomis garsėjusią Švediją.

Pastarąjį dešimtmetį viešojo sektoriaus finansavimas ES nuolat auga, ir visai ne Švedijos ar kitų Skandinavijos šalių sąskaita. Jas vejasi, o kartais net lenkia kitos ES valstybės, pakilimo laikotarpiu užsimojusios nukopijuoti švediškąjį gerovės valstybės modelį ir ėmusios leisti vis daugiau pinigų viešajam sektoriui. Deja, ekonomistai sutinka, kad tai, kas išleidžiama dabar, yra ženkliai per daug ir valstybės tampa savotiškomis savo pačių įkaitėmis. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros agentūros duomenimis, ES valstybių viešojo sektoriaus išlaidų vidurkis šiuo metu siekia 43 proc., o štai Prancūzijoje viešasis sektorius per metus kainuoja net 56 proc. BVP, Italijoje – 50 proc., Graikijoje ir Ispanijoje – apie 45 proc. Didelių išlaidų sritys – pavyzdžiui, sveikatos priežiūros, švietimo ir socialinės apsaugos paslaugų teikimas – tenka nacionaliniams biudžetams, o štai centralizuotos ES išlaidos viešajam sektoriui siekia vos 122,9 mlrd. eurų, arba apie 1 proc. ES BVP.
Iki krizės daugelis valstybių žavėjosi Švedijos modeliu ir bandė jį taikyti savo šalyse, nes manyta, kad viešųjų išlaidų didinimas savo ruožtu skatina ekonomikos augimą. Tačiau dabar, atėjus laikui už tai susimokėti kreditoriams, darosi akivaizdu, kad nukopijuoti ir savo šalyje pritaikyti švediškąjį gerovės modelį ne taip paprasta. Visų pirma, didesnės viešosios išlaidos gali būti finansuojamos tik iš mokesčių. Vadinasi, arba reikia apkarpyti išlaidas, arba didinti mokesčius. Ir ekonomikos, priklausomos nuo viešojo sektoriaus finansavimo, atsidūrė savotiškoje aklavietėje.
Kaip teigia ekonomikos guru vadinamas Nourielis Roubini, tiek valstybės, tiek jose veikiančios konkrečios įmonės sunkmečiu didesnį šoką patiria būtent gausiai viešąjį sektorių finansuojančiose šalyse. Mat čia įmonės tikisi išlaukti sunkmetį, o daugiausia kapitalo išlaidų skiria darbo išteklius taupančioms technologijoms, kas reiškia, kad darbo vietų kūrimas tampa labai ribotas. Taigi, vietoje to, kad skatintų ekonomikos augimą, didelės viešojo sektoriaus išlaidos iš esmės ima ją lėtinti.

Dėl ko protestuoja graikai

Taigi, vienaip sunkmetį išgyvena švedai ar britai, visai kitaip – graikai ar ispanai. Ir tai priklauso ne tik nuo valstybės ekonomikos modelio, bet ir nuo visuomenės mentaliteto, kuris irgi negali pasikeisti per vieną dieną. Štai kodėl švedai nestreikuoja, net jei mažinamos viešosios išlaidos (įskaitant ir socialines), o, tarkime, graikai nuolat stovinuoja ties parlamento rūmais su degančiomis vėliavomis ir pasirengę bet kurį politiką apmėtyti kiaušiniais, net jei Velykos jau praėjo.
Paaiškinti tai galima paanalizavus šių valstybių ekonomikos modelius ir jų nulemtą gyventojų mentalitetą. Savo ekonomikos modeliais kardinaliai skiriasi jau minėta Švedija, ją nesėkmingai kopijuoti mėginusi Prancūzija, Graikija ir, tarkime, liberaliomis idėjomis besivadovaujanti Didžioji Britanija, puikiai įkūnijanti liberalųjį valstybės modelį. Šio modelio valstybėse valdžios institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Valstybė čia globoja tik tuos socialinius gyventojų sluoksnius, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Tokia socialinė pagalba yra minimali, skirstoma konkretiems adresatams ir griežtai kontroliuojama.
Kitas, visai priešingas variantas – vadinamosios redistribucinio (perskirstymo) modelio valstybės, tokios kaip Švedija.
Čia valdžia paprastai išsikelia labai ambicingus tikslus socialinės politikos srityje, siekiant išlyginti gyventojų galimybes gerovei pasiekti, taikant platų pajamų perskirstymą. Nors XX a. paskutinį dešimtmetį Švedija išgyveno didelę ekonominę recesiją ir kai kurios socialinės garantijos gyventojams ir šeimoms buvo apribotos, tai beveik nepalietė viešųjų paslaugų, kurios visą laiką buvo švediškosios gerovės pavyzdys.
Pavyzdžiui, Švedijoje socialinės išlaidos (t.y. lėšos, skiriamos socialinėms reikmėms, tokioms kaip sveikata, mokslas, pašalpos) ir prieš dešimtmetį, ir dabar svyruoja apie 30 proc. BVP. Didžiojoje Britanijoje – tas pats, jos mažesnės, bet stabilios. O štai Prancūzija, Ispanija, Graikija įpratino gyventojus prie vis didėjančio socialinių išlaidų kąsnio. Pavyzdžiui, Graikijoje socialinės išlaidos prieš 10 metų siekė apie 22 proc., dabar – apie 44 proc. Ir kai prabylama apie jų radikalų mažinimą, natūralu, kad kyla pasipiktinimas.
Štai kodėl nestreikuoja nei britai, nei švedai. Pirmieji susitaikė su sunkmečio reformomis, nes jos neprieštarauja jų įsivaizdavimui, kaip turi būti valdomas šalies ūkis Antrieji per daug nepajuto biudžeto apkarpymų, tad ir protestuoti nebuvo didelio reikalo. Užtat švediškąjį modelį pas save kopijuoti bandžiusios valstybės dabar kenčia ne tik nuo didžiulių skolų, bet ir nuo nesibaigiančių protestų.
ES statistikos agentūros “Eurostat” duomenimis, trečdalis Graikijos žmonių, nepaisant neva labai palankios socialinės politikos, gyvena žemiau skurdo ribos. Benamių nuo 2009 m. padaugėjo 25 proc. Be to, yra didelis visuomenės pasipriešinimas valstybės išlaidų karpymui mažinant socialinę paramą ir viešąsias paslaugas. Neseniai atlikta apklausa rodo, kad 95,7 proc. graikų mano, jog taupymo politika yra per žiauri.
Visa tai – dėl to, kad Švedija savo viešąjį sektorių užsiaugino nesiskolindama, o generuodama pajamas šalies viduje. O štai tos valstybės, kurios bandė viešąjį sektorių padidinti “į skolą”, dabar moka labai didelę kainą.

Teks sukti vokiškuoju pavyzdžiu

Ekonomistai Carmen Reinhart ir Kennethas Rogoffas, nagrinėdami 44 šalių duomenis, nustatė neigiamą priklausomybę tarp ekonomikos augimo ir valdžios sektoriaus skolos lygio. Tyrimas parodė, kad didelių skolų slegiamos šalys vystosi lėčiau nei valstybės, kuriose skolos ir BVP santykis mažesnis. Kaip teisingai prieš porą šimtmečių sakė Thomas Paine’as, valdžios skola turi būti matuojama ne milijonais arba milijardais, o mokesčiais, kuriuos reikės surinkti, siekiant ją grąžinti kreditoriams.
Dideli įsipareigojimai neigiamai veikia taupymo lygį, o fiskalinio konsolidavimo priemonės paprastai sumažina ir vartojimą, – juk valstybės skolas grąžina visi šalies gyventojai. Prasiskolinus viešajam sektoriui, vyriausybės yra privestos didinti mokesčius namų ūkiams ir verslui, tuo apkarpydamos jų galimybes. Ekonominiai modeliai rodo, kad blogiausią įtaką BVP daro su darbu susijusių mokesčių didinimas. Didesnis darbo pajamų apmokestinimas labiausiai nuskriaudžia vieną pragyvenimo šaltinį turinčius darbuotojus. Kita vertus, aukštesni mokesčiai kapitalui sumažina šalies patrauklumą steigti arba plėsti verslą ir gali neigiamai paveikti darbo vietų kūrimo procesą.
Mažesnė blogybė yra nekilnojamojo turto mokesčio arba pridėtinės vertės mokesčio tarifų didinimas. Tačiau besivystančiose valstybėse PVM didinti rizikinga, nes tai tiesiogiai pakerta skurdesnius gyventojus, kurių dalis kur kas didesnė nei turtingesnėse šalyse.
Paprastai sakant, esminis skirtumas tarp pastarosios ir kitų paminėtų šalių yra tai, kad naudos gyventojams iš tokių didelių išlaidų viešajam sektoriui – ne per daugiausiai. Mat nei Graikijai, nei Ispanijai, nei Italijai ar tai pačiai Prancūzijai, bandžiusioms imituoti švediškąjį modelį, nepavyko sukurti tokių pačių gerovės valstybių, nes jos, nors viešosioms reikmėms išlaidauja taip kaip Švedija, bet nesugeba generuoti pakankamai lėšų šioms reikmėms tenkinti. Rezultatas makabriškas: valstybės klimpsta į skolas tam, kad galėtų vis didesnę biudžeto dalį skirti viešajam sektoriui.
Dėl to, kad viešasis sektorius tapo svarbiausiu tikslu ir tuo pačiu priemone, gerovės valstybėmis tapti panorusios šalys vis labiau praranda konkurencingumą. Tokiose šalyse laipsniškai mažėja eksportas, auga nedarbas.
Šios valstybės deklaruoja, kad kiekvienas pilietis turi vienodą teisę į būtinas paslaugas nepriklausomai nuo finansinės situacijos. Tačiau jos nekelia klausimo, kokio lygio paslaugas jos išgali sau leisti ir ar tikrai išlaidos socialinėms reikmėms nėra išlaidavimas? Tokiose šalyse kaip Graikija, Ispanija ar ta pati Prancūzija, kur egzistuoja ne tik centrinė valdžia ir savivalda, bet dar ir atskira regioninė, bendruomenių ir kitokia valdžia, kurios tikslas – kuo geriau atstovauti visų gyventojų interesus, tūkstančiui gyventojų dabar tenka 90 ar dar daugiau viešojo sektoriaus darbuotojų.
Taigi, regis, kas Švedijos – Švedijai. Didžiosios Britanijos pavyzdys tokioms šalims kaip Graikija irgi sunkiai įsivaizduojamas – per daug skiriasi visuomenės mentalitetas, per daug sunku patikėti, kad valstybė beveik nesikiša ir nepalaiko “sunkią akimirką”. Tad, matyt, skaudžiai nudegusios per pastarąją krizę, euro zonos šalys turėtų pavyzdžiu imti laikyti Vokietiją.
Šioje valstybėje išlaikytas puikus balansas tarp ekonominio augimo ir viešojo sektoriaus finansavimo. Nedarbas Vokietijoje per dešimtmetį nėra buvęs didesnis nei 7 proc. Be to, jei tokių didelių ekonomikų kaip Ispanija ar Prancūzija eksportas pastaruoju metu mažėja, tai Vokietijos – ir vėl auga.

Lietuvos viešuosiuose pirkimuose pernai sukosi 12,9 mlrd. Lt. Palyginkime: per visus 2011 m. iš trijų daugiausiai valstybės biudžetą papildančių mokesčių, PVM, akcizų ir pelno, tokios sumos surinkti nepavyko – ji siekė 12,6 mlrd. Lt.

ES viešųjų pirkimų kainos per dešimt metų sumažėjo vidutiniškai 30 proc. Taigi nesunku suskaičiuoti, kokie čia slypi lobiai.
Tačiau įvairiausių sričių atstovai, neneigdami, jog daugiausiai sutaupyti galima skaidrinant procesus, skambina pavojaus varpais, kad viešieji pirkimai, užuot mažinę kainas, kartais jas kelia ir žlugdo projektus. Ką daryti, kad pigiau nevirstų brangiau ir prasčiau, “Veido” apskritojo stalo diskusijoje siūlymais su Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktoriumi Žydrūnu Plytniku, l. e. p. direktoriaus pavaduotoja Sonata Vaitukaityte, Teisėkūros ir metodikos skyriaus vedėja Jurgita Vanagaite dalijosi Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis, “Lietuvos kelių” asociacijos vykdomasis direktorius Rimvydas Gradauskas, “Eurovia Lietuva” generalinis direktorius Stanislavas Kablys, “Baltic Orthoservice” vadovas Gediminas Kostkevičius, Vilniaus universiteto Viešųjų pirkimų direkcijos direktorius Redas Laukys, Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriaus vedėjas Daumantas Matulis, Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Skilandis ir “Lietuvos geležinkelių” generalinio direktoriaus pavaduotojas Albertas Šimėnas.

Kaina mažesnė – išlaidos didesnės
“Ir mersedesas, ir žiguliai važiuoja, tačiau ar tai tas pat?” – retoriškai klausia mokslininkų gildijai atstovaujantis D.Matulis. Mokslininkas sako patyręs šoką, kai 2005 m. grįžęs iš JAV susidūrė su lig tol nematytos trukmės ir biurokratizmo procedūromis. Debiutas viešuosiuose pirkimuose baigėsi tuo, kad europiniam projektui vykdyti mokslininkas įsigijo labai brangų prietaisą kiek pigiau, nei kainavo geresnės kokybės. “Tačiau iš tikrųjų praradome daug viešųjų pinigų, nes negalėjome kokybiškai atlikti tyrimų”, – apgailestauja mokslininkas.
“Lietuvos kelių” asociacijos vykdomasis direktorius R.Gradauskas pasakoja panašią istoriją iš kelininkų patirties: pernai Lietuvos automobilių kelių direkcijai teko nutraukti sutartį su viešuosius pirkimus laimėjusiais mažiausią kainą siūliusiais rangovais – UAB “Klaipėdos keliai”, nes jie nepajėgė kvalifikuotai atlikti užduoties. Tiesioginiai ir netiesioginiai valstybės nuostoliai dėl išrausto ir nebaigto kelio ruožo kainuos keliskart daugiau nei kainos skirtumas, kurį per viešuosius pirkimus siūlė kitos įmonės. Pasak R.Gradausko, anksčiau viešuosiuose pirkimuose jie rinkdavosi ne pačius pigiausius, bet kokybiškesnius, pažangesnės technologijos variantus, tačiau sulaukus tikrintojų sunkiai pavykdavo įrodyti, kad pasirinko geresnį variantą.
Statybų verslui atstovaujantis R.Dargis sako, kad tokių atvejų, kai konkursą laimi mažiausią kainą pasiūlęs rangovas, o paskui pakelia rankas, statybose daugybė. Kokiems metams sustoja procesas, skelbiamas naujas konkursas – nuostoliai milžiniški.
“Eurovia Lietuva” generalinis direktorius S.Kablys iš asmeninės patirties tvirtina, kad iš mažiausios kainos padarius šventą karvę kai kurie rangovai taip ir verčiasi: siūlo mažas kainas, laimi konkursus, gauna kažkiek pinigų, nors projektų nė nepajėgia baigti, bet taip ir sukasi.
VPT l. e. p.direktoriaus pavaduotoja S.Vaitukaitytė atkreipia dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymas perkančiosioms organizacijoms suteikia teisę pasiūlymų vertinimo kriterijumi rinktis nebūtinai mažiausią kainą, tačiau S.Kablys tikina, jog pasirinkus kitą pasiūlymų vertinimo kriterijų – ekonominį naudingumą – politikai ir žiniasklaida ima pilti tokias pamazgas, kad perkančioji pusė nerizikuoja. O kai kuriais atvejais tai reiškia sužlugdytus projektus ir vėjais paleistas milžiniškas valstybės lėšas. Kaip teisingai pabrėžia R.Gradauskas, reikia pirkti pagal logišką mažiausią kainą.
“Kodėl nepasinaudojus Danijos patirtimi: ten dėl viešuosius pirkimus laimėjusių rangovų kaltės žlugus konkursui, jie viešuosiuose pirkimuose negali dalyvauti penkerius metus”, – siūlo “Baltic Orthoservice” vadovas G.Kostkevičius. O pas mus sužlugdę milžinišką projektą “Klaipėdos keliai” sumokėjo 1 mln. Lt netesybų, ir tiek.
“Siūlymą dėl nepatikimų įmonių diskvalifikacijos viešuosiuose pirkimuose Seimas svarstė, tačiau atmetė, nes sunku būtų nusistatyti kriterijus, ar projektas sužlugdytas dėl objektyvių, ar dėl subjektyvių priežasčių”, – primena Ž.Plytnikas.

Galutinio rezultato kontrolei išteklių neskiriama
VPT vadovas Ž.Plytnikas pabrėžia, kad perkančioji pusė prieš pirkimą turi gerai apsispręsti, kokio produkto nori – ar svarbiau kaina, ar ekonominis naudingumas, ir nusistatyti aiškius kriterijus bei sąlygas.
Kauno savivaldybės atstovas R.Skilandis sako, kad perkant autobusą ar troleibusą, žinoma, reikia vertinti ne tik jo pirkimo, bet ir tolesnio eksploatavimo kainą. Vis dėlto, jo manymu, kvalifikuotai parengus pirkimo objekto apibūdinimą, techninę specifikaciją, sutarties sąlygas, galima ir pagal mažiausios kainos kriterijų nusipirkti gerą prekę ar paslaugą. Pavyzdžiui, estai bendrai perka savivaldybėms popierių, kitas prekes ir taip smarkiai numušė kainas. Arba mobiliojo ryšio tiekėjų paslaugos kokybės skirtumas dabar labai nedidelis, tad mažiausios kainos principas labai svarbus.
Pasak pašnekovo, siūlymų vertinimas pagal ekonominio naudingumo kriterijų daug sudėtingesnis, mažiau objektyvus, todėl perkant nesudėtingas, įprastas paslaugas ar prekes, galima labai sėkmingai nupirkti ir pagal mažiausios kainos kriterijų, kaip ir apsirikti perkant pagal ekonominio naudingumo kriterijų.
R.Dargis pabrėžia, kad viešųjų pirkimų problemos būtent ir prasideda nuo pirkimą organizuojančių žmonių kompetencijos nusistatyti esminius kriterijus. Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas pateikė tokį pavyzdį: 2009 m. valstybė gavo 1 mlrd. Lt ES paramos viešųjų pastatų energetiniam efektyvumui didinti. Buvo organizuoti viešieji pirkimai, tvarkingai surašyta, kaip pirkti stogus, o kaip langus. Tačiau niekur nebuvo nurodyta esminio kriterijaus pastatų energetikos srityje – kiek reikės per metus išleisti už 1 kv. m šildymą.
“Pasiūliau Ūkio ministerijai patikrinti, koks 1 mlrd. Lt efektyvumas. Deja, galutinis rezultatas toks: nors pirkimai vyko teisingai, šildymui mokyklos išleido praktiškai tiek pat, kiek prieš renovaciją, nes pas mus neegzistuoja sveikas protas. Pavyzdžiui, pasvarstyti, gal toje mokykloje nereikia tiek langų laiptinėse ir dalį jų vertėjo užmūryti, o ne keisti. Sąnaudų ir naudos kriterijus pas mus nėra priimtas kaip pagrindinis”, – apgailestauja R.Dargis.
Arba, pavyzdžiui, pasiūloma maža kaina, bet neįtraukiami būtini atlikti darbai. R.Dargio vadovaujama įmonė pasiūlo visą darbų paketą, bet konkursą pralaimi, nes kaina būna 30 proc. didesnė. “Paskui specialiai pasidomime galutine kaina ir paaiškėja, kad ji didesnė, nei mūsų siūlyta. Esame anksčiau kreipęsi į VPT, kad ši atkreiptų dėmesį į tokius reiškinius, bet išgirdome, kad tai ne jų reikalas, kad VPT tam neturi pajėgumų”, – pasakoja R.Dargis.
G.Kostkevičius pritaria, kad reikia įvertinti ne tik pirkimo kainą, bet ir tolesnius procesus. Štai jų įmonė nutarė išsiasfaltuoti kelią į savo įmonę. Kai darbai buvo baigti, jie išmatavo, kad asfalto paklota 3 cm mažiau, nei buvo numatyta sutartyje, ir atsisakė mokėti už darbus. Tad kontrolė neturi baigtis pirkimo stadijoje.
R.Dargis mano, kad dabar labai mažai investuojama į darbuotojus, kurie rengia viešųjų pirkimų sąlygas, o jas parengti tikrai nelengva. Tačiau užsienio šalių patirtį analizavęs G.Kostkevičius mano, kad mūsų “namudinis ūkis”, kai viską bandome daryti patys, mažiau efektyvus nei kitose šalyse paplitusi praktika viešiesiems pirkimams administruoti samdyti teisines bendroves. “Baltic Orthoservice” vadovas turi dar vieną revoliucingą siūlymą: “Privatizuokime viešuosius pirkimus: koncesijos būdu privati firma organizuotų pirkimus, o jų atlygis būtų dalis nuo sutaupytų valstybės lėšų. Jie pasamdytų ekspertus, įvertintų kainodarą, efektas tikrai būtų didelis.”
Tačiau kas tokiu atveju atsakys už kokybę, galutinį rezultatą? Bet ir dabar, atrodo, nelabai kas atsako. VPT ne taip seniai perduota pirkimų tolesnės eigos kontrolės funkcija, tačiau Ž.Plytnikas tikina, kad nors tarnyba turinti gražių ketinimų patikrinti ir kelių tiesimo ar remonto darbus, nes po poros metų išlenda brokas, kitų pirkimų galutinį rezultatą, tačiau tinkamam funkcijų vykdymui neskiriama pakankamai žmogiškųjų išteklių, trūksta pinigų ekspertizei atlikti.
“Problema, kad Lietuvoje visas dėmesys sukoncentruotas į procedūrą, o ne rezultatą. Esame per daug smulkmeniško teisinio reglamentavimo įkaitai, o pagrindinį dalyką pralošiame – savo ateitį, savo konkurencingumą, kūrybingus žmones, kurių vieni bando kažką padaryti, kiti tiesiog užveria oro uosto duris ir išvažiuoja”, – apgailestauja R.Dargis.

Reikėtų analizuoti ir lyginti kainodarą
Dar vienas viešųjų pirkimų “stebuklas” – kad juose siūloma kaina būna gerokai didesnė nei rinkos.
G.Kostkevičius stebisi girdėtomis istorijomis, kad į konferencijas užsienyje vykstantiems Vilniaus universiteto mokslininkams kelionių agentūra “West Express”, su kuria universitetas turi sudaręs sutartį, siūlo nerealiai didelę kainą. Tada mokslininkai patys susiranda internete kur kas pigesnius bilietus, skambina “West Express” ir reikalauja tikrosios kainos. Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas R.Skilandis pataria geriau iš anksto sudaryti ilgalaikes ar preliminarias sutartis. Tai ne tik trumpina įsigijimo procesą – preliminarios sutartys su keliais paslaugų tiekėjais juos stabdo nuo nepagrįsto kainų kėlimo.
“Lietuvos geležinkelių” generalinio direktoriaus pavaduotojas A.Šimėnas pasakoja, kad ir jų bendrovei kainas viešieji pirkimai kartais tik padidina. Pavyzdžiui, ten, kur beveik monopolinės struktūros – tik du ar trys tiekėjai, jie ir diktuoja kainas. Tačiau jei pasibaigus viešajam konkursui įstatymas leistų bendrovei pasirinkti kitą tiekėją, kuris pagal tas pačias sąlygas pasiūlytų mažesnę kainą, tai drausmintų konkurso dalyvius, nes dingtų interesas susitarti tarpusavyje.
“O jei kas pasiūlys vienu litu pigiau – tai ir gaus užsakymą?” – pasiūlymui nepritaria S.Kablys. Ž.Plytniko manymu, taip būtų pažeistas skaidrumo, lygiateisiškumo principas, o kartelinių susitarimų paieška – specialiųjų tarnybų kompetencija.
Vis dėlto, R.Dargio manymu,VPT labai praverstų specialistai, kurie stebėtų, kas darosi rinkoje, analizuotų kainodaros pokyčius. “Sustiprinusi VPT, valstybė daug sutaupytų”, – įsitikinęs Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas. VPT l. e. p. direktoriaus pavaduotoja S.Vaitukaitytė sako, kad VPT planuoja parengti kainų palyginamąjį viešojo ir privataus sektoriaus modelį, bet kol kas tam neturi pajėgumų.
Tačiau mokslininko D.Matulio nežavi siūlymai plėsti VPT, tai yra valstybės aparatą, nes taip vis daugiau specialistų atimama iš nevalstybinio sektoriaus. Gal prasmingiau būtų peržiūrėti kontrolės institucijų funkcijas? Pavyzdžiui, Danijoje, kaip pasakoja G.Kostkevičius, įtarus, kad kainos padidintos, konkurencijos tarnyba imasi greito tyrimo, ar nėra kartelinių susitarimų, kainodaros ekspertai aiškinasi kainos pagrįstumą. Danijoje konkurencijos tarnyba yra pirma instancija, nagrinėjanti skundus ir dėl konkursų sąlygų. Pavyzdžiui, paskelbiamos sąlygos, kad įmonei reikia turėti trejų metų darbo stažą kurioje nors srityje. Tačiau jei įmonė tik įsisteigė, bet pasisamdė geriausius specialistus – kam tas stažas? Galima kreiptis į konkurencijos tarnybą, kad ši įvertintų, ar tos sąlygos neriboja konkurencijos. Išvada pateikiama per septynias dienas.
“Eurovia Lietuva” vadovas S.Kablys įsitikinęs, kad pas mus viešuosiuose pirkimuose konkurenciją neretai keičia susitarimai. Pavyzdžiui, kiekviena savivaldybė – karaliukai, kurių kiekvienas sąlygas surašo taip, kaip jam patogiau: analogiškiems darbams kažkodėl prikuriama skirtingų reikalavimų, dėl to ir teismų gausybė. “Ne kažkodėl, o todėl, kad rengiami konkursai specialiam rangovui”, – tiesiai sako “Lietuvos kelių” asociacijos vykdomasis direktorius R.Gradauskas.
R.Dargis priminė atvejį, kai valstybinė institucija, pirkdama automobilį, atstumą tarp ašių nurodė milimetro dalių po kablelio tikslumu ir niekas neprotestavo, išskyrus kokį vargšą rangovą, kurio siūlomo automobilio matmuo skiriasi milimetro dalimi.
S.Kabliui kelia įtarimų ir tai, kodėl viešuosiuose pirkimuose nusismulkinta iki visiškai nereikalingo lygio: “Jei įmonė tinkama kloti asfaltą greitkeliui, kodėl netinkama oro uostui? Ko siekiama – kad kuo daugiau dalyvautų pirkimuose ar kad tik keletas monopolinių įmonių?”
O A.Šimėnas pasakoja apie dar vieną “Lietuvos geležinkelių” viešųjų pirkimų problemą: “Mūsų potencialūs rangovai, darbų vykdytojai – monopolinės struktūros: lokomotyvų remonto depas remontuoja šilumvežius, o detales gamina vienas gamintojas. Kai šilumvežis sugenda, o jo prastovos valanda labai brangi, viešųjų pirkimų konkursas trunka maždaug šešis mėnesius. Pirkti be viešųjų pirkimų mums negalima, o antrinėms įmonėms – leista. Tad tokią ir įsteigėme.”
Mokslininkai taip pat susiduria su monopolinių gamintojų problema. “Kokia viešųjų pirkimų prasmė mokslo srityje, jei pasaulyje – vienas ar du gamintojai? O procesas trunka pusmetį”, – konstatuoja D.Matulis.

Kas svarbiau – viešasis interesas ar įstatymo raidė
Žinoma, visų gyvenimo atvejų konkursinėse sąlygose nesurašysi. Tad, klausia R.Gradauskas, ką daryti, jei, pavyzdžiui, tiesiant kelią paaiškėja, kad trasoje yra durpynas, apie kurio buvimą projektuotojai nežinojo? Stabdyti darbus ir skelbti naują konkursą? Arba kitas pavyzdys: viešasis konkursas dėl Priekulės aplinkkelio pripažintas neįvykusiu, nes mažiausia siūloma kaina buvo 7 proc. didesnė už skaičiuojamąją. Konkursą šiemet teks organizuoti iš naujo, visos kainos per metus smarkiai pakilo. “Tai laimėjo valstybė ar pralaimėjo?” – retoriškai klausia R.Gradauskas.
“Ar nederėjo geriau pasverti ir prieš stabdant Valdovų rūmų statybas?” – kitą gerai žinomą pavyzdį primena D.Matulis.
G.Kostkevičius sako, kad pagal vakarietišką supratimą, jei ginčytinais atvejais stabdysime darbus, dažnai patirsime didesnę žalą, nei leisdami juos tęsti. “Kai konkuruoja du viešieji interesai, valstybė turi vertinti, kuris svarbesnis. Bet tas, kuris padarė klaidą, negali likti nenubaustas, o patyrusieji nuostolių gauna kompensacijas. “Baltic Orthoservice” Danijoje yra skundę konkurso rezultatus, du kartus teismus laimėjome, tačiau projektą toliau vykdė anksčiau laimėtoja pripažinta įmonė, o mes gavome kompensaciją”, – aiškina G.Kostkevičius.
Vis dėlto Ž.Plytnikas abejoja, ar nekiltų problemų, jei pradėtume interpretuoti įstatymą. Tačiau jei kitos šalys sugeba skirti, kas svarbiau – įstatymo raidė ar esmė, kodėl mes nenorime to pabandyti?
O Viešųjų pirkimų įstatymas kartais priveda iki absurdo. Štai mokslininkai, didžiuliuose konkursuose laimėję vadinamąjį grantą, po to turi net pieštukus pirkti per viešuosius pirkimus, nors, pavyzdžiui, niekas nesidomi, kur ir už kiek perka plytas ar cementą konkursą laimėjusi statybos firma. Kaip aiškina VPT l. e. p. direktoriaus pavaduotoja S.Vaitukaitytė, skirtumas tas, kad jei įstaiga daugiau nei 50 proc. finansuojama iš valstybės biudžeto, ji viską privalo pirkti Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja samdyti darbuotojus viešiesiems konkursams rengti, o mokslininkai sunkiai gali konkuruoti su kolegomis iš kitų šalių, pavyzdžiui, Danijos, kur universiteto studentai turi raktą nuo sandėlio su reagentais, ar JAV, kur vakare užsakai reagentą, o ryte 7 val. jis jau guli ant mokslininko stalo. Deja, mūsų mokslo daktarai reikiamas tyrimams atlikti medžiagas po visų procedūrų gauna tik maždaug mėnesiui praėjus.
D.Matulio manymu, Lietuvoje procedūras brangina bei ilgina nelogiška nuostata, kad viešieji pirkimai taikomi organizacijai, o ne konkrečiam projektui, nors tai iš karto išspręstų 90 proc. problemų. Štai Biotechnologijos institutas azotą pirkdavo už 1 tūkst. Lt, o kai institutą prijungė prie Vilniaus universiteto, perka už 4 tūkst. Lt.
O kiek dar prarandama dėl neoperatyvumo. Mažos organizacijos vykdo daug paprastesnes procedūras, bet didelėms, tokioms kaip VU, jos labai sudėtingos. Pavyzdžiui, Švedijoje suvokiama, kad laikas – pinigai, ten įdiegtas sąnaudų ir naudos principas, ir net savivaldybės klerkas gali pirkti be jokių viešųjų pirkimų, jei sugeba įrodyti, kad tai piliečiams naudinga.
Lietuvos viešuosiuose pirkimuose – vieni paradoksai: mokslininkai turi skelbti konkursą net pieštukui įsigyti, o “Baltic Orthoservice” šešerius metus bylinėjosi, kad sveikatos paslaugos, kurioms Lietuvoje per metus skiriama per 4 mlrd. Lt, būtų perkamos viešųjų pirkimų būdu. Pernai vasarą teismas pagaliau priėmė sprendimą, kad ir šioje srityje turi būti taikomi viešieji pirkimai, nors VPT buvo pateikusi išvadą, jog to nereikia, mat pirkėjas vienas – Valstybinė ligonių kasa. “Tai bukas supratimas, nes visoje Europoje sveikatos paslaugos perkamos viešųjų pirkimų būdu”, – vertina G.Kostkevičius. Jis sako matantis vieną išeitį – kreiptis į Europos Komisiją, kad iškeltų bylą Lietuvai, nes ši neįdiegia viešųjų pirkimų sveikatos apsaugos srityje, o tai šiurkštus ES teisės pažeidimas.
Kauno savivaldybės atstovo R.Skilandžio manymu, labai daug lėšų prarandama dėl nesąžiningų tiekėjų piktnaudžiavimo Viešųjų pirkimų įstatymo suteiktomis beveik neribotomis teisėmis skųsti perkančiosios organizacijos veiksmus, labai ilgai trunkančių teisminių ginčų nagrinėjimo, dažnai keičiamo Viešųjų pirkimų įstatymo.
O S.Kablys atkreipia dėmesį, kad mūsų viešieji pirkimai neleidžia parduoti nieko nauja, nes visur parašyta – alternatyva negalima. Tai kaip konkuruoti naujomis technologijomis, kokiu būdu ateiti alternatyvai, naujovei? Įmonės vadovas piktinasi, kad svarbiausia – sudėti, kur reikia, taškus, o ne valstybei nusipirkti gerą prekę už priimtiną kainą. Štai Šalčininkų savivaldybė “Eurovia Lietuvą” buvo išmetusi iš konkurso vien dėl to, kad deklaracijos blanke trūko brūkšninės linijos įmonės pavadinimui užrašyti.
“Pas mus, pradedant prezidente, visiškas nepasitikėjimas žmonėmis – viskas turi būti griežtai reglamentuota”, – piktinasi D.Matulis. Vilniaus universiteto Viešųjų pirkimų direkcijos direktoriaus R.Laukio įsitikinimu, mūsų šalies viešųjų pirkimų tvarka griežtesnė net už EK direktyvą. “Baltic Orthoservice” vadovo G.Kostkevičiaus vertinimu, Lietuva neįvedė griežtesnių reikalavimų, nei nurodyta EK direktyvoje, tik vykdo ją kvailiau.
VPT vadovas Ž.Plytnikas pripažįsta, kad Lietuvoje Viešųjų pirkimų įstatymas be galo griežtas ir sudėtingas, labiau skirtas profesionalams teisininkams, o tokio išsilavinimo neturinčiam žmogui labai sunku jį taikyti. Šiuo metu su Ūkio ministerija sutarta peržiūrėti gausybę VPT parengtų rekomendacijų ir inicijuoti naują kiek įmanoma paprastesnę, lankstesnę ir pritaikytą atskiroms sritims įstatymo redakciją. VPT Teisėkūros ir metodikos skyriaus vedėja J.Vanagaitė atkreipė dėmesį, kad ir Europos Taryboje šiuo metu pradėtas viešųjų pirkimų direktyvų svarstymas ir linkstama liberalizavimo link.
Tiesa, G.Kostkevičius siūlo pasvarstyti, ar apskritai verta gaišti laiką teisėkūrai, kai viskas apibrėžta EK direktyvoje. Šešios ES šalys, tarp jų ir Danija, tokio įstatymo neturi, nes priėmusios dekretą tiesiogiai taikyti europinę direktyvą. Europos Teisingumo Teismas yra nagrinėjęs daug šios srities bylų, tad suformuota tam tikra teisės doktrina, kuria ir Lietuvai reikėtų pasiremti.
Vis dėlto Ž.Plytnikas mano, kad mums dar anksti lygintis su Danijos mentalitetu: “Ten skaičiuoja kiekvieną valstybės kroną, o pas mus metų pabaigoje, oho, kokie pasipila pirkimai. Prisiminkime, kas įvyko liberalizavus pirkimus neskelbiamų derybų būdu.”
Deja, sąžiningumu tikrai neblizgame. Tačiau Viešųjų pirkimų įstatymas neturėtų kovoti ir su tais, kurie nori valstybės pinigus naudoti taupiai, bet su kuo didesne nauda piliečiams.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-6) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Lietuvos Respublikos Prezidentė pasirašė praėjusią savaitę Seimo priimtą 2012 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Taip pat jau pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo 2012 m. biudžetai.
2012 m. visos viešosios išlaidos (įskaitant nacionalinį biudžetą, kuris apima valstybės ir savivaldybių biudžetus, taip pat Socialinio draudimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondus) sudarys 42 mlrd. 506 mln. litų, iš jų 35 mlrd. 280 mln. litų nacionalinės ir 7 mlrd. 131 mln. litų ES lėšos.
Kitų metų visos viešosios pajamos (įskaitant valstybės ir savivaldybių, taip pat „Sodros“ ir Privalomojo sveikatos draudimo fondus) bus 39 mlrd. 586 mln. litų, iš jų 32 mlrd. 455 mln. litų nacionalinės ir 7 mlrd. 131 mln. litų ES lėšos.
Visi 2012 m. biudžetai parengti pagal aktualią Finansų ministerijos makroekonominių rodiklių projekciją, kurią, atsižvelgdama į naujausius ekonominius duomenis bei išliekantį didelį neapibrėžtumą dėl euro zonos valstybių problemų ir jų poveikio ES ir pasaulio ekonomikai, ministerija atnaujino lapkričio mėnesį. 2012 m. biudžetai sudaromi siekiant įgyvendinti viešųjų finansų deficito uždavinį – neviršyti 3 proc. BVP deficito.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų išlaidos turėtų būti 28,8 mlrd. litų, iš jų 21 mlrd. 681 mln. litų nacionalinės ir 7,1 mlrd. litų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšos.

Kitais metais valstybė (kartu su savivaldybėmis) į nacionalinį biudžetą numato gauti apie 28,204 mlrd. litų pajamų, iš jų 21 mlrd. 73 mln. litų nacionalinių ir 7,131 mlrd. litų ES ir kitos tarptautinės paramos lėšų. Daugiausia pajamų 2012 m. numatoma gauti iš pridėtinės vertės mokesčio – 8,9 mlrd. litų. Iš gyventojų pajamų mokesčio planuojama gauti beveik 3,8 mlrd. litų, akcizų – 3,4 mlrd. litų, pelno mokesčio – 1,2 mlrd. litų.

Seimo patvirtinto 2012 m. „Sodros“ biudžeto išlaidos sudarys 13,602 mlrd. litų (iš jų 2,477 mlrd. litų bus pervesta į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą), pajamos – 11,291 mlrd. litų. Iš socialinio draudimo įmokų ketinama surinkti 10,871 mlrd. litų, dėl 0,5 proc. punkto sumažintų įmokų į II pakopos pensijų fondus bus pervesta 80 mln. litų mažiau. Nuo kitų metų pradžios atkuriamos senatvės ir netekto darbingumo pensijos, kurios 2010–2011 m. buvo sumažintos.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo, kurio pagrindines pajamas sudaro valstybės biudžeto asignavimai, „Sodros“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamos įmokos, 2012 metų biudžeto pajamos ir išlaidos yra po 3,986 mlrd. litų.

2012 m. valstybė taip pat numato panaudoti 7,131 mlrd. litų ES paramos lėšų, kurios ir toliau bus naudojamos visų ūkio sričių investicijoms ir pasieks visus Lietuvos regionus. Didžiausia šių lėšų dalis – 4,317 mlrd. litų – bus skiriama ekonomikai. Pastarosios lėšos bus investuojamos į projektus, skirtus smulkiajam ir vidutiniam verslui bei eksportui skatinti, transporto infrastruktūrai modernizuoti, moksliniams tyrimams ir informacinės visuomenės plėtrai, energetikos efektyvumui didinti, taip pat parama bus skiriama kaimo plėtrai ir žemdirbiams.

Viešosios išlaidos pagal sritis

Socialinei apsaugai iš viso 2012 m. bus skiriama 14 mlrd. 220 mln. litų nacionalinių ir 387,2 mln. litų ES paramos lėšų. „Sodros“ mokamoms pensijoms skiriama 8 mlrd. 201,4 mln. litų, ligos ir motinystės išmokoms 1 mlrd. 319 mln. litų. „Sodros“ išlaidos kitąmet didės dėl pensijų atkūrimo į 2009 m. lygį – beveik 0,5 mlrd. litų, taip pat dėl nepriemokų dirbusiems pensininkams išmokėjimo už 1995–2002 metais taikytą pensijų mažinimą. Iš nacionalinio biudžeto socialinei apsaugai 2012 m. numatyta skirti 3 mlrd. 190 mln. litų asignavimų.

Švietimo sričiai numatyta skirti 5 mlrd. 204 mln. litų nacionalinių ir 726,1 mln. litų ES lėšų. Šiai sričiai skiriamos lėšos naudojamos visų lygių – ikimokyklinio, bendrojo lavinimo, profesinio rengimo ir aukštojo mokslo – ugdymo ir švietimo sistemoms palaikyti.

Sveikatos apsaugai, įskaitant Privalomojo sveikatos draudimo fondą, 2012 metais planuojama skirti 4 mlrd. 422 mln. litų nacionalinių lėšų ir 223,1 mln. litų ES lėšų. Iš valstybės biudžeto sveikatos apsaugai numatyta 1 mlrd. 396,2 mln. litų privalomojo sveikatos draudimo įmokoms už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis.

Ekonomikai skirta 2 mlrd. 695 mln. litų nacionalinių lėšų ir 4,317 mlrd. litų ES paramos lėšų. Ekonomikos srityje asignavimų valdytojos, įgyvendinančios pagrindines programas, yra Ūkio, Susisiekimo, Žemės ūkio ir Energetikos ministerijos.

Ūkio ministerijos kuruojamoms programoms 2012 metais numatoma skirti 146 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Lėšos bus naudojamos verslui, ypač smulkiajam ir vidutiniam, skatinti ir verslo aplinkai gerinti.

Susisiekimo ministro valdymo sričiai numatoma skirti 1 mlrd. 291 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Didžioji šių lėšų dalis bus naudojama kelių infrastruktūrai gerinti, telekomunikacijų tinklų plėtrai ir kitoms programoms.

Žemės ūkio ministro valdymo sričiai numatoma skirti 921 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų), šios lėšos bus naudojamos kaimo rėmimo priemonėms finansuoti, paramos iš ES fondų bendrajam finansavimui, kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę mokėti ir kt.

Energetikos ministro valdymo sričiai numatoma skirti 51 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (neįskaitant ES lėšų). Lėšos bus naudojamos energetikos plėtros politikai formuoti, valstybės naftos produktų atsargoms kaupti, sustabdytos Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo projektams įgyvendinti.

Aplinkos apsaugai numatoma skirti 277 mln. litų nacionalinių ir 607,3 mln. litų ES paramos lėšų. Aplinkos ministerijos kuruojamoms programoms finansuoti valdymo sričiai 2012 m. valstybės biudžete planuojama skirti iš viso 224 mln. litų valstybės biudžeto asignavimų.

Viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai 2012 metais numatoma skirti 1 mlrd. 552 mln. litų nacionalinių ir 664,9 mln. litų ES lėšų. Šios lėšos bus naudojamos vidaus reikalų,  policijos, priešgaisrinės apsaugos, sienos apsaugos, kalėjimų ir kitoms tarnyboms išlaikyti, teismams išlaikyti, valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti. Vidaus reikalų ministro valdymo sričiai 2012 metų valstybės biudžete numatyta 1 mlrd. 474 mln. litų.

Gynybai numatoma skirti 1 mlrd. 62 mln. litų biudžeto lėšų, iš jų Krašto apsaugos ministerijos vykdomoms programoms 2012 metais planuojama skirti 872 mln. litų.

Poilsiui, kultūrai ir religijai numatoma skirti 926 mln. litų biudžeto lėšų. Kultūros ministro valdymo sričiai 2012 metų valstybės biudžete numatoma skirti 446 mln. litų.

Kartu su 2012 m. biudžeto įstatymu buvo priimti kai kurių mokesčių įstatymų pakeitimų įstatymai.

Pelno mokestis
Nuo 500 tūkstančių litų iki 1 milijono litų padidinta pajamų riba, kurios neviršijus galioja 5 proc. pelno mokesčio tarifas – šia lengvata galės pasinaudoti apie 11 tūkstančių įmonių.

Akcizai
Pagal ES reikalavimus akcizo tarifas Lietuvoje nuo 2018 m. visoms cigaretėms turės būti ne mažesnis nei 311 litų (šiuo metu yra 221 litas) už 1000 cigarečių. Siekiant išvengti staigaus akcizo šuolio, akcizas didinamas palaipsniui ir nuo kitų metų kovo bus taikomas 232 litų tarifas už 1000 cigarečių. Dėl šios priežasties vidutinė svertinė mažmeninė pakelio kaina galėtų padidėti iki 30 centų, tačiau konkrečių kainų kategorijų kainų pokyčiai priklausys nuo gamintojų ir didmenininkų kainodaros sprendimų.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM)
Dar vieneriems metams pratęstas lengvatinio 9 proc. PVM tarifo taikymas šilumai ir karštam vandeniui bei lengvatinio 5 proc. PVM tarifo taikymas kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių tiekimui.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. didinama registravimosi PVM mokėtojais riba nuo dabar galiojančios 100 000 litų iki ES Tarybos sprendimu leistinos 155 tūkstančių litų ribos. Ši riba bus viena didžiausių tarp ES valstybių.

Be to, bus taikoma nuostata, kuri padės verslui susidarius beviltiškoms skoloms: jeigu skolos nepavyktų susigrąžinti ne mažiau kaip vienerius metus ir būtų įrodytas skolos beviltiškumas, verslininkas galėtų tikslinti apskaičiuotas pardavimo PVM sumas. Ši nuostata galiotų pardavimo PVM sumoms už prekes (paslaugas), patiektas (suteiktas)  nuo 2012 metų pradžios.

Taip pat supaprastintos PVM sąskaitų faktūrų išrašymo taisyklės – nuo 2013 m. bus vienodai vertinamos popierinės ir elektroninės sąskaitos, tam tikrais atvejais reikalaujama nurodyti mažiau rekvizitų ir kt.

Nekilnojamojo turto mokestis
Nuo 2012 m. fizinių asmenų turimas gyvenamosios, poilsio ir pan. paskirties nekilnojamasis turtas, kurių savininkai iki šiol buvo atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio, bus apmokestinti tuo atveju, kai šio turto vertė viršys 1 mln. litų. 1 proc. tarifas bus taikomas tik tai tokio turto vertei, kuri viršys neapmokestinamą, t. y. 1 mln. litų, turto vertės sumą. Neapmokestinamoji 1 mln. litų turto vertės suma bus taikoma fizinio asmens ir jo šeimos narių (sutuoktinių ir/ar nepilnamečių vaikų) turimam turtui. Mokestį mokės to turto savininkas.

Ant vienos lėkštelės – griežti viešųjų pirkimų reikalavimai, ant kitos – šimtų milijonų vertės visuomenei svarbūs projektai. Kas  svarbiau?

Kad būtų aišku, apie ką kalbame, – viešuosiuose pirkimuose kasmet sukasi apie 10 mlrd. mūsų visų litų. Verslininkai suskaičiavo, kad prekių ir paslaugų kaina juose išpūsta vidutiniškai trečdaliu. Bent jau taip buvo. O tas trečdalis – tai maždaug tiek, kiek valstybė buvo priversta skolintis šį pusmetį.
Vyriausybė užsimojo padaryti viešuosiuose pirkimuose tvarką. Tačiau praėjusią savaitę pati Vyriausybė Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) kirto žemiau juostos: Ministro Pirmininko tarnyba pareiškė neketinanti paklusti VPT sprendimui nutraukti vieną viešųjų pirkimų sutartį. VPT direktorius Žydrūnas Plytnikas laukia grįžtančio iš atostogų Andriaus  Kubiliaus – gal šis savo tarnybą privers persigalvoti. Juk juokinga, kai pati Vyriausybė kelionių organizatorių renkasi ne pagal kainą, o pagal aptarnavimo mokestį. O kai tie centai pasirodo esą kelių pretendentų vienodi, nugalėtoju skelbia anksčiausiai pateikusįjį pasiūlymą. O juk, piktinasi Ž.Plytnikas, skelbimų apie viešuosius konkursus internete kartais atsiranda ir antrą nakties.
Ar Vyriausybė pasidavė verslo ir politikų, įpratusių tarpti iš šios aukso gyslos, spaudimui ir atšaukia kovą su viešųjų pirkimų pažeidėjais visais atvejais, ar tik kai perka ji pati? O gal VPT perlenkė lazdą, nes pirkimų, kuriuos VPT pareikalavo ar bent rekomendavo nutraukti arba nagrinėti iš naujo, procentiškai beveik šešiskart daugiau nei pernai, o teisėsaugai 2010 m. bylų atiduota kone triskart daugiau nei 2009 m.? Ir kur šių klausimų viešojo intereso vieta?

Finansų ministrė teismams priminė įstatymą

Paradoksaliai skamba, bet finansų ministrė Ingrida Šimonytė kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją prašydama, kad teismai laikytųsi įstatymo. Mat pagal Viešųjų pirkimų įstatymą su jais susijusios bylos turėtų būti išnagrinėtos per 45 dienas. Tačiau, kaip rodo oficiali statistika, šiemet tai vidutiniškai trunka triskart ilgiau. Bet sudėtingų bylų, ir ne dėl kokių menkų, o valstybei svarbių projektų, nagrinėjimas užtrunka ir trejus metus. Teisingumą nustatyti, kaip žinoma, kainuoja ir laiko, ir pinigų, to niekas teisinėje valstybėje neginčija. Tačiau tai nereiškia, kad ir čia nereikia skaičiuoti laiko sąnaudų, juolab paisyti įstatymų.
Štai Finansų ministerija “Veidui” paaiškino, kas privertė ją, kaip 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos vadovaujančią instituciją, kreiptis į Teismų administraciją: “Užsitęsęs ieškinių ar apeliacinių skundų dėl viešųjų pirkimų ES lėšomis finansuojamuose projektuose procesas ne tik lėtina ES lėšų panaudojimo spartą, dėl to kyla grėsmė neįgyvendinti dalies projektų ir visai prarasti lėšas. O 2011 m. kovą buvo apskųsti ir teismuose nagrinėjami 42 viešieji pirkimai, susiję su per 560 mln. Lt vertės projektais. Dėl vykstančių teismų projektai negalėjo būti vykdomi ir negalima buvo investuoti jiems skirtos ES paramos.” Reikėtų pridurti, kad analogiški procesai vyksta ne tik su ES, bet ir valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamais pirkimais.
Teisėjų taryba paragino teismus paspartinti šių bylų nagrinėjimą. Taigi nuo gegužės ledai lyg ir turėjo pajudėti, nors pusmečio statistikai tai kol kas įtakos nepadarė. Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius tikina, kad reikalai tvarkosi: štai Apeliaciniame teisme viešųjų pirkimų bylos net skiriamos nagrinėti be eilės, be to, skatinama teisėjų specializacija šiose bylose. Tačiau, jo nuomone, Lietuva per maža steigti specializuotų viešųjų pirkimų teismus. O Ž.Plytnikas tikina, kad ne tik niekas nesikeičia, bet ir nesikeis, kol nebus arba specializuotų teismų, arba tik tokias bylas nagrinėjančių teisėjų.
VU Teisės fakulteto lektorius advokatas dr. Deividas Soloveičikas džiaugiasi bent jau tuo, kad teismai pasisukę pasaulio patirties kryptimi ir vis dažniau nestabdo procesų, leisdami sutartims judėti į priekį. “Jei teismai pripažins, kad sutartys sudarytos neteisėtai, teismas jas panaikins ir viską grąžins į situaciją iki momento, kur padarytas pažeidimas”, – aiškina advokatas. Ir G.Kryževičius mano, kad tai efektyvesnis viešojo intereso gynimas.

Dilema: teisinė nekaltybė ar svarbūs valstybės interesai
Žinoma, kad už valstybės ir ES pinigus vykdomi projektai, perkamos prekės ir paslaugos dėl sutarčių stabdymų, peržiūrėjimų, bylinėjimųsi nepabrangtų milijonais ar visai nesužlugtų, reikia ne tik atsakingų teismų, bet ir protingos pačios VPT veiklos, kad nė nebūtų pagrindo bylinėtis. Tenka pripažinti, kad per 20 nepriklausomybės metų jie buvo tapę dosniu loviu saviesiems, ir šoko terapija čia buvo reikalinga.
Vis dėlto nors puspenkto mėnesio ūkio ministru dirbantis Rimantas Žylius giria VPT už principingumą, neslepia paprašęs, kad VPT fiksuotų tik esminius pažeidimus, kurie turėjo įtakos pirkimo kainai. “Viešųjų pirkimų tinkamas vykdymas – labai svarbus viešasis interesas. Tačiau kokio nors svarbaus objekto sukūrimas taip pat yra viešasis interesas. Taigi susiduria du viešieji interesai. Ant vienos lėkštelės pastatome griežtą reikalavimą laikytis viešųjų pirkimų reikalavimų, ant kitos – šimtus milijonų. Viešasis interesas geriau patenkinamas, jei ypač svarbus projektas vykdomas net ir pažeidžiant viešųjų pirkimų reikalavimas”, – pripažįsta ministras.
Jo manymu, labai iliustratyvus pavyzdys – Energetikos ministerijos aukščiausios kvalifikacijos teisininkų paslaugų pirkimas. “Reikia, kad jie pajėgtų derėtis su “Gazpromu” dėl dujų kainų. Viešasis interesas – milžiniškas, nes tai šimtai milijonų litų, kuriuos sumoka Lietuvos vartojai. VPT nuomone, pirkimų reikalavimai pažeisti. Ar leisti jiems vykdyti pirkimą net galbūt pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą, bet laiku sėdant prie derybų stalo, ar iš naujo skelbti konkursą ir derėtis pradėti kitąmet?” – retoriškai klausia R.Žylius.
Antras ūkio ministro pateiktas pavyzdys –Valdovų rūmai. “Apeidinėja įstatymą, kitaip negaliu traktuoti”, – apie sprendimą bent iš dalies tęsti VPT sustabdytas statybas sako Ž.Plytnikas. Ministro pozicija kitokia: “Pirkimai buvo didžiuliai, pažeidimus nustatė ir VPT, ir Valstybės kontrolė. Tačiau ar viešasis Lietuvos valstybės interesas šiuose rūmuose, į kuriuos jau investuota šimtai milijonų litų, 2013 m. vesti Lietuvos pirmininkavimo ES renginius nėra didesnis už prievolę dėl keliasdešimt milijonų litų sudarinėti naują sutartį rizikuojant, kad darbai laiku nebus baigti? Čia įžvelgiu didelę dilemą.”
O žinant, kad Lietuvoje kol kas nė vienas didžiulis projektas neapsiėjo be skandalų, statybų stabdymo, teismų ir pan., akivaizdu, kad tai tikrai ne poros viešųjų pirkimų, o sistemos problema. Ar šių dviejų visuomenės interesų neįmanoma pigiau ir greičiau suderinti?

Svarbu ne raidė, o esmė
UAB “Baltic Orthoservice” direktorius dr. Gediminas Kostkevičius pasakoja, kad dukart Danijoje teisėsi dėl viešųjų pirkimų konkursų. “Net laimėjusi neteisėtai sudaryta sutartis nebuvo nutraukta, nes, teismo manymu, tai padarytų didesnę viešąją žalą. Mums buvo atlyginta, pažeidusiems viešųjų pirkimų reikalavimus pritaikytos sankcijos, bet vertinama viešojo intereso požiūriu. Žinoma, jei padaryti labai šiurkštūs teisės pažeidimai, sutartys nutraukiamos. Bet net tokiu atveju, kad mokesčių mokėtojai nepatirtų didelių nuostolių ir kuo greičiau būtų užbaigtas pradėtas projektas, leidžiama parinkti kitą vykdytoją apklausos būdu ir neskelbiant konkurso. Teismai juk turi remtis ne įstatymo raide, o esme”, – Lietuvos teismams linki to, ko čia pasigenda, G.Kostkevičius.
Štai 2006 m. sausį pateikę ieškinį Valstybinei ligonių kasai, sprendimo “Baltic Orthoservice” sulaukė po penkerių su puse metų – šiemet birželį. Vyriausiasis administracinis teismas pagaliau apsisprendė, kad ir perkant ortopedijos priemones privalėjo būti taikomi viešieji pirkimai, kaip yra kitose ES šalyse.
Esminio pokyčio viešuosiuose pirkimuose neįžvelgia ir “Transparency International” Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas. “Viešųjų pirkimų skaidrumas – priemonė kuo efektyviau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus. Jau daug metų kalbame, kad mažiausios kainos kriterijus neturėtų būti pagrindinis – turėtume kalbėti apie geriausią paslaugą už geriausią kainą, o sprendimai turi turėti konkretų pagrindimą ir būti viešai prieinami. Stambiuose rezonansiniuose projektuose, vykdomuose už viešuosius pinigus, reikia užtikrinti nepriekaištingą viešumą ir atskaitomybę nuo pat projektų pradžios, kad visuomenė ir nepriklausomi ekspertai galėtų prieiti prie visų projekto dokumentų ir atlikti stebėseną”, – sako S.Muravjovas, apgailestaudamas, kad kol kas Lietuvoje neturime nė vieno svarbaus projekto viešumo gerojo pavyzdžio.
“Tikėjausi, kad per metus bus galima viską pakeisti. Bet tai – labai sudėtinga sistema ir tam pakeisti reikia laiko. Juolab visi buvo pripratę nepaisyti įstatymo”, – pripažįsta ir pats Ž.Plytnikas.
Žinoma, blogai, kai reikia rinktis – ar teisinis preciziškumas, ar milijonų vertės valstybės ir jos piliečių poreikiai. Tobuliausia būtų ir viena, ir kita. Tačiau tobulybė – retas dalykas. Tad ieškant kompromiso štai Danija ir kitos Vakarų valstybės išeitį rado. Vertėtų jomis pasekti.

Bylos dėl viešųjų pirkimų
(pradėta nagrinėti apygardų teismuose)
69    169    138.
2009 m. I pusmetį    2010 m. I pusmetį    2011 m. I pusmetį
Viešųjų pirkimų bylų išnagrinėjimo apygardų teismuose terminai (vidurkis dienomis)
118    109,4    135,5
2009 m.    2010 m.    2011 m. (iki 06 30)
Šaltinis: Nacionalinė teismų administracija
Viešųjų pirkimų tarnybos vetuotos sutartys
(pareikalauta ar rekomenduota nutraukti sutartis ar pirkimo procedūras, arba jas pakartotinai nagrinėti)
20 iš 98    11 iš 176    32 iš 91
20,4 proc.    6,3 proc.    35,2 proc.
2009 m. II ketv.    2010 II ketv.    2011 II ketv.

Šaltinis: Viešųjų pirkimų tarnyba

Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas teigia, jog vien per 2010 metus pavyko sustabdyti apie 0,5 mlrd. litų vertės viešųjų pirkimų. Interviu savaitraščiui “Veidas” jis teigia, jog nusikalstamų schemų konkursuose daug ir per daug metų jos stipriai įsitvirtino.

“Per metus viešuosiuose pirkimuose išleidžiama maždaug 9-13 mlrd. litų biudžeto lėšų. Štai gana dažnas pavyzdys: konkurse mažiausia siūloma kaina – 1 mln. litų, o konkursą laimi siūlęs didžiausią – 15 mln. litų, nes pirmieji šeši atsiima siūlymus arba pašalinami iš konkurso. Panašiai buvo Vilniaus miesto savivaldybei perkant maisto produktus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o Trakų rajono – perkant vienos gimnazijos rekonstravimo darbus”, – interviu savaitraščiui “Veidas” sakė Ž.Plytnikas, paklaustas, kiek lėšų praranda valstybė.

Šiuo metu perkančių organizacijų yra apie 5,2 tūkst., o kiekviena jų per metus vykdo mažiausiai 10-30 pirkimų.

“Padauginę gausime įspūdingą skaičių pirkimų, o jeigu suskaičiuotume, kiek jų atliekama darant šiurkščius pažeidimus, gautume, kiek yra realiai permokama. Skaičiuojant VPT sustabdytuose pirkimuose galėjusias būti išmokėtas lėšas per 2010 metus, galima sakyti, pavyko sutaupyti daugiau nei pusę milijardo litų”, – teigė tarnybos vadovas.

Pasak jo, pasitaiko įvairiausių kuriozų: “Štai atliekant vieną pirkimą, kai buvo perkami diržai, dalyvavo trys įmonės: viena, gaminanti diržus, kita – baldus, o trečia – statybos įmonė”.

Sisteminių schemų, kalbėjo Ž.Plytnikas, labai daug ir per daug metų jos buvo stipriai įsitvirtinusios.

“Dėl kai kurių pirkimų įtariame, kad šie vyko ir ne be politikų rankos. Bet čia jau kitų tarnybų rūpestis. Mes bandome padėtį keisti savo ruožtu. Per šiuos metus atlikome apie 500 tikrinimų ir vertinimų. 119 bylų perdavėme teisėsaugos institucijoms – palyginti su 2009-aisiais, šis skaičius šoktelėjo vos ne trigubai. Stipriname bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, Valstybės kontrole, įsteigėme tarpžinybinę grupę. Manau, šiurkščių tyčinių pažeidimų ima mažėti”, – kalbėjo tarnybos vadovas.

Anot jo, ir pati VPT anksčiau buvo nusikalstamos schemos dalis: “VPT vadovas savo nuožiūra braukydavo, kurias įmones tikrinti, kurias ne. O tikrindavo daugiausia vaikų darželius, mokyklas, kitas smulkesnes įstaigas, o stambesnę – tik vieną kitą, pagal politinius užsakymus”.

Ž.Plytniko iniciatyva Ūkio ministerijai pateiktas projektas dėl griežtesnės atsakomybės viešuosiuose pirkimuose.

“Dabar, jei padarai pažeidimą, dėl kurio prarandama 70 mln. litų valstybės lėšų, skiriama 500-2500 litų bauda. Neseniai vieną savivaldybės atstovą nubaudėme 1 tūkst. litų bauda, o jis, nespėjęs išeiti iš salės, skambina merui ir prašo jam skirti 1500 litų premiją baudai padengti. Teisme pažeidėjai dar išsidera baudą sumažinti perpus”, – kalbėjo vadovas.