Centralizuoti viešieji pirkimai leistų sutaupyti dešimtis milijonų litų, bet Vyriausybė ir dauguma valstybės institucijų šią galimybę ignoruoja.

Skaičiai bado akis: viešuosius pirkimus vykdant centralizuotai, dėl didesnių pirkimo apimčių sutaupoma iki 30 proc. lėšų. O kur dar valdininkų darbo valandos, kurių nereikėtų gaišti kiekvienai įstaigai pačiai sau perkant viską – pradedant kompiuteriais ir baigiant tušinukais. Ir ką jau kalbėti apie visiškai skaidrų elektroninį pirkimų sistemos mechanizmą, kuris didintų tiekėjų konkurenciją ir nepaliktų užkaborių “otkatų” dalyboms.

Tačiau nei visi išvardyti privalumai, nei verkiant mokesčių mokėtojų pinigus taupyti verčianti krizė neprivertė Vyriausybės labiau pakrutinti smegenų: per pastaruosius trejus metus centralizuotai vykdomų viešųjų pirkimų, palyginti su visu jų santykiu, padaugėjo nuo gėdingai menko 0,02 proc. iki vis dar nepateisinamai mažo 0,19 proc.

Tiesa, patys viešųjų pirkimų sistemos valdininkai skaičiuoja kitaip: jie pabrėžia, kad per centrinius prekybos vartus vykdomų operacijų padaugėjo net dešimt kartų. Ir pažeria milijonus priežasčių, dėl ko neįmanoma net ir dabar, sunkmečiu, gerokai sutaupyti, kuo daugiau prekių ir paslaugų perkant per vieną organizaciją: radikalios valstybės valdymo srities reformos esą nepageidaujamos; centrinių pirkimų sistema Lietuvoje dar visai nauja ir tik dabar išbandoma, todėl rizikinga ją smarkiai plėsti ir versti visas viešąsias įstaigas ja intensyviai naudotis; be to, ji esą tinka tik standartizuotoms prekėms ir paslaugoms pirkti.

Klausantis šių atsikalbinėjimų tampa aišku: jokių drąsių ir ryžtingų sprendimų iš Lietuvos valdžios tikėtis neverta. Krizė ar ne, bet koks progresas čia vyksta tokiu greičiu, koks yra įprastas intertiškai biurokratinei prigimčiai. Ir visai nesvarbu, jog Andrius Kubilius, vos tapęs premjeru, dar įžvelgė, kad įgyvendinus radikalias reformas viešųjų pirkimų sistemoje per metus būtų galima sutaupyti nuo 3 iki 4 mlrd. Lt.

Mažiau išlaidų, mažiau darbo

Centrinės perkančiosios organizacijos (CPO) funkcija Lietuvoje patikėta Centrinei projektų valdymo agentūrai. Joje įsteigtas Pirkimų sprendimų skyrius, kuriame šiuo metu dirba 13 žmonių, valstybės įstaigoms siūlančių kai kurias prekes ir paslaugas – kanceliarines priemones, mobilųjį ryšį, informacines technologijas, pastatų renovavimą – pirkti ne pavieniui, o čia, elektroninėje CPO.

Skyriaus vedėja Jurgita Kuklierienė pasakoja, kad juos pasirinkusių klientų laukia labai paprasta procedūra – panaši į pirkimą internetu. CPO paslaugos pageidaujanti įstaiga gauna elektroninės prieigos prie sistemos kodus, kuriais naudodamasi išsirenka jai reikalingas prekes arba paslaugas – telieka nurodyti adresą, kuriuo jas pristatyti. Kita alternatyva – kelis mėnesius užtrunkantis viešojo pirkimo procedūra, jeigu perka pati įstaiga.

“Kai įsigilini, kaip paprastai veikia CPO, nebesuvoki, kodėl Lietuvoje vis dar tiek mažai prekių perkama perją. Nereikėtų minios viešųjų pirkimų valdininkų – juk kiekvienoje įstaigoje yra šią funkciją atliekantis padalinys”, – tvirtina dažnai viešųjų pirkimų konkursams savo siūlymus teikiančios mobiliojo ryšio bendrovės “Tele2″ viešųjų ryšių vadovas Andrius Baranauskas. Jis pastebėjo, kad net perkant visiškai paprastas prekes prie tokio projekto dirba keli valdininkai.

“Penki žmonės po penkias darbo valandas – 25 valandų atlyginimas. Tokia yra pieštukų įsigijimo kaina”, – skaičiuoja pašnekovas.

Viešųjų pirkimų sistemą kuruojantis ūkio viceministras Rimantas Žylius sutinka, kad neabejotina centralizuoto pirkimo nauda – sutaupomi žmogiškieji ištekliai. “Ir pats procesas visiems tampa paprastas, lengvas ir skaidrus. O ką jau kalbėti apie kainą – daugiau pirkėjų leidžia pardavėjui ją reikšmingai sumažinti”, – vardija privalumus.

Tai kodėl CPO plėtra Lietuvoje tokia lėta? Viceministras su tokiu teiginiu nesutinka: “Iš bandomojo projekto vos prieš kelerius metus dabar tai jau virto rimta ir nuolat besiplečiančia sistema”. Pasak R.Žyliaus, reikėjo laiko, kol pati CPO sudarė patrauklius prekių ir paslaugų krepšelius, kol apie tokią sistemą sužinojo norinčios pirkti organizacijos.

Kaip rimtą paspirtį, kurios sulaukė besikurianti centralizuota sistema, viceministras mini praėjusių metų pabaigoje priimtą nutarimą, įpareigojantį Vyriausybės įstaigas ir kitas jai pavaldžias institucijas tas prekes, kurias siūlo CPO, pirkti tik iš jos.

Stiprų užsakovų antplūdį po šio nurodymo sako pajutusi ir J.Kuklierienė. Tiesa, neatsitiko taip, kad prie centrinių elektroninių vartų plūstelėjo visi norintieji pirkti – nutarime numatyta, kad įstaigos gali pirkti savarankiškai, tik tada turi pateikti motyvuotą paaiškinimą. Matyt, motyvų nepirkti naudojantis skaidria ir patogia sistema randa daug valdininkų – skaičiuojama, kad per metus visų biudžetinių Lietuvos organizacijų mobiliajam ryšiui skirtos išlaidos siekia 400–500 mln. Lt, o štai visų per CPO vykdytų pirkimų suma pernai tesiekė 16,6 mln. Lt.

Advokatų kontoros “Raidla Lejins&Norcous” advokatė Jolita Rima Puškorienė, anksčiau beveik septynerius metus dirbusi Viešųjų pirkimų tarnyboje, mano, kad centralizuoti pirkimai Lietuvoje lėtai skinasi kelią dėl to, kad jų nenori pačios perkančiosios organizacijos. “Paprastai įstaigos mano, kad tik jos pačios geriausiai žino, ko joms reikia, ir nenori sprendimo teisės perleisti kažkam aukščiau sėdinčiam”, – aiškina ji. Nors pirkdamos mažos vertės prekes, paslaugas ar darbus per CPO jos pačios sutaupytų laiko, dabar sugaištamo administracinėms procedūroms.

Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Jakštas atskleidžia dar vieną nesimpatijų CPO priežastį, kuri yra vieša paslaptis. “Įstaigos tiesiog nenori išleisti iš rankų viešųjų pirkimų kontrolės, nes šiame procese turi savų interesų”, – diplomatiškai “otkatų” sistemą apibūdina jis. Pasak pašnekovo, valstybės tarnyboje dirba daug inertiško mąstymo žmonių, kuriems sunku labai greitai perprasti naujas sistemas, kokia yra CPO, ir dirbti kitaip negu pastarąjį dvidešimtmetį.

Ne prievolė, o patogumas

Nejaugi Vyriausybė, susidūrusi su viešai nedeklaruojamų interesų apraizgyta pirkimo už mokesčių mokėtojų pinigus sistema, yra bejėgė? Kodėl negalima įstaigoms paprasčiausiai nurodyti, kaip leisti iš biudžeto skiriamus pinigus, ir liepti naudotis skaidria bei patogia CPO sistema?

“Pati CPO kol kas dar netobula. Prekių ir paslaugų pasirinkimas nelabai didelis. Viskas ten keičiasi į gera labai greitai, bet kol kas dar negalime daryti stipraus spaudimo pirkti centralizuotai, kol pati jų sistema dar tik išgyvena pereinamojo laikotarpio stadiją”, – aiškina viceministras R.Žylius.

CPO kontroliuojančio skyriaus vadovė J.Kuklierienė aiškina, kad šios organizacijos paskirtis – ne priversti įstaigas pirkti čia, o tapti patogia ir dėl to patrauklia galimybe pirkti kitaip. “Mūsų tikslas – taip sudėlioti prekių ir paslaugų krepšelius, pasiūlyti tokią techniškai patogią sistemą, kad ilgainiui įstaigos pačios nenorėtų gaišti laiko sudėtingoms viešųjų pirkimų procedūroms ir greitai viską įsigytų per mus”, – CPO keliamus uždavinius apibendrina pašnekovė.

V.Jakštas atkreipia dėmesį, kad net ir kur kas ilgiau nei Lietuva tokią centralizuotų sistemą turinčios šalys Danija ar Suomija per ją atlieka tik maždaug 5 proc. viešųjų pirkimų. “Visuotinis centrinis pirkimas įmanomas tik planinės ekonomikos šalyse. Demokratinėse sistemoje skirtingos įstaigos turi skirtingų poreikių, visų jų unifikuoti visiškai nereikia”, – patikina jis.

Advokatė J.R.Puškorienė centralizuotai pirkimo sistemai taip pat nelinkusi žarstyti vien pagyrų. Juk čia pasirašomos ilgalaikės kelerių metų sutartys, o per tą laikotarpį rinkoje gali atsirasti naujų tiekėjų, siūlančių naujesnių ir pažangesnių produktų ar technologijų. Nevienodi ir skirtingų pirkti ketinančių organizacijų poreikiai, ypač informacinių technologijų srityje, todėl sunku parengti joms visoms tinkamą prekių rinkinį.

CPO kontroliuojančio skyriaus vadovė J.Kuklierienė tvirtina, kad vienas naujausių jų projektų susijęs su Lietuvos ligoninių perkamais vaistais. “Įdomu tai, kad dalyvauti mūsų skelbtame konkurse panoro kur kas daugiau farmacijos įmonių, nei jų būdavo ligoninėms perkant savarankiškai. Vadinasi, mes padidinome konkurenciją rinkoje, pritraukėme naujų dalyvių, dėl to buvo siūlytos patrauklesnės kainos”, – džiaugiasi pašnekovė.

Kitas planuojamas projektas – pirkti elektrą. Kol kas kiekviena valstybės įstaiga savarankiškai derasi su nepriklausomais elektros energijos tiekėjais. “Tiriame šią Lietuvoje dar naują rinką, analizuojame kainų svyravimus. Centralizuotai pirkdami elektrą tikrai visi sutaupytume”, – įsitikinusi CPO atstovė.

J.R.Puškorienė pritaria, kad organizuotas elektros pirkimas valstybės įstaigoms būtų protingas žingsnis. “Elektra – sudėtinga prekė, tai dar naujovė rinkoje, todėl būtų racionalu, jei su jos tiekėjais dirbtų viena centrinė įstaiga”, – mano advokatė.

Versle bendrovės reputacija yra vienas svarbiausių kriterijų renkantis partnerius, o viešiesiems pirkimams galioja kitos – biurokratinės taisyklės. Paaiškėjo, kad viešuosiuose konkursuose dalyvaujančioms bendrovėms nė kiek nekliudo tai, kad apie jas jau kone garsiai kalbama kaip apie nesąžiningas.

“Teisinė sistema veikia nekaltumo prezumpcijos principu: kol kaltė neįrodyta, esi nekaltas”, – teigia bendrovės “Panevėžio keliai” atstovė ryšiams su visuomene Rasa Čepienė. Tai reiškia, kad tik įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis gali sukliudyti nesąžiningam tiekėjui dalyvauti konkursuose ir juos laimėti. Nepaisant to, kad dėl tokios sistemos nukenčia svarbiausias – viešasis interesas.

Pasak “Panevėžio kelių” atstovės, atvejų, kai viešųjų pirkimų konkursuose perkančioji organizacija sudaro išskirtines sąlygas vienam tiekėjui, pastaraisiais metais daugėja, ypač savivaldybėse. “Ir būsimieji viešųjų įstatymų pažeidimai būna užprogramuoti jau konkurso sąlygose”, – teigia R.Čepienė.

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas pastebi, kad kai kurios bendrovės viešųjų pirkimų konkursuose atvirai piktnaudžiauja tiek įstatymų spragomis, tiek biurokratų godumu, ką jau kalbėti apie sąžiningos konkurencijos principus.

“Viešųjų pirkimų įstatyme spragų iš tiesų daug”, – tvirtina “Transparency International” Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas. Jis pabrėžia, kad nors viešųjų pirkimų tikslas yra įsigyti kuo geresnių paslaugų ar prekių už kuo mažesnę kainą, tačiau galioja dvigubi standartai, kurie iš kitos pusės privalo užtikrinti kuo didesnę konkurenciją – kad konkurse galėtų dalyvauti kuo daugiau įmonių, kurios nebūtinai siūlo kokybiškiausias paslaugas, bet kurioms tai yra galimybė augti. “Vadinasi, piktnaudžiauti atsiranda galimybė ne tik įmonėms, bet ir biurokratams”, – aiškina S.Muravjovas.

Pavyzdžiui, ne vieną viešąjį konkursą laimėjusi Vilniuje registruota bendrovė “Pireka” jau seniai yra užsitraukusi konkurentų rūstybę ir į neviltį varo tuos, kuriems teikia per viešųjų pirkimų konkursus laimėtas paslaugas, tačiau klerkai, regis, jai jokių didesnių priekaištų neturi.

Dar prieš keletą metų “Pirekos” darbu skundėsi Šilutės Vydūno gimnazijos vadovybė. “Savivaldybei nepasisekė ir dėl rangovo”, – tuomet sakė gimnazijos renovaciją kuravęs Jonas Purlys, kuris ir dabar su nuoskauda prisimena bendardarbiavimą su “Pireka”. – Sąlygas diktavome ne mes, o rangovai – buvome lyg jų įkaitai”.

Ši bendrovė, dėl kurios paramos vienam sporto klubui FNTT vykdo ikiteisminį tyrimą, o prokuratūra tiria galimą sukčiavimą, yra sulaukusi priekaištų ir dėl nelaiku atliktų Plungės kultūros centro bei Plungės M.Oginskio dvaro renovacijos darbų.

Viešumo turėtų būti daugiau

Minėtos aplinkybės vis dėlto netrukdė bendrovei sėkmingai dalyvauti viešame konkurse “Vandentiekio ir nuotekų tinklai Raseinių mieste, Ariogalos mieste ir Viduklės miestelyje”, kuriame ji greičiausiai bus paskelbta laimėtoja, nors pasiūlė bene 4,3 mln. Lt didesnę kainą nei kiti aštuoni konkurso dalyviai. Dėl šio konkurso laukiama Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų.

Bendrovė verčia su ja bylinėtis ir Panevėžio rajono savivaldybę (ši per praėjusius metus iš “Pirekos” yra prisiteisusi per 37 tūkst. Lt delspinigių), tačiau kompanija šiuo metu vykdo Panevėžio rajono Miežiškių pagrindinės mokyklos rekonstrukciją ir yra užbaigusi Paįstrio vidurinės mokyklos, Velžio gimnazijos bei Ėriškių pagrindinės mokyklos rekonstrukciją.

Savivaldybės atstovai iš savo klaidų mokytis neketina ir tik skėsčioja rankomis – jokių priekaištų “Pirekai” neturime, o delspinigiai dar nieko nereiškia, juk krizė.

Teisus jaučiasi ir “Pirekos” direktorius Linas Piliponis. “Visi tie teismai ir panašūs dalykai – konkurentų veiksmai”, – aiškina jis ir priduria manąs, jog stambiuosius rangovus erzina tai, kad konkursus dažnai laimi mažesnė, jaunesnė kompanija.

Bet net jei šios, vienos iš daugelio konkursuose laiminčių, o vėliau nusiskundimų dėl darbų kokybės sulaukiančių bendrovių vadovas teisus, konkurentai nesąžiningi, o valdininkai nekorumpuoti, tai atvejų, kai viskas kitaip – daugybė.
“Todėl Lietuvoje turėtų būti skelbiamas ne tik stambiausių viešųjų pirkimų konkursų dalyvių sąrašas, bet ir visa informacija apie juos, jų reputaciją bei konkursų eigą”, – neabejoja S.Muravjovas, linkėdamas, kad Lietuvoje atsirastų daugiau viešumo ir skaidrumo.

"Veido" archyvas

Praėjusiais metais viešųjų pirkimų apimtys Lietuvoje siekė 9 mlrd. Lt

“Ekonominė krizė – palankiausias laikas kyšininkauti viešųjų pirkimų konkursuose”, – įsitikinęs “Transparency International” Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas. Jis pabrėžia, kad ekonominio nestabilumo laikotarpiu nesąžiningų konkursų paprastai pasitaiko daugiau, o jų organizatoriai ir dalyviai tampa vis įžūlesni.

Apie viešųjų pirkimų skaidrumą su S.Muravjovu kalbamės kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje ima skambėti varpai dėl “Vilniaus vandenų” skandalo, teikiančio vilties, kad šį sykį paprasti vartotojai dar labiau nenukentės ir bus apsaugoti nuo didesnių mokesčių, kuriems įtakos, išankstiniais Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, bent iš dalies turėjo kaip tik viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimai. Jie, pasak ūkio ministro Dainiaus Kreivio, buvo nuolatiniai ir sistemingi. Po tokių pareiškimų lyg ir esama pagrindo tikėtis, kad šį kartą susitepusiems uodegos išsukti nepavyks.

Deja, tokia laiminga (kad ir pavėluota) pabaiga Lietuvoje ne tokia jau dažna. Daugeliu atvejų korumpuoti biurokratai ir nesąžiningi viešųjų pirkimų konkursų dalyviai dažniausiai lieka nenubausti, o visus nuostolius apmoka mokesčių mokėtojai.

Korupcija bado akis

Praėjusią savaitę Viešųjų pirkimų tarnyba pagaliau paskelbė šimto dažniausiai viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių kompanijų ir organizacijų sąrašą, o įstatymų leidėjai vis negali atsidžiaugti neseniai atnaujintu Viešųjų pirkimų įstatymu. Taip, čia šioks toks žingsnis į priekį – bent jau žinome, kas organizuoja ir laimi viešųjų pirkimų konkursus.

Tačiau paradoksas – tai viešųjų pirkimų skaidrumo ir korupcijos mažinimo srityje, regis, ir viskas, kuo galėtų pasigirti jau pusantrų metų valdžioje esanti Vyriausybė. “O juk jos “arkliukas” buvo išsamiausia nepriklausomos Lietuvos istorijoje antikorupcinė programa”, – apgailestauja “Transparency International” Lietuvoje vadovas S.Muravjovas. Ir užverčia skaičiais.

Pasirodo, 37 proc. apklaustų Lietuvos verslininkų korupciją įvardija kaip pačią didžiausią viešųjų pirkimų problemą. Tai oficialaus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, Viešųjų pirkimų tarnybos ir pačios “Transparency International” atlikto tyrimo rezultatas. O kaip jis bus kitoks, jei viešieji pirkimai yra visiškai ne viešieji, o greičiau slaptieji, ir korupcija čia įsišaknijusi bene labiausiai iš visų sričių. Vien per pirmąjį praėjusių metų pusmetį apie 20 proc. viešųjų pirkimų vyko neskelbiamų derybų būdu. “Tai puiki terpė piktnaudžiauti, nes visi viešųjų pirkimų dalyviai savo nuožiūra gali pasirinkti konfidencialumą”, – įstatymų spragas nurodo S.Muravjovas.

Priminsime, kad praėjusiais metais viešųjų pirkimų apimtys Lietuvoje siekė 9 mlrd. Lt. Svarbu paminėti, kad įvairių instancijų teismus pasiekė net keli tūkstančiai skundų, kuriuose viešųjų pirkimų organizatoriai kaltinami nesąžiningų konkursų organizavimu, o juos laimėję rangovai – kyšininkavimu, nekokybišku darbų atlikimu, nesugebėjimu laiku ar už pasižadėtą kainą baigti užduoties.

Čia kyla natūralus klausimas, kodėl perkančiosios organizacijos pamiršta svarbiausią viešųjų pirkimų paskirtį – efektyviai naudoti pinigus – ir biudžeto lėšomis finansuojamus darbus paveda prie bankroto slenksčio atsidūrusioms, partnerių pasitikėjimą praradusioms prastos reputacijos bendrovėms. O paskui metų metus bylinėjasi teismuose, mat paaiškėja, kad kurioje nors Lietuvos mokykloje vietoj parketo grindys išklotos laminatu, kuri nors ligoninė nesusitvarko su vandentiekio problemomis, o kažkur darbai apskritai nebevykdomi, nes nepagrįstai konkursą laimėjusiems rangovams baigėsi pinigai.