Artėja Seimo rinkimai. Viešoji erdvė kaista, politikų pasisakymai griežtėja, tikri ir menami „skandalai“ tampa garsesni. Tačiau žvelgiant sistemiškai į artėjančius rinkimus, daugėja ženklų, kad juos laimės dvi partijos – krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Lietuvoje formuojasi dviejų dominuojančių partijų sistema.

Demokratijos pradžiamokslis

Politologai teigia, kad po revoliucijos ar perversmo pradėjus veikti demokratijai, ši išgyvena tris etapus. Chaosas, pereinamasis laikotarpis ir brandi demokratija. Chaoso laikotarpį daugelis Lietuvoje dar atsimena, be to, galime pažiūrėti į dabarties Libiją, Egiptą ar Tunisą. Pereinamuoju laikotarpiu Lietuva gyveno gerus 15 metų. „Lietuviškos“ politikos ypatumai buvo būdingi ir visai Centrinei bei Rytų Europai.

Brandžią demokratiją galima atpažinti iš tokių ženklų – valdančioji koalicija ir Vyriausybė dirba visą kadenciją; valdantieji perrenkami; mažėja parlamentinių partijų, jos stiprėja; partijos pradeda saugoti savo reputaciją, o politikai narystę joje; politikų kalbos tampa atsakingesnės ir solidesnės; rinkėjai save pradeda tapatinti ne su atskirais politikais, bet su vertybėmis ir ideologija.

Brandi demokratija neatsiranda iš karto, tačiau stebint ženklus galima pastebėti, kad pokyčiai vyksta. Visa Centrinė Europa sėkmingai baiginėja pereinamąjį etapą. Deja, to negalima pasakyti apie Rytų kaimynes. Baltarusija, Rusija, Azerbaidžanas pasuko atgal į diktatūrą, o Ukraina, Moldova, Gruzija, Armėnija vis dar ieško savo demokratijos receptų.

Kas laimės rinkimus?

Kaip matyti iš viešosios erdvės ir visuomenės nuotaikų, naujajame Seime neturėtų būti staigmenų. „Drąsos kelias“, K. Brazauskienės, V. Šustausko, Emigrantų partijos, kiti marginalai beveik neturi šansų patekti į parlamentą. Labiausiai tikėtina, kad 1-2 vietas pasidalins krikščionys demokratai ir socialdemokratai. Taip atsitiko per paskutinius Seimo, Europarlamento ir savivaldybių tarybų rinkimus. Formuojasi dviejų dominuojančių partijų sistema, o kitos partijos – Darbo, Tvarkos ir teisingumo, liberalų pasmerktos likti satelitinėmis ir laviruoti ties išnykimo riba.

Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos neturi stabilių jas identifikuojančių vertybių, ideologijos ir lyderių, kurie sugebėtų formuoti politinę darbotvarkę. Todėl ilgainiui rinkėjai vis mažiau jomis pasitikės.

Apskritai visą 20 metų nepriklausomybės laikotarpį politinę darbotvarkę formavo dešinieji. Konstitucija, nuosavybės restitucija, privatizacija, ES, NATO, santykiai su Rusija, bendruomenių, šeimos politika, energetinė nepriklausomybė – tai dešiniųjų iškelti klausimai. Kiti politikai tik sugebėdavo kritikuoti, oponuoti ar siūlyti alternatyvas. Taip atsitiko dėl to, kad Lietuvos inteligentai ir „protai“ daugiausiai yra dešiniųjų pažiūrų, nors administracijoje visada vyravo kairieji. Tai buvę kolchozų pirmininkai, ministerijų „aparatčikai“ ir kiti nomenklatūriniai kadrai. Be to, socialdemokratai ilgą laiką turėjo A. Brazauską ir žvalgėsi į žlugusią imperiją, o tai buvo kaip inkaras, neleidžiantis laisviau manevruoti.

Liberalams Lietuvoje aplinka nedėkinga. Jų pagrindinė savybė ir išskirtinumas yra stipriai dešinioji ekonomika, paremta savarankiškumu, laisve ir rinka. O Lietuvos rinkėjai ekonominiais klausimais yra stipriai kairieji. Taigi liberalai arba turi apgaudinėti rinkėjus, o tokiu atveju jie greitai bus patraukti iš politinės arenos, arba vykdyti kairesnę politiką, tačiau ar tada jie bus liberalai?

Taigi ateities Lietuvoje turėsime dvi dominuojančias partijas. Tai turės ir kai kurių negatyvių pasekmių, nes susiformuos atitinkamas partijų elitas, kuris gali tapti inertiškas esminiams pokyčiams, tačiau visgi daugiau yra teigiamų bruožų. Dviejų dominuojančių partijų sistemas turi dauguma valstybių, į kurias Lietuva ir jos gyventojai siekia orientuotis – JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Ispanija, Vokietija ir daugelis kitų.