Arūnas BRAZAUSKAS

Bendriausia prasme „Think Tank“ yra ekspertų darinys, teikiantis įžvalgas kokiu nors specifiniu klausimu, dažniausiai iš politikos ar ekonomikos srities. Tai nėra švietimo institucijos, nors dažnai rengia mokymus, seminarus. Kalvėse nukaltų idėjų vartotojai – politikai, kiti sprendėjai, įskaitant ir visuomenininkus, žiniasklaida. Tarptautiškai žinomi JAV „Think Tanks“ – RAND korporacija, Brookingso, Carnegie institutai.

Idėjų kalvėmis lietuviškai vadinama tai, ką anglakalbiai įvardija kaip „Think Tank“. Anglišką darinį pažodžiui galima versti „minčių talpykla“. Sąvokų atspalviai galbūt išreiškia požiūrio skirtumus. Lietuviams ausies nerėžia idėjų tapatinimas su kibirkštimis. Kalant geležį išties žyra žiežirbos, bet jos užgęsta, užtat į talpyklą supiltus dalykus galima ilgai laikyti – būtent tam gaminami ąsočiai, dubenys, kibirai. Lietuvoje vartojamas ir mažiau asociacijų keliantis „Think Tank“ apibūdinimas: viešosios politikos centras.

Lietuvoje nemažai reikšmingos informacijos sukuriama pačiose valdymo įstaigose: Vyriausybės ir Seimo kanceliarijose, ministerijos, savivaldybėse.

Kas dar Lietuvoje kaldina idėjas greta biurokratijos bei žiniasklaidos, kurios generuoja terabaitus informacijos? Kaip vienos ar kitos idėjos aptariamos viešojoje erdvėje? Ar jos pasiekia adresatus? Kas svarbiau – idėja ar jos viešinimas, kurio galutinis etapas – lobizmas (pageidautina, legalus).

Svarbu ne vien sugalvoti, bet ir paviešinti

Ar Lietuvoje yra rimtų idėjų kalvių greta Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ir Valstybės saugumo departamento? Pastarąjį klausimą tarsi juokais uždaviau publicistui Ramūnui Bogdanui. Humorą jis suprato, tačiau tęsė rimtai: taip, yra – tai Rytų Europos studijų centras (RESC) ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI). Pašnekovas iškart paaiškino, kodėl paminėjo pastarąsias dvi institucijas: jos ne vien pranešimus, ataskaitas bei kitokią medžiagą publikuoja, bet ir rengia viešas paskaitas.

Dėl nuolatinių viešų renginių R.Bogdanas labai vertina Šiaurės ministrų tarybos (ŠMT) biurą Lietuvoje. Išties 2016 m. jau įvykusių ŠMT biuro renginių sąrašas primena švietimo įstaigos tvarkaraštį (išvardyta tik mažesnė dalis diskusijų ir konferencijų): „Atsakomybės vertė verslui, visuomenei, valstybei“; „Alkoholio politika Šiaurės šalyse ir Lietuvoje“; „Migracija ir integracija Šiaurės šalyse ir Lietuvoje“.

R.Bogdanas aiškina, kodėl, pradėjęs kalbą apie idėjų kalves, jis iškart perėjo prie informacijos sklaidos. „Akademikai kažką kurpia savo celėse, kartais parašo, išplatina. O gyva diskusija skatina dialogą, klausinėjimą. Būtent dialogas yra tikroji idėjų kalvė“, – mano jis.

Tai vertingas pašnekovas tuo atžvilgiu, kad yra gyvas tokių renginių liudininkas. Todėl jo pastebėjimas, kad RESC, TSPMI, ŠMT biuro renginiuose jis mato mažai politikų, – atskaitos taškas tolesniems auditorijos tyrimams.

Bet juk kas nors vis tiek ateina. R.Bogdano pastebėjimas – renginiuose dažniausiai galima matyti 2K: konservatorių Andrių Kubilių ir socialdemokratą Gediminą Kirkilą. Dar užklysta klausytojai, kuriems ten privalu lankytis pagal pareigines instrukcijas, – Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijų darbuotojai. Ko gero, tai ir viskas.

Neišmanymas – sprendimo prielaida

Ar išties politikų luomas ignoruoja renginius, kuriuose iš pirmų lūpų galima išgirsti netrivialią informaciją, dalyvauti diskusijose? Į mano abejonę R.Bogdanas atsako pavyzdžiu: „Kad Seimo nariams nereikėtų toli vaikščioti, pačiame Seime buvo surengtos konferencijos atominės energetikos klausimais. Kaip manai, kiek Seimo narių ten dalyvavo? Du ar trys. O juk dėl branduolinės energetikos balsuoja visas Seimas. Kokios informacijos pagrindu tie žmonės priima sprendimus?“

R.Bogdanas kalba apie atominės energetikos šalininkų renginius. 2011-ųjų gruodį ir 2012-ųjų kovą Seime vyko ir du „taikaus atomo“ renginiai: konferencija „Atominė energetika – iššūkiai aplinkai, sveikatai, ekonomikai ir teisei“ ir apskritojo stalo diskusija „Atominė elektrinė ir (ar) energetinė nepriklausomybė“. Abu kartus rengėjų sąrašo pradžioje buvo minimas parlamentaras Gintaras Songaila (2008–2012 m. kadencijos Seimas). Renginiai vyko artėjant sprendimams dėl Visagino atominės elektrinės, kurios aktyvus priešininkas buvo G.Songaila.

Gamtosaugos bendrijos „Atgaja“ atstovas Linas Vainius, vienas iš konferencijos Seime (2011 m. lapkritis) organizatorių, salėje pamatė daugiau parlamentarų. „Jų buvo iki dešimties“, – sakė jis „Veidui“.

L.Vainius aiškino, jog Seimas buvo pasirinktas konferencijai dar ir todėl, kad vyksta renginio transliacija, – konferenciją galima stebėti iš kelių vietų Seimo rūmuose. Taigi sėdintieji salėje – ne visi, kurie mato ir girdi.

„Be to, vyko nuolatiniai svarstymai koridoriuose“, – pridūrė L.Vainius. 

 Nors nuo tuometinių parlamentarų minėtų renginių salės nelūžo, jų buvo pakankamai kitu laiku ir kitoje vietoje: 2012 m. birželio 21 d. už Atominės elektrinės įstatymo projektą, kuris numatė statybą Visagine, vardiniu balsavimu pasisakė 70 Seimo narių, prieš balsavo du, susilaikė du. Lieka atviras klausimas, koks buvo jų sprendimo pamatas: atominės energetikos reikalų išmanymas, Seimo frakcijose gautos instrukcijos, koridoriniai susitarimai?

Renginius Seime, paskui ir valstybei reikšmingą balsavimą dalyvių skaičiumi pranoko 2012-ųjų spalį vykęs referendumas dėl Visagino atominės elektrinės. Dalyvavus daugiau nei pusei rinkėjų, naujos elektrinės statybai nebuvo pritarta.

Aiškinantis, kodėl parlamentarai nesidomėjo į Seimą „ant lėkštutės“ atneštais atominės energetikos priešininkų ir šalininkų argumentais, reikia daryti prielaidą, kad jie suprato, jog sprendimas politinis, o technologiniai, ekologiniai argumentai yra „ne prie ko“ – balsavimo Seime tai nenulems.

Galų gale elektrinės likimą politiškai bent jau tą kartą nulėmė rinkėjų masė, kuri, statistiškai žvelgiant, buvo dar mažiau pajėgi suvokti racionalius argumentus. Išskyrus fizikos kurso nepamiršusią mažumą (įskaitant fizikos profesorius), rinkėjų dauguma apie problemą galėjo pasakyti tiek, kiek parašyta balsavimo lape.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m