D.Vilytė

Savaitraščio „Veidas“ surengtuose geriausio valstybės tarnautojo rinkimuose laurai atiteko Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) direktorei Dianai Vilytei. Tai lėmė ministerijų, valstybės institucijų, savivaldybių, verslo asociacijų vadovų, valstybės sektoriaus darbą analizuojančių ekspertų balsai.

Diplomą ir Mykolo Romerio universiteto išleistą Konstituciją keturiolika pasaulio kalbų geriausio valstybės tarnautojo pagerbimo ceremonijoje Valdovų rūmuose D.Vilytei įteikė  Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

D.Vilytę kolegos valstybės tarnautojai ir ekspertai įvertino už ženklias permainas viešuosiuose pirkimuose. Per pustrečių metų jai vadovaujant VPT visuomenei atverta viešųjų pirkimų informacinė duomenų bazė, stengiamasi viešųjų pirkimų procesus padaryti paprastesnius ir skaidresnius. Pradėtos ardyti schemos, kai vieną ar kitą sektorių buvo pasidalijusios kelios verslo bendrovės, o kitoms dalyvauti ir laimėti viešųjų pirkimų konkursuose buvo praktiškai neįmanoma.

Antras geriausio valstybės tarnautojo rinkimuose – valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys. Toliau geriausiųjų rikiuotėje – Prezidento kanceliarijos kancleris Giedrius Krasauskas, Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Geriausia valstybės institucija šiemet išrinkta Susisiekimo ministerija.

„Veidas“ geriausio valstybės tarnautojo rinkimus surengė jau tryliktą kartą. Juo gali tapti ne tik formaliai valstybės tarnautojo statusą turintys asmenys, bet ir kiti valstybės institucijų darbuotojai. Negalima balsuoti už pastarųjų trejų metų nugalėtojus ir už savo instituciją ar jos padalinį.

2005–2016 m. geriausiais valstybės tarnautojais buvo išrinkti:

2005 m. – Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius

2006 m. – Edmundas Žilevičius, Finansų ministerijos sekretorius

2007 m. – Valdemaras Sarapinas, Vyriausybės kancleris

2008 m.– Rasa Budbergytė, valstybės kontrolierė

2009 m.  – Gediminas Miškinis, Ūkio ministerijos kancleris

2010 m. – Jonas Milerius, Seimo kancleris

2011 m. – Deividas Matulionis, Ministro Pirmininko tarnybos kancleris

2012 m. – Jonas Milius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius

2013 m. – Vitas Vasiliauskas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas

2014 m.– Deividas Kriaučiūnas, Europos teisės departamento generalinis direktorius

2015 m. – Tomas Karpavičius, Susisiekimo ministerijos kancleris

2016 m. – Alminas Mačiulis, Vyriausybės kancleris

Niekam ne paslaptis, kad viešieji pirkimai – itin biurokratizuota valdžios aparato dalis, apie kurios reformavimą kalbėta be galo daug. Nuo žodžių galiausiai pereita prie darbų. Seimas pagaliau ėmėsi veiksmų korupcijos piktžolei iš viešųjų pirkimų dar­žo išrauti.

Dominykas ŠUMSKIS

Vienas didžiausių pakeitimų yra net ne patys viešieji pirkimai, o viešųjų pirkimų išimtis – vidaus sandoris. Vidaus sandoris – tai galimybė perkančiajai organizacijai, pavyzdžiui, savivaldybei ar valstybės įmonei, be konkurso, naudojant supaprastintą procedūrą, iš sau priklausančios įmonės nusipirkti paslaugas.

Velnias slypi detalėse. Nors „supaprastinta pirkimo procedūra“ skamba lyg ir gerai, ta­čiau kokia to kaina? Aukojama konkurencija – nereikia taikyti esminių viešųjų pirkimų procedūrų ir skelbti konkurso.

2015 m. Lietuvoje Viešųjų pirkimų tarnyba pa­tvirtino 318 vidaus sandorių, kurių bendra ver­tė siekia kiek daugiau kaip 300 mln. eurų. Tai reiškia, kad tiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama neįsitikinant, o gal yra kitų paslaugų teikėjų, kurie paslaugas gali teikti pigiau ar efektyviau.

Vidaus sandoris savo esme turėtų būti išimtis iš Viešųjų pirkimų įstatymo. Tačiau išimtis jau tapo taisykle, vidaus sandorių tik daugėja. Viešųjų pirkimų tarnybos teigimu, šiemet vidaus sandorių greičiausiai bus daugiau kaip 400, o bendra jų suma gali kilti 66 proc., iki pusės milijardo eurų. Gali būti, kad pusė milijardo eurų prasisuka nesivarginant patikrinti, ar nėra privačių teikėjų, kurie tokias pat pa­slaugas teiktų už priimtinesnę kainą.

Ga­limybė nesilaikyti konkurencijos vidaus sandoriuose leidžia valdžiai paprasčiausiai su­­sitarti su savo įmone ir paskirti jai rinkos dalį ir valstybines lėšas. Kitaip tariant – tai pa­pras­čiausia landa korupcijai. Nors vidaus san­dorio esmė yra ta, kad paslaugos perkamos iš nuosavos įmonės, pasitaiko atvejų, kai to­kios įmonės veikia kaip tarpininkai ar su­bran­govai. Kitaip tariant, nusiperki iš savo įmo­­nės paslaugas be konkurso, o ji tada perperka paslaugas iš kitų įmonių dar užsidėdama procentėlį.

Tokios schemos tampa paprasčiausiu pasipinigavimu. Viešųjų pirkimų tarnybos tyrimų duomenimis, toks paslaugų pirkimas per tarpininkus, kurių pasitaiko net 3–4, išpučia kai­ną 25–40 proc. Tai reiškia, kad vien praėjusiais metais, vidaus sandorių būdu išleidus 300 mln. eurų, gali būti iššvaistyta bent 75 mln. eurų. Jei šių metų prognozės pasitvirtins ir per tokią populiarėjančią išimtį iš tiesų bus išleista net pusė milijardo, iššvaistyta bus bent 125 mln. eurų.

Kodėl tokios sumos? Didžiausia problema ta, kad perkančioji organizacija neprivalo skelbti konkurso. Antra, praktiškai bet kurioje srityje, kur savivaldybė, kita institucija ar didesnė valstybės įmonė, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, yra įsteigusi antrinę įmonę, įmanomas vi­daus sandoris. Pavyzdžiui, dėl gatvių tvarkymo, apšvietimo, šilumos, graužikų naikinimo, kapinių priežiūros, apželdinimo ir kt. Tai yra pa­prasčiausias valdžios vykdomas jai prikla­usančių įmonių protegavimas.

Kaip spręsti problemą, jau prieš porą metų pasufleravo tiek Konstitucinis, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Jie išaiškino, kad pats savaime vidaus sandoris neprieštarauja nei Konstitucijai, nei kitiems įstatymams. Tačiau taikant vidaus sandorį būtina laikytis ir kitų įstatymų. Konkurencijos įstatymas numato pareigą viešojo administravimo subjektams neprivilegijuoti ir nediskriminuoti atskirų įmonių. Nesvarbu, privačių ar valdiškų. Todėl vykdant vidaus sandorį būtina paisyti ir Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Tai reiškia, jog net ir perkant iš sau priklausančių įmonių pirmiausia būtina įsitikinti, kad užtikrinama konkurencinė procedūra.

Būtent toks reikalavimas šiuo metu ir svarstomas Seime. Tačiau jei jau bus privaloma už­tikrinti konkurenciją ir skelbti konkursus, kokia prasmė apskritai palikti vidaus sandorį? Jei valdiška įmonė turės užtikrinti konkurenciją, vadinasi, bus vykdomas konkursas ir ji taps jo laimėtoja. Tokiu atveju būtų protinga vidaus sandorį apskritai naikinti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

K. Vanago nuotr.

Aušra LĖKA

Per viešuosius pirkimus kasmet išleidžiama per 4 mlrd. eurų, apie 40 proc. viso valstybės biudžeto, dažnai permokant 20–30, net 50 proc. daugiau nei rinkos kaina. O pinigų trūksta viskam – mokytojų atlyginimams, investicijoms. Viešumas, žmonių drąsa, kompetencijos ugdymas – Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovės Dianos Vilytės įsitikinimu, tokie instrumentai efektyviausi norint priversti neišlaidauti ir nevogti.

– Ar  buvo didelis kontrastas tarp to, kaip įsivaizdavote situaciją viešųjų pirkimų srityje, ir to, ką pamatėte realybėje, prieš pusantrų metų paskirta į šį postą?

– Kaip įsivaizdavau? Kitaip. Liūdna, kad tvarkingai, skaidriai perkančioms organizacijoms gana sunku. Viešųjų pirkimų įstatymas yra vienas tų, kurie keičiami labai dažnai – praktiškai kiekvieno Seimo nario garbės reikalas pasiūlyti kažkokių šio įstatymo pataisų ir kiekvienas kažką siūlo. Yra apie 4 tūkst. perkančiųjų organizacijų, dalis jų –  mokyklos, darželiai, kurių darbuotojai turi patirties kitose erdvėse ir juos turbūt sutraukia mėšlungis, kai reikia vykdyti kokį pirkimą, nes jie neturi pakankamos kompetencijos šioje srityje ir Viešųjų pirkimų įstatymas jiems per daug sudėtingas.

O piktavaliai, kurie nori jį apeiti, ir apeina. Lyg ir taikomasi įstatymo pataisomis į pastaruosius – norima prevenciškai užkardyti ne­skaidrius sandorius. Tačiau kenčia tie, kurie veikia tvarkingai, nes tada įstatymas tampa labai detalus, smulkmeniškas ir todėl sudėtingas.

Vis dėlto didžiausias kultūrinis slenkstis man buvo ne atėjus į Viešųjų pirkimų tarnybą, o paskutiniais darbo Atviros Lietuvos fonde metais, kai ėmėmės viešosios politikos analizės. Iki tol turėjau iliuzijų, kad kažkiek išmanau viešąjį sektorių, mechanizmus, kaip priimami sprendimai. Bet ėmusi gilintis supratau, kad nieko nesuprantu.

Dabar viešajame sektoriuje esu beveik 10 metų. Manau, jis dirba labai neefektyviai. Kar­tais klausiu savęs, kaip ištaisyti šią situaciją. Gal reikia eiti estų keliu: jie viską „nunulino“ – ap­sivalė nuo viso sovietinio paveldo, priėmė jau­nus žmones. Bet jie tai padarė pačioje ne­priklausomybės pradžioje. Dabar, matyt, reikia kažkokių kitokių sprendimų.

Pamenu, Atviros Lietuvos fondo steigėjas filantropas George’as Sorosas, nors per daug ES biurokratija ir mechanizmais nesižavėjo, sakė: Lietuvai, kaip valstybei, nėra kito pasirinkimo – tik ES, nes esate per daug silpni ir per daug nualinti, kad galėtumėte egzistuoti globaliame pasaulyje pagal jo žaidimo taisykles. Tik, įspėjo Sorosas, žiūrėkite ES lėšų paskirstymo skaidrumo, nes valstybei, žmonėms, pilietinei visuomenei tai bus didelis iššūkis. Šios jo įžvalgos išsipildė. Tai buvo di­delis iššūkis, ir ne visus slenksčius lengvai peržengėme. Tam buvome nepasirengę tiek intelektualiai, tiek moraliai.

– Ar pagal viešųjų pirkimų efektyvumą esame autsaideriai tarp kitų ES šalių?

– Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos – klubo, į kurį norime įstoti, naujausią ataskaitą, 57 proc. kyšininkavimo at­vejų susiję su viešaisiais pirkimais. Tad tai problema ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje, net ir geriausių valstybių klube. Taip, pas mus šiuo aspektu blogiau nei Danijoje, Suo­mijoje, Švedijoje, Anglijoje, turbūt geriau nei Rumunijoje, Bulgarijoje, kur kas geriau nei Ru­sijoje. Žinodami, iš kur išėjome ir kur einame, esame kelyje.

Vertinant pasaulio ir Europos kontekste neverta plaktis ir piltis pelenus ant galvos, kad čia pas mus viskas blogai, korumpuota ir biurokratiška. Iš Europos Komisijos vertinamų še­šių kriterijų pagal du (konkursų dalyvių skaičius, neskelbiamos derybos) esame vertinami vidutiniškai, pagal du (agreguoti pirkimai, kai sudaromos preliminarios sutartys pirkimo procesams palengvinti ir pagreitinti, taip pat ekonominės naudos kriterijaus naudojimas) blogai ir pagal du (sprendimų priėmimo greitis ir ataskaitų parengimas) gerai.

– Vieša viešųjų pirkimų paslaptis – imituoti pirkimai. Kaip juos užkardyti? Antra vertus, kaip teisinamasi, perkančioji pusė gerai žino, kas tuos darbus atliks geriausiai, tad belieka imituoti pirkimą.

– Ne kartą sakiau – nereikia per viešuosius pirkimus pirkti Violetos Urmanos. Atvažiuoja kon­certuoti tokio lygio menininkai, o jiems pakišinėja pasirašyti viešųjų pirkimų pažymas apie paslaugų pirkimą iš vieno šaltinio – būtina stabdyti tokį absurdą. Reikia sveiko proto, nes yra sričių, reikalaujančių išimties. Jei atvažiuoja Urmana, nežeminkime nei jos, nei savęs, da­rydami imitacinius pirkimus. O kai yra tiekėjų pasiūla, pavyzdžiui, automobilių rinka su plačiu pasirinkimu, pirkimas neturėtų būti subalansuotas vienam tiekėjui – tegu vyksta tikra konkurencija.

Bet blogiausia, kad viešieji pirkimai vyksta, iki juos paskelbiant: susitariama, o techninės specifikacijos ir kvalifikaciniai reikalavimai atnešami atmintukuose ar surašyti popieriuje, tad tik perrašomi pritaikant vienam konkurso dalyviui.

Arba karteliniai susitarimai: pirkime pa­reiškia norą dalyvauti trys ar penkios organizacijos; vieno kaina maža, kito dar mažesnė, bet jie susitaria, kad laimėjęs atsisako projekto, tada atsisako antras ir laimėtoju tampa pasiūlęs didžiausią kainą. Jei į tokią schemą įsimaišo koks nedalyvavęs tokiame sandoryje, prasideda skundimai, teismų procesai, viskas užsitęsia.

Žaidžiami visokie primityvūs žaidimai: susitariama su vienu tiekėju ar rangovu ir įrašomi jam tinkantys kvalifikaciniai reikalavimai arba, pavyzdžiui, perkant mokymo paslaugas ap­klau­siama kokia drabužių valykla. Štai Lazdijų ra­jono savivaldybės biblioteka iš su tos pačios sa­vivaldybės meru susijusios įstaigos „Dzūkų ži­nios“ nusipirko televizorių, nors „Dzūkų ži­nios“ nėra televizoriais prekiaujanti įmonė, o kaina vidutinę rinkos viršijo per tūkstantį eurų. Juokingas, bet labai gerai situaciją iliustruojantis pavyzdys, ypač mažos vertės pirkimuose.

O didžiuosiuose projektuose iškeliami ypač aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, todėl dalyvauja tik didžiosios interesų grupės, kitų neįsileidžiama. Nors jei pirkimas būtų skaldomas, taip galėtų ateiti ir mažesni rangovai.

– Ir taip pasidalijama rinka?

– Statybos sektoriuje 20 rangovų valdo 47 proc. lė­šų, kiti 509 – likusias. O statybų sektoriui iš­lei­džiama ketvirtadalis visų viešųjų finansų. Tech­­ninės druskos pirkimuose per pastaruosius septynerius metus viena bendrovė laimi 96,3 proc. tam skirtų viešųjų pinigų. Maitinimo paslaugų pirkimuose trys bendrovės – 56 proc. pirkimų vertės laimėtojos. Tokią situaciją atskleidėme ėmę analizuoti viešuosius pirkimus pagal sektorius.

VPT gali patikrinti labai mažą dalį pirkimų: per metus įvyksta apie 10 tūkst. atvirų bei tarptautinių ir iki 1 mln. mažos vertės pirkimų (o mažos vertės pirkimas – iki 58 tūkst. eurų prekėms, paslaugoms ir 144 tūkst. eurų darbams, tad tai taip pat didelės lėšos). Man atėjus į VPT iš tų 10 tūkst. buvo tikrinama 2,5 proc., dabar 3,5 proc., bet vis tiek imtis labai maža. Tad nutariau, kad reikia imti sektoriais, – taip problemos geriau atsiskleis. Štai ir išlindo tokia situacija.

Užauginom monstrus. O tai nėra kokie išskirtiniai sektoriai, reikalaujantys didžiulių intelektinių gebėjimų, kaip kokiuose sudėtinguose inovacijų pirkimuose, kur pajėgtų dalyvauti vienas ar du tiekėjai. Pavyzdžiui, per maitinimo paslaugų pirkimus už borto lieka 252 tiekėjai. Ar negali globos namuose, mokyklose ar darželiuose maitinti mažos valgyklėlės, vietinis verslas? O paskui verkiame, kad Lietuva emigruoja ir metame milžiniškus europinius pinigus, kad kažką mokytume, perkvalifikuotume bedarbius, juos integruotume į darbo rinką, – mokymams skelbiami milijoniniai pirkimai, užuot sutvarkius viešųjų pirkimų sąlygas ir neeliminavus mažų įmonių. Dabar reikalaujama sertifikatų su visais kokybės standartais, o juos turi dvi trys įmonės.

– O kaip pažaboti netramdomą viešojo sektoriaus aistrą prabangai?

– Viešojo sektoriaus žmonės iš tiesų nesusitvarko su savo aistromis – perka brangius telefonus, prabangos klasės automobilius ir panašius dalykus. Jei užsidirbi, gali nusipirkti, ką nori. Bet jei tai ne asmeniniai, o vieši pinigai, esi atsakingas visuomenei už jų naudojimą.

Kad ir Utenos ligoninės atvejis: vyriausiasis gydytojas neturėjo lėšų norimam automobiliui, tad sudarė jo nuomos sutartį, nors per penkerius metus taip sumokama automobilio vertė. Nėra atsakomybės prieš mokesčių mokėtojus, prieš kolektyvą. Jei esi vadovas ir žinai, kad neturi iš ko mokėti gydytojams algų, o sau leidi tokius prabangos dalykus, tai rodai labai primityvius žmogiškus instinktus.

Mūsų valstybė turi skolų, be to, po kelerių metų išseks ES pinigai, turėsime gyventi tik iš valstybės biudžeto, tačiau apetito nevaldome. Jei būtų normaliai kontroliuojamas biudžetas, tas aistras būtų galima suvaldyti. Dabar čia veikia kompleksas sąsajų. Pirmiausia institucijos išsimuša biudžetą – Valstybės kontrolė yra pastebėjusi, kad biudžeto formavimo reikalai Seime blogi. O kam pavyksta išsimušti biudžetą, paskui nekontroliuojama, kaip jis naudojamas.

Jei neatsakingai naudojamos biudžeto lėšos, į tai vertėtų atsižvelgti skiriant pinigus kitų metų biudžete. Tai būtų kažkokia sankcija,  nes turi būti sąsaja tarp neatsakingai naudojamų lėšų ir tų institucijų biudžeto kitais metais.

O kokių reikia automobilių ar kitų prekių, kontroliuoti reikėtų ir iš apačios. Bet visuomenėje daug baimės, sovietinio palikimo, tai ypač ryšku provincijoje. Jei tavo darbo vieta, darbo užmokestis susiję su politikais ir jų rato žmonėmis – tyla, nuolankumas, vergo sindromas. Kartais baudžiame viešųjų pirkimų komisijas, kurios priėmė blogus sprendimus, net gaila tų žmonių – tokie sraigteliai: sako, taip liepė, tokias sąlygas atnešė. Nėra laisvų, drąsių žmonių, pilietinės visuomenės, kad išdrįstume pasakyti: ne, taip nedarysiu, nes tai nelegalu ar neefektyvu. Tačiau, tikiu, po truputį valysimės. Tam reikia laiko. Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą.

– Kodėl verslas be viešųjų pirkimų nusiperka pigiau nei viešasis sektorius, nors viešųjų pirkimų tikslas – racionaliai naudoti valstybės pinigus?

– Vieša paslaptis, kad per viešuosius pirkimus permokama. Verslas privačiuose pokalbiuose nelabai slepia, kad dėl viešojo sektoriaus neprognozuotumo iškelia kainą, nes paskui dar kas sugalvos, ką papildomai padaryti, projektai vis keičiami. Vakarų šalyse su projektais dirbama ilgiau, o pas mus prisirišama prie europinių pinigų, skubama ir pridaroma klaidų. Ir dabar vėluojame su naujo ES finansinio laikotarpio projektais, o paskui visi tuo pačiu metu bandys spėti nusipirkti iki 2020 m., tad neabejotinai kils kainos, nes visi bandys nusipirkti tuo pačiu metu. Verslas nepajėgs, bet norės apžioti, nes tai paskutiniai ES pinigai, konkuruos, teisis. O kentės kokybė.

Pavyzdžiui, IT pirkimai: viešasis sektorius negali tiek mokėti šios srities specialistams, tad jų kompetencija nėra labai didelė, o šiai sričiai viešajame sektoriuje skiriamos milžiniškos lėšos. Vien projektui „e. sveikata“ kokios mestos lėšos, o kokį rezultatą šiandien teturime. Patys IT verslo atstovai sako: perkamas kosminis laivas, o sistema naudojama kaip dviratis. Į technines specifikacijas prirašo dalykų, kurių niekada nenaudos ir kurių nereikės, o tai labai išbrangina patį projektą. O paskui, projektą įgyvendinant, nėra tikrųjų jo vadovų, kurie žinotų, kas turėtų būti padaryta.

– Bet ar per pirkimus lyginama siūloma ir rinkos kaina?

– Anksčiau tikrinant pirkimus koncentruotasi į procedūras – iš kurios pusės atplėšė paraiškos voką ir panašiai. Šaržuoju, bet tikrai anksčiau ir net lig šiol skiriama per daug dėmesio procedūriniams dalykams. Noriu įvesti į viešuosius pirkimus ekonominių matymų, nes viešųjų pirkimų esmė ir yra ta, kad viešieji finansai būtų naudojami atsakingai.

Lyginsime, kiek esant lygiavertėms aplinkybėms kainuoja išasfaltuoti 1 km kelio Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje. Automobilių kelių direkcija jau giriasi, kad per pirkimus sutaupė 60–70 mln. eurų, nes į pirkimus atėjo daugiau dalyvių. Nežinau, ar tai ir mūsų kontrolės pasekmė. Bet ženklinant kelius lig šiol 20 metų Lietuvą dalijosi dvi bendrovės.

Pažiūrėjome, kaip yra kitose šalyse: ten konkursai skaidomi į mažesnius, tada gali dalyvauti ir mažesnės įmonės. Automatiškai taip visoje valstybėje sukuriama darbo vietų, o daugėjant konkurencijai mažėja kaina.

Noras, kad konkursus laimėtų tos pačios stambios įmonės, argumentuojamas kokybės poreikiu. Bet kai važiuoji per Vokietiją, kur kelius žymi ir mažesnės bendrovės, matai, kaip ten juostos spindi naktį, ir kaip Lietuvoje.

Ir taip visose srityse. Verslas turi uždirbti, išsilaikyti, kurti darbo vietas, mokėti mokesčius, bet klausimas, kokia jo pelno viešuosiuose pirkimuose marža.

– Kas iš to, kad suskaičiuosite rinkos kainą? Kaip galite paveikti, kad į ją būtų atsižvelgta?

– Orientuojamės į visuomenės sąmoningumą, pilietiškumą. Tai bus paranki medžiaga ministerijoms, merams. Juk jiems amžiais trūksta lėšų mokytojų, gydytojų atlyginimams, o taupymo rezervai didžiuliai: skaičiuojame, kad permokama 20–30 proc., net 50 proc. daugiau nei rinkos kaina. Štai apie kokias sumas kalbame. Lietuvoje per viešuosius pirkimus išleidžiama apie 4 mlrd. eurų. Jei sutaupytume nors 5 proc., kiek galėtume padaryti, o visur trūksta lėšų.

Jei kalbėsime apie VPT galias, tai numestas akmenukas nuraibuliuoja. Į mūsų tyrimus atsisuka ir Konkurencijos taryba, Valstybės kontrolė, jos tęsia tyrimus. Bet, mano manymu, vienas efektyviausių instrumentų prieš korupciją – viešumas. Taip pat svarbu ir piliečių sąmonėjimas, pilietinės visuomenės brendimas, žiūrėjimas, už ką balsuojame, kokius politikus išsirenkame ir kokius sprendimus jie priima. Il­galaikėje perspektyvoje tai duos rezultatą.

– Skelbta, kad ES pagal ekonominio naudingumo kriterijų vyksta 80 proc. pirkimų, o Lietuvoje – vos 5-7 proc. Ar tikra baimė, kad užgrius tikrintojai, bus sunku įrodyti, jog pasirinktas geriausias variantas?

– Pagal ekonominio naudingumo kriterijaus naudojimą EK Lietuvą įvertino blogai. Vie­nuolika ES valstybių šiuo požiūriu turi problemų, ir Lietuva – viena iš jų. EK įpareigojimas iki 2020 m. padidinti tokių pirkimų dalį iki 75 proc. Lietuvoje įkaltas net įstatymu. Tiesa, kartais įstatyme – viena, realybėje – kita, pavyzdžiui, numatyta, kad pirkimai iš so­cialinių įmonių turi siekti 5 proc., o siekia tik 1 proc.

Kodėl toks mažas procentas perkamas pagal ekonominio naudingumo kriterijų? Gal ir dėl baimių, bet daugiau ne bijant, kad ap­skųs, o kad neteisingai sudėlios kriterijus, nes trūksta kompetencijos, ekonominio raštingumo. Reikia to mokyti, skleisti gerąją patirtį.

– Bijoma ir skundų, teismų, projektų stabdymo – ir valstybei, ir verslui tai pridaro didelių nuostolių. Ar pas mus nepiktnaudžiaujama galimybe skųstis?

– Juridinis ar fizinis asmuo turi teisę ginti savo teises, tai demokratinės valstybės pagrindas. Taip, pagal dabartinį teisinį reguliavimą tai il­gas procesas: nors teismai padarė pažangą, bet procesas užtrunka ir iki metų.

Tačiau yra ir piktavalių. Viešuosiuose pirkimuose ne paslaptis „otkatai“, ne paslaptis ir reketavimas: pas viešojo pirkimo laimėtoją ateina kiti dalyviai ir sako: arba susimoki, arba skųsiu, duosiu į teismą. O kol prasisuka teismo procesas, užtrunka. Bet dabar ir Lietuvos teis­mai nuėjo tuo keliu, kad projektas nestabdomas, nebent labai retai, o sankcijos, jei nustatomas pažeidimas, skiriamos vėliau.

Kai kuriose valstybėse tam yra ikiteisminio nagrinėjimo institucijos. EK rudenį planuoja paskelbti gerosios praktikos apžvalgą, bus skatinamas tokių institucijų atsiradimas. Bet kad tokios institucijos būtų efektyvios, jose reikia kompetentingų žmonių, kurie turėtų didelį visuomenės pasitikėjimą, būtų autoritetai ir nepažeidžiami interesų grupių. Mažose valstybėse tai gana sudėtinga dėl visokių sąsajų, bet, pavyzdžiui, Slovėnijoje tokia institucija sėkmingai veikia, vadinasi, tai įmanoma. Ten skundas išnagrinėjamas per mėnesį. Klausimas, kaip tai veiktų mūsų visuomenėje, ar verslas mažiau eitų į teismus, nes ne visada tai, kas veikia pasaulyje, veikia ir Lietuvoje.

Kitur tokios institucijos yra prie viešųjų pirkimų tarnybų, pavyzdžiui, Latvijoje. Estijoje tokia institucija veikia Finansų ministerijoje.

O kai kurios šalys, taip pat ir mūsų kaimynė Lenkija, yra įvedusios mokestį už skundimą. Tai atgraso tuos, kurie skundžia tik tam, kad skųstų. Apie tokią priemonę reikėtų pagalvoti ir mums.

– Kaip veikia nuo šių metų įsigaliojusi įstatymo pataisa, pagal kurią rangovai, nevykdantys sutarčių sąlygų, trejus metus negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose?

– Perkančiosios organizacijos džiaugiasi, nes kai kuriais atvejais vargsta su nepatikimais tiekėjais, kurie neatlieka darbų ar nepateikia prekių, tad verslui tai įspėjamasis skambutis. Tiesa, verslininkai baiminosi, kad nebūtų susidorojimo – į juoduosius sąrašus nebūtų įtraukiama už smulkmenas, o ne esminius sutarties sąlygų pažeidimus.

Per pusę metų, kai veikia įstatymas, į juoduosius sąrašus įtraukti trys tiekėjai, su vienu dar vyksta teisminiai procesai. Tad lavinos  nėra, bet kol kas naujai pasirašytų sutarčių ciklas nėra apsisukęs, tad tikras šios pataisos rezultatas išaiškės vėliau. Tačiau teko girdėti pasakojant, kaip viena maisto paslaugų gavėja pradėjo sverti kotletus, – ir teisingai, nes pagaliau pradėjo žiūrėti, ar prekė tokia, kokia žadėta.

– Ar VPT tikrina ne tik pirkimus, bet ir galutinį pirkimų rezultatą?

– Ėmėme tikrinti, kaip vykdomos sutartys: ką pirko ir ką nusipirko. Skaičiai baisūs: 91 proc. iš patikrintų sutarčių buvo nustatyta pažeidimų. Žodžiu, norime vieno, nusiperkame, o gauname visai ką kita. Viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo priežiūra visiškai nesutvarkyta. Kas pasirašyta sutartyje, kas padaryta ir kaip atrodo rezultatas – visa tai turi sutapti, o čia matome didelių problemų, tad tam skirsime išskirtinį dėmesį.

Daug piktnaudžiavimo perkant maisto produktus. Kad ir tyrimas dėl miltų pirkimo nepasiturintiems. Pasikviečiau Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros at­stovus, klausiu, ar analizavote, kiek kainuoja mil­tai rinkoje. Sako – ne. Gavo sumą, padalijo, ir išėjo, kad kaina dvigubai didesnė, nei perka kiti. Ta pati valstybė, tie patys miltai, bet kaina skiriasi dvigubai. Tačiau jei kas neskaičiuoja, tai ir neskaičiuoja.

Arba sveikatos apsaugos sritis. Baigiame tyrimą dėl reagentų pirkimo. Visas pasaulis perka tyrimus, o pas mus, kaip tokiose valstybėse, kaip Rusija, Moldova, perkami buteliukai, „šlangelės“, tad sunku ištirti, kas ir kaip. Kraujo ar šlapimo tyrimų reagentai „pririšami“ prie vienos įmonės, o tai automatiškai išaugina kainą. Suskaičiavome, kad per dešimt pirkimų galima sutaupyti 500 tūkst. eurų.

– Ar trumpėja viešųjų pirkimų procedūrų laikas? Kai kurie verslininkai sako nė nelendą į viešuosius pirkimus dėl užsitęsiančių biurokratinių procedūrų ir dėl neskaidrumo.

– Pagal trukmę ES kontekste atrodome normaliai, bet procesai vis dar ilgi. Jei pirkimas didelės vertės, sudėtingas, pagal ekonominio naudingumo kriterijus, tarptautinis su visomis procedūromis trunka apie pusę metų, atviras, mažos vertės – nuo mėnesio iki pusės metų. Ieškome variantų, kaip pagreitinti šiuos procesus. Sudarant preliminarias sutartis procesas gerokai pagreitėjo.

Mažiname biurokratinių dalykų, ataskaitų. Pagal naująjį įstatymą bus tikrinama tik laimėtojo kvalifikacija. Pakeitėme tvarką, kad dėl patekimo į tiekėjų sąrašus neneštų popierinių dokumentų, bet vis tiek neša – inercija. Pereiname ir prie e. konsultacijų. Tikimės, kad padės nauja e. sistema, nes dabartinė kurta gabalais, nepatogi. Trūksta ir sąsajų tarp valstybės valdomų registrų, kad greičiau būtų gaunamos pažymos. Bet erdvių tobulėti dar yra.

– Ar reikia dar kokių Viešojo pirkimo įstatymo pataisų?

– Balandį turėjome į savo teisinę bazę perkelti europinę direktyvą dėl viešųjų pirkimų, bet Seimas to nepadarė. Daugiausiai ginčų sukėlė vidaus sandoriai. Tai labiausiai aktualu savivaldybėms ir valstybės įmonėms – „Lietuvos energijai“ ar „Lietuvos geležinkeliams“. Štai savivaldybės prisisteigusios daug įmonių, tad kokį sniego valymą nori pirkti iš savo įmonių. Bet Konkurencijos taryba suskaičiavo, kiek per tokius vidaus sandorius pabrangsta paslaugos, o Konstitucinis Teismas yra padaręs išvadą, kad vidaus sandoriai naikina konkurenciją, neužtikrina efektyviausio viešųjų finansų naudojimo.

EK pradėjo tyrimą, kodėl neperkelta direktyva. Jei tai nueitų iki teismo, valstybei grėstų reali finansinė bauda.

– Pusantrų metų vadovaujate VPT. Ar nesijaučiate kovojanti su vėjo malūnais? Ar tikrai tikite, kad vagystę iš valstybės pradėsime laikyti vagyste, ir kovoti su korumpulais įmanoma ne sankcijomis, o viešumu, pilietinės visuomenės stiprinimu?

– Tikiu. Iš sovietmečio atsinešėme dvejopus standartus, išbalansuotą vertybių sistemą, kai norma – susitvarkiau, gavau, pramušiau, o ne kad sąžiningai kažką padariau. Bet tikiu žmonių neabejingumu, jų laisvėjimu, drąsa ir kad to su kiekvienais nepriklausomybės metais daugės. Pinigus reikia uždirbti garbingai, be korupcijos, be kyšių, be susimokėjimo politikams už viešuosius pirkimus. Jei naudoji valstybės pinigus, tai daryti reikia atsakingai.

Bet kelias ilgas, nes pirma eina teisiniai, ekonominiai, o tik paskui mentaliniai pokyčiai. Jei netikėčiau permainomis, nebūčiau ėmusis šio darbo.

Dosjė

Diana Vilytė (52 m.)

Alma mater: Vilniaus universitetas, ekonomistė.

Karjera

1991–2006 m. – Atviros Lietuvos fondo finansų direktorė, vadovė.

2007–2014 m. – Verslo paramos agentūros direktoriaus pavaduotoja, direktorė.

Nuo 2014 m. gruodžio 22 d. – Viešųjų pirkimų tarnybos direktorė.

Kita veikla

2000–2007 m. – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos narė, pirmininko pavaduotoja.

2001–2006 m., 2008–2009 m. – VDU tarybos narė.

Aktyvi visuomenininkė, prisidėjusi prie daugelio nevyriausybinių institucijų susikūrimo ir veiklos.

Partijų veikloje nedalyvauja.

Pomėgiai

Domisi visais gyvenimo kaip reiškinio aspektais. Iš menų artimiausia fotografija ir teatras, iš sporto – irklavimas ir dviračiai, iš kolekcionavimo – grybavimas, iš muzikos – klasika ir Leonardas Cohenas. Nežiūri TV, bet klausosi radijo.

Viešieji pirkimai. Jei turėdamas mažai lėšų kokiam darbui atlikti sąmoningai renkiesi brangininką, maža to, net išbaigęs pinigus toliau jam teiki užsakymus, esi arba nesveikas, arba aferistas. O kaip pavadinti taip besielgiančią valstybę?

Aušra LĖKA

Žmogus 23 metus laukė, kol atgaus teises į turėtus kelis hektarus žemės. Nesulaukė. Dabar jau laukia jo vaikai. Šeima mielai pati susimokėtų už žemės matavimo darbus ir planų parengimą, bet negalima, nes įstatymai griežtai reglamentuoja, už ką gali mokėti pats, o už ką valstybė.

Tokia tipiška 22,3 tūkst. žmonių ar jau jų palikuonių, per 24 metus dar vis nesulaukiančių žadėto teisingumo, istorija. O valstybei vis pritrūksta pinigų, žmogiškųjų išteklių ar politinės valios. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, kaip ir jos pirmtakė, net į savo programą įsirašė – baigti žemės reformą. Tačiau lemiamu etapu turėję tapti žemėtvarkos darbai, dar 2012 m. užpirkti valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, išvirto į eilinį, geriausiu atveju, apsižioplinimą, o blogesniu – kas galėtų paneigti – gal ir sąmoningą veiksmą, siekiant pasinaudoti valstybės negebėjimu skaičiuoti mokesčių mokėtojų jai patikėtų milijonų.

Istorija neįtikėtina: valstybė savo biudžete (tiksliau, mūsų visų piniginėje) numatė trejiems metams žemės reformos darbams skirti 30,6 mln. Lt (kad būtų mažiau painiavos, visas sumas, taip pat ir po euro įvedimo, nurodysime skaičiuodami litais). Surengė viešuosius pirkimus, pasirinko laimėtoją, pradėjo darbus. Tačiau ilgai neapsižiūrėjo, kad jau baigia išleisti antra tiek, nei tam buvo skirta: atlikta darbų už 50 mln. Lt, dar apie 20 mln. Lt reikės sumokėti už jau pradėtus darbus, taigi iš viso valstybė bus sumokėjusi apie 70 mln. Lt.

O paslaugų pirkimo sutarčių su rangovais sudaryta už 127,6 mln. Lt, vadinasi, viešiesiems pirkimams skirtą sumą viršijant 91 mln. Lt. Paaiškėjus tokiems faktams dviem savaitėms žemės reformos darbai šį birželį buvo sustabdyti, bet paskui vėl atnaujinti, nes juk pagal šiuos pirkimus pamatuotos žemės laukia 10 tūkst. valstybės piliečių. Nepradėtiems darbams paskelbtas naujas viešasis pirkimas vyksta šiuo metu.

Nugalėjo pasiūlęs keliolika kartų brangiau

Prieš trejetą metų įvykusių viešųjų pirkimų žemės reformai vykdyti fabula itin keista. Žemės tvarkymo ir administravimo funkcijas atliekanti Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. dviem viešaisiais pirkimais rinkosi, kas apmatuos žemės sklypus ir parengs žemėtvarkos projektus, reikalingus grąžinant piliečiams nuosavybę.

Konkursas buvo net tarptautinis. Tačiau kai kuriose jo dalyse (jis buvo išskirstytas į 56) dalyvavo vos vienas potencialus darbų vykdytojas, nors šiuo metu matininkų registre yra 1893 matininkai ir 1202 geodezininkai, taip pat 1826 asmenys, turintys teisę rengti žemėtvarkos planavimo dokumentus. Bet ir ten, kur konkuravo daugiau bendrovių (iš viso jų varžėsi 18), pergalę dažniausiai šventė valstybinis Valstybės žemės fondas. Jam teko apie 70 proc. visų darbų. Šios įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendina Žemės ūkio ministerija, kuriai pavaldi ir pirkimą vykdžiusi NŽT.

Konkurse kelti aukšti reikalavimai, kad darbas būtų atliktas tikrai kokybiškai ir už optimalią kainą, nes juk tokia ir yra viešųjų pirkimų misija – užkardyti neefektyvų visų piliečių pinigų naudojimą. Tačiau nugalėtojų pasiūlytos kainos vidutiniškai apie tris kartus viršijo kitų laimėtojų.

Kodėl pasirinktas toks brangininkas, Viešųjų pirkimų tarnyba, praėjusią savaitę NŽT prašymu ištyrusi šiuos pirkimus, logiško atsakymo nerado. Atvirkščiai – įžvelgė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. NŽT komisija nevienodai vertino pasiūlymus, nepaisė savo pačios nustatytų įkainių „lubų“.

Maža to, nurodytos paslaugų įkainių ribos priklausė ne nuo objektyvių aplinkybių (pavyzdžiui, su rinkos kainų vidurkiu susietos kainos ar siūlomų mažiausių įkainių), bet buvo vertinamos lyginant tarpusavyje to paties tiekėjo konkrečiai pirkimo daliai siūlomus įkainius.

Tokios sąlygos, užuot skatinusios tiekėjus siūlyti kuo mažesnius įkainius, priešingai, sudarė jiems visas galimybes nurodyti maksimalius paslaugų įkainius. Pavyzdžiui, ten, kur UAB „Arlitanus“ siūlė 300 Lt paslaugų įkainį, Valstybės žemės fondas – 1200 Lt. Kur „Arlitanus“ savo darbą įvertino 200 Lt, valstybės įmonė – 2800 Lt. „Arlitanus“ –  500 Lt, o Valstybės žemės fondas  – 2900 Lt ar pirmoji 600 Lt, o kita už analogišką darbą – 3 tūkst. Lt.

Viešųjų pirkimų tarnybos nuomone, „toks didelis kainų skirtumas perkančiajai organizacijai turėjo kelti pagrįstų abejonių ir ji privalėjo į tai atsižvelgti prieš priimdama sprendimus pripažinti tiekėją laimėtoju ir sudaryti su juo sutartį“.

Bet NŽT jokių abejonių nekilo, nors Viešųjų pirkimų įstatymas nurodo, kad pirkimų tikslas – įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. NŽT, Viešųjų pirkimų tarnybos vertinimu, neužtikrino pasiūlymuose nurodytų įkainių tinkamo vertinimo, nesiaiškino ir neatliko jokių veiksmų dėl siūlomų paslaugų įkainių pagrįstumo, todėl neefektyviai naudojo skirtas lėšas.

Tačiau 2012 m. Žemės ūkio ministerijai vadovavęs konservatorius Kazys Starkevičius neabejoja, jog šiuose pirkimuose kaina buvo gera ir ne iš piršto laužta: mat konkurso sąlygos buvo griežtos, iš bendrovių reikalauta turėti draudimą, kad kilus problemų atsakytų draudimo kompanijos.

„Valstybės įmonė Valstybės žemės fondas – rimta pelninga bendrovė, mokanti valstybei visus mokesčius ir net dividendus. O jei konkursus, pasiūlę mažą kainą, laimės matininkai, kurie nemoka mokesčių, kur garantijos, kas atsakys, jei po kelerių metų paaiškės, kad netiksliai pamatavo, o bendrovė bus bankrutavusi? Kas atsakys – valstybė?“ – retoriškai klausia buvęs žemės ūkio ministras.

Jis tikina, kad minimi pirkimai buvo derinami ir su Viešųjų pirkimų tarnyba, tiesa, kai jai dar vadovavo Žydrūnas Plytnikas, kuriam dėl Viešųjų ir privačių interesų įstatymo pažeidimų pačiam teko palikti postą.

Buvęs ministras blogio šaknį įžvelgia visai kitur: „Kokia pinigų suma buvo numatyta, už tiek reikėjo darbų ir atlikti. Viešojo pirkimo vykdymas turėjo būti kontroliuojamas, užuot sustabdžius žemės reformos darbus. Vyriausybės programa dabar tikrai nebus įgyvendinta.“

Vis dėlto kiek iš tikrųjų kainuoja darbai, už kuriuos valstybė mokėjo ir keliolika kartų brangiau, nei buvo gavusi pasiūlymą, gal paaiškės paskelbus naujo, dabar vykstančio konkurso analogiškiems darbams atlikti nugalėtojus. Neoficialių šaltinių teigimu,  pasiūlytos kainos daug mažesnės ir atitinka rinkos kainą.

Šiek tiek skiriasi ir konkurso sąlygos. Jose yra saugiklių, kurie turėtų garantuoti mažesnes kainas: nustatyta maksimali darbų apimtis ir kaina pagal vidutines rinkos vertes, pasiūlymo galiojimo užtikrinimo garantas sumažintas nuo 2 iki 1 proc. pasiūlymo kainos, o jos įvykdymo garantas – nuo 4 iki 2 proc. sutarties kainos. Bet gal užtenka ir tokios garantijos? Juk galimi pertekliniai reikalavimai viešuosiuose pirkimuose neretai ir sukelia abejonių (o jos neretai pasitvirtina), kad konkurso sąlygos taikytos konkrečiam laimėtojui.

Štai dabar kyla abejonių, ar 2012 m. pirkimo sąlygos negalėjo būti išimtinai pritaikytos vienam tiekėjui, jei iš 59 pirkimo sutarčių net 38 sutartys sudarytos su Valstybės žemės fondu, nors perkamų paslaugų įkainiai maždaug triskart didesni nei kitų tiekėjų, su kuriais pasirašytos likusios pirkimo sutartys.

Sutarta, ką dirbs, bet ne kiek

Didžiausia dabar išaiškėjusi 2012 m. vykdytų viešųjų pirkimų staigmena – net ne kaina, o tai, kad po pirkimų sudarytose sutartyse nėra nurodyti perkamų paslaugų kiekiai. Įdomu, ar kas savo pinigus seikėja taip, kaip valstybės: sutarta dėl darbų įkainių, bet nesutarta, kiek jų reikės atlikti, tad valstybės institucija – NŽT juos užsakinėjo, valstybės įmonė Valstybės turto fondas juos vykdė, o mes, mokesčių mokėtojai, už juos mokėjome ir vėl mokėjome.

Įdomu, kiek dar tai būtų trukę ir kiek tam nebenumatytų valstybės lėšų būtų privalu sumokėti už atliktus darbus, jei NŽT dar ilgiau būtų buvusi palikta be nuolatinio vadovo? Laimėjusi konkursą NŽT direktorė Daiva Gineikaitė pradėjo dirbti gruodį.

„Man net minties nebuvo tikrinti senų pirkimų dokumentus. Bet kilus abejonių, kad kažkas blogai su pinigais, skirtais žemės reformai, ėmėme aiškintis. Pasirodė, kad jau seniai negalėjo būti užsakomi darbai, nes visi tam skirti pinigai buvo išbaigti jau  praėjusių metų trečiąjį ketvirtį“, – pasakoja D.Gineikaitė.

Kol nebuvo kilę nesklandumų dėl darbų apmokėjimo, niekam niekas ir neužkliuvo: kokiais įkainiais buvo sudarytos sutartys, tokiais ir buvo vykdomos. Niekas nesekė ir nekontroliavo, kada viršytos viešajame pirkime nurodytos sumos, mat perkančioji organizacija numatė tik bendrą pirkimo vertę, bet neįvardijo skiriamų lėšų kiekio kiekvienai pirkimo daliai (sutarčiai). Žemės reformos darbų likę daug, tad vieni juos užsakinėjo, kiti atlikinėjo, o kadangi įkainiai buvo išpūsti kaip balionas, valstybės aukso puodas netruko išsekti.

Kaip galėjo niekas neapsižiūrėti, kad mokami pinigai, kurių nebėra, ir ne koks litas kitas, o dešimtys milijonų? Žinoma, nieko panašaus negalėtų būti privačiame sektoriuje, nes užsakovas skaičiuotų, kiek turi pinigų, o rangovas irgi pasiteirautų, kiek darbų turės atlikti. Bet čia juk reikalai su valstybe: vis tiek anksčiau ar vėliau sumokės pinigus, net jei skirtumas – 91 mln., skaičiuojant litais.

Pirkimo sąlygose preliminarūs kiekiai nurodyti buvo, o kiekvienos pirkimo dalies sutartyse – ne. Tad, pavyzdžiui, buvo numatyta suteikti 78 vnt. sutartyje nurodytų paslaugų, o suteikta 303 arba numatyta suteikti 125, o suteikta 668, numatyta 10, o suteikta 814, numatyta 13, o suteikta 159 ir taip toliau.

Tokių pažeidimų nustatyta visose Viešųjų pirkimo tarnybos tikrintose sutartyse.
Buvęs žemės ūkio ministras piktinasi, kodėl už šiuos darbus atsakinga institucija NŽT, o už pastarąją atsakinga Žemės ūkio ministerija neapsižiūrėjo, kad numatyti pinigai baigėsi, ir nenustojo užsakinėti naujų darbų. Eksministro nuomone, atėjus naujai valdžiai kontrolės funkcija šioje srityje apskritai sumenko, pavyzdžiui, neliko jo įsteigto Žemės audito padalinio prie NŽT.

Kodėl svarbios institucijos ilgai buvo be nuolatinių vadovų

„Čia dūmų uždanga: mato, kad nespėja vykdyti Vyriausybės programos – užbaigti žemės grąžinimo, tad nori savo broką pridengti. O gal savas bendroves įkišti, kurios neva darbus padarys pigiau“, – politines žabangas įžvelgia K.Starkevičius. Maža to, jis primena, kad dabar tiriami viešieji pirkimai buvo apskųsti, tad po teismų jie pasirašyti 2013 m., kai valdžioje buvo jau kairiųjų Vyriausybė, o Žemės ūkio ministerija buvo atitekusi Darbo partijai.

Tačiau D.Gineikaitė, patikrinusi sutartis, tikina, kad beveik visos jos pasirašytos iš karto. Tik keturios dalys apskųstos ir sutartys dėl jų pasirašytos po teismų 2013 m. vasarį. Vis dėlto kilę ginčai, D.Gineikaitės tikinimu, nesusiję su dalykais, dėl kurių dabar kyla problemų.

Buvęs ministras teisus, kad reikėjo kontroliuoti, kaip vykdomi pirkimai. Tik visa bėda, kad NŽT daugiau nei metus neturėjo nuolatinio vadovo. Valstybės žemės fondas nuolatinio vadovo neturi jau treti metai.

O ir esamų žemėtvarkos ir su ja susijusių kadrų kai kurie judėjimai valstybės institucijose keisti. Štai skelbiama, kad skandalingųjų viešųjų pirkimų sąlygos buvo derinamos su Žemės ūkio ministerijos departamentu, atsakingu už žemės reformos politikos formavimą ir NŽT kuravimą. Jam ir anuomet, ir dabar vadovauja buvęs Valstybės žemės fondo direktorius Audrius Petkevičius. Šiam perėjus dirbti į ministeriją, Žemės fondas lig šiol neturi nuolatinio direktoriaus. Tiesa, šiuo metu vyksta konkursas į šį postą. Bet kodėl taip ilgai delsta išrinkti naują vadovą?Ar tikrai be pagrindo įtarinėjama, kad galbūt kažkam ilgai laikyta vieta?

2012 m. NŽT direktoriavo Vitas Lopinis, o jo pavaduotojas buvo Gintautas Vasiliauskas, kuris, pradėjus vykdyti dabar taip pagarsėjusių viešųjų pirkimų procedūras, perėjo dirbti į Valstybės žemės fondą ir dabar yra jo pavaduotojas, atliekantis direktoriaus pareigas. Tai tas pats G.Vasiliauskas, kuris kartu su kitais su žemėtvarka susijusiais valstybės tarnautojais ir politikais buvo sulaukęs įtarimų baudžiamojoje byloje, susijusioje su bandymu neteisėtai paskirti savą kadrą vieno NŽT padalinio vadovu. Baudžiamosios atsakomybės G.Vasiliauskas išvengė, nes savo kaltę pripažino, davė išsamius parodymus.

Dėl vadovo posto NŽT regioniniuose padaliniuose skandalų kilo ne kartą. Pavyzdžiui, po to, kai iš likviduotų apskričių viršininkų administracijų žemėtvarkininkus perėmusi NŽT, vadovaujama laikinai direktoriaus pareigas ėjusio G.Vasiliausko, užsimojo pakeisti net 26 skyrių vadovus iš 48.

Minėtų viešųjų pirkimų pagrindines sąlygas nustatė NŽT departamentas, kuriam tuo metu vadovavo Algis Bagdonas, dabar jau išėjęs iš NŽT savo noru, bet, kaip buvo skelbta, galbūt norįs užimti vadovaujamas pareigas Valstybės žemės fonde.

O sutartis pasirašęs tuometis Valstybės žemės fondo direktorius Ramūnas Mockevičius taip pat jau išėjęs iš darbo šioje valstybės įmonėje.

Kodėl tokiose svarbiose valstybės institucijose tokia vadovų kaita ir kodėl jos metų metais dirba su laikinais vadovais? Norinčiųjų vadovauti – daug. Tai pačiai D.Gineikaitei dėl NŽT direktoriaus posto teko varžytis su penkiolika, o galutiniame etape nugalėti keturis konkurentus.

Tai ne išimtis: 2014 m. tik 34 proc. Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų vadovų buvo nuolatiniai. Valstybės valdymo ekspertas prof. dr. Vitalis Nakrošis daro prielaidą, kad gal 2012 m. sugriežtinus vadovų atranką į valstybės tarnybą kai kurie galbūt partijų ir ministrų palaikomi kandidatai negalėjo jų atitikti ir todėl buvo delsiama skelbti konkursus eiti nuolatines pareigas.

Praėjusią vasarą iš žemės ūkio ministro posto atsistatydinusį Vigilijų Jukną pakeitusiai „darbietei“ Virginijai Baltraitienei, anksčiau – Seimo vicepirmininkei, taip pat, matyt, sukėlė abejonių jau paskelbto konkurso į NŽT vadovo postą sąlygos, tad ji jį atšaukė ir paskelbė iš naujo. Nepaisant žiniasklaidoje sklandžiusių įtarinėjimų, kad kėdė taikoma vienam ministrės kolegai iš Darbo partijos, ji atiteko tuomet pusantrų metų Kauno savivaldybės Žemėtvarkos skyriui vadovavusiai, prieš tai savivaldybės Teisės skyriuje dirbusiai 33-ejų D.Gineikaitei.

Tiesa, ir ji siejama su Darbo partija, bet, anot jos pačios, tai buvo trumpai ir seniai, mat dirbant savivaldybėje jai buvę smalsu pamatyti rinkimų kampaniją iš vidaus.

Žinoma, kyla įvairių minčių, kai į naujai įsteigtą NŽT direktoriaus patarėjo postą pasirenkamas taip pat „darbietis“, įvairiai pagarsėjęs buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius. Bet, D.Gineikaitės tikinimu, ji tam neturėjusi įtakos, mat patarėjas rinktas per specialią atranką, o ieškota žmogaus, kuris kuruotų sienos demarkacijos reikalus, tad G.Furmanavičiaus patirtis vidaus reikalų ministro poste tikrai vertinga.

Tad, kad ir kaip politiniai oponentai anos kadencijos viešųjų pirkimų peripetijų aiškinimesi bandytų įžvelgti politines sąskaitas, jos – tikros ir apmokėtos mokesčių mokėtojų pinigais.

Naujoji NŽT vadovė pripažįsta: dėl situacijos kalta NŽT – ir dėl įvykdyto pirkimo, ir dėl jo vykdymo, ir dėl darbų apmokėjimo. Jos nuomone, ne tokio dydžio turėjo būti darbų įkainiai, o NŽT turėjo kontroliuoti, ar neviršijamos tam skirtos lėšos. Tad išsiaiškinusi tokias savo vadovaujamos institucijos nuodėmes D.Gineikaitė pati ir iškėlė viešumon šiuos faktus, o Žemės ūkio ministerija palaikė sau pavaldžios institucijos bandymus užkardyti tolesnį taškymąsi valstybės pinigais, kurie ~de jure~ šiems darbams net nebeegzistuoja.

Galima klausti, kodėl anksčiau to niekas nematė, kodėl taip vėlai praregėta. Bet atsakymas elementarus: NŽT ir Žemės ūkio ministerijoms pradėjo vadovauti reginčios vadovės. Lig tol, matyt, kai ko įžvelgti nenorėta.

Viešųjų pirkimų tarnyba: sandoris niekinis, todėl negalioja

Tad vis dėlto kas kaltas, kad valstybė permokėjo, gal ir sąmoningai, o dar ir viršijo šiems darbams skirtas sumas? „Ne mano kompetencija spręsti, kodėl tai įvyko, ir tyčia ar netyčia“, – į klausimą atsako D.Gineikaitė. Jos vadovaujama NŽT kreipėsi į atitinkamas kompetentingas institucijas, kad jos ir atsakytų į šiuos klausimus. Tiesa, jų įžvalgos apie skandalinguosius pirkimus kardinaliai priešingos.

Viešųjų pirkimų tarnyba, ištyrusi konkurso rengimą, priėjo prie tokios išvados: atsižvelgdama į nustatytus Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus ir vadovaudamasi Civilinio kodekso nuostatomis, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, NŽT pirkimo sutartis turėtų nutraukti ir organizuoti naujus viešuosius reikiamų paslaugų pirkimus.

Tačiau ši išvada padaryta tik praėjus trejiems metams po sutarties, kai dėl jos kreipėsi pati NŽT, tik jau vadovaujama naujos direktorės. Bet Viešųjų pirkimų tarnyba nepajėgi įvertinti visų pirkimų. Antai pernai jų buvo net  9,9 tūkst., o Viešųjų pirkimų tarnyba įvertino tik apie 2,6 proc., kurių piniginė vertė siekė 1,9 mlrd. Lt. Tai sudaro 10,3 proc. visų 2014 m. įvykusių pirkimų vertės.

Su korupcija kovoti turinti Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) iš viso atsisakė pagal NŽT pateiktą medžiagą pradėti ikiteisminį tyrimą, neįžvelgusi nusikalstamos veikos požymių. Tada NŽT kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, skųsdama STT, kad ši atsisakė pradėti tyrimą.

Generalinė prokuratūra taip pat atsisakė tenkinti skundą, motyvuodama, kad NŽT nenurodė galimų padarytų nusikalstamų veikų, neįvardijo jas galbūt padariusių asmenų, nenurodė, ar dėl to kilo žala.

Tad NŽT kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, jau skųsdama Generalinės prokuratūros verdiktą. Atsakymo kol kas nėra. Gal šįsyk, jau po Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kad vykdant pirkimus pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymas, Temidei kils noras pasiaiškinti, ar valstybės institucijoje dirbantys juos organizavę, o paskui jų vykdymą turėję kontroliuoti asmenys buvo tik labai išsiblaškę, ar už keistų sutarčių slypi kažkas daugiau.

STT ir Generalinės prokuratūros argumentai, kodėl nesiimama tyrimo, labiau primena bandymą paskandinti esmę juridinėse vingrybėse, ilgais viražais ginčijantis, kiek milijonų jau būtų galima laikyti didele žala valstybei, reikalaujant, kad pati besikreipianti institucija įvardytų kaltininkus.

Tačiau ar 91 mln. Lt skirtumas tarp valstybės skirtos ir užsakytų darbų sumos nepakankamas susidomėjimui tokiu keistu konkursu sukelti? Ar tikrai viskas čia gerai, kai viena tos pačios – Žemės ūkio ministerijos institucija skelbia viešąjį pirkimą, tos pačios ministerijos valdoma valstybės įmonė laimi didžiąją dalį, nors siūlo triskart didesnę nei kiti kainą, kai darbų apimtys sutartyse apskritai neįvardijamos, o tai sudaro sąlygas užsakyti jų per keturiskart daugiau, nei skirta pinigų. Teisybės dėlei, gal panašiam kiekiui darbų, kiek dabar ir sudaryta sutarčių, būtų užtekę skirtų pinigų, jei NŽT būtų pirkusi ne už maksimalią, o rinkos kainą.

Ironizuojant galima pridurti, kad dar gerai, jog valstybinė įmonė Valstybės turto fondas, iš kitos valstybės institucijos užsiprašiusi kosmines kainas, uždirba ir valstybei – tvarkingai moka dividendus. Žodžiu, iš pradžių valstybė gerokai permoka, bet paskui kažkiek atsiima dividendais. Biznis, nors ir Monkės.

Kiek valstybė per tokius biznius praranda, skaičiuoti niekas nebandė. Tai ir nėra lengva apskaičiuoti. Negalima sakyti, kad darbai, kurie atlikti ar bus baigti atlikti, nors jiems jau pritrūko paskirto finansavimo, nereikalingi. Ir žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė yra pripažinusi, kad buvo iš karto aišku, jog 31 mln. Lt žemės reformai užbaigti neužteks, nors tiek ankstesnė, tiek dabartinė Vyriausybė turėjo ambicijų priartėti prie finalo. Tad darbus vis tiek reikės tęsti. Tik gal po naujo pirkimo jie atpigs?

Kiek 2012 m. permokėta, bus galima bandyti apskaičiuoti, kai NŽT paskelbs naujai surengto ir dabar vykstančio viešojo pirkimo analogiškiems kaip ir 2012-aisiais darbams atlikti laimėtojų kainas. Konkurse vertinti 23 įmonių dokumentai. Kaip informavo NŽT, visos konkurso procedūros turėtų būti baigtos iki rugpjūčio vidurio, tada planuojama pasirašyti sutartis.

NŽT direktorė D.Gineikaitė tikisi, kad jei nebus skundų, galinčių sustabdyti procesą, darbus numatoma pradėti jau rugpjūčio pabaigoje ir tokiu atveju iki šių metų pabaigos NŽT baigtų jos kompetencijai priklausančios nuosavybės į žemę atkūrimą ne miestų teritorijose.

Deja, nuostoliai valstybei dėl įtartinų viešųjų pirkimų 2012-aisiais – ne tik materialūs:  24 metus savo žemės tebelaukiantys Lietuvos piliečiai vėl turėjo progą suabejoti, ar valstybės institucijose dirbantys žmonės tarnauja jiems, ar tik sau.

Beje, kažin ar tik sutapimas: tą pačią dieną, kaip ir dėl NŽT pirkimų, Viešųjų pirkimų tarnyba paskelbė savo vertinimą, kad Kauno rajono savivaldybė daugiau nei dvigubai viršijo Kauno LEZ pirkimui numatytas lėšas.

Tampa keista norma, kai viešiesiems pirkimams numatytos sumos ~de facto~ viršijamos jau ne procentais, o kartais. Kas galėtų paneigti, kad tai vyksta, kai pirkimus laimi geidžiamas darbų vykdytojas. Tokiam negaila, juolab ne savų – valstybės pinigų. Tikra mistika, iš kur tie milijonai, kurių valstybė, kad ir žemės reformai, neturėjo, staiga ima ir atsiranda.

Vienas faktas: valstybės institucijos vykdė 9,9 tūkst. viešųjų pirkimų, kurių vertė – 18,1 mlrd. Lt.

Žemės reforma per 24 metus taip ir nebaigta

Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki dabar Lietuvoje jau priimti sprendimai atkurti 772,3 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 4 mln. ha žemės, miško ir vandens telkinių.

Kaimo vietovėse jau atkurta 99,4 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Liko atkurti 13,8 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 23,8 tūkst. ha žemės (iš jų negrąžinta natūra – 2,6 tūkst. piliečių beveik 6 tūkst. ha).

Dėl miestuose turėtos žemės atkurtos 83,6 proc. piliečių nuosavybės teisės į 87,7 proc. žemės ploto. Miestų teritorijose liko atkurti 8,5 tūkst. piliečių nuosavybės teises į 4,8 tūkst. ha. Vien Vilniuje 4,5 tūkst. žmonių laukia naujų žemės sklypų.

Žemės reforma prasidėjo 1991 m. Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui priėmus Žemės reformos įstatymą. Viena pagrindinių šios reformos sudėtinių dalių – piliečių nuosavybės teisių atkūrimas į žemę. Per 24 metus reforma susidūrė su daugybe biurokratinių kliūčių, buvo kaitaliojami ją reglamentuojantys įstatymai, net priimtos jų naujos redakcijos.

„Iš esmės užbaigsime žemės grąžinimą ir privatizavimą, geodezijos ir kartografavimo darbus, sutvarkysime teisinius žemės santykius“, – tai citata iš A.Kubiliaus Vyriausybės programos.

2012 m. A.Butkevičiaus Vyriausybės programoje įsipareigota: „Užbaigsime nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Artimiausiu metu baigsime nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimą kaime.“

Tas laikas, deja, vis dar dar neatėjo.

BFL

Prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo Vyriausybei keisti Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) pavaldumą. Tai ji pirmadienį pareiškė po susitikimo su Vyriausybės nariais.

“Antikorupciniame pakete atkreipiau Vyriausybės dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymo ir kontrolės pataisos, kurias pateikiau, taip pat stringa Vyriausybėje, nėra Vyriausybės nuomonės Seimui. Skubinu Vyriausybę kuo greičiau ją teikti, nes būtent šiose pataisose pasiūliau ne tik pavaldumą keisti Viešųjų pirkimų tarnybos, bet pirmiausia skaidrumo ir atskaitomybės elementus, skelbiant arba vykdant viešuosius pirkimus, ypač su žiniasklaida. Tai yra labai svarbu. Prašau Vyriausybės pagreitinti savo nuomonės pateikimą Seimui”, – pirmadienį spaudos konferencijoje kalbėjo D. Grybauskaitė.

Šiuo metu tarnyba yra pavaldi Ūkio ministerijai.

D. Grybauskaitė dar kovo mėnesį pranešė apie rengiamą Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimą, siekiant, kad ši institucija taptų nepriklausoma, numatant vadovų rotaciją.

VPT vadovas Žydrūnas Plytnikas praėjusiais metais kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl neva jam daromo spaudimo. Garsiojoje buvusio ūkio ministro Dainiaus Kreivio “pažymoje” nurodoma, kad politikai, verslininkai mėgino daryti spaudimą jam ir Ž.Plytnikui dėl bendrovių “Vilniaus vandenys”, Ignalinos atominės elektrinės, Valdovų rūmų statybos, Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos, daugiabučių renovavimo programos viešinimo ir kitų viešųjų pirkimų.

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio bendraminčiai vienas po kito kopia į svarbius postus. Praėjusios savaitės pabaigoje konkursą į Ūkio ministerijai pavaldžios Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo postą laimėjo šiai tarnybai pastaruoju metu laikinai vadovavęs D. Kreivio bičiulis Žydrūnas Plytnikas.

Praėjusią žiemą dienraštis ūkio ministrą su tuomečiu pavaldiniu užfiksavo paslaptingos religinės bendruomenės „Opus Dei” apeigose.

Konkursą į Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo postą Ž.Plytnikas laimėjo be jokios konkurencijos. Vieną galimų pagrindinių varžovų – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotoją Vaidotą Jakštą – dalyvauti konkurse atbaidė Ž.Plytniko žygiai į prokuratūrą.

Prieš keletą savaičių, vos paskelbus konkursą, Ž.Plytnikas kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo V.Jakšto piktnaudžiavimo tarnyba.

Konkurso sąlygos irgi buvo lyg tyčia itin palankios Ž.Plytnikui. Kandidatas į tarnybos vadovus turėjo būti teisininkas, turintis 3 metų vadovavimo ir 5 metų teisinio darbo patirtį. Jis taip pat bent penkerius metus privalėjo būti dirbęs viešųjų pirkimų srityje. Viešųjų pirkimų sritį Ž.Plytnikas kuravo dirbdamas „Sodroje”, tačiau iš šios tarnybos teisininkas buvo išmestas.

„Aš niekaip nevertinu konkurso, nes apie jį neturiu jokių duomenų. Kiek žinau, dar yra trys dienos, kai galima apskųsti rezultatus. Todėl palaukime pabaigos, tada bus galima komentuoti”, – apie Ž.Plytniko laimėtą konkursą į ilgesnes kalbas nesileido ūkio ministras.

„Aš tikrai nemanau, kad konkurso sąlygos buvo man specialiai pritaikytos. Jos buvo be galo paprastos, supaprastintos, o aš šioje srityje darbuojuosi nuo 1999 metų ir tikrai esu profesionalas”, – „Lietuvos ryto” televizijai vakar kalbėjo būsimasis Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas.

Konkurso nugalėtojas pripažino, kad su D.Kreiviu jį sieja draugystė: „Bet profesijos ir profesionalumo šiuose dalykuose nereikia painioti su draugyste. Tikrai nedaugelis Viešųjų pirkimų tarnyboje dirbančių asmenų dirba šioje srityje ilgiau nei aš.”

„Lietuvos rytas“ rašo:

Ūkio ministro Dainiaus Kreivio religiniai bendraminčiai vienas po kito kopia į svarbius postus. Pasiekti karjeros aukštumų konservatoriaus bičiuliams padeda ne tik maldos.

Praėjusios savaitės pabaigoje konkursą į Ūkio ministerijai pavaldžios Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo postą laimėjo šiai tarnybai pastaruoju metu laikinai vadovavęs D.Kreivio bičiulis Žydrūnas Plytnikas.

Praėjusią žiemą „Lietuvos rytas” ūkio ministrą su tuomečiu pavaldiniu užfiksavo paslaptingos religinės bendruomenės „Opus Dei” apeigose.

Čia užsukama ne tiktai pasimelsti, bet ir aptarti aktualijų.

Be kita ko, D.Kreivys žarstė pažadus pasirūpinti religiniais bendraminčiais. Atrodo, ministras to nepamiršo.

Konkursą į Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo postą Ž.Plytnikas laimėjo be jokios konkurencijos.

Vieną galimų pagrindinių varžovų – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotoją Vaidotą Jakštą – dalyvauti konkurse atbaidė Ž.Plytniko žygiai į prokuratūrą.

Prieš keletą savaičių, vos paskelbus konkursą, Ž.Plytnikas kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo V.Jakšto piktnaudžiavimo tarnyba.

Konkurso sąlygos irgi buvo lyg tyčia itin palankios Ž.Plytnikui.

Kandidatas į tarnybos vadovus turėjo būti teisininkas, turintis 3 metų vadovavimo ir 5 metų teisinio darbo patirtį.

Jis taip pat bent penkerius metus privalėjo būti dirbęs viešųjų pirkimų srityje.

Viešųjų pirkimų sritį Ž.Plytnikas kuravo dirbdamas „Sodroje”, tačiau iš šios tarnybos teisininkas buvo išmestas.

Kaip viešai tvirtino tada „Sodrai” vadovavęs Mindaugas Mikaila, buvusiam pavaldiniui durys buvo parodytos dėl sukčiavimo.

Bet tai Ž.Plytnikui nesutrukdė iš pradžių tapti visuomeniniu D.Kreivio konsultantu, o vėliau be konkurso užimti ministerijos Ūkio ir Europos Sąjungos politikos departamento direktoriaus pavaduotojo postą.

Apie tai, kad būtent šiam asmeniui rengiama Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus kėdė, buvo pradėta kalbėti jau praėjusią žiemą.

Galimybė į ją atsisėsti atsirado, kai pavasarį Ž.Plytnikas buvo paskirtas laikinuoju direktoriaus pavaduotoju, o netrukus laikinai persėdo ir į laikinojo direktoriaus kėdę, kai iš jos buvo priverstas trauktis Rimgaudas Vaičiulis.

Tiesa, prokuratūros duris garsiai ėmęs varstyti Ž.Plytnikas visai neseniai viešai aiškino į direktoriaus postą esą nesiveržiantis ir dar neapsisprendęs, ar apskritai dalyvausiąs konkurse.

Bet net ir jį laimėjęs šis pareigūnas dar nėra visiškai ramus.

„Vykstu į prokuratūrą pasidomėti tyrimu”, – laukdamas trijų dienų termino pabaigos, kai galima apskųsti konkurso rezultatus, susitikimą su žurnalistais vakar bandė atidėlioti Ž.Plytnikas.

Dar paprasčiau durys į vieną didžiausių valstybinių įmonių atsivėrė kitam D.Kreivio religiniam bendraminčiui Rokui Masiuliui.

Buvęs LEO LT valdybos narys ir administracijos direktorius gegužę buvo paskirtas bendrovės „Klaipėdos nafta” vadovu.

Nors šią bendrovę kontroliuoja Energetikos ministerija, pernai gruodį į slaptą „Opus Dei” susibūrimą patekusio „Lietuvos ryto” televizijos žurnalisto darytas pokalbio įrašas leidžia spėti, kad prie R.Masiulio karjeros šuolio prisidėjo ir D.Kreivys.

Kaip „Lietuvos rytas” rašė, kalba apie R.Masiulį pakrypo, kai po mišių alų gurkšnojantys vyrai ėmė diskutuoti, kas turi daugiausia galimybių tapti Europos Sąjungos prezidentu.

Klubo nariai tada juokaudami siūlė į prezidentus siųsti tuo metu LEO LT dar dirbusį R.Masiulį. „Vis tiek greitai liks be darbo, reikėtų prastumti”, – šmaikštavo vienas sambūrio dalyvių.

Bet pokalbyje dalyvavęs D.Kreivys rimtu veidu visiems patikino, kad klubo bičiulis neprapuls – be darbo tikrai neliks.

Šie ūkio ministro žodžiai jau po pusmečio išsipildė.

Bet vakar kalbinamas D.Kreivys dėl sparčiai besiklostančios kai kurių klubo narių karjeros nuopelnų prisiimti nenorėjo.

„Aš niekaip nevertinu konkurso, nes apie jį neturiu jokių duomenų. Kiek žinau, dar yra trys dienos, kai galima apskųsti rezultatus. Todėl palaukime pabaigos, tada bus galima komentuoti”, – apie Ž.Plytniko laimėtą konkursą į ilgesnes kalbas nesileido ūkio ministras.

Pagyręs laimėtoją D.Kreivys užsiminė, kad konkurso nelaiko nesąžiningu, nors jame dalyvavo tiktai vienas pretendentas ir apie jo pretenzijas užimti Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus postą jau buvo kalbama metus: „Konkursas buvo skaidrus, atviras, galėjo dalyvauti tiek kandidatų, kiek norėjo.”

Pagyrų sau negailėjo ir Ž.Plytnikas. Jis pareiškė, kad rimtesnių pretendentų už jį į šį postą net negalėjo būti.

„Aš tikrai nemanau, kad konkurso sąlygos buvo man specialiai pritaikytos.

Jos buvo be galo paprastos, supaprastintos, o aš šioje srityje darbuojuosi nuo 1999 metų ir tikrai esu profesionalas”, – „Lietuvos ryto” televizijai vakar kalbėjo būsimasis Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas.

Konkurso nugalėtojas pripažino, kad su D.Kreiviu jį sieja draugystė: „Bet profesijos ir profesionalumo šiuose dalykuose nereikia painioti su draugyste

Tikrai nedaugelis Viešųjų pirkimų tarnyboje dirbančių asmenų dirba šioje srityje ilgiau nei aš.”

Būdinga savitarpio pagalba

* Ministras D.Kreivys pernai žiemą buvo užfiksuotas besilankantis sostinėje, Jogailos gatvėje, įsikūrusiame studijų centre ir jaunimo klube „Liepkiemis”.

* Klubas, kuriame ugdomas berniukų, vaikinų ir vyrų žmogiškasis, dorovės ir krikščioniškasis tobulėjimas, veikia nuo 1995 metų.

* Krikščioniškas formavimasis „Liepkiemyje” yra patikėtas Katalikų bažnyčios asmeninei prelatūrai „Opus Dei”. Teigiama, kad ji padeda žmonėms gyventi tikėjimą atitinkantį kasdienį gyvenimą.

* „Opus Dei” („Dievo darbas”) mokytojai ir tikėjimo skleidėjai Vilniuje – prieš keletą ar keliolika metų į Lietuvą atvykę ir puikiai lietuviškai pramokę užsieniečiai.

* Tose pat bendruomenės patalpose Vilniuje vyksta ir pamaldos, ir Katekizmo skaitymai, ir neoficialūs pokalbiai apie šalies ir pasaulio aktualijas prie alaus ar sulčių.

* Išpažintis atliekama nuošaliame kambaryje akis į akį su kunigu.

* Dievą kasdienybėje siūlančią atrasti organizaciją „Opus Dei” religijotyrininkai vadina radikalia katalikybės atšaka, kurios nariams būdingas didelis pamaldumas, griežtas normų laikymasis, savitarpio pagalba.

* „Opus Dei” bendruomenė ypač išgarsėjo po to, kai ją prieštaringai pavaizdavo JAV rašytojas Danas Brownas knygoje „Da Vinčio kodas”.

Ministro pirmininko tarnybos teisininkai nesutinka su Viešųjų pirkimų tarnybos padaryta išvada dėl pastato rekonstrukcijos darbų Turniškėse. Teisininkų išvadoje teigiama, kad Viešųjų pirkimų tarnyba padarė neteisingas išvadas, jog rekonstrukcijos darbų pirkimo sandoris yra negaliojantis. Kol vyksta teisinis ginčas, rekonstrukcija sustabdyta.

Dar 2007 metais šis viešasis pirkimas buvo derintas su VPT ir gautas leidimas jį vykdyti. Vadovaujantis Tiekėjų kvalifikacijos vertinimo metodinėmis rekomendacijomis, patvirtintomis VPT direktoriaus įsakymu, buvo paskaičiuoti ir pirkimo sąlygose nustatyti atitinkami reikalavimai, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

Sutartis su UAB „Senovė“ sustabdyta todėl, kad dėl sunkmečio 2009 metais rekonstrukcijos darbams lėšos nebuvo skirtos.