Laimonas TALLAT-KELPŠA

Lietuvos ambasadorius Indijoje

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Tačiau Europos geopolitika pastarąjį dešimtmetį išgyvena reikšmingus poslinkius. Ne visi jie matomi plika akimi, tačiau neišvengiamai turės ilgalaikės įtakos. Štai keli skaičiai: 2005 m. Europos Sąjungos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) sudarė 560 mlrd., su „Vakarais“ (EFTA šalimis, JAV ir Kanada) – 711 mlrd. eurų. 2015 m. šie skaičiai susilygino ir atitinkamai siekė 1,04 bei 1,07 trln. eurų.

„Rytų“ ir „Vakarų“ geografines ribas galima tikslinti, tačiau esmės jos nekeičia: Europos politika gręžiasi Rytų kryptimi. Šiandien ant ES derybininkų stalo – visas pluoštas laisvosios prekybos susitarimų (su Japonija, Indija, ASEAN šalimis), kurie dar labiau paskatins prekių ir paslaugų mainus tarp dviejų žemynų. O kur dar besiplečiantis bendradarbiavimas Pietų kryptimi, kurį žymi ekonominiai susitarimai ir paramos paketai su Afrika ir Artimųjų Rytų šalimis?

Šiuo požiūriu Europos politika neatsilieka nuo JAV. Garsųjį Baracko Obamos „posūkį į Aziją“ bene geriausiai įprasmino pernai pasirašytas Ramiojo vandenyno šalių partnerystės susitarimas (TPP), kuris įtraukia ne tik JAV, bet ir Japoniją, Australiją bei kitas regiono valstybes.

Pokyčiai JAV administracijoje bei Europos politikoje („Brexit“) kurį laiką mus ir vėl atgręš „Vakarų“ kryptimi. Kai kurie pasiekti susitarimai bus peržiūrėti, kiti (pvz., JAV dalyvavimas TPP) – jau oficialiai atšaukti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje trauka „Rytų“ pusėn tik stiprės – būtent Azijoje šiandien formuojasi nauji augimo centrai, čia gyvena pusė pasaulio gyventojų: šiandien – pigi darbo jėga, rytoj – aktyvūs prekių ir paslaugų vartotojai.

Šiuo metu prekyba tarp Rytų ir Vakarų vyksta daugiausia jūromis. Prekiauti sausuma trukdo ne tik neišplėtota infrastruktūra, bet ir nestabili geopolitinė padėtis plačioje valstybių juostoje nuo Maskvos iki Jemeno. Būtent čia šiandien verda didieji konfliktai ir bandoma perbraižyti valstybių sienas.

Europos (ir JAV) laimėjimai šiame regione – kol kas labai trapūs. Taip, Ukraina, Moldova ir Gruzija įtrauktos į ES laisvosios prekybos režimo erdvę. Su Moldova jau veikia, o su Ukraina ir Gruzija, tikimės, netrukus įsigalios bevizio režimo susitarimai. Taip, rastas diplomatinis sprendimas Irano branduolinei programai. Kita vertus, Sirijoje iniciatyva iš esmės perleista Rusijai, Turkijai ir Iranui. „Įšaldyti“ konfliktai Rytų kaimynystėje ir toliau nesprendžiami. Į valdžią kai kuriose regiono šalyse grįžta Kremliui simpatizuojančios jėgos.

Ar susiims Europos Sąjunga, pati draskoma didžiulių vidinių įtampų, ar panorės šiame strateginiame „koridoriuje“ išlikti svarbi, įvykių raidą lemianti žaidėja – nuo to priklausys ne tik šio regiono, bet ir platesnė pasaulio geopolitika.

O mes kuo čia dėti, paklaustų dažnas. Lietuvos vaidmens nereikėtų iš anksto nuvertinti. Nepamirškime, kad europinės Rytų kaimynystės politikos sėkmę lėmė pirmiausia Lietuvos ir jos partnerių sutelktas veikimas. ES ir vėl svarstant, ką toliau daryti su visa Rytų kaimynyste, pabandykime ją integruoti į didesnį paveikslą. Saugi ir stabili Rytų kaimynystė svarbi ne tik regioniniu požiūriu, bet ir kaip esminė jungtis su Turkija, Iranu, o per jas – su prekybos partneriais Didžiojoje Azijoje. Projektas „Vikingas“ – tik simbolis to, kas galėtų būti sukurta per artimiausius dešimtmečius. Ir sykiu pavyzdys, kiek dar kliūčių reikia įveikti, kad prekyba šia kryptimi pajudėtų be trukdžių.

Svarbų vaidmenį šioje grandinėje suvaidins Turkija. Nuo tolesnės įvykių raidos šioje NATO valstybėje smarkiai priklausys ir mums artimų kaimynų (pirmiausia Ukrainos), ir mūsų pačių likimas. Kieno sąlygomis vyks prekyba tarp Rytų ir Vakarų – Europos ar Rusijos? Dažnai mes linkę manyti, kad didiesiems pasaulio uždaviniams esame „per maži“. Bet juk ne vieną šimtmetį Europos reikalams santykiuose su Osmanų imperija atstovavo Lietuvos diplomatai. Ne vieninteliai, bet vis tiek įnešę svarų indėlį.

Ne paskutinėje vietoje – ir mūsų santykiai su Didžiaisiais „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC valstybėmis). Geopolitinė padėtis čia keičiasi itin sparčiai. Kinijos galia jau ne vien ekonominė, ir ji daro vis didesnę įtaką regiono valstybių tarpusavio santykiams. Pietų Kinijos jūra virsta didžiuliu įtampos židiniu. Šiaurės Korėja sparčiai plėtoja branduolinių ginklų kūrimo programą. Kaimynų grėsmės akivaizdoje Japonija ir Pietų Korėja – abi JAV sąjungininkės – ieško regione papildomos geopolitinės atsvaros. Dalis Pietryčių Azijos siekia pakeisti tradicinius aljansus, pavyzdžiui, Filipinai pastaruoju metu užmezgė glaudų dialogą su Kinija bei Rusija ir prabilo apie galimą JAV karinių bazių iškeldinimą.

Kinija vis labiau matoma ir Pietų Azijoje, kur iki šiol svarbiausią vaidmenį vaidino Indija. Nepale, Bangladeše, Šri Lankoje, netgi Maldyvuose – visur sparčiai randasi kiniškų investicijų į vadinamąją strateginę infrastruktūrą. Kai kuriose šalyse klausimas „su kuo draugauti – Indija ar Kinija?“ jau tapo sudėtine vidaus politinių debatų dalimi. Su Pakistanu Kinija plėtoja ambicingus infrastruktūros projektus, kurie sujungs Kinijos vakarines provincijas su Indijos vandenynu. Savo ruožtu tiesiog akyse stiprėja ir plečiasi Indijos, tradiciškai laikytos artimesne Maskvai, ryšiai su JAV, apie kuriuos dar prieš dešimtmetį mažai kas būtų netgi drįsęs pagalvoti.

Visa tai mums gali atrodyti tolimi ir su mumis niekaip nesusiję įvykiai. Tačiau diena, kai būsime įtraukti į Azijos geopolitinį verpetą, neišvengiamai ateis. Štai Branduolinių tiekėjų grupėje, kurios narė yra Lietuva, Indija ir Pakistanas siekia visateisės narystės. JAV atvirai remia Indijos kandidatūrą, o Kinija – Pakistano. Diskusijos jau verda, atverdamos naują sprendimų lauką ir Lietuvai.

Lietuvos prekyba su „Rytais“ (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, ASEAN ir SAARC šalimis) 2015 m. sudarė 1,5 mlrd. eurų, iš jų prekyba su Kinija – net 57 proc. Lietuvai, kaip ir kitoms ES šalims, teks vis dažniau atsigręžti į visas Azijos regiono šalis, tarp jų – ir Indiją, Bangladešą, Nepalą, Šri Lanką. Pažvelgti į jas ne tik kaip į potencialias rinkas, bet ir kaip į galimus politinius bei diplomatinius partnerius – tam, kad ateityje turėtume laisvesnes rankas ir didesnį pasirinkimų spektrą savo užsienio politikoje. ■

* ASEAN šalys – Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Singapūras, Tailandas, Vietnamas.

** SAARC šalys – Afganistanas, Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Likus aštuonioms dienoms iki JAV prezidento Baracko Obamos vizito į Vietnamą ir žinios apie ginklų embargo panaikinimą šiai šaliai Vietnamo valdžia jau pasirašinėjo sutartis su JAV ginklų gamintojais.

Hanojaus pareigūnus gegužės pradžioje aplankė grupė ginklų gamintojų atstovų, pasirengusių komunistiniam Viet­na­­mui parduoti viską – nuo radarų sistemų ar naktinio matymo technologijų iki karinių lėktuvų.

Aukščiausio rango Vietnamo kariškiai pasirašant sandorius nedalyvavo, nes baiminosi au­dringos visuomenės reakcijos: juk po savaitės laukė sukaktis – 40 metų nuo Vietnamo karo pabaigos.

„Nėra amžinų draugų ar priešų. Yra tik am­žini interesai“, – gerai žinomą  frazę, kurios au­t­o­rystė priskiriama bent keliems politikams, agen­tūrai „Bloomberg“ pakartojo saugumo ana­litikas Alexanderis Vuvingas iš Azijos ir Ra­miojo vandenyno saugumo studijų centro Ha­vajuose. Ir priminė, kad JAV bei kitų Vakarų šalių ginklų gamintojai Vietname šmėžuoja jau kuris laikas.

Vietnamas artimiausiu metu tikrai nebus stambus JAV ginklų pirkėjas, tačiau kas gali paneigti, kad ateityje situacija pasikeis.

Dar praėjusį spalį JAV atšaukė apribojimus Vietnamui pardavinėti „nemirtinas“ gynybos sistemas, o šį balandį JAV ambasada Hanojuje surengė karinės technikos parodą. Produkciją joje pristatė tokios JAV kompanijos, kaip „Boeing Co.“, „Lockheed Martin Corp.“ ir „Honeywell International Inc.“, taip pat Di­džiosios Britanijos „BAE Systems Plc“. Beje, pastaroji naujų rinkų ieško jau metus, nes pernai jos produkcijos pardavimas itin smuko dėl JAV ir sąjungininkių pasitraukimo iš Af­ga­nistano, kuris šiai kompanijai buvo pagrindinis pajamų šaltinis.

Privačios JAV ginklų gamintojos veikia labai aktyviai – ieško naujų pirkėjų bei sudaro naujas sutartis visame pasaulyje ir daro spaudimą savo valdžiai naikinti ginklų embargą. „Šios kom­panijos neabejotinai tikėjosi, kad gegužės pabaigoje B.Obama paskelbs apie 50 metų galiojusio ginklų embargo Vietnamui panaikinimą“, – sako JAV ir Azijos verslo tarybos ats­tovas Vu Tu Thanhas.

Žinoma, Vietnamas artimiausiu metu tikrai nebus stambus JAV ginklų pirkėjas – dabar šalis per metus importuoja ginklų vos už kelis šimtus tūkstančių eurų. Tačiau kas gali paneigti, kad ateityje situacija pasikeis. Juk Kinija reiškia pretenzijas į 80 proc. Pietų Ki­nijos jūros teritorijos, o tam labiausiai priešinasi Viet­­na­mas. Ir, žinoma, JAV. Žiūrint tik iš finansinės per­spektyvos, konfliktas Pietų Ki­nijos jūroje JAV būtų labai naudingas, juo la­biau kad rimsta situacija Artimuosiuose Ry­tuose, kur konfliktas viso regiono gynybos iš­laidas padidino 75 proc. – nuo 99 iki 173 mlrd. JAV dolerių per metus.

JAV yra linkusi sugriežtinti ginklų eksportą, net jei tai reiškia šiokius tokius finansinius nuostolius. Bet prarasti Saudo Arabiją būtų pernelyg skausminga.

JAV iš šio konflikto užsidirbo labai daug. Dau­giausiai – iš ginklų eksporto Saudo Ara­bijai, kuriai JAV yra pagrindinė ginklų tiekėja, nors Jungtinės Tautos ragino JAV sustabdyti prekybą ginklais su šalimi, žudančia Jemeno civilius. Užtat JAV Saudo Arabijos dėka 14 proc. padidino karinių sistemų pardavimą.

„JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir kitos valstybės turėtų nustoti prekiauti ginklais su Saudo Arabija, kol liausis neteisėti antskrydžiai Jemene ir bus atlikti tyrimai dėl žmogaus teisių pažeidimų“, – yra raginę „Human Rights Watch“ atstovai.

„Šiaip jau JAV yra linkusi sugriežtinti ginklų eksportą, net jei tai reiškia šiokius tokius finansinius nuostolius. Bet prarasti Saudo Arabiją būtų pernelyg skausminga. Tad šansų, kad dabar ar kada nors ateityje JAV nustos prekiauti ginklais su šia valstybe, beveik nėra“, – įsitikinęs Švedijos analitikas Pieteris We­zemanas.

Taigi gražūs norai ir dideli pinigai dažnai yra du nesuderinami dalykai. Saudo Arabija daugiausiai ginklų perka iš JAV, bet taip pat ir iš kitų Vakarų šalių – Didžiosios Britanijos, Is­pa­nijos. Joms visoms neramumai Artimųjų Rytų šalyse padėjo padidinti pelną iš ginklų eksporto, o JAV – įtvirtinti savo, kaip di­džiausios pa­saulyje ginklų eksportuotojos, poziciją.

Regioniniai konfliktai – aukso gysla

JAV tiekia trečdalį visų pasaulyje oficialiai nu­perkamų ginklų, o sandorių vertė per metus viršija 20 mlrd. dolerių.

JAV yra pasirašiusi tarpvyriausybines ginklų prekybos sutartis su 133 valstybėmis, o iš viso ginklais prekiauja su 163 valstybėmis, jei priskai­čiuosime į šį sąrašą šiemet patekusius Ira­ną ir Vietnamą. Antroji šiame sąraše – Rusija, to­liau Kinija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija.

Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, šios penkios valstybės drauge tiekia tris ketvirtadalius visų pasaulio ginklų. Taigi Jungtinių Tautų veto teisę tu­rinčios valstybės, save vadinančios pagrindinėmis pasaulio taikos saugotojomis, yra didžiausios ginklų eksportuotojos.

„Kol tęsiasi regioniniai konfliktai, JAV iš­saugo savo ginklų eksportuotojos pozicijas. Per pastaruosius penkerius metus JAV pardavė ginklų mažiausiai 96 valstybėms, o dar daugybė užsakymų tik vykdoma. Pavyzdžiui, šiuo metu devynios valstybės laukia jau užsakytų 611 naikintuvų F-35“, – teigia SIPRI atstovai.

Nepasiekiama svajonė kol kas tebėra ir Indija, didžiausia ginklų pirkėja pasaulyje, kuriai daugiausiai ginklų tiekia Rusija.

Daugiausiai naikintuvų iškeliaus būtent į Sau­do Arabiją, taip pat į Jungtinius Arabų Emy­­ratus bei Turkiją. Tačiau JAV labai norėtų „pasiimti“ ir daugiau klientų. Azijoje jai sudėtinga, mat daugelis valstybių ginklus perka iš Ki­nijos. Tačiau Vietnamas buvo viena iš nedauge­lio valstybių, su Kinija nenorinčių turėti nie­ko bendra. Nepasiekiama svajonė kol kas tebėra ir Indija, didžiausia ginklų pirkėja pasaulyje, kuriai daugiausiai ginklų tiekia Rusija, dar šiek tiek – buvusios kolonistės Didžioji Britanija ir Italija.

Ginklų eksporto varžybose prasčiausiai se­kasi Vokietijai, kuri dar neseniai buvo trečia di­džiausia pasaulio ginklų tiekėja, o dabar ge­riausiu atveju yra penkta. Tai lėmė griežtesnė gink­lų politika, kuri draudžia tiekti ginklus, kurs­tančius regioninius konfliktus. Vien dėl šios priežasties Vokietijos ginklų eksportas per­­nai smuko per pusę.

Panašios politikos laikosi ir Nyderlandai: ši vals­tybė vienintelė atsisakė tiekti ginklus Sau­do Arabijai bei jos sąjungininkams Jemeno kon­flikte ir iš karto prarado pozicijas didžiausių ginklų eksportuotojų lentelėse.

Prancūzija, priešingai, pasinaudojo situacija ir pasirašė naujas sutartis su Saudo Arabijos są­jungininkais Egiptu ir Kataru. Ypač iš ginklų pre­kybos su arabų šalimis pastaruoju metu pra­kuto Didžioji Britanija.

Kaip rašo „The Guardian“, Didžiosios Bri­tanijos ginklų prekyba su šalimis, kuriose pa­žei­d­žiamos žmogaus tesės, pirmą kartą viršijo 3 mlrd. svarų sterlingų per metus. Pagrindinės „blo­gosios“ pirkėjos – Saudo Arabija, Bah­reinas, Burundis ir Maldyvai.

Didžiausias sandoris – pernai gegužę pasirašy­ta 1,7 mlrd. svarų sterlingų sutartis dėl naikin­tuvų Saudo Arabijai. Liepą Didžioji Bri­ta­nija iš jos gavo dar vieną užsakymą – pagaminti sistemų oras-oras už 990 mln. svarų. Rugsėjį Saudo Arabijai prireikė ir britiškų bombų už 62 mln. svarų. Ir visa tai – jau po to, kai pernai kovą prasidėjo Jemeno bombardavimas.

Ir tai dar ne viskas. Visuomenei buvo pranešta, kad Didžioji Britanija pernai atsisakė tiekti šaunamuosius ginklus ir pratybų amuniciją Egiptui. Esą kyla daug abejonių dėl šios šalies politikos krypties. Užtat pasirašė 84 mln. svarų sterlingų sutartį tiekti Egiptui snaiperių įrangą, pistoletus ir kitus šaunamuosius ginklus. „Tai akivaizdus pavyzdys, kai vyriausybė tei­gia viena, o daro kita“, – sako Andrew Smit­has iš organizacijos „Campaign Against Arms Trade“ (CAAT).

Kinija dėl moralės galvos irgi nesuka. Ji iš karto perėmė Vokietijos apleistas rinkas. Be to, Kinijai padeda net 88 proc. padidėjęs ginklų poreikis Pakistane, Bangladeše ir Birmoje.

Ginklų prekyba auga milijardais

Kinija – viena tų valstybių, kurios neskelbia finansinės informacijos apie pelną iš prekybos ginklais. Sumas galima tik numanyti – tuo užsiima įvairios organizacijos, mėginančios apskaičiuoti, kokios tai sumos. Pelno iš ginklų eksporto neskelbia net Didžioji Britanija, pateikdama tik atskirų sandorių dydžius, bet ir tai jau šis tas.

Vis dėlto ekspertai, net neturėdami visos informacijos, skaičiuoja, kad legalios prekybos ginklais apimtys pasaulyje per metus svyruoja apie 100 mlrd. dolerių ir kasmet šiek tiek paauga. Dar didesni skaičiai sukasi šešėlyje, bet čia ekspertai jau bejėgiai.

Sunku suskaičiuoti ir visas ginklus pasaulyje gaminančias gamyklas. Oficialiai jų yra per tūkstantį, o išsibarsčiusios jos maždaug šimte šalių. Didžiąją jų dalį sudaro mažo kalibro ginklų ar jų dalių gamyklos. Tarp jų – ir viena Lietuvoje.

Tačiau mažo kalibro amuniciją gaminančios Giraitės ginkluotės gamyklos situacija gana sudėtinga. 2000 m. Kauno rajone, Vijūkuose, įkurta moderni gamykla, kuriai įrangą tiekė Prancūzijos įmonės, daugiau kaip dešimtmetį dirbo nuostolingai ir tik pastaraisiais metais su­gebėjo kiek atsitiesti. Nuo 2006 m. daugiau nei 90 proc. produkcijos įmonė parduoda NATO ir kitų šalių karinėms pajėgoms, specialiosioms struktūroms ir kitoms institucijoms, tačiau gamyklą gelbėja ne kariškių užsakymai, o sportui ir laisvalaikiui skirtų šovinių gamyba.

Beje, lietuviai gamina ir šaunamuosius ginklus, tiesa, ne originalius. Bendrovę įkūrę lietuviai iš įvairių gamintojų dalių renka amerikietiško pusiau automatinio šautuvo pagrindu su­kurtą ginklą „Vytis“. „Vytis“ yra tiksli amerikie­tiško AR-15 kopija (AR-15 savo ruožtu yra civilinė Amerikos armijos naudojamo šturmo karabino M-16 A kopija). Lietuviškas „Vyčio“ pavadinimas ant šio ginklo puikuojasi todėl, kad jis iš įvairių gamintojų dalių surenkamas būtent Lietuvoje. Jo pirkėjai – šaudymo entuziastai ir Šaulių sąjungos nariai.

"Veido" archyvas

Vietnamo vizitinės kortelės – autentiški Pietryčių Azijos kaimeliai kalnuose ir gamtos stebuklu vadinamas salynas iš dviejų tūkstančių įvairiausių formų salų.

“Vietname tikėjausi daug paprastesnių ir mažiau išlepusių žmonių nei Tailande, mažiau turistų, mažesnių kainų ir daugiau autentikos. Taip ir buvo”, – kelionės įspūdžiais dalijasi Vietname dvi savaites viešėjusi klaipėdietė Sandra Gabrilavičienė, keliavusi po šią šalį su vyru Raimundu ir draugų pora.

Senuose filmuose matytą vaizdą, kad Vietnamas – nesibaigiantys miškai ir ryžių laukai, kuriuose prašmėžuoja smailiakepuriai vietos gyventojai, teks pamiršti. Iš tiesų Vietname rasite naktiniu gyvenimu pulsuojantį miestą Saigoną, judrius pajūrio kurortus, autentiškų kaimų Šiaurėje ir į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktą salyną su stalagmitų urvais Halongo įlankoje.

Šiaurėje – autentiški kaimai

Vos atvykus į Vietnamo sostinę Hanojų iškart apgaubia Pietryčių Azijai būdingas šurmulys – gatvės prekeivių klegesys, pro šalį nardančios rikšos ir motoroleriai. Nors Hanojuje turistams siūloma aplankyti senovinių šventyklų, ežerų, Prancūzų kvartalą ir jų kultūrinį pasididžiavimą – tik Šiaurės Vietnamui būdingą vandens lėlių teatrą, lietuviams slogų įspūdį paliko centre matoma tarybinį stilių primenanti architektūra ir pūpsantys šiukšlių kalnai.

Iš Hanojaus lietuviai patraukė į Šiaurę – 1,6 km aukštyje įsikūrusį miestą Sapą. Į šį regioną kalnuose keliautojai vyksta pažiūrėti tikros autentikos ir įstabios gamtos. “Tai viena gražiausių vietų visame Vietname – Halongo įlanka ir Sapa yra Vietnamo vizitinė kortelė. Ten plyti ryžių terasos, įsikūrę autentiški vietnamiečių kaimai, kur vietos gyventojai vaikšto apsitaisę tautiniais drabužiais – juos kiekvienas kaimas turi skirtingus”, – įspūdžiais dalijosi klaipėdietė. Moterys nešioja savo rankomis austus lino sijonus, kuriuos nudažo žemės spalva ir išsiuvinėja kryžiuku ryškiomis spalvomis. Atvykėlius vakariečius stebina ir įvairūs papročiai – pavyzdžiui, vietinės Dao genties moterys ištekėjusios nusidažo dantis juodai.

“Tik turistams reikia turėti omenyje, kad Sapoje visada šalta. Mes to nežinojome. Laimė, kad nuvažiavau ne mūvėdama šortais, nes kai atvykome anksti ryte buvo tik 5 laipsniai šilumos”, – įspėja Sandra.

Viešbutyje, kuriame gyveno, lietuviai užsisakė visureigį su vairuotoju ir gidu ir penkias dienas važinėjo po apylinkes – lankė kaimus, apžiūrinėjo ryžių terasas, apsuptas migloje paskendusių viršukalnių, krioklius. Sandra pataria į Sapą važiuoti kovo mėnesį, kai žaliuoja ryžiai ir pasitinka švelnesnis oras. Beje, vietinės kelionių agentūros siūlo turus su nakvyne pas vietos gventojus, tačiau lietuviams keliautojams toks pasiūlymas pasirodė pernelyg ekstremalus. “Nesiryžome nakvoti, nes sąlygos kaip akmens amžiuje – temperatūra naktį nukrinta iki 0 laipsnių, o žmonės miega ant grindų – net be čiužinių. Labai varginga liaudis. Daug ten sergančių, sloguojančių”, – apgailestauja klaipėdietė.

Halongo įlanka – rojaus kampelis Vietname

Daugumos į Vietnamą atvykusių keliautojų maršrute didžiosiomis raidėmis įrašoma Halongo įlanka, esanti už 3 valandų kelio autobusu nuo sostinės. “Nuvažiavus į Vietnamą reikia pamatyti tokią vietą, nes daugiau pasaulyje tokių nėra. Plauki tarp tūkstančių iš vandens kyšančių salų ir atrodo, kad tuoj ant kurios nors užplauksi. Tai labai mistinė vieta”, – įsimintiną pasiplaukiojimą prisimena Sandra, lygindama matytą peizažą su filme “Karibų piratai” rodomais vaizdais.

Lietuviai viešbutyje užsisakė senovinį medinį laivą, jame plaukė tik keturiese – už dienos turą po salas jie sumokėjo 120 dolerių. Į šią kainą taip pat įėjo bilietas į keletą urvų salose. Įdomu, kad tarp salų sutinki ir plaukiojantį turgų, kur galima nusipirkti jūros gėrybių, o prekeivis čia pat jas ir iškeps. “Tik dvi salos pritaikytos turistams – ten galima pasivaikščioti, jos garsėja stalaktitų ir stalagmitų urvais. Vienoje saloje galima laiptukais pakilti į kalvos viršų, iš kur atsiveria nuostabus vaizdas”, – pasakoja Sandra.

Ilgiau dviejų dienų Halongo įlankoje likti neverta, tad toliau lietuvių maršrutas driekėsi į Saigoną, kur jau laukė 35–40 laipsniai karščiai. Keliautojai į šį miestą skrido iš Hanojaus su pigių skrydžių oro bendrove, sumokėję 50 dolerių už bilietą vienam. Kita alternatyva – keturių ar penkių dienų kelionė traukiniu, kainuojanti beveik tiek pat. Atstumas nuo Hanojaus iki Saigono driekiasi apie 1700 km, o traukiniai Vietname labai lėti – pasiekia vos 60 km/h greitį. Šis būdas keliauti iki Saigono tinka turintiems daug laiko, nes siūloma pirkti bilietą su galimybe bet kada išlipti ir po dienos ar kelių vėl tęsti kelionę. Tokiu būdu keliaujant pakeliui galima aplankyti miestelius – Hue, Danangą.

“Saigone pamatai visai kitą Vietnamą – ten žmonės daug turtingesni, ten šilta ir visai kitoks supratimas apie aptarnavimą. Saigonas – vakarietiškas miestas su dideliais dangoraižiais. Jis artimas Bankokui”, – dėsto keliautoja.
Saigone verda naktinis gyvenimas, veikia didžiuliai turgūs, galima lankyti muziejus ir vykti į įvairias ekskursijas. Lietuviai apžiūrėjo Karo nusikaltimų muziejų, kuriame lankytojams atskleidžiamos Vietnamo karo metu amerikiečių panaudotų masinio naikinimo ginklų pasekmės – išsigimimai, deformuoti vietinių kūnai. Vis dėlto, nors apsilankius ten suvoki, kiek daug šios tautos žmonės prisikentėjo, Sandrai įsiminė, kad vietnamiečiai nepikti nei ant amerikiečių, nei ant europiečių. Lietuviai taip pat vyko į labiausiai užterštos pasaulyje Mekongo upės deltą ir garsiuosius Cu Chi tunelius, po žeme besidriekiančius 250 km. Šiais netoli Saigono prasidedančiais tuneliais, kurie tęsiasi iki Kambodžos, Vietnamo karo metu buvo gabenami ginklai į Saigoną. Turistams atverta trasa, kurią dėl klaustrofobijos baimės baigti įstengia ne visi, nes iš pradžių gali eiti atsitūpęs, po to tenka ropoti keliais, o galiausiai trasą baigi šliauždamas pilvu.

Keliaujant svarbu neprarasti budrumo

Keliaujant po tolimas šalis arčiausiai prie jų prisilieti važinėdamas vietos transportu ir valgydamas ten, kur ir gyventojai. Tad Sandra ir Raimundas valgė gatvėse pardavinėjamą maistą, o į pajūrį vyko vietiniais autobusais. Nors kelionių gidai trečiojo pasaulio šalyse dažniausiai pataria nevalgyti gatvėse, lietuviai tvirtina, kad jokių skrandžio bėdų dėl to nekilo. Tiesa, Tailande du kartus viešėjusiems ir tenykščiais patiekalais susižavėjusiems keliautojams gana prėskas vietnamietiškas maistas labai nepatiko – jame nebuvo justi nei prieskonių, nei aštrumo. O jūrų gėrybės Vietname brangios, todėl lietuviai turguje pirko labai daug vaisių – mangų, duonmedžių, ananasų.

Vietname taip pat galima paragauti ir egzotikos, pavyzdžiui, šunienos arba vištos vidurių su neišsiritusiais kiaušiniais. Maistas gaminamas greitai, mėsa praktiškai neverdama o tik nuplikoma. Nacionalinis patiekalas “Pho” – apvirta mėsa ir sojų makaronai, kur prieskoninių žolių kiekvienas dedasi pagal skonį, kainuoja vieną dolerį. Vietnamiečiai labai didžiuojasi savo kava, kuri geriama iš specialių puodelių ir su kondensuotu pienu. Kiekviename turguje galima rasti vietnamietiškos kavos pupelių, kurias jūsų akivaizdoje sumals ir supakuos į specialius vakuuminius maišelius.

Lietuviams itin įsiminė viena kelionė vietiniu autobusu į pajūrį. Kadangi Vietname stotelių nėra, žmonės su savo ryšulėliais autobusų laukia tiesiog šalikelėje, o kad nereikėtų prie kiekvieno jų sustoti, prie autobuso vairuotojo šono įsitaisęs vadybininkas. Jis visą kelią važiuoja iškišęs galvą pro langą, garsiai rėkdamas maršrutą ar susišūkaudamas su potencialiais klientais. “Nustebome, kad kai autobuse nebeliko laisvų vietų, tas žmogus toliau šūkavo laukiantiems autobuso. Kai atsirado klientų, ant praėjimo tarp sėdynių dviem eilėmis buvo pristatyta kėdučių ir važiavome kaip silkės statinėje. O kai gale sėdėjusiam vaikinui reikėjo išlipti, jis tiesiog atsidarė langą, išsimetė savo šmutkes ir iššoko”, – iš kultūrinio skirtumo juokėsi Sandra.

Beje, keliaujant į Vietnamą reikėtų būti budriems, nes kai kurie keliautojai mini įvairius apgaulės atvejus – pavyzdžiui, užsieniečius autobuso vairuotojas išsodina likus keliems kilometrams iki miesto, kur tokių aukų trindami rankas laukia taksistai motociklininkai. Ypač reikia stebėti kainas ir visur dėl jų derėtis. Kartą, kai lietuviai grįždami iš Halongo įlankos įlipo į autobusą ir vairuotojui padavė 70 tūkst. dongų (apie tris su puse dolerio) – tiek pat, kiek mokėjo važiuodami į priekį, vairuotojas ėmė purtyti galvą ir aiškinti, kad kelionė kainuos 350 tūkst. dongų vienam. Lietuviai pasipiktino, rodė oficialų bilietą su nurodyta kaina, kurį gavo važiuodami į priekį, tačiau tik tada, kai jau susiruošė išlipti iš autobuso, vairuotojas nuleido kainą iki 90 tūkst. dongų.

Apskritai, kainos Vietname mažos ir keliautoją maloniai nustebina visur. Už naktį trijų žvaigždučių lygio viešbutyje lietuviai mokėjo 20 dolerių, pigiai valgė ir už kelis dolerius vykdavo šimtus kilometrų. Mėnesio trukmės kelionė – dvi savaitės po Vietnamą ir dvi po Tailandą – dviem keliautojams atsiėjo 12 tūkst. Lt.

Faktai apie Vietnamą

Gyventojų skaičius – 87  mln.
Vietnamas – komunistinio režimo šalis
Valiuta – dongas
Valiutos kursas skirtingas kiekviename mieste. Dažniausiai palankiausias kursas – turguose.
Naujieji metai Vietname – šeimos šventė, kaip vakariečiams Kalėdos.