Aušra LĖKA

Specialiai „Veidui“ iš Šiaurės Reino-Vestfalijos
(Vokietija)
Pats prabangiausias ir brangiausio nekilnojamojojo turto mikrorajonas Dortmunde – ant Fenikso ežero kranto. Pavadinimas simboliškas: daug metų čia karščiu alsavo didžiulė plieno gamykla, o jai išsikėlus kaip feniksas iš pelenų pakilo gyvenamųjų namų, biurų, restoranų, poilsio zonų teritorija ant dirbtinio ežero kranto. Iš gamyklos teliko viena krosnis, virtusi didžiule skulptūra.
Brangiausi būstai Dortmunde –  ten, kur lydytas plienas

Dortmundo savivaldybės darbuotojas Lüdgeris Schürholzas, projekto „Phoenix See“ (Fenikso ežeras) vadovas, vieną po kitos rodo šios teritorijos nuotraukas, iš to paties taško darytas skirtingu metu. 2001 m. čia dar stovėjo „Thyssenkrupp Stainless“ bendrovės plieno gamyklos pastatai. Plieno gamyboje konkurencija, ypač plečiantis šiai pramonės sričiai Kinijoje ir Rytų Europoje, didėjo, Dortmundo gamykla neatsilaikė. Vokiečiai plieno pramonę nutarė sutelkti Duisburge. Netrukus buvusią gamyklą išmontavo kinai, jos įrenginiai iškeliavo net į Šanchajų. Dortmunde teliko didžiulė miesto tikrai nepuošianti apleista teritorija.

Ežeras vietoj buvusios plieno gamyklos – tokia vienam savivaldybės darbuotojui kilusi idėja buvo gana netikėta. Bet viena gatvė gamyklos teritorijoje vadinosi Ežero, tad kodėl nepateisinus jos pavadinimo? Prieštaraujančiųjų, kad vietoj pramoninių pastatų laužyno atsirastų 96 ha miesto zona su vandens telkiniu, gyvenamųjų namų kvartalais, biurais, kavinėmis, neatsirado. Dortmundo savivaldybė įsteigė įmonę, kuri ėmė realizuoti idėją. Tam prireikė dešimt-mečio, nors dar ir šiandien tarp jau apgyvendintų pastatų kyšo ir statybos kranų.

Apie ketvirtadalį teritorijos užima Fenikso ežeras, vietinių pavadinamas ir jūra. Žvelgiant į L.Schürholzo nuotraukų seriją atrodo neįtikėtina, kad gamyklos pastatų vietoje iškasta didžiulė duobė per metus prisipildė gruntinio bei greta tekančios Emšerio upės vandens ir virto ežeru. Beje, po liūčių pakildavęs Emšerio vandens lygis daliai Dortmundo kėlė potvynių pavojų, tad įrengta sistema, kad pasruvus upei dalis jos vandens nutekėtų į dirbtinį ežerą. Projektą administ-
ruojanti savivaldybės bendrovė už šią idėją iš Emšerio priežiūra užsiimančios bendrovės net uždirbo 60 mln. eurų, mat ją išvadavo nuo nuolatinių rūpesčių reguliuojant upės vandens lygį.

Aplink ežerą – 3 km ilgio pėsčiųjų ir dviratininkų takai. Ežere įrengta prieplauka jachtoms ir nedideliems laiveliams, bet tik nekeliančiais triukšmo varikliais. Tik štai paplūdimio čia nėra, mat taip siekiama apsisaugoti nuo vandens taršos. Negalima šalia ežero ir kepti kepsnių, nes taip siekiama apsaugoti ežero prieigas nuo šiukšlių. Ežero dugnas apsodintas specialia augmenija, padedančia išlaikyti vandens skaid-rumą, čia specialiai reguliuojama ir žuvivaisa, tad žvejams mėgėjams žvejoti draudžiama.

Nekilnojamasis turtas šiame mikrorajone – brangiausias Dortmunde (1 kv. m kaina siekia 3–4 tūkst. eurų). Arčiausiai ežero stovintys prašmatnūs individualūs gyvenamieji namai įperkami ne bet kam. Čia įsikūrę, pavyzdžiui, garsiosios Dortmundo „Borussia“ futbolininkų. Paskui eina pora kotedžų juostų. Tačiau ketvirtoje nuo ežero juostoje jau yra ir socialinių būstų. Vokiečiai, kitaip nei mes, lietuviai, nori, kad visuomenės socialiniai sluoksniai neatsitvertų vieni nuo kitų, kaip pas mus atsitvėręs „elitas“ kokiuose Laurų kvartaluose.

Prie ežero – daugybė kavinių ir restoranų, parduotuvių, įvairių įstaigų biurų.

Į projektą ir jo plėtrą Dortmundo savivaldybės investuoti 240 mln. eurų jau beveik atsipirko, daugiausia iš sklypų pardavimo. Be to, projektas paramos gavo ir iš ES bei Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės fondų. Ir nors apie 10 mln. eurų savivaldybė dar neatsiėmė, netiesiogiai jie grįžta per čia sukurtas darbo vietas ir mokamus mokesčius. Ką jau kalbėti apie tai, kad vietoj miesto piktžaizdės – sava jūra, šalia kurios visi nori gyventi, dirbti ar leisti laisvalaikį.

Ką primena Duisburgo Prisiminimų sodas

Prie Duisburgo senojo vidinio uosto teritorijos ribos ne taip seniai kabojo iškabos „Įeiti draudžiama“. Industrinės revoliucijos laikotarpiu apie šimtmetį buvęs reikšmingu Rūro srities prekybos centru, XX a. viduryje uostas prarado savo svarbą ir virto apleista teritorija. 1994 m.  pagal britų architekto Lordo Normano Fosterio planą jis vėl atgimė, tapęs svarbia Duisburgo dalimi, čia prie vandens vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, įsikūrę biurai ir butai.

Buvusiose didžiulėse grūdų saugyklose dabar veikia modernaus meno muziejus ir restoranas. Buvę sandėliai Reino upės pakrantėse šiandien – modernūs biurai. Už jų – gyvenamųjų namų kvartaliukai su žaliosiomis erdvėmis kiemuose. Greta ir senelių globos namai.

Iš pirmo žvilgsnio savotiškai atrodo tiesiai po šios įstaigos langais gulinčios, iš pirmo žvilgsnio – statybinės atliekos, apžėlusios nedideliais krūmokšniais ir medeliais. Bet, pasirodo, tai menas: 1999 m. garsus kraštovaizdžio architektas iš Izraelio Dani Karavanas sukūrė parką, pavadintą Prisiminimų sodu, kuriame stengėsi susieti uosto praeitį su dabartimi. 3 ha plotą užimančioje erdvėje – ir senų logistikos įmonių pastatų, sandėlių griuvėsių likučiai, kaip balti bokštai stovi kelios nebeegzistuojančių daugiaaukščių namų laiptinės, ir neįprastas alpinariumas iš jų laiptų.

Tokia visai šalia senamiesčio esančios erdvės sutvarkymo idėja iš pradžių sulaukė nemažai skepsio, kalbėta, kad senelių namų gyventojams toks vaizdas kels depresiją. Tad pats idėjos autorius nuėjo pas senolius pasitarti. Nuogąstavimai buvo be pagrindo: senoliai suprato menininko idėją ir dabar pro savo langus mielai stebi, kaip po buvusių pastatų betoninių laiptų griuvenas kopinėja vaikai. O Prisiminimų sodas tapo patrauklia duisburgiečių poilsio vieta, menininkų traukos, kultūros projektų, parodų zona.

Prisiminimų sode iškilęs ir gelžbetoninis atverstos knygos formos pastatas, kuriame įsikūręs Duisburgo žydų bendruomenės centras ir sinagoga. Krokuvoje gimusio Izraelio architekto Zvi Heckerio modernus kūrinys simbolizuoja žydų bendruomenės atvirumą. Tačiau šiandien gyvenimo realybė tokia, kad šalia visą parą turi budėti policijos automobilis.

Duisburge buvusio uosto teritorija – ne vienintelė pramoninė dykra, prikelta naujam gyvenimui. Šiauriniame Duisburge nuo XIX a. vidurio gyvavusi stambiausia Europos metalurgijos gamykla „August Thyssen“, sustabdžiusi veiklą 1985 m., įgijo netikėtą paskirtį: senasis dujų rezervuaras virto didžiausiu dirbtiniu nardymo centru Europoje, o buvusi aukštakrosnė – apžvalgos bokštu.

Puikių konversijos – buvusių pramonės ar karinių objektų pritaikymo naujai paskirčiai – pavyzdžių šiame išplėtotos pramonės regione išskirtinai daug. O buvusios anglių kasyklos „Zollverein“ net įtrauktos į UNESCO saugomų kultūros paminklų sąrašą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2016-m