Dovaidas PABIRŽIS

„Lietuvoje kasmet kertama apie 6,5 mln. kubinių metrų medienos, Suomijoje – 70 mln. Ten žaliava jau kainuoja pigiau. Jie atidaro naujas gamyklas ir dėl susilyginusių kainų jau pradėjo konkuruoti su lietuviais.

Atsivežti medienos iš Suomijos ar Švedijos mums kol kas neleidžia transporto kaina, bet jei išliks tokia tvarka, greitai importuosime medieną iš Skandinavijos“, – sako UAB „Vakarų medienos grupės“ (VMG) generalinis direktorius Viktoras Adomaitis. Apie medienos pramonės aktualijas – pokalbis su juo.

– Lietuvos medienos perdirbėjai siekia gauti pirmenybę, apsirūpinant medienos žaliava iš valstybinių miškų. Kodėl šis įstatymas jiems yra būtinas?

– Valstybė platesne prasme turėtų rūpintis, kad medienos perdirbėjams būtų suteiktos garantijos apsirūpinant mediena. Mums nereikia pirmenybės, bet reikia garantijos, kad žaliavos turėsime. In­vestuojant dešimtis milijonų į įrangą reikia konkuruoti su lenkais, įsivedusiais taisykles, dėl kurių patekti į jų rinką neįmanoma. Taip pat su latviais, kurie yra susitvarkę šią sistemą taip, kad ES negali jų nubausti dėl laisvosios rinkos pažeidimų, bet medienos irgi negauname, nes norint išvežti būtina naudoti brangų latvišką transportą. Mes sutinkame, kad medienos pardavimas iš valstybinių miškų urėdijų yra kiek pasikeitęs, nes medieną mes perkame per aukcionus, bet viena iš mūsų grupės stambiausių įmonių iš valstybinių miškų urėdijų apsirūpina tik 20 procentų medienos, kitą dalį perkame iš privatininkų arba privatininkų-tarpininkų, kurie kažkokiu stebuklingu būdu laimi likusį kiekį medienos iš valstybinių urėdijų. Iš vienos pusės aukcionai yra skaidrus būdas pardavinėti valstybinius medienos resursus, o iš kitos pusės kyla labai daug klausimų.

Politikai šiam klausimui neskiria deramo dėmesio, nors retas jų nesupranta, kas yra verslas. Jo nereikia lepinti, bet būtina sudaryti sąlygas. Dabar sakoma – niekas neužkerta kelio konteineriais vežti lietuvišką medieną į Kiniją. Tačiau verta atkreipti dėmesį į Kinijos vyriausybės subsidijas. Transportas tokiu atveju kinams nieko nekainuoja, dar gaunama parama. Konkurencinėje kovoje atsiduriame ne visai lygiomis sąlygomis.

O žaliavos Lietuvoje yra. Retas perdirbėjas stovi dėl jos trūkumo. Galbūt tik smulkios lentpjūvės, kinams sukėlus kainas. Bet stambūs fabrikai nuryja viską. Mums svarbi ne tiek kaina, kiek kiekiai, nes dėl žaliavos trūkumo sustabdžius gamybą kentėtų, visų pirma, mūsų darbuotojai, dėl šios priežasties mums reikalingos garantijos, nes mes nešame atsakomybę už savo darbuotojus. Šiandien sukurta įvairių investicijų skatinimo institucijų, kurios žvalgosi aplink, bet mes, vietiniai, esame tarsi antrarūšiai. Todėl dažnai kreipiame savo investicijas į kitas šalis.

– Sėkmingai plečiate savo veiklą Baltarusijoje. Pernai užsiminėte apie ketinimus investuoti į JAV rinką bei statyti naują plokščių fabriką Lietuvoje. Kurią įgyvendinimo stadiją šiuo metu pasiekę šie projektai?

– JAV rinka labai įdomi, nes ten mūsų medienos perdirbimo industrijoje konkurencijos iš esmės nėra. Ten gausu žaliavos ir pigios energijos, todėl galima gaminti įdomią ir konkurencingą produkciją. Jau turėjome galimybę susitikti su kai kurių valstijų vadovais, sąlygos iš tiesų gundančios, todėl turime konkrečių planų. Tačiau konkreti data dar nėra aiški. Tikrai nepriimsime skubotų sprendimų.

Plokščių gamykla Lietuvoje – mūsų prioritetinių investicijų sąraše. Šiandien „Klaipėdos mediena“ yra viena didžiausių gamyklų Lietuvoje ir pagal turimus pajėgumus galėtume pardavinėti už 130 mln. eurų per metus, bet parduodame už 90 mln. Šiandien per­dirbame visas MDP plokštes, kurias pasigaminame, todėl gamyklą norime statyti dėl papildomų mū­sų poreikių. VMG strategija yra medieną apdirbti nuo rąsto iki baldo. Tai mūsų konkurencinis pranašumas.

Gamybai pasirinkome Baltarusiją, nes viena iš priežasčių yra produkcijos realizacija į Rytus. Baltarusiai turi didelius medienos žaliavos resursus ir dalis žaliavos, kuri yra perdirbama, yra perdirbama  neefektyviai. Matome dideles perspektyvas, kad žaliavos tik daugės. Šiandien baltarusiai kerta apie 14 mln. kubinių metrų medienos, bet, nepažeidžiant normatyvų ir nedarant žalos gamtai, jie gali kirsti ir iki 25 mln. Neabejoju, kad Baltarusija artimiausią dešimtmetį taps viena tų šalių, kurios sukoncentruos medienos perdirbimo industriją.

Ji patraukli ir savo specialistais, turi senas tradicijas, universitetų, su kuriais aktyviai bendradarbiaujame. Daugelis nustebo, kad per labai trumpą laiką išplėtojome ten savo gamybą, o taip įvyko dėl vietinių žmonių, kurie rimtai kibo į darbą.

Baltarusijos ir ES santykiai pastaruoju metu atšilo. Verslą jie labai gerbia, puikiai suprasdami, kad jis juos maitina, duoda pajamų ir moka mokesčius. Žinoma, visko gali nutikti, bet ir Lietuvoje verslo šakos patiria įvairių grėsmių.

– Dauguma Lietuvos baldų pramonės įmonių gamina pagal IKEA užsakymus. Ar tai tebėra geriausias verslo modelis? Dažnai kalbama, kad lietuviai galėtų kurti savo prekės ženklą ir sėkmingai parduoti. Ar matote tokių galimybių?

– Šiandien daugelis dirba su IKEA, bet nemanau, kad ateityje bus tokia koncentracija. Daug kas priklauso nuo įmonės, tarpusavio santykių, partnerio planų. Jei partneris ketina augti ir skatina tau didinti pajėgumus su garantija pirkti, kodėl to nedaryti?

Jei atsirastų lietuviškas prekės ženklas, parduotume ir jam. Tačiau labai sudėtinga būti stipriam ir gamyboje, ir mažmeninėje prekyboje. Verslas diferencijuojasi, todėl nekeliame sau tikslo užimti nišą nuo medžio rąsto iki vartotojo, tai dar pratęstų mūsų verslo grandinėlę. Strategijoje  mes nesame to numatę.

– Kokią matote šalies medienos pramonės ateitį?

– Šiandien vien mūsų kompanijoje dirba beveik 3,5 tūkst. darbuotojų. Jei dar padaugintume, kad vidutinė šeima yra keturi žmonės, įvertintume įmones, kurios teikia mums įvairias paslaugas, – tai yra reikšminga Lietuvos verslo dalis. Stambios medienos perdirbimo industrijos įmonės, jei nepadarys kertinių klaidų investuodamos ir vystydamos verslą (nevystyti ir neinvestuoti irgi gali būti klaida), turi puikią ateitį orientuodamos savo produkciją į eksportą. Smul­kioms medienos perdirbimo įmonėms bus daug sudėtingiau išsilaikyti, nes tokios įmonės sunkiau prisitaiko prie realizavimo rinkos ir žaliavų svyravimų. Suomijoje ar Švedijoje smulkieji gamintojai paprasčiausiai išnyko.

Užs. Nr. BSS2351/1