BFL

Tyrimai rodo, kad mokiniai yra pilietiškiausia visuomenės dalis. Jie aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, socialinėse akcijose, nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Viktorija BALSYTĖ

Pilietiškumui mokyklose skiriamos atskiros pa­mokos. 9 ir 10 klasėse kaip dalyko mo­koma pilietiškumo pagrindų. Per is­­to­rijos pamokas aptariamos laisvės kovos, o per lietuvių literatūros pamokas mokiniai supažin­dinami su tremtinių ir partizanų menine kūryba.

11–12 klasių mokiniams mokykla gali pasiū­lyti rinktis dalykus, kurių turinys susijęs su na­cio­na­linio saugumo temomis, pavyzdžiui, krašto gy­­nyba, medijomis ir informaciniu raštingumu. Bai­giamųjų klasių mokiniai nuo 2012 m. gali rink­tis ir kartu su Krašto apsaugos ministerija pa­­­rengtą kūno kultūros modulį „Krašto gynyba“.

Pasak švietimo ir mokslo ministrės Aud­ronės Pitrėnienės, šiais mokslo metais dėmesys pilietiniam ugdymui dar labiau sustiprintas – tai diktuoja šių dienų realijos. Nuo rugsėjo mokyklos socialinei pilietinei veiklai gali skirti keturis kartus daugiau valandų nei ankstesniais metais.

Švietimo ir mokslo ministerijoje baigiamas rengti tarpinstitucinis Pilietinio ir tautinio ugdymo 2016–2020 m. veiksmų planas, kuris bus pateiktas tvirtinti Vyriausybei. „Bendrai veiklai kviečiame įvairias įstaigas, organizacijas, kad pilietinis, lituanistinis ir tautinis ugdymas taptų dar veiksmingesnis“, – sako A.Pitrėnienė.

Svarbiausi – praktiniai pilietiškumo įgūdžiai

Netrukus mokykloms pristatyti planuojamas ir Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos pasirenkamojo dalyko programos projektas, skirtas 9–12 klasių mokiniams. Jį drauge su konsultantais parengęs istorijos mokytojas, Lietuvos eduko­logijos universiteto dėstytojas, Šaulių sąjungos atstovas Mindaugas Nefas įsitikinęs, kad pi­lietiškumui vien teorijos nepakanka. „Reng­da­mas šį projektą siekiu, kad mokyklos ir mokytojai galėtų rinktis pilietiškumo ugdymo modelius“, – teigia M.Nefas, pabrėždamas, kad nėra blo­go metodo, tik kartais jis gali būti naudojamas ne vietoje ir ne laiku.

Panaši situacija esą ir dėl pilietiškumo ugdymo pamokų, kokias iki šiol turime mokyklose. Nors moksleiviai, pagal apklausas, nori ir tokios temos, ir tokių pamokų, mokykloje dabar tai labai dažnai yra tarsi „antrarūšės“ pamokos, o tai neigiamai veikia ir visą pilietiškumo ugdymo procesą.

„Jei paklaustume mokinių, ką jie mano apie pilietiškumo ugdymą, jie atsakytų, kad reikia daugiau praktinės veiklos“, – pastebi M.Nefas, ku­r­io nuomone, tokia praktinė veikla turi būti gerai apgalvota ir nukreipta į pilietiško žmogaus ugdymą. O kas yra pilietiškas žmogus? Tai tas, kuris domisi visa jį supančia aplinka – aplinkosauga, kultūra ir panašiai.

Be to, labai svarbus ir dalyvavimas politiniuo­se procesuose. M.Nefas įsitikinęs, kad mo­kyklose turėtume mokytis, taip pat ir praktiškai, pasinaudoti teise dalyvauti rinkimuose, pradedant klasės seniūno, baigiant mokyklos prezidento, tarybos rinkimais. „Jei šiame lygmenyje parodytume, kad tai veikia, kad balsuoti verta, tuomet praktiniu lygmeniu su tokiu žmogumi vėliau galėtume kalbėti ir apie valstybės valdymą“, – neabejoja M.Nefas, pridurdamas, kad, be domėjimosi aplinka, dalyvavimo rinkimuose, mokykloje reikėtų ugdyti ir trečią svarbų pi­lietiškumo aspektą – dalyvavimą (bet tik ne prievarta) nevyriausybinių organizacijų veikloje.

„Pilietinės galios indeksas rodo, kad moksleivių pilietinė galia yra aukštesnė nei likusių piliečių, tačiau ta pilietinė galia krinta baigus mokyklą, o tai reiškia, kad mokykloje nesusiformavo įgūdis dalyvauti pilietinėje veikloje. O tai galėtume pakeisti tinkamai diegdami pilietiškumą mokykloje“, – neabejoja M.Nefas.

Nacionalinis saugumas – mokyklos suole

Į talką mokytojams ateina kitos įstaigos ir or­ganizacijos. 2014 m. lapkritį pasirašyta trišalė Krašto apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos šaulių sąjungos bendradarbiavimo sutartis, kurioje numatytos na­cionalinio saugumo veiklų pagrindinės kryptys: Lietuvos šaulių sąjungos veiklos plėtra mokyklose, šaulių stovyklų organizavimas.

Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas, jau­nųjų šaulių vadas atsargos kapitonas Vytautas Žy­mančius pabrėžia, kad jaunimas yra labai smal­­­sus, tik su juo reikia iš tiesų profesionaliai dirb­ti.

Pasak V.Žymančiaus, gerai, kad ugdant pilietiškumą bendradarbiauja Šaulių sąjunga, Švietimo ir mokslo bei Krašto apsaugos ministerijos. Ta­čiau net ir ugdant pilietiškumą mokyklose, anot jaunųjų šaulių vado, iki šiol dažnai trūksta profesionalumo, nes neretai šis uždavinys iš viršaus nuleidžiamas istorijos, geografijos, fizinio la­vinimo mokytojams.

Lygiai taip pat ir su šaulių būreliais: juos dažnai veda mokytojai, kurie nėra tokios veiklos pro­fesionalai, – fizikai, matematikai. Tie­sa, pa­sak V.Žymančiaus, viską bent iš da­lies kompensuo­ja jų entuziazmas, na, o kad didėtų profesio­nalumas, tokie mokytojai kviečiami į jaunųjų šaulių būrelių vadovų kursus kariuomenės mokykloje. Beje, mokytojai juose dalyvauja su di­deliu noru. Pavyzdžiui, iš 160 būrelių apie 100 mokytojų per ketverius me­tus šį kursą jau išėjo, o kai kurie net po ke­lis kartus.

Beje, V.Žymančius įsitikinęs, kad klaidingai mano tie, kurie tiki, kad vaikai į jaunųjų šaulių veik­lą įsitraukia vedami pilietiškumo. „Juos vilioja sukarinta romantika – iššūkiai, žygiai, naktiniai iš­­­gyvenimai, klubai, susitikimai su partizanais. Štai tada pamažu ir pradedamas ugdyti jauno žmo­­gaus pilietiškumas“, – kelią į pilietiškumą aiš­­­kina V.Žymančius.

Švietimo įstaigų bendradarbiavimą su Lie­tu­vos šaulių sąjungos ir Lietuvos kariuomenės da­liniais, ypač Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgomis, kurios veikia visuose rajonuose, pa­brėžia ir M.Nefas. Jo nuomone, tai padėtų moks­­leiviams mokytis praktikos ir teorijos dermės. „Mokykloje mokiniai galėtų gauti pradžiamokslį apie tai, ką veikia kariai. Užsienio valstybių patirtis rodo, kad tokia praktika mokyklose vaikų yra mėgstama, jiems tai įdomu, be to, bendravimas su kariais naudingas pilietiškumo dvasiai, kritiniam mąstymui ugdyti“, – įsitikinęs pedagogas.

Kritinis mąstymas atkeliauja iš šeimos

M.Nefas kritinį mąstymą vadina viena svarbiausių pilietiškumo apraiškų ir pripažįsta, kad to­kio mąstymo įgūdžius, gebėjimą atskirti propa­gan­dą ir faktus, vaikai pirmiausia atsineša iš šei­mos. Tėvų vaidmenį M.Nefas apskritai vadina vie­­nu svarbiausių formuojantis pilietiškai as­me­nybei: „Žinoma, šeimų yra visokių, jų vertybės skiriasi. Tačiau nesutikčiau, kad egzistuoja „nu­rašytos“ šeimos. Jei bus dirbama ne tik su vai­kais, bet ir su tėvais, rezultatai gali pranokti lū­kesčius.“

Tiesa, V.Žymančius apgailestauja, kad kai ku­rie tėvai savo vaidmens iki galo dar nesuvokia: „Kai mokyklą lankė mano paties vaikai, pastebėdavau, kad į tėvų susirinkimus ateina vos keturių vaikų iš 25-ių tėvai. Tai rodė jų dėmesį vaikų ugdymui. Tačiau manau, kad situacija keičiasi, tėvai vis labiau rūpinasi ne tik tuo, ar vaikas pavalgė ir pažaidė futbolą, bet ir koks pilietis iš jo užaugs.“

M.Nefas pastebi panašias tendencijas. Jo nuomone, tėvų domėjimasis vaikų pilietiškumu di­dėja, jie ir patys tam skiria vis daugiau dėmesio, rūpinasi, kad jų atžalos nepasiklystų vertybių ir informacijos jūroje.

Moko atpažinti propagandą

Kita vertus, šeimoje išsiugdytas intuityvus ži­nojimas, jausena mokykloje gali tapti konkrečiomis žiniomis.

Kritiškai vertinti žiniasklaidoje pateikiamą informaciją, atpažinti propagandą nuo šių metų dalis mokyklų moksleivius moko dalyvaudamos Ug­dymo plėtotės centro ir Šiaurės ministrų ta­rybos biuro Lietuvoje projekte „Medijų ir infor­­macinio raštingumo ugdymas“. Jame dalyvaujantys 300 mokytojų susipažįsta su medijų ir in­formacinio raštingumo tematikos integravimo į ugdymo turinį galimybėmis, darbo su medijose pateikiama informacija metodika, kuri padeda ugdyti mokinių gebėjimus analizuoti spaudoje, radijuje, televizijoje, internete pateikiamą informaciją, lavina kritinį mąstymą.

Vėliau informacinio raštingumo ugdymo metodika bus diegiama ir kitose švietimo įstaigose.

Rengiama ir artimiausiu metu bus paskelbta metodinė priemonė, skirta ugdymui 9–12 klasėse: kaip atpažinti medijose skleidžiamą klaidingą informaciją ar atskirų grupių interesus, su­vokti mechanizmus, lemiančius medijų turinį.

Vien spalio mėnesį vyks 12 seminarų, skirtų projekte dalyvaujančių mokyklų atstovams.

Ugdymo plėtotės centro direktoriaus pavaduotojas Ričardas Totoraitis pastebi, kad pilietiškumo ugdymo galimybės mokykloje nuolat di­d­ėja, šios srities plėtrai pastaraisiais metais skir­ta nemažai lėšų. „Pastebėčiau tendenciją, kad pilietinis švietimas labiau suprantamas kaip neformali, popamokinė projektinė veikla, o dė­mesys pi­lietiškumo ugdymo pamokoms nepakankamas. Manyčiau, jog reikėtų mažinti, trumpinti mo­kyklinį istorijos kursą, dalį jo pakeičiant pilietiniu švietimu, kad moksleiviai turėtų daugiau ga­limybių pasirengti gyventi šiuolaikinėje visuomenėje ir geriau suvokti šių dienų vi­suo­me­ninius procesus, o ne tik analizuoti pra­eities faktus“, – įsitikinęs R.Totoraitis, kurio nuo­mone, būtent į tai orientuotas ir Ugdymo plėtotės centro vykdomas Medijų raštingumo projektas.

Juk tai, kad šiuolaikiniai vaikai yra apsupti di­džiulio informacijos srauto ir nuolat naudojasi įvairiomis medijomis, dar nereiškia, kad jie geba sau­goti savo asmeninius duomenis viešojoje er­d­­vėje, naudotis legaliais, patikimais medijų ir in­­formacijos šaltiniais, kritiškai juos vertinti ir etiš­­kai bendrauti internete, o svarbiausia – atsispirti manipuliacijoms, atpažinti propagandos elementus žiniasklaidos pateikiamoje informacijoje.

Kartu, pasak R.Totoraičio, medijos suteikia puikių galimybių aktyviai dalyvauti demokratiniuose judėjimuose, reikšti savo pilietines nuostatas: „Medijų ir informacinio raštingumo ug­dymas yra būtinas ne tik norint padėti savarankiškai apsisaugoti nuo kylančių grėsmių – jis ir suteikia galimybių ugdyti sąmoningą, kūrybingą pilietinę visuomenę.“

Mokinių pilietiškumo ugdymo projektai, ku­riuos organizuoja nevyriausybinės organizacijos, verslo ir kultūros atstovai, buvo finansuojami ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Res­pub­likos biudžeto lėšomis.