Olgos Posaškovos nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

Užsikabinti ant savo biuro durų pavadinimą „Pergalės kodas“ daugeliu atvejų būtų pernelyg įžūlu. Bet ne konsultavimo įmonės direktorei, neurolingvistinio programavimo licencijuotai trenerei Viktorijai Česonytei. Jos asmeninė istorija liudija, kad pergalė nėra privilegija, – į sėkmę turi teisę kiekvienas, kas negaili pastangų jai siekti.

– Ar įmanoma įsikalbėti laimę, sėkmę, užsikoduoti pergalę, kaip skelbia žodžių junginys „pergalės kodas“?

– Mano įmonės pavadinimas, be abejo, prasminis. Pirmiausia tai sąsaja su vardu – mano pačios ir mano senelio, kuris buvo Viktoras. Kiek save atsimenu, vardo prasmė man visada buvo svarbi. Taip pat ir mano aplinkai. Daug metų profesionaliai užsiėmiau plaukimu, tada vis buvo kartojama, kad negaliu pralaimėti, nes esu Viktorija. Taigi su tam tikrais kodavimo dalykais susidūriau labai anksti. Ir patyriau, kad tai veikia.

„Pergalės kodas“ tiksliai nusako ir mano veiklos kryptį – esu neurolingvistinio programavimo trenerė. Gilinuosi į psicholingvistiką, mokslą, atsakantį į klausimus, kaip kalba mus veikia, kokį kodą siunčiame kalbėdami su savimi pačiais ir su esančiais šalia mūsų.

– Siekti savo karjeros tikslų moteriai vis dar sunkiau negu vyrui? Ar tai jau tampa stereotipu, neatitinkančiu tikrosios situacijos?

– Ko gero, tai pirmasis barjeras, kurį reikia perlipti moteriai, pasiryžusiai imtis verslo ar iškopusiai į aukštesnes pareigas. Mūsų visuomenėje, vis dar patriarchalinėje, labai daug lemia pirmas įspūdis. Daugybėje derybų, ku­riose esu dalyvavusi, manipuliavau tuo, kad esu moteris. Nepaisant to, kad esu profesionalė, puikiai išmanau derybų objektą, būtent moteriški dalykai dažnai nusveria jas į vieną arba į kitą pusę.

Mūsų visuomenėje pozicijos vyrams dar labai dažnai suteikiamos vien todėl, kad jie yra vyrai.

Beveik visada susiduriama su stereotipiniu pasipriešinimu moteriai, vertinama, kad jos intelektiniai, operatyvumo gebėjimai yra kitokie. Reikia būti pasiruošusiai ne tik jį nulaužti, o ir savo žiniomis, gebėjimais sutvirtinti tą kitai pusei netikėtą įspūdį. Jei tai pavyksta, nuo šito sosto jau niekas nebegali nuversti. Nes kai moterys savo žiniomis, patirtimi, juodu darbu pasiekia tam tikrą lygmenį, jos iš tiesų tai padaro savo jėgomis.

Mūsų visuomenėje pozicijos vyrams dar labai dažnai suteikiamos vien todėl, kad jie yra vyrai. Tiesiog atrodo, kad viena ar kita pozicija labiau tinka vyrui, ir todėl yra jam suteikiama, ypač korporatyviosios karjeros kultūroje.

Tuo tarpu jei moteris sukuria įmonę ir jai vadovauja, pripažįstama, kad ji ten atsidūrė ne šiaip sau, kad pasiekė tai atsidavimu ir įsipareigojimu darbui.

– Toliau nuo madingų Užupio vietų įsikūręs jūsų biuras nelabai panašus į tą erdvę, kurioje strateguojami didžiosios sėkmės planai. Bohemiška aplinka nuteikia tiesiog jaukiam pokalbiui. Kas yra jūsų klientai, kaip su jais bendraujate?

– Kiekvieną akimirką veikiame vieni kitus, net vien būdami šalia ar tuo, kad mūsų šalia nėra. Mano konsultacijos orientuotos į tai, kaip pa­veikti žmogų siekti teigiamų rezultatų. Ir tikrai nėra taip, kad parodyčiau tiesų kelią į pergalę.

Mano konsultacijos orientuotos į tai, kaip pa­veikti žmogų siekti teigiamų rezultatų.

Tarp mano klientų daugiausia vidutinio ir stambaus verslo atstovų. Pastaruoju metu  sulaukiu vis daugiau sportininkų, randu su jais labai aiškią kalbą. Pati buvau sportininkė, profesionaliai užsiėmiau plaukimu. Man labai lengva įsijausti į sportininkų kailį ir atitinkamai sudėlioti tuos kalbinius kodus, psichologinę jauseną, mąstymo strategiją, kuri padeda siekti pergalės tik iš savo paties resursų.

– Argi to reikia, juk sporto aukštumų siekiama liejant prakaitą sporto salėje, stiprinant fizinę būklę, grūdinant ištvermę?

– Ištvermė – tai pirmiausia psichiniai procesai. Kūnas visagalis, tik mes to nepripažįstame, nes tai įpareigoja. Daug ko patys sau neleidžiame, saugome save, bijome, prisikuriame daugybę barjerų. O visas kūno valdymas priklauso nuo mūsų psichinių procesų – kaip mes susitvarkome su savo psichika, tokias komandas ir kodus nusiunčiame savo raumenynui. Be abejo, sportininkai nesitreniruodami, nepasiekę tam tikro fizinio lygio, rezultatų negali tikėtis. Bet kad jį pasiektų, pirmiausia turi save paveikti psichiškai, ir tai vyksta per savęs programavimą.

Dešimt metų buvau plaukikė, turiu Lietuvos jaunių čempionės titulą. Atsimenu nepriklausomybės pradžią, sovietinės ekonominės blokados metus. Treniravomės Lazdynų baseine, nebuvo šildomas nei pastatas, nei juo labiau vanduo. Išlipi iš šalto baseino, nusiprausi po lediniu dušo vandeniu ir išeini į žiemą, į nešildomus namus. Tai buvo savęs grūdinimas. Ir aš nekalbu apie atsparumo šalčiui stiprinimą. Tai labiau savo reakcijų į aplinkybes ir į sunkumus revizija, kuri iki šiol leidžia man pastebėti giliai paslėptas galimybes.

Treniruotė trunka dvi valandas, nuplauki dešimt kilometrų ir bendrauji tik pats su savimi.

Ir pats plaukimas – unikali sporto šaka. Jis išmoko dirbti su savimi. Net, tarkim, bėgdamas kažką matai – trenerį, palaikančią komandą. O plaukiant tau prieš akis vien tik baseino plytelės. 50 metrų į vieną pusę, tiek pat – į kitą, ir taip be sustojimo, vien tik skaičiuojant plyteles. Treniruotė trunka dvi valandas, nuplauki dešimt kilometrų ir bendrauji tik pats su savimi. Monotoniškas darbas yra vienas sudėtingesnių, bet jis labai daug išmoko, ypač kai juo sieki rezultato. Kaip susikurti kodą, kad pro tą pačią plytelę praplauktum šiek tiek greičiau nei praėjusį kartą? Tai labai sunkus uždavinys. Plaukikų pranašumas prieš kitus sportininkus yra tas, kad jie kaip niekas kitas moka susitarti su savimi. Tai didelė vertybė. Ne­nuostabu, kad ir baigę aktyvią karjerą jie eina į priekį, pažįstu nemažai versle sėkmės lydimų plaukikų.

Esminio skirtumo tarp konsultacijų, kurias teikiu, tarkim, verslininkams ar sportininkams, nėra. Strategijas lemia prigimtis. Siekdami tikslo labai dažnai pasiduodame jau finišo tiesiojoje. Arba pačioje pradžioje, paklusdami kitų įtakai. Ne vienas daug savo srityje, kuri tradiciškai laikoma nepelninga, pasiekęs žmogus, tarkim, menininkas, papasakos, jog kelio pradžioje visų buvo atkalbinėjamas, bauginamas, kad juo pasukus bus sunku pragyventi ir panašiai. Dažniausiai taip elgiasi tėvai. Jie siun­čia vaikus į buhalterinius kursus ir mano taip užtikrinantys jiems bent jau minimalų, bet stabilų pragyvenimo šaltinį.

O atsidūrus finišo tiesiojoje išsigąstama atsakomybės, ima kankinti abejonės, kam viso to reikėjo. Konsultuodama verslininkus dažnai girdžiu, kad tiek dirbta ir pasiekta, bet artėjant prie pabaigos svyra rankos ir nebėra jėgų visko pabaigti. Mano uždavinys yra juos išjudinti, rasti dar nepanaudotų resursų.

– Dėl ko labiausiai šiandien nerimauja aukštas pareigas užimantys žmonės? Kokių savybių jie siekia įgyti?

– Šiais laikais vertingiausia valiuta yra įtaka. Kai pirmą kartą pasakiau tai viešumoje, sulaukiau kritikos lavinos. Ir tai buvo dar prieš skandalus, susijusius su prekyba poveikiu (juokiasi).

Įtaką mes darome kasdien, bet retas žino, ką daryti su gautu rezultatu.

Pirmas mano žingsnis pradėjus darbą su organizacija būna mokymai vidutinio lygmens vadovams. Po mėnesio kito paprastai sulaukiu aukščiausio vadovo. „Viskas puiku – mūsų rezultatai labai pagerėjo, bet aš jaučiu, kad pavaldiniai suka mane aplink pirštą. Dabar išmokyk mane to paties ir dar daugiau“, – reikalauja.

Įtaką mes darome kasdien, bet retas žino, ką daryti su gautu rezultatu. Būtinai keliu klau­simą, ar siekiantis daryti įtaką žmogus ne­siruošia kitam pakenkti. Jei ne, labai prašom, ateikite, ir aš jus išmokysiu daryti įtaką, taikant tam tikrus psichologinio poveikio praktinius įrankius.

– Prisistatote ir kaip melo ekspertė, mokote jį atpažinti. Bendraudama su žmogumi iškart matote, kada jis sako netiesą?

– Esu atsargi šiuo klausimu, nes melas yra labai kompleksinis ir individualus, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Dažnai tenka nuvilti tuos, kurie prašo atskleisti tris melo atpažinimo įrankius. Žmonės nori eiti paprastuoju keliu, ir tai suprantama, jie taupo savo energiją.

Pavyzdžiui, dabar labai populiariose knygose apie kūno kalbą rašoma, kad jei žmogus laiko sunėręs rankas ant krūtinės, vadinasi, jis uždaras, kažką slepia. Bet pastebėjau, kad mano mokymuose žmonės labai dažnai rankas laiko būtent taip. Ir tai man buvo pirmas rodiklis, kad kūno kalba yra daug sudėtingesnė, nei manome. Sunertos ant krūtinės rankos gali reikšti ir susidomėjimą, įsigilinimą, ir tiesiog tai, kad žmogui šalta ar jam taip patogu.

Įgudę melagiai gerai supranta akių kontakto galią. Jie žino, kad siekiant įtakos žvilgsnis yra pagrindinis įrankis.

Pastaruoju metu paskelbti tyrimai patvirtino teoriją, kad melą lydi daug stereotipinių įsivaizdavimų. Meluojantis žmogus žiūri į akis ar ne? Dažnas atsakys, kad jis kreipia akis į šalį. Doroje šeimoje pagal aiškią vertybinę sistemą auklėjami vaikai išmoksta nukreipti žvilgsnį į šalį, nes kai bando kažką slėpti, jiems sakoma, kad jų akyse velniukai šokinėja ir panašiai. Suaugę jie elgiasi taip pat, nes jų vertybinė sistema nepakinta. Jie neturi intencijos meluoti, nes yra garbingi. Bet tokio tipo žmonių yra labai nedaug, tad ir stereotipas, kad meluojant žvilgsnis nu­kreipiamas į šalį, būdingas nedaugeliui.

Įgudę melagiai gerai supranta akių kontakto galią. Jie žino, kad siekiant įtakos žvilgsnis yra pagrindinis įrankis. Iš čia visos flirto mokyklos, vadovai mokomi žiūrėti tiesiai į akis ir taip toliau. Akių kontakto galia dabartinėje visuomenėje ypač aktualizuojama, tad tas, kuris tai supranta, meluodamas būtinai žiūrės tiesiai į akis. Nes jam svarbu ne tik daryti poveikį, bet dar ir stebėti, tiki juo ar ne, gal reikia istoriją dar pagražinti, o gal pakreipti į kitą pusę…

Tokių niekuo nepagrįstų stereotipų apie kūno kalbą yra galybė. Naujausi tyrimai kur kas daugiau jų sulaužė, nei patvirtino.

– Ar įmanoma perprasti žmogų iš pirmo žvilgsnio, jeigu neturi prigimtinių gebėjimų? Kaip jūs pati to mokėtės?

– Ne tik man – daugumai mūsų pirmąsias ben­dravimo akimirkas žmogus būna kaip ant delno. Tik susitikę vadovaujamės impulsyviu įspūdžiu, diktuojamu mums aktualiais vertybiniais kriterijais. Paskui pradedame analizuoti, derinti tą žmogų prie visuomenės normų, socialinių įtakų, dėlioti už ir prieš – ir dažniausiai nudegame. Tai labai dažna taisyklė.

Tam, kad žmones perprasčiau sąmoningai, galėčiau susidaryti analitinį jų paveikslą, reikėjo ilgų ir sunkių treniruočių. Ne kartą buvau savimi nusivylusi.

Pirmasis mano išsilavinimas yra inžinerijos magistro. Draugavau su kompiuteriais, o žmonių man galėjo ir nebūti. Gal taip būtų ir likę, bet vieną dieną važiuodama motociklu patyriau sunkią avariją.

Ilgą laiką gulėjau visiškai sukaustyta, galėjau tik mirksėti akimis. Neliko nieko kito, tik stebėti žmones ir tai, kas su jais vyksta. Li­goninė tapo mano stebėjimų mokykla. Nu­ste­bau, kaip tai įdomu, nes kai atidžiai stebi aplinką, atsiveria labai daug netikėtų dalykų. Toje didesnės įtampos zonoje, kai žmonės išgyvena sunkiai pakeliamą stresą, jų elgesys tikrai būna nekasdieniškas. Ten kalbama nutylėjimais, vieni dalykai pasakomi, kiti nuslepiami, net ir gydytojai neatskleidžia tikrosios padėties, manydami, kad taip apsaugos savo pacientus nuo pablogėjimo.

Ilgą laiką gulėjau visiškai sukaustyta, galėjau tik mirksėti akimis. Neliko nieko kito, tik stebėti žmones ir tai, kas su jais vyksta.

Susikoncentravimas į palatoje tarp ligonių ir jų artimųjų, gydytojų vykusį bendravimą man padėjo ir atsitraukti nuo savęs, negalvoti, kad esu visiškai neįgali ir galbūt visam gyvenimui tokia liksiu. Man tai buvo labai naudinga. Pradėjau gilintis į psichologiją, neuroanatomiją, psichofiziologiją, atradau neišsemiamus klodus.

– O tada palikote komforto zoną – atsisakėte stabilaus darbo, aukštų pareigų, sėkmingos karjeros. Kas stūmė pradėti viską iš naujo?

– Tuo metu vadovavau daugiau nei šešių dešimčių darbuotojų techninei tarnybai „Litexpo“ parodų centre. Ten prabėgo 17 ma­no darbo metų. Sekėsi labai gerai, viskas buvo aišku, pamatuojama, išskyrus viena – žmones. Bet tai tapo intencija domėtis, kaip tarpusavio santykiai veikia darbo rezultatus.

Motociklo avarija, po kurios su daugybe lūžių ir traumų buvau ištikta komos, tikrąja to žodžio prasme man parodė kitą gyvenimo pusę. Džiaugiesi darbu, susitvarkai mokslus, augini vaiką – viskas rieda labai aiškiomis vėžėmis. Taip atrodė mano gyvenimas iki avarijos. Bet, matyt, ir ant motociklo sėdau todėl, kad nebuvau patenkinta tuo savo saugiu ir nuspėjamu gyvenimu.

Lyderiai yra labai vieniši žmonės, jie nuolat yra kitų žmonių rūpesčiuose, nes privalo būti autoritetu.

Jis turėjo išsklaidyti ir darbe patiriamą įtampą. Mitas, kad būdamas vadovu, o ne pavaldiniu, jos išvengi. Iš lyderių tikimasi, kad jie bus pačių suformuotos komandos dvasia. Jie turi perprasti kiekvieną komandos narį, prisiderinti ir sugebėti visus juos suvienyti, dažnai pa­miršdami pačius save. Lyderiai yra labai vieniši žmonės, jie nuolat yra kitų žmonių rūpesčiuose, nes privalo būti autoritetu.

Motociklas man padėjo atsipalaiduoti, surikiuoti mintis. Per sezoną nuvažiuodavau po 20 tūkst. kilometrų, išmaišiau visą Europą. Man labai patiko tolimos kelionės. Jau buvau pribrendusi dalyvauti varžybose, treniravausi, bet avarija visa tai nubraukė.

Tai, kas su manimi įvyko, ligoninėje išgyventa patirtis, žmonių tarpusavio santykiai, iki tol man visiškai neįdomūs, nepažįstami, mane labai stipriai nustebino. Labai aiškiai suvokiau, kad nei atskiri individai, nei visuomenė nėra pasirengę akistatai su sunkiu ligoniu.

Po ilgų mėnesių, praleistų ligoninėje, vėliau – invalido vežimėlyje, grįžau į darbą.

Medikus, kurie manimi rūpinosi, keliu ant pjedestalo – jie puikiai moka sutvarkyti kūną kaip mechanizmą. O ką daryti su psichine ligonio būsena, nežino niekas. Pažįstu ne vieną žmo­­­gų, patyrusį daug mažesnę traumą nei ma­no ir tebesėdintį vežimėlyje. Jie neturi jėgų pa­kilti, nes aplinka jų nepalaiko, niekas nepasa­ko, kad dirbdami jie gali atsistoti ant kojų.  Juk artimie­siems lakstyti aplinkui su arbatos puodeliu yra lengviau, negu skatinti dirbti. To­dėl itin svarbu artimųjų ir gydytojų bei kitos ap­linkos bendras kompleksinis ir vieningas požiūris į ligonį. Aš buvau ne išimtis, man irgi buvo nuolaidžiaujama ir šokinėjama aplink arba net atvirkščiai – atkalbinėjma stengtis vėl atsistoti ant kojų. To­dėl dirbau pati su savimi. Mo­kiau­si, kaip nukritus stotis ir eiti pirmyn. Ir man pavyko.

Po ilgų mėnesių, praleistų ligoninėje, vėliau – invalido vežimėlyje, grįžau į darbą „Litexpo“ parodų centre, bet vis labiau traukė psichologija. Rūpėjo išsiaiškinti, kodėl po sunkių traumų vieniems pavyksta pakilti, kitiems ne, ir kaip pa­­daryti, kad pavyktų.

– Neurolingvistinis programavimas padėjo tai suprasti?

– Mano inžinerinei galvai jis iškėlė kur kas dau­giau klausimų, nei pateikė atsakymų. Po neurolingvistinio programavimo studijų Jung­ti­nėse Valstijose įstojau mokytis psichologijos Vil­niaus universitete, čia gaunu atsakymus.

Visada galvoju kelis žingsnius į priekį, tad būnu pasiruošusi tiems dalykams, kurie vyksta dabar.

Tada atėjo laikas imtis naujos veiklos. Bai­mės nebuvo, jaučiausi tvirtai. Gal todėl, kad ir anks­tesniame darbe save vertinau gerai ir bu­vau vertinama. Tai buvo rimtas paskatinimas nau­jiems dalykams.

Buvau nusiteikusi sunkumams. Žinojau, kad pradedant verslą visada būna sunkių eta­pų, neišvengiamai teks tai išgyventi. Man padėjo strateginis mąstymas – visada galvoju kelis žingsnius į priekį, tad būnu pasiruošusi tiems dalykams, kurie vyksta dabar.

Atsimenu, kai dalyvaudavau plaukimo varžybose ir kažkas sakydavo, kad man laimėti pasisekė, labai pykdavau. Galvodavau, kaipgi čia pasisekė, jei ariu dieną naktį. Sėkmę aš užsidirbu! Net norint atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu reikia didelių pastangų, nes į tą laiką ir vietą pretenduoja dešimtys. Tik jei į tą situaciją atsinešu visą savo pasirengimą ir gebėjimą ją išnaudoti, galiu tapti ta, kuriai pasisekė.

– Motociklo tarp jūsų pomėgių turbūt nebeliko?

– Čia tai niekas nepasikeitė. Pakilusi iš vežimėlio pirma išmokau vaikščioti, paskui – ir vėl va­žinėti motociklu. Ar nebuvo baisu? Aš ap­skri­tai netikiu, kad kas nors nepažįsta baimės. Ji visada yra, tik klausimas, ką mes su ja darome: ar drebėdami sėdime kambaryje, ar priimame siunčiamus saugiklius ir jų padedami išvengiame blogiausių pasekmių. Baimės, kaip rizikos vertinimo, paskirtis yra įspėti apie barjerus, kliūtis, pavojų. Ir ne tik sėdant ant motociklo, bet ir versle. Versle yra labai daug nuopuolių ir pakilimų. Turi būti pakankamai stiprus ir su­prasti, kad po kiekvieno kritimo turėsi pakilti, nusipurtyti dulkes ir eiti toliau.

Jei kažkas nepavyksta ir susimauname, svarbiausia yra stoti su tuo akistaton ir susitvarkyti.

Jeigu po savo skausmingos patirties motociklą būčiau tiesiog numetusi, tai būtų reiškę paprasčiausią pasidavimą. Bet kadangi esu užsiprogramavusi pergalei, turėjau sugalvoti, ką turiu padaryti, kad vėl su juo draugaučiau. Pri­ėmiau visas savo klaidas, jas išanalizavau,  kitaip. Jei kažkas nepavyksta ir susimauname, svarbiausia yra stoti su tuo akistaton ir susitvarkyti. Būtent tai ir yra tos mažos pergalės, vedančios į dideles pergales.

Viktorija Česonytė

Gimė: 1977 m. balandžio 20 d.

Išsilavinimas: statybos inžinerijos magistras Vilniaus Gedimino technikos universitete; neurolingvistinio programavimo licencija; psichologijos studijos Vilniaus universitete.

Karjera: 17 metų dirbo „Litexpo“ parodų centro techninio padalinio

vadove; 2015 m. įsteigė UAB „Pergalės kodas“.